Kauno apygardos teismo nutartis

2012-12-19 · Civilinė byla Nr. A2-2394-230/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-12-19
Bylos Nr.
A2-2394-230/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Nijolia Indreikienė
Pareiškėjas
A. B., M. B., S. B.
Kategorijos
  • 122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.2.9pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 124.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. A2-2394-230/2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Edita Šliumpienė
Procesinio sprendimo kategorija: 122.3; 122.4; 124.1; 124.2.7; 124.2.9; 124.3 (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gruodžio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų A. B., M. B. ir S. B. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjų prašymas atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-107-192/2012 dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjai pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-107-192/2012 LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytu pagrindu, t. y. jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Nurodė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimu buvo nepagrįstai nustatytas juridinę reikšmę turtintis faktas, kad po tėvo F. K. mirties, jo vaikai L. K., P. K. ir F. K. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdė po 2,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad tėvas F. K. turėjo 8 vaikus: 4 sūnus ir 4 dukras, jis paskirstė sūnums po 2 ha žemės, o dukroms po 1 ha. Brolis P. 1943 m. buvo išvežtas darbams į Vokietiją ir ten žuvo, todėl į jo dalį pareiškėjai neturi teisės atkurti nuosavybės teises. Kadangi F. K. iki mirties nuosavybės teisėmis valdė 12,53 ha žemės, todėl faktiškai pagal įstatymą buvo galima atkurti nuosavybės teises iš viso į 10,53 ha žemės. Teismo jau yra nustatyta, kad J. K. (F.sūnus), Z. P. (duktė) ir J. K. žmona J. K. (žemę įgijusi iš F. dukrų P. ir A.) valdė 5,0078 ha žemės, todėl pareiškėjams galėjo būti nustatytas faktas, kad jie valdė tik 5,5222 ha. Taigi, teismas sprendimu pripažino teisę atkurti nuosavybės teises į didesnį žemės plotą (7,5 ha), negu pagal įstatymą valstybė turėjo jiems atkurti, tokiu būdu nukentėjo valstybės interesai. Be to, nepagrįstai nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kadangi pareiškėjai yra praleidę įstatyme numatytą terminą prašymui atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinantiems dokumentams pateikti, o terminas negalėjo būti atnaujintas. Teismas neįtraukė pareiškėjų į bylos nagrinėjimą, todėl laikytina, jog nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, nes M. B. ir A. B. yra F. K. sūnaus J. K. testamentiniai įpėdiniai, o teises į J. K. turėtą žemę yra įgijusi S. B.. Teismas sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, nes netinkamai taikė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, ši klaida turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą, todėl prašė atnaujinti procesas ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjų prašymą dėl proceso atnaujinimo. Iš pareiškėjų solidariai priteisė 2 039 Lt bylinėjimosi išlaidų (iš jų 2000 Lt advokato pagalbai apmokėti), o valstybei po 14 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-192/2012 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad po tėvo F. K. mirties, mirusio 1924 metais, jo vaikai L. K., P. K. ir F. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė po 2,5 ha žemės ((duomenys neskelbtini). Teismas taip pat nustatė, kad F. K. turėjo 12,53 ha žemės sklypą. Pretendentams buvo atkūrinėjama nuosavybės teisė į F. K. žemę, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-10-06 nutartyje konstatavo, jog F. K., miręs 1924 m., nacionalizacijos metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl jam negalima atkurti nuosavybių teisių į jo turėtą turtą. Teismų sprendimuose nustatyta, jog po F. K. mirties jo turtą pradėjo valdyti žmona ir vaikai, tačiau neaišku kokiomis dalimis. Esant nustatytiems juridinę reikšmę turintiems faktams, jog J. K. 12,53 ha žemės plote priklausė 3,94 ha, Z. P. – 1,07 ha, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimu buvo nustatytas dar vienas juridinis faktas – kad L. K., P. K. ir F. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė po 2,5 ha žemės (duomenys neskelbtini). Nutartyje nurodoma, jog pareiškėja S. B. teismo posėdyje patvirtino, jog jai ir jos vaikams nutarta atkurti nuosavybės teisę į 3,94 ha žemės, ir jie į didesnį plotą, t. y. į P., L ir F. K. priklausantį žemės plotą, nepretenduoja. Jų teisės pažeidžiamos tuo, kad institucijos, vykdančios nuosavybės teisių atkūrimą, neatkuria nuosavybės teisių į šalia pareiškėjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) likusią J. K. žemę, nes, kaip nurodo institucijos atstovai, nėra laisvos žemės. Be to, nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos į 1,9922 ha didesnį plotą negu priklauso pagal įstatymą, t. y. faktiškai valstybinė žemė neteisėtai būtų perduodama privatiems asmenims. Teismas konstatavo, jog pareiškėjai pagal pareiškimo ir paaiškinimų prasmę siekia ne savo subjektinių teisių, o viešojo intereso apsaugos, nes, jei teismas ir atnaujinęs procesą panaikintų 2012 m. sausio 30 d. teismo sprendimą, pareiškėjai jokių tiesioginių pasekmių dėl to nepatirtų, t. y. jokios realios naudos ir įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms toks sprendimas neturėtų. Pareiškėjų teises pažeidžia atitinkamos institucijos, kurios nuosavybės teisių atkūrimo procese pareiškėjams negrąžina likusios žemės dalies jų pageidaujamoje vietoje. Tačiau teismas pažymėjo, jog sprendimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nustato tik asmenis, jų iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo plotą ir apytikrę vietovę, o ne tikslią vietą, kurioje nuosavybės teisė į žemę turi būti faktiškai atkurta. Teismas taip pat nurodė, kad institucijos, kurios gina viešą interesą, žinojo apie Kauno miesto apylinkės teismo 2012-01-30 priimtą teismo sprendimą, kadangi S. B. dėl šio teismo sprendimo ir Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojų piktnaudžiavimo buvo kreipusis į LR Generalinę prokuratūrą, tačiau buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą. Šių argumentų pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog 2012 m. sausio 30 d. teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjų teisių, pareiškėjai nenurodė konkrečios teisės ar įstatymo saugomo intereso, dėl kurių teismas būtų nusprendęs, neįtraukęs jų į procesą, nepateikė jokių įrodymų ir argumentų, pagrindžiančių pareiškėjų dalyvavimo įtaką šalių nustatytiems materialiniams teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl darė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nurodydamas, kad remiantis CPK 365 straipsnio 1 dalimi, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Pareiškėjai atskiruoju skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – procesą atnaujinti. Nurodo, jog LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnis nustato, kad nuosavybės teisės į žemę atstatomos natūra turėtoje vietoje. Nesant išlikusios laisvos žemės buvusioje vietoje, nuosavybės teisės atkuriamos kitais būdais. Taigi įstatymas numato pirmumo teisę piliečiui atkurti nuosavybės teises natūra, apeliantai būtent ir siekia pasinaudoti tokia teise. Iki šiol apeliantams nėra atkurta į 0,8789 ha J. K. turėtos žemės ir į 0,3696 ha J. K. žemės. Apeliantai nurodo, jog teismui 2012 m. sausio 30 d. sprendimu nepagrįstai nustačius juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo F. K. mirties, mirusio 1924 metais, jo vaikai L. K., P. K. ir F. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė po 2,5 ha žemės (duomenys neskelbtini), bus pažeistos jų teisės atkurti nuosavybės teisę į žemę natūroje, nes nebebus tokio kiekio žemės atkurti natūra. Todėl nesutinka su teismo išvada, kad prašymu atnaujinti procesą yra ginamas viešasis interesas ir kad nebus pažeistos apeliantų subjektinės teisės. Skunde taip pat nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Teismas, priimdamas 2012 m. sausio 30 d. sprendimą, padarė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 2, 10 straipsnių, LR CPK 176-178, 185, 270 straipsnių taikymo ir aiškinimo klaidų, kurios įtakojo neteisėto sprendimo priėmimą, tačiau teismas šių aplinkybių netyrė. Be to, teismas skundžiama nutartimi priteisdamas 2 039 Lt advokato atstovavimo išlaidų, viršijo LR Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 nustatytus priteisimo už advokato pagalbą maksimalius dydžius, kadangi teismas konstatavo, kad atstovavimui buvo sugaišta 3 val., todėl galėjo būti priteista tik 225 Lt.

