Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2022-10-27 · Civilinė byla Nr. e2A-714-912/2022

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2022-03-02Vilniaus apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2022-10-27Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2022-10-27
Bylos Nr.
e2A-714-912/2022
Teisminio proceso Nr.
2-55-3-00776-2021-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danguolė Martinavičienė, Tomas Venckus, Vigintas Višinskis
Ieškovas
V. I.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Trečiasis asmuo
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos ir viešoji įstaiga Vilniaus miesto klinikinė ligoninė
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-714-912/2022Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00776-2021-0Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.15 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 27 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės, Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. I. patikslintą ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo; tretieji asmenys Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, viešoji įstaiga Vilniaus universiteto ligoninė Santaros klinikos ir viešoji įstaiga Vilniaus miesto klinikinė ligoninė.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė V. I. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, kuriuo prašė: panaikinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos (toliau – Komisija) 2021 m. birželio 14 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini); priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos 3 997 Eur turtinės žalos, 10 000 Eur neturtinės žalos, 5 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė nurodė, kad jos sutuoktinis L. I. (toliau – ir pacientas) mirė (duomenys neskelbtini). 2020 m. lapkričio 14 d. jos sutuoktiniui į namus iškviesta greitoji medicinos pagalba ir jis paguldytas į viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos (toliau – ir Santaros klinikos, VUL SK) (duomenys neskelbtini) skyrių, kur buvo gydomas iki 2020 m. lapkričio 25 d. Pacientui iš pradžių diagnozuota (duomenys neskelbtini), be to, prieš paguldant į Santaros klinikas, jam atliktas COVID-19 testas, kuris buvo neigiamas. Jo būklė buvo nesunki, jam taikytas simptominis gydymas ir atlikti tyrimai, bet po tam tikro laiko savijauta pablogėjo. Palatos gydytoja R. B. 2020 m. lapkričio 24 d. paskambino ieškovei ir netikėtai pranešė, kad pacientas užsikrėtė COVID-19 infekcija nuo toje pačioje palatoje gulinčio kito paciento. Ieškovės sutuoktinio būklė Santaros klinikose labai pablogėjo, todėl kartu su juo buvo draudžiama guldyti pavojingus ir infekuotus kitus ligonius. Gydytoja R. B. 2020 m. lapkričio 25 d. telefonu pranešė ieškovei, kad jos sutuoktinis išvežtas į VšĮ Vilniaus miesto klinikinę ligoninę (toliau – ir ligoninė) ir paguldytas į (duomenys neskelbtini) skyrių. Jo gydytojas buvo skyriaus vedėjas chirurgas D. D. Pastarasis neturėjo kompetencijos gydyti (duomenys neskelbtini) sergantį ligonį. Dėl to L. I. nebuvo suteiktas joks gydymas, susijęs su pagrindine diagnoze – (duomenys neskelbtini) ir šios ligos klinikinėmis pasekmėmis. Be to, bendravimas su gydytoju D. D. buvo itin komplikuotas. Gydytojas nuolat piktybiškai neteikė ieškovei tikslios informacijos apie konkrečius pacientui paskirtus vaistus, apie pastarojo gydymo metodus ir sveikatos būklę, taip pat neleido bendrauti mobiliuoju telefonu, nuolat arogantiškai kartojo frazę, kad L. I. vis tiek mirs ir jis jo niekur nepaleis. Dėl to gydytojas, be kita ko, pakenkė taip pat ir ieškovės psichologinei sveikatai. Ieškovė 2020 m. gruodžio 7 d., pasibaigus dviejų savaičių COVID-19 gydymo terminui, reikalavo perkelti L. I. į gydomąjį slaugos skyrių, kad jis galėtų gauti tinkamą gydymą nuo (duomenys neskelbtini). Vis dėlto, gydytojas D. D. be jokių argumentų atsisakė perkelti pacientą, nemandagiai, įžūliai ir šiurkščiai pakeltu tonu pasakydamas ieškovei: „Aš jo neatiduosiu, vis tiek jis mirs“; „Aš jį jums atiduosiu ketvirtadienį, gruodžio 10 d.“. Kitas chirurgas P. P. (P. P.) (duomenys neskelbtini) paskambino ieškovei ir pranešė, kad L. I. mirė.

3. Ieškovė 2021 m. balandžio 27 d. pateikė patikslintą prašymą Komisijai, prašydama įpareigoti gydymo įstaigas atlyginti žalą. Komisija 2021 m. birželio 14 d. sprendimu atmetė ieškovės prašymą. Ieškovė nesutinka su Komisijos išvada. Sutuoktinis COVID-19 infekcija užkrėstas būtent Santaros klinikose. Pastaroji privalėjo atlikti epidemiologinį tyrimą ir nustatyti, kas buvo antrasis pacientas, apie kurį kalbama ginčijamoje išvadoje, ar buvo užtikrintas reikiamas patalpos plotas, kad vienoje palatoje gulėję asmenys negalėtų vienas kito užkrėsti, ar buvo ištirta jo aplinka iki hospitalizavimo, ir tik tada prieiti išvados, jog COVID-19 infekcijos užkrato Santaros klinikose nebuvo. Be to, Komisija netyrė aplinkybių, ar kas nors iš Santaros klinikų personalo, gydžiusio ir prižiūrėjusio pacientą, nuo 2020 m. lapkričio 14 d. iki 2021 m. lapkričio 25 d. buvo susirgęs šia liga, jei taip, kokiomis aplinkybėmis užsikrėtė. Ieškovės sutuoktinis mirė nuo COVID-19 ir šia liga jis užkrėstas Santaros klinikose dėl šios gydimo įstaigos nerūpestingumo.

4. Ieškovė, mirus sutuoktiniui, patyrė tiesioginių nuostolių, susijusių su jo laidojimu, t. y. sumokėjo 1 877 Eur pagal laidojimo prekių ir paslaugų teikimo užsakymą ir 20 Eur už papildomai užsakytas prekes (rožinį, gedulo juostą su užrašu, paveiksliuką). Be to, ieškovė įrengė sutuoktinio kapą – už pamatų liejimą, paminklą, kapo plokštę, pamato apklijavimą plokštėmis ir už montavimo darbus sumokėjo 4 200 Eur. Atsižvelgdama į tai, kad kapas ir paminklas skirtas dviem asmenims, ieškovė prašo priteisti iš atsakovės pusę paminklo ir kapo įrengimo sumos – t. y. 2 100 Eur, iš viso – 3 997 Eur turtinės žalos (1 877 + 20 + 2 100 = 3 997).

