Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Faustos Vitkienės ir Agnės Stankevičienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (nuotoliniu būdu) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Paaiškina, kad Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė jį grąžinti į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo Sprendimo įteikimo dienos, iki 2024 m. kovo 14 d. Pareiškėjo teigimu, Sprendimas yra neteisingas. Nurodo, jog jam 2024 m. liepos 1 d. sukaks 83 metai, todėl jis nenori keisti savo gyvenamosios vietos ir išvykti iš Lietuvos Respublikos. Lietuvos Respublikoje su sutuoktine gyvena nuo 1961 m. Į Ukrainą, į savo gimtąjį miestą (duomenys neskelbtini) išvyko 2021 m. lapkričio 27 d., tačiau prasidėjus karui 2023 m. sausio 27 d. sugrįžo į Lietuvos Respubliką. Teigia, jog jam nebuvo žinoma, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje naikinamas, jeigu asmuo gyvena ne Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Pažymi, kad jau 2022 m. pavasarį norėjo sugrįžti į Lietuvos Respubliką, tačiau dėl sunkių sąlygų, įvairių apribojimų, sunkaus susisiekimo, to padaryti negalėjo. Pareiškėjo įsitikinimu, Migracijos departamentas pagal Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329, 104 punktą galėjo priimti sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodo, jog jo ir jo sutuoktinės gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje deklaruojama nuo 1981 m. adresu: (duomenys neskelbtini), o nuo 1987 m. yra pensininkas. Taip pat teigia, kad jam išvykus, su juo turėtų išvykti ir jo sutuoktinė, kuri serga, kadangi jos galimybės būtų ribotos. Atkreipia dėmesį, kad yra Rusijos Federacijos pilietis, tačiau jo gimimo vieta yra Ukrainoje. Pareiškėjo teigimu, keisti pilietybę nėra taip paprasta, kadangi jis negalėjo pasirinkti kokiu piliečiu būti, ar Lietuvos Respublikos ar Ukrainos, todėl nusprendė likti Rusijos Federacijos piliečiu. Pareiškėjas pažymi, kad Migracijos departamentas Sprendime netinkamai nurodė jam 2018 m. balandžio 16 d. leidimo nuolat gyventi pagrindą. Migracijos departamentas Sprendime nurodė, kad leidimas nuolat gyventi išduotas pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punktą, tačiau pareiškėjo teigimu, leidimas nuolat gyventi buvo išduotas kitu pagrindu. Taip pat pareiškėjo teigimu, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą, kuris neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų. Nurodo, kad Migracijos departamentas Sprendime neįvertino Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytų aplinkybių, nevertino jo buvusios karo tarnybos, jo gyvenamosios vietos, jog gimė Ukrainoje, tačiau negyveno Ukrainoje ar Rusijos Federacijoje. Pareiškėjas skunde taip pat nesutinka su atsakovo Sprendimo teiginiais, kad Ukrainoje jis galėtų kreiptis į atsakingas institucijas pagal 2014 m. spalio 20 d. įstatymą Nr. 1706-V „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, jog jam būtų suteiktas perkelto asmens statusas ir jis būtų apgyvendintas saugesnėje Ukrainos vietoje, jeigu jo gyvenamoje vietoje Ukrainoje taptų nesaugu. Pareiškėjas teigia, jog jis nėra Ukrainos pilietis, o minėtas įstatymas taikomas tik Ukrainos piliečiams. Taip pat pareiškėjo manymu, atsakovo Sprendimo teiginiai yra paremti viešai prieinama interneto erdvėje informacija, tačiau tai negali būti laikoma tinkamais įrodymais, kad jo, Rusijos Federacijos piliečio, buvusio (kariaujančios su Ukraina šalies) karininko, gyvybei ar laisvei negrės pavojus arba jis nebus persekiojamas dėl pilietybės ar dėl politinių įsitikinimų, nebus žeminamas jo orumas arba vėliau nusiųstas į tokią valstybę, kur jo gyvybei ar laisvei grės pavojus arba jis bus persekiojamas dėl politinių įsitikinimų bei bus žeminamas jo orumas. Pareiškėjo manymu, atsakovas nurodymas jam kreiptis į Ukrainos atsakingas institucijas pagal 2014 m. spalio 20 d. įstatymą Nr. 1706-V „Dėl perkeltų asmenų teisių ir laisvių“, iš jo tyčiojasi, kadangi jis Ukrainoje neturi gyvenamosios vietos. Taip pat priimant Sprendimą atsakovas ne tik pats visiškai nerinko, visapusiškai ir išsamiai neanalizavo, nevertino jokių duomenų ir teisiškai reikšmingų faktų, bet neturėdamas patikimos informacijos, iš kurios būtų pakankamai (akivaizdžiai ir tiesiogiai) aišku dėl Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų sąlygų egzistavimo, tokios procedūros metu neklausė jo ir neaiškino teisės teikti įrodymus dėl galimų grėsmių jo gyvybei ar laisvei Ukrainos Respublikoje. Mano, kad skundžiamo Sprendimo turinio teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos trūkumai yra esminiai, sukliudę jam, individualaus administracinio akto adresatui, suprasti atsakovo poziciją, identifikuoti savo pareigas bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti savo teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas. Pareiškėjo įsitikinimu, yra pagrindas spręsti dėl Įstatymo 130 straipsnyje nustatytų aplinkybių egzistavimo.

