Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-754-602/2021

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-04-21
Bylos Nr.: eA-754-602/2021
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-02312-2019-3
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Ričardas Piličiauskas (pirm.), Veslava Ruskan (pirm.), Arūnas Dirvonas
Pareiškėjas: F. G.
Atsakovas: Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos

Kategorijos

18.4.2Miesto žemė

Administracinė byla Nr. eA-754-602/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02312-2019-3Procesinio sprendimo kategorija 18.4.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. balandžio 21 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal F. G. (F. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. G. (F. G.) skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas F. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2019 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2000 m. liepos 29 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. G. (V. G.) iki nacionalizacijos valdytą 9,5705 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) dvare (pagal dabartinį susiskirstymą (duomenys neskelbtini)) natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir VAVA) pripažino jam turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. G. iki nacionalizacijos valdytą 9,5705 ha žemės sklypą. Vėliau pareiškėjas sužinojo, kad dalis jo tėvo turėtos žemės VAVA sprendimais (jau po prašymo pateikimo) buvo atkurta nuosavybės teise tretiesiems asmenims. Dėl šių neteisėtų VAVA veiksmų savo teises pareiškėjas gynė administraciniuose teismuose, kurie priėmė jam nepalankius sprendimus. Nesutikdamas su administracinių teismų procesiniais sprendimais, pareiškėjas pateikė pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui, siekdamas, kad būtų apgintos jo turtinės teisės į teisingą turėtos nuosavybės teisės atkūrimą, jos neliečiamumą ir teisingą atlyginimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje G. prieš Lietuvą 2019 m. sausio 15 d. sprendimu nustatė ir konstatavo pažeidimus pareiškėjo atžvilgiu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atitinkamai priteisė iš Lietuvos Respublikos valstybės kompensacijas. Po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo NŽT neva jį įvykdė, t. y. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į pareiškėjui tenkančią nekilnojamojo turto dalį 9,2705 ha žemės kompensuojant už ją pinigais.

3. Pareiškėjas nurodė, kad su priimtu Sprendimu nesutinka, kadangi jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas, jo teises ir teisėtus interesus. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo pareiškęs norą susigrąžinti visą savo tėvo V. G. valdytą žemę natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį „Institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus“, tačiau atsakovas, ne tik nepasiūlė jam kitų nuosavybės atkūrimo būdų, tačiau savavališkai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 9,2705 ha, atkūrimą kompensuojant pinigais. Pareiškėjo nuomone, jog jo, kaip paveldėtojo teisės ir teisėti interesai šiuo atveju yra pažeisti, nes atvykęs į sprendimo priėmimą minėjo, kad nepageidauja, jog nuosavybės teisės būtų jam atkurtos kompensuojant pinigais, o pageidauja, kad būtų grąžinta žemė natūra, o jei tokios galimybės nėra, kompensuota lygiaverčiu miško plotu. Tokį prašymą pareiškėjas vėliau pateikė ir raštu. Pareiškėjas nurodė, kad tokią jo teisę numatė ir Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis, tačiau nepaisant jo pakeistos valios, atsakovas priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais, reiškia prieš jo valią ir įstatymo nuostatas, todėl toks sprendimas yra naikintinas.

Atsiliepimas

4. Atsakovas NŽT atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas atsiliepime nurodė faktines aplinkybes, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui. Taip pat nurodė, kad Sprendimas yra priimtas vykdant įsiteisėjusį Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą (peticijos Nr. 54882/10), vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų bei priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

II.

6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

7. Teismas nustatė, kad:

7.1. NŽT Vilniaus miesto skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui F. G. į buvusio savininko V. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 9,5705 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime (buv. (duomenys neskelbtini) dvare), Vilniaus mieste. Prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjas pateikė 2000 m. liepos 29 d., pasirinkdamas pageidaujamą atkurti nuosavybės teisių atkūrimo būdą „naujas sklypas“. 2003 m. kovo 26 d. pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią perduoti jam neatlygintinai lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai Vilniaus mieste. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009 m. sausio 22 d. parengė pažymą Nr. 4 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,5705 ha buv. savininko V. G. (duomenys neskelbtini) k. valdytos žemės dalį. Vilniaus apskrities viršininko 2009 m. vasario 5 d. sprendimu Nr. 2.4-01-6865 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui F. G.“ atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1800 ha žemės sklypą Nr. 196 (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale, Vilniaus mieste. Taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į 9,3905 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012 m. gegužės 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, o nesant galimybės – būtų suteiktas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Vilniaus mieste, už likusį neatkurtą plotą – parengta išvada dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo. Vilniaus miesto savivaldybė 2003 m. vasario 14 d. raštu Nr. 203-17-256, Vilniaus miesto savivaldybės meras 2006 m. birželio 14 d. raštu Nr. A51-9864-(3.6-PD-4), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2018 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr. A51-69978/18(2.14.2.4-MP8) informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad buvusio savininko V. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra šioje teritorijoje nėra galimas, o už valstybės išperkamą žemę kompensuojama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais.

