Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Kęstučio Jucio (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. T. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo G. T. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija Nr. X-1233) – laisvės atėmimu devyneriems metams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš G. T. priteista O. L. 22,46 Lt turtinei ir 60 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, 5 264,42 Lt Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Šiaulių skyriui, 5 986,48 Lt Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos, valstybei – 390 Lt antrinės pagalbos išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad pasikėsino nužudyti kitą žmogų, t. y. nusikalstamą veiką padarė šiomis aplinkybėmis:

2013 m. rugsėjo 25 d. apie 23 val. 15 min., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vaikų kambaryje, asmeninio konflikto metu užpuolė buvusią sugyventinę O. L. ir tyčia vieną kartą kirviu sudavė jai į dešinę momens sritį, padarė jai atvirą įspaustinį dešinio momenkaulio lūžį su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu, t. y. pavojingą gyvybei sunkų sveikatos sutrikdymą, taip pasikėsino ją nužudyti, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes jam tempiant už plaukų nukentėjusiąją O. L. iš kambario į virtuvę, I. L. laikė nukentėjusiąją O. L. už kojų, o R. L. jį ramindama, atėmė kirvį, taip sutrukdydamos užbaigti nusikalstamą veiką.

Apeliaciniame skunde G. T. cituoja skundžiamojo nuosprendžio turinį ir pažymi, kad jis (apeliantas) nesiekė nukentėjusiosios mirties, tačiau buvo tiek supykęs (išvestas iš kantrybės), jog įvykio metu nebesuvokė savo veiksmų.

G. T. nuomone, skundžiamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad jis veikė tiesiogine apibrėžta tyčia. Pasak nuteistojo, jis turėjo realią galimybę nužudyti nukentėjusiąją, tačiau jai sudavė tik vieną smūgį į galvą su kirvio pentimi, t. y. šis veiksmas rodo, kad neturėjo jokio tikslo žudyti. Be to, pažymi, kad nukentėjusiosios mažametės dukros tikrai nebūtų galėjusios padaryti jam jokios įtakos, jei būtų norėjęs nužudyti O. L. Pažymi ir tai, kad jis nesiekė paimti tokio įrankio, kuriuo galėtų žudyti, o kirvį paėmė spontaniškai.

Nuteistasis prašo atsižvelgti į pirmiau nurodytas aplinkybes ir jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į BK 136 straipsnio 1 dalį arba į BK 135 straipsnio 1 dalį.

Be to, apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir neteisingai įvertinęs nustatytas faktines bylos aplinkybes, paskyrė labai griežtą laisvės atėmimo bausmę ir tokiu būdu pažeidė BK 54 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktų reikalavimus. Prašo atsižvelgti į tai, kad nukentėjusioji yra gyva, jos gyvybei jokio pavojaus nėra.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skirdamas jo atžvilgiu bausmę, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų bei nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6, 10 punktuose.

