Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės (pirmininkė ir pranešėja), Aušros Maškevičienės ir Erinijos Kazlauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovui K. S. dėl Darbo ginčų komisijos sprendimo dalies dėl 861,22 Eur dienpinigių išieškojimo bei 1 252,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio priteisimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Atsakovas K. S. 2016-11-14 kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau – DGK) su prašymu dėl dienpinigių už 2016 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesius bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir vidutinio darbo užmokesčio už uždelstą atsiskaityti laiką išieškojimo. DGK 2016-12-21 sprendimu Nr. DGKS-5701 atsakovo K. S. prašymą tenkino iš dalies, tai yra nusprendė išieškoti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“ atsakovo naudai 1 802,00 Eur dienpinigių ir 1 571,43 Eur vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių už uždelstą atsiskaityti laiką, o likusią atsakovo prašymo dalį atmetė.Ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kreipėsi į teismą su prašymu atnaujinti terminą ieškiniui pateikti ir panaikinti DGK 2016-12-21 sprendimo Nr. DGKS-5701 dalį dėl 861,22 Eur dienpinigių išieškojimo bei 1 252,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir bylinėjimo išlaidų. Dėl likusios dalies, tai yra 940,78 Eur dienpinigių išieškojimo ir 318,96 Eur vidutinio darbo užmokesčio išieškojimo, sprendimo neginčija ir jį įvykdė.2016-06-30 atsakovas su ieškove pasirašė neterminuotą darbo sutartį Nr. 5, kuria darbdavys įsipareigojo mokėti darbo užmokestį – 500 Eur mėnesinę algą, priemokas, priedus, nustatyta darbo dienos trukmė – 8 valandų darbo diena, 5 dienų darbo savaitė, kasmetinių atostogų suteikimo tvarka, jų apmokėjimo sąlygos. Darbo sutartis įsigaliojo 2016 m. birželio 30 d. ir atsakovas pradėjo dirbti 2016 m. liepos 1 d. 2016 m. rugsėjo 19 d. atsakovas parašė prašymą atleisti jį iš darbo savo noru. 2016 m. lapkričio 14 d. atsakovas kreipėsi į DGK, kadangi ieškovė atleisdama iš darbo atsakovą neišmokėjo dienpinigių ir kitų sumų.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, pakeitė DGK 2016-12-21 sprendimą Nr. DGKS-5701, sumažino DGK 2016-12-21 sprendimu Nr. DGKS-5701 priteistą iš ieškovės 1802,00 Eur dienpinigių sumą iki 1749,00 Eur dienpinigių. Kitą DGK 2016-12-21 sprendimo Nr. DGKS-5702 dalį paliko nepakeistą. Priteisė iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui K. S. 828,75 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Priteisė iš ieškovės valstybės naudai 7,98 Eur teismo turėtas išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis dienpinigių skaičiavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 99 „Dėl komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi nuo 2009-03-06 iki 2017-02-01) Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisyklėmis, kuriose nurodyta, kad dienpinigių išlaidos apskaičiuojamos už faktiškai išbūtą užsienyje laiką (įskaitant išvykimo iš Lietuvos Respublikos ir parvykimo į ją dienas), padarė išvadą, kad atsakovui K. S. dienpinigiai už 2016 m. rugpjūčio mėnesį turėjo būti sumokėti už 18 dienų, 2016 m. rugsėjo mėnesį už 15 dienų.Pagrindinis ginčas tarp ieškovės ir atsakovo kilo dėl to, jog ieškovė teigė, kad atsakovas K. S. į komandiruotes 2016 m. rugsėjo mėnesį siunčiamas nebuvo, todėl ir dienpinigiai jam nepriklauso. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. B. įrodinėjo, jog atsakovas K. S. rugsėjo mėnesį Švedijoje negyveno ir nedirbo, dėl to jam nepriklauso dienpinigiai, tačiau duodamas parodymus painiojosi ir buvo nenuoseklus, o iš pateiktų atsakovo lėktuvo ir kelto bilietų, atsakovo K. S. ir liudytojo D. N. parodymų nustatyta, jog atsakovas K. S. kartu gyveno ir dirbo su M. B. rugsėjo mėnesį nuo 5 iki 19 dienos. 2016-09-19 K. S. Švedijoje parašė prašymą atleisti iš darbo ir iš Švedijos į Lietuvą išvyko 2016-09-19 keltu, todėl atsakovui K. S. už 2016 m. rugsėjo mėnesį priklauso dienpinigiai už 15 kalendorinių dienų. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė uždelsė atsiskaityti su atsakovu, nes darbo užmokestis bei kompensacija už nepanaudotas atostogas už 2016 m. rugsėjo mėnesį sumokėti 2016-10-13, dienpinigiai už 2016 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesius nesumokėti, todėl jam priklauso vidutinis darbo užmokestis už uždelstą atsiskaityti laiką iki DGK sprendimo priėmimo dienos, tai yra už 66 darbo dienas, iš viso 1571,43 Eur (500 Eur : 21 vid. d. d. ) x 66 d. d.). Teismas išaiškino, kad Darbo kodekso (toliau – DK) (galiojusio iki 2017 m. liepos 1 d.) 141 str. 1 d. įpareigoja darbdavį visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, todėl atleidimo dieną ieškovė turėjo sumokėti atsakovui ne tik darbo užmokestį, bet ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, įskaitant dienpinigius. Vadovaudamasis DK 141 str. 3 d., pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi ieškovė privalo sumokėti atsakovui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

UAB „(duomenys neskelbtini)“ prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 m. sausio 30 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-90-1010/2018 bei patenkinti ieškinį visa apimtimi, t. y. panaikinti DGK 2016-12-21 sprendimo Nr. DGKS-5701 dėl darbo bylos Nr. APS-7-20002 dalį dėl 861,22 Eur dienpinigių išieškojimo bei 1 252,47 Eur vidutinio darbo užmokesčio priteisimo ir dėl šios dalies atsakovo prašymą atmesti.Apeliantė nurodo, kad teismas neteisingai vertino faktines aplinkybes, kad atsakovas buvo išvykęs į komandiruotę Švedijoje laikotarpiu nuo 2016-09-05 iki 2016-09-19. Apeliantė nesiuntė atsakovo į komandiruotę Švedijoje 2016 m. rugsėjo mėnesį. Ta aplinkybė, jog atsakovas galbūt buvo savo noru atvykęs į Švediją nuo 2016-09-05 iki 2016-09-19, negali būti vertinama atsakovo naudai.Apeliantas nurodo, kad teismas neteisingai aiškino DK 141 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju, t. y. dėl dienpinigių išmokėjimo termino bei jų priskyrimo prie darbo užmokesčio. Nurodo, kad dienpinigiai nėra priskiriami prie sumų, mokėtinų pagal darbo sutartį, dėl to dienpinigių išmokėjimui nėra numatyti terminai, todėl jie neturi būti išmokami darbuotojo atleidimo dieną, o vidutinis darbo užmokestis už uždelstą sumokėti dienpinigius laiką negali būti skaičiuojamas, kadangi terminas nėra apibrėžtas.Apeliantė pažymi, kad nors ieškinys patenkintas iš dalies, tačiau iš atsakovo apeliantės naudai nebuvo priteista apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis.Atsiliepimas į ieškovės apeliacinį skundą nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Faktinės bylos aplinkybės

