- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-12-09
- Bylos Nr.
- eI-4151-595/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02312-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė, Vita Valeckaitė, Jolanta Vėgelienė
- Pareiškėjas
- F. G.
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 18.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jolantos Vėgelienės ir Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. G. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas F. G. (toliau- ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau- ir NŽT) 2019-05-17 sprendimą Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ (toliau- ir Sprendimas).
Skunde nurodo, kad 2000-07-29 Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. G. (V. G.) iki nacionalizacijos valdytą 9,5705 ha žemės sklypą Verkių dvare (pagal dabartinį susiskirstymą (duomenys neskelbtini)) natūra. Vilniaus apskrities viršininko administracija pripažino jam turtinę teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko V. G. (V. G.) iki nacionalizacijos valdytą 9,5705 ha žemės sklypą. Vėliau sužinojo, kad dalis jo tėvo turėtos žemės Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau- ir VAVA) sprendimais (jau po prašymo pateikimo) buvo atkurta nuosavybės teise tretiesiems asmenims. Dėl šių neteisėtų VAVA veiksmų savo teises gynė administraciniuose teismuose, kurie priėmė jam nepalankius sprendimus. Nesutikdamas su administracinių teismų procesiniais sprendimais, pateikė pareiškimą Europos Žmogaus Teisių Teismui, siekdamas, kad būtų apgintos jo turtinės teisės į teisingą turėtos nuosavybės teisų atkūrimą, jos neliečiamumą ir teisingą atlyginimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019-01-15 byloje G prieš Lietuvą sprendimu nustatė ir konstatavo pažeidimus jo atžvilgiu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir atitinkamai priteisė iš LR Valstybės kompensacijas. Po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo NŽT neva jį įvykdė, t.y. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė atkurti nuosavybės teises į jam tenkančią nekilnojamojo turto dalį 9,2705 ha žemės kompensuojant už ją pinigais.
Nurodo, kad su priimtu Sprendimu nesutinka, kadangi jis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas pažeidžiant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau - ir Atkūrimo įstatymas) nuostatas, jo teises ir teisėtus interesus. Pažymi, kad jis buvo pareiškęs norą susigrąžinti visą savo tėvo V. G. valdytą žemę natūra. Pagal Atkūrimo įstatymo 18 str. 3 d. „Institucijos, nagrinėjančios piliečių prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nesant galimybės pagal šį įstatymą nuosavybę grąžinti natūra, privalo piliečiams raštu pasiūlyti kitus šiame įstatyme numatytus atlyginimo būdus“, tačiau atsakovas, ne tik nepasiūlė jam kitų nuosavybės atkūrimo būdų, tačiau savavališkai priėmė sprendimą dėl nuosavybės teisių į turto dalį - 9,2705 ha atkūrimą kompensuojant pinigais. Mano, jog jo, kaip paveldėtojo teisės ir teisėti interesai šiuo atveju yra pažeisti, nes atvykęs į sprendimo priėmimą minėjo, kad nepageidauja, jog nuosavybės teisės būtų jam atkurtos kompensuojant pinigais, o pageidauja, kad būtų grąžinta žemė natūra, o jei tokios galimybės nėra, kompensuota lygiaverčiu miško plotu. Tokį prašymą jis vėliau pateikė ir raštu. Nurodo, kad tokią jo teisę numatė ir Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. Tačiau nepaisant jo pakeistos valios, atsakovas priėmė sprendimą atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais, reiškia prieš jo valią ir įstatymo nuostatas, todėl toks sprendimas yra naikintinas.
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundo reikalavimus palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytais motyvais ir prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau - atsakovas) atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (e.b.l. 43-49).
Atsiliepime atsakovas nurodo faktines aplinkybes, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu pareiškėjui. Atsiliepime nurodo, kad Sprendimas yra priimtas vykdant įsiteisėjusį Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019 m. sausio 15 d. sprendimą (peticijos Nr. 54882/10), vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, laikantis procedūrų bei priimtas kompetentingos institucijos, todėl nėra pagrindo jo naikinti ir dėl to pareiškėjo skundas yra atmestinas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Byloje kilo ginčas dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019-05-17 sprendimo Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ teisėtumo ir pagrįstumo.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau - Atkūrimo tvarka) ir kiti teisės aktai.
