- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-09-04
- Bylos Nr.
- 1A-469-557-2014
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Zigmas Pocius, Dalia Kursevičienė
- Kaltinamasis
- A. T.
- Nukentėjusysis
- E. P.
- Kategorijos
- 1.1.7.2.4Bauda (BK 47 str.)
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-469-557/2014
Teisėja Z. Romanovaitė Teisminio proceso Nr. 1-30-9-00331-2013-6
2014 m. rugsėjo 4 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Zigmo Pociaus ir Dalios Kursevičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Klaipėdos apylinkės prokuratūros prokurorės ir nukentėjusiojo E. P. (E. P.) apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo A. T. (A. T.) dėl kaltinimo pagal BK 284 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžiu nukentėjusiojo E. P. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. T. buvo kaltinamas tuo, kad viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. tuo, kad jis 2013-05-15 apie 18 val. viešoje vietoje – čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Taikos pr. 61 Klaipėdoje, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką, tyčia savo galva smogė E. P. į smakrą, po to apkabino jį per liemenį bei nustūmė ir parvertė ant suolelio, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
Apylinkės teismas A. T. dėl šio kaltinimo išteisino motyvuodamas tuo, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d., sudėties. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, pažymėjo, jog A. T. parodymus, kad konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis, patvirtina liudytojai J. M., G. A., A. Š.. Teismas taip pat rėmėsi liudytojų M. F. bei V. C. parodymais. Tuo tarpu liudytojų D. N. ir I. K. parodymus, jog jie matė, kaip A. T. pirmas smogė galva nukentėjusiajam į smakrą, laikė abejotinais, nes liudytojai G. A. ir V. C. nurodė, jog moterys rūbinėje pasirodė tik tada, kai abu vyrai jau gulėjo ant suoliuko, o liudytojas D. N. įvykio metu sėdėjo kavinėje ir konfliktą galėjo matyti tik iš 15-20 m atstumo, per ledo areną nuo kavinės patalpų skiriančius net du stiklus. Teismas laikė, jog liudytojas D. N. nebuvo nuoseklus pasakodamas apie įvykio stebėjimo aplinkybes, be to, būdamas E. P. treniruojamos komandos lyderio tėvu, įvykio aplinkybes apibūdina E. P. naudai. Priešingai nei D. N., liudytojai J. M., G. A. ir A. Š. buvo toje pačioje patalpoje, kur vyko konfliktas, todėl jie įvykio aplinkybes apibūdino tiksliau. Teismas taip pat pažymėjo, jog nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ir kuriuo konflikto su A. T. momentu jam buvo padaryti kaklo ir piršto nubrozdinimai. Specialistas nurodė, jog tokie nubrozdinimai galimai padaryti nagais, todėl nukentėjusiojo parodymai, kad A. T. jį galėjo sužaloti stumdamas, atmestini kaip neįrodyti, be to, jis pats paneigė tokią galimybę teigdamas, kad A. T. jį stūmė apkabinęs per liemenį. Liudytojai A. Š., J. M. bei G. A. nenurodė matę, jog A. T. galva būtų sudavęs smūgį E. P., dėl ko galėjo likti smakro sužalojimas. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino ir po įvykio matę E. P. sužalotu smakru, tik liudytojas D. N. nurodė, jog kitą dieną treniruotėje ant trenerio E. P. smakro matėsi nubrozdinimas. Kadangi liudytojas D. N. turėjo priežasčių duoti parodymus E. P. naudai, be to, nubrozdinimą jis matė tik kitą dieną po įvykio, tai neįrodo, jog nubrozdinimas atsirado būtent A. T. veiksmų pasekoje. Be to, A. T. daromos prielaidos, jog E. P. sužalojimus gavo kitomis aplinkybėmis, nėra be pagrindo. Teismas padarė išvadą, jog A. T. nebuvo konflikto viešoje vietoje iniciatoriumi, o jo veiksmai - tapšnojimas keliems praeinantiems vaikams per pečius ar šalmus, palydint šiuos veiksmus padrąsinančiais žodžiais, negali būti laikomi įžeidžiančiais ar provokuojančiais E. P., kurio neadekvati reakcija į A. T. veiksmus ir buvo konflikto viešoje vietoje priežastimi. A. T. atsakomieji veiksmai į nukentėjusiojo elgesį, t. y. nukentėjusiojo pastūmimas, sugriebimas už liemens, stūmimas link suolelio ir nugriuvimas susikabinus ant jo, nelaikytini nusikalstamais, nes jų pavojingumas neperžengė tų ribų, už kurių elgesys laikomas nusikalstamu. A. T. ir E. P. santykiai buvo įtempti dar iki konflikto, tad konfliktas tarp A. T. ir E. P. kilo iš asmeninių interesų, nenustatyta A. T. turėjus chuliganiškų paskatų, nenustatyta ir jo tyčia pažeisti viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu prokurorė prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį – A. T. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 str. 1 d., ir paskirti jam 30 MGL (3900 Lt) dydžio baudą; tenkinti E. P. civilinį ieškinį dėl 6000 Lt žalos atlyginimo. Nurodo, jog nuosprendis nėra pagrįstas išsamiai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį ir vertindamas išnagrinėtus duomenis, vadovavosi A. T. parodymais ir tendencingai pateikiamais liudytojų J. M., G. A., A. Š., V. C. parodymais, nukentėjusiojo E. P. parodymus ir kitų liudytojų parodymus nepagrįstai nepripažino įrodymais, todėl padarė neatitinkančias byloje nustatytų aplinkybių išvadas ir priėmė nepagrįstą, neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį.
Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog A. T. ir E. P. turėjo fizinį kontaktą vienas su kitu, abu kartu nugriuvo ant suoliuko, todėl konflikto buvimo faktas yra įrodytas. A. T. nurodė neturėjęs tikslo ne tik kad sutrikdyti viešosios tvarkos, bet ir apskritai sukelti konflikto, jis tik guodė vaikus po rungtynių plekšnodamas jiems per šalmus, pečius ir tik E. P. sudavus jam per ranką ir alkūne į pilvą jis gindamasis pastūmė trenerį nuo savęs, po ko susierzinęs nukentėjusysis grįžo ir, suėmęs jam rankomis už kaklo, keliu sudavė jam į pilvą, o jam pasilenkus ir bandant gintis, abu kartu nugriuvo ant suoliuko. Tokius kaltinamojo parodymus, jog konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis, jog jis buvo susierzinęs dėl jo komandos pralaimėjimo, patvirtina ir liudytojais apklausti J. M., G. A., A. Š.. Liudytojų D. N., I. K. parodymai, jog jie matė, kaip kaltinamasis pirmas smogė galva nukentėjusiajam į smakrą, kelia abejonių, nes G. A. nurodė, jog moterys rūbinėje pasirodė tik tada, kai abu vyrai jau gulėjo ant suoliuko, tą patvirtino ir V. C., o iš D. N. parodymų matyti, kad jis įvykio metu sėdėjo kavinėje ir konfliktą galėjo matyti tik iš 15-20 m atstumo, per ledo areną nuo kavinės patalpų skiriančius net du stiklus. Priešingai nei D. N., liudytojais apklausti J. M., G. A. ir A. Š. buvo toje pačioje patalpoje, kur vyko konfliktas, todėl laikytina, kad jie įvykio aplinkybes apibūdino tiksliau. Be to, nenustatyta, kad šiuos liudytojus ir kaltinamąjį sietų kokie nors artimi tarpusavio ryšiai. Nukentėjusiojo ir kaltinamojo nedraugiški bei įtempti tarpusavio santykiai susiklostė dar iki įvykio, ką patvirtino ne tik jie patys, bet ir liudytojai A. Š.. Iš to darytina išvada, kad A. T. nebuvo konflikto viešoje vietoje iniciatoriumi, o jo veiksmai - tapšnojimas keliems praeinantiems vaikams per pečius ar šalmus, palydint šiuos veiksmus padrąsinančiais žodžiais, negali būti laikomi įžeidžiančiais ar provokuojančiais E. P., kurio neadekvati reakcija į A. T. veiksmus ir buvo konflikto viešoje vietoje priežastimi. A. T. atsakomieji veiksmai į nukentėjusiojo elgesį, t. y. nukentėjusiojo pastūmimas, sugriebimas už liemens, stūmimas link suolelio ir nugriuvimas susikabinus ant jo nelaikytini nusikalstamais. Nors 2013-05-16 specialisto išvadoje Nr. G 968/13(03) konstatuota, kad galimai kaltinime nurodytu laiku E. P. buvo nežymiai sutrikdyta sveikata, t. y. padaryta poodinė kraujosruva smakro priekiniame paviršiuje, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, tačiau pats nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ir kuriuo konflikto su kaltinamuoju momentu jam buvo padaryti kaklo ir piršto nubrozdinimai. Liudytojais apklausti A. Š., J. M., G. A. nurodė, jog konfliktas prasidėjo E. P. sudavus per rankas kaltinamajam, nei vienas iš jų nenurodė matę, jog A. T. galva būtų sudavęs smūgį E. P., dėl ko galėjo likti smakre sužalojimas. Nei vienas iš apklaustų liudytojų nepatvirtino ir po įvykio matę E. P. sužalotu smakru. Todėl A. T. daromos prielaidos, jog E. P. sužalojimus gavo kitomis aplinkybėmis, nėra be pagrindo. Išnagrinėti duomenys patvirtina, jog konfliktas tarp A. T. ir E. P. kilo iš asmeninių interesų. Byloje nenustatyta A. T. turėjus chuliganiškų paskatų, nenustatyta ir jo tyčia pažeisti viešąją tvarką, o BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik kaltininkui veikiant tiesioginės tyčios forma, t. y. kaltininko įžūlūs veiksmai turi būti nukreipti demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdyti visuomenės rimtį ar tvarką.
Iš išteisintojo A. T. parodymų matyti, kad, pasibaigus varžyboms, jis stovėjo prie įėjimo į čiuožyklą, vaikai ėjo iš čiuožyklos ir, kai pro jį ėjo „S.“ komandos vaikai, jis matė, kad jie nusiminę, norėdamas juos paguosti, pagirti, keliems vaikams paplekšnojo per petį arba šalmą ir pasakė, kad jie šaunuoliai, gerai žaidė. Tada prie jo priėjo E. P., kuris atsistojo visiškai šalia jo nugara ir ranka sudavė jam per tą ranką, sakydamas, ką jis sau leidžia. Jis E. P. iš nugaros pastūmė nuo savęs. Tada E. P., sakydamas neliesti vaikų, paėjo kelis žingsnius į priekį, bet netrukus apsisukęs ir grįžęs ranka sudavė jam į pilvą, trenkė keliu į galvą, jis tuo metu sukryžiavo rankas, kad nesužalotų veido, sukryžiuotomis rankomis bandė nustumti E. P. iki suolelio ir, nustūmęs nukentėjusįjį iki suoliuko, prispaudė jį. Tačiau tokios A. T. nurodomos įvykio eigos ir aplinkybių, priešingai negu teigiama nuosprendyje, nepatvirtina teismo posėdžio metu išnagrinėti duomenys. Be to, kad prieš A. T. būtų buvęs panaudotas fizinis smurtas ir jis būtų sužalotas, nepatvirtina medicininės apžiūros duomenys. Teismas, neatsižvelgdamas į liudytojų J. M., G. A. ir A. Š. parodymus, pateikdamas juos tendencingai, akcentuoja, kad šie liudytojai, buvę toje pačioje patalpoje, kur vyko konfliktas, patvirtina A. T. parodymus.
Žemesnės instancijos teismas
Iš liudytojo A. Š. parodymų matyti, kad jis įvykio pradžios nematė, tik pamatė, kaip A. T. stūmė trenerį E. P. link suolelio, esančio bendroje rūbinėje, ir jie abu nugriuvo. Liudytojas G. A. parodė, kad išėjęs priešingos komandos treneris sudavė smūgį per rankas A. T.. A. T. jį nuo savęs atstūmė, treneris paėjo apie du žingsnius link A. T., suėmė jam už kaklo, bandė daryti smūgį su koja ir jie abu pargriuvo ant suoliuko. Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju G. A. buvo parodęs, kad A. T. tapšnojant vaikams, priėjo E. P., kuris sustojo ties A. T., tačiau, ką sustojęs darė, neatkreipė dėmesio. Po to E. P. paėjo kelis žingsnius link rūbinės, vėl grįžo prie A. T. ir atsistojo į jį veidu. Matė, kaip E. P. apkabino A. T. ir A. T. savo galva trenkė E. P. į smakrą ar kaklą, kur tiksliai, nematė, ir jie susigrūmė. Besigrumdami nuėjo iki suoliuko, stovinčio netoliese. Taigi liudytojo G. A. parodymai nėra nuoseklūs, teismo posėdžio metu jis negalėjo paaiškinti, kodėl jo parodymai skirtingi, nurodė, kad visko gerai nematė, nes stovėjo šonu, tačiau patvirtino, jog jam pasirodė, kad būtent A. T. su galva trenkė E. P.. Apklaustas liudytoju J. M. parodė, kad jis matė, kaip E. P. sudavė A. T. per ranką. Tuo metu A. T. susilenkęs pastūmė E. P. į tą pusę, kur darbininkų kabinetas. Tada E. P. atšoko ir vėl paėjo link T. bei sugriebė už kaklo. Paskui E. P. alkūne trenkė A. T. per šoną, o A. T. su abiem rankomis stūmė E. P.. A. T. ėmė kristi ant E. P. ir jie abu nukrito ant suoliuko. Toliau duodamas parodymus šis liudytojas teigia, kad nebuvo smūgių nei iš vieno, nei iš kito. Taigi liudytojo J. M. parodymai A. T. nurodomos įvykio eigos nepatvirtina ir yra dviprasmiški.
Teismas klaidingai akcentavo, jog nustatyta, kad tarp A. T. ir E. P. iš anksčiau susiklostę nedraugiški bei įtempti tarpusavio santykiai, konfliktas kilęs iš asmeninių interesų. Ankstesnių konfliktų tarp A. T. ir E. P. nebuvimą patvirtina tiek nukentėjusysis E. P., tiek išteisintasis A. T.. Liudytojas A. Š., kaip ir nukentėjusysis E. P., nurodė tik į neleistiną A. T. elgesį varžybų metu ir po jų. Tai patvirtina ir liudytoja I. K. bei liudytojas D. N..
Iš nuosprendžio turinio matyti, jog teismas nenustatė, kad A. T. atliko jam pareikštame kaltinime nurodytų įžūlių veiksmų, todėl nėra aišku, kodėl, esant teismo nustatytam, jog pastarasis neatliko įžūlių veiksmų, analizuojama jo tyčia pažeisti viešąją tvarką. Priešingu atveju teismas, kaip įtvirtinta BPK 417 str. 2 d., būtų privalėjęs spręsti dėl A. T. atsakomybės pagal BK 140 str. 1 d.
