- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2009-04-10
- Bylos Nr.
- I-169-580/2009
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Petras Viščinis (pirm.), Jūra Marija Strumskienė (pran.), Audrius Bakaveckas
- Pareiškėjas
- F. G.
- Atsakovas
- Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos
- Trečiasis asmuo
- D. K. G., E. G., Ž. S., H. D., V. T., A. T.
- Advokatai
- Paulius Bružas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Petro Viščinio (kolegijos pirmininkas), Jūros Marijos Strumskienės (pranešėja) ir Audriaus Bakavecko,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. G. skundą atsakovams Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities viršininko administracijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims D. K. G., E. G., Ž. S., H. D., V. T., A. T., dėl įsakymo ir sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas F. G. patikslintame skunde prašė teismo: pripažinti neteisėtu Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-16 sprendimą Nr. 01-780, kuriuo tretiesiems asmenims buvo atkurtos nuosavybės teisės į V. G. (V. G.) iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtą žemės sklypą; pripažinti neteisėtais Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 įsakymus Nr. 3075-01, Nr. 3076-01 bei 2000-10-19 įsakymą Nr. 3470-01, kuriais tretiesiems asmenims neatlygintinai buvo suteikti žemės sklypai V. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise turėtame žemės sklype; priteisti iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos neteisėtais jos veiksmais padarytą 1422791 Lt dydžio turtinę žalą; įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją per 3 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į žemės sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Visorių gyvenamųjų namų kvartale, Vilniaus mieste. Paskutinio reikalavimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nurodytą žemės sklypą atsisakė, kadangi Vilniaus apskrities viršininkas 2009-02-05 sprendimu Nr. 2.4-01-6865 atkūrė nuosavybės teises.
Paaiškino, kad 2000 metais Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. G. iki nacionalizacijos valdytą 9,5705 ha ploto žemės sklypą, esantį Visorių kaime, kuris pagal dabartinį suskirstymą priklauso Vilniaus miesto teritorijai. Prie prašymų buvo pridėti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai, turėto nuosavybės teise žemės sklypo planas. 2008-04-30 Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius raštu Nr. 819-197 informavo, kad V. G. iki nacionalizacijos Bajorų kaime turėta žemė priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą. Tai pat šiuo raštu buvo atsisakyta pateikti duomenis apie tai, kokių asmenų privačių namų valdų žemės sklypai yra V. G. turėtoje žemėje. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008-08-01 sprendimu įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją pateikti informaciją nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko V. G. turėtą žemę klausimais. Gavus Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2008-09-04 atsakymą Nr. (31)-1.2-3110-(3.31) paaiškėjo, kad dalis turėtos žemės yra užimta privačiomis namų valdomis, kurios buvo suformuotos tretiesiems asmenims atkuriant jiems nuosavybės teisės. Jau po pareiškėjo prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo dienos Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-16 sprendimu Nr. 01-780 buvo atkurtos nuosavybės teisės J. T. (J. T.) į žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 įsakymu Nr. 3075-01 buvo suteiktas neatlygintinai žemės sklypas A. I., o 2000-09-18 įsakymu Nr. 3076-01 suteiktas žemės sklypas E. Š., kurie 2000-10-19 įsakymu Nr. 3470-01 buvo pakeisti vietoj nurodytų asmenų įrašant Ž. S.. Be to, paaiškėjo, kad vienas V. G. priklausiusioje žemėje esantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), į kurį 2000-03-28 sprendimu Nr. 01-546 buvo atkurtos nuosavybės teisės I. T., Vilniaus apygardos administracinio teismo 2002-03-15 sprendimo pagrindu grąžintas Lietuvos valstybei ir nėra užstatytas.