Skunde apeliantas remiasi teismų praktika (Kasacinės nutartys Nr. 2K-3-371/2003, Nr. 2K-533/2005, Nr. 2K-669/2006) ir tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo BPK nuostatomis, bendraisiais teisės principais, kurie konkrečioje situacijoje užtikrina priešingų interesų pusiausvyrą, ir nepagrįstai priteisė nukentėjusiajai O. L. 60 000 Lt neturtinės žalos.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. T. apeliacinis skundas atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo G. T. įvykdyto nusikaltimo juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas. Šioje baudžiamojoje byloje esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Apeliacinis teismas skundžiamą nuosprendį patikrina atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliaciniame skunde nuteistasis G. T. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, tyčios kryptingumą, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma. Remiantis baudžiamosios teisės teorija ir teismų praktika, baudžiamojoje byloje turi būti nustatyta kaltininko padarytos veikos atitiktis Baudžiamojo kodekso Specialiojoje dalyje numatytai atitinkamos nusikalstamos veikos sudėčiai, taigi turi būti nustatomi ir įrodomi nusikalstamos veikos objektyvieji ir subjektyvieji požymiai, nurodyti baudžiamajame įstatyme. Visos kitos aplinkybės, kurių baudžiamasis įstatymas neįtraukia į būtinų nusikalstamos veikos požymių ratą, kaltininko veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, tačiau visais atvejais gauti duomenys vertinami bendrame bylos kontekste. Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK normų pažeidimų nepadarė. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiuo atveju teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pažymima, jog įvertinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus dėl įrodymų vertinimo, dėl jų pripažinimo pagrįstais, teismo argumentus dėl visų įrodymų patikimumo, įrodomosios reikšmės bei atsižvelgiant į visą baudžiamosios bylos medžiagą nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, bei priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl vadovaujasi nukentėjusiosios, liudytojų R. ir I. L., V. S. parodymais, kuriuos jie davė apie žinomas bylai svarbias aplinkybes.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje teisingai pažymėjo, kad pasikėsinimas nužudyti kvalifikuojamas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį, tik esant tiesioginei apibrėžtai tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir nori taip elgtis, numato, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir jų nori (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje nustatyta, kad nuteistasis G. T. į nukentėjusiosios O. L. namą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone, pateko per virtuvės langą. Tuo metu namuose buvo pati nukentėjusioji (O. L.), jos nepilnametės dukros R. ir I. L., buvęs nukentėjusiosios vyras G. L. bei liudytojas V. S. (1 t., 8-10, 11-16, 115-117 b. l.). G. T., O. L. ir liudytojo V. S. parodymais nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios įvyko buitinis konfliktas dėl gyvenimo kartu, be to, nuteistasis priekaištavo nukentėjusiajai dėl jo (nuteistojo) šmeižimo ir tikrovės neatitinkančių pareiškimų rašymo policijai. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų, G. T. pasiėmė kirvį, su juo vaikščiojo po kambarį, sakė, kad nukentėjusioji negyvens nė su vienu. Po to, kai nuteistasis vėl pradėjo ginčytis su O. L., liudytojas (V. S.) kirvį paslėpė virtuvėje, kad nuteistasis jo nebesurastų ir negalėtų paimti. Pokalbio metu G. T. grasino nušauti jį (liudytoją) ir O. L. Kai O. L. skambino į policiją, nuteistasis norėjo iš nukentėjusiosios atimti telefoną, tačiau ji (nukentėjusioji) nubėgo į vaikų kambarį, girdėjo triukšmą, tačiau nematė, kaip buvo suduota kirviu. Iš liudytojų R. ir I. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, matyti, kad mama (O. L.) iškvietė policiją, todėl nuteistasis labai supyko, atsivijo nukentėjusiąją į jų (liudytojų) kambarį ir kirviu sudavė jai (mamai) į galvą. Po to, nuteistasis tempė nukentėjusiąją už rankų ir plaukų į virtuvę, sakė „dabaigs“, tačiau jos (liudytojos) ją gynė, viena laikė už kojų, kita ramino nuteistąjį ir bandė atimti kirvį, po to nuteistasis pabėgo (1 t., 80-85 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu O. L. ir liudytojas V. S. parodymų atpažinti metu atpažino kirvį, kuriuo nuteistasis sudavė nukentėjusiajai į galvą (1 t., 102-103, 106-107 b. l.). Teismo medicinos specialisto išvadomis Nr. G 1561/13(04) ir Nr. pG 133/13-1646(04) nustatyta, kad O. L. padarytas atviras įspaustinis dešinio momenkaulio lūžis su kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietuoju dangalu kvalifikuojamas kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei. Šis sužalojimas galėjo būti padarytas vienmomentiškai nurodytu laiku ir aplinkybėmis, vienu tiesioginiu trauminiu poveikiu, kietu aštriu daiktu paveikus dešinę momens sritį. Sužalojimas nėra būdingas griuviminei traumai (1 t., 95-96, 98 b. l.).