5. Be to, ieškovė patyrė 10 000 Eur neturtinės žalos, nes mirusysis jos sutuoktinis, su kuriuo ieškovė faktiškai gyveno nuo 2008 metų, o susituokė (duomenys neskelbtini). Jie nesusilaukė vaikų, todėl buvo vienas kitam atrama ir palaikymas. Sutuoktiniui mirus, ieškovė patyrė didelius išgyvenimus ir stresą. Tai tęsiasi iki šiol – visas gyvenimas tarsi sustojo, liko beprasmis, nes senatvėje neliko kam ją palaikyti.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6. Vilniaus apygardos teismas 2022 m. kovo 2 d. sprendimu atmetė ieškinį.

7. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovės sutuoktinis mirė nuo COVID-19 infekcijos dėl tos priežasties, jog šia liga jis buvo užkrėstas Santaros klinikose dėl šios gydymo įstaigos nerūpestingumo.

8. Teismas akcentavo, kad COVID-19 inkubacinis periodas yra nuo 5 iki 14 dienų. Teismas padarė išvadą, kad nėra galimybių nustatyti, kada tiksliai ieškovės sutuoktinis užsikrėtė COVID-19 liga. L. I. COVID-19 liga diagnozuota po 10 parų gydimosi Santaros klinikose, todėl jis galėjo užsikrėsti bet kuriuo metu nuo 2020 m. lapkričio 10 d. Mirusysis dalį pirmiau nurodyto laiko praleido ne Santaros klinikose, nes į klinikas atvežtas tik 2020 m. lapkričio 14 d. Be to, neįmanoma nustatyti, kuris iš dviejų palatoje gydytų pacientų pirmas susirgo COVID-19, ir kuris iš jų galėjo užkrėsti kitą pacientą. Teismas konstatavo, kad tik aplinkybė, jog pacientui, kuris buvo ruošiamas perkelti į slaugos ligoninę, pirmajam atliktas SARS-CoV-2 testas, nėra pagrindas spręsti, kad būtent šis asmuo užsikrėtė anksčiau, negu ieškovės sutuoktinis, ir L. I. užsikrėtė būtent nuo savo palatos kaimyno.

9. Teismas pažymėjo, kad iš L. I. tiesiogiai teikusio asmens sveikatos priežiūros paslaugas personalo COVID-19 liga susirgo viena darbuotoja – slaugytojo padėjėja A. J., kuriai ši liga diagnozuota tą pačią dieną, kaip ir L. I., t. y. 2021 m. lapkričio 24 d. Teismas padarė išvadą, kad iš byloje esančių įrodymų neįmanoma nustatyti, kuris iš pacientų ar personalo darbuotojų buvo Santaros klinikose inkubaciniame periode, prasidėjus viruso replikacijai nosiaryklėje, ir dėl šios priežasties užkrėtė kitus asmenis. Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra įrodymų, kad medicinos personalas nesilaikė visų apsaugos priemonių. Teismas pažymėjo, kad abu pacientai tą pačią dieną pateko į palatą. L. I. palatos kaimynas buvo gydomas dėl kitos patologijos, jo būklė ir tyrimai gerėjo, jis neturėjo COVID-19 simptomų, o teigiamas SARS-CoV-2 testo rezultatas nustatytas prieš jo perkėlimą į slaugos ligoninę. Teismo posėdyje apklausta liudytoja gydytoja R. B. patvirtino, kad nė vienas iš palatoje gulėjusių pacientų neturėjo COVID-19 ligai būdingų simptomų, guldant juos į ligoninę, abiejų testai buvo neigiami. Dėl to jie buvo paguldyti į bendrąjį klinikų skyrių į vieną palatą. Liudytoja paneigė galėjusi ieškovei nurodyti, kad L. I. galėjo užsikrėsti nuo toje pačioje palatoje paguldyto asmens.

10. Teismas konstatavo, kad L. I. būklė ir iki nustatyto teigiamo COVID-19 testo buvo sunki, blogėjanti dėl labai išplitusios onkologinės patologijos su daugybinėmis įvairių organų metastazėmis, kvėpavimo nepakankamumas stebimas nuo hospitalizacijos pradžios. L. I. 2020 m. rugpjūčio 21 d. atlikta operacija dėl (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), jis 2020 m. spalio 28 d. konsultuotas ir jam įtartas ligos recidyvas. Be to, L. I., be kita ko, prieš 4 metus buvo (duomenys neskelbtini). Jis taip pat turėjo (duomenys neskelbtini), sirgo (duomenys neskelbtini). Jam nustatyta (duomenys neskelbtini). 2020 m. lapkričio 25 d. stacionaro epikrizės duomenimis, L. I. 2020 m. lapkričio 14 d. hospitalizuotas dėl (duomenys neskelbtini). Jo bendra būklė buvo sunki. Pacientas hospitalizacijos metu skundėsi dusuliu, dideliu bendru silpnumu, nugaros, šonų, kojų skausmais, taip pat apetito stoka, dažnu širdies plakimu, prieš hospitalizaciją karščiavo iki 38°C. Hospitalizuojant jam atlikta kompiuterinė tomografija (toliau – ir KT) ir nustatytos įvairios metastazės (kepenyse, blužnyje, kaulų čiulpuose, pleuroje), konstatuotas (duomenys neskelbtini), keletą kartų širdies ritmas atkurtas (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), skirti (duomenys neskelbtini). Dėl didėjančių uždegimų rodiklių pacientui paskirta (duomenys neskelbtini), kuri keista į (duomenys neskelbtini). Pacientui atliktoje videoezofagogastroduodenoskopijoje (VEGDS) diagnozuota (duomenys neskelbtini), dėl blogėjančios sąmonės būklės atlikta galvos smegenų kompiuterinė tomografija – nerasta (duomenys neskelbtini), įtarta (duomenys neskelbtini). Dėl labai blogos somatinės būklės, išplitusio onkologinio susirgimo apribotos tikėtinos gyvenimo trukmės nepaskirtas tyrimas magnetiniu rezonansu (MRI), nes dėl tokio tyrimo rezultatų nepasikeistų gydymo taktika. Teismas pažymėjo, kad žmonėms, turintiems kitų ligų, progresuojant onkologiniam susirgimui, kai imuninė organizmo būklė labai susilpnėjusi, dėl COVID-19 ligos gali paūmėti ta liga. Dėl to teismas konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovės sutuotkiniui nebuvo suteiktos kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos ar Santaros klinikų atlikti veiksmai neatitiko sąžiningo, protingo ir atidaus profesionalo veiksmų standarto ir maksimalių pastangų kriterijaus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

