Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2019-06-20 · Administracinė byla Nr. A-181-822/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-06-20
Bylos Nr.
A-181-822/2019
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00125-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Skirgailė Žalimienė (pran.), Audrius Bakaveckas
Pareiškėjas
J. A., R. P.
Atsakovas
Lietuvos Valstybė, atstovaujama Panevėžio pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-181-822/2019Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00125-2017-5
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 20 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. A. (R. P. teisių perėmėjos) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėja R. P. kreipėsi į administracinį teismą, prašydama priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN).

1.1. Pareiškėja skunde nurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, skirtingais laikotarpiais, t. y. nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. ji buvo priskirta drausmės grupei ir šiais laikotarpiais laikoma gyvenamosiose patalpose, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjos nuomone, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atsižvelgiama į joje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėja nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo pakankamai ventiliacijos, papildomai prašė įvertinti natūralaus apšvietimo, oro bei šilumos pakankamumą. Teigė, kad toje pačioje patalpoje buvo rūkoma, o įrengta virtuvėlė nebuvo atitverta nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto, todėl maisto gaminimo metu susidarę garai bei dūmai likdavo patalpoje. Praustuvė taip pat nebuvo atitverta, todėl pareiškėja turėjo plauti indus bei praustis matant kitoms patalpoje laikomoms nuteistosioms. Pareiškėjos paaiškinimais, į gyvenamąją patalpą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, todėl tekdavo praustis šaltu vandeniu, dėl ko pradėdavo skaudėti rankų sąnarius. Gyvenamojoje patalpoje dėl ant lubų esančių vamzdžių trūkimo rudenį ir žiemą, lašėjo vanduo, buvo juntama didelė drėgmė. Pareiškėja taip pat teigė, jog jeigu aukščiau esančiose patalpose užsikimšdavo tualetas, per lempas tekėdavo fekalijos. Sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu. Patalpose būdavo žiurkių, kurias išnuodijus atsirasdavo blusų. Pasivaikščiojimų kiemelyje dėl jame įrengto kanalizacijos šulinio ir gyvenamoje patalpoje dėl sandariai neužsidarančios išvietės, patalpoje buvo juntama fekalijų smarvė. Skunde pareiškėja kalinimo Panevėžio PN drausmės grupės patalpose sąlygas įvardijo kaip nežmoniškas ir žiaurias, sukėlusias jai didelius emocinius ir psichologinius sukrėtimus, tai yra sukėlusias pareiškėjai 20 000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pareiškėja nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepimu ir teismui raštu pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo argumentus.

2. Atsakovas Panevėžio PN su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Atsiliepimas

2.1. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio PN direktoriaus nutarimais 6 mėnesių trukmei nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėja buvo perkelta iš paprastosios nuteistųjų grupės į drausmės grupę. Pataisos įstaigos paaiškinimais, nesant aiškaus reglamentavimo, kokia gyvenamojo ploto norma turėtų būti taikoma drausmės grupės patalpose laikomiems nuteistiesiems, Panevėžio PN laikomoms nuteistosioms taikoma palankesnė 3,6 kv. m plotą vienam asmeniui nustatanti teisės norma. Atsakovo atstovo tvirtinimu, ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjai tekusi ploto norma nebuvo pažeista.