Apklaustas nukentėjusysis E. P. parodė, kad po ledo ritulio varžybų, vaikams išeinant, A. T. plekšnojo delnu vaikams per šalmus, sakydamas „molodec“. Žinodamas, kad vaikams tai nemalonu, nusprendė A. T. neleisti taip elgtis, dėl to atsistojo nugara į jį ir paprašė neliesti vaikų. Praėjus dar keliems vaikams, kaltinamasis kelis kartus pastūmė jį, jis buvo su pačiūžomis, tuomet smogė jam galva į smakrą, apkabino per juosmenį ir stūmė į priekį. Kad nenukristų, jis apsikabino A. T., bet buvo nustumtas ant suoliuko, nugriuvo ant nugaros. Liudytojas D. N. parodė, kad jis, būdamas bare, matė, kaip A. T. po rungtynių stovėjo ties įėjimu ant ledo ir nuo ledo einantiems vaikams tapšnojo per galvas, todėl treneris užstojo vaikus, nugarą atsukdamas į A. T., o gal dėl to, kad išvengtų kamščio ties išėjimu. A. T. nustūmė trenerį nuo savęs ir trenkė jam su galva, po ko E. P. nugriuvo. Įvykį matė gerai. Liudytoja I. K. parodė, kad A. T. tapšnojo vaikams per šalmus ir sakė, kad nepergyventų. E. P. nugara atsistojo prieš A. T. ir jam pasakė, kad neliestų svetimų vaikų. A. T. jam sudavė galva į smakrą ir ėmė visu kūnu stumti, treneris E. P. buvo su pačiūžomis, todėl neišlaikė pusiausvyros ir nuo stūmimo griuvo ant suoliuko, o A. T. užgriuvo ant trenerio. A. T. buvo įsikibęs į E. P.. Liudytojų D. N. bei I. K. parodymai yra vienodi ir nuoseklūs tiek teisme, tiek ikiteisminio tyrimo metu. Teismo nuosprendyje nurodoma, kad liudytoją D. N. sieja ypač draugiški santykiai su nukentėjusiuoju, todėl pastarasis duoda palankius jam parodymus, tačiau teismo nurodyti draugiški santykiai neatitinka tikrovės, jų niekas nepatvirtina, pats liudytojas D. N. teigia, kad jis su E. P. pažįstamas kaip su vaiko treneriu, su juo asmeniškai nedraugauja. Vertindamas liudytojos I. K. parodymus teismas nurodo, jog abejojama, kad ši liudytoja matė įvykį, nes liudytojas G. A. parodė, kad įvykio metu čiuožyklos rūbinėje I. K. nebuvo, tai patvirtino liudytoja V. C.. Tokia išvada yra tendencinga, kadangi liudytojas G. A. parodė, kad jis įvykio vietoje nematė ne tik liudytojos I. K., bet ir liudytojos V. C.. Apklaustas liudytojas A. Š. parodė, kad jis matė prie sienos stovinčią I. K.. Taigi teismo išvada, kad liudytojos I. K. nebuvo įvykio vietoje, negali būti pripažinta teisinga. Įvertinus išnagrinėtus duomenis darytina išvada, kad nukentėjusiojo E. P. parodymus patvirtina liudytojai D. N., I. K.. Netikėti šių liudytojų parodymais joks pagrindas nenustatytas. Be to, juos atitinka ir ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo G. A. parodymai.
2013-05-16 specialisto išvadoje Nr. G 968/13(03) konstatuota, kad E. P. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva smakro priekiniame paviršiuje, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo dešiniajame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, sužalojimai galimai įgauti 2013-05-15, jie atitinka nežymų sveikatos sutrikdymo mastą. Priešingai negu teigiama nuosprendyje, E. P. paaiškino nustatytų sužalojimų atsiradimo aplinkybes. Jis parodė, kad smakras buvo sužalotas nuo A. T. smūgio galva, kaklas subraižytas stumiant jį bei krentant ant suoliuko, o kuriuo tiksliai momentu buvo sužalota plaštaka, negali pasakyti, tikriausiai, krentant ant suoliuko. Be to, teismo išvada, kad išteisintojo A. T. daroma prielaida, jog E. P. galėjo būti sužalotas kitomis aplinkybėmis, yra nepagrįsta, kadangi nenustatytas kitas įvykis, kurio metu būtų sužalotas E. P..
Esant nustatytoms tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. T. 2013-05-15 apie 18 val., būdamas viešoje vietoje - čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Taikos pr. 61 Klaipėdoje, neadekvačiai sureagavo į trenerio E. P. pastabą dėl pastarojo elgesio, tyčia savo galva smogė E. P. į smakrą, po to apkabino jį per liemenį bei nustūmė ir parvertė jį ant suolelio, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu įžūliu elgesiu pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį. A. T. veika atitinka BK 284 str. 1 d. sudėtį. 2014 m. kovo 18 d. nuosprendyje teismo išvados yra nepagrįstos, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl išteisinamasis nuosprendis naikintinas bei priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. P. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendį panaikinti, pripažinti A. T. kaltu pagal BK 284 str. 1 d., tenkinti jo civilinį ieškinį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog su teismo nuosprendžiu nesutinka, nes teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas. Nuosprendis turi būti pagrįstas teisėtais būdais gautais duomenimis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 str. 4 d.). Nuosprendžio išvados turi būti patvirtintos išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaujantis įstatymu (BPK 20 str. 5 d.). Šios pagrindinės nuostatos ir principai pažeisti. Nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl neteisingai taikytas baudžiamasis įstatymas. Nešališkai ir objektyviai nustatyti visas įvykio aplinkybes yra teismo pareiga. A. T. yra suinteresuotas bylos aplinkybes papasakoti sau palankiau, todėl neaišku, kodėl nuosprendyje remtasi išimtinai jo ir jo tik į teismą atvestų liudytojų parodymais. Teismas neišnagrinėjo įrodymų visumos, padarė prieštaringas išvadas, nevertino kilusių abejonių, sprendimus pagrindė prielaidomis.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje konstatavo, jog įrodyta, kad tarp šalių 2013-05-15 apie 18 val. įvyko konfliktas, tik padaro prielaidinio pobūdžio išvadą, kad A. T. nebuvo konflikto viešoje vietoje iniciatorius. Neginčijamai nustatyta, kad A. T. savo elgesiu, t. y. trankydamas pralaimėjusios komandos vaikams per šalmus, kas sukelia nemalonų garsą, ir pašaipiai juos vadindamas „molodec“, žemino jo treniruojamus vaikus. Jis, kaip treneris, ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo, kaip vaikų autoritetas, apginti vaikus nuo smūgių ir ironizuojamos kritikos. Ko pasekoje, jam atsistojus tarp vaikų ir A. T., pastarasis smogė jam į smakrą, jis neišsilaikė ant pačiūžų, apkabino jį per liemenį, kad neprarastų pusiausvyros, ir paskui abu nukrito. Ir tik A. Š. įsikišus buvo patrauktas. Šio konflikto pasekmė - nežymus jo sužalojimas, konstatuotas specialisto išvada. Todėl teismo išvados apie daromas A. T. prielaidas, kad jis gavo sužalojimus kitomis aplinkybėmis, absoliučiai nepagrįstos. Motyvas, kad jis ne tą pačią dieną kreipėsi į policiją, nepaneigia kaltinimų A. T.. Jis iš karto kitą dieną, nes vakare med. ekspertai nedirba, kreipėsi į medikus dėl sužalojimo, o paskui parašė pareiškimą policijai.
