Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Liudos Uckienės, teisėjų: Alvydo Barkausko, Rūtos Veniulytės-Jankūnienės, teismo posėdyje rašytinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės apeliacinį skundą dėl 2013 m. gegužės 10 d. Vilniaus apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal A. S. ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl buto privatizavimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

I.GINČO ESMĖ

Motyvuojamoji dalis

II.PIRMOSIOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMOARGUMENTAI IR IŠVADOS.

Teismas remdamasis VĮ „Registrų centras“ duomenimis, konstatavo, kad ginčo butas, priklausė nuosavybės teise UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ (t. 1 b.l. 48-49, 68-69), o Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2011-10-12 sprendimu Nr. 1-253 „Dėl UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ likvidavimo“ nusprendus bendrovę likviduoti, jai priklausantį nekilnojamąjį turtą, likusį po skolų Vilniaus miesto savivaldybei padengimo ir bendrovės likvidavimo, įregistruoti Vilniaus miesto savivaldybės vardu ir pagal perdavimo-priėmimo aktą perduoti Ekonomikos ir investicijų departamentui (t. 1 b.l. 50-51). 2012-02 mėn. ieškovei A. S. buvo pasiūlyta šį butą įsigyti už rinkos kainą-118000 Lt, remiantis UAB „APUS TURTAS“ turto vertės nustatymo pažyma 2012-01-31d. 12/004 NT, tačiau šiuo pasiūlymu ieškovė nepasinaudojo (t. 1 b.l. 52-56). Vilniaus miesto savivaldybės Tarybos 2012-10-17 sprendimu Nr. 1-855 „Dėl likviduojamos UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ turto perėmimo Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn“ buvo nuspręsta ginčo butą perimti Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn (t. 1 b.l. 182-183). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2012-11-19 d. protokoline nutartimi atsakovė likviduojama UAB „Grigiškių ūkis“ pašalinta iš atsakovų (t. 1 b.l. 184-185). Spręsdamas klausimą dėl ginčo butoprivatizavimo lengvatinėmis sąlygomis, teismas vadovavosi Butų privatizavimo įstatymo 2,3,4 straipsniais bei nurodė tam, kad ieškovei būtų pripažinta teisė privatizuoti ginčo patalpos, būtina nustatyti visų minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų egzistavimą butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu. Teismas nurodė jog byloje nėra ginčo, kad ieškovė, o privatizavimo metu - jos motina A. A., buvo tinkami subjektai, kuriems įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą o ginčo butas galėjo būti privatizavimo objektas. A. S. su nepilnametėmis dukromis L. S., gim. 1987-06-09, J. S., gim. 1996-01-29, savo gyvenamąją vietą deklaravo ginčo bute, šeima ginčo bute nepertraukiamai gyvena nuo 1974 metų, ką patvirtina ir išduotas 1974-09-18 orderis Nr. TE 99 „Dėl teisės užimti gyvenamąją patalpą Grigiškių bandomojo popieriaus kombinato name. Tačiau teismas nurodė jog vien tinkamo pirkimo - pardavimo subjekto ir buto, kaip privatizavimo objekto, buvimas pats savaime nesukuria teisinių pasekmių pagal Butų privatizavimo įstatymą. Šiuo atveju reikalinga visų trijų būtinųjų juridinių faktų visuma Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu: gyvenamoji patalpa, kuri gali būti privatizavimo objektas; asmuo yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą; asmuo, kaip subjektas, kuris pagal įstatymą turi teisę privatizuoti butą, išreiškė savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdamas per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti. Pagal Butų privatizavimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalies nuostatą, nustatančią valstybinio ir visuomeninio butų fondo pirkimo-pardavimo tvarką nuomininkams buvo nustatytas terminas iki 1992-12-01 d. pareikšti norą įsigyti nuosavybėn gyvenamąsias patalpas. 