- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-09-29
- Bylos Nr.
- eI2-10336-809/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-06924-2023-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jovita Einikienė, Violeta Petkevičienė, Eglė Žulytė-Janulionienė
- Pareiškėjas
- V. N.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 8.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jovitos Einikienės, Violetos Petkevičienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje rašytinio tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44437 (toliau – ir Sprendimas).
Nurodo, kad yra gavęs Departamento sprendimą, kuriuo Migracijos departamentas nusprendė panaikinti išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Mano, kad Sprendimas neteisingas, todėl naikintinas. Nemano, kad turėtų keisti gyvenamą vietą, išsikelti iš Lietuvos. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 1961 m. ir gyvena tuo pačiu adresu, su sutuoktine, kuriai 83 metai. 2021 m. lapkričio 7 d. iš Lietuvos asmeniniais reikalais išvyko į Ukrainą. Ukrainoje prasidėjus karui sugrįžo 2022 m. sausio 27 d. Pareiškėjui nebuvo žinoma, kad leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje naikinamas, jeigu asmuo gyvena ne Europos Sajungos valstybeje nareje ilgiau negu 12 menesiu iš eiles.
Nurodo, kad pareiškėjo ryšys su Lietuva yra didelis (gyvenamoji vieta, sutuoktinė). Pareiškėjui išsikėlus iš Lietuvos, kartu turėtų išsikelti ir sutuoktinė, tačiau jos galimybės ribotos. Pareiškėjas yra Rusijos pilietis, nors gimimo vieta Ukraina. Tokiama amžiuje jau sunku keisti pilietybę, todėl liko Rusijos Federacijos piliečiu. Pareiškėjo nuomone, jis galėjo gyventi ne Europos Sąjungos valstybėje ilgiau nei 24 mėnesius iš eilės.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo argumentais prašo pareiškėjo skundą atmesti.
Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės.
Pažymi, kad Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinime nurodytą informaciją, pateiktus dokumentus ir kitus duomenis (Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos duomenimis) padarė pagrįstą išvadą, kad užsienietis gyveno ne Lietuvos Respublikoje, o Ukrainoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės. Migracijos departamento vertinimu, nustačius, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, yra pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi. Be to, pirmasis leidimas nuolat gyventi jam buvo išduotas ne UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo skunde neneigia, jog daugiau nei 12 mėn. iš eilės negyveno Lietuvos Respublikoje ar kitoje Europos Sąjungos valstybėje, tačiau, jo nuomone, Migracijos departamentas turėjo atsižvelgti į visas aplinkybes ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. 1V-445 (toliau – LNG tvarkos aprašas) 104 punktu, galėjo priimti sprendimą – nepanaikinti leidimo nuolat gyventi. Šiuo aspektu pažymi, kad UTPĮ 54 straipsnis numato imperatyvius leidimų nuolat gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kai užsieniečiui daugiau nei 12 mėn. iš eilės gyvenusiam ne Europos Sąjungos valstybėje leidimas nuolat gyventi nėra naikinamas, kurie nebuvo nustatyti pareiškėjo atveju, t. y. Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatyti pagrindai.
Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad prieš tai jam išduotas leidimas buvo išduotas ne UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Pažymi, kad UTPĮ 53 straipsnio 2 dalis numato, kokiais atvejais užsieniečio leidimas nuolat gyventi gali būti pakeistas. Iš MIGRIS sistemos matyti, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas 1999-02-19, kuris vėliau buvo tęsiamas, t. y. keičiamas. UTPĮ 53 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai, kuriais leidimas nuolat gyventi gali būti išduodamas. Pažymi, kad šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte nustatytas pagrindas buvo įtvirtintas 2012-06-30 įstatymu Nr. XI-2189 (nuo 2013-01-01), o 8² punkte nustatytas pagrindas 2022-06-30 įstatymu Nr. XIV-1277 (nuo 2022-08-01), t. y., kai pareiškėjui buvo išduotas leidimas nuolat gyventi minėti pagrindai dar net negaliojo. Taip pat, šio straipsnio 1 dalies 8¹ punkte ir 8² punkte nurodytos aplinkybės susijusios su užsieniečiais, kuriems buvo pirmiausiai išduoti leidimai laikinai gyventi. Migracijos departamentas neturi tokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl leidimo laikinai gyventi. Iš MIGRIS sistemos matyti, kad visada buvo kreipiamasi dėl leidimo nuolat gyventi. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių duomenų, kad yra išvykęs į savo kilmės valstybę dirbti, užsiimti kita teisėta veikla arba studijuoti. Taigi Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ punkte ir 8² punkte nurodytų pagrindų pareiškėjui pratęsti terminą iki 24 mėnesių.
Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Civiliniame kodekse vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nėra tapati sąvokai „nuolatinis gyvenimas“ migracijos teisės kontekste. Šiuo atveju nustatyta, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje negyveno nuo 2021-11-07 iki 2023-01-28. Leidimas nuolat gyventi užsieniečiams išduodamas tam, kad asmenys nuolat gyventų Lietuvos Respublikoje, o ne kitose ES valstybėse ar trečiosiose šalyse. Migracijos departamento vertinimu, nustačius, kad užsienietis negyvena Lietuvos Respublikoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, yra pagrindas panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Pabrėžia, kad įstatymo leidėjas UTPĮ 54 straipsnyje numatė leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindus, kurie yra imperatyvūs, t. y., Migracijos departamentas nustatęs nors vieną iš jų privalo panaikinti leidimą nuolat gyventi. Iš skundžiamo sprendimo matyti, jog pareiškėjui buvo išaiškinta, kad panaikinus leidimą gyventi, dėl dokumento, suteikiančio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, išdavimo, jis galėtų kreiptis, jeigu jis atitiktų bent vieną iš Įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje ar 53 straipsnio 1 dalyje nustatytų leidimo gyventi išdavimo pagrindų. Taigi, Migracijos departamentas ne tik panaikino leidimą nuolat gyventi, bet ir suteikė informaciją kaip galėtų vykti tolimesnis procesas jam siekiant teisės gyventi Lietuvos Respublikoje.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus, prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2023 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. 23S44437 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Nr. LT7433176 buvo išduotas 2018-04-16 UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu. Leidimas nuolat gyventi galioja iki 2023-04-16.
Pareiškėjas 2023-03-15 Migracijos departamento Kauno skyriui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 2 dalies 3 punkte nustatytu pagrindu.
Pareiškėjas pateikė paaiškinimą, kuriame nurodė, kad 2021-11-07 jis iš Lietuvos asmeniniais reikalais išvyko į Ukrainą, į savo gimtąjį miestą Chyhyrin (Čerkasų sr.). Į Lietuvos Respubliką jis sugrįžo 2023-01-27, kartu pateikė Rusijos Federacijos piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini) (išduotas 2018-06-01, galioja iki 2028-06-01) su valstybių sienų kirtimų spaudais.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų (toliau – VSAT) duomenimis pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos vyko: atvyko 2020-10-20, išvyko 2021-11-07. Iš pase esančių valstybių sienų kirtimo spaudų buvo nustatyta, kad iš Europos Sąjungos teritorijos pareiškėjas išvyko 2021-11-07, o į Europos Sąjungos teritoriją per valstybės sieną su Lenkijos Respublika atvyko tik 2023-01-28.
Departamentas priėmė 2023 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 23S44437, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (leidimas nuolat gyventi uzsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sajungos valstybeje narėje ilgiau negu 12 menesiu iš eilės).
Pareiškėjas nesutikdamas su Sprendimu, su kundu kreipėsi į teismą.