Atsiliepimas

Pareiškėjai F. T., O. J., I.V., N. Š., D. M., T. B., L. M., Z. Š. atsiliepimu į skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nesutinka su skundo argumentais dėl netinkamo byloje esančių įrodymų vertinimo bei netinkamo materialinės ir procesinės teisės normų taikymo ir aiškinimo, kadangi mano, jog tai yra tik pareiškėjų interpretacija. Nurodo, jog 2012 m. sausio 30 d. teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjų materialiųjų teisių ir pareigų, pareiškėjai neturi ir negali turėti suinteresuotumo šios bylos baigtimi. Pažymi, jog dėl visos pareiškėjų prašomos grąžinti žemės, į kurią jie yra pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra įsiteisėję teismo sprendimai.

Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjai prašymu atnaujinti procesą siekia ne savo subjektinių teisių, o viešojo intereso apsaugos, ir proceso atnaujinimas byloje jokios realios naudos ir įtakos jų materialinėms teisėms ir pareigoms neturėtų. Nurodo, kad tiek iš buvusio, tiek iš esamo teisinio nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentavimo matyti, kad yra pasirinkta ribota restitucija, t. y. teisės aktais nustatyta, kokiems asmenims, į kokį turtą, kokiomis sąlygomis ir kokia tvarka yra atkuriamos nuosavybės teisės. Pareiškėjams teisės aktų nustatyta tvarka yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimo procesas, ir pareiškėjų nurodomas faktas, kad jiems priklausančioje atkurti nuosavybės teises vietoje nėra laisvos žemės (natūra), taip pat nėra pagrindas atnaujinti procesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl apeliantų pareikšto prašymo atskirąjį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka

Apeliantai prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka (t. 2 , b. l. 12), argumentuodami tuo, jog byloje jų neatstovavo advokatas ir todėl jie neturėjo galimybės tinkamai ginti interesus. CPK 336 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliantai prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka tinkamai nemotyvavo, nenurodė pagrįstų argumentų, dėl kurių bylą reiktų nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių byla apeliacine tvarka turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantų prašymas netenkinamas.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotomis aplinkybėmis, kad 2012 m. sausio 30 d. teismo sprendimu nebuvo nuspręsta dėl pareiškėjų A. B., M. B. ir S. B. teisių ar pareigų, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą.

Teismų suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje proceso atnaujinimo institutas vertinamas kaip ekstraordinarus būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Jį galima taikyti tik konstatavus bent vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas yra baigtinis. Šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai bei laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas yra galimas tik nustačius būtinybę taisyti esmines klaidas ir esant svarbioms, pagrįstoms bei įtikinančioms aplinkybėms. Pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų. Prašyme dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu nepakanka nurodyti vien procesinio pobūdžio aplinkybes, pareiškėjas turi nurodyti konkrečią teisę ar įstatymo saugomą interesą, pagrįstus materialine teisės norma, dėl kurių teismas nusprendė neįtraukęs į procesą, pateikti visus įrodymus ir argumentus, kurie pagrįstų jo dalyvavimo įtaką šalių susiklosčiusiems materialiniams teisiniams santykiams ir teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pagrindas pripažinti, kad sprendime teismas pasisakė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisių ar pareigų, yra tada, kai: 1) sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl pareiškėjo teisių ar jo pareigų, teismo sprendimas jam sukuria teisių ar pareigų arba tokiu teismo sprendimu teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti (CPK 365 straipsnio 1 dalis); 2) teismui įvertinus neįtraukto asmens pateiktus įrodymus, bus panaikintos ar pakeistos teismo nustatytos teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje V. I. v. A. R., bylos Nr. 3K-3-108/2009). Nenustačius šių pagrindų proceso atnaujinimas gali tapti trukdžiu įsiteisėjusiam teismo sprendimui vykdyti, dėl ko būtų pažeistas proceso atnaujinimo tikslas, taip pat proceso koncentracijos principas, kadangi iš esmės būtų sudarytos sąlygos nepagrįstam pakartotiniam bylinėjimuisi. Todėl neįtraukti į bylą asmenys negali piktnaudžiauti šiuo institutu, jų veiksmai turi atitikti civiliniame procese įtvirtintus koncentracijos ir ekonomiškumo principus.