Vilniaus apskrities viršininko sprendimai ir įsakymai yra neteisėti, nes remiantis, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje, išskyrus atvejus, kai turėta žemė priskiriama valstybės išperkamai, arba pilietis nepageidauja jos susigrąžinti natūra. Projektuoti žemės sklypus siekiant neatlygintinai juos suteikti kitiems piliečiams galima tik iš laisvos žemės fondo. Žemė yra laisva tik tuo atveju, jei jos nepretenduoja susigrąžinti natūra kiti piliečiai. Pareiškėjo prašymas atkurti nuosavybės teises paduotas, kai V. G. priklausiusi žemė nebuvo priskirta valstybės išperkamai, todėl nuosavybės teisės į šią žemę turėjo būti atkurtos būtent jam. Be to, žemės sklypai perduoti nesilaikant 1997 metų Vyriausybės nutarimo Nr. 1057 „Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 37 punkte nustatytos eilės. Kadangi atsakovas pažeidė minėtų teisės aktų normas, neteisėtais veiksmas buvo padaryta turtinė žala. Vilniaus apskrities viršininko administracijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, todėl privalo atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio reikalavimus. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, apskaičiuojant padarytos žalos dydį reikia atsižvelgti į turto vertę, kuris būtų gautas, jei nebūtų buvę atsakovo neteisėtų veiksmų. Todėl žalos dydis apskaičiuotinas pagal žemės sklypų, į kuriuos turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, rinkos vertę. Kadangi žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė yra 793655 Lt, žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 485136 Lt, o žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė – 144000 Lt, iš viso padaryta 1422791 Lt dydžio turtinė žala.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėjas 2000-07-28 pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kartu pateikdamas nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus. 2002-10-29 buvo atliktas turėtos iki nacionalizacijos žemės sklypo buvimo vietos nustatymas, surašytas sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/02/15-104. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-01-03 raštu Nr. 31/03/17-1 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės valdybą prašydamas nustatyti žemės sklypo ribas, plotą ir naudojimo sąlygas. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamentas 2003-02-14 raštu Nr. 203-17-256 informavo, kad kartografuotas žemės sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Apie tai pareiškėjas buvo informuotas Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2003-02-28 raštu Nr. 31/03/22-534. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2006-05-17 raštu Nr. S17-79 pakartotinai kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių dėl žemės sklypo ribų, ploto ir naudojimo sąlygų nustatymo. Vilniaus miesto savivaldybės meras 2006-06-14 raštu Nr. A51-9864-(3.6-PD-4) informavo Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių, kad iki nacionalizacijos turėta V. G. žemė yra valstybės išperkama, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypais bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą.
Nuosavybės teisės į žemę buvo atkuriamos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kurie galiojo pareiškėjo kreipimosi dėl nuosavybės teisių atkūrimo metu. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punktu, 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas ginčijamų administracinių aktų priėmimo metu nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ginčijamoje vietoje. Konstitucinis Teismas 2001-04-02 nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo nutarimą buvo 2002-04-02 pakeistas ir papildytas. Minėtame įstatyme išvardinti atvejai, kada žemė išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Vilniaus apskrities viršininko administracija tinkamai vadovavosi teisės aktais ir suteikė neatlygintinai žemės sklypus tretiesiems asmenims pagal jų išreikštą valią. A. I. ir E. Š. 1991-12-09 pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kartu pateikdami reikalingus giminystės ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Vilniaus miesto valdyba 1992-04-05 sprendimais Nr. 502-467-3 ir Nr. 502-467-2, 1994-05-12 potvarkiu Nr. 939V nusprendė A. I. ir E. Š. neatlygintinai suteikti ne didesnius kaip 0,20 ha ploto žemės sklypus. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 1998-07-16 įsakymu Nr. 2076-01 A. I. ir E. Š. buvo suteikti žemės sklypai individualiai statybai, tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 1999-08-03 sprendimu šis įsakymas buvo panaikintas. Vykdant nuosavybės teisių atkūrimo procesą toliau, A. I. ir E. Š. buvo pasiūlyti 1800 kv. m ploto žemės sklypai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) individualaus namo statybai Visorių gyvenamųjų namų kvartale. 