A. T. parodymai, kad jis pirmas smogė į pilvą, yra melagingi ir vertintini kritiškai, kaip noras išvengti atsakomybės. Šių A. T. parodymų ikiteisminiame tyrime ir teisme nepatvirtino nė vienas liudytojas. A. T. ir jis yra vienodo ūgio, jis įvykio metu buvo su pačiūžomis, tokiu būdu yra žymiai sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Netikėti nuosekliais jo parodymais nėra pagrindo, o teismas nurodęs, kad jie nenuoseklūs, nuosprendyje neaptarė jų nenuoseklumo ar nepagrįstumo, nenurodė, kodėl jie buvo atmesti ir remtasi išimtinai A. T. parodymais. Jo sužalojimai - poodinė kraujosruva smakro priekiniame paviršiuje - patvirtina, kad A. T. sudavė jam smūgį. Fizinio smurto panaudojimas viešoje vietoje, bendri nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam sukėlę nuteistųjų veiksmai, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes nuteistieji pasirinko tokį elgesio būdą, kuriuo buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų (kasacinės bylos Nr. 2K-445/2013, 2K-159/2009, 2K-34/2008, 2K-645/2007, 2K- 652/2007).
Teismo išvada, kad niekas nematė jo sužalotu smakru, irgi nepagrįsta, nes apie tai nė vienas liudytojas teisme nebuvo paklaustas. A. T. viešoje vietoje, matant nepilnamečiams vaikams, savo įžūliu, agresyviu elgesiu išprovokavo konfliktą ir nežymiai sutrikdė jo sveikatą, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 284 str. 1 d., nes šis konfliktas kilo dėl įžeidinėjamų vaikų, o ne dėl asmeninių priežasčių, kaip kad bando interpretuoti teismas. Tai, kad jis buvo teistas, neįrodo jo konfliktiško charakterio šiame įvykyje. Priešingai, tai A. T., turėdamas aukštąjį pedagoginį išsilavinimą ir pyktį, kad jo treniruojami vaikai nuolat pirmauja prieš jų komandą, yra lyderiai respublikinėse varžybose, turėjo ir privalėjo vengti menkiausių konfliktų ir provokacijų prieš tą dieną pralaimėjusius vaikus. Juo labiau, kad jau iki tol buvo ne vienas nusiskundimas konfliktišku A. T. elgesiu ir priekabiavimu prie vaikų, apie ką nurodė ir jis, ir liudytojai, tačiau teismas apie tai net neužsiminė ir dėl tokio A. T. elgesio nepasisakė. A. T. parodymai, kad jis vaikus lietė kaip pedagogas, skamba kaip pasityčiojimas. Teismas nepasisakė ir dėl konfliktiško A. T. elgesio varžybų metu, ką patvirtino liudytojai I. K., A. Š., D. N..
Teismas nurodo, jog liudytojas D. N. per du arenos stiklus iš 15-20 m atstumo negalėjo matyti situacijos. Preziumuojamas faktas, kad „Akropolio“ ledo arenos stiklai yra skaidrūs ir puikiai permatomi, būtent todėl apie areną ir įrengtos kavinės, lankytojai nuolat grožisi čiuožėjais, o iš tokio atstumo dinamišką situaciją stebėti dar patogiau. Be to, arenos durys buvo atidarytos, viskas matėsi pro vieną stiklą. Langai nebūna apšerkšniję, nes arenoje yra įrengta puiki ventiliacija, todėl teismas nepagrįstai neįvertino D. N. parodymų, kad jis tiesiogiai matė visą konfliktą. Tik prielaida galima pavadinti teismo išvadą, kad D. N. įvykio aplinkybes apibūdina jo naudai tik todėl, kad jis treniruoja jo vaiką. Tuomet išvis nepaaiškinama, kodėl teismas rėmėsi J. M., kuris treniruoja A. T. vaiką, ir G. A., kuris yra A. T. draugas, jų vaikai treniruojasi toje pačioje komandoje, parodymais. M. F. (arbitro) vaikas irgi treniruojasi „B.“ komandoje. Visus juos su A. T. sieja glaudūs ryšiai, jie daug bendrauja, kartu važiuoja į varžybas, todėl jų parodymai vertintini kritiškai. G. A. teisme pakeitė parodymus dėl matyto konflikto aplinkybių, todėl juo tikėti nėra pagrindo. Kiti gynybos liudytojai nebuvo apklausti ikiteisminio tyrimo metu, jie parodymus davė tik teisme, todėl yra suinteresuoti ne tiesos nustatymu, o A. T. išteisinimu.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. A. T. smūgis bei veiksmas pargriaunant - jo sužalojimų pasekmė. Jis buvo sužalotas viešoje vietoje, pažemintas auklėtinių ir jų tėvų akivaizdoje, neturtinę žalą patyrė tik dėl A. T. neteisėtų tyčinių veiksmų, todėl A. T. veiksmuose yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei kilti. Pripažinus A. T. kaltu, tenkintinas pareikštas ieškinys, nes jo dydis atitinka suformuotą teismų praktiką.
Teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.
Žemesnės instancijos teismas
Kadangi tiek prokurorės apeliaciniame skunde, tiek nukentėjusiojo E. P. apeliaciniame skunde keliamas išteisintojo A. T. kaltės klausimas, o taip pat abiem apeliaciniais skundais prašoma tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo, siekiant išvengti pasikartojimų prokurorės bei nukentėjusiojo E. P. apeliaciniai skundai nagrinėtini kartu.
Dėl A. T. išteisinimo pagal BK 284 str. 1 d. pagrįstumo
Skundžiamu nuosprendžiu A. T. dėl kaltimo pagal BK 284 str. 1 d., t. y. dėl to, kad 2013-05-15 apie 18 val. čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Taikos pr. 61 Klaipėdoje, tyčia savo galva smogė E. P. į smakrą, po to apkabino jį per liemenį bei nustūmė ir parvertė ant suolelio, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą - išteisintas teismui konstatavus, jog nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Su tokia teismo išvada prokurorė bei nukentėjusysis E. P. kategoriškai nesutinka, anot jų, teismas rėmėsi tik išteisintajam A. T. naudingais ir šališkai kryptingais gynybos liudytojų parodymais, nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo E. P. parodymus bei juos patvirtinančius liudytojų parodymus, ko pasekoje išteisintojo A. T. kaltės klausimu padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą įrodymų vertinimą, taip pat pats įvertinęs ištirtus įrodymus konstatuoja, jog išteisintasis A. T. padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., o apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas, ko pasekoje neteisingai išsprendė išteisintojo A. T. kaltės klausimą.
Išteisintasis A. T. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu neigė padaręs jam inkriminuojamą nusikaltimą. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 30) jis nurodė, jog, norėdamas paguosti „S.“ komandos vaikus, keliems vaikams paplekšnojo per petį arba šalmą ir pasakė, kad jie šaunuoliai, gerai žaidė. Tada prie jo priėjo E. P., atsistojo visiškai šalia jo nugara į jį, savo ranka trenkė jam per tą ranką, kuria jis plekšnojo vaikams, po to alkūne smogė jam į pilvą. Jis rankomis pastūmė E. P. į nugarą, šis pasitraukė nuo jo apie pusantro metro, paskui grįžo, kumščiu vieną kartą smogė jam į pilvą, dėl ko jis pasilenkė. Tada E. P. abiem rankomis suėmė jo sprandą ir keliu spyrė jam į galvą, tačiau jis spėjo rankomis užsidengti nuo smūgio, ir jie abu nugriuvo ant šalia buvusio suolelio, nes E. P. rankomis laikėsi jam už sprando ir jis neišlaikė jo svorio. Akistatos su nukentėjusiuoju E. P. metu (b. l. 34-35) A. T. parodė analogiškai. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (b. l. 95-96) A. T. parodė, jog įvykio dieną stebėjo ledo ritulio rungtynes. Pralaimėję vaikai išėjo. Vienas verkė. Jis sakė jam, kad nesijaudintų, patapšnojo per petį, sakė, kad vaikai gerai žaidė. Paskui ėjo ir E. P.. Jis buvo nekontroliuojantis savęs, sudavė jam per ranką. E. P. praeidamas trenkė per rankas, kai jis plekšnojo vaikui. Jis E. P. atstūmė. Tada E. P. grįžo, sudavė jam, o jis blokavo E. P. rankas, stūmė E. P. nuo savęs ir prispaudė jį prie suoliuko. Teisiamojo posėdžio metu A. T. taip pat parodė, kad E. P. atsistojo nugara į jį, prispaudė jį, o jis tuo metu glostė vaikui per galvą. Ištiesus ranką, E. P. trenkė per ranką. Jis E. P. atstūmė, šis nuėjo, grįžo, sakė „nelieskit vaikų“, ir trenkė jam į pilvą su ranka. Tada jis susilenkė. E. P. sugriebė jį už galvos ir bandė suduoti su keliu, tačiau jis sukryžiavo rankas, kad E. P. su keliu nesužalotų jam veido. Jam susilenkus, E. P. buvo virš jo. Sukryžiuotomis rankomis jis bandė stumti E. P., stūmė iki suolelio. E. P. apkabino jį kojomis. Kadangi E. P. buvo su pačiūžomis, jis pajuto smūgį pačiūža į nugarą.