1993-04-01 minėtas straipsnis papildytas nauja antrąja dalimi (su vėlesniais pakeitimais), kurioje asmenims, ne dėl savo kaltės laiku nepadavusiems pareiškimų gyvenamosioms patalpoms privatizuoti, buvo suteikta galimybė prašymus dėl butų privatizavimo pateikti ir vėliau, tačiau su išlyga, kad tokie prašymai bus pateikiami Seimo sudarytai Valstybinei komisijai, turėjusiai teisę leisti tokius prašymus paduoti iki 1997-12-31d. Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklių (patvirtintų Vyriausybės 1991-07-31 d. nutarimu Nr. 309) 5 punkte buvo nustatyta, kad pilietis, pageidaujantis pirkti savivaldybei priklausantį butą, turėjo raštu kreiptis į miestų ar rajono valdybą, jos sudarytą tarnybą arba komisiją. Spręsdamas ar ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo butą Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu, teismas nurodė, kad nors ieškovė tvitina jog 1992-01-09 jos motina A. A. vyko į UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ su prašymu privatizuoti butą ir pateikė šio prašymo nuorašą, tačiau šis A. A. prašymas nėra pasirašytas (t. 1 b.l. 11). Iš susitarimo nuorašo, pateikto ieškovės, matyti, kad 1992-01-09 d. bute, esančiame Vilniaus g. Grigiškės, buvo nuomininkai A. S. (ieškovė), jos motina A. A. (mirė 1999-05-13), ieškovės A. S. duktė L. S., gim. d. (t. 1 b.l. 12-13). Susitarime nurodyta, kad perkamo buto savininku bus ieškovės motina A. A., šiame susitarime pasirašė tik A. S. (ieškovė), kitų parašų, tame skaičiuje ir A. A., nėra, o susitarimas nėra patvirtintas notarine tvarka. Teismas pažymėjo, kad pareiškimo bei susitarimo nuorašus teismui pateikė ieškovė. Tuo tarpu AB „Grigiškės“ 2008-10-27 rašte Nr. SK/2008-487 „Dėl dokumentų pateikimo“ nurodyta, kad duomenų apie registrus, padarytus 1992 metais bendrovė neturi, dokumentų nerado, nes jie archyve saugomi ne ilgiau kaip 10 metų (t. 1 b.l. 14). Šių dokumentų neturi ir Vilniaus miesto savivaldybės administracija. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau tekste LAT arba Kasacinis teismas) praktikos išaiškinimais, kad privatizavimo procese būdavo sudaromi du sandoriai. Pirmas sandoris buvo sudaromas privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps privatizuoto buto savininku, o jau paskui asmuo ar asmenys, nurodyti šiame susitarime, sudarydavo buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu ir kad privatizuojamo buto nuomininko ir jo šeimos narių susitarimo sudarymas buvo būtina buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlyga. Nustatęs, kad ieškovės šeimos nariai nesudarė susitarimo privatizuoti butą, nurodė jog tai reiškia, kad nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Teismas nurodė, kad vien ieškovės nurodytos aplinkybės, kad jos motina A. A. su liudytoja V. N., apklausta 2013-04-22 d. teismo posėdžio metu, 1992-01-09 d. vyko į UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ dėl privatizavimo, nėra teisiškai reikšmingos asmens valios privatizuoti butą išraiškai pagrįsti, be to, ir kitos bylos aplinkybės (daugiau kaip 15 m. nesirūpino dėl subjektinės teisės įgijimo ir tolesnio jos įgyvendinimo, sudarė buto nuomos sutartį) nepatvirtina buto nuomininko ir jo šeimos narių valios privatizuoti butą pareiškimo (įgyvendinimo). Nesant byloje duomenų, kad pagrindinis buto nuomininkas (ieškovės motina) tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas ir kad buto nuomininkė bei jo šeimos nariai būtų sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas, negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad ieškovė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp ieškovės (jos motinos A.G. A.) ir atsakovo (UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“, šiuo metu teisių perėmėja Vilniaus savivaldybės administracija) susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo. Dėl to neįgyta ieškovės subjektinė teisė negali būti realizuojama. Konstatavus, kad ieškovė neįgijo subjektinės teisės privatizuoti butą, ši teisė nebuvo ir negalėjo būti pažeista, todėl nebuvo teisinio pagrindo taikyti šioje byloje Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas. Byloje nėra įrodymų, jog ieškovė (ar jos motina– pagrindinė buto nuomininkė) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl buto privatizavimo; be to, nebuvo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas šeimos narių susitarimas, kieno vardu bus sudaromas buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku. Teismas taip pat nesutiko su ieškovės teiginiu, kad aplinkybė, jog jos motina sirgo psichine liga, leidžia netaikyti Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnyje nustatyto formalaus reikalavimo pateikti susitarimą privatizavimą vykdančiai institucijai. Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė subjektinės teisės privatizuoti butą neįgijo, nes tuo metu ieškovės motina A. A., kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise nepasinaudojo, nes neatliko veiksmų, būtinų šiai teisei įgyti, ir tarp ieškovės motinos ir atsakovo (privatizavimo metu UAB „Grigiškių komunalinis ūkis, bylos nagrinėjimo metu teisių perėmėja Vilniaus miesto savivaldybė), kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, nesusiklostė santykiai dėl buto privatizavimo, privatizavimo procesas nebuvo pradėtas, todėl nėra teisinio pagrindo ieškovei pripažinti teisę privatizuoti minėtas patalpas. Neįgijus subjektinės teisės, ji negali būti ginama pagal Valstybės paramos būstui įsigyti ar išnuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindą ir neatsirado teisinis pagrindas taikyti ieškinio senatį. Spręsdamas dėl ieškinio senaties teismas nurodė jog siekiant įvertinti kada ieškovė sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo pažeistą teisę, būtina turėti omenyje, kad: gyvenamųjų patalpų privatizavimas, atliekamas pagal Butų privatizavimo įstatymą, yra ne vienkartinis aktas, o tam tikras procesas, apimantis prašymo pateikimą, privatizuotino turto įkainojimą, pirkėjo supažindinimą su įkainojimu ir mokestinio pranešimo įteikimą, nustatytos sumos už perkamą butą sumokėjimą, buto inventorinės bylos ir pirkimo-pardavimo sutarties parengimą bei šios sutarties sudarymą, ir dėl to užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį; daugumą šių veiksmų turėjo atlikti atsakovė, jie turėjo būti atliekami tam tikra seka; asmenų, pageidaujančių privatizuoti gyvenamąsias patalpas, veiksmai priklausė nuo privatizavimą vykdančių institucijų atliekamų veiksmų (pavyzdžiui, kol neatliktas turto įkainojimas, neturėjo galimybės už jį atsiskaityti) ir todėl jie negalėjo daryti tiesioginės įtakos privatizavimo proceso eigai; teisės aktais nebuvo nustatyti terminai, per kuriuos turi būti atliekami atskiri privatizavimo proceso veiksmai ar sudaryta buto pirkimo-pardavimo sutartis; pareiga informuoti, kad privatizavimą vykdančios savivaldybės tarnybos atliko atitinkamus veiksmus, po kurių turi sekti buto pirkėjo veiksmai, teko šioms tarnyboms; teisiniai santykiai, susiklostantys dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, vertinant juos gyventojų požiūriu, sudėtingi ir specifiški; kitai santykio šaliai – UAB „Grigiškių komunalinis ūkis“ – butų privatizavimas buvo teisės aktais priskirta funkcija, todėl būtent ši šalis turėjo užtikrinti tinkamą teisės privatizuoti butus įgyvendinimą; netinkamas šios pareigos vykdymas neturėtų sukelti neigiamų padarinių asmenims, pageidavusiems privatizuoti gyvenamąsias patalpas. Tokiu būdu, teismas sprendė, kad pradedant nuo 1992 metų apdairūs ir rūpestingas žmogus turėjo domėtis dėl buto privatizavimo eigos, tačiau, kaip nurodė ir liudytojai, A. A. pareiškimo ir susitarimo nepasirašė, tai turėjo būti žinoma ir A. S., nes ir liudytojai V. N. , Z. L. parodė, kad jie įkalbinėjo A. A. rūpintis buto privatizavimu, tačiau dokumentų trūko, o pastaroji nenorėjo jų tvarkyti, butas liko neprivatizuotas. Todėl teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas yra praleistas, nes ieškovė tik 1998 metais pradėjo domėtis dėl buto privatizavimo, o žinojo apie dėl kliūtis privatizuoti butą, pradedant nuo 1992 metų dėl motinos veiksmų (ligos), tačiau į teismą kreipėsi tik 2012-03-08.

III. APELIACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI.

Ieškovė apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, pripažinti jai teisę sudaryti ginčo buto privatizavimo sutartį, Butų privatizavimo įstatymo numatyta tvarka. Apeliantė nurodė, jog jos šeima buvo teisėti ginčo buto nuomininkai. Nurodė, kad 1987 metais mirus jos tėvui N. A. pagrindine nuomininke tapo, apeliantės motina A. A.. Pažymėjo jog motina atliko Butų privatizavimo įstatyme numatytus veiksmus, padavė pareiškimą leisti privatizuoti ginčo butą, tačiau dėl pablogėjusios psichinės sveikatos, atminties sutrikimų, konfliktiško būdo, toliau rūpintis buto privatizavimu nepajėgė pati ir neteikė informacijos šiuo klausimu ieškovei. Nurodė jog teismas nukrypo nuo Kasacinio teismo praktikos, sprendimą atmesti ieškinį motyvuodamas tuo, jog ieškovės motina ir kiti šeimos nariai nebuvo sudarę notariškai patvirtinto susitarimo privatizuoti butą. Nurodė jog kaip pagrindinė ginčo buto nuomininkė 1992 metais paduodama pareiškimą privatizuoti ginčo butą apeliantės motina A. A. buvo senyvo amžiaus (virš 70 metų), sunkaus uždaro charakterio, jos psichinė būklė vis blogėjo, buvo nesukalbama, despotiška ir agresyvi, neprisileido gydytojų, visa šeima nenorėjo jos pykdyti, vengė konfliktų. Šias aplinkybes byloje paliudijo kaimynystėje gyvenusios ir gerai mirusiąją pažinojusios liudytojos V. N. ir Z. L., tačiau teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo aplinkybę jog A. A. nėra pasirašiusi prašymo. Nurodė jog apeliantės motina buvo menko išsilavinimo ir raštingumo ligota moteris. Todėl po prašymu jos ranka parašytas vardas ir pavardė laikytini tinkamu jos valios išreiškimu. Teismas taip pat neatsižvelgė į Kasacinio teismo išaiškinimus į reikalingumo tokio pobūdžio bylose teisės normas taikyti ir aiškinti ne formaliai bet turint galvoje Butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą suteikti nuolatiniams butų gyventojams galimybę lengvatine tvarka vieną kartą įsigyti teisėtai naudojamas valstybei priklausančias gyvenamąsias patalpas. Šiuo požiūriu individualiai vertinti kiekvieną konkretų atvejį, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Spręsdamas ieškinio senaties klausimą teismas neatsižvelgė į LAT praktiką, kurioje konstatuota jog buvo teisingai atsižvelgta į aplinkybes kad asmuo visiškai atsiskaitė už butą sąžiningai jį valdė naudojosi ir išlaikė, buvo bendrijos narys, o sužinojęs, kad butas neįregistruotas kaip jo nuosavybė, aktyviai gynė savo teises.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutiko. Nurodė, kad pirmosios instancijos sprendimas atitinka teisinį reglamentavimą ir formuojamą Kasacinio teismo praktiką, nes LAT, panašaus pobūdžio bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad asmens teisė privatizuoti valstybės turtą nėra prigimtinė ar kokia kita absoliuti teisė. Todėl ji turi būti įgyvendinama įstatymų numatyta tvarka. Pagal Butų privatizavimo įstatymą (1-5 straipsniai) privatizavimo procesui buvo būtinos tokios pagrindinės sąlygos: gyvenamoji patalpa gali būti privatizavimo objektas, asmuo yra subjektas turintis teisę privatizuoti butą, kuris išreiškė savo valią butą privatizuoti. Todėl viena iš pagrindinių sąlygų leidžiančių konstatuoti, kad asmuo būtų įgijęs teisę privatizuoti butą laikytina jo valios išraiška Nurodė, kad iš byloje esančių duomenų galima daryti išvadą, jog privatizavimo santykiai tarp ieškovės šeimos ir atitinkamo subjekto nesusiklostė, nes prašymas dėl ginčo buto privatizavimo iš viso nebuvo paduotas. Prašymo kopija nepasirašyta A. A., susitarimą dėl buto privatizavimo pasirašė tik ieškovė, kitų parašų įskaitant ir A. A. nėra, susitarimas nepatvirtintas notarine tvarka, nėra duomenų apie prašymo įregistravimą atitinkamuose registruose. Minėtos aplinkybės reiškia jog byloje nėra jokių duomenų apie A. A. valios privatizuoti ginčo butą išreiškimą. Pažymėjo, jog buto privatizavimo procese buvo privalomi sudaromi du sandoriai: pirma pagrindinis nuomininkas ir šeimos nariai turėjo susitarti kieno vardu bus privatizuotas butas, kas taps buto savininku (savininkais), po to, atitinkamas asmuo (asmenys) sudarydavo buto privatizavimo sutartį su savivaldybe ar kitu subjektu įgaliotu parduoti valstybės turtą. Todėl nuomininko ir šeimos narių susitarimas buvo pirmoji ir privaloma privatizavimo proceso stadija. Dėl A. A. parašo buvimo pažymėjo jog byloje nėra nustatyta, kad ji pati užpildė prašymą ir net jeigu taip ir buvo tai juo labiau kyla abejonių kodėl prašymas liko nepasirašytas, Ieškovė pabrėžė motinos sveikatos būklę privatizavimo metu, bet nepateikė į bylą jokių įrodymų šiuo klausimu. Nesant byloje įrodymų, kad A. A. ar ieškovė buvo išreiškusios valią privatizuoti ginčo butą negalima konstatuoti susiklosčius privatizavimo santykius, ieškovei neįgijus subjektinės teisės negalima teigti jog ji buvo pažeista. Nurodė kad pagal LAT išaiškinimus Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktą neleidžiama pradėti butų privatizavimo procedūros ir kartu tęsti buto pardavimą lengvatine tvarka nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Šios įstatymo nuostatos prasmė ta jog ji priimta siekiant leisti užbaigti privatizavimo procedūras, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui iš ko seka, kad pripažinti teisę į buto privatizavimą lengvatine tvarka galima tik jei procedūra pradėta galiojant minėtam įstatymui. Tai pat nurodė jog pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė ieškinio senaties klausimus, o apeliaciniame skunde neteisingai nurodyti argumentai jog ieškovės šeima teisėtai naudojosi butu, ji gerino, mokėjo mokesčius, neturi reikšmės sprendžiant dėl ieškinio senaties.