Nuteistojo G. T. tiesioginę apibrėžtą tyčią dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį apsprendžia šios aplinkybės:

pirma, nuteistasis į nukentėjusiosios butą pateko per langą, t. y. iš anksto turėdamas nusistatymą (tyčią) konfliktuoti;

antra, nuteistais panaudojo kirvį, t. y. įrankį, kuriuo sudavus žmogus gali būti sužalotas. Nuteistojo skundo argumentas, kad kirvį pasiėmė spontaniškai, yra niekuo nepagrįsti. Priešingai, iš liudytojo V. S. parodymų matyti, kad po pirmo konflikto jis kirvį paslėpė virtuvėje, kad nuteistasis jo nerastų. Kai nukentėjusioji mobiliojo ryšio telefonu paskambino į policiją, nuteistasis norėjo atimti telefoną, tačiau ji nubėgo į vaikų kambarį. Po to, nuteistasis pradėjo ieškoti kirvio, jį pamatė virtuvėje prie dujinės viryklės, pasiėmė ir nusivijo nukentėjusiąją į tą patį vaikų kambarį (1 t., 64-66 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistasis virtuvėje surado ir pasiėmė kirvį sąmoningai, norėdamas juo suduoti nukentėjusiajai;

trečia, iš liudytojų V. S., I. ir R. L. parodymų matyti, kad nuteistasis kirvį buvo paėmęs net du kartus, juo grasino sužaloti ne tik nukentėjusiąją, bet ir V. S. Nukentėjusioji po smūgio kirvio pentimi į galvą nugriuvo, o nuteistasis ją bandė ištemti į virtuvę ir pribaigti, tačiau liudytojos I. ir R. L. aktyviai gynė motiną (nukentėjusiąją), po to nuteistasis iš įvykio vietos pabėgo. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad G. T. sudavė nukentėjusiajai kirvio pentimi į galvą stipriai, dėl to net lūžo galvos kaulas;

ketvirta, nuteistasis kirviu sudavė nukentėjusiajai į galvą, t. y. į itin svarbią žmogaus kūno dalį, kurioje išsidėstę gyvybiškai svarbūs organai. Teismo medicinos specialisto išvada neginčijamai nustatyta, kad O. L. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei (1 t., 95-96, 98 b. l.);

penkta, G. T. po smūgio kirviu, nukentėjusiajai jokios pagalbos nesuteikė, iš įvykio vietos pasišalino, nors tokią galimybę turėjo;

šešta, G. T. anksčiau teistas taip pat už smurto naudojimą prieš nukentėjusiąją O. L., t. y. taip pat panaudojant kirvį (1 t., 176-179 b. l.);

septinta, iš teismo psichiatrijos, psichologijos akto matyti, kad G. T. nusikalstamos veikos padarymo metu lėtiniu psichikos sutrikimu nesirgo ir nebuvo laikino psichikos veiklos sutrikimo būsenoje, jis galėjo visiškai suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir valdyti savo veiksmus. Jam tik diagnozuotas emociškai nestabilaus tipo asmenybės sutrikimas (2 t., 39-41 b. l.).

Esant šioms aplinkybėms akivaizdu, kad G. T., turėdamas gyvenimišką patirtį, ne tik suprato nusikalstamos veikos pavojingumą ir pobūdį, bet ir siekė padarinių, t. y. O. L. mirties. Bylos duomenys patvirtina, kad G. T. tokiais savo veiksmais sukėlė realią grėsmę nukentėjusiosios O. L. gyvybei, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes liudytojos (O. L. nepilnametės dukros) I. ir R. L. aktyviais veiksmais gynė nukentėjusiąją, dėl ko nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino. Šie bylos duomenys patvirtina, kad G. T. ne savanoriškai atsisakė baigti nusikalstamą veiką. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys ir tai išsamiai motyvavo.