2000-09-18 Vilniaus apskrities viršininkas įsakymais Nr. 3075-01 ir Nr. 3076-01 pagrįstai atkūrė nuosavybės teises minėtiems asmenims neatlygintinai suteikiant nuosavybėn naujus 0,1800 ha žemės sklypus Visorių gyvenamųjų namų kvartale. Atsižvelgiant į 2000-03-03 sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 21 notarų biuro, reg. Nr. VŠ-504, pagal kurią A. I. perleido Ž. S. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, bei į 2000-03-03 sutartį, patvirtintą Vilniaus miesto 21 notarų biuro, reg. Nr. VŠ-513, pagal kurią E. Š. perleido Ž. S. teisę į išlikusio nekilnojamojo turto atkūrimą, Vilniaus apskrities viršininkas 2000-10-19 įsakymu Nr. 3470-01 iš dalies pakeitė 2000-09-18 įsakymus Nr. 3075-01 ir 3076-01 vietoje A. I. ir E. Š. įrašydama Ž. S.. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 1932 yra priimtas ginčijamas 2000-08-16 Vilniaus apskrities viršininko sprendimas Nr. 01-780, kuriuo pagrįstai ir teisėtai atkurtos nuosavybės teisės neatlygintinai suteikiant nuosavybėn naują 0,1800 ha žemės sklypą Visorių gyvenamųjų namų kvartale Nr. 200 J. T.. J. T. pateikė prašymą ir nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus 1991-08-08. Pareiškėjas nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė įrodymų iš kurių būtų galima spręsti, kad perduodant neatlygintinai žemės sklypus buvo pažeista nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Pagal CK 6.271 straipsnį civilinė atsakomybė atsiranda tik esant tam tikrų sąlygų visumai: neteisėtiems veiksmams, žalai ir priežastiniam ryšiui. Žalą apibūdina ir ieškovo pareigą įrodyti žalos atsiradimo faktą numato CK 6.249 straipsnis. Pareiškėjas neįrodė realios žalos buvimo fakto ir priežastinio ryšio tarp tariamos žalos ir atsakovo išleistų aktų, kurių teisėtumas nėra paneigtas. Žala nėra preziumuojama, pareiškėjas turi įrodyti nuostolių atsiradimą, tai reiškia, kad turi įrodyti ir tai, kad negautos pajamos realios, o ne tikėtinos. Žemės sklypo vertė svarbi tik disponuojant turtu, o prielaidų pareiškėjui įsigyti ginčo žemės sklypus nėra. Neteisinga ir prielaida, jog žala yra padaryta dėl neteisėtų Vilniaus apskrities viršininko administracijos veiksmų. Pareiškėjas neįrodė, kad atsakovo darbuotojai, priimdami įsakymus ir sprendimą, veikė ne taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjui turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus.
Skundas atmestinas.
Pareiškėjas prašo priteisti iš valstybės turtinės žalos atlyginimą, kurį teigia patyręs dėl to, kad Vilniaus apskrities viršininkas priėmė neteisėtus sprendimus dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo žemėje, kuri turėjo būti grąžinta pareiškėjui. Pareiškėjas neprašo panaikinti atsakovo priimtų sprendimų, neteisėtais juos prašo pripažinti toje apimtyje, kiek tai reikalinga sprendžiant žalso atlyginimo klausimus.
Turtinės žalos atlyginimą reglamentuoja Civilinio kodekso 6.271 straipsnis. Čia numatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstyybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito darbuotojo kaltės valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį kyla, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti. Siekiant žalos atlyginimo privaloma įrodyti, kad valdžios institucijų darbuotojai priėmė neteisėtus, t.y. teisės aktams prieštaraujančius sprendimus, kurių pasekoje asmuo neteko turto, turėjo nuostolių ar negavo pajamų.
Pareiškėjas 2000-07-29 padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo V. G. Verkių dvare valdytą 9,5705 ha žemę (t. 2, b. l. 142, 167, 169). Pageidaujamu nuosavybės teisės atkūrimo būdu nurodė naujo sklypo skyrimą. 2000-08-11 pagal liudytojų parodymus buvo sudaryta V. G. iki nacionalizacijos priklausiusios žemės schema (t. 3, b. l. 166).
Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 įsakymu Nr. 3076-01 E. Š. neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 0,1800 ha ploto žemės sklypas individualiai statybai, esantis Visorių gyvenamajame kvartale, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 1, b. l. 10). Vilniaus apskrities viršininko 2000-09-18 įsakymu Nr. 3075-01 A. I. neatlygintinai nuosavybėn suteiktas 0,1800 ha ploto žemės sklypas individualiai statybai, esantis Visorių gyvenamajame kvartale, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 1, b. l. 11). Vilniaus apskrities viršininko 2000-10-19 įsakymu atsižvelgiant į Vilniaus miesto 21-ajame notarų biure patvirtintas sutartis abu aukščiau minėti įsakymai buvo pakeisti vietoje A. I. ir E. Š. pavardžių įrašant Ž. S. pavardę (t. b. l. 12). Vilniaus apskrities viršininko 2000-08-16 įsakymu Nr. 01-780 mirusio J. T. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1800 ha ploto žemės sklypą individualiai statybai, esantį Visorių gyvenamajame kvartale, sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), Vilniuje (t. 1, b. l. 15).