Iš rašytinės bylos medžiagos, šalių paaiškinimų nustatyta, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius vykdo nuosavybės teisių atkūrimą pareiškėjui F. G. į buvusio savininko V. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą 9,5705 ha ploto žemės sklypą B kaime (buv. Verkių dvare), (duomenys neskelbtini). Prašymą atkurti nuosavybės teises pareiškėjas pateikė 2000-07-29, pasirinkdamas pageidaujamą atkurti nuosavybės teisių atkūrimo būdą „naujas sklypas“. 2003-03-26 pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame išreiškė valią perduoti jam neatlygintinai lygiavertį naują žemės sklypą individualiai statybai (duomenys neskelbtini) mieste. Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2009-01-22 parengė pažymą Nr. 4 “Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į 9,5705 ha buv. savininko V G. B. k. valdytos žemės dalį. Vilniaus apskrities viršininko 2009-02-05 sprendimu Nr. 2.4-01-6865 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui F. G.“ atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra 0,1800 ha žemės sklypą Nr. 196 (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale, (duomenys neskelbtini) mieste. Taip pat nurodyta, kad nuosavybės teisės į 9,3905 ha žemės dalį bus atkurtos vėliau. NŽT Vilniaus miesto skyriuje 2012-05-30 buvo gautas pareiškėjo prašymas, kad jam būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra, o nesant galimybės - būtų suteiktas neatlygintinai nuosavybėn naujas žemės sklypas Vilniaus mieste, už likusį neatkurtą plotą - parengta išvada dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo. Vilniaus miesto savivaldybė 2003-02-14 raštu Nr. 203-17-256, Vilniaus miesto savivaldybės meras 2006-06-14 raštu Nr. A51-9864-(3.6-PD-4), Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamentas 2018-08-16 raštu Nr. A51- 69978/18(2.14.2.4-MP8) informavo NŽT Vilniaus miesto skyrių, kad buvusio savininko V. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemė buvusiame B kaime yra priskirta valstybės išperkamai žemei, nes užimta privačių namų valdų žemės sklypas bei patenka į valstybinės reikšmės miško plotą, todėl nuosavybės teisių atkūrimas natūra šioje teritorijoje nėra galimas, o už valstybės išperkamą žemę kompensuojama Atkūrimo įstatymo 16 straipsnyje nurodytais būdais.
Byloje nustatyta, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2017-10-10 paskelbė sprendimą byloje G prieš Lietuvą (peticijos Nr. 54882/10), kuriuo konstatavo, jog Lietuva pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau - Konvencija) pirmojo protokolo 1 straipsnį (nuosavybės apsauga) ir paragino Vyriausybę ir pareiškėją susitarti dėl teisingo atlyginimo. Šalims nepasiekus susitarimo dėl galimo žalos atlyginimo, 2019-01-15 Europos Žmogaus Teisių Teismas paskelbė sprendimą dėl teisingo atlyginimo byloje G prieš Lietuvą (e.b.l. 15-20). Europos Žmogaus Teisių Teismas 2019-01-15 sprendime konstatavo, kad buvo pažeistas Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnio pažeidimas dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą iš 9,3905 ha ir nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi atlyginti pareiškėjui sumokėdama 26 100 Eur turtinės žalos ir 6 500 Eur neturtinės žalos.
Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos. Nors Pirmojo protokolo 1 straipsnis reikalauja, kad už atimtą nuosavybę paskiriama kompensacija būtų „pagrįstai susijusi“ su jos verte, ta pati taisyklė netaikoma situacijose, kuriose nuosavybė buvo prarasta ne dėl Valstybės atsakovės veiksmų, o tik siekiama sumažinti padarinius, atsiradusius dėl nuosavybės praradimo ne dėl Valstybės kaltės.
Vykdydama Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019-01-15 sprendimą, NŽT parengė sprendimo projektą atkurti pareiškėjui nuosavybės teises atlyginant pinigais už 9,2705 ha žemės sklypo dalį, buvusią B kaime, Vilniuje bei pakvietė pareiškėją atvykti į posėdį, vyksiantį 2019-05-14, kad būtų supažindintas su sprendimu (e.b.l. 82). Pareiškėjas, susipažinęs su sprendimo projektu, nurodė, kad su juo nesutinka, nes neprašė jam nuosavybės teises atkurti pinigais (e.b.l. 80-81).
NŽT ginčijamu Sprendimu nusprendė atkurti pareiškėjui nuosavybės teises į tenkančią 9,2705 ha žemę (vertė 16753,65 Eur), atlyginant pinigais indeksuotą vertę 26805,84 Eur (e.b.l. 5-6). Sprendime nurodyta, kad nuosavybės teisės į piliečiui tenkančią 0,1800 ha žemės atkurtos 2009-02-05 Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.4-01-6865, o nuosavybės teisės į tenkančią 0,1200 ha žemės valdos dalį bus atkurtos vėliau.