Teisėjų kolegija sutinka su G. T. skundo argumentu, kad liudytojų R. L. ir V. S. parodymai dėl kirvio paėmimo iš nuteistojo yra nevienodi. Iš liudytojos R. L. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjai, matyti, kad ji iš nuteistojo atėmė kirvį, tai padaryti padėjo V. (V. S.). Ten pat užrašyta, kad ji tik norėjo atimti kirvį, o paskui, turbūt, nuteistasis kirvį atidavė savo noru (1 t., 83-85 b. l.). Iš liudytojo V. S. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, matyti, kad būtent jis (V. S.) paėmė kirvį iš nuteistojo, po to, nuteistasis išbėgo pro duris (2 t., 147-148 b. l.).

Teisėjų kolegijos nuomone, tarp liudytojų R. L. ir V. S. parodymų esantys neatitikimai parodymuose nėra esminiai. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų, jis į kambarį įėjo vėliau, nei nuteistasis sužalojo nukentėjusiąją, todėl jis nematė ir negalėjo matyti, kokius konkrečiai veiksmus atliko nuteistasis. Iš liudytojo V. S. parodymų matyti, kad jis matė kaip R. L. stūmė nuteistąjį iš kambario, tuo metu nukentėjusioji gulėjo ant grindų, matėsi kraujas (2 t., 147-148 b. l.). Kita vertus, nuteistasis nusikaltimo nebaigė ne dėl to, kad liudytojas V. S. iš nuteistojo atėmė kirvį, o todėl, kad liudytojos I. ir R. L. aktyviai gynė motiną (nukentėjusiąją O. L.), todėl nuteistasis nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad G. T. kaltinimas suformuluotas taip, kad neva R. L. atėmė kirvį iš nuteistojo, taip sutrukdė jam užbaigti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos nuomone, tokia kaltinimo formuluotė patikslinama ir iš jo pašalinama ši aplinkybė, kad būtent R. L. atėmė kirvį, nes byloje nėra objektyvių tai patvirtinančių įrodymų. Nepilnametės liudytojos R. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjai, vadovaujamasis tiek, kiek jie neprieštarauja bylos aplinkybėms ir kitų įrodymų visumai. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad po suduoto smūgio kirviu nukentėjusiajai į galvą, netrukus į kambarį įėjo liudytojas V. S., matė, kaip R. L. stūmė nuteistąjį iš kambario. Iš tikrųjų, liudytojo V. S. įėjimas į kambarį, be abejo, taip pat įtakojo nuteistąjį nutraukti nusikalstamus veiksmus, nes būtent nuo to momento nuteistasis jų nebetęsė ir iš įvykio vietos pasišalino. Teisėjų kolegijos nuomone, vien tik dėl šios aplinkybės Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendis nekeičiamas, o tik patikslinamas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausiant nepilnametes liudytojas I. ir R. L. nedalyvavo jo (nuteistojo) gynėjas, todėl jis negalėjo suformuluoti ir užduoti joms klausimų.

Teisėjų kolegijos nuomone, šie nuteistojo skundo argumentai nepagrįsti ir atmestini. BPK 184 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad apie ikiteisminio tyrimo teisėjo atliekamos apklausos vietą ir laiką prokuroras privalo pranešti įtariamajam ir jo gynėjui. Suimtas įtariamasis pristatomas į apklausos vietą. Įtariamasis ir jo gynėjas turi teisę dalyvauti tokioje apklausoje, užduoti apklausiamam asmeniui klausimus, kai apklausa baigta, – susipažinti su apklausos protokolu ir teikti dėl jo pastabas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad Šiaulių apylinkės teisme liudytojų nepilnamečių liudytojų I. ir R. L. apklausoje dalyvavo nuteistasis G. T., jam buvo išaiškintos teisės, numatytos BPK 21 straipsnio 4 dalyje, kurias jis suprato (1 t., 80-85 b. l.). Taip pat iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo gynėjui buvo pranešta įstatymo nustatyta tvarka, tačiau Šiaulių apylinkės teisme buvo gautas advokatės J. Š. raštas, jog ji dalyvauti liudytojų apklausoje negalės, nes turi dalyvauti kitame teismo posėdyje (1 t., 75-79 b. l.). Akivaizdu, kad nuteistojo gynėja buvo tinkamai informuota apie liudytojų I. ir R. L. apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, jos dalyvavimas nebuvo būtinas, todėl gynėjos neatvykimas teismui nebuvo kliūtimi šį, iš anksto suplanuotą ikiteisminio tyrimo veiksmą atlikti. Be to, nuteistasis dėl pirmiau minėtų liudytojų apklausų protokoluose užfiksuotų parodymų jokių pastabų nepareiškė. Pažymėtina ir tai, kad nepilnamečių liudytojų I. ir R. L. parodymai susijęs su smurto panaudojimu prieš jų motiną, todėl pakartotinė jų apklausa gali pažeisti jų nesusiformavusią ir lengvai pažeidžiamą psichiką ir sveikatą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija liudytojų I. ir R. L. parodymais vadovaujasi tiek, kiek jie neprieštarauja bylos aplinkybėms ir atitinka kitai rašytinei bylos medžiagai.