Kaip matyti iš aukščiau aptartų išteisintojo A. T. parodymų, jo parodymai apie konflikto aplinkybes nėra visiškai nuoseklūs. Teisiamajame posėdyje vienu atveju jis nurodė, kad E. P. jam per ranką sudavė eidamas pro šalį, kitu atveju, kaip ir apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, jog E. P. jam sudavė, stovėdamas atsukęs į jį nugarą. Kartu pastebėtina, jog apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. T. nurodė, kad E. P. jam į pilvą trenkė du kartus, nurodė, jog pirmą kartą alkūne E. P. jam smogė į pilvą po to, kai trenkė jam per ranką, antrą kartą kumščiu smogė jam į pilvą po to, kai jo pastumtas E. P. grįžo prie jo. Tuo tarpu teisiamojo posėdžio metu A. T. nurodė, jog E. P. jam į pilvą ranka trenkė tik vieną kartą, t. y. po to, kai jis nuo savęs pastūmė E. P. ir šis grįžo prie jo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu A. T. taip pat buvo nurodęs, kad E. P. abiem rankomis suėmė jo sprandą ir laikėsi jam už sprando, o teisiamojo posėdžio metu jis nurodė, kad E. P. sugriebė jį už galvos ir buvo apkabinęs jį kojomis, o kadangi E. P. buvo su pačiūžomis, pajuto smūgį pačiūža į nugarą. Tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kad konflikto metu išteisintajam A. T. būtų padaryti kokie tai sužalojimai, todėl išteisintojo A. T. parodymų nenuoseklumas ir kitimas duoda pagrindo abejoti išteisintojo parodymais apie fizinio smurto pavartojimą jo atžvilgiu, kuriuos paneigia ir kiti byloje surinkti įrodymai.
Nukentėjusysis E. P. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus. E. P. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 97-98) parodė, kad išeinant vaikams nuo ledo, A. T. tapšnojo su delnu vaikams per šalmą ir sakė „molodec“. Tai nemalonu, nes tapšnojant su delnu per šalmą girdisi zvimbimas. Jis nusprendė neleisti A. T. taip elgtis, todėl nugara atsistojo prieš jį. Praėjo keli vaikai. A. T. suprato jo ketinimą, todėl stūmė jį į nugarą. Jis A. T. pasakė neliesti vaikų. A. T. dar pastūmė jį. Jis vėl pasakė A. T. neliesti vaikų. Tada A. T. smogė su galva jam į smakrą, apkabino jį per juosmenį, stūmė į priekį. Jis A. T. apkabino už galvos, kad nenukristų. A. T. nustūmė jį link suoliuko. Paskui jis nukrito ant nugaros. Jam pirštas buvo nubraižytas, kai krito ant suoliuko. Šonas kaklo galimai krentant nagais buvo pabraižytas. Smakras buvo sužalotas nuo įtrenkimo galva. Nukentėjusysis E. P. taip pat nurodė, jog jis A. T. per ranką netrenkė ir į šoną nespyrė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 8-9) bei akistatos su išteisintuoju A. T. metu (b. l. 34-35) nukentėjusysis E. P. buvo nurodęs analogiškas įvykio aplinkybes.
Tokius nukentėjusiojo E. P. parodymus patvirtina ir nuoseklūs liudytojų D. N. bei I. K. parodymai.
Liudytojas D. N. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 112-113) parodė, kad sėdėjo bare prie ledo. Po rungtynių vaikai ir treneris ėjo į rūbinę. A. T. stovėjo prie įėjimo ant ledo. Kai vaikai ėjo nuo ledo į rūbinę, A. T. tapšnojo vaikams per galvas, todėl treneris su nugara užstojo vaikus. A. T. pastūmė E. P. nuo savęs. Paskui jis atsisuko į A. T., o šis trenkė jam su galva. Viskas matėsi nuo baro. Įvykį matė per stiklą. Atstumas iki vietos, kur įvyko įvykis, 15-20 m. Nepasakytų, kad stiklas buvo apšerkšnijęs. Įvykį matė gerai. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 13) liudytojas D. N. taip pat buvo nurodęs, kad būdamas bare matė, kaip po varžybų A. T. stovėjo prie čiuožyklos durų ir išeinantiems iš čiuožyklos vaikams tapšnojo ranka per galvas, tiksliau per šalmus. E. P. priėjo prie A. T. ir nugara atsistojo į jį. Jis suprato, kad E. P. norėjo užstoti A. T. nuo praeinančių vaikų. Tada A. T. rankomis pastūmė E. P. į nugarą, o E. P. atsisuko veidu į jį. Kaip suprato, jie kažką sakė vienas kitam. Tada pamatė, kaip A. T. savo galva smūgiavo E. P. į galvą ir pataikė į smakrą ar į dantis. Tuo pačiu metu, kai smūgiavo, A. T. apkabino E. P., po to jie abu nugriuvo. Kaip matyti, liudytojas D. N. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu įvykio aplinkybes nurodė analogiškai, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad šis liudytojas nebuvo nuoseklus, pasakodamas apie įvykio stebėjimo aplinkybes. Apylinkės teismas liudytojo D. N. parodymais suabejojo motyvuodamas dar ir tuo, kad šis liudytojas įvykio metu sėdėjo kavinėje ir konfliktą galėjo matyti tik iš 15-20 m atstumo, per ledo areną nuo kavinės patalpų skiriančius net du stiklus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog ledo arenos durys, kai įvyko konfliktas, buvo atidarytos, nes tuo metu iš ledo arenos ėjo ledo ritulio komandų nariai ir treneriai, todėl įvykį liudytojas D. N. stebėjo tik per vieną stiklą. Kartu pastebėtina ir tai, jog nors teisiamojo posėdžio metu išteisintojo A. T. gynėjo pateiktose fotonuotraukose (b. l. 88) ledo arenos stiklai užrasoję, tai nepatvirtina, kad ir įvykio metu stiklai buvo užrasoję, nes fotonuotraukos darytos ne įvykio metu. Iš vaizdo įrašo (b. l. 124), kuriame užfiksuota ta pati ledo arena, taip pat matyti, jog ledo arenos langai neužrasoję, neapšalę, jie skaidrūs ir matomumo jie neapriboja. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog teisiamojo posėdžio metu (b. l. 95-96) ir išteisintasis A. T. patvirtino, jog dalis tėvų iš kavinės galėjo matyti konfliktą, todėl abejoti liudytojo D. N. parodymais, kad įvykį per stiklą jis matė gerai, nėra pagrindo.