11. Apeliaciniame skunde ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti patikslintą ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesilaikė šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad: nėra galimybių nustatyti, kada tiksliai ieškovės sutuoktinis užsikrėtė COVID-19 infekcija; jis galėjo užsikrėsti bet kuriuo metu nuo lapkričio 10 d. iki lapkričio 19 d.; neįmanoma nustatyti, kuris iš dviejų palatoje gydytų pacientų pirmas susirgo COVID-19, ir kuris iš jų galėjo užkrėsti kitą pacientą; nėra pagrindo spręsti, kad kitas su ieškovės sutuoktiniu palatoje gulėjęs asmuo užsikrėtė anksčiau, negu ieškovės sutuoktinis, ir L. I. užsikrėtė būtent nuo savo palatos kaimyno. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad L. I. užsikrėtė COVID-19 infekcija būtent Santaros klinikose. Prieš paguldant į Santaros klinikas, jam atliktas COVID-19 testas, kuris buvo neigiamas. Kartu su L. I. palatoje gulėjusiam pacientui 2020 m. lapkričio 24 d. nustatytas teigiamas SARS-CoV-2 tyrimo rezultatas. Dėl to L. I. 2020 m. lapkričio 24 d. ištirtas profilaktiškai ir 2020 m. lapkričio 24 d. atlikus tepinėlio iš nosiaryklės molekulinį tyrimą tikralaikės PGR metodu, aptiktas SARS-CoV-2. L. I. 2020 m. lapkričio 25 d. išvežtas į VšĮ Vilniaus miesto klinikinę ligoninę, kur (duomenys neskelbtini) mirė. Medicininiame mirties liudijime nurodyta, kad L. I. pagrindinė liga, sukėlusi jo mirtį – COVID-19 liga ((duomenys neskelbtini)). Atsakovė nepaneigė pirmiau nurodytų aplinkybių.

11.2. Aplinkybę, kad L. I. užkrėstas COVID-19 infekcija būtent Santaros klinikose, be kita ko, papildomai patvirtina įrodymai, kad ši infekcija 2020 m. lapkričio 24 d. nustatyta Santaros klinikų slaugytojai, kuri teikė L. I. asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Labiau tikėtina, kad slaugytoja užsikrėtė COVID-19 infekcija ne nuo palatoje paguldytų ieškovės sutuoktinio ar kito palatoje buvusio ligonio, bet kontaktuodama su kitais asmenimis klinikose ir už jų ribų.

11.3. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės sutuoktinis galėjo užsikrėsti COVID-19 bet kuriuo metu nuo 2020 m. lapkričio 10 d. iki lapkričio 19 d., pagrįsta tik prielaidomis, jos nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai.

11.4. Teismas nenagrinėjo kitų ieškovės argumentų, susijusių su turtinės ir neturtinės žalos priteisimu, todėl ieškovė papildomai jų nekartoja ir palaiko reikalavimus priteisti turtinę bei neturtinę žalą.

Atsiliepimas

12. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – VLK), prašo netenkinti skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

12.1. Ieškovė pateiktu ieškiniu skundė ne tik Santaros klinikose, bet taip pat ir VšĮ Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (toliau – VMKL) teiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas. Bylos nagrinėjimo metu paaiškėjo, kad ginčas yra tik dėl Santaros klinikose teiktų paslaugų. Teismas ginčijamame sprendime nepasisakė apie VMKL. Apeliacinis skundo turinys taip pat susijęs tik su Santaros klinikų paslaugomis. Dėl to atsakovė atsiliepime pasisakė tik dėl Santaros klinikų.

12.2. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas, išvadas padarė vadovaudamasis byloje esančiais įrodymais.

Šalies argumentai

12.3. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog L. I. užsikrėtė COVID-19 liga būtent Santaros klinikose. Ieškovė nenurodė, kokie įrodymai patvirtina pirmiau nurodytą jos teiginį. Komisijos 2021 m. birželio 14 d. sprendime nurodyta, kad labai sudėtinga, praktiškai neįmanoma nustatyti, kada ir kur pacientas užsikrėtė COVID-19 infekcija. Pacientui COVID-19 liga diagnozuota po 10 parų gydymosi Santaros klinikose. Inkubacinis COVID-19 ligos laikotarpis iki simptomų pasireiškimo vidutiniškai 5–14 dienų. Dėl to, Komisijos teigimu, pacientas galėjo užsikrėsti ir ne Santaros klinikose. Be to, Komisija nurodė, kad neįmanoma nustatyti, kuris iš dviejų palatoje gydytų pacientų galėjo užkrėsti kitą pacientą. Pirmajam SARS-CoV-2 testas atliktas pacientui, kurį rengė perkelti į slaugos ligoninę (nors galėjo būti ir priešingai, t. y. ieškovės sutuoktinis galėjo užkrėsti vienoje palatoje gydytą kitą pacientą). Medicinos personalas laikėsi visų apsaugos priemonių. Specialistų infektologų nuomone, dažniausiai pacientai užkrečia vieni kitus: atvyksta esant inkubaciniam periodui, prasidėjus viruso replikacijai nosiaryklėje, užkrečia kitus.

