Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2011-06-09 · Civilinė byla Nr. 2-1608/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-09
Bylos Nr.
2-1608/2011
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Nutartis palikta nepakeista.
Teisėjai
Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas, Algirdas Gailiūnas
Ieškovas
UAB „Olinda“
Atsakovas
UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas", UAB „MN projektas", "Merko statyba" MN projektas Merko būstas UAB "Olinda"
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 9 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Konstantino Gurino ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas“, UAB MN projektas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Olinda“ ieškinį atsakovams UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas" ir UAB „MN projektas" dėl atsakovų sudarytų sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Olinda“ prašo pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento 2010 m. gruodžio 22 d. akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą tarp atsakovo UAB „Merko būstas“ ir atsakovo UAB „MN projektas“, 2010 m. spalio 15 d. akcijų pasirašymo sutartį, sudarytą tarp UAB Merko statyba“ ir UAB „Merko būstas“, pripažinti neteisėtu UAB „MN projektas“ 2010 m. gruodžio 15 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2010-02 ir UAB „Merko būstas“ 2010 m. spalio 11 d. vienintelio akcininko sprendimą Nr. 2010-03. Ieškovas prašo taikyti restituciją ir grąžinti atsakovo UAB „Merko statyba“ nuosavybėn ginčo akcijų pasirašymo sutartimis atsakovams UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ perleistą nekilnojamąjį turtą.

Ieškinio reikalavimui užtikrinti ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovo UAB „Merko būstas“ ir atsakovo UAB „MN projektas“ ginčo sandorių pagrindu įgyto nekilnojamojo turto areštą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. kovo 29 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino. Teismas nurodė, kad atsakovams UAB „Merko būstas“ ir UAB „MN projektas“ perleidus nekilnojamąjį turtą, kurį ieškovas prašo grąžinti atsakovo UAB „Merko statyba“ nuosavybėn, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasidaryti negalimas (CK 1.80 str. 4 d., 6.153 str. 1 d.), todėl yra pagrindas taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantai UAB „Merko statyba“, UAB „Merko būstas“ ir UAB MN projektas“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir atmesti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmesti. Nurodo, kad nėra sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui apeliantų atžvilgiu, kadangi ieškovas neturi galiojančios reikalavimo teisės į apeliantus, ieškinio dalykas nėra reikalavimo nukreipimas į grąžintiną turtą. Nėra grėsmės, kad, teismui patenkinus ieškinį, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti. Apeliantai yra sąžiningi, nebando išvengti prievolių vykdymo. Teismas taikė perteklines laikinąsias apsaugos priemones, nesilaikė ekonomiškumo, proporcingumo, lygiateisiškumo principų. Ieškovui sudarytos sąlygos piktnaudžiauti teise. Išnagrinėdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepranešus atsakovams, teismas pažeidė įstatymo reikalavimus.

Ieškovas UAB „Olinda“ prašo skundą atmesti. Nurodo, kad teismas pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).

CPK 144 straipsnio 1 dalis numato galimybę teismui dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu imtis laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Civilinio proceso teisės normos, įtvirtindamos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybę, kartu nustato šių priemonių taikymo sąlygą ir esminį apribojimą – laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei yra pagrindas manyti, kad nesiėmus šių priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. CPK 144 straipsnio pagrindu teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į teismo sprendimo vykdymo ypatumus, taip pat abiejų bylos šalių interesų pusiausvyrą, sprendžia, ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t. y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimo įvykdymas galės būti realiai įvykdytas, ar jo įvykdymui užtikrinti būtina imtis laikinųjų apsaugos priemonių.

Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindu yra pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.