2019-05-28 pareiškėjas NŽT pateikė prašymą Dėl valios pakeitimo atkuriant nuosavybės teises, kuriame nurodė, kad jis keičia valią nuosavybės atkūrimo procese ir prašė, kad už 8,5 ha žemės būtų atkurta nuosavybės teisė grąžinant lygiavertį miško plotą, o dėl likusios žemės valios nekeičia (e.b.l. 75).
NŽT 2019-06-13 pareiškėjui pervedė 26805,84 Eur kompensaciją už valstybės išperkamą žemę (e.b.l. 73- 74).
Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad už valstybės išperkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą piliečiams atlygina valstybė. Minėto straipsnio 2 dalis numato, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo.
Teismas sutinka su pareiškėjo argumentu, kad Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalis užtikrina teisę piliečiams, pateikusiems prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2019 m. birželio 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas ir tokiu atveju institucija, nagrinėjanti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, į kurį piliečiui atkurtos nuosavybės teisės, priimtą ir neįvykdytą arba iš dalies įvykdytą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pakeičia administracine tvarka.
Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis nustato, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais.
Ginčo atveju aktualu tai, kad atsakovė, priimdama ginčijamą Sprendimą buvo įpareigota 2019-01-15 Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendimo dėl teisingo atlyginimo byloje G prieš Lietuvą, kadangi sprendimu buvo konstatuota, kad valstybė pažeidė Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnį dėl to, kad valdžios institucijos neatkūrė pareiškėjui nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą iš 9,3905 ha ir nusprendė, kad Lietuvos valstybė už 9,2705 ha ploto neatkurtos buvusio savininko V. G. turėtos žemės turi atlyginti pareiškėjui sumokėdama 26 100 Eur turtinės žalos. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai yra privalomi ir valstybės turi juos vykdyti. Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais, kuriais nustato pažeidimus, valstybės įpareigojamos nutraukti pažeidimus ir atlyginti žalą, kuo įmanoma tiksliau atkurdamos iki pažeidimų buvusias situacijas. Jeigu pažeidimo prigimtis leidžia restitutio irt integrum, Valstybė atsakovė privalo atkurti iki pažeidimo buvusią padėtį. Jeigu nacionalinė teisė tokios galimybės nenumato arba leidžia tik dalinį atkūrimą, Konvencijos 41 straipsnis suteikia teismui galios paskirti nukentėjusiajai šaliai tinkamą kompensaciją. Atsižvelgdamas į savo išvadas sprendime dėl esmės, Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad Konvencijos pirmojo protokolo 1 straipsnis neriboja valstybių narių laisvės nustatyti nuosavybės atkūrimo apimties ar pasirinkti sąlygų, kuriomis nuosavybės teisės būtų atkurtos.
Teismas nesutinka su pareiškėjo skundo argumentu, kad atsakovas nepasiūlė jam kitų nuosavybės atkūrimo būdų. Pažymėtina, kad dar 2014-11-05 pareiškėjas raštu buvo informuotas, kad gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir iki 2015-03-01 pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo lygiaverčiu miško plotu kaimo vietovėje (e.b.l. 69).
Teismo vertinimu, Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimui tapus galutiniu, pareiškėjas neteko teisės keisti savo valios dėl atlyginimo būdo už 9,2705 ha žemės sklypą, kadangi valstybė buvo įpareigota atlyginti pareiškėjui 26100 Eur turtinę žalą už pareiškėjui priklausiusį atkurti nuosavybės teisėmis 9,2705 ha žemės sklypą. Pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymas nenumato, jog nuosavybės teisės į tą patį žemės sklypą būtų atkuriamos tiek išmokant piniginę kompensaciją, tiek suteikiant lygiavertį miško plotą.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas, vykdydamas Europos Žmogaus Teisių Teismo 2019-01-15 sprendimą, pagrįstai 2019-05-17 sprendimu Nr. 49S-201-(14.49.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje piliečiui F. G.“ už 9,2705 ha ploto neatkurtą ir valstybės išperkamai žemei priskirtą žemę, atkūrė nuosavybės teises atlyginant pinigais, išmokant pareiškėjui žemės vertę - 26805,84 Eur, todėl teismas neturi pagrindo minėto sprendimo pripažinti neteisėtu bei jo panaikinti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos F. G. skundą atmesti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.