UTPĮ 54 straipsnio 1 dalies 3 punktas numato, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsienietis gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės arba užsienietis, kuriam leidimas nuolat gyventi išduotas šio Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu, gyvena ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 24 mėnesius iš eilės. UTPĮ nenumato išimčių, kuomet užsieniečiui, gyvenančiam ne Europos Sąjungos valstybėje narėje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, leidimas nuolat gyventi galėtų būti nepanaikintas. Šis laikotarpis gali būti tik pratęsiamas iki 24 mėn. užsieniečiams, įgijusiems leidimą nuolat gyventi Įstatymo 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punkte nustatytu pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nebuvo gavęs leidimo nuolat gyventi UTPĮ 53 straipsnio 1 dalies 8¹ ar 8² punktų pagrindu ir dėl to ginčo byloje nėra. Be to, kaip matyti iš šių teisės nuostatų, pagal šiuos punktus pirmą kartą asmeniui išduodami būtent leidimai laikinai gyventi. Pareiškėjui pirmą kartą buvo išduotas leidimas nuolat gyventi, tik vėliau leidimai nuolat gyventi buvo tęsiami.
Departamento Sprendime padarytą išvadą, jog pareiškėjas negyveno Lietuvoje ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai apie pareiškėjo Lietuvos Respublikos valstybės sienos kirtimus. Šių faktinių aplinkybių neginčija ir pats pareiškėjas ir tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas pripažįsta Departamento Sprendime nustatytą aplinkybę, jog jis laikotarpiu nuo 2021-11-07 iki 2023-01-28, t. y. ilgiau negu 12 mėnesių iš eilės, negyveno Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas kitokių duomenų nei atsakovui, nei teismui nepateikė. Kadangi pareiškėjas Lietuvoje negyveno daugiau nei 12 mėnesių, teismo vertinimu, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėtai ir pagrįstai panaikino pareiškėjo leidimą nuolat gyventi. Pažymėtina ir tai, kad Įstatyme nėra apibrėžta „gyvenimo Lietuvos Respublikoje“ sąvoka, tačiau, šiuo atveju teismas sutinka su atsakovu, jog atsižvelgiant į UTPĮ 2 straipsnio 15 dalį, kurioje numatyta, kad leidimas nuolat gyventi suteikia teisę užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje ir patvirtina jo nuolatinio gyventojo statusą, galima pagrįstai teigti, kad užsienietis Lietuvos Respublikoje turėtų gyventi nuolat.
Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., administracinė byla Nr. A-858-1810/2010, tiek EŽTT (žr. 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus) praktikoje. UTPĮ 3 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta užsieniečių, esančių Lietuvos Respublikoje, pareiga laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų. Užsieniečiui įteisinus buvimą, gyvenimą Lietuvos Respublikoje, jis privalo laikytis visų jam buvimo ir gyvenimo Lietuvos Respublikoje Įstatymo nustatytų sąlygų. Institucijoms, vykdančioms užsieniečių buvimo, gyvenimo Lietuvos Respublikoje ir vykimo per Lietuvos Respublikos teritoriją kontrolę, nėra numatyta diskrecijos teisė veikti kitaip, nei šias institucijas įpareigoja UTPĮ nuostatos.
Apibendrinus išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjas, siekdamas naudotis leidimu nuolat gyventi, turėjo ne tik teises, bet ir pareigas, kurių nesilaikant ir buvo priimtas Sprendimas. Administracinėje byloje nustatytos faktinės aplinkybės vertintinos kaip pakankamos leidimui nuolat gyventi panaikinimui, o pareiškėjo pateikti argumentai negali suponuoti kitokio sprendimo priėmimo.
Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ginčijamas atsakovo Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui išbuvus Lietuvos Respublikoje reikiamą laikotarpį bei esant kitoms atitinkamoms UTPĮ nustatytoms sąlygoms pakartotinai kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi išdavimo. Teismo vertinimu, skundžiamas Sprendimas, proporcingumo prasme, taip pat nevertintinas ir kaip pažeidžiantis žmogaus (pareiškėjo) teisę į pagarbą šeimos gyvenimui. Kaip jau minėta, pareiškėjui nėra kliūčių įgyvendinti šią teisę kitais UTPĮ numatytais pagrindais.
Darytina išvada, kad Departamentas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, nei UTPĮ, nei Aprašo nuostatų nepažeidė. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl jo panaikinti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, ginčijamas Sprendimas pripažįstamas pagrįstu, o pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 1–4 dalimis,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. N.(V. N.) skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Vilniaus apygardos administracinį teismą.