12.4. Pirmiau nurodytus Komisijos argumentus ir išvadas pagrindžia Santaros klinikų 2020 m. spalio 5 d. rašte ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų (toliau – LSMUL KK) 2020 m. spalio 13 d. rašte specialistų pateiktos išvados, susijusios su COVID-19 infekcija, jos simptomais, eiga, diagnostika, gydymu bei kitais procesais. Pirmiau nurodytose raštuose nurodyta: COVID-19 inkubacinis periodas yra nuo 5 iki 14 dienų (3 punktas); neįmanoma nustatyti, kada ir kur asmuo užsikrėtė COVID-19 infekcija (4 punktas); galima užsikrėsti gydymo įstaigoje, net jeigu medicinos personalas laikosi visų saugos reikalavimų, nes pacientai gali atvykti inkubacijos periodo pabaigoje ir prasidėjus viruso replikacijai nosiaryklėje užkrėsti kitus pacientus (5 punktas). Be to, specialistai rašte atsakydami į klausimą: „Kokiais atvejais vertinate, kad pacientas mirė dėl COVID-19, o kokiais su COVID-19, jei pacientas turi gretutinių patologijų?“ nurodė, kad mirties liudijimai pildomi pagal Higienos instituto pateiktas rekomendacijas – iš esmės visiems užsikrėtusiems COVID-19 infekcija ir turintiems lėtinių ligų, pagrindinė diagnozė liudijime nurodoma COVID-19. Kitokia pagrindinė diagnozė būtų rašoma tuomet, jeigu COVID-19 ligos simptomai būtų lengvi, o žmogus mirtų nuo kitos ūmios būklės (8 punktas). COVID-19 infekcija yra ypatingai užkrečiama liga ir neišvengiamai plinta viso pasaulio medicinos įstaigose, net taikant maksimalias apsaugos priemones. Pavyzdžiui, ligonis gali būti hospitalizuotas dar esant inkubaciniame periode, kol PGR tyrimas neigiamas, o vėliau užkrėsti kitus ligonius (9 punktas).

12.5. Pirmiau nurodyti dokumentai patvirtina, kad atsakovė įrodė, jog neįmanoma nustatyti, kur ir kada L. I. užsikrėtė ir kada pradėjo platinti virusą. Nepaisant to, kad pacientui atvykus į priėmimą jo COVID-19 testas buvo neigiamas, viruso inkubacinis laikotarpis yra 5–14 dienų. Dėl to negalima atmesti tikimybės, kad asmuo atvyko jau užsikrėtęs. Nuo L. I. atvykimo į Santaros klinikas iki antrojo testo atlikimo – 2020 m. lapkričio 24 d. praėjo tik 10 dienų. Dėl to neįmanoma nustatyti, kada pacientas užsikrėtė ir nuo kada pradėjo platinti virusą. Liudytoja R. B. nurodė, kad ieškovė lankė pacientą (ieškovė to neneigė). Dėl to negalima atmesti tikimybės, kad ieškovė galėjo užkrėsti pacientą. Be to, negalima atmesti tikimybės, kad būtent L. I. užkrėtė kitą palatoje esantį pacientą.

Atsiliepimas

12.6. Atsakovė neneigia, kad medicininiame mirties liudijime nurodyta, jog L. I. pagrindinė liga, sukėlusi jo mirtį – COVID-19 liga ((duomenys neskelbtini)). Komisija spręsdama klausimą dėl žalos atlyginimo, vertino L. I. patologijų visumą. Mediciniškai negalima teigti, kad jeigu asmuo užsikrėtė COVID-19, tai mirė išimtinai tik dėl šios infekcijos. L. I. sveikatos būklė buvo sunki. Nurodytą aplinkybę patvirtina medicininiai dokumentai. Atsakovės argumentai pagrįsti medicinos specialistų išvadomis (paaiškinimais). Ieškovė apeliaciniame skunde pateikė tik savo subjektyvią nuomonę, nepagrįstą specialistų paaiškinimais, žiniomis.

12.7. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad: L. I. užkrėtė būtent Santaros klinikų slaugytoja; gydymo įstaiga nesilaikė saugos reikalavimų ir galbūt galėjo užkrėsti pacientą; sveikatos priežiūros paslaugos teiktos nekokybiškai, nekvalifikuotai, nesilaikant procedūrai taikytinų reikalavimų (standartų). Santaros klinikos teikė paslaugas tinkamai ir kokybiškai, pagal visus teisės aktų reikalavimus. COVID-19 liga nevaldomai plinta ne tik Lietuvoje, bet taip pat ir visame pasaulyje. Kol kas nėra 100 proc. apsisaugojimo nuo šios ligos priemonių. Dėl to nelogiška, neprotinga ir neteisinga kaltinti medicinos personalą dėl to, kas vyksta visame pasaulyje. L. I. mirė dėl aplinkybių, kurių Santaros klinikos, kaip asmens sveikatos priežiūros įstaiga, ir jos medicinos personalas negalėjo objektyviai numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio. Dėl to nėra priežastinio ryšio tarp Santaros klinikose pacientui teiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir paciento mirties. Be to, Komisija savo sprendime konstatavo, kad žala neatitinka Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo (toliau – PTŽSAĮ) 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų, todėl ji neatlyginama. Komisijos sprendimas ir teismo sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

12.8. Pagal PTŽSAĮ 24 straipsnio 7 dalį, Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Vyriausybė) 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 patvirtinto Turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimo tvarkos aprašo, (toliau – ir Aprašas) 15.1 papunktį, turtinę žalą gali sudaryti, tik tiesioginiai nuostoliai, susiję su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu (medikamentai, mokamų paslaugų teikimas ir pan.). Ieškovės nurodyta turtinė žala, susijusi su laidojimo ir kapavietės tvarkymo išlaidomis. Tokios išlaidos pagal pirmiau nurodytus teisės aktus nėra turtinė žala.

12.9. Neturtinės žalos dydis mirties atveju nustatomas vadovaujantis PTŽSAĮ 24 straipsnio 7 dalimis ir Apraše nurodytais kriterijais. Ieškovė nurodė, kad ją ir sutuoktinį siejo artimas, glaudus ryšys, bet nepateikė tai įrodančių dokumentų ar duomenų. Ieškovė neturtinę žalą grindžia tik bendro pobūdžio teiginiais, jų neindividualizuodama. Be to, neaišku, kaip ieškovė paskaičiavo neturtinės žalos dydį.

13. Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Santaros klinikos prašo netenkinti skundo ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:

13.1. Komisijos ir pirmosios instancijos teismo sprendimai teisėti ir pagrįsti. Komisija priėmė sprendimą, remdamasi Santaros klinikų ir Kauno klinikų specialistų išvadomis, paciento medicinine dokumentacija. Ieškovė nepateikė specialias žinias turinčių specialistų išvadų, kuriomis būtų paneigtos aktualios Komisijai nurodytos medicinos mokslo žinios apie inkubacinį COVID-19 laikotarpį iki simptomų pasireiškimo. Pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą, nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas.