Liudytoja I. K. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 113-115) taip pat patvirtino mačiusi, kaip po rungtynių A. T. tapšnojo vaikams per šalmus ir sakė, kad nepergyventų. Tada išėjo nuo ledo E. P. ir nugara atsistojo prieš A. T.. A. T. stūmė į nugarą E. P., kai šis atsisuko ir pasakė, kad neliestų vaikų. Tada A. T. jam sudavė su galva į smakrą, sugriebė jį, stūmė visu kūnu, po ko abu vyrai nukrito ant suoliuko. Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 15-16) liudytoja I. K. taip pat buvo nurodžiusi, jog matė, kad E. P. atsistojo prie A. T. nugara į jį ir taip atitvėrė jį nuo vaikų, kad jų A. T. neliestų. Tada A. T. stumtelėjo jį į nugarą, o E. P. atsisuko į jį ir pasakė, kad neliestų vaikų. A. T. pradėjo rėkti, keiktis, po to rankomis suėmė jį per šonus ir savo galva smogė E. P. į galvą. Po to jie abu nuvirto ant netoliese stovinčio suoliuko. Kaip matyti, liudytojos I. K. parodymai, duoti tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, yra nuoseklūs ir tarpusavyje sutampa. Pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymais suabejojo remdamasis liudytojų G. A. bei V. C. parodymais, jog moterys rūbinėje pasirodė tik tada, kai abu vyrai jau gulėjo ant suoliuko. Tačiau pastebėtina, jog liudytojas A. Š. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 110-112) patvirtino, kad liudytoja I. K. įvykio vietoje buvo. Kadangi liudytojos I. K. parodymai visiškai sutampa su nukentėjusiojo E. P. ir liudytojo D. N. parodymais, o liudytojas A. Š. patvirtino, jog liudytoja I. K. įvykio metu įvykio vietoje buvo, apeliacinės instancijos teismas atmeta liudytojo G. A., kurio parodymai kito išteisintojo naudai, parodymus (b. l. 121-122), jog moterys rūbinėje pasirodė tada, kai vyrai jau gulėjo ant suoliuko, liudytojo J. M., kurio parodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, parodymus (b. l. 119-121), kad jokių moterų nebuvo, bei A. T., kurio parodymai nebuvo nuoseklūs, parodymus (b. l. 95-96), kad I. K. įvykio nematė. I. K. buvimo įvykio vietoje nepaneigia ir liudytojos V. C. parodymai (b. l. 118-119), jog įvykio metu ji I. K. nematė prie suolelių, kadangi, kaip matyti iš šios liudytojos parodymų, ji įvykį pradėjo stebėti tik išeidama ir rūbinės ir tik tada, kai E. P. ir A. T. užkrito ant suolelio, kas vyko nukritus, nežino, nes išeidinėdami vaikai jai užstojo. Ji taip pat nurodė, jog ji prie vyrų nėjo ir iš rūbinės išėjo. Kadangi liudytoja V. C. matė tik E. P. ir A. T. nukritimą ant suoliuko ir iš įvykio vietos ji iš karto pasišalino, ši liudytoja liudytojos I. K. galėjo ir nepastebėti.
Netikėti aukščiau aptartais nukentėjusiojo E. P. bei liudytojų D. N. ir I. K. parodymais, kurie yra nuoseklūs ir tarpusavyje visiškai sutampa, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo. Aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad nukentėjusysis ir minėti liudytojai A. T. apkalba, nenustatyta. Išteisintasis A. T. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 95-96) patvirtino su liudytoja I. K. neturėjęs jokių konfliktų, taip pat nenurodė, kad būtų turėjęs konfliktų su liudytoju D. N., todėl nėra jokio pagrindo išvadai, kad šie liudytojai yra suinteresuoti pakenkti A. T.. Aplinkybė, kad liudytojų D. N. ir I. K. vaikus treniruoja E. P., neduoda pagrindo teigti, jog vien dėl to liudytojai D. N. ir I. K. duoda nukentėjusiajam palankius parodymus ir melagingai apkalba A. T.. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog aukščiau aptarti liudytojų D. N. bei I. K. nuoseklūs parodymai patvirtina nukentėjusiojo E. P. parodymus apie tai, jog konflikto iniciatorius buvo ir fizinį smurtą viešoje vietoje pirmasis pavartojo išteisintasis A. T., o ne nukentėjusysis E. P., kaip kad konstatavo pirmosios instancijos teismas.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad išteisintojo A. T. parodymus, jog konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis, patvirtina liudytojai J. M., G. A. bei A. Š., kurie buvo toje pačioje patalpoje, kur vyko konfliktas. Teismas taip pat pažymėjo, jog liudytojais apklausti A. Š., J. M. bei G. A. nurodė, kad konfliktas prasidėjo, E. P. sudavus per rankas A. T., ir nei vienas iš jų nenurodė matę, jog A. T. galva būtų sudavęs smūgį E. P..
Tačiau sutiktina su prokurorės apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai konstatavo, kad liudytojo A. Š. parodymai patvirtina išteisintojo A. T. parodymus apie tai, jog konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis E. P., suduodamas per rankas A. T., nes liudytojas A. Š. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 12), tiek teisiamojo posėdžio metu (b. l. 110-112) nurodė nematęs, nuo ko prasidėjo konfliktas, jis konfliktą pradėjo stebėti tik tuo metu, kai A. T. stūmė E. P. link suoliuko, o po to jie kartu ant suoliuko griuvo. Taip pat pastebėtina, jog konflikto nurodė nematęs ir liudytojas M. F. (b. l. 126-128).
Teismas, remdamasis liudytojo G. A. parodymais ir konstatuodamas, kad šio liudytojo parodymai patvirtina išteisintojo A. T. parodymus apie tai, jog konfliktą pradėjo būtent nukentėjusysis E. P., taip pat konstatuodamas, jog ir šis liudytojas nenurodė matęs, kad A. T. galva būtų sudavęs smūgį E. P., neatkreipė dėmesio į liudytojo parodymų nenuoseklumą. Apklausiamas teisiamajame posėdyje (b. l. 121-122) liudytojas G. A. davė išteisintajam A. T. palankius parodymus, jog A. T. priešininko komandos vieną vaiką per šalmą paguodė, sakė „molodcy“, kitą vaiką paguodė per petį, o išėjęs priešingos komandos treneris sudavė smūgį A. T. per rankas, tada A. T. jį nuo savęs atstūmė ir pasakė „ką tu sau leidi?“. Treneris paėjo gal du žingsnius link A. T., suėmė jam už kaklo, bandė daryti smūgį su koja, ir tada abu pargriuvo ant suoliuko. Tuo tarpu apklausiamas 2013 m. birželio 11 d. ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 14) šis liudytojas parodė, jog matė, kaip iš čiuožyklos išėjo E. P., sustojo ties A. T., tačiau ką sustojęs darė, jis neatkreipė dėmesio. Po to E. P. paėjo kelis žingsnius link rūbinės, vėl grįžo prie A. T., atsistojo veidu į jį, apkabino A. T.. Ar jie vienas kitam kažką tuo metu sakė, nepamena, taip pat nesuprato, dėl ko E. P. apkabino A. T.. Tada A. T. savo galva trenkė E. P. į smakrą ar kaklą, jie susigrūmė, besigrumdami nuėjo iki suoliuko ir nuvirto ant to suoliuko. Teisiamojo posėdžio metu paklaustas dėl tokių savo parodymų, liudytojas G. A. paaiškino, jog kai buvo apklaustas birželio 11 d., tada daugiau buvo atmintyje, jam atrodė, kad buvo smūgis galva susikabinus. Iš aukščiau aptarto matyti, jog liudytojas G. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad išėjęs priešingos komandos treneris sudavė smūgį A. T. per rankas, tačiau tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo nurodęs, apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė matęs, kaip iš čiuožyklos išėjo E. P., sustojo ties A. T., tačiau ką sustojęs darė, jis neatkreipė dėmesio. Taip pat aptarti liudytojo G. A. parodymai leidžia teigti, jog apylinkės teismas visiškai nepagrįstai padarė išvadą, kad nei vienas iš liudytojų, t. y. J. M., A. Š. ar G. A. nenurodė matęs, jog A. T. galva būtų sudavęs smūgį E. P., nes liudytojas G. A. vis dėlto nurodė matęs, kaip A. T. savo galva trenkė E. P. į smakrą ar kaklą.
