- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-06-23
- Bylos Nr.
- 2-1948/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“
- Atsakovas
- uždarosioms akcinėms bendrovėms „Merko statyba“, „Merko būstas", „MN projektas", "Merko statyba" MN projektas Merko būstas UAB "Olinda"
- Kategorijos
- 110.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Kazio Kailiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutarties (nutartyje padarytas rašymo apsirikimas nurodant datą – „2010 m. gegužės 10 d.“), kuria tenkintas prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-5012-565/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Olinda“ ieškinį atsakovams uždarosioms akcinėms bendrovėms „Merko statyba“, „Merko būstas" ir „MN projektas" dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Olinda“ kreipėsi į teismą ir ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą tarp atsakovo UAB „Merko būstas“ ir atsakovo UAB „MN projektas“, 2010 m. spalio 15 d. akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą tarp UAB Merko statyba“ ir UAB „Merko būstas“, pripažinti neteisėtu UAB „MN projektas“ 2010 m. gruodžio 15 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2010-02 ir UAB „Merko būstas“ 2010 m. spalio 11 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2010-03, taikyti restituciją ir grąžinti atsakovo UAB „Merko statyba“ nuosavybėn ginčo akcijų pasirašymo sutartimis atsakovams UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ perleistą nekilnojamąjį turtą. Ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Merko būstas“ ir atsakovo UAB „MN projektas“ ginčo sandorių pagrindu įgyto nekilnojamojo turto areštą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino ir areštavo šioje nutartyje nurodytą atsakovams UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ priklausantį nekilnojamąjį turtą, uždraudžiant juo disponuoti.
Šalies argumentai
Atsakovai UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ 2011 m. balandžio 7 d. kreipėsi į teismą ir prašė įpareigoti ieškovą UAB „Olinda“ pateikti atsakovų UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas" ir UAB „MN projektas" nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą ne mažesnei nei 26 035 000 Lt sumai. Nurodė, kad atsakovų UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ pagrindinė veikla yra susijusi su nekilnojamuoju turtu. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovai negali tinkamai vystyti veiklos, o negalėdami įkeisti turto bankui ar kitam projekto finansuotojui, neturi galimybės pritraukti projektavimui ir statybai reikiamų lėšų, taip pat negali parduoti turto, daroma žala atsakovų vardui ir reputacijai, užkertamas kelias veikti lygiais pagrindais su konkuruojančiomis bendrovėmis nekilnojamojo turto rinkoje.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. gegužės 10 d. nutartimi atsakovų prašymą dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo tenkino iš dalies ir įpareigojo ieškovą UAB „Olinda“ galimų atsakovų UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ nuostolių atlyginimui užtikrinti per 10 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos pateikti teismui banko garantiją 1 000 000 Lt (vieno milijono litų) sumai arba šią sumą įmokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą. Teismas sutiko su atsakovų argumentais, kad viso atsakovų UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ nekilnojamojo turto areštas, atsižvelgiant į jų veiklos pobūdį, neabejotinai riboja jų galimybes vykdyti veiklą ir gauti pajamas. Nesant galimybės įkeisti areštuoto turto ir finansinėms institucijoms kylant abejonių dėl bendrovės, kurios visas nekilnojamasis turtas areštuotas, patikimumo, ribojama galimybė gauti finansavimą nekilnojamojo turto projektams vykdyti, užbaigti pradėtas statybas. Teismas sprendė, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių atsakovams apribota galimybė parduoti areštuotą turtą, o tai yra viena iš atsakovų veiklos krypčių. Be to, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovų turtui taikomi apribojimai taip pat gali sąlygoti kitų rinkos dalyvių nepasitikėjimą atsakovais kaip rinkos partneriais, riboti jų galimybes konkuruoti, dalyvauti viešuosiuose pirkimuose ir kituose konkursuose, kuriuose konkurso dalyviams keliamas kvalifikacinis reikalavimas patvirtinti, kad turtas nėra areštuotas, kas potencialiai lems atsakovų nuostolius. Teismas taip pat nustatė, kad pagal paskutinio Registrų centrui pateikto UAB „Olinda“ 2009 m. balanso duomenis įmonės įsipareigojimai viršija turimą turtą (įmonės turtas balanse apskaitytas už 30 443 000 Lt, įsipareigojimai – 30 816 000 Lt), 2008 m. ir 2009 m. įmonės veikla buvo nuostolinga, o tai leidžia manyti, kad galimų atsakovų nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas.
