Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešuose teisiamuosiuose posėdžiuose žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, faktinė ir deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, neteistas,

kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

V. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

II. Byloje surinkti įrodymai

Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, R. S. parodė, kad V. S. nagrinėjamo įvykio metu buvo labai apgirtęs. Šiuo metu gyvena su motina, gyvenamoji vieta yra kitur, nei įvyko nagrinėjamas įvykis. Nežino, apie (duomenys neskelbtini) esančio namo problemas. Bylai reikšmingą dieną nevartojo alkoholio virtuvėje, tik ilsėjosi ir sėdėjo. Alkoholį vartojo prieš tai.

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismas pažymi, kad vienas iš įrodymų vertinimo aspektų yra tas, kad byloje vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Nė vienam iš byloje surinktų įrodymų nesuteikiamas išskirtinis prioritetas. Be to, vien proceso dalyvių nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu savaime nepatvirtina, kad teismo ištirtų įrodymų vertinimo atlikimas ir jais bylai reikšmingų aplinkybių nustatymas yra padarytas pažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymą.

Visų pirma pasakytina, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalį, byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. V. S. bylą nagrinėjant teisme akcentavo jam padarytus sužalojimus nagrinėjamo įvykio dieną, tačiau tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Kaltinamasis turi teisę kreiptis į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jam galimai padarytų sužalojimų.

Kaltinamasis V. S. viso baudžiamojo proceso metu neigė panaudojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją L. J.. Kita vertus, teismas, ištyręs baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, kurie vienas kitą papildo ir tarpusavyje iš esmės sutampa, bei jų pagrindu nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad byloje įrodyta, jog V. S. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Nukentėjusioji L. J. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad V. S. bylai reikšmingu laiku sudavė dešinės rankos kumščiu į jai kairės pusės skruostą tarpduryje tarp virtuvės ir koridoriaus (beišeinančiai iš virtuvės). Po smūgio sudavimo ji juto skausmą, iš karto buvo paraudimas. Nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu davė tokius pačius parodymus (1 t., b. l. 10, 49–52, 67–69). Taigi L. J. viso baudžiamojo proceso metu davė nuoseklius parodymus dėl kaltinamojo panaudoto fizinio smurto prieš ją. Teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad L. J. būtų suinteresuota duoti melagingus parodymus ar apkalbėti V. S., todėl jos parodymai laikytini objektyviais. Kaltinamasis teisme nurodė, kad L. J. apkalba jį, ši neturi pinigų, gyvena iš pašalpos, o iš šitos bylos galima gauti papildomai pinigų. Kita vertus, L. J. šioje byloje nepareiškė civilinio ieškinio priteisti kokią nors pinigų sumą iš V. S., nors ji, kaip nukentėjusioji, tokią teisę turėjo. Todėl V. S. versija, kad nukentėjusioji apkalba jį dėl siekio gauti pinigų, atmestina kaip nepagrįsta. Be to, kaltinamojo teisme akcentuota vykstanti konfliktinė situacija bendrabutyje dėl bendrame koridoriuje pastatytos pertvaros, taip pat įrengtos rozetės, kad galima būtų naudotis bendra elektra, nepatvirtina, kad L. J. yra suinteresuota apkalbėti V. S. ar kad nukentėjusioji duoda melagingus parodymus, kaltinamojo teigimu, kitos kaimynės L., su kuria konfliktuoja kaltinamasis, naudai. Pasak kaltinamojo, jis yra kairiarankis, todėl negalėjo suduoti smūgio nukentėjusiajai, tačiau ši aplinkybė taip pat nesudaro pagrindo abejoti L. J. parodymais, duotais baudžiamojo proceso metu. Byloje nėra jokių įrodymų (pavyzdžiui, medicinos dokumentų), patvirtinančių, kad V. S. su dešine ranka dėl ligos ar kokių nors kitų objektyvių priežasčių negalėjo panaudoti fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją.

Spręsdamas dėl L. J. parodymų patikimumo, teismas taip pat vertina liudytojo R. S. parodymus, duotus teisme. Šis liudytojas parodė, kad matė, kaip V. S. sudavė kumščiu nukentėjusiajai į veidą (nepamena, į kurią jos veido pusę sudavė). Po smūgio L. J. pradėjo raudonuoti ant veido, ji pradėjo rėkti. Tokie liudytojo parodymai iš esmės atitinka minėtus nukentėjusiosios parodymus, be kita ko, R. S. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b. l. 101–104). Teismas taip pat nenustatė aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas manyti, kad R. S. būtų suinteresuotas duoti melagingus parodymus ar apkalbėti V. S.. Kaltinamojo išsakytas teiginys, kad jis matė, kaip po R. S. apklausos teisme šis liudytojas daugiabutyje, esančiame (duomenys neskelbtini), buvo pavaišintas alkoholiniais gėrimais, laikytinas deklaratyviu ir niekuo nepagrįstu.