Apeliaciniame skunde nuteistasis pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeistos jo teisės į gynybą, t. y. BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto reikalavimai, nes ikiteisminio tyrimo pareigūnai tinkamai neišaiškino jo teisių.

Teisėjų kolegijos nuomone, tokie nuteistojo skundo argumentai iš dalies pagrįsti. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. T. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu 2013 m. rugsėjo 26 d. (1 t., 123 b. l.). Tą pačią dieną jam buvo pareikštas įtarimas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir išaiškintos jo teisės, numatytos BPK 44 straipsnio 8 punkte (1 t., 124 b. l.). Tačiau nuteistasis G. T. pasinaudojo savo teisėmis, numatytomis BPK 52 straipsnyje, ir atsisakė gynėjo dalyvavimo jo, kaip įtariamojo, apklausoje (1 t., 125-128 b. l.). BPK 51 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad gynėjo dalyvavimas yra būtinas tiriant ir nagrinėjant bylas, kai įtariamasis ar kaltinamasis yra suimtas. Akivaizdu, kad tuo metu G. T. buvo sulaikytas BPK 140 straipsnio pagrindu ir turėjo įtariamojo statusą, todėl gynėjo dalyvavimas buvo būtinas. Tačiau šio pažeidimo, kuris buvo padarytas ikiteisminio tyrimo metu, šiuo metu ištaisyti nėra galimybės. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu 2013 m. rugsėjo 26 d., nesivadovavo. Be to, ikiteisminio tyrimo metu su G. T. atliekant kitus procesinius veiksmus, t. y. parodymų patikrinimą vietoje, įtariamojo papildomas apklausas, kardomosios priemonės – suėmimo skyrimo ir termino pratęsimo metu gynėjas dalyvavo, todėl nuteistojo teisės į gynybą pažeistos nebuvo. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu G. T. paskelbus apie ikiteisminio tyrimo pabaigimą ir, dalyvaujant gynėjui, susipažinus su visa bylos medžiaga, apeliantas ir jo gynėjas jokių pastabų ir prašymų nepareiškė (1 t., 133-139, 141-142, 145-147, 148-150, 153-155 b. l., 2 t., 61-63 b. l.). Akivaizdu, kad ikiteisminio tyrimo metu nuteistajam pareikštas kaltinimas buvo aiškus, jo teisės į gynybą buvo visiškai užtikrintos.

Kaip matyti iš nuteistojo G. T. parodymų, jis pripažįsta sudavęs kirviu O. L., tačiau teigia, kad tai padarė būdamas labai susijaudinęs, todėl turi būti paskirta teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizė siekiant nustatyti, ar nusikalstamos veikos padarymo metu jis nebuvo fiziologinio afekto būsenoje.