Vilniaus žemėtvarkos skyrius 2001-01-22 parengė pažymą Nr. 30/02/15-196, kurioje nurodė, jog apžiūrėjus vietoje nustatyta, kad dalis priklausiusios žemės yra laisva ir gali būti grąžinta paveldėtojams (t. 3, b. l. 165). 2002-07-30 prašymu pareiškėjas paprašė, kad jam nuosavybės teisė būtų atkuriama natūra (t. 3. b. l. 164). 2002-10-29 parengtas Sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas Nr. 31/02/15-104 (t. 3, b. l. 159). Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003-01-03 raštu Nr. 31/03/17-1 ir 2006-05-17 raštu Nr. S17-79 kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės valdybą prašydama nurodyti ar žemė priskiriama grąžinamai žemei (t. 3, b. l. 157-158, 153-154). Vilniaus miesto savivaldybė 2003-02-14 raštu Nr. 203-17-256 ir 2006-06-14 raštu Nr. A51-9864-(3.6-PD-4) informavo, kad žemė priskirta valstybės išperkamai (t. 3, b. l. 156, 152), nes priskirta valstybinės reikšmės miškui ir užimta privačių namų valdų žemės sklypais.
Prašomi pripažinti neteisėtais sprendimai buvo priimti 2000-08-16 ir 2000-09-18 aktais. Tuo metu galiojusios redakcijos Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 staripsnio 2 dalies 1 punkte buvo nustatyta taisyklė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Pagal to paties įstatymo 12 straipsnio 3 dalį valstybės išperkamai žemei buvo priskirta žemė iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, išskyrus šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje numatytą išimtį, kai prie statinių esantis naudojamas žemės sklypas yra nuosavybės teise turėtoje žemėje ir perduodamas neatlygintinai nuosavybėn. Vadinasi, pagal tuo metu buvusį teisinį reguliavimą pareiškėjas neturėdamas nuosavybės teise gyvenamojo namo ar kito pastato negalėjo pretenduoti į nuosavybės teisių grąžinimą natūra tėvui priklausiusios žemės vietoje. Esant tokiai situacijai apskrities viršininko priimti sprendimai atitiko teisės aktų reikalavimus.
2002-04-02 įstatymu Nr. IX-832 buvo pakeistas Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas jį išdėstant sekančiai, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvų (neužstatytų) žemės sklypų, kuriuos numatoma grąžinti natūra turėtoje vietoje, planus Vyriausybės nustatyta tvarka tvirtina savivaldybių tarybos. Po šios teisės normos įsigaliojimo pareiškėjas būtų buvęs tinkamas pretendentas į nuosavybės atkūrimą natūra miesto žemėje, jei žemės sklypai tuo metu nubūtų buvę pagal sprendimų priėmimo metu galiojusias teisės normas paskirti kitiems asmenims. Įsigaliojus Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto pakeitimui, V. G. priklausiusi žemė buvo priskiriama valstybės išperkamai kaip užimta (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 12 straipsnio 3 dalis).
Konstitucinis teismas 2001-04-02 nutarimu pripažino, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria numatyta, kad laisva (neužstatyta) žemė negrąžinama natūra, jei pilietis neturi gyvenamojo namo ar kito pastato prie nuosavybės teise turėtos žemės, nors šiai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, taip pat įstatymo 12 straipsnio 3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad yra išperkama žemės dalis, liekanti perdavus piliečiui neatlygintinai nuosavybėn prie gyvenamojo namo ar kito pastato esantį naudojamą žemės sklypą, kuris yra nuosavybės teise turėtoje žemėje, nors minėtai laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai.
Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnyje numatyta, kad teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Šiuo metu nuostatos, kurių pagrindu priimti Vilniaus apskrities viršininko sprendimai, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėtų būti argumentu nustatant sprendimo teisėtumą, išskyrus atvejus, kai sprendimai laikomi įvykdytais. Tačiau tuo pačiu negali būti konstatuota, kad atsakovas, preziumuodamas taikomo įstatymo atitikimą Konstitucijai, netinkamai vykdė savo kaip viešojo administravimo subjekto pareigas. Lietuvos vyriausias administracinis teismas 2004-03-01 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-219/2004 yra išaiškinęs sprendimo, pagrįsto antikonstituciniu teisės aktu, įvykdymo momentą, numatytą Konstitucinio teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje, su kuo siejamas negalimumas vykdyti sprendimus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams. Teismas nustatė, kad „sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti“. Tokios galimybės išnykimas sietinas su senaties termino pasibaigimo momentu. Kaip matyti iš pareiškėjo 2003-03-26 prašymo (t. 2, b. l. 161) pareiškėjui jau tuo metu buvo žinoma, kad nuosavybės teisės jam nebus atkuriamos dėl to, kad žemė yra priskirta valstybės išperkamai. Tai papildomai pranešta Vilniaus miesto žemėtvqarkos skyriaus 2003-02-28 raštu Nr. 31/03/22-534 (t. 2, b. l. 155). Tuo tarpu skundas gautas ir įteiktas paštui tik 2008-10-07 Nors šiuo atveju senaties nėra taikoma, nes tokio reikalavimo atsakovas nepareiškė, tačiau klausimo sprendimas aktualus nustatant sprendimo įvykdymo momentą, t.y. nuo kada sprendimas gali būti laikomas įvykdytu. Sprendimo, susijusio su trečiųjų asmenų teisėmis įvykdymas negali būti siejamas su atsakovo rėmimusi ar nesirėmimu senaties instituto normomis. Tuo ši byla skiriasi nuo situacijos, nagrinėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo admionistracinėje byloje Nr. A-1123-2006, kurioje priimta 2006-07-01 nutartis. Bylos atveju sprendimas laikytinas įvykdytu galiojant teisės normoms, kurios pripažintos antokonstitucinėmis, todėl jo teisėtumas gali būti grindžiamos jo priėmimo metu galiojusiomis normomis.