Į bylą pateikta: UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus 2016 m. liepos 7 d. Nr. 2016/07/07-K-KS įsakymas „Dėl K. S. komandiruotės į Švedijos Karalystę Lidkoping miestą“, kuriame nurodoma vykti į Švedijos Karalystę liepos 7 d.–rugpjūčio 18 d., komandiruotės trukmė 43 dienos (b. l. 10); išankstinio mokėjimo sąskaita Nr. 539074, kuria buvo sumokėta už K. S. lėktuvo bilietą Stokholmas–Ryga 2016-08-18 d. (b. l. 11); Darbo ginčų komisijos byla Nr. APS-7-20002. Į bylą pateikti atlyginimų žiniaraščiai, iš kurių matyti, jog 2016 m. rugpjūčio mėnesį K. S. buvo išmokėtas darbo užmokestis – 434,57 Eur atskaičius mokesčius, 2016 m. rugsėjo mėnesį – 311,97 Eur, atskaičius mokesčius, į šią sumą įeina ir kompensacija už nepanaudotas atostogas – 77,08 Eur (b. l. 16, 17). Pateikti mokėjimo nurodymai: Nr. 120, jog K. S. sumokėta 434,57 Eur, Nr. 141 – 311,97 Eur (b. l. 18, 19). Pateikti duomenys apie darbo užmokesčio vidurkį, kompensaciją už nepanaudotas atostogas (b. l. 20), darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (b. l. 77–80). Pateikti išrašai apie K. S. priskaičiuotus dienpinigius 2016 m. rugpjūčio mėnesį – 954,00 Eur, 2016 m. rugsėjo mėnesį – 0,00 (b. l. 21, 22). Iš mokėjimų nurodymų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjo K. S. 940,78 Eur dienpinigių (b. l. 23), 271,12 Eur vidutinio darbo užmokesčio (b. l. 24). Pateiktas K. S. prašymas atleisti jį iš darbo savo noru 2016 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 58). Į bylą pateiktas K. S. lėktuvo bilietas kelionei 2016 m. rugsėjo 5 d. iš Palangos į Rygą ir iš Rygos į Stokholmą (b. l. 72–73), kelto bilietas, kuriame K. S. grįžimo iš Švedijos (Karlshamno) į Lietuvą (Klaipėdą) data nurodyta 2016 m. rugsėjo 19 d. (b. l. 82).

Dėl ieškovės apeliacinio skundo

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nors ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. B. teigė, jog atsakovas K. S. rugsėjo mėnesį Švedijoje negyveno ir nedirbo, dėl to jam nepriklauso dienpinigiai, tačiau iš pateiktų atsakovo lėktuvo ir kelto bilietų, atsakovo K. S. ir liudytojo D. N. parodymų nustatyta, jog atsakovas K. S. kartu gyveno ir dirbo su M. B. rugsėjo mėnesį nuo 5 iki 19 dienos. 2016-09-19 Švedijoje parašė prašymą atleisti iš darbo ir iš Švedijos į Lietuvą išvyko 2016-09-19 keltu, todėl atsakovui K. S. už 2016 m. rugsėjo mėnesį priklauso dienpinigiai už 15 kalendorinių dienų. Apeliantė nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada ir nurodo, kad aplinkybė, jog atsakovas galbūt buvo savo noru atvykęs į Švediją nuo 2016-09-05 iki 2016-09-19, negali būti vertinama atsakovo naudai.Nagrinėjamu atveju išklausiusi teismo posėdžio įrašą, įvertinusi esmines bylos aplinkybes ir byloje pateiktus įrodymus, teisėjų kolegija negali nepritarti pirmosios instancijos teismo konstatuotam faktui, kad K. S. gyveno ir dirbo Švedijoje laikotarpiu nuo 2016-09-05 iki 2016-09-19. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. B. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis K. S. rugsėjo mėnesį nekomandiravo į Švediją, ką K. S. ten veikė – nežino, jis nedavė sutikimo atvažiuoti ir dirbti Švedijoje rugsėjo mėnesį. Nurodė, kad su K. S. kalbėjo D. N. ir kad nežino, kokiu tikslu K. S. 2016 m. rugsėjo 5 d. atvyko į Švediją. Pareiškimą atleisti iš darbo parašė K. S. Švedijoje ir pateikė M. B.. Vėliau nurodė, kad K. S. buvo Švedijoje iki rugsėjo 19 d., nurodė, kad kai dirbo Švedijoje, kartu gyvendavo. Vėliau nurodė, kad nebuvo kartu, negyveno rugsėjo mėnesį nuo tada, kai išvyko į Lietuvą. Taip pat nurodė, kad rugsėjo mėnesį gyveno Švedijoje su K. S. ir D. N., kodėl K. S. dirbo, nežino, neišvarė jo iš objekto, nes už objektą atsakingas D. N.. Akivaizdu, kad M. B. painiojosi duodamas parodymus ir buvo nenuoseklus. Tiek K. S., tiek