Nagrinėjamu atveju Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-107-192/2012 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad po tėvo F. K. mirties, mirusio 1924 metais, jo vaikai L. K., P. K. ir F. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė po 2,5 ha žemės (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 129-133). Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. rugsėjo 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7257/2003 buvo nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad pareiškėjų A. B. ir M. B. senelis J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 1,9344 ha žemės sklypą, esantį šiuo metu (duomenys neskelbtini)(t. 1, b.l. 101-104). Pareiškėjams A. B. ir M. B. liko neatkurta nuosavybės teisė į 0,8789 ha žemės (iš 1,9344 ha) (civilinės bylos Nr. 2-107-192/2012 priedo l. 8). Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. sausio 20 d. sprendimu pripažinta nustatytu, kad J. K. iki 1940 metų nacionalizacijos nuosavybės teisėmis priklausė 2 ha žemės, anksčiau buvusiame (duomenys neskelbtini) (civilinės bylos Nr. 2-107-192/2012 priedo l. 161), į kurios turėtą žemę nuosavybės teises atkurti įgijo pareiškėja S. B.. Pareiškėjai A. B., M. B., testamentiniai F. K. sūnaus J. K. įpėdiniai, ir S. B. prašė atnaujinti procesą civilinėje byloje 2-107-192/2012 argumentuodami tuo, jog iki šiol jiems nėra atkurtos nuosavybės teisės į 0,8789 ha J. K. turėtos žemės ir į 0,03696 ha J. K. turėtos žemės. Todėl, pareiškėjų nuomone, teismui nustačius juridinį faktą, kad po tėvo F. K. mirties, mirusio 1924 metais, jo vaikai L. K., P. K. ir F. K. valdė po 2,5 ha žemės, (duomenys neskelbtini), bus pažeistos apeliantų teisės atkurti nuosavybės teisę į žemę natūroje. Šiuos argumentus pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė, kaip nesudarančius pagrindo išvadai, kad 2012 m. sausio 30 d. sprendimu nuspręsta dėl apeliantų teisių ar pareigų. Byloje priimtu teismo sprendimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra nustatyti asmenys, jų iki nacionalizacijos valdytas žemės plotas ir apytikrė vietovė. Teismo sprendimu nėra nustatyta konkreti žemės vieta, į kurią turi būti atkuriamos nuosavybės teisės, ir nėra nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas. Todėl apeliantų nurodoma aplinkybė, kad jiems priklausančioje atkurti nuosavybės teises vietoje nėra laisvos žemės, nėra pagrindas konstatuoti, kad teismo sprendimu nuspręsta dėl jų teisių ar pareigų ir tuo pagrindu būtina atnaujinti procesą. Sprendimai dėl nuosavybė teisių atkūrimo yra priimami LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 18 straipsnyje numatyta tvarka, kurie gali būti skundžiami teismui šio įstatymo 19 straipsnio pagrindu. Nuosavybės teisių atkūrimo būdas nėra bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimo dalykas, o įsiteisėjusiais teismų sprendimais pareiškėjams jau yra nustatytas atkurtinos nuosavybės teisės į žemę kiekis, ir jie faktiškai nepretenduoja į žemę, dėl kurios valdymo nuosavybės teise yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