- pareiškėjo atstovas skundą palaikė, prašė jį patenkinti;

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

4. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. priimto Sprendimo, kuriuo nuspręsta grąžinti pareiškėją V. N. į užsienio valstybę, t. y. pareiškėjas įpareigotas savanoriškai išvykti į užsienio valstybę – Ukrainą, per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. kovo 14 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

5.1. Pareiškėjas 2023 m. vasario 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą Nr. 2302-LNGK-0320 pakeisti leidimą nuolat gyventi.

5.2. Pareiškėjas 2023 m. kovo 24 d. pateikė Migracijos departamentui paaiškinimus ir nurodė, jog 2021 m. lapkričio 7 d. išskrido iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą (duomenys neskelbtini), į savo gimtąjį (duomenys neskelbtini) miestą asmeniniais reikalais. 2023 m. sausio 27 d. išvyko iš gimtojo miesto į Lietuvos Respubliką maršrutu (duomenys neskelbtini). Apie 21:00h vakaro kirto Ukrainos - Lenkijos sieną ir 2023 m. sausio 28 d. ryte atvyko į Kauną.

5.3. Migracijos departamentas 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. 23S44437 panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini), galiojusį iki 2023 m. balandžio 16., nes pareiškėjas gyveno ne ES valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės.

Pareiškėjas minėtą Migracijos departamento sprendimą apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui (dabartinis pavadinimas Regionų administracinis teismas) (toliau – ir VAAT), kuris 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. eI2-10336-809/2023 (proceso Nr. 3-61-3-06924-2023-1), atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

5.4. 2024 m. vasario 13 d. pareiškėjas nuvyko į Migracijos departamento Kauno skyrių.

Apklausos metu nurodė, kad norėtų nuvykti į Ukrainą aplankyti artimųjų kapus bei pateikė leidimą nuolat gyventi Ukrainoje.

5.5. Migracijos departamento Kauno skyriaus vyresnioji specialistė 2024 m. vasario 13 d. tarnybiniu pranešimu dėl neteisėtai Lietuvoje esančio užsieniečio kreipėsi į Migracijos departamento Kauno skyriaus vedėją, kuriuo nurodė spręsti klausimą dėl pareiškėjo grąžinimo į Ukrainą.

5.6. 2024 m. vasario 13 d. Migracijos departamentas priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, t. y. įpareigojo pareiškėją savanoriškai išvykti į Ukrainą per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, t. y. iki 2024 m. kovo 14 d.