Apylinkės teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, taip pat rėmėsi gynybos prašymu (b. l. 86-87) iškviesto liudytojo J. M. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 119-121) duotais parodymais (šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas nebuvo), kuris parodė matęs, kaip E. P., stovėdamas prie A. T. šono, sudavė A. T. per ranką, kai šis berniukui per petį tapšnojo, alkūne trenkė A. T. į šoną, o A. T. susilenkęs abiem rankomis pastūmė E. P., kuris atšoko, paskui vėl pajudėjo link A. T., šoko ant A. T. ir abiem rankomis sugriebė už kaklo. A. T. ėmė kristi ant E. P. ir abu nukrito ant suoliuko. Šis liudytojas taip pat parodė, jog smūgių iš A. T. negalėjo būti. Tačiau pastebėtina, jog tokie liudytojo J. M., kuris teigia matęs visą konfliktą parodymai, kad smūgių iš A. T. negalėjo būti, prieštarauja ne tik aukščiau aptartiems liudytojo G. A. parodymams, kuris patvirtino matęs, kaip A. T. savo galva trenkė E. P. į smakrą ar kaklą, bet ir kitų byloje apklaustų liudytojų, t. y. D. N. bei I. K. parodymams, o taip pat nukentėjusiojo E. P. parodymams, kurie tiek ikiteisminio tyrimo metu (b. l. 8-9, 13, 15-16), tiek teisiamojo posėdžio metu (b. l. 97-98, 112-113, 113-115) parodė, kad A. T. smūgiavo galva E. P. į galvą ir pataikė į smakrą.
Aukščiau aptarti nenuoseklūs ir prieštaringi liudytojų G. A. bei J. M. parodymai nepaneigia nukentėjusiojo E. P. bei liudytojų D. N. ir I. K. nuoseklių, tarpusavyje sutampančių ir viso proceso metu nekitusių parodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas vadovaujasi kaltinimo liudytojų parodymais, o teisme duotus gynybos liudytojų parodymus atmeta kaip neatitinkančius tikrovės. Pastebėtina ir tai, jog liudytojo G. A. bei išteisintojo A. T. vaikai treniruojasi vienoje ledo ritulio komandoje, o liudytojas J. M. yra Klaipėdos ledo ritulio mokyklos „B.“, kurioje treniruojasi išteisintojo A. T. sūnus, treneris, todėl, atsižvelgiant į jų parodymų nenuoseklumą ir prieštaringumą tiek tarpusavyje, tiek ir su kitais byloje surinktais įrodymais, negalima atmesti ir šių liudytojų suinteresuotumo padėti A. T. išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Specialisto išvadoje (b. l. 11) konstatuota, kad E. P. buvo padaryti šie sužalojimai: poodinė kraujosruva smakro priekiniame paviršiuje, linijiniai odos nubrozdinimai kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje. Poodinę kraujosruvą smakre E. P. galėjo įgauti paveikus smakro sritį kietu buku daiktu, linijiniai odos nubrozdinimai kakle, piršte – paveikus nurodytas kūno vietas kietais aštriais daiktais, galimai nagais. Poodinės kraujosruvos spalva, odos nubrozdinimų gijimo laipsnis leidžia teigti, kad šie sužalojimai įgauti paros bėgyje iki objektyvios apžiūros, galimai ir E. P. nurodytu laiku, t. y. 2013-05-15 paros antroje pusėje. Sužalojimai nežymaus sveikatos sutrikdymo masto atitikties. Taigi specialisto išvada patvirtina, kad sužalojimus E. P. galėjo įgauti būtent konflikto su išteisintuoju A. T. metu bei nurodytomis aplinkybėmis – sudavus į smakrą galva (galva laikytina kietu buku daiktu) bei kaklą ir pirštą paveikus kietais aštriais daiktais.
Neteisingai apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog nukentėjusysis negalėjo paaiškinti, kokiu būdu ir kuriuo konflikto su A. T. momentu jam buvo padaryti kaklo ir piršto nubrozdinimai. Priešingai negu teigiama skundžiamame nuosprendyje, nukentėjusysis E. P. teisiamojo posėdžio metu (b. l. 97-98) parodė, kad jam pirštas buvo nubraižytas, kai krito ant suoliuko, o kaklo šonas galimai buvo pabraižytas nagais krentant. Kartu pastebėtina, jog ekspertas davė tik galimą išvadą, jog kaklas ir pirštas galėjo būti sužaloti nagais, todėl nepaneigta, kad nukentėjusysis E. P. sužalojimus galėjo patirti ir kitais kietais aštriais daiktais, kaip kad jis teigia, krisdamas ant suoliuko. Teisėjų kolegija laiko, jog dėl itin staigios konflikto sekos E. P. galėjo ir nepastebėti, kuo jis buvo sužalotas, t. y. nagais ar susibraižyti krisdamas ant suoliuko, todėl vien dėl to nesivadovauti jo parodymais nėra pagrindo.
Apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, jog iš liudytojos I. K. parodymų matyti, kad treneris E. P. po įvykio vedė treniruotę kitos amžiaus grupės vaikams, buvo iščiuožęs ant ledo. Tačiau pastebėtina, jog teisiamojo posėdžio protokole (b. l. 113-115) tokie liudytojos I. K. parodymai nėra užfiksuoti, priešingai, ji nurodė, kad po įvykio į rungtynes su vaikais išėjo A. Š.. Pastarasis teisiamojo posėdžio metu (b. l. 110-112) patvirtino, kad po įvykio E. P. ant ledo nėjo. Sekančią dieną nukentėjusysis kreipėsi į teismo ekspertą dėl sveikatos sutrikdymo masto nustatymo (b. l. 11) bei į policiją (b. l. 4). Tiek ekspertui, tiek pareiškime policijai įvykio ir sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė analogiškai. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog nepagrįstai daromos prielaidos, kad E. P. sužalojimus galėjo įgauti kitomis aplinkybėmis.