IV. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausias Teismas (toliau LAT) formuoja praktiką (LAT 2009 10 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 03 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 02 15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir teisingai vertino surinktus įrodymus reikšmingas bylos aplinkybes, nenukrypo nuo aktualios teismų praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde įvardijamų aplinkybių ir argumentų.

Kaip jau minėta ginčas byloje yra kilęs dėl ieškovės teisės privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis. Tokio pobūdžio ginčuose ieškovas turi įrodyti jog buvo pradėjęs savo būsto privatizavimo procesą Butų privatizavimo įstatymo, numačiusio jam teisę lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamą vieną gyvenamąją patalpą, galiojimo metu, bet negalėjo jo baigti ir įgyvendinti dėl svarbių priežasčių ar kitos privatizavimo santykių šalies, institucijos, veikiančios valstybės vardu neveiklumo.

Butų privatizavimo įstatymas (su išimtimis) galiojo iki 1998 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje. J. L. v. Vilniaus miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. .P. v. Vilniaus miesto savivaldybės taryba bylos Nr. 3K-3-189/2006, kt.).

Butų privatizavimo įstatyme, galiojusiame iki 1998 m. liepos 1 d., buvo nustatyta įstatyminė asmenų teisė lengvatinėmis sąlygomis nusipirkti (privatizuoti) jų naudojamas gyvenamąsias patalpas. Tam, kad įgytų subjektinę teisę privatizuoti butą, asmenys ir jų nuomojamos gyvenamosios patalpos turėjo atitikti įstatyme nustatytas sąlygas: asmuo yra subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai); asmuo, kaip subjektas, kuriam įstatymas suteikė teisę privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tarp jo bei atsakovo, kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, susiklostė santykiai dėl ginčo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 straipsniai) (LAT 2002 03 04 nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2005 11 09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2005; 2006 04 10 civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2009 03 17 civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2009; ir kt.).