Apeliantai teismo 2012 m. sausio 30 d. sprendimo neteisėtumą grindžia ir kitu argumentu, jog pareiškėjai siekia gauti daugiau žemės negu jie turi teisę atkurti nuosavybės teises. Tačiau pažymėtina, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesą vykdanti valstybės institucija - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos dalyvavo byloje dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (kurioje ir prašoma atnaujinti procesą). Tokios kategorijos, kaip nagrinėtoji, bylose valstybės institucija tam ir traukiama byloje dalyvaujančiu asmeniu, kad būtų maksimaliai užtikrinta viešojo intereso apsauga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. sausio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos v. L. M. ir kiti, bylos Nr. 3K-3-109/2012). Tačiau valstybės institucija, turinti teisę atlikti tokius veiksmus, t. y. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, teismui nustatant juridinę reikšmę turintį faktą, prieštaravimų nereiškė. Atvirkščiai, būtent ši institucija ir nurodė pareiškėjams, kad būtina nusistatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kuris ir buvo nustatytas 2012 m. sausio 30 d. sprendimu. Tokia būtinybė iškilo po to, kai Lietuvos Vyriausiasis Administracinis teismas 2010-10-06 nutartimi administracinėje byloje Nr. A 444-2093/2010 konstatavo, jog F. K., miręs 1924 metais, nacionalizacijos metu nebuvo ginčo turto savininkas, todėl ir nuosavybės teisių į jo turėtą turtą atkurti negalima, nes turto nusavinimu jos nebuvo pažeistos. Pareiškėjai, prašydami atnaujinti procesą neturi teisės ir įgalinimų ginti viešo intereso, todėl ir šiuo aspektu taip pat negalėjo būti nuspręsta dėl jų teisių ir pareigų.

Dėl proceso atnaujinimo CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu

Atmestini ir skundo argumentai, jog teismas turėjo pasisakyti dėl pareiškėjų prašymo atnaujinti procesą CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu. Pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą grindė ir kitu pagrindu - CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, t. y. kad teismas 2012 m. sausio 30 d. sprendime padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kadangi netinkamai taikė LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą, ir ši klaida turėjo įtakos priimant neteisėtą sprendimą. Tačiau CPK 365 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkte (jeigu sprendimu teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiųjų teisių ar pareigų) numatytu pagrindu. Kadangi pareiškėjai nėra dalyvaujantys byloje asmenys, prašymą atnaujinti procesą jie galėjo pateikti tik minėtu pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjai prašymą atnaujinti procesą padavė, vadovaudamiesi ir tais pagrindais, kuriais jie, kaip neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, negalėjo vadovautis, teismas turėjo pareiškėjų prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-107-192/2012, vadovaujantis CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atsisakyti priimti (CPK 3 straipsnio 6 dalis, 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys gali paduoti prašymus atnaujinti procesą tik CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, todėl iš esmės tinkamai pagrindė priimtą procesinį sprendimą, nors ir nevisiškai tiksliai suformulavo nutarties rezoliucinę dalį. Kadangi apeliantų atskirojo skundo argumentai, jog teismas netyrė ir nevertino pareiškime nurodytų materialinės ir procesinės teisės normų taikymo klaidų, atmestini, kaip neturintys įtakos iš esmės teisingai išspręsto klausimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliantai nesutinka su teismo priteista 2 000 Lt suma už advokato pagalbą. Kaip matyti iš byloje esančio 2012-09-03 kasos pajamų orderio (t. 2, b. l. 78-79), Z. Š. advokatui R. Š. už teisines paslaugas sumokėjo 3 267 Lt, ir tai yra šio asmens realiai patirtos išlaidos. Teismas, priteisdamas 2000 Lt už advokato paslaugas, atsižvelgė į tai, kad nors advokatas procesinių dokumentų neruošė, tačiau jis turėjo susipažinti su bylos medžiaga, dalyvavo viename teismo posėdyje, kuris tęsėsi 3 valandas, teikė konsultacijas, taip pat į tai, kad byla gana sudėtinga ir didelės apimties. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytus apylinkės teismo argumentus, bei remdamasis tuo, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nenumato susipažinimo su bylos medžiaga, surinktos informacijos vertinimo, konsultacijų suteikimo maksimalių dydžių, daro išvadą, kad priteista atstovavimo išlaidų suma atitinka CPK 98 straipsnio reikalavimus ir teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.

Nors pareiškėjai su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė atstovavimo išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, pagrindžiančius įrodymus ir jų paskaičiavimą, tačiau prašymas jas priteisti raštu, kaip numato CPK 98 straipsnio 1 dalis, nėra suformuluotas ir pateiktas, todėl nėra ir pakankamo teisinio pagrindo jas priteisti.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės pagrįstą ir teisėtą nutartį, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutarė:

Atskirąjį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Nijolia Indreikienė