liudytojas D. N. nuosekliai nurodė, kad tuo metu (nuo 2016-09-05 iki 2016-09-19) dirbo ieškovės įmonėje jos direktoriaus M. B. nurodymu, kuris kiekvieną dieną nurodydavo, ką daryti. Taip pat kartu gyveno tame pačiame objekte, viename kambaryje (M. B., K. S., D. N.), kuriame darė terasą dirbdami Švedijoje. Atsakovas nurodė, kad 2016-08-18 grįžo į Lietuvą, nes mama susirgo. Vėliau susiskambino su M. B., kuris pasakė, kad atvyktų dirbti į Švediją, ir jis atvyko 2016-09-05. M. B. davė nurodymą D. N. atsakovą parsivežti iš oro uosto. Tačiau atsakovo netenkino darbo, gyvenimo sąlygos, todėl informavo ieškovę prieš 2 savaites, kad ruošiasi išeiti iš darbo, ir 2016-09-19 parašė prašymą atleisti iš darbo. Į Lietuvą išvyko 2016-09-19 keltu Karlshamnas–Klaipėda. Todėl akivaizdu, kad M. B. buvo žinomas tiek K. S. gyvenimas, tiek ir darbas Švedijoje 2016 m. rugsėjo mėnesį.Kasacinio teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; kt.).Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dienpinigių normas reglamentuoja Lietuvos Respublikos finansų ministro 1996 m. lapkričio 21 d. įsakymas (redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. sausio 1 d.) „Dėl dienpinigių ir gyvenamojo ploto nuomos normų, vykstantiems į užsienio komandiruotes, patvirtinimo“, kuriame nurodyta, kad dienpinigių norma Švedijos Karalystėje yra 53 Eur. Taigi dienpinigiai už 2016 m. rugsėjo mėnesį sudaro 795 Eur (53 Eur x 15 k. d.) ir tokia teismo išvada yra teisėta ir pagrįsta.Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas neteisingai aiškino DK 141 straipsnio nuostatas dėl atsiskaitymo su atleidžiamu darbuotoju. Apeliantė nurodo, kad dienpinigiai nėra priskiriami prie sumų, mokėtinų pagal darbo sutartį, dėl to dienpinigių išmokėjimui nėra numatyti terminai, todėl jie neturi būti išmokami darbuotojo atleidimo dieną, o vidutinis darbo užmokestis už uždelstą sumokėti dienpinigius laiką negali būti skaičiuojamas, kadangi terminas nėra apibrėžtas.2016 m. rugsėjo 14 d. LR DK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo Nr. XII-2603, įsigaliojusio 2017 m. liepos 1 d., 6 str. 7 d. įtvirtinta, kad jeigu skundas, prašymas nagrinėti individualų darbo ginčą yra paduotas ar ieškinys dėl darbo teisių įgyvendinimo yra pareikštas iki DK įsigaliojimo, skundas, prašymas yra nagrinėjami pagal iki DK įsigaliojimo galiojusias nuostatas. Nagrinėjamu atveju atsakovas į DGK su prašymu nagrinėti individualų darbo ginčą kreipėsi 2016 m. lapkričio 14 d. Į Šilalės rajono apylinkės teismą su ieškiniu apeliantė kreipėsi 2017 m. spalio 27 d. Laikotarpis, už kurį apeliantė prašo priteisti su darbo santykiais susijusias išmokas, yra 2016 metai. Taigi atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, apeliacinis skundas šioje byloje nagrinėjamas pagal iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK nuostatas. DK 141 str. 1 d. įtvirtinta, kad darbdavys privalo visiškai atsiskaityti su atleidžiamu iš darbo darbuotoju jo atleidimo dieną, jeigu DK ar kitais įstatymais ar darbdavio ir darbuotojo susitarimu nenustatyta kitokia atsiskaitymo tvarka, todėl atleidimo dieną apeliantė turėjo sumokėti atsakovui ne tik darbo užmokestį, bet ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, įskaitant dienpinigius. Pagal DK 141 str. 3 d., kai uždelsiama atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, darbuotojui sumokamas jo vidutinis darbo užmokestis už uždelsimo laiką. Taigi nepriklausomai nuo darbuotojui nesumokėtų išmokų rūšies (darbo