Apeliantė savo apeliaciniame skunde nurodė jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas ginčą nukrypo nuo Kasacinio teismo formuojamos praktikos panašaus pobūdžio bylose. Šiuo savo teiginius ji rėmė LAT 2009 12 08 nutartimi Civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009; 2008 05 19 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008; 2002 03 04 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002, tačiau kolegija pažymi jog minėtose Kasacinėse bylose faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėjamos bylos tuo, jog buvo pateikti įrodymai leidžiantys teigti, kad ieškovai buvo pradėję savo būsto privatizavimo procesą, kaip minimum padavę pareiškimą ir šeimos narių notariškai patvirtintą susitarimą pirkti nuomojamą valstybei priklausantį būstą. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009 ieškovas prašė pripažinti buto, pirkimo–pardavimo (privatizavimo) sutartį galiojančia CK 1.93 straipsnio 4 dalies pagrindu,. Nurodydamas, kad yra įvykdęs visas buto privatizavimo sąlygas, sumokėjęs už butą nustatytą kainą, tačiau pirkimo–pardavimo sutartis notarine tvarka neįforminta ir neįregistruota nekilnojamojo turto registre, byloje taip pat buvo kilęs ginčas ir dėl to ar ginčo butas gali būti privatizavimo objektu, byla išspręsta ieškovo naudai nustačius jog pagal Butų privatizavimo įstatymą ieškovas buvo tinkamas privatizavimo teisės įgyvendinimo subjektas, o ginčijamas butas buvo ir yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas, dėl šių aplinkybių ginčo nėra. Ieškovas pasinaudojo teise privatizuoti butą atlikdamas šiai teisei įgyti būtinus veiksmus, kurių pagrindu susiklostė ieškovo ir atsakovės santykiai dėl ginčijamo buto privatizavimo (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5, 10, 11 ir kiti straipsniai): ieškovas raštišku prašymu kreipėsi į tuometinį buto valdytoją, prašydamas parduoti jo nuomojamą butą, gavo atsakymą apie ketinamo įsigyti buto kainą bei mokėjimo būdus; tarp buto valdytojo ir ieškovo buvo sudarytasbuto įkainojimo aktas, kuriuo buvo patvirtinta buto kaina ir jos mokėjimo tvarka; ieškovas sumokėjo kainos dalį grynaisiais ir iš savo investicinės sąskaitos nebalansinės dalies nurašė likusią sumą, Valstybinis respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras išdavė ieškovui buto techninės apskaitos bylą. Ieškovas taip pat buvo pateikęs jo, ir šeimos narių susitarimo nuorašą, kuris patvirtino, kad ieškovas yra įvykdęs ir šią esminę buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) sutarties sudarymo sąlygą (Butų privatizavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Taigi minėtoje byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės jog ieškovas iš savo pusės atliko visus nuo jo valios priklausančius veiksmus nukreiptus į buto privatizavimo sutarties sudarymą ir visą nurodytą laikotarpį elgėsi sąžiningai. Civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2008, 2008 05 19 priimtoje nutartyje buvo nustatytos faktinės aplinkybės jog ieškovas nurodė, kad, prasidėjus butų privatizavimui, jis, kaip teisėtas ginčo buto nuomininkas, 1993 m. lapkričio 16 d. kreipėsi į atitinkamą Butų privatizavimo tarnybą dėl ginčo buto privatizavimo, užpildė prašymą, pateikė visus reikiamus dokumentus, tačiau negavo jokio pranešimo apie privatizavimo eigą. Teismas, minėtoje byloje rėmėsi LAT 2002 03 04 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002 pateiktu išaiškinimu, jog, vadovaujantis Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 2 punktu, galima apginti tik Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu įgytas subjektines teises. Teismai nustatė faktines aplinkybes jog atitinkamoje savivaldybėje nėra dokumentų, įrodančių, kad ieškovas Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo. Tačiau ieškovas su ieškiniu pateikė 1993 11 16 atitinkamai butų privatizavimo tarnybai rašyto pareiškimo dėl nuomojamos gyvenamosios patalpos privatizavimo nuorašą. Pareiškime buvo nurodytas atsakingo atitinkamos butų privatizavimo tarnybos darbuotojo rekvizitai ir antspaudas, kurie patvirtino, kad pareiškimas buvo priimtas. Aplinkybę, kad ieškovas kreipėsi dėl buto privatizavimo, rengė reikiamus dokumentus, juos laiku pateikė, patvirtino ir teisme apklaustos liudytojos. Teismas nurodė, kad atsakingi už butų privatizavimą pareigūnai, priėmę ieškovo pareiškimą, privalėjo suteikti registracijos numerį, ieškovą nuolat informuoti apie privatizavimo eigą, nesant reikiamų dokumentų, raštu apie tai pranešti ir pareikalauti juos pristatyti, nustatyta tvarka privatizuoti ieškovo nuomojamą butą. Atsakovas nepateikė duomenų, kad atliko šiuos veiksmus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad savivaldybės darbuotojai, tinkamai neatlikdami savo pareigų, pažeidė ieškovo teises ir ieškinį tenkino. Apeliacinės instancijos teismas tenkino savivaldybės apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos sprendimą panaikino priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį atmetė. Kasacinis teismas panaikino apeliacinės instancijos sprendimą, palikdamas galioti pirmosios instancijos sprendimą, nurodęs jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo taisyklę. Nurodė, kad teismo įsitikinimą formuoja vieni ar kiti įrodymai, teismas, remdamasis byloje esančiais faktiniais duomenimis, gali konstatuoti, kad atitinkama aplinkybė yra įrodyta, jeigu pareiškėjo pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą esant, nei jos nesant. Kasacinis teismas minėtoje byloje akcentavo gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką, bei teismo pareigą sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo – aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, bet turint galvoje butų privatizavimą reglamentuojančių įstatymų pagrindinį tikslą – suteikti nuolatiniams gyventojams galimybę vieną kartą lengvatine tvarka įsigyti teisėtai naudojamas valstybei ar savivaldybei priklausančias gyvenamąsias patalpas, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais.