7.2. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 10 d. paskelbė sprendimą byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) ir paragino Vyriausybę ir pareiškėją susitarti dėl teisingo atlyginimo. Šalims nepasiekus susitarimo dėl galimo žalos atlyginimo, Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. sausio 15 d. paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. sausio 15 d. sprendime konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos primojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą iš 9,3905 ha ir nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi atlyginti pareiškėjui sumokėdama 26 100 Eur turtinės žalos ir 6 500 Eur neturtinės žalos.

7.3. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos. Nors Pirmojo protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad už atimtą nuosavybę paskiriama kompensacija būtų „pagrįstai susijusi“ su jos verte, ta pati taisyklė netaikoma situacijose, kuriose nuosavybė buvo prarasta ne dėl Valstybės atsakovo veiksmų, o tik siekiama sumažinti padarinius, atsiradusius dėl nuosavybės praradimo ne dėl Valstybės kaltės.

7.4. Vykdydama Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą, NŽT parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises atlyginant pinigais už 9,2705 ha žemės sklypo dalį, buvusią (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje bei pakvietė pareiškėją atvykti į posėdį, vyksiantį 2019 m. gegužės 14 d., kad būtų supažindintas su sprendimu. Pareiškėjas, susipažinęs su sprendimo projektu, nurodė, kad su juo nesutinka, nes neprašė jam nuosavybės teises atkurti pinigais.

7.5. NŽT ginčijamu Sprendimu nusprendė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į tenkančią 9,2705 ha žemę (vertė 16 753,65 Eur), atlyginant pinigais indeksuotą vertę 26 805,84 Eur. Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,1800 ha žemės atkurtos 2009 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-6865, o nuosavybės teisės į tenkančią 0,1200 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

Šalies argumentai

7.6. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. NŽT pateikė prašymą dėl valios pakeitimo atkuriant nuosavybės teises, kuriame nurodė, kad jis keičia valią nuosavybės atkūrimo procese ir prašė, kad už 8,5 ha žemės būtų atkurta nuosavybės teisė grąžinant lygiavertį miško plotą, o dėl likusios žemės valios nekeičia.

7.7. NŽT 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjui pervedė 26 805,84 Eur kompensaciją už valstybės išperkamą žemę.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentu, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis užtikrina teisę piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas ir tokiu atveju institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.

9. Teismas nurodė, kad ginčo atveju aktualu tai, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą buvo įpareigotas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimo dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą, kadangi sprendimu buvo konstatuota, kad valstybė pažeidė Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį dėl to, jog valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą iš 9,3905 ha ir nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi atlyginti pareiškėjui sumokėdama 26 100 Eur turtinės žalos. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai yra privalomi ir valstybės turi juos vykdyti. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kuriais nustato pažeidimus, valstybės įpareigojamos nutraukti pažeidimus ir atlyginti žalą, kuo įmanoma tiksliau atkurdamos iki pažeidimų buvusias situacijas. Jeigu pažeidimo prigimtis leidžia restitutio irt integrum, Valstybė atsakovė privalo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Jeigu nacionalinė teisė tokios galimybės nenumato arba leidžia tik dalinį atkūrimą, Konvencijos 41 straipsnis suteikia teismui galios paskirti nukentėjusiajai šaliai tinkamą kompensaciją. Atsižvelgdamas į savo išvadas sprendime dėl esmės, Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos.

10. Teismas nesutiko su pareiškėjo skundo argumentu, kad atsakovas nepasiūlė jam kitų nuosavybės atkūrimo būdų. Pažymėjo, kad dar 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas raštu buvo informuotas, jog gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje.

11. Teismo vertinimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimui tapus galutiniu, pareiškėjas neteko teisės keisti savo valios dėl atlyginimo būdo už 9,2705 ha žemės sklypą, kadangi valstybė buvo įpareigota atlyginti pareiškėjui 26 100 Eur turtinę žalą už pareiškėjui priklausiusį atkurti nuosavybės teisėmis 9,2705 ha žemės sklypą. Pažymėta, kad Atkūrimo įstatymas nenumato, jog nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą būtų atkuriamos tiek išmokant piniginę kompensaciją, tiek suteikiant lygiavertį miško plotą.

12. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą, pagrįstai 2019 m. gegužės 17 d. sprendimu Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ už 9,2705 ha ploto neatkurtą ir valstybės išperkamai žemei priskirtą žemę, atkūrė nuosavybės teises atlyginant pinigais, išmokant pareiškėjui žemės vertę – 26 805,84 Eur, todėl teismas neturėjo pagrindo minėto sprendimo pripažinti neteisėtu bei jį panaikinti.

III.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą.

14. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visai nesigilino ir neatkreipė dėmesio, koks buvo ankstesnės bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl ko buvo priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas. Pareiškėjas teigia, kad į teismines institucijas Lietuvos Respublikoje kreipėsi ne dėl kompensacijos už visą turėtą žemę priteisimo, o dėl kompensacijos tik už dalį šios žemės (0,54 ha), kuri dėl neteisėtų valdžios institucijų sprendimų buvo perleista kitiems asmenims ir jokio reikalavimo priteisti kompensaciją už visą iki nacionalizacijos turėtą ir dar neatkurtą žemę (9,2705 ha) Europos Žmogaus Teisių Teismui niekada nebuvo pateikęs. Taigi, teismas šioje byloje negalėjo išeiti iš pareiškėjo reikalavimo ribų (priteisti kompensaciją už visą turėtą žemę, kai to neprašė), todėl teismo priteistą sumą turtinės žalos atlyginimui pareiškėjas supranta, kaip kompensaciją už neteisėtai valstybės institucijų perleistą žemę kitiems asmenims žemę, t. y. 0,54 ha.

15. Pareiškėjo nuomone, iš jo nėra atimta galimybė pasinaudoti kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais numatytais Atkūrimo įstatyme, kadangi niekada jokiame prašyme pareiškėjas neprašė, kad jam už negrąžintą 9,2705 ha žemės būtų atlyginta pinigais, visada pretendavo atkurti nuosavybes teises natūra, o 2019 m. gegužės 28 d. pateikė prašymą už 8,5 ha žemės pareiškėjui atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Pastarąją galimybę, pareiškėjo nuomone, suteikia Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis. Pareiškėjo teigimu, pagal Atkūrimo įstatymo 18 straipsnio 3 dalį NŽT Vilniaus miesto skyrius nepasiūlė jam kitų nuosavybės atkūrimo būdų, tačiau savavališkai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį – 9,2705 ha atkūrimą kompensuojant pinigais. Nors pirmosios instancijos teismas ir nurodo faktinę aplinkybę kad dar 2014 m. lapkričio 5 d. pareiškėjas buvo informuotas, jog gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir iki 2015 m. kovo 1 d. pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje, tačiau pagal naują Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakciją, pareiškėjo nuomone, valią jis galėjo pakeisti iki 2019 m. birželio 1 d,. ką ir padarė 2019 m. gegužės 28 d. prašymu. Tačiau atsakovas nesivadovavo pareiškėjo minėtame prašyme suformuluota valia ir įstatymu, todėl priėmė neteisėtą sprendimą.

Atsiliepimas

16. Atsakovo NŽT atstovas NŽT Vilniaus miesto skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas išreiškė valią atkurti nuosavybės teises grąžinti žemę natūra, vėliau – suteikiant lygiavertį naują žemės sklypą Vilniaus mieste, po to pageidavo lygiaverčio žemės sklypo. NŽT pažymi, kad Vilniaus miesto savivaldybė informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad buvusio savininko V. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėta žemė buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra šioje teritorijoje nėra galimas, o už valstybės išperkamą žemę kompensuojama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais.

18. Atsakovas taip pat nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas bylą G. prie Lietuvą, 2017 m. spalio 10 d. paskelbtame sprendime („Sprendimas dėl esmės“) konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos primojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį 9,2705 ha žemės sklypą iš 9,3905 ha ir 2019 m. sausio 15 d. priimdamas sprendimą (peticijos Nr. 54882/10) šioje byloje nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi sumokėti 26 100 Eur ir 6 500 Eur atlyginti neturtinę žalą. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai yra privalomi, o valstybės turi pareigą jų laikytis. Europos Tarybos Ministrų Komitetas prižiūri sprendimo vykdymą, ypač siekdamas užtikrinti teismo nustatytos žalos atlyginimo mokėjimą pareiškėjui.

Šalies argumentai

19. NŽT pabrėžia, kad nuo 2019 m. balandžio 15 d. įsiteisėjus Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimui bei NŽT 2019 m. gegužės 17 d. priėmus Sprendimą, pareiškėjas delsė ir tik 2019 m. gegužės 28 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių ir nurodė, kad iš dalies keičia valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ir pageidauja, kad į 8,5 ha šios žemės būtų atkurta nuosavybės teisė grąžinant lygiavertį miško plotą. Atsakovas akcentuoja, kad NŽT, priimdama ginčijamą Sprendimą, vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 18 straipsniu, teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių į žemę atkūrimą, ir 2019 m. gegužės 17 d. įvykdė įsiteisėjusį Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą, o vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 116 punktu, sprendimo priėmimo data yra nuosavybės teisių atkūrimo diena.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019 m. gegužės 17 d. sprendimo Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ teisėtumo.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 spalio 10 d. paskelbė sprendimą byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10), kuriame konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) ir paragino Vyriausybę ir pareiškėją susitarti dėl teisingo atlyginimo. Šalims nepasiekus susitarimo dėl galimo žalos atlyginimo, 2019 m. sausio 15 d. Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą (b. l. 15–20). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019 m. sausio 15 d. sprendime konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą iš 9,3905 ha ir nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi atlyginti pareiškėjui sumokėdama 26 100 Eur turtinės žalos ir 6 500 Eur neturtinės žalos.