2.2. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo drausmės grupės patalpų įrengimo buvo nepagrįsti, kadangi Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir drausmės grupės, vėdinamos per langus ir orlaides, tokį vėdinimo būdą nustatė higienos normų reikalavimai, santykinės drėgmės neatitikimų taip pat nebuvo nustatyta. Panevėžio PN paaiškinimais, pataisos namuose nuteistųjų, kurios priskirtos drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose virtuvėlės įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra, tačiau nuteistųjų prašymu, gyvenamojoje patalpoje ant stalo buvo pastatyta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė. Drausmės grupės patalpose įrengta nuo gyvenamosios patalpos neatskirta kriauklė, į kurią tiekiamas šaltas vanduo. Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl to, kad ji buvo priversta praustis kitiems matant ir tik šaltu vandeniu, yra nepagrįsti. Galimybė nusiprausti šiltu vandeniu nuteistosioms sudaroma du kartus per savaitę nuteistųjų dušuose. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl šalto vandens sukeltų sąnarių skausmų, yra nepagrįsti, kadangi skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėja dėl sąnarių skausmo į gydytojus nesikreipė. Pasisakydamas dėl pareiškėjos nusiskundimų, susijusių su patalpoje tvyrojusia kanalizacijos smarve, atsakovo atstovas nurodė, kad drausmės grupės patalpose tualetas įrengtas kitoje patalpoje, todėl pareiškėjos nusiskundimai dėl gyvenamojoje patalpoje juntamos fekalijų smarvės laikytini nepagrįstais. Panevėžio PN tvirtinimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl ant sienų ir lubų buvusio pelėsio nėra pagrįsti. Gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas, dezinfekavimas. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas, taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą higienos normoms. Atsakovo atstovo paaiškinimais, vadovaujantis higienos normų reikalavimais, Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti sudaroma tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu. Pasivaikščiojimo kiemelis, kuriuo naudojasi drausmės grupei priskirtos nuteistosios, yra 84 kv. m ploto, atviru viršumi, kiemelio šiaurės vakariniame kampe yra kanalizacijos šulinėlis, kvapas iš šulinėlio nesklinda, jis gali atsirasti tik kanalizacijos sistemų gedimų atvejais. Pataisos įstaigoje esantys kanalizacijos šuliniai nuolat prižiūrimi (valomi), atsiradę kanalizacijos sistemos gedimai nedelsiant šalinami. Atsakovo atstovas taip pat teigė, kad nepagrįstais laikyti pareiškėjos nusiskundimai ir dėl drausmės grupės patalpose buvusių žiurkių ir blusų; įstaigos dezinfekcija ir deratizacija atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Atsakovo atstovo duomenimis, pareiškėja nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl jos laikymo sąlygų drausmės grupėje. Atsakovo atstovo teigimu, Panevėžio PN veikė vadovaudamasis teisės aktų reikalavimais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo veiksmų arba neveikimo. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas.

II.

3. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

4. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad drausmės grupės patalpos plotas yra 44,25 kv. m. Vadovaudamasis Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. 01/7-2029 „Apie nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, skaičių“ sprendė, kad pareiškėja skirtingais ginčui aktualiais laikotarpiais drausmės grupės patalpoje buvo laikoma kartu su 5-11 asmenų, todėl pareiškėjai tekęs plotas svyravo nuo 4,02 kv. m iki 8,85 kv. m. Taigi, teismas įvertinęs byloje esančius duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, plotus, darė išvadą, kad pareiškėja Panevėžio PN drausmės grupės patalpose skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., buvo laikoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nustatančių vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą, todėl pareiškėjos teiginius šiuo aspektu atmetė.

5. Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas, pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktai rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis. Teismas vadovaudamasis Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimų rezultatais, darė išvadą, kad duomenų apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpose ant sienų ir lubų būtų buvę pelėsio nėra, taip pat nėra duomenų, kad nebūtų užtikrinamas tinkamas kamerų vėdinimas. Teismas įvertinęs tai, kad kamerose buvo įrengti langai, konstatavo, kad pareiškėjai buvo užtikrinamas ir natūralus kameros apšvietimas. Papildomai teismas pasisakė, kad norint padidinti oro judėjimo greitį būtų reikalinga įrengti mechaninę oro vėdinimo sistemą, o tokių darbų atlikimui reikalinga rekonstrukcija, kaip ir norint padidinti patalpų natūralų apšvietimą, tad visi reikalavimai, susiję su pastatų ar patalpų rekonstrukcijos darbais veikiančioms laisvės atėmimo vietoms šiuo atveju negali būti taikomi.

Žemesnės instancijos teismas

6. Teismas atkreipė dėmesį, jog vadovaujantis atsakovo atstovo paaiškinimais, nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos yra remontuojamos pagal poreikį. Be to, teisės aktuose nesant pareigos fiksuoti ir kaupti duomenis apie pataisos įstaigos vandentiekio ir kanalizacijos sistemų gedimus, jų priežiūrą bei remonto darbus, atsakovo atstovas tokių duomenų neturi. Panevėžio PN patvirtino, kad įstaigoje atsiradę avarijų židiniai yra nedelsiant likviduojami, jų pasekmės šalinamos. Šiuos atsakovo atstovo teiginius patvirtino byloje pateikti ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu drausmės grupės patalpose atliktus einamojo remonto darbus patvirtinantys sunaudotų medžiagų nurašymo aktai. Teismo vertinimu, nors Panevėžio PN drausmės grupės patalpos einamajam remontui 2015 m. gegužės mėn. – 2016 m. gegužės mėn. sunaudotų medžiagų nurašymo aktuose įvardintos medžiagos nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpoje buvo įvykę avariniai įvykiai, susiję su vamzdynų trūkimais, tačiau net ir tuo atveju, jei tokie avariniai įvykiai ginčo laikotarpiu buvo įvykę, teismas sprendė, jog byloje nebuvo duomenų, kad jie buvo susiję su pataisos įstaigos neteisėtais veiksmais ar neveikimu. Pareiškėja skunde nenurodė aplinkybių, jog Panevėžio PN nesiėmė priemonių avarijų ir jų pasekmių likvidavimui, todėl galimai įvykusių avarijų sukeltos pasekmės galėjo būti tik trumpalaikio pobūdžio ir negalėjo pareiškėjai sukelti tokio masto pasekmių, dėl kurių pareiškėjai būtų atsiradusi neturtinė žala.