Tačiau kolegija pažymi jog nagrinėjamoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo buvusių minėtose bylose tuo, kad šioje byloje nenustatyta faktų netgi tikėtinai išvadai, jog ieškovės motina arba po motinos mirties ji pati buvo padavusios prašymą privatizuoti ginčo butą, pagrįsti. Vienintelis rašytinis įrodymas pareiškimo užpildyto A. A. vardu, bet jos pačios nepasirašyto ir susitarimo pirkti privatizuojamą butą, pasirašyto tik pačios ieškovės kopija. Ieškovės prašymu teisme apklaustos liudytojos gyvenančios kaimynystėje tame pačiame name kaip ir ieškovė. Liudytoja Z. L. paliudijo, jog ieškovės motina A. A. buvo konfliktiško, būdo, nenorėjo tvarkyti buto privatizavimo reikalų, o raginama tai daryti liepdavo palikti ją ramybėje. Liudytoja parodė, jog buvo nuėjusi kartu su ja paduoti pareiškimų į darbovietę Grigiškėse, pareiškimą užpildžiusios ir padavusios gamyklos buhalteriams toliau tvarkyti, bet trūkę kažkokių dokumentų kuriuos reikėję tvarkyti, Tačiau A. A. dėl savo sveikatos būklės kuo toliau, tuo labiau vengė tvarkyti reikalus. Tuo tarpu šie parodymai kertasi su pačios ieškovės parodymais teisme, kai nurodė jog tai ji rašiusi kažkokius dokumentus dėl leidimo privatizuoti butą. Liudytoja V. N. apie ieškovės buto privatizavimą teigė, nežinanti, tačiau paliudijo jog ieškovės motinai nuo maždaug 1990 metų pradėjo krikti psichinė sveikata, ji pasidarė konfliktiška, agresyvi irzli (t.2,b.l.10,11). Taigi, byloje, kaip jau minėta, nėra įrodymų pagrindžiančių bent tikėtina išvadą jog ieškovės motina galiojant Butų privatizavimo įstatymui, nustatyta tvarka buvo kreipusis dėl ginčo buto privatizavimo.

Byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ši byla analogiška Kasacinio teismo 2011 05 17 nutartyje Civilinėje byloje Nr. 3K-3-248/2011 nustatytoms aplinkybėms. Minėtoje byloje ieškovas teigė padavęs savivaldybės sekretoriatui prašymą privatizuoti šį butą. Tačiau pirmosios instancijos teismas ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad ieškovas neįrodė, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu jis ar jo šeimos nariai šio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į atitinkamą valstybės instituciją su prašymu privatizuoti butą, kad buto privatizavimas neįvyko dėl valstybės institucijų kaltės ar jų pareigūnų veiksmų neteisėtumo. Teismas nurodė, kad ieškovas su ieškiniu į teismą kreipėsi 2008 m., o Butų privatizavimo įstatymas neteko galios nuo 1998 m. liepos 1 d. Teismas konstatavo, kad, pasibaigus šio įstatymo galiojimo terminui, pasibaigė ir galimybė jame nustatytomis sąlygomis įgyti teisę privatizuoti butą, jeigu ji nebuvo įgyta įstatymo galiojimo metu. Apeliacinės instancijos teismas palikdamas sprendimą galioti nurodė, jog labiau tikėtina yra ta aplinkybė, kad ieškovas tik 2007 m. ėmė rūpintis buto privatizavimo reikalais. Kasacinis teismas paliko galioti minėtus sprendimus. Panašios faktinės aplinkybės buvo nustatytos ir Civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2011 priimtoje 2011 07 08 Kasacinio teismo nutartyje, kurioje pirmosios instancijos teismas remdamasis liudytojų parodymais buvo nustatęs, kad ieškovės sutuoktinis buvo nuvykęs į seniūniją prašymui privatizuoti butą pateikti, dėl ko teismas manė, kad ieškovės šeima Butų privatizavimo įstatymo nustatytu terminu išreiškė valią butui privatizuoti surinktų įrodymų pagrindu, taip pat padarė išvadą, kad prašymas privatizuoti butą nustatyta tvarka liko nepaduotas, nes kartu nebuvo pateiktas bute gyvenusių asmenų susitarimas dėl buto pirkimo. Susitarimas nebuvo sudarytas dėl to, kad ieškovės duktė faktiškai gyveno atskirai su sutuoktiniu, kuris dėl komercinės veiklos dažnai būdavo išvykęs iš Lietuvos, apeliacinės instancijos teismas sprendimu tenkino atsakovo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino ir ieškinį atmetė. Kolegija pripažino šias byloje nustatytas aplinkybes, kolegija nurodė jog privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė subjektinės teisės privatizuoti butą neįgijo, nes byloje nėra duomenų dėl to, jog ji įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl buto privatizavimo; be to, nebuvo sudarytas ir notarine forma patvirtintas šeimos narių susitarimas dėl buto privatizavimo. Nenustačius trijų būtinų juridinių faktų subjektinei teisei konstatuoti, kolegija padarė išvadą, kad neatsirado privatizavimo teisinių santykių ir nėra teisinio pagrindo pripažinti ieškovei teisę privatizuoti jas. Kasacinis teismas apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko galioti. Kasacinis skundas kaip ir nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas buvo grindžiamas tuo, kad apeliacinės instancijos teismas formaliai taikė Butų privatizavimo įstatymo nuostatas ir suvaržė kasatorės teisę įsigyti nuosavą būstą. Kasatorė ypač pažymėjo socialinę Gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymo svarbą ir manė, kad net ir pasibaigus Butų privatizavimo įstatymo galiojimo terminui negali būti varžoma jos teisė į nuosavybę, t. y. negali būti ribojama teisė vieną kartą gyvenime privatizuoti gyvenamąjį būstą. Tačiau Kasacinis teismas, remdamasis suformuota praktika nurodė, kad pasibaigus specialiojo Butų privatizavimo įstatymo galiojimui, jo pagrindu negalima įgyti naujų teisių, tačiau gali būti įgyvendinamos ir turi būti ginamos asmenų teisės, įgytos galiojant šiam įstatymui, pažymėjo, kad Kasaciniame skunde teisingai nurodyta, kad LAT savo praktikoje yra akcentavęs gyvenamųjų patalpų privatizavimo įstatymų socialinę svarbą, jų pagrindu atsiradusių teisinių santykių sudėtingumą ir specifiką, teismo pareigą, sprendžiant šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, aiškinti ir taikyti teisės normas ne formaliai, o atsižvelgiant į butų privatizavimą numačiusių įstatymų pagrindinį tikslą, įvertinant kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, tačiau atkreipė dėmesį į tai, kad asmens teisė privatizuoti valstybinį turtą nėra prigimtinė ar kokia nors kita absoliuti teisė, t. y. ji gali atsirasti tik įstatyme nustatytų sąlygų pagrindu. Kasacinis teismas nurodė sutinkąs su apeliacinės instancijos išvadomis jog nesant byloje įrodymų, jog kasatorė (ar jos sutuoktinis – pagrindinis buto nuomininkas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi dėl buto privatizavimo ir kad nebuvo sudarytas ir notarine tvarka patvirtintas šeimos narių susitarimas, kieno vardu bus sudaromas buto pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps buto savininku, vien noras (siekis) privatizuoti butą dar nesukuria subjektinių teisių – kasatorė, kaip buto nuomininkė, norėjusi privatizuoti gyvenamąsias patalpas, turėjo įstatymų nustatytais terminais pateikti pareiškimą.

Todėl minėtoje byloje Kasacinis teismas nurodė jog aplinkybė, kad šeimos nariai nesudarė susitarimo privatizuoti butą, reiškia, jog nebuvo esminės privatizavimo sąlygos. Be to, Kasacinis teismas pažymėjo, kad teisiniam santykiui dėl buto privatizavimo atsirasti vieno juridinio fakto neužtenka, yra reikalinga juridinių faktų sudėtis, nesant vieno juridinio fakto – šeimos narių susitarimo – negalima pripažinti, jog galiojant Butų privatizavimo įstatymui asmuo įgijo subjektinę teisę.

Pažymėtina, jog pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes apeliantė apie 20 metų nesirūpino savo subjektinės teisės įgyvendinimu, per tą laiką sudarė net dvi buto nuomos sutartis, kas visiškai ne tik nepatvirtina bet ir prieštarauja jos teiginiams apie siekį privatizuoti butą. Kolegija konstatuoja, kad esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pateiktus įrodymus, konstatuodamas, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė ar jos motina būdama pagrindine buto nuomininke tinkama forma ir įstatyme nustatytu terminu išreiškė savo siekį privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kad buto nuomininkė ir jos šeimos nariai buvo sudarę susitarimą, kieno vardu bus privatizuojamas butas ir kad dėl to negalima pripažinti, jog yra juridinių faktų sudėtis, leidžianti konstatuoti, kad apeliantė atliko veiksmus, būtinus subjektinei teisei įgyti, ir kad tarp jos ir atsakovo susiklostė santykiai dėl buto privatizavimo.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi todėl plačiau neaptariami.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo kolegija

NUTARIA:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.