Šalies argumentai

13.2. L. I. teigiamas SARS-CoV-2 tyrimo rezultatas nustatytas dešimtą parą po hospitalizavimo, t. y. nepraėjus 14 dienų. Ieškovė nebuvo testuojama dėl COVID-19 ligos. Ji galėjo sirgti besimptome COVID-19 ligos forma ir pati užkrėsti sutuoktinį tiek prieš jo hospitalizavimą, tiek ir vėliau jį lankyti. Toje pačioje palatoje gydytam kitam pacientui teigiamas SARS-CoV-2 tyrimo rezultatas nustatytas tą pačią dieną, kaip ir L. I. (2021 m. lapkričio 24 d.), nors prieš tai jam darytas šios ligos tyrimo rezultatas buvo neigiamas.

13.3. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad L. I. mirė būtent nuo COVID-19 ligos. Komisija vadovavosi specialistų išvadomis. Jose nurodyta, kad žmonėms, turintiems lydinčių ligų, progresuojant onkologiniam susirgimui, kai imuninė organizmo sistema labai susilpnėjusi, dėl COVID-19 ligos gali paūmėti tą ligą, lemti mirtį.

13.4. Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme ieškovė nesutiko, kad paciento L. I. sveikatos būklė dėl išplitusių metastazių buvo bloga jau hospitalizavimo Santaros klinikose dieną. Vis dėlto, ieškovės poziciją paneigė į bylą pateikti paciento medicininiai dokumentai. Dėl labai išplitusios onkologinės patologijos su daugybinėmis įvairių organų metastazėmis, kvėpavimo nepakankamumas buvo stebimas nuo hospitalizacijos pradžios – kasdien papildomai skiriamas deguonis 4–61 kas min. Šis poreikis po COVID-19 ligos nustatymo išliko toks pats – prognozė dėl labai išplitusio onkoproceso buvo bloga. Komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, vertino ne tik aplinkybę, kad pacientui nustatytas teigiamas SARS-CoV-2 tyrimo rezultatas, bet taip pat ir paciento patologijų visumą.

13.5. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad labiau tikėtina, jog jos sutuoktinį COVID-19 liga užkrėtė slaugytoja. Komisija sprendime rėmėsi specialistų išvadomis, kuriose nurodyta, kad nėra objektyvių duomenų vienareikšmiškai konstatuoti, kuris asmuo nuo kurio užsikrėtė.

13.6. Ieškovė neįrodė, kad Santaros klinikoms teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas, padaryta žalos. Dėl to nėra pagrindo priteisti ieškovei iš atsakovės turtinę ir neturtinę žalą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako tik dėl paduoto apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentų.

16. Apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos, grindžiamos gydymo įstaigoje nekokybiškai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, priteisimo. Taigi, apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, kuriose reglamentuojama sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė be kaltės už žalą paciento sveikatai, taip pat proceso teisės normas, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas. Apeliantė ieškinyje teigė, kad ne tik Santaros klinikos, bet taip pat ir VMKL netinkamai teikė sveikatos priežiūros paslaugas. Vis dėlto, apeliantė apeliaciniame skunde nekelia klausimų dėl VMKL paslaugų, bet pastarojo turinys susijęs tik su Santaros klinikų teiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis. Dėl to apeliacinės instancijos teismas pasisako tik dėl Santaros klinikų teiktų paslaugų ir civilinės atsakomybės.

Dėl sveikatos priežiūros įstaigos civilinės atsakomybės, grindžiamos netinkamai suteiktomis sveikatos priežiūros paslaugomis, būtinų sąlygų

17. PTŽSAĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas turi teisę į kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal PTŽSAĮ 2 straipsnio 8 dalį, kokybiškos sveikatos priežiūros paslaugos – prieinamos, saugios, veiksmingos sveikatos stiprinimo, ligų prevencijos, diagnostikos, ligonių gydymo ir slaugos paslaugos, kurias tinkamam pacientui, tinkamu laiku, tinkamoje vietoje suteikia tinkamas sveikatos priežiūros specialistas ar sveikatos priežiūros specialistų komanda pagal šiuolaikinio medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerą patirtį, atsižvelgdami į paslaugos teikėjo galimybes ir paciento poreikius bei lūkesčius, juos tenkindami ar viršydami. PTŽSAĮ 13 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad pacientas ir asmuo, kuris buvo mirusio paciento išlaikomas arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą (nepilnamečiai vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, nedarbingi tėvai (įtėviai) ar kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai), turi teisę į turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl paciento sveikatai padarytos žalos, atlyginimą.

18. Žalos atlyginimo sąlygos ir tvarka nustatyta PTŽSAĮ V skyriuje ir Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – CK). PTŽSAĮ 25 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pacientas ir kiti asmenys, turintys teisę į pacientų sveikatai padarytos žalos (turtinės ir neturtinės) atlyginimą, turi teisę CPK nustatyta tvarka kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl paciento sveikatai padarytos žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimo iš esmės. Teismas, spręsdamas dėl pacientų sveikatai padarytos žalos atlyginimo, vadovaujasi PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalimi. Pastarojoje nurodyta, kad žala atlyginama, jeigu nustatoma, jog teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai yra padaryta žala ir kad tai nėra neišvengiama žala.

19. Pagal PTŽSAĮ 2 straipsnio 9¹ dalį, neišvengiama žala – paciento sveikatai padaryta žala, susijusi su teiktomis asmens sveikatos priežiūros paslaugomis, tačiau atsiradusi dėl aplinkybių, kurių asmens sveikatos priežiūros specialistas ir (ar) asmens sveikatos priežiūros įstaiga negalėjo numatyti, kontroliuoti ir (ar) užkirsti joms kelio. Neišvengiamos žalos kriterijus nustato Vyriausybė. Vyriausybės 2020 m. sausio 8 d. nutarimu Nr. 3 patvirtinto 9.2.2 papunktyje nustatyta, kad teikiant asmens sveikatos priežiūros paslaugas paciento sveikatai padaryta žala, tačiau tai yra neišvengiama žala, atitinkanti bent vieną iš šių kriterijų: tai yra ligos ar sveikatos sutrikimo, kuriuo pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį; tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl paciento individualių savybių; tai yra liga ar sveikatos sutrikimas, atsiradę dėl vaistinių preparatų, kai jie vartojami laikantis vaistinio preparato charakteristikų santraukoje, diagnostikos ir gydymo aprašuose, diagnostikos ir gydymo metodikose ir (ar) diagnostikos ir gydymo protokoluose nurodytų sąlygų, farmakologinių savybių (9.2.2.1–9.2.2.3 papunkčiai).