Kaip jau minėta, pareiškėjas pirminiame prašyme pareiškė valią atkurti nuosavybę ne grąžinant natūra, bet skiriant naują žemės sklypą. Tik 2002-07-30 prašymu pareiškėjas paprašė žemę grąžinti natūra. Pagal prašymo padavimo metu galiojusią Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2002-04-19, piliečiams nebuvo suteikiama teisė keisti valią pasirenkant vietoje nekilnojamojo turto išpirkimo turto grąžinimą natūra. Teisės aktai nenumatė, jog pretendentui nesiekiant žemės grąžinimo natūra, su žeme negali būti atliekami jokie veiksmai, žemė turi būti saugoma ir laukiama nuosavybės teisių atkūrimo buvusio savininko paveldėtojams pabaigos. Taigi, pareiškėjo prašymo padavimas netrukdė atsakovui laikyti žemę, priklausiusią V. G., laisva.
Pareiškėjas nenurodė jokių kitų teisės aktų pažeidimų, paskiriant žemės sklypus J. T., E. Š. ir A. I., išskyrus jau aptartąjį. Šiuo metu žemės sklypai perleisti tretiesiems asmenims, todėl šio klausimo nagrinėjimas jokių teisinių pasekmių negalėtų turėti. Su tuo sutinka ir pats pareiškėjas, nurodydamas, jog neprašys sklypų išreikalauti ir nesieks jų perdavimo jam pačiam.
Kartu pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo nurodyta žala tokia negali būti pripažįstama pagal Civilinio kodekso 6.249 straipsnį. Žala suprantama kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos, o taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas prašo priteisti trijų sklypų rinkos vertę pagal VĮ Registrų centro duomenis. Nėra teisinga laikyti, kad pareiškėjų būtų padaryta tokia žala. Pareiškėjas nėra praradęs šių sklypų, o taip pat nepraradęs ir teisės į nuosavybės teisių atkūrimą kitoje vietoje ar kitu būdu. Šią savo teisę jis dar galės realizuoti įstatymų nustatyta tvarka. Net ir nustačius veiksmų neteisėtumą, tokios žalos nebūtų galima laikyti pagrįsta ir įrodyta. Vilniaus apskrities viršininko 2009-02-05 sprendimu Nr. 2.4-01-6965 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į dalį V. G. turėtos žemės, nuosavybės teisių atkūrimo procesas dar neužbaigtas. Žala galėtų būti vertinama kaip patirti nuostoliai, kai, pavyzdžiui, dėl neteisėtų veiksmų, pareiškėjui būtų suteiktas mžesnės vertės sklypas, nei jis būtų gavęs, jei jo atžvilgiu būtų buvęs priimtas teisėtas sprendimas. Gali atsitikti ir taip, kad pareiškėjui vietoje šio žemės sklypo nuosavybės teisės ekvivalentina natūra ar kitu būdu bus atkurtos į vertingesnį objektą.
Pareiškėjas atsisakė vieno iš pareikštų reikalavimų, atsisakymas susijęs su reikalavimo patenkinimu, todėl jis nepažeidžia viešojo intereso bei neprieštarauja imperatyvioms teisės normoms. Byla šioje dalyje nutraukiama remiantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 127 straipsniu,
nusprendė:
Bylą dalyje dėl reikalavimo įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją atkurti F. G. nuosavybės teisę į žemės sklypą, kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini), esantį Visorių gyvenamųjų namų kvartale, Vilniaus mieste, nutraukti.
Kitoje dalyje pareiškimą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.