užmokestis, dienpinigiai ir kt.) pagal DK 141 str. 3 d. nuostatas darbdavys privalo sumokėti darbuotojui jo vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką. Lietuvos Aukščiausias Teismas yra išaiškinęs, kad DK 141 str. 3 d. nustato kompensuojamąjį mechanizmą, kuriuo yra kompensuojamas darbuotojui neišmokėtas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos. Darbdavio pareiga išmokėti vidutinį darbuotojo užmokestį už uždelstą laiką neatleidžia jo nuo pareigos darbuotojui sumokėti priklausantį darbo užmokestį ir kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Ši norma kartu nustato sankciją darbdaviui, kuris su atleidžiamu darbuotoju visiškai neatsiskaito atleidimo dieną. Ši sankcija, kaip ir bet kuri kita, gali būti efektyvi ir pasiekti tikslus, dėl kurių ji yra nustatyta, tik tuo atveju, jeigu ji proporcinga teisės pažeidimui, už kurį yra skiriama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2008; 2008 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2008). Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 526 „Dėl dienpinigių ir kitų tarnybinių komandiruočių išlaidų apmokėjimo“ patvirtinto Dienpinigių mokėjimo tvarkos aprašo 9 ir 10 punktuose nustatyta, kad jeigu kolektyvinėje ar darbo sutartyje ir (arba) valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos vidaus teisės aktuose nenustatyta kitaip, ne vėliau kaip paskutinę darbo dieną iki komandiruotės pradžios darbuotojui privalo būti išmokėtas ne mažesnis kaip 50 procentų už komandiruotę apskaičiuotų dienpinigių avansas. Komandiruotam darbuotojui grįžus iš komandiruotės, dienpinigiai perskaičiuojami ir neišmokėta dienpinigių dalis išmokama ne vėliau kaip darbo užmokesčio mokėjimo dieną. Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 str. 2 d. (redakcija, galiojusi nuo 2005-05-28 iki 2017-07-01) nustatyta, kad dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusias faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi. Ši nuostata atitinka ir 1996 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalį. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, kad dienpinigiai yra priskiriami prie darbo užmokesčio bei turi būti išmokami darbuotojo atleidimo dieną, taip pat gali būti priteistas ir vidutinis darbo užmokestis už uždelstą sumokėti dienpinigius laiką, yra pagrįsta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija negali sutikti su apeliantės argumentu, kad nors ieškinys patenkintas iš dalies (2,5 proc.), tačiau iš atsakovo apeliantės naudai nebuvo priteista apeliantės patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis. Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimo patenkinimo dalį (3,5 proc.) ir vadovaujantis CPK 93 str. 2 d., kurioje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Nagrinėjamu atveju iš atsakovo ieškovės naudai turėtų būti priteistina bylinėjimosi išlaidų suma neviršijanti 2 Eur, t. y. ši suma mažesnė net už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (CPK 96 str. 6 d.), o šios sumos išieškojimo kaštai viršytų pačią bylinėjimosi išlaidų sumą, todėl remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriteisė tokios bylinėjimo išlaidų sumos ieškovei.

Dėl bylos procesinės baigties

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Atsakovas teismui nepateikė duomenų apie turėtas bylinėjimosi išlaidas, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Tauragės apylinkės teismo Šilalės rūmų 2018 metų sausio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.