Aukščiau aptarta įrodymų visuma neabejotinai patvirtina, kad A. T. naudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo E. P. atžvilgiu. Fizinis smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panaudotas viešoje vietoje – čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, stebint pašaliniams asmenims – ledo ritulio rungtynėse dalyvavusiems vaikams bei jų tėvams. Toks A. T. elgesys laikytinas įžūliu, kadangi jis dėl menkavertės priežasties (E. P. demonstratyviai nugara užstojus A. T., kad šis negalėtų paliesti jo treniruojamų vaikų) viešoje vietoje nukentėjusiojo atžvilgiu ėmė naudoti fizinį smurtą, elgėsi agresyviai, moralės požiūriu nepriimtinai, nebuvo paisoma elementariausių visuomenėje galiojančių moralės bei elgesio normų. Tokiu elgesiu buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, kadangi prieš nukentėjusįjį viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys, o ypač vaikai, neabejotinai dėl to pasijuto šokiruoti ir nejaukiai, malšinti konfliktą ėmėsi įvykio vietoje buvę liudytojai. Išteisintojo A. T. veiksmai, atsižvelgus į kilusias pasekmes – visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymą bei nežymų nukentėjusiojo E. P. sveikatos sutrikdymą – atitinka BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtį, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismas laiko nustatytu, kad A. T. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: jis 2013-05-15 apie 18 val. viešoje vietoje – čiuožyklos rūbinėje, esančioje prekybos centre „Akropolis“, Taikos pr. 61 Klaipėdoje, įžūliais veiksmais - tyčia savo galva smogdamas E. P. į smakrą, po to apkabindamas jį per liemenį bei nustumdamas ir parversdamas ant suolelio, tuo padarydamas jam poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei taip sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką,
Dėl bausmės
A. T. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą. Jis anksčiau neteistas, nusikalto pirmą kartą, dirba, turi šeimą. Neigiamai jį charakterizuojančios medžiagos baudžiamojoje byloje nepateikta. Atsižvelgiant į tai bei remiantis BK 55 str., A. T., kaip pirmą kartą teisiamam už nesunkų nusikaltimą, skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi, viena švelniausių BK 284 str. 1 d. sankcijoje numatytų bausmių – bauda.
Atsižvelgiant į tai, kad A. T. savo kaltės nepripažino, nukentėjusiojo E. P. neatsiprašė, žalos neatlygino, kas rodo, jog dėl savo elgesio A. T. visiškai nesigaili, be to, nenustatyta nei viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, baudos dydis nustatytinas didesnis negu šios bausmės minimumas, numatytas BK 47 str. 2 d., tačiau ženkliai mažesnis už šios bausmės vidurkį, numatytą BK 47 str. 3 d. 2 p.
Dėl civilinio ieškinio
Nukentėjusysis E. P. pareiškė civilinį ieškinį (b. l. 89-90), prašydamas priteisti iš A. T. 6000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Savo prašymą motyvavo tuo, jog dėl A. T. neteisėtų veiksmų – fizinio smurto pavartojimo treniruojamų vaikų akivaizdoje – jis patyrė didelį pažeminimą, psichologinį stresą, dvasinius išgyvenimus, psichinius sukrėtimus. Buvo sumenkintas jo, kaip žmogaus ir kaip trenerio, autoritetas. Vaikų akivaizdoje apie jį buvo nepagarbiai atsiliepta, jis buvo įžeidinėjamas, iš jo buvo šaipomasi, kaip iš nevykusio trenerio. Dėl patirto sužalojimo ir išgyvenimų sustiprėjo jo dirglumas, sunku susikaupti, susinervina, jei pamato A. T. ledo arenoje. Kurį laiką teko slėpti nuo vaikų ir pašalinių asmenų poodines kraujosruvas, skaudėjo visą kūną, ypač dešinės rankos trečiąjį pirštą, todėl buvo sunkiau treniruotis ir treniruoti vaikus, tai sukėlė papildomą diskomfortą.
CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal CK 6.250 str. 2 d., nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, į tai, ar padaryta turtinė žala, į padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Nustatyta, jog E. P. nukentėjo dėl A. T. tyčinės smurtinės veikos, kurią šis padarė viešoje vietoje, matant E. P. treniruojamiems vaikams bei jų tėvams. Sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti ne tik kakle, piršte, bet ir labiausiai matomoje vietoje – veide (smakre). Neabejotina, kad dėl A. T. tyčinių veiksmų nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą, pažeminimą treniruojamų vaikų bei jų tėvų akivaizdoje, išgyvenimus, neigiamas emocijas, bendravimo nepatogumus bei nepatogumus darbe, todėl jam privalo būti atlyginta neturtinė žala. A. T. dirba ir gauna pajamas, todėl turės galimybę atlyginti savo tyčiniais, brutualiais veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam. Nustatant neturtinės žalos dydį, atsižvelgiama ir į nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį bei sunkumą. Jam tyčia galva buvo smogta į smakrą bei buvo nustumtas ir parverstas ant suolelio, tuo padarant poodinę kraujosruvą smakro priekiniame paviršiuje, linijinius odos nubrozdinimus kaklo dešiniame šoniniame paviršiuje, dešinės plaštakos III piršto srityje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Kaip matyti, nukentėjusiajam E. P. padaryti sužalojimai nebuvo itin žymūs, reikšmingi ar ilgalaikiai, jie nesukėlė jam labai didelio fizinio skausmo. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusiojo sveikatai A. T. elgesiu būtų pakenkta negrįžtamai ar būtų kilusios kokios tai sunkios pasekmės. Turtinė žala nukentėjusiajam nepadaryta. Todėl, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, į A. T. turtinę padėtį (dirba), nukentėjusiojo E. P. ir išteisintojo A. T. interesų pusiausvyrą, vadovaudamasi teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, kolegija laiko, jog teisingas, protingas ir sąžiningas būtų 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimas.
Pažymėtina, jog pagal teismų praktiką, kai viešosios tvarkos pažeidimo metu nukentėjusiajam padaromas nežymus sveikatos sutrikdymas, nukentėjusiajam priteisiamos panašios (nuo 400 Lt iki 2000 Lt) sumos padarytai neturtinei žalai atlyginti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2014, 2K-296/2014, 2K–303/2014 ir kt.). Pažymėtina ir tai, jog baudžiamojoje byloje Nr. 1-230-108/2012, kurioje E. P. buvo nuteistas pagal BK 284 str. 1 d. taip pat už viešosios tvarkos pažeidimą bei panašaus pobūdžio nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam taip pat buvo priteista 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Taigi akivaizdu, jog šiuo nuosprendžiu nukentėjusiajam E. P. priteisiamas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka ir panašaus pobūdžio bylose formuojamą teismų praktiką.
Dėl proceso išlaidų
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis E. P. taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Civiliniu ieškiniu (b. l. 89-90) jis prašė jam priteisti iš A. T. bylinėjimosi išlaidas, pateikė pinigų priėmimo kvitą (b. l. 91), iš kurio matyti, jog E. P. advokatui už atstovavimą pirmojoje instancijoje ir dokumentų surašymą sumokėjo 2500 Lt. Kadangi nukentėjusiojo E. P. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir A. T. šiuo nuosprendžiu yra pripažįstamas kaltu padarius BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nukentėjusiojo E. P. pirmosios instancijos teisme turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti pripažintinos proceso išlaidomis ir, vadovaujantis BPK 106 str. 2 d., priteistinos iš A. T. (nukentėjusysis neprašo priteisti išlaidų advokato paslaugoms, galimai patirtų apeliacinio proceso metu, todėl kolegija nemato pagrindo mažinti pirmojoje instancijoje nukentėjusiojo turėtų išlaidų tuo pagrindu, kad nukentėjusiojo apeliacinis skundas tenkinamas tik iš dalies).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 18 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį: A. T. (A. T.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 284 str. 1 d., ir jį nubausti 30 MGL (3900 Lt) dydžio bauda. Nustatyti, kad nuteistasis A. T. paskirtą baudą turi sumokėti į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą per du mėnesius nuo šio nuosprendžio priėmimo dienos.
T. paskirtą kardomąją priemonę rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.
Nukentėjusiojo E. P. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies. Priteisti iš nuteistojo A. T. nukentėjusiajam E. P. 1000 litų neturtinei žalai atlyginti. Likusioje dalyje civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti. Priteisti iš nuteistojo A. T. nukentėjusiajam E. P. 2500 litų turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Daiktą, turintį reikšmės nusikalstamai veikai tirti – kompaktinį diską, esantį voke (b. l. 124) - palikti saugoti baudžiamoje byloje.