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad nepaisant to, jog pagal PTŽSAĮ Komisija priima sprendimą nevertindama asmens sveikatos priežiūros įstaigos ir ją padariusio sveikatos priežiūros specialisto kaltės, vis dėlto kai ginčo nagrinėjimas persikelia į teismą ir ieškovui teisme siekiant atlyginimo už paciento sveikatai padarytą žalą, būtina teisme įrodyti sveikatos priežiūros įstaigos neteisėtus veiksmus ir priežastinį ryšį tarp šių veiksmų ir žalos pacientui.

21. Vadovaujantis Aprašu, žala yra neišvengiama, kai ji būtų kilusi, net jei sveikatos priežiūros įstaiga būtų paslaugą suteikusi tinkamai, vertinant pagal medicinos ir farmacijos mokslo standartus. Žala taip pat turi būti susijusi priežastiniu ryšiu su neteisėtais sveikatos priežiūros įstaigos veiksmais ir taip pat nėra atlyginama, kai ji nulemta specifinės asmens sveikatos būklės iki sveikatos priežiūros paslaugų, kurios medicinos mokslas neturi priemonių pagerinti. Vadinasi, sveikatos priežiūros įstaigų atsakomybės be kaltės modelis sieja teisę į žalos atlyginimą ne vien su pačiu žalos atsiradimo faktu, bet taip pat ir su žalos išvengiamumo kriterijumi – žala atlyginama, jei jos nebuvo galima išvengti veikiant pagal sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktiką bei žala nėra nulemta specifinės paciento sveikatos būklės, kilusios iki paslaugų teikimo, už kurią sveikatos priežiūros įstaiga neatsako (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gegužės 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-307-1120/2022 40–43 punktai). Kitaip tariant, asmuo, pareiškęs teisme sveikatos priežiūros įstaigai ieškinį dėl jos darbuotojų veiksmais, teikiant sveikatos priežiūros paslaugas, padarytos žalos atlyginimo, turi įrodyti neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos faktą bei dydį ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir padarytos žalos (CK 6.246, 6.247, 6.249, 6.250 straipsniai). Nenustačius bent vienos iš pirmiau nurodytų būtinų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma.

Dėl Santaros klinikų veiksmų (ne)teisėtumo ir priežastinio ryšio

22. Apeliantė apeliaciniame skunde nurodė, kad Santaros klinikų veiksmai neteisėti, nes jos sutuoktinis 2020 m. lapkričio 14 d. atvyko į Santaros klinikas nesirgdamas COVID-19 liga, bet mirė būtent nuo COVID-19 ligos, kuria buvo užkrėstas Santaros klinikose dėl šios gydymo įstaigos nerūpestingumo. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

23. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pagrindinė gydytojo pareiga – teikti kvalifikuotą ir rūpestingą medicinos pagalbą; pacientą ir gydytoją siejančios prievolės turinys apima ne pareigą garantuoti tam tikrą konkretų rezultatą, bet pareigą užtikrinti, kad ši prievolė būtų vykdoma dedant maksimalias pastangas, t. y. užtikrinant maksimalų atidumo, rūpestingumo, atsargumo ir kvalifikacijos laipsnį. Taigi, teismas, spręsdamas sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybės už paciento sveikatai padarytą žalą klausimą, gydytojų veiksmus turi vertinti ne jų rezultato, o proceso aspektu, t. y. ar konkrečioje situacijoje medicinos paslaugos buvo teikiamos dedant maksimalias pastangas, imantis visų galimų ir reikalingų priemonių bei jas naudojant atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2008; 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2013). Asmens veiksmų neteisėtumą gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas, profesinės etikos taisyklių pažeidimas ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77/2010; 2010 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2010; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-603-701/2015).

24. Taigi, nagrinėjamojoje byloje sprendžiant dėl gydymo įstaigos veiksmų, kaip vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, (ne)teisėtumo, turi būti įvertinta, ar gydymo įstaiga ėmėsi visų galimų ir reikalingų priemonių, ar šias priemones naudojo atidžiai, rūpestingai ir kvalifikuotai. Apeliantė prašydama priteisti žalą, turėjo pareigą įrodyti, kad Santaros klinikos galėjo išvengti žalos, jeigu būtų veikusios pagal medicinos mokslo standartus COVID-19 ligos kontekste.

25. Byloje nustatyta, kad apeliantės sutuoktinis į Santaros klinikų (duomenys neskelbtini) skyrių atvyko greitosios medicinos pagalbos automobiliu. Čia jis gydytas nuo 2020 m. lapkričio 14 d. Prieš paguldant į ligoninę pastarajam atliktas SARS-CoV-2 testas ir jis buvo neigiamas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad guldant L. I. į ligoninę, jo būklė buvo sunki, blogėjanti dėl labai išplitusios onkologinės patologijos su įvairių metastazėmis įvairiuose organuose. Be to, nuo hospitalizacijos pradžios, be kita ko, nustatytas kvėpavimo nepakankamumas, (duomenys neskelbtini). Pirmiau nurodytas aplinkybes patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai. Iš byloje esančių epikrizių ir specialisto paaiškinimų nustatyta, kad hospitalizacijos metu pacientas skundėsi dusuliu, dideliu bendru silpnumu, nugaros, šonų ir kojų skausmais, taip pat apetito stoka, dažnu širdies plakimu. Jis prieš hospitalizaciją karščiavo iki 38°C. Epikrizėje nurodyta, kad pacientui 2020 m. rugpjūčio 21 d. Nacionaliniame vėžio institute atlikta operacija dėl (duomenys neskelbtini). Jis Nacionaliniame vėžio institute 2020 m. spalio 28 d. konsultuotas pakartotinai, įtartas ligos recidyvas, bet papildomas gydymas neskirtas. Dėl įtarto (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir nustatytos labai išplitusios okologinės patologijos L. I. hospitalizuotas į Santaros klinikų (duomenys neskelbtini) skyrių. Pacientui 2020 m. lapkričio 14 d. atlikta kompiuterinės tomografijos angiografija, nustatytos mestastazės plaučiuose, pleuroje, kepenyse, blužnyje, kauluose. Taip pat pacientui 2020 m. lapkričio 18 d. nustatyta (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančių medicininių dokumentų, epikrizių ir specialisto paaiškinimų, nustatyta, kad pacientui teikta kvalifikuota ir rūpestinga medicinos pagalba, nuolat buvo atliekami reikiami tyrimai, diagnozuotos ligos ir paskirtas gydymas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad gydytojai netinkamai atliko pareigas ar gydymo įstaiga netinkamai, nerūpestingai teikė paslaugas.