22. NŽT 2019 m. gegužės 17 d. ginčijamu Sprendimu nusprendė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į tenkančią 9,2705 ha žemę (vertė 16 753,65 Eur), atlyginant pinigais indeksuotą vertę 26 805,84 Eur (b. l. 5–6). Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,1800 ha žemės atkurtos 2009 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-6865, o nuosavybės teisės į tenkančią 0,1200 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.

23. Pareiškėjas 2019 m. gegužės 28 d. NŽT pateikė prašymą dėl valios pakeitimo atkuriant nuosavybės teises, kuriame nurodė, kad jis keičia valią nuosavybės atkūrimo procese ir prašė, kad už 8,5 ha žemės būtų atkurta nuosavybės teisė grąžinant lygiavertį miško plotą, o dėl likusios žemės valios nekeičia (b. l. 75).

24. NŽT 2019 m. birželio 13 d. pareiškėjui pervedė 26 805,84 Eur kompensaciją už valstybės išperkamą žemę (b. l. 73–74).

25. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė panaikinti NŽT Sprendimą teigdamas, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant Atkūrimo įstatymo nuostatas bei neatsižvelgiant į pareiškėjo išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

26. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą buvo įpareigotas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimo dėl teisingo atlyginimo byloje G. prieš Lietuvą, o jam tapus galutiniu, pareiškėjas neteko teisės keisti savo valios dėl atlyginimo būdo už 9,2705 ha žemės sklypą, kadangi valstybė buvo įpareigota atlyginti pareiškėjui 26 100 Eur turtinę žalą už pareiškėjui priklausiusį atkurti nuosavybės teisėmis 9,2705 ha žemės sklypą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vykdydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą, pagrįstai Sprendimu už 9,2705 ha ploto neatkurtą ir valstybės išperkamai žemei priskirtą žemę, atkūrė nuosavybės teises atlyginant pinigais, išmokant pareiškėjui žemės vertę – 26 805,84 Eur.

27. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nesigilino ir neatkreipė dėmesio, koks buvo ankstesnės bylos nagrinėjimo dalykas ir dėl ko buvo priimtas Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas, o minėto teismo priteistą sumą turtinės žalos atlyginimui pareiškėjas supranta, kaip kompensaciją už neteisėtai valstybės institucijų perleistą žemę kitiems asmenims žemę, t. y. už 0,54 ha. Pareiškėjo nuomone, jis turi teisę pasinaudoti kitais nuosavybės teisių atkūrimo būdais numatytais Atkūrimo įstatyme, kadangi pagal naują Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies redakciją, valią jis galėjo pakeisti iki 2019 m. birželio 1 d,. ką ir padarė 2019 m. gegužės 28 d. prašymu, tačiau atsakovas nesivadovavo pareiškėjo minėtame prašyme suformuluota valia ir įstatymu.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, todėl jų nekartodama papildo ir patikslina juos, atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reglamentavimą.

29. Kaip nurodė atsakovas ir nustatė pirmosios instancijos teismas NŽT Sprendimas buvo priimtas vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą.

V.

30. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 41 straipsnyje (Teisingas atlyginimas) nustatyta: „Jeigu Teismas nustato Konvencijos ar jos protokolų pažeidimą ir jeigu Aukštosios Susitariančiosios Šalies įstatymai leidžia tik iš dalies atlyginti pažeidimu padarytą žalą, tai prireikus Teismas gali priteisti nukentėjusiajai šaliai teisingą atlyginimą.“

31. Konvencijos 46 straipsnyje (Sprendimų privalomumas ir jų vykdymas¹) nustatyta: „1. Aukštosios Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Teismo sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra. 2. Galutinis Teismo sprendimas perduodamas Ministrų Komitetui, kuris prižiūri jo vykdymą. 3. Jei Ministrų Komitetas mano, kad galutinio sprendimo vykdymo priežiūrai trukdo su sprendimo aiškinimu susijusi problema, jis gali perduoti šį klausimą nagrinėti Teismui, kad šis nuspręstų dėl išaiškinimo. Sprendimui dėl perdavimo priimti būtina dviejų trečdalių įgaliotų dalyvauti Komitete atstovų balsų dauguma. 4. Jei Ministrų Komitetas mano, kad Aukštoji Susitariančioji Šalis atsisako vykdyti sprendimą byloje, kurios šalis ji yra, jis, oficialiai įspėjęs Šalį ir priėmęs sprendimą dviejų trečdalių įgaliotų dalyvauti Komitete atstovų balsų dauguma, gali perduoti Teismui nagrinėti klausimą, ar Šalis įvykdė savo įsipareigojimą pagal 1 dalį. 5. Jei Teismas nustato 1 dalies pažeidimą, jis perduoda bylą Ministrų Komitetui, kad šis apsvarstytų, kokių priemonių turi būti imtasi. Jei Teismas nenustato 1 dalies pažeidimo, jis perduoda bylą Ministrų Komitetui, kuris užbaigia bylos nagrinėjimą.“