Ieškovas nagrinėjamoje byloje ginčija sandorius ir prašo priteisti konkretų nekilnojamąjį turtą. Atsakovui perleidus ar apsunkinus šį turtą (pvz. įkeitus) ir teismui patenkinus, ieškinį teismo sprendimo vykdymas neabejotinai pasunkėtų. Tuo labiau, kad ieškovas jau ginčija sandorius, kuriais perleistas turtas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog civilinio proceso įstatymas nesieja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galimybės su byloje pareikštų reikalavimų pagrįstumu ar tinkamu teisiniu pagrindimu, o įpareigoja teismą taikyti šias priemones visais atvejais, kai nustatoma, jog teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu tokios priemonės nebūtų taikomos. Taigi, spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ginčo tarp šalių, nesprendžia, ar ieškovas turi reikalavimo teisę ir tuo pačiu ar pareikšti reikalavimai teisiškai pagrįsti, tinkamai motyvuoti, o tik įvertina, ar tuo atveju, jeigu teismas patenkintų ieškinyje pareikštus reikalavimus, nebūtų kliūčių įvykdyti tokį teismo sprendimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1264/2009). Todėl negali būti vertinami šioje bylos nagrinėjimo stadijoje atsakovo atskirojo skundo argumentai, susiję su ieškovo pareikšto reikalavimo (ne)pagrįstumu, kadangi ieškinio reikalavimų pagrįstumas gali būti nustatytas tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Pažymėtina, kad bet kuris teismo atliekamas procesinis veiksmas yra neatsiejamas nuo tikslo užtikrinti ginčo šalių ir kitų suinteresuotų asmenų teisėtų interesų pusiausvyrą, nes to reikalauja minėti universalieji civilinio proceso teisės principai. Tai suponuoja būtinumą vertinti, ar konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas bus proporcingas jų taikymu siekiamiems tikslams (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-553/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2008).

Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovai verčiasi statybų verslu. Šiam verslui egzistuoti ir vystytis yra reikalingi finansiniai ištekliai, kurie leistų įmonei vykdyti savo įprastinę veiklą ir iš to gauti pajamų bei atsiskaityti su kreditoriais. Šiuo atveju laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas yra tam tikrų apribojimų nustatymas, kuris didesniu ar mažesniu mastu daro įtaką įmonės veiklai, todėl teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir areštuodamas atsakovo turtą, turi dėti pastangas atsakovui palikti galimybę iš esmės netrikdomai arba su minimaliai galimais apribojimais vykdyti ūkinę veiklą, kuria nemažinama galimybė įvykdyti teismo sprendimą. Nagrinėjamoje byloje nekilnojamojo turto areštas netrukdo apeliantams naudotis šiuo turtu. Atsiradus būtinybei perleisti turtą, apeliantai gali kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu.

Neturi pagrindo atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priėmė skundžiamą nutartį nepranešęs apeliantams. CPK 148 straipsnio 1 dalis numato, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui, tačiau įstatymas taip pat numato išimtį – kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, išspręsdamas šį klausimą nepranešęs apeliantams, nepažeidė įstatymo. Be to, apeliantai turėjo galimybę pateikti savo prieštaravimus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apeliacinės instancijos teismui, ką jie ir padarė paduodami atskirąjį skundą.

Pažymėtina, kad CPK 147 straipsnyje yra numatyta laikinąsias apsaugos priemones taikančio teismo teisė pareikalauti iš kreditoriaus skolininko nuostolių užtikrinimo. Teismas, pasinaudodamas įstatymo leidėjo jam suteikta diskrecijos teise, turi teisę nuspręsti, ar konkrečiu atveju yra būtina spręsti tokį klausimą. Tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas nereikalavo iš kreditoriaus skolininko nuostolių atlyginimo užtikrinimo, CPK 147 straipsnio 1 dalis suteikia teisę pačiam skolininkui prašyti teismo įpareigoti kreditorių užtikrinti skolininko galimų nuostolių atlyginimą, kadangi dėl laikinųjų apsaugos priemonių skolininkas gali jų patirti. Tokį prašymą su nuostolių sumą pagrindžiančiais įrodymais skolininkas gali pateikti pirmosios instancijos teismui.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų nėra pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuri yra pagrįsta ir teisėta (CPK 338 str., 329 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.

TeisėjaiAlgirdas GailiūnasKonstantinas GurinasVigintas Višinskis