Pareiškėjas su skundžiamu Sprendimu supažindintas 2024 m. vasario 13 d.

5.7. 2024 m. kovo 8 d. pareiškėjas kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu Nr. 2403-NM-0002 pratęsti savanoriško išvykimo terminą.

Migracijos departamentas 2024 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 24S78623, nusprendė pratęsti pareiškėjo savanoriško išvykimo terminą, nustatytą 2024 m. vasario 13 d. Sprendimu, iki 2024 m. balandžio 13 d.

6. Pareiškėjas nesutikdamas su Migracijos departamento 2024 m. vasario 13 d. priimtu Sprendimu, kreipėsi į teismą.

7. Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu prašė bylą nutraukti, nes yra išnykęs ginčo dalykas, t. y. pareiškėjas šiuo metu yra išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą, tad teismo sprendimas jam jokių pasekmių nebesukeltų.

Tačiau teisėjų kolegija su tokiais atsakovo atstovo argumentais nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką administracinis teismas, nagrinėdamas ginčus dėl viešojo administravimo subjektų sprendimo teisėtumo, vykdo viešojo administravimo subjektų kontrolę; administraciniam teismui vykdant viešojo administravimo subjektų kontrolę bylose dėl administracinių aktų panaikinimo, yra sprendžiama, ar administracinis aktas buvo teisėtas jo priėmimo metu; administracinio akto teisėtumo, buvusio jo priėmimo metu, patikrinimas suponuoja išvadą, kad faktinės padėties pasikeitimas ar teisinio reglamentavimo pasikeitimas nedaro įtakos administracinio sprendimo teisėtumui, tačiau sudaro pagrindą priimti naują administracinį sprendimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-1865/2013; 2014 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-602-133/2014).

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nutraukti bylą nėra pagrindo; tad teisėjų kolegija vertins Migracijos departamento priimto Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

8. Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad sprendimas grąžinti užsienietį į užsienio valstybę priimamas, kai jam panaikintas leidimas laikinai gyventi arba leidimas nuolat gyventi.

Įstatymo 127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sprendime grąžinti užsienietį į užsienio valstybę, įvertinus užsieniečio galimybes kuo greičiau išvykti ir jeigu jis bendradarbiauja su kompetentingomis institucijomis grąžinimo į užsienio valstybę klausimu, nustatomas nuo 7 iki 30 dienų terminas, kuris skaičiuojamas nuo sprendimo įteikimo užsieniečiui dienos ir per kurį užsienietis įpareigojamas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Įpareigojime išvykti iš Lietuvos Respublikos nustatomas ne ilgesnis kaip 30 dienų terminas, per kurį užsienietis privalo išvykti iš Lietuvos Respublikos (3 dalis). Sprendimą dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, be kita ko, turi teisę priimti Migracijos departamentas (4 ir 6 dalys).

Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Įstatymo 130 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (2 dalis).

9. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog Migracijos departamento 2023 m. balandžio 6 d. sprendimu buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojęs iki 2023 m. balandžio 16. Pareiškėjas šį Migracijos departamento sprendimą skundė teismui, tačiau VAAT 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimu, administracinėje byloje Nr. eI2-10336-809/2023, pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliacine tvarka VAAT 2023 m. rugsėjo 29 d. sprendimo neskundė, tad jis įsiteisėjo praėjus 14 d. nuo minėto teismo sprendimo paskelbimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas bando kvestionuoti Migracijos departamento sprendimą, kuriuo jam buvo panaikintas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Tačiau šis sprendimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

10. Taigi, byloje neginčijamai nustatyta, kad Migracijos departamento Sprendimo priėmimo metu pareiškėjas Lietuvoje buvo be teisėto pagrindo.