26. Nepaisant to, kad apeliantės sutuoktiniui prieš guldant jį ligoninę atliktas SARS-CoV-2 testas ir jis buvo neigiamas, tai nėra pagrindas daryti vienareikšmišką išvadą, jog L. I. 2020 m. lapkričio 14 d. nesirgo COVID-19 liga ir ja buvo užkrėstas būtent Santaros klinikose. Iš byloje esančių Santaros klinikų 2020 m. spalio 5 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ ir LSMUL KK 2020 m. spalio 13 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ pateiktų specialistų išvadų nustatyta, kad COVID-19 inkubacinis periodas yra iki 14 dienų, o pakankamas viruso kiekis nosiaryklėje, kurį jau galima aptikti atlikus testą, susidaro tik praėjus 4–7 dienoms po viruso patekimo į nosiaryklę. Taigi, virusas gali būti nustatytas tik praėjus 4–7 dienoms po jo patekimo į nosiaryklę. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad L. I. COVID-19 liga diagnozuota 2020 m. lapkričio 24 d., t. y. po 10 parų gydymosi Santaros klinikose. Dėl to, įvertinus COVID-19 inkubacinio periodo trukmę, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog L. I. galėjo užsikrėsti SARS-Cov2 virusu bet kuriuo metu nuo 2020 m. lapkričio 10 d. Pirmiau šioje nutartyje minėta, kad L. I. 2020 m. lapkričio 14 d. atvyko į Santaros klinikas. Taigi, pacientas inkubacinio periodo dalį praleido ne Santaros klinikose. Vadinasi, įvertinus pirmiau nurodytas specialistų išvadas, akivaizdu, kad pacientas 2020 m. lapkričio 14 d. jau galėjo būti užsikrėtęs SARS-Cov2 virusu, bet viruso kiekis nosiaryklėje nebuvo pakankamas, kad atliktas testas parodytų teigiamą rezultatą. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau nurodyta, konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmasis L. I. darytas SARS-CoV-2 testas buvo neigiamas, nėra pagrindas daryti vienareikšmišką išvadą, kad pacientas iki atvykimo į Santaros klinikas nebuvo užsikrėtęs SARS-CoV-2 virusu ir juo užsikrėtė būtent Santaros klinikose.

27. Apeliantės teiginiai, kad sutuoktinis užkrėstas COVID-19 liga būtent Santaros klinikose, nes 2020 m. lapkričio 24 d. kartu su L. I. toje pačioje palatoje gulėjusiam pacientui ir slaugytojai nustatyti teigiami SARS-CoV-2 tyrimo rezultatai, nepagrįsti. Pirmiau šioje nutartyje nurodytose specialistų išvadose (nuomonėse) nurodyta, kad COVID-19 yra ypač užkrečiama liga ir neišvengiamai plinta viso pasaulio medicinos įstaigose, net ir taikant maksimalias asmenines apsaugos priemones. Užsikrėtę asmenys gali neturėti jokių klinikinių simptomų. Specialistai patvirtino, kad neįmanoma nustatyti, kada ir kur asmuo užsikrėtė SARS-CoV-2 virusu. Be to, virusu galima užsikrėsti gydymo įstaigoje, net jeigu medicinos personalas laikosi visų saugos reikalavimų, nes pacientai gali atvykti inkubacijos periodo pabaigoje ir, prasidėjus viruso replikacijai nosiaryklėje, užkrėsti kitus pacientus. Byloje nėra absoliučiai jokių duomenų, patvirtinančių, kad Santaros klinikos nekokybiškai teikė paslaugas, medicinos personalas nesilaikė visų būtinų saugos reikalavimų, ir apeliantės sutuoktinį užkrėtė būtent Santaros klinikų slaugytoja. Vien tai, kad slaugytojai tą pačią dieną, kaip ir L. I., t. y. 2020 m. lapkričio 24 d., nustatytas teigiamas SARS-CoV-2 tyrimo rezultatas, nėra pagrindas daryti priešingos išvados ir konstatuoti, kad L. I. užsikrėtė virusu būtent nuo slaugytojos. Be to, nagrinėjamojoje byloje nustatyta, kad kartu su L. I. toje pačioje palatoje gulėjęs pacientas į Santaros klinikas hospitalizuotas 2020 m. lapkričio 10 d. ir tą pačią dieną jam atliktas SARS-CoV-2 testas, kuris taip pat buvo neigiamas. Pastarasis buvo gydomas dėl kitos patologijos. Jo būklė ir tyrimai gerėjo, jis neturėjo COVID-19 ligos simptomų. Aptariamam pacientui antrasis SARS-CoV-2 testas atliktas tik dėl to, kad jį buvo rengiamasi perkelti į slaugos ligoninę. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog neįmanoma nustatyti, kuris iš dviejų palatoje gydytų pacientų galėjo užkrėsti kitą pacientą. Taigi, nėra jokio pagrindo konstatuoti Santaros klinikų nerūpestingus, neteisėtus veiksmus. Įvertinus byloje esančių įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad Santaros klinikos savo veiksmais ar neveikimu sukėlė žalą paciento sveikatai ir gyvybei. Apeliantė neįrodė, Santaros klinikų neteisėtų veiksmų ir priežastinio ryšio tarp šių veiksmų ir paciento mirties. Dėl to nenustačius visų būtinų sąlygų atsakovės civilinei atsakomybei taikyti, apeliantei negali būti priteista žala.