Teisėjų kolegija su šiais apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nesutinka ir juos atmeta. Pažymėtina, kad BK 136 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas sunkiai sužalojo žmogų staiga labai susijaudinęs dėl neteisėto ar itin įžeidžiančio jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgio. Veika, padaryta staiga labai susijaudinus, gali būti pripažįstama nustačius, kad nukentėjusiojo poelgis atitinka BK 136 straipsnio dispozicijoje aprašytas sąlygas, t. y.:

pirma, kaltininko nusikalstamus veiksmus turi sukelti nukentėjusiojo asmens neteisėtas ar itin įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį poelgis. Šis poelgis turi sukelti didelį susijaudinimą, dėl kurio seka nusikalstami veiksmai;

antra, kaltininko veiksmai turi būti padaryti iš karto po nukentėjusiojo asmens neteisėto ar įžeidžiančio poelgio kaip greitas atsakas į jį.

Tik esant šių BK 136 straipsnio dispozicijoje nurodytų sąlygų visumai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, padarytas staiga labai susijaudinus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 „Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose“ 24 punkte nurodyta, kad didelio susijaudinimo (fiziologinio afekto) būsena nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologijos, psichiatrijos ar kitokia ekspertizė. Tačiau pagal susiformavusią teismų praktiką tokia ekspertizė skiriama tik tuo atveju, kai yra duomenų, rodančių buvus fiziologinio afekto būseną (Kasacinė nutartis Nr. 2K-479/2006). Nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusiosios O. L. veiksmai sukėlė itin didelį G. T. susijaudinimą. Kaip jau minėta pirmiau, nuteistasis į O. L. butą pateko per langą, jame konfliktavo su nukentėjusiąja, o kai ši paskambino į policiją ir iškvietė pareigūnus, nuteistasis labai supyko ir pasiėmęs kirvį ją nusivijo į vaikų kambarį, kur pentimi sudavė į galvą. Tai iš dalies patvirtina ne tik nuteistojo parodymai, bet ir liudytojų V. S. bei I. ir R. L. parodymai, pirmosios instancijos teisme ištirti rašytiniai įrodymai. Tačiau tokie nukentėjusiosios veiksmai negalėjo nuteistajam sukelti staigaus labai didelio susijaudinimo būsenos, nes nebuvo intensyvūs ar įžeidžiantys, juo labiau – itin įžeidžiantys. Tai leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis nebuvo praradęs galimybės suvokti aplinką ir kontroliuoti savo veiksmų. Be to, iš teismo psichiatrijos specialisto išvadoje aprašyto psichologinio tyrimo matyti, kad įvykio metu G. T. emocinė būsena (pyktis, nepasitenkinimas sugyventinės elgesiu) nesiekė stipraus emocinio susijaudinimo (afekto) lygio ir neturėjo esminės įtakos jo elgesiui, nes nuteistojo elgesys buvo kryptingas, tikslingas, atitinkantis situaciją ir jam būdingus elgesio bei reagavimo ypatumus (2 t., 39-41 b. l.).

Be to, pažymėtina, kad ekspertizės skyrimas nėra privalomas proceso veiksmas. Pagal BPK 286 straipsnį teismas turi teisę paskirti ekspertizę bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymu arba savo iniciatyva. Paprastai ekspertizė skiriama tais atvejais, jeigu nusprendžiama, kad reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti ji būtina, kada specialisto išvados prieštarauja kitai bylos medžiagai ir tai kelia abejonių jų pagrįstumui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmiau paminėtas atliktas psichiatrijos, psichologijos tyrimo išvados dėl G. T. veiksmų įvykio metu neprieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms ir rašytinei bylos medžiagai, o skunde nurodyti motyvai nėra įtikinami ir vertinami kontekste su kitais ikiteisminio tyrimo metu surinktais ir pirmosios instancijos teisme ištirtais įrodymais. Esant šioms aplinkybėms, G. T. nusikalstami veiksmai negali būti kvalifikuoti pagal BK 136 straipsnio 1 dalies ir BK 135 straipsnio 1 dalies sutaptį. Dėl tų pačių priežasčių, G. T. nepripažįstama BK 59 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad veiką padarė dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai, nes nukentėjusioji O. L. jokių neteisėtų veiksmų nepadarė. Tai, kad O. L. nenorėjo gyventi kartu su nuteistuoju, dėl to jie ginčijosi ir konfliktavo, arba nukentėjusioji telefonu iškvietė policiją ar pan., nėra ir negali būti laikomi neteisėtais.