Teisme taip pat buvo apklaustas liudytojas S. S., kuris taip pat teigė, kad matė, jog kaltinamasis sudavė L. J. į veidą, tačiau neprisiminė, į kurią konkrečią vietą ir kokiu būdu V. S. sudavė. Kita vertus, liudytojas R. S. teisme teigė, kad smūgio sudavimo L. J. metu S. S. buvo išėjęs į kambarį, o pasirodė nagrinėjamo įvykio vietoje netrukus po minėto V. S. veiksmo. Esant tokiems R. S. parodymams, teismas abejoja, ar S. S. iš tiesų betarpiškai stebėjo, kaip V. S. sudavė L. J. smūgį. Todėl teismas, nustatytas bylai reikšmingas aplinkybes, nesivadovauja šia liudytojo parodymų dalimi. Kita vertus, S. S. teisme nurodė, kad jis matė, jog po narinėjamo įvykio sugyventinei buvo paraudimas, o tai atitinka anksčiau aptartų įrodymų visumą.

Pažymėtina, kad, nustatant įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes, įrodinėjimo procesas nėra begalinis, nes teisingo teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-139/2015, 2K-348-303/2015, 2K-291-489/2017). Nagrinėjamu atveju anksčiau aptartų įrodymų visumos pakanka konstatuoti, kad V. S. bylai reikšmingu laiku vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė L. J. į kairės pusės skruostą. Nukentėjusioji nurodė, kad nuo tokio kaltinamojo veiksmo ji patyrė skausmą. Liudytojas R. S. teisme taip pat nurodė, kad nukentėjusioji po V. S. smūgio sudavimo pradėjo rėkti. L. J. skambinimas į Bendrąjį pagalbos centrą ir aplinkybių pasakojimas policijos pareigūnams šaldant daiktu kairę veido pusę taip pat neleidžia abejoti, kad ji patyrė fizinį skausmą dėl V. S. elgesio.

Kaip minėta, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsiranda ne tik kai asmeniui padaromas nežymus sveikatos sužalojimas ar trumpas susargdinimas, bet ir sukeliamas fizinis skausmas. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad byloje nustatytos šios nusikalstamos veikos sudėties būtinasis požymis – nusikalstami padariniai, t. y. L. J. fizinio skausmo sukėlimas. Tarp kaltinamojo veiksmo ir nukentėjusiajai atsiradusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, V. S. padaryto veiksmo pobūdis (smūgio sudavimas kumščiu), nukentėjusiajai suduoto smūgio lokalizacija (veido sritis) neleidžia abejoti tuo, kad kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia.

Teismas taip pat tikslina nusikalstamos veikos padarymo vietą. V. S. pagal kaltinimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį inkriminuota nusikalstamos veikos padarymo vieta –bendrabučio (duomenys neskelbtini) aukšto bendro naudojimo virtuvė, esanti (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji viso baudžiamojo proceso metu nurodė, kad V. S. sudavė jai smūgį tarpduryje tarp virtuvės ir koridoriaus. Todėl teismas tikslina šią nusikalstamos veikos padarymo vietą. Toks patikslinimas nepažeidžia V. S. teisės į gynybą, nes nusikalstamos veikos padarymo vieta iš esmės nesikeičia.

Taigi byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad V. S. 2023 m. birželio 9 d. apie 19.45 val. bendrabučio, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) aukšte, tarpduryje tarp bendro naudojimo virtuvės ir koridoriaus, tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė L. J. į kairės pusės skruostą, taip sukėlė jai fizinį skausmą.

V. S. šiais savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

IV. Bausmės skyrimo motyvai

Už BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą yra įtvirtintos alternatyvios bausmės: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas, skirdamas V. S. bausmę, atsižvelgia į kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą ir jos baigtumą, kaltininko kaltės formą – V. S. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką žmogaus sveikatai, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Teismas taip pat įvertina kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį (L. J. sukeltas fizinis skausmas, ilgalaikių liekamųjų pasekmių nukentėjusiosios sveikatai nėra).

V. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

V. S. atsakomybę sunkina tai, kad jis padarė nusikalstamą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Nors byloje nėra alkotesterio kvito duomenų, kad V. S. būtų nustatytas konkretus neblaivumas, tačiau išvada dėl kaltinamojo neblaivumo darytina atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą. Pats kaltinamasis teisiamojo posėdžio metu patvirtino, kad iki nagrinėjamo įvykio buvo pavartojęs alkoholio. Tiek nukentėjusioji L. J., tiek liudytojai R. S. ir S. S. teisme nurodė, kad V. S. nagrinėjamo įvykio dieną buvo akivaizdžiai neblaivus. Be to, iš vaizdo įrašo pavadinimu „PSS-20230609-203117UTC+0300“ matyti kaltinamojo neblaivumo požymiai (nerišli kalba, sudėtinga orientacija aplinkoje, keiksmažodžių vartojimas, gana agresyvus elgesys) (pavyzdžiui, vaizdo įrašo 18–28 min). Pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad ši atsakomybė sunkinanti aplinkybė gali būti nustatoma ir neturint alkotesterio duomenų apie kaltininko neblaivumą, tačiau vadovaujantis kitais byloje surinktais įrodymais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-89-139/2016). Taigi teismas konstatuoja, kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. S., bylai reikšmingu laiku ir vietoje panaudodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją, buvo neblaivus. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, V. S. padaryto smurtinio veiksmo pobūdį, fizinio smurto panaudojimą be aiškios priežasties, nėra abejonių, kad V. S. apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Iš bylos medžiagos matyti, V. S. anksčiau neteistas (2 t., b. l. 121), trauktas administracinėn atsakomybėn, neturi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 123–126). Kaltinamasis dirba. Duomenų apie V. S. gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą nėra.

Teismas sprendžia, kad BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti V. S. paskyrus už BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą laisvės apribojimo bausmę.

BK 48 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laisvės apribojimo bausmė gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki dvejų metų.

Teismo vertinimu, bausmės tikslai, nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti V. S. paskiriant 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu per 7 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (BK 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) draudimu 6 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios vartoti psichiką veikiančias medžiagas (BK 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

V. S. gynėjas baigiamojoje kalboje prašė atleisti ginamąjį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo.

BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme.

Nusikaltimas mažareikšmiu yra pripažįstamas tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nustatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių sudėties požymių ypatumo teismas padaro išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nėra didelis ir nesiekia tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nurodyta bausme. Pagal teismų praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek į subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-153-942/2016, 2K-186-689/2020, 2K-112-648/2022, 2K-195-976/2022, 2K-27-976/2023 ir kt.).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021). Žmogaus sveikata yra vienas iš svarbiausių baudžiamojo įstatymo saugomų gėrių, todėl asmuo privalo būti apsaugotas nuo neteisėto fizinio poveikio. Žinoma, tai neturėtų būti suprantama taip, kad tokio pobūdžio bylose teismas, įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes, iš viso negali taikyti BK 37 straipsnyje įtvirtinto atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės instituto, tačiau šiose bylose, sprendžiant padaryto nusikaltimo mažareikšmiškumo klausimą, turi būti itin kruopščiai įvertintas šio įstatymo saugomo gėrio pažeidimo būdas bei laipsnis. Tyčiniai nusikaltimai, kuriais buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai, padaryti panaudojant įrankius ir priemones, suduodant smūgius į gyvybiškai svarbius organus, naudojant intensyvų, taip pat ilgalaikį fizinį smurtą, smurtą naudojant prieš daugiau nei vieną nukentėjusįjį ir panašiomis sąlygomis, neturėtų būti pripažįstami mažareikšmiais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-130-387/2023).

Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad V. S. bylai reikšmingu laiku ir vietoje tyčia vieną kartą dešinės rankos kumščiu sudavė L. J. į kairės pusės skruostą, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Iš tiesų kaltinamasis intensyviai nepanaudojo fizinio smurto prieš nukentėjusiąją ir nekilo kokių nors ilgalaikių liekamųjų pasekmių jos sveikatai. Kita vertus, būtina atkreipti dėmesį, kad kaltinamasis sudavė smūgį L. J. į svarbią kūno vietą – veidą. Kiekvienas sąmoningas asmuo supranta, kad galvos sritis yra itin svarbi asmens kūno vieta, todėl bet koks fizinis poveikis kelia didesnę riziką asmens sveikatai. V. S. panaudojo fizinį smurtą prieš L. J. be jokios pateisinamos ir aiškios priežasties. Teigi, kad kaltinamasis neturėjo tikslo sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, kaip teigė gynėjas baigiamojoje kalboje, nėra pagrindo. Šiuo atveju negalima ignoruoti ir tai, kad L. J. teisme nurodė, kad V. S. bandė antrą kartą jai suduoti, bet jam nepavyko. Tai, kad kaltinamasis bandė suduoti nukentėjusiajai, taip pat patvirtino liudytojas S. S.. Taigi V. S. neketino apsiriboti vieno fizinio smūgio panaudojimu prieš L. J.. Kaltinamojo gynėjas nepagrįstai teigia, kad tarp kaltinamojo ir nukentėjusiosios įvyko abipusis konfliktas. Byloje nenustatyta, kad L. J. inicijavo konfliktą, atliko kokius nors neleistinus veiksmus prieš V. S.. Priešingai, būtent pirmas kaltinamasis pradėjo konfliktinę situaciją, dėl to panaudojo fizinį smurtą. Tai, kad po fizinio smurto panaudojimo prieš L. J. kaltinamasis patyrė sužalojimus, nedaro jo nusikalstamos veikos mažareikšmės, juolab nukentėjusioji nenaudojo jokio fizinio smurto prieš jį. Kaip minėta, V. S. turi teisę kreiptis į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jam galimai padarytų sužalojimų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, nustatytos V. S. padaryto nusikaltimo aplinkybės neleidžia teigti, kad V. S. padarytas nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu. Todėl kaltinamąjį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį nėra pagrindo. Vien kaltinamojo gynėjo manymas, kad ginamojo nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, savaime neleidžia taikyti BK 37 straipsnio nuostatas.