28. Akcentuotina, kad nagrinėjamojoje byloje nepaneigta tikimybė, jog net laikantis visų prevencinių priemonių ir saugos reikalavimų nepavyktų išvengti užsikrėtimo koronavirusu. Pirmiau šioje nutartyje nurodyta, kad L. I. galėjo užsikrėsti virusu dar iki atvykimo į Santaros klinikas, taip pat galėjo užsikrėsti nuo kitų asmenų gulėdamas ligoninėje, be kita ko, nuo pačios apeliantės, kuri lankė pacientą ligoninėje. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai apeliantės sutuoktinis užsikrėtė SARS-CoV-2 ir įvertinti galimus užsikrėtimo šaltinius. Pagal pirmiau šioje nutartyje aptartas Santaros klinikų ir LSMUL KK specialistų išvadas nėra galimybės patikimai apsisaugoti nuo SARS-CoV-2 viruso ir jo sukeltos COVID-19 ligos plitimo dėl pavėluotos diagnostikos – besimptomių atvejų ir skirtingų inkubacinių periodų skirtingiems asmenims. Pagal dabartinį sveikatos priežiūros metodikų raidos lygį neįmanoma visiškai apsaugoti pacientų nuo apsikrėtimo šiuo nauju virusu. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad Santaros klinikos pagal dabartinį medicinos mokslo raidos lygį ginčo atveju, net laikydamosi visų prevencinių priemonių ir saugos reikalavimų, negalėjo išvengti ieškovės sutuoktinio užsikrėtimo SARS-CoV-2 virusu ir jo sukeltų COVID-19 ligos padarinių fakto. Apeliantė neįrodė, kad Santaros klinikos galėjo išvengti žalos, jeigu būtų veikusios pagal medicinos mokslo standartus COVID-19 ligos kontekste (CPK 12, 178 straipsniai).

29. Be to, nagrinėjamojoje byloje vien tai, kad mirties liudijime nurodyta, jog COVID-19 yra pagrindinė liga, sukėlusi L. I. mirtį, negalima daryti išvados, kad apeliantės sutuoktinis mirė išimtinai būtent nuo COVID-19 ligos, bet ne nuo kitų ligų, kuriomis jis sirgo iki COVID-19 ligos. Nagrinėjamojoje byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad mirties liudijimai pildomi pagal Higienos instituto pateiktas rekomendacijas – iš esmės visiems sirgusiems COVID-19 liga ir turėjusiems lydinčių lėtinių ligų, pagrindinė diagnozė liudijime nurodoma COVID-19 liga. Mirties liudijime kitokia pagrindinė diagnozė rašoma tik tuomet, jeigu COVID-19 ligos simptomai lengvi ir žmogus mirė nuo kitos ūmios būklės. Pacientui sirgus COVID-19 liga ir mirus, vertinama buvusių iki mirties patologijų visuma. Byloje taip pat nustatyta, kad COVID-19 liga sunkiai serga tik 5 proc. visų užsikrėtusiųjų. Pastaroji liga pavojinga žmonėms, sergantiems gretutinėmis ligomis, be kita ko, onkologinėmis ligomis. Pažymėtina, kad asmenims, sergantiems kitomis ligomis, progresuojant onkologiniam susirgimui, kai imuninė organizmo būklė ypatingai susilpnėjusi, dėl COVID-19 ligos gali paūmėti ta liga. Taigi, tik tai, kad mirties liudijimo grafoje „Pagrindinė liga (trauma), sukėlusi mirtį“ įrašyta COVID-19 liga nereiškia, jog asmuo mirė būtent nuo šios ligos.

30. Pirmiau nurodyta, kad L. I. sveikatos būklė buvo itin sunki, jis sirgo sunkiomis ligomis iki susirgimo COVID-19 liga ir iki jo hospitalizavimo. Pažymėtina, kad pacientas buvo atvežtas į Santaros klinikas būtent dėl kitų ligų, bet ne dėl COVID-19 ligos, sukeltos sunkios sveikatos būklės. Aptariamos aplinkybės papildomai patvirtina, kad būtent iki užsikrėtimo koronavirusu buvusi itin sunki paciento sveikatos būklė buvo tiesioginė jo mirties priežastis. Dėl to teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas pirmiau šioje nutartyje nurodyta, konstatuoja, kad žala buvo neišvengiama – atsirado dėl aplinkybių, kurių Santaros klinikos negalėjo numatyti, kontroliuoti ir užkirsti joms kelio (PTŽSAĮ 24 straipsnio 6 dalis, 2 straipsnio 9¹ punktas).

Dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo

31. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir nesilaikė šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliacinio skundo argumentais dėl tokių toliau nurodytų priežasčių.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą.

33. Nagrinėjamojoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas paviršutiniškai vertino byloje reikšmingas aplinkybes, neįvertino įrodymų viseto ir ginčijamą sprendimą grindė tik prielaidomis. Priešingai, pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai išnagrinėjo bylą, pasisakė dėl šalių argumentų ir atsikirtimų, apklausė liudytoją. Be to, negalima teigti, kad pirmosios instancijos teisme pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas tyrė ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, be kita ko, nuosekliai tyrė ir vertino šalių pateiktus rašytinius įrodymus, vertino liudytojos parodymus ir šalių paaiškinimus kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais bei analizavo šių įrodymų tarpusavio sąsajumą. Teismo išvadą, kad L. I. galėjo užsikrėsti SARS-Cov2 virusu bet kuriuo metu nuo 2020 m. lapkričio 10 d., patvirtina pirmiau šioje nutartyje minėtos Santaros klinikų 2020 m. spalio 5 d. rašte ir LSMUL KK 2020 m. spalio 13 d. rašte pateiktos specialistų išvados, kuriose, be kita ko, nurodyta, kad COVID-19 inkubacinis periodas yra iki 14 dienų, o pakankamas viruso kiekis nosiaryklėje, kurį jau galima aptikti atlikus testą, susidaro tik praėjus 4–7 dienoms po viruso patekimo į nosiaryklę. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad aptariamuose raštuose nurodytos specialistų išvados (nuomonės) neteisingos. Taigi, pirmosios instancijos teismas vertino įrodymų visumą, išvadas apie konkrečių reikšmingų bylai aplinkybių egzistavimą padarė pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl nepažeidė proceso teisės normų, kuriose reglamentuotas įrodinėjimas, taip pat nepažeidė kasacinio teismo praktikoje suformuotų įrodinėjimo taisyklių.

Dėl bylos procesinės baigties

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, teisingai išsprendė ginčą, tinkamai nustatė ir įvertino nagrinėjamam klausimui reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė teisės normas, kuriose reglamentuojama sveikatos priežiūros įstaigos atsakomybė už žalą paciento sveikatai.

35. Apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o apskųstas sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

36. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ši nuostata taikytina ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).

37. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantei nepriteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovė ir tretieji asmenys nepateikė duomenų apie jų patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2022 m. kovo 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Danguolė MartinavičienėTomas VenckusVigintas Višinskis