Dėl bausmės ir civilinio ieškinio

Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Tuo tarpu, BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas skirdamas jam bausmę, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio nuostatų bei nepripažino jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, numatytų BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktuose.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatyta, kad aplinkybė, lengvinanti kaltininko baudžiamąją atsakomybę yra ir kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką bei nuoširdus gailestis dėl to (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Vadinasi, teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti tai, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir kad dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailisi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytas veikas. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nėra nustatomas vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, teisėsaugos institucijoms suteiktą pagalbą ir pan.). Pažymėtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Kasacinės nutartys Nr. 2K-38/2009, 2K-259/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Tais atvejais, kai kaltininkas teisme pakeičia ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus arba duoda tik iš dalies teisingus parodymus, arba prisipažinimas daromas tik dėl ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą nusikalstamos veikos padaryme, toks prisipažinimas negali būti laikomas jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Kadangi šią atsakomybę lengvinančią aplinkybę pripažįsta teismas, todėl lemiamą reikšmę turi kaltininko parodymai, duoti teisme. Tačiau teismas turi įvertinti, kokį indėlį kaltinamasis savo parodymais ikiteisminio tyrimo metu ir teismui nagrinėjant bylą įnešė į teisingo sprendimo byloje priėmimą.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis G. T. nėra nuoširdus, nes vien tik deklaratyvus prisipažinimas sudavus kirviu negali būti laikoma esmine sąlyga šiai lengvinančiai aplinkybei pripažinti, kadangi nuteistasis iškraipo ir sau naudinga linkme traktuoja kitas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia nuteistojo pozicija nelaikoma esminių bylos aplinkybių pripažinimu, nes savo elgesio nevertina kritiškai ir neišgyvena dėl jų, nesistengė ir šiuo metu nesistengia sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliacinio proceso metu nuteistasis teigė, jog užsimojęs kirviu pataikė į spintą, nuo kurios kirvis neva atšoko ir taip sužalojo nukentėjusiąją O. L. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistasis G. T. tokiu būdu siekia sąmoningai suklaidinti teismą ir sušvelninti savo atsakomybės laipsnį ar net jos išvengti. Pažymėtina, kad nuteistasis G. T. tokios versijos nekėlė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad nuteistasis sunkiai sutrikdė sveikatą O. L. kirviui atšokus nuo spintos. Tai paneigia ne tik paties nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, bet ir pirmiau aptarti nukentėjusiosios bei liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai. Be to, iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad kambaryje buvę daiktai, tame tarpe ir spinta, nesugadinti (1 t., 3-7 b. l.). Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo apeliaciniame skunde nurodomi vidiniai išgyvenimai šiuo atveju didžiąją dalimi yra susiję su paskirtos bausmės dydžiu.

Apeliacinis teismas pažymi, kad provokuojamu elgesiu pripažįstamas toks elgesys, kai asmuo, kuriam buvo padaryta nusikalstama veika, sąmoningai (tyčia) atlieka veiksmus, formuojančius ar stiprinančius kaltininko vidines paskatas padaryti nusikalstamą veiką nukentėjusiajam, t. y. formuojančius ar stiprinančius nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos jam, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką.