7. Teismas vadovaudamasis Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 7.11 punktu, kuriame nurodyta, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos virtuvėlės, tik esant techninėms galimybėms ir iš atsakovo atstovo paaiškinimų nustatęs, kad Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra, pareiškėjos skundo argumentus susijusius su virtuvėlės neįrengimu, atmetė. Teismas atkreipė dėmesį, jog atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų prašymu ir jų pačių patogumui joms buvo skirta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė, kuri pastatyta gyvenamojoje patalpoje ant stalo.

8. Teismas atkreipė dėmesį, jog teisės aktai nenumato reikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas (tiek drausmės grupės, tiek paprastosios grupės). Panevėžio PN nuteistosioms, laikomoms drausmės grupės patalpose, ginčo laikotarpiu buvo sudaroma galimybė prausti kūną šiltu vandeniu dušuose. Tai, kad galimybė nusiprausti duše pareiškėjai buvo užtikrinta, patvirtina Panevėžio PN direktoriaus įsakymais (2009 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. N-139, 2015 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. V-69, 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. V-111 ir 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. V-160) patvirtinti nuteistųjų naudojimosi dušu grafikai.

9. Teismas pareiškėjos skundo argumentus susijusius su unitazo dangčio ir spintelės, tualeto reikmenims laikyti, nebuvimu, atmetė, nustatęs, kad įstatymai nereglamentuoja būtinybės unitazą uždengti dangčiu ir, kad pareiškėja pati patvirtino tai, kad prie praustuvės buvo įrengtos lentynėlės, asmeniniams higienos daiktams pasidėti.

Žemesnės instancijos teismas

10. Teismas atkreipė dėmesį, jog pareiškėja skunde nekėlė reikalavimo dėl neturtinės žalos, patirtos negalint pavalgyti prie stalo, nenurodė konkrečių atvejų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog ji negalėjo pavalgyti, atsisėdusi prie stalo. Vertindamas byloje surinktus duomenis apie kartu su pareiškėja ginčo laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpoje laikytų nuteistųjų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji atsisėsti pavalgyti prie stalo negalėjo, kadangi buvo laikoma kartu 11-12 nuteistųjų, yra nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja kameroje buvo laikoma su 5-11 asmenų.

11. Teismas pareiškėjos teiginius, kad ji buvo laikoma kartu su rūkančiais asmenis atmetė. Atsižvelgdamas į atsakovo atstovo paaiškinimus, teismas nustatė, kad Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti nuteistosioms sudaryta pasivaikščiojimų kiemelyje pasivaikščiojimų metu. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė atsakovo atstovo paaiškinimus paneigiančių duomenų, todėl darė išvadą, jog nėra pagrindo pareiškėjos teiginius dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje pripažinti pagrįstais.

12. Teismas pareiškėjos skundo argumentus dėl pasivaikščiojimo kiemelyje bei gyvenamosiose patalpose buvusio blogo kvapo atmetė nurodydamas, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais, teismas nenustatė pažeidimų, susijusių su drausmės grupės kiemelyje esančio kanalizacijos šulinėlio eksploatavimu.