V. Kiti klausimai

V. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t., b. l. 177–179). Ši kardomoji priemonė paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikintina.

Vilniaus miesto apylinkės teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. birželio 25 d. pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 315 Eur už V. S. gynusio advokato darbo užmokestį.

Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus.

Nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu, nes teismas nustatė, kad V. S. nemoka proceso kalbos (BPK 51 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tokiu atveju, kai byloje, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas pripažįstamas būtinu, nepriklausomai nuo kaltinamojo valios, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos neatlygintinos (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Nagrinėjamu atveju matyti, kad V. S. baudžiamojo proceso metu gynėjas paskirtas nepriklausomai nuo jo valios, todėl išieškoti iš jo antrinės teisinės pagalbos išlaidas nėra tikslinga. Dėl to antrinės teisinės pagalbos išlaidos, ginant kaltinamąjį, nepriteistinos.

Įsiteisėjus nuosprendžiui kompaktinį diską su vaizdo ir garso įrašais palikti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Byloje V. S. nebuvo laikinai sulaikytas, civilinis ieškinys nepareikštas, laikinas nuosavybės teisės apribojimas netaikytas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 303 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 304–305 ir 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. S. (V. S.) pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, nustatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros su:

1) įpareigojimu per 7 (septynis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios sudalyvauti elgesio pataisos programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

2) įpareigojimu viso bausmės vykdymo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4 dalies 4 punktas);

3) draudimu 6 (šešis) mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios vartoti psichiką veikiančias medžiagas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

V. S. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Įsiteisėjus nuosprendžiui kompaktinį diską su vaizdo ir garso įrašais palikti prie bylos kaip nusikalstamos veikos tyrimo medžiagą.

Iš V. S. nepriteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.

1) laisvės apribojimo bausmės vykdymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 19–22 straipsniai. Asmenys, nuteisti laisvės apribojimo bausme, privalo:

1. atvykti į Probacijos tarnybą per tris darbo dienas nuo teismo nuosprendžio (nutarties), kuriuo paskirta laisvės apribojimo bausmė, įsiteisėjimo arba Probacijos tarnybos šaukimo gavimo dienos;

2. laikytis nustatytų draudimų, vykdyti paskirtas baudžiamojo poveikio priemones arba auklėjamojo poveikio priemones ir (ar) įpareigojimus, informuoti Probacijos tarnybą apie jų vykdymą ir (ar) pateikti tai patvirtinančius dokumentus;

3. pranešti Probacijos tarnybai apie savo gyvenamąją, darbo ar mokymosi vietą, išvykimą už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų.

2) bausmę vykdo nuteistojo gyvenamosios vietos probacijos tarnyba (Vilniuje – Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus skyrius, Kareivių g. 1, tel. +370 672 88 430, +370 672 94 080, (0 5) 212 3551, elektroninio pašto adresas – vilnius@probacija.lt). Jei nuteistasis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, įsiteisėjus teismo sprendimui, jis turi nuvykti į gyvenamosios vietos probacijos tarnybą. Nuteistasis, kuriam paskirtas laisvės apribojimas, privalo ne vėliau kaip prieš septynias dienas pranešti šią bausmę vykdančiai institucijai apie planuojamą gyvenamosios vietos pakeitimą;

3) laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu teismas vykdančios institucijos teikimu gali pakeisti paskirtus įpareigojimus kitomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytomis baudžiamojo poveikio priemonėmis, įpareigojimais, draudimais, paskirti papildomų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą, jeigu tai darytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui;

4) jeigu nuteistasis vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali papildomai paskirti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso IX skyriuje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių, ir (ar) Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 straipsnio 4, 5 ir 6 dalyse nurodytų įpareigojimų ir (ar) draudimų, taip pat intensyvią priežiūrą arba laisvės apribojimo bausmę pakeisti areštu. Laisvės apribojimo bausmė keičiama areštu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 49 ir 65 straipsniuose nustatytas taisykles.

Nuosprendis per 20 (dvidešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos (V. S. – per 20 (dvidešimt) dienų nuo nuosprendžio nuorašo vertimo išsiuntimo dienos) gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.