32. Ministrų Komiteto Rekomendacijoje Nr. REC (2008)2 Valstybėms Narėms Dėl veiksmingų vidaus institucijų gebėjimų neatidėliotinai vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus nustatyta: „Ministrų Komitetas, remdamasis Europos Tarybos Statuto 15 straipsnio b punktu, a. pažymėdamas, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 46 straipsnį Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra; b. pakartodamas, kad sprendimai, kuriuose Teismas nustato pažeidimą Susitariančiąsias Šalis įpareigoja: – sumokėti bet kokias sumas, Teismo priteistas kaip teisingas atlyginimas; – imtis atitinkamų individualiųjų priemonių, siekiant nutraukti Teismo nustatytą pažeidimą ir, kiek tai įmanoma, atitaisyti jo padarinius; – imtis atitinkamų bendrųjų priemonių, siekiant nutraukti panašius pažeidimus arba užkirsti jiems kelią. c. prisimindamas, kad prižiūrint Ministrų Komitetui valstybė atsakovė gali laisvai pasirinkti, kokiomis priemonėmis ji atliks savo teisinę pareigą pagal Konvencijos 46 straipsnį vykdyti galutinius Teismo sprendimus; d. įsitikinęs, kad neatidėliotinas ir veiksmingas Teismo sprendimų vykdymas prisideda prie žmogaus teisių apsaugos valstybėse narėse stiprinimo ir prie ilgalaikio Europos žmogaus teisių apsaugos sistemos veiksmingumo; e. pažymėdamas, kad visiškai įgyvendinant Ministrų Komiteto 114 sesijoje (2004 m. gegužės 12 d.) priimtoje Deklaracijoje „Europos žmogaus teisių konvencijos įgyvendinimo veiksmingumo užtikrinimas nacionaliniu ir Europos lygmenimis“ numatytas nuoseklias priemones yra inter alia siekiama padėti įgyvendinti teisinę pareigą vykdyti Teismo sprendimus; <...>.“

33. Ministrų Komiteto Rekomendacijoje Nr. REC (2000)2 Valstybėms Narėms Dėl pakartotinio ar atnaujinto tam tikrų bylų nagrinėjimo nacionaliniu lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo nustatyta: „Ministrų Komitetas, vadovaudamasis Europos Tarybos Statuto 15 straipsnio b punktu, <…> pažymėdamas, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 46 straipsnį Susitariančiosios Šalys įsipareigoja vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – Teismas) sprendimą kiekvienoje byloje, kurios šalys jos yra, ir kad Ministrų Komitetas prižiūri jo vykdymą; atsižvelgdamas į tai, kad esant tam tikroms aplinkybėms dėl pirmiau minėto įsipareigojimo be Teismo paskirto teisingo atlyginimo pagal Konvencijos 41 straipsnį ir (arba) bendrųjų priemonių, taip pat gali prireikti patvirtinti kitas priemones, kurios garantuotų, kad nukentėjusioji šalis kiek įmanoma būtų grąžinta į padėtį, kurioje ji buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in integrum); pažymėdamas, kad Valstybės atsakovės kompetentingos institucijos, atsižvelgdamos į nacionalinėje teisinėje sistemoje numatytas priemones, nusprendžia, kurios iš jų yra labiausiai tinkamos pasiekti restitutio in integrum; <...>.“

34. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2019 01 11 įstatymo Nr. XIII-1925 (nuo 2019 m. vasario 1 d.) dalies redakcija) nustatyta: „Piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas. Institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.“

VI.

35. NŽT Sprendimas buvo priimtas vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą (Dėl esmės) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) ir sprendimą (Dėl teisingo atlyginimo) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10).

36. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimo (Dėl esmės) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) rezoliucinėje dalyje nurodė: „1. Skelbia skundus dėl pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimo kitais būdais nei natūra priimtinais, o likusią peticijos dalį – nepriimtina. 2. Nusprendžia, kad buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis. 3. Nusprendžia, kad Konvencijos 41 straipsnio taikymo klausimas nėra parengtas sprendimui dėl šioje byloje konstatuotu pažeidimu padarytos žalos, todėl: a) atideda minėtą klausimą; b) ragina Vyriausybę ir pareiškėją per šešis mėnesius nuo tos dienos, kurią šis sprendimas pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį taps galutinis, pateikti rašytines pastabas dėl pareiškėjui priteistinos žalos sumos ir visų pirma pranešti Teismui apie bet kokį galimą jų susitarimą; <...>.“

37. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendime (Dėl esmės) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) nustatė: „1999 m. gruodžio 29 d., 2000 m. kovo 28 d., 2000 m. gegužės 2 d., 2000 m. gegužės 4 d., 2000 m. rugpjūčio 16 d. ir 2000 m. rugsėjo 18 d. nacionalinės institucijos suteikė žemės sklypus asmenims S. J., I. T., E. G., A. G., J. T., A. I. ir E. Š. pagal jų 1991 m. spalio 28 d., 1991 m. spalio 10 d., 1991 m. lapkričio 22 d., 1991 m. rugpjūčio 8 d. ir 1991 m. gruodžio 9 d. prašymus (tokiu būdu atlygindamos jiems už sovietų režimo nacionalizuotą jų tėvų nuosavybę (žr. šio sprendimo 25 punktą)), o jie vėliau savo nuosavybės teises perleido Ž. S. Šiems tretiesiems asmenims žemė buvo suteikta toje pačioje vietovėje, kur pareiškėjo tėvo žemė buvo iki nacionalizavimo sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą (sprendimo 6 p.). 2009 m. vasario 5 d. valdžios institucijos priėmė sprendimą pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į 0,18 ha jo tėvui priklausiusios žemės sklypą ir informavo jį, kad jo nuosavybės teisės į likusius 9,3905 ha bus atkurtos vėliau (sprendimo 14 p.). Pareiškėjas padavė skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui, prašydamas i) pripažinti neteisėtais valdžios institucijų sprendimus, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę; ii) priteisti jam 1 422 791 LTL (apytiksliai 412 069 EUR) už jam padarytą turtinę žalą; iii) įpareigoti valdžios institucijas atkurti jo nuosavybės teises į konkretų žemės sklypą. Pastarojo reikalavimo vėliau atsisakyta. Pareiškėjas tvirtino, kad sprendimai, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę, buvo neteisėti, nes prašymą jis pateikė dar tada, kai ši žemė nebuvo valstybės išperkama žemė. Todėl jo nuosavybės teisės turėjo būti atkurtos (sprendimo 15 p.). 2009 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo galimybės pareiškėjo nuosavybės teisių atkurti natūra, nes toje žemėje jis nuosavybės teise neturėjo jokių pastatų (žr. šio sprendimo 24 punktą). 2001 m. nagrinėjama nuostata paskelbta prieštaraujančia Konstitucijai (žr. šio sprendimo 23 punktą). Teismas taip pat konstatavo, kad pareiškėjas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nėra praradęs. Be to, jam galėjo būti suteiktas net didesnės vertės žemės plotas, todėl nuspręsta, kad jis nepatyrė turtinės žalos (sprendimo 17 p.). Šį sprendimą pareiškėjas apskundė. 2010 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. Jis konstatavo, kad pareiškėjas dėl žemės grąžinimo natūra kreipėsi tik tada, kai nuosavybės teisės į ją jau buvo atkurtos tretiesiems asmenims (žr. šio sprendimo 6 ir 7 punktus). Teismas taip pat nurodė, kad 2002 m. spalio 29 d. yra laikytina diena, kai paaiškėjo žemės, kurią pareiškėjas prašė grąžinti natūra, konkreti vieta ir ribos. Be to, teismas nemanė, kad nacionalinių institucijų veiksmai buvo neteisėti, o tai yra turtinės žalos atlyginimo sąlyga (sprendimo 18 p.). Teismas pažymi, kad nacionaliniame procese pateiktuose pareiškėjo skunduose išskirtini du aspektai. Pirma, jis skundėsi negalįs atgauti žemės sklypo natūra. Antra, jis skundėsi negalįs už žemę gauti lygiaverčio žemės sklypo arba teisingos kompensacijos. Teismas šiuos skundus išnagrinės atskirai (sprendimo 32 p.). Taigi pareiškėjo teisė netrukdomai naudotis nuosavybe, įtvirtinta Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pirmame sakinyje, buvo apribota. Lieka tik nustatyti, ar šis apribojimas buvo pagrįstas (sprendimo 41 p.). 48. Atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, Teismas daro išvadą, kad nacionalinės institucijos neveikė pagal gero administravimo principą, kad užtikrintų pareiškėjo nuosavybės teisių apsaugą. Be to, dėl valdžios institucijų neveikimo buvo nepagrįstai pažeistas teisėtas pareiškėjo lūkestis, kad bus atkurtos jo nuosavybės teisės į likusį žemės sklypą. Dėl to nebuvo užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp bendrojo visuomenės intereso ir pareiškėjo asmeninio intereso, todėl jam teko pernelyg didelė individuali našta, kuri nesuderinama su Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsniu (sprendimo 48 p.).“

38. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimo (Dėl teisingo atlyginimo) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) rezoliucinėje dalyje nurodė: „1. Nusprendžia, a) kad atsakovė valstybė per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią sprendimas taps galutinis pagal Konvencijos 44 straipsnio 2 dalį, turi pareiškėjui sumokėti toliau nurodytas sumas: i) 26 100 EUR ir bet kokius taikytinus mokesčius turtinei žalai atlyginti; ii) 6 500 EUR ir bet kokius taikytinus mokesčius neturtinei žalai atlyginti; b) nuo minėto trijų mėnesių termino pabaigos iki sprendimo įvykdymo dienos per įpareigojimų nevykdymo laiką nuo minėtų sumų turės būti mokamos parastosios palūkanos pagal ribinę Europos centrinio banko skolinimo normą, pridedant tris procentus. 2. Atmeta likusią pareiškėjo reikalavimo dėl teisingo atlyginimo dalį.“

39. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime (Dėl teisingo atlyginimo) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) nustatė: 2017 m. spalio 10 d. paskelbtame sprendime („sprendimas dėl esmės“) Teismas konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį 9,3905 ha žemės sklypą <...> (sprendimo 2 p.). <...> Vyriausybė pabrėžė, kad dėl žemės trūkumo nebus įmanoma suteikti pareiškėjui lygiavertį žemės sklypą Vilniuje, todėl piniginė kompensacija buvo geriausias būdas atkurti likusias pareiškėjo nuosavybės teises. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo įtrauktas į sąrašą 0,12 ha žemės sklypui individualiai statybai gauti, likęs žemės sklypas, į kurį turėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, būtų 9,2705 ha, o jo vertė – 26085,84 eurų (sprendimo 9 p.). Teismas pakartoja, kad jis jau yra sutikęs, kad dalinės restitucijos principas, siekiant ištaisyti senas klaidas, atitinka Konvenciją ir kad dėl tos priežasties kompensacijos dydis už seniai prarastas nuosavybės teises gali būti įvertintas pagal metodikas, nustatytas nacionalinėje teisėje, o ne pagal tokios nuosavybės rinkos vertę (sprendimo 18 p.). Tokiomis aplinkybėmis, Teismo nuomone, būtų pagrįsta priteisti pareiškėjui 26 100 eurų turtinės žalos atlyginimui (sprendimo 19 p.).

VII.

40. Minėta, kad NŽT Sprendimas buvo priimtas vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą (Dėl esmės) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10) ir sprendimą (Dėl teisingo atlyginimo) byloje G. prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10).

41. Tiek iš Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje G. prieš Lietuvą sprendimų, tiek iš 2009 m. balandžio 10 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo (byloje Nr. I-169-580/2009) ir 2010 m. kovo 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties (byloje Nr. A146-479/2010) matyti, kad teisme yra išnagrinėti pareiškėjo reikalavimai pripažinti neteisėtais valdžios institucijų sprendimus, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę ir priteisti jam 1 422 791 Lt (apytiksliai 412 069 Eur) už jam padarytą turtinę žalą. Pareiškėjo reikalavimų teismui pagrindu yra nurodytos ir teisme išnagrinėtos aplinkybės, kad pareiškėjas negalėjo atgauti žemės sklypo natūra ir negalėjo už žemę gauti lygiaverčio žemės sklypo arba teisingos kompensacijos. Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas sprendė, kad pareiškėjas teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nėra praradęs, todėl pareiškėjas nepatyrė turtinės žalos, kuri neturėjo būti priteista, nes vykęs nuosavybės teisių atkūrimo procesas buvo teisėtas. Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendė, kad buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį 9,3905 ha žemės sklypą, todėl pareiškėjui priteisė 26 100 eurų turtinės žalos atlyginimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas priteisė pareiškėjui žalos atlyginimą, kuris paskaičiuotas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nurodytą 9,2705 ha žemės vertę (26 085,84 eurų).

42. Taigi tiek nacionaliniai teismai, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas vertino pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo, kurio pagrindu buvo pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl neteisėto ir nesuderinamo su Konvencijos reikalavimais nuosavybės teisių atkūrimo proceso į pareiškėjo tėvo žemę valdytą iki nacionalizavimo sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą. Todėl nepagrįsti yra pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad 26 100 eurų turtinės žalos atlyginimas, kurį pareiškėjui priteisė Europos Žmogaus Teisių Teismas yra už 0,54 ha žemės, kuri neteisėtai buvo suteikta tretiesiems asmenims. Teisme nagrinėjamos ir konkrečios pagal pareiškėjo skundą išnagrinėtos bylos ribas apibrėžia ne tik skundo dalykas (pareiškėjo reikalavimai teismui), bet ir skundo pagrindas (pareiškėjo nurodomos aplinkybėmis, kuriomis remiamasi kaip reikalavimo pagrindu). Todėl pareiškėjo tvirtinimas, kad jis kreipėsi į teismą su reikalavimais pripažinti neteisėtais valdžios institucijų sprendimus, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę ir priteisti jam padarytą turtinę žalą, turėtų būti suprantami tik kaip reikalavimai priteisti žalą už tretiesiems asmenims neteisėtai perduotą žemės dalį, yra nesuderinami su nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo įvertintomis aplinkybėmis, kurios buvo nurodytos kaip pareiškėjo reikalavimų pagrindas bei su teismų sprendimų motyvais.

43. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimas priteisti pareiškėjui 26 100 eurų turtinės žalos atlyginimą, kuris yra teisingas atlyginimas už 9,2705 ha žemės, į kurią pareiškėjui nebuvo atkurtos nuosavybės teisės kaip tai garantuoja Konvencija, sudarė pagrindą Lietuvos Respublikai neatidėliotinai ir veiksmingai vykdyti šį galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą ir sumokėti pareiškėjui nurodytą sumą. Valstybės pareiga vykdyti galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą (konkrečiu atveju sumokėti teismo priteistą turtinę žalą) kyla iš Konvencijos 46 straipsnio, ši pareiga pabrėžiama taip pat ir Ministrų Komiteto, kuris pagal Konvenciją prižiūri galutinių Teismo sprendimų vykdymą, Rekomendacijose (Nr. REC (2008)2 Valstybėms Narėms Dėl veiksmingų vidaus institucijų gebėjimų neatidėliotinai vykdyti Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimus, Nr. REC (2000)2 Valstybėms Narėms Dėl pakartotinio ar atnaujinto tam tikrų bylų nagrinėjimo nacionaliniu lygmeniu po Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų priėmimo).

44. Pareiškėjui įgyvendinus savo teisę kreiptis į administracinį teismą reikalaujant pripažinti neteisėtais valdžios institucijų sprendimus, kuriais tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į jo tėvui priklausiusią žemę ir priteisti jam turtinės žalos atlyginimą, t. y. panaudojus visas vidaus teisinės gynybos priemones, bei kreipiantis į Europos Žmogaus Teisių Teismą dėl nuosavybės teisės pažeidimo, pareiškėjo klausimas buvo išspręstas Europos Žmogaus Teisių Teismui priėmus galutinį sprendimą dėl teisingo atlyginimo priteisimo. Teisme galutinai išspręstas klausimas negali būti nagrinėjamas iš naujo remiantis res iudicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principu, taigi pareiškėjas, kuriam galutiniu Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu yra priteistas teisingas atlyginimas už prarastą nuosavybę, negali reikalauti šį klausimą spręsti iš naujo, nors po administracinių ir teismų sprendimų priėmimo nacionalinėje teisėje ir įsigaliojo norma, kuri suteikia asmenims teisę pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo (Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. XIII-1925 (nuo 2019 m. vasario 1 d.) dalies redakcija). Todėl aplinkybė, kad po NŽT Sprendimo priėmimo (tačiau iki teisingo atlyginimo pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimą faktinio sumokėjimo), pareiškėjas manė, kad gali pasinaudoti Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta galimybe, šiuo atveju prašyti kitaip išspręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, negu yra išspręsta teismų sprendimuose, negalėjo turėti reikšmės NŽT Sprendimo teisėtumui ir tolimesnėms NŽT veiksmams – išmokant pareiškėjui teisingą atlyginimą pagal galutinį Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimą.

45. NŽT 2019 m. gegužės 17 d. ginčijamas Sprendimas, kuriuo nuspręsta atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į tenkančią 9,2705 ha žemę (vertė 16 753,65 Eur), atlyginant pinigais indeksuotą vertę 26 805,84 Eur, nurodant Sprendime, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,1800 ha žemės atkurtos 2009 m. vasario 5 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-6865, o nuosavybės teisės į tenkančią 0,1200 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau, bei 26 805,84 Eur kompensaciją už valstybės išperkamą žemę išmokėjimas, laikomas galutinio Europos Žmogaus Teisių Teismo Sprendimo vykdymu, sumokant šiuo Sprendimu priteistą kaip teisingas atlyginimas sumą. NŽT 2019 m. gegužės 17 d. priėmus ginčijamą Sprendimą, nutrauktas Teismo nustatytas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas ir, kiek tai įmanoma, atitaisyti jo padariniai, o pareiškėjas kaip nukentėjusioji šalis kiek įmanoma yra grąžintas į padėtį, kurioje jis buvo iki Konvencijos pažeidimo (restitutio in integrum). NŽT 2019 m. gegužės 17 d. ginčijamas Sprendimas yra teisėtas, todėl naikinti šį sprendimą pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, kaip ir nėra pagrindo pripažinti, kad šiuo sprendimu buvo pažeistos pareiškėjo teisės į nuosavybės atkūrimą.

46. Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai sprendė dėl NŽT taikytos materialiosios teisės, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. G. (F. G.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas DirvonasRičardas PiličiauskasVeslava Ruskan