Iš nuteistojo G. T., nukentėjusiosios O. L., liudytojų I. ir R. L. parodymų matyti, kad nuteistasis ir nukentėjusioji dažnai konfliktuodavo, nuteistasis prieš nukentėjusiąją ne kartą vartojo smurtą. Tai objektyviai taip pat patvirtina rašytiniai bylos duomenys (1 t., 186-189, 199-201 b. l.). Šioje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad įvykio dieną kilusio konflikto metu nuteistasis ir nukentėjusioji aiškinosi tarpusavio santykius. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad nukentėjusioji atliko kokius nors provokuojančius ar rizikingus veiksmus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat nenurodo, kokius provokuojančius ar rizikingus veiksmus O. L. atliko. Tokie nuteistojo teiginiai laikomi deklaratyviais, todėl atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegijos nuomone, Šiaulių apygardos teismas įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes (nuteistojo asmenybę – nedirba, registruotas darbo biržoje, baustas administracinėmis nuobaudomis, charakterizuojamas neigiamai, kaip linkęs smurtauti) (2 t., 1-11, 13, 18-20, b. l.), atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą), nusikaltimo sunkumą ir pavojingumą visuomenei, nusikaltimas nebaigtas, t. y. nutrūko pasikėsinimo stadijoje, G. T. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 1 dalį teisingai paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas mažesnis, nei numato baudžiamojo įstatymo sankcijos vidurkis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą (1 t., 165-193 b. l.), nusikalto neišnykus teistumui, todėl apygardos teismas pagrįstai jį pripažino recidyvistu (BK 27 straipsnio 1 dalis). Šios aplinkybės įrodo, kad G. T. nusikalto ne atsitiktinai, o dėl jau anksčiau susiformavusių antivisuomeninių nuostatų, kas įrodo jo didesnį pavojingumą visuomenei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad G. T. nusikalstamą veiką padarė nepilnamečių vaikų akivaizdoje, kurie stengėsi apginti motiną nuo neteisėtų nuteistojo veiksmų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų (BK 54 straipsnio 2 dalis), G. T. paskirta bausmė atitinka įstatymo reikalavimus, nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, jos švelninti nėra pagrindo, ji užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat svarbu pažymėti, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Svarbu pastebėti, kad sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Apeliantas G. T. skunde ginčija Šiaulių apygardos teismo 2014 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu nustatytą neturtinės žalos dydį. Šį teiginį nuteistasis argumentuoja BPK nuostatų bei bendrųjų teisės principų, nustatančių neturtinės žalos dydį, pažeidimu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji O. L. pateikė civilinį ieškinį dėl 60 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo (1 t., 29 b. l.). Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad dėl nuteistojo nusikalstamų tyčinių veiksmų nukentėjusiajai buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, pavojingas gyvybei, kuris sukėlė ilgalaikius išliekamuosius padarinius, nes O. L. nustatytas tik 50 procentų darbingumo lygis (2 t., 113 b. l.). Be to, nukentėjusioji patyrė ir iki šiol patiria didelius dvasinius išgyvenimus dėl labai pablogėjusios gyvenimo kokybės, nes skilo kaukolė, galvoje yra įdėtos keturios plokštelės ir ji turi labai saugoti galvą, po operacijos sutriko širdies darbas, atmintis ir miegas, pakilo kraujo spaudimas, nuolat svaigsta galva, pykina, visą laiką jaučia baimę, nors iki įvykio ji neturėjo jokių sveikatos problemų.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai ir teisiškai nurodė priteistinos neturtinės žalos kriterijus ir juos aptarė pagrįstai, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nurodytų pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvų vertinti kitaip ir su jais sutinka. Apeliacinio teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas pakankamai įsigilino į faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į saugomų vertybių svarbą, teisingai įvertino G. T. nusikalstamos veikos padarinius, nukentėjusiojo interesus, teisingai suprato įstatyme įtvirtintus neturtinės žalos įvertinimo bei atlyginimo kriterijus ir juos tinkamai pritaikė. Be to, Šiaulių apygardos teismas, spręsdamas su nukentėjusiajam atlygintinos neturtinės žalos vertinimu susijusius teisės klausimus, atsižvelgė ne vien į minėtų įstatymų nuostatas, bet ir į susiformavusią teismų praktiką. Nors pagal bylos duomenis G. T. nedirba, tačiau yra darbingas, todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Šiaulių apygardos teismo išvados yra teisingos, jos grindžiamos neturtinės žalos dydį lemiančiais kriterijais ir neprieštarauja teisingumo, protingumo ir proporcingumo principams. Pusiausvyra tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą, yra išlaikyta.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. T. apeliacinį skundą atmesti.