13. Teismas vertindamas pareiškėjos skundo argumentus susijusius su kamerose buvusiais graužikais ir parazitais, atkreipė dėmesį, į tai, kad ginčo laikotarpiu dezinsekciją ir deratizaciją pagal 2013 m. sausio 11 d. sutartį Nr. PPN2013/3 ir 2016 m. sausio 4 d. sutartį Nr. 07/3-2 su įstaiga atliko UAB „Utenos deratizacija“. Pagal 2013 m. sausio 11 d. sutarties Nr. PPN2013/3 3.3. punktą ir 2016 m. sausio 4 d. sutarties Nr. 07/3-2 3.2.1. punktą, kenkėjų naikinimus atlikusi įmonė Panevėžio PN lankėsi ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį ir atliko inspekciją bei monitoringą užkrėstumo kenkėjais atžvilgiu, o ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį ketvirtį, taip pat ir atsiradus poreikiui, vykdė kenkėjų naikinimus. Įvertinus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, pažeidimų, susijusių su graužikų ir (ar) buitinių parazitų buvimu Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose nenustatyta, todėl teismas pareiškėjos argumentus šiuo aspektu, atmetė kaip nepagrįstus.

14. Įvertinęs byloje surinktus duomenis, teismas sprendė, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Panevėžio PN ginčo laikotarpiu pareiškėjos atžvilgiu dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Atitinkamai, šiuo nagrinėjamu atveju nenustačius Panevėžio PN neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir jos naudai priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

III.

15. Pareiškėja apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą panaikinti ir jos skundą tenkinti.

15.1. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja tas pačias neturtinės žalos kilimo aplinkybes kaip ir savo skunde pirmosios instancijos teismui. Pareiškėja jas vardindama teigia, kad teismas jų nevertino arba vertino, jos manymu, netinkamai, nes nenustatė pažeidimų. Pareiškėjos manymu teisėja jos atžvilgiu buvo šališka.

Atsiliepimas

16. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsakovas apeliaciniame skunde dėsto teisinį reglamentavimą. Pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą sprendimą, kurio keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

17. Apeliacijos dalykas – Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjos skundas atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pareiškėja kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą siekdama prisiteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl jos nuomone jai nesuteiktų tinkamų gyvenimo sąlygų Panevėžio PN.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, atmetė.

20. Pareiškėja apeliaciniu skundu siekia, kad pirmosios instancijos teismas tenkintų jos skundą, pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės atkartoja savo poziciją ir teigia, kad teismas nevertino jos nurodytų aplinkybių, arba vertino jas netinkamai, tačiau aplinkybių, kaip jos turėtų būti vertinamos kitaip ir kokiais pagrindais, pareiškėja nenurodo. Pareiškėjos įsitikinimu teisėja nagrinėjusi bylą buvo šališka, nes priėmė sprendimą palankų atsakovui.

21. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisingą sprendimą, o apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas pasisakė dėl visų pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių: kamerų ploto, jose buvusių higienos normų, oro temperatūros, kamerose buvusio vėdinimo, netinkamo apšvietimo, stalo, virtuvėlės nebuvimo, sanitarinio mazgo įrengimo, pasivaikščiojimų kiemelių įrengimo, karšto vandens tiekimo į kamerą, graužikų ir parazitų veisimosi ir pan., todėl jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir bylos nagrinėjimo metu pateiktais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais yra grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nepateikė. Lietuvos Respublikos seimo kontrolierių įstaigos pažymoje (b. l. 60-66), yra nurodyta, kad seimo kontrolierių rekomendacijos buvo įgyvendintos, o likusios rekomendacijos yra nesusijusios su asmenų laikymo kalinimo įstaigose sąlygomis. Be to, seimo kontrolierių įstaigos išvados yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui vertinant asmens skundo pagrįstumą, neturi didesnės įrodomosios reikšmės nei kiti byloje esantys įrodymai.

25. Dėl įrodymų vertinimo teisėjų kolegija nurodo, jog ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi paminėtomis taisyklėmis, patikrinusi bylos medžiagą, įvertinusi aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime padarytomis išvadomis dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių.

26. Pasisakydama dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su teismo šališkumu, teisėjų kolegija pažymi, jog visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Pareiškėja pirmosios instancijos teismo šališkumą iš esmės grindžia, tuo, kad teismas jos atžvilgiu priėmė neigiamą sprendimą. Tačiau teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3072-520/2018 ir kt.).

27. Teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja Panevėžio PN buvo kalinama sąlygomis, nepažeidžiančiomis įstatymų reikalavimų.

28. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinosios žalos kilimo sąlygos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

29. Patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu pareiškėjos skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantė aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

30. Pažymėtina, jog teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos J. A. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasVaida Urmonaitė-MaculevičienėSkirgailė Žalimienė