Tačiau spręsdamas dėl atsakovų galimų nuostolių masto, Vilniaus apygardos teismas nurodė, jog prašoma užtikrinti suma sudaro ieškovo pareikšto ieškinio kainą, laikytina ženkliai per didele ir nepagrįsta ir nustatė, kad 1 000 000 Lt dydžio suma atitinka proporcingumo, ekonomiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principus bei yra pakankama galimiems atsakovo nuostoliams, galintiems atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinti.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Olinda“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovų prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo. Nurodo šiuos argumentus:
1. Nuostolių atlyginimo institutas gali būti taikomas tik esant objektyvaus pobūdžio prielaidoms apie galimų nuostolių atsiradimo realumą, o atsakovai jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Be to, žemės sklypus, kurie šiuo metu areštuoti, UAB „Merko statyba“ įsigijo 2003 – 2006 metais ir per visą 4 – 7 metų laikotarpį nesiėmė jokių veiksmų minėtam nekilnojamajam turtui vystyti ir plėtoti (2010 metų pabaigoje sklypai perleisti UAB „Merko būstas“).
2. Laikinas ribojimas parduoti nekilnojamąjį turtą savaime nuostolių atsiradimo galimybės nepatvirtina.
3. Atsakovai neįrodinėjo, jog pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ribos galimybę dalyvauti viešuose pirkimuose, todėl teismas, nurodydamas tai skundžiamoje nutartyje savo iniciatyva, pažeidė rungimosi principą.
4. Skundžiama nutartimi atsakovams sudaryta galimybė išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nesant tam teisinio pagrindo.
5. Pripažinus, kad atsakovai neįrodė realių nuostolių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsiradimo galimybės, nėra prasmės vertinti, kokio dydžio galimus atsakovo nuostolius ieškovas galėtų užtikrinti.
Atsakovai 2011 m. birželio 10 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė kuo operatyviau spręsti klausimą dėl apeliacinio proceso nutraukimo ir ieškovo UAB „Olinda“ atskirojo skundo grąžinimo pareiškėjui. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gegužės 26 d. uždėjo spaudą, liudijantį, jog 2011 m. gegužės 10 d. nutartis įsiteisėjo, o atskirasis skundas dėl minėtos nutarties pateiktas tik 2011 m. gegužės 27 d., t. y. praleidus įstatymo numatytą apskundimo terminą (CPK 335 str.). Atitinkamai iš UAB „Olinda“ pelno (nuostolių) ataskaitos aišku, kad ieškovo būklė tik blogėja ir šiuo metu įmonė yra ties nemokumo riba, o padėtis, kai atsakovų atžvilgiu ir toliau galioja itin didelio masto 20 035 000 Lt vertės areštas, pažeidžia šalių lygiateisiškumo principą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad akivaizdu, jog areštavus atsakovams priklausantį nekilnojamąjį turtą, su kuriuo yra susijusi jų veikla, kilo pagrįsta nuostolių atsiradimo galimybė. Iš esmės visiems UAB „Merko statyba“ turėtiems žemės sklypams reikia rengti detaliuosius planus, techninius projektus, gauti statybos leidimus, o visos šios paslaugos ir darbai reikalauja didelių finansinių investicijų, kurioms lėšų neįmanoma gauti dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių. aplinkybes, kad dėl pritaikyto arešto atsakovai negali gauti papildomo finansavimo, patvirtina AB „Swedbank“ pasiūlymas, kuriame yra privaloma turto įkeitimo sąlyga. Pritaikyti apribojimai neleidžia atlikti pardavimo operacijų ir gauti projektų finansavimui būtinų nuosavų lėšų. Be to, pagal teisės aktuose įtvirtintas skaičiavimo metodikas dėl arešto turto vertė iš karto mažėja 20 procentų (CPK 718 str.), kas, atsižvelgiant į areštuotų žemės sklypų vertę, viršijančią 21 000 000 Lt, sudaro ne mažiau kaip 4 000 000 Lt, o ši suma laikytina tikėtinais ir realiai prognozuotinais atsakovų nuostoliais. Nesant galimybės laiku parduoti išvystytų nekilnojamojo turto objektų baigtuose statiniuose, atsakovai, pralaimėdami konkurencinėje kovoje, neišvengiamai patirs didžiulius nuostolius, o taip pat tai apribos atsakovų apyvartines lėšas ir galimybę vystyti kitus objektus. Be to, vystyti areštuotą turtą atsakovai nebeturi galimybių, nes neįmanoma jo įkeisti ir taip gauti finansavimą. Kitoje civilinėje byloje (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-756/2011) atsakovo UAB „Merko statyba“ prašymas dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo buvo patenkintas. Atsakovai pažymi, jog 2011 m. gegužės 24 d. ieškovo atsakyme į atsiliepimą į ieškinį, nagrinėjamą Suomijos centrinių prekybos rūmų Arbitražo institute, net nebereikalauja priteisti konkretaus žalos atlyginimo ir neprašo nukreipti ieškinio reikalavimą į perleistą pagal ginčijamus sandorius turtą. Taigi darytina išvada, jog ieškovas neturi jokios realiai egzistuojančios reikalavimo teisės į atsakovus. Atitinkamai UAB „Olinda“ nėra pajėgi ir net neketina vykdyti ginčijamos nutarties, jeigu ji įsiteisėtų, o tik piktnaudžiauja procesu ir siekia bet kokiomis priemonėmis apriboti atsakovų ūkinę – komercinę veiklą.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkinamas.