11. Pareiškėjas teigia, kad priimant ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą nebuvo vertintos aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Kaip matyti iš skundžiamo Sprendimo, jame nurodyta, kad pareiškėjas pateikė leidimą nuolat gyventi Ukrainoje ir sutiko būti grąžinamas į Ukrainą; pareiškėjas Ukrainoje gyveno (duomenys neskelbtini) mieste, t. y. toje Ukrainos dalyje, kur šiuo metu nevyksta kariniai veiksmai, tad jis gali būti grąžintas į Ukrainą; be to, padaryta išvada, kad pareiškėjas Ukrainoje gali kreiptis į atsakingas institucija dėl viduje perkelto asmens statuso suteikimo ir apsigyventi saugesnėje Ukrainos vietovėje, jeigu jo gyvenamojoje vietovėje taptų nesaugu. Be to, Sprendime nurodyta, kad nenustatyta Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę.

Taigi, teisėjų kolegija negali sutikti su pareiškėjo argumentu, kad Sprendime nebuvo vertintos aplinkybės, įtvirtintos Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse.

Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos duomenis pareiškėjas šiuo metu jau yra savanoriškai išvykęs iš Lietuvos Respublikos į Ukrainą per Lenkijos Respubliką, tad šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, kad sąlygų ir pagrindų, įtvirtintų Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalyse (t. y. draudžiančių išsiųsti ar grąžinti pareiškėją), nėra ir nebuvo skundžiamo Sprendimo priėmimo metu.

12. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad skundžiamame Sprendime nors ir siaurai, tačiau buvo vertintos ir kitos aplinkybės, t. y. šeimos santykiai ir kt.

13. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis ir niekada nėra gyvenęs Ukrainoje ar Rusijoje (yra tik gimęs Ukrainoje).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas 2024 m. vasario 13 d. buvo apklaustas Migracijos departamento; pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad pageidauja sugrįžti į kilmės valstybę, turi leidimą nuolat gyventi Ukrainoje; jis apklausos metu nenurodė, kad pageidautų būti grąžinamas į Rusijos Federacija. Taigi, kadangi pareiškėjas Lietuvoje yra neteisėtai, o jis pats buvo išreiškęs norą grįžti būtent į Ukrainą, kurioje turi leidimą nuolat gyventi, tad Migracijos departamentas turėjo pagrindą įpareigoti pareiškėją savanoriškai išvykti į jo pasirinktą šalį - Ukrainą, nepaisant to, kad jis yra Rusijos Federacijos pilietis.

14. Administraciniame sprendime, be kita ko, turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; administracinio sprendimo motyvai (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktai).

LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad VAĮ 10 straipsnio nuostatos reiškia, jog akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas; ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022). Tikrinant viešojo administravimo subjekto sprendimą (bendrine prasme) VAĮ 10 straipsnio aspektu turi būti nustatyta, ar asmuo, kuriam adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, ar nebuvo atimta galimybė pareiškėjui suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo ribas, o teismui visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., LVAT 2023 m. vasario 22 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-105-502/2023).

15. Iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinio iš esmės yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas. Jame, kad ir glaustai, tačiau yra išdėstytos faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas viešojo administravimo subjekto Sprendimas, nurodytos teisės normos, kuriomis vadovavosi atsakovas priimdamas Sprendimą, išdėstyti motyvai, esamoje situacijoje laikytini pakankamais. Taigi, ginčijamas Sprendimas, priešingai nei teigia pareiškėjas, iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio reikalavimus, todėl jį panaikinti vien šiuo aspektu nėra pagrindo.

16. Pareiškėjas yra ir daugiau nurodęs argumentų, tačiau jie nėra esminiai ir nekeičia šioje byloje padarytų išvadų, tad teisėjų kolegija dėl jų visų plačiau ir išsamiau nepasisako.

17. Apibendrinant konstatuotina, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo.

Taigi, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 punktas, Įstatymo 140 straipsnio 3 dalies 1 punktas).

18. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis nustato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tad pareiškėjas neturi teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovas įrodymų apie jo patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, tad jų atlyginimo klausimas nesvarstytinas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132–133 straipsniais, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo V. N. skundą dėl sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.