Iš byloje esančių duomenų (b. l. 106, 116, 117) aišku, kad skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis ieškovo atstovui įteikta 2011 m. gegužės 19 d., o 2011 m. gegužės 25 d. atskirasis skundas įteiktas siuntą gabenusiai įmonei UAB „B.E.S.T. Logistic“. Taigi, nors atskirasis skundas teisme buvo gautas 2011 m. gegužės 27 d. (b. l. 107), tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį priėmė (CPK 3 str. 6 d., 74 str. 7 d., 315 str. 1 d., 338 str.), o nutraukti proceso nagrinėjamu atveju nėra pagrindo (CPK 315 str. 2 d. 1 p.). Atitinkamai, nors ant skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutarties per klaidą buvo uždėtas spaudas su žyma „įsitesėjusi“ (b. l. 123), tačiau profesionalus atsakovų atstovas (advokatas), gavęs teismo pranešimą su ieškovo UAB „Olinda“ atskiruoju skundu, neturėjo pagrindo abejoti, jog Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis visgi neįsiteisėjo, o minėta klaida negali paneigti ieškovo teisės ginčyti šią nutartį apeliacine tvarka.
CPK 147 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Nustatydamas galimybę pareikalauti iš asmens, kuris prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba kurio iniciatyva šios priemonės jau pritaikytos, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, įstatymų leidėjas siekė, jog būtų garantuojama ieškovo ir atsakovo interesų ir procesinių poveikio priemonių pusiausvyra, šalių lygiateisiškumas, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Tačiau pažymėtina, kad ieškovas užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių kilti atsakovo nuostolių padengimą gali būti įpareigojamas esant dviems sąlygoms, t. y. kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta esant galimybei tokiems nuostoliams atsirasti ateityje ir galimybei, kad nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Tiesa, nebūtina pagrįsti konkretaus nuostolių dydžio, tačiau būtina pateikti įrodymus, patvirtinančius, jog ateityje nuostoliai gali realiai atsirasti ir būtent minėtų įrodymų pagrindu teismas sprendžia, ar reikia pareikalauti ieškovo pateikti galimų atsakovo nuostolių įvykdymo užtikrinimą, atsižvelgiant į nuostolių dydžio prognozę pagal byloje esančius šalių pateiktus duomenis. Tuo tarpu, nors nagrinėjamu atveju atsakovai tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme įrodinėja ieškovo veiklos nuostolingumą ir prastą ieškovo finansinę padėtį (b. l. 32 – 35, 126 – 129), tačiau jokių įrodymų, pagrindžiančių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčius atsirasti konkrečius nuostolius, nepateikė. Atitinkamai teiginių, kad areštavus dviejų iš atsakovų (UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“) nekilnojamąjį turtą, yra paralyžiuojama šių įmonių veikla (b. l. 28), teisėjų kolegija savaime nelaiko pagrindu taikyti nuostolių atlyginimo užtikrinimo institutą (CPK 147 str.), o savo prašymo dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo (b. l. 27 – 31), kaip teisingai nurodoma atskirajame skunde, galimybe dalyvauti viešųjų pirkimų procedūrose atsakovai apskritai nemotyvavo. Tiesa, kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovai pateikia siūlomos investicinės paskolos Mokslininkų g. projekto vystymui preliminarias sąlygas (b. l. 145 – 147), iš kurių aišku, kad prievolių pagal paskolą užtikrinimui turėtų būti įkeistas šiuo metu areštuotas žemės sklypas ir nebaigta statyba, tačiau šie duomenys pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti. Be to, iš preliminariai banko siūlomų sąlygų (b. l. 146) aišku, kad kreditas galėtų būti išmokamas esant tam tikroms aplinkybėms (pateiktas statybos leidimas, pasirašyta preliminarių sutarčių ne mažiau kaip 2 proc. planuojamo parduoti ploto ir pan.), kurių egzistavimo atsakovai neįrodė. Tuo tarpu atsakovų nuorodos į CPK 718 straipsnį prasmė iš viso neaiški, kadangi areštuoto turto vertė neturi jokio tiesioginio ryšio su jo pardavimu iš varžytinių.
Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu (b. l. 8, 20), yra taikytas vien tik ginčo objektais esančio nekilnojamojo turto areštas (b. l. 26), kuris, priešingai nei atsakovai nurodė dar pirmosios instancijos teismui (b. l. 28), jų veiklos nesustabdo. Atitinkamai lyginti nagrinėjamą atvejį su nuostolių atlyginimo užtikrinimo instituto taikymu, susijusiu su tarp šalių kilusiu ginču dėl nuostolių atlyginimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-756/2011) nėra pagrindo. Juo labiau, kad, kaip jau yra pažymėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. birželio 9 d. nutartyje Nr. 2-1608/2011, atsiradus būtinybei perleisti turtą, atsakovai gali kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu. Tai iš dalies patvirtina ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys, iš kurių aišku, kad Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartimi, atsižvelgiant į atsakovo UAB „MN projektas“ prašymą, leista vykdyti vieno iš areštuotų žemės sklypų padalijimo procedūrą, kam neprieštaravo ir ieškovas UAB „Olinda“. Tuo tarpu dėl ieškovo reikalavimo teisės šiuo metu teisėjų kolegija nepasisako, nes tai susiję su bylos nagrinėjimu iš esmės. Iš kitos pusės, nors ieškovo reikalavimo teisės nebuvimą atsakovai motyvuoja ieškovo 2011 m. gegužės 24 d. atsakyme į atsiliepimą į ieškinį išdėstyta pozicija (b. l. 141, 142), tačiau iš kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pridedamo minėto atsakymo (b. l. 173) aišku, kad atsakovų atsiliepime į atskirąjį skundą nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, nes ieškovas Arbitražo teismą prašė priimti tik dalinį galutinį sprendimą pasibaigus 2011 m. birželio 14 – 15 d. teismo posėdžiui bei pripažinti, kad „Merko yra atsakinga už bet kokią žalą ir nuostolius, kuriuos Olinda patyrė dėl sutarties pažeidimo“, bet neatsisakė prašymo priteisti finansinės žalos atlyginimą (b. l. 173).
Taigi, nesant jokių įrodymų apie galimus realius atsakovų nuostolius, tačiau įpareigojus ieškovą įmokėti į teismo specialiąją (depozitinę) sąskaitą 1 000 000 Lt arba pateikti banko garantiją atitinkamai sumai, ir taip gana sunki ieškovo finansinė padėtis (b. l. 126 – 129) būtų dar labiau komplikuojama, dėl ko galimai būtų nepagrįstai išvengta laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (CPK 147 str. 1 d.), ką iš esmės pripažįsta ir patys atsakovai (b. l. 121, 130, 131). Be to, būtų paneigiamos ir anksčiau minėtos nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimui būtinos sąlygos, nes nesant įrodymų apie galimus kilti realius nuostolius, šiuo metu spręsti apie tai, kaip juos pavyktų išsiieškoti, jeigu pastarieji visgi atsirastų, nėra pagrindo.
Iš kitos pusės, atsakovų prašymo dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atmetimas nereiškia pripažinimo, jog teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės visiškai nesukelia ir negali sukelti atsakovui nuostolių atsiradimo, o šiuo metu tai reiškia tik tai, jog atsakovas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, nepateikė įrodymų, kurie leistų teismui daryti išvadą dėl konkrečių atsakovų prašyme nurodytų nuostolių atsiradimo galimybės (CPK 12 str., 178 str.). Tuo tarpu pateikus įrodymus dėl galimų nuostolių pobūdžio ir preliminaraus dydžio, atsakovams nedraudžiama pakartotinai kreiptis į teismą su motyvuotu prašymu dėl tokių nuostolių atlyginimo užtikrinimo (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-151/2010).
Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės – atsakovų UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo (b. l. 27 – 31) atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 2 dalimi,
nutaria:
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gegužės 10 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Merko statyba“, uždarosios akcinės bendrovės „Merko būstas“ ir uždarosios akcinės bendrovės „MN projektas“ prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.