Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-24 · Administracinė byla Nr. I-392-739/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-24Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2019-06-20Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-24
Bylos Nr.
I-392-739/2017
Teisminio proceso Nr.
3-65-3-00125-2017-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Dalia Pranckienė
Pareiškėjas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-392-739/2017Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00125-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3. (S)
PANEVĖŽIO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 24 d.Panevėžys
Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėja Dalia Pranckienė,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. P.skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio pataisos namų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėja R. P. ir atsakovui Lietuvos valstybei atstovaujančių Panevėžio pataisos namų (toliau – ir Panevėžio PN) atstovas į bylos nagrinėjimą neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą proceso šalims pranešta įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja teismui pateiktame prašyme prašė bylą nagrinėti jai nedalyvaujant (b. l. 105). Panevėžio PN atsiliepime nurodė, jog pageidauja, kad byla būtų nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (b. l. 15).

Šalies argumentai

Pareiškėja R. P. skundu (b. l. 12) kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio PN, priteisti jai 20 000,00 Eur neturtinės žalos, atsiradusios dėl jos kalinimo netinkamomis sąlygomis Panevėžio PN, atlyginimą. Pareiškėja skundenurodė, kad atliekant laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, skirtingais laikotarpiais, t. y. nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d.ji buvo priskirta drausmės grupei ir šiais laikotarpiais laikoma gyvenamosiose patalpose, kuriose vienam asmeniui tekęs plotas buvo mažesnis nei 3,6 kv. m ploto. Pareiškėjos nuomone, apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamosios patalpos plotą, turi būti atsižvelgiama į joje esančių baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pareiškėja nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje nebuvo pakankamai ventiliacijos, papildomai prašė įvertinti natūralaus apšvietimo, oro bei šilumos pakankamumą. Teigė, kad toje pačioje patalpoje buvo rūkoma, o įrengta virtuvėlė nebuvo atitverta nuo likusio gyvenamosios patalpos ploto, todėl maisto gaminimo metu susidarę garai bei dūmai likdavo patalpoje. Praustuvė taip pat nebuvo atitverta, todėl pareiškėja turėjo plauti indus bei praustis matant kitoms patalpoje laikomoms nuteistosioms. Pareiškėjos paaiškinimais, į gyvenamąją patalpą nebuvo tiekiamas karštas vanduo, todėl tekdavo praustis šaltu vandeniu, dėl ko pradėdavo skaudėti rankų sąnarius. Gyvenamojoje patalpoje dėl ant lubų esančių vamzdžių trūkimo rudenį ir žiemą, lašėjo vanduo, buvo juntama didelė drėgmė. Pareiškėja taip pat teigė, jog jeigu aukščiau esančiose patalpose užsikimšdavo tualetas, per lempas tekėdavo fekalijos. Sienos ir lubos buvo padengtos pelėsiu. Patalpose būdavo žiurkių, kurias išnuodijus atsirasdavo blusų. Pasivaikščiojimų kiemelyje dėl jame įrengto kanalizacijos šulinio ir gyvenamoje patalpoje dėl sandariai neužsidarančios išvietės, patalpoje buvo juntama fekalijų smarvė. Skunde pareiškėja kalinimo Panevėžio PN drausmės grupės patalpose sąlygas įvardijo kaip nežmoniškas ir žiaurias, sukėlusias jai didelius emocinius ir psichologinius sukrėtimus, tai yra sukėlusias pareiškėjai 20000 Eur dydžio neturtinę žalą. Pareiškėja nesutiko su atsakovo atstovo atsiliepimu ir teismui raštu pateikė atsikirtimus į atsakovo atstovo argumentus.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Panevėžio PN direktoriaus nutarimais 6 mėn. trukmei nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėja buvo perkelta iš paprastosios nuteistųjų grupės į drausmės grupę.Pataisos įstaigos paaiškinimais, nesant aiškaus reglamentavimo, kokia gyvenamojo ploto norma turėtų būti taikoma drausmės grupės patalpose laikomiems nuteistiesiems, Panevėžio PN laikomomsnuteistosiomstaikoma palankesnė3,6 kv. m plotą vienam asmeniui nustatanti teisės norma. Atsakovo atstovo tvirtinimu, ginčui aktualiu laikotarpiupareiškėjai tekusi ploto norma nebuvo pažeista. Atsakovo atstovas tvirtino, kad pareiškėjos teiginiai dėl netinkamo drausmės grupės patalpų įrengimo yra nepagrįsti, kadangi Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir drausmės grupės, vėdinamos per langus ir orlaides, tokį vėdinimo būdą nustatė higienos normų reikalavimai, santykinės drėgmės neatitikimų taip pat nebuvo nustatyta. Panevėžio PN paaiškinimais, pataisos namuose nuteistųjų, kurios priskirtos drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose virtuvėlės įrengiamos tik esant techninėms galimybėms, Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra, tačiau nuteistųjų prašymu, gyvenamojoje patalpoje ant stalo buvo pastatyta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė. Drausmės grupės patalpose įrengta nuo gyvenamosios patalpos neatskirta kriauklė, į kurią tiekiamas šaltas vanduo.Atsakovo atstovo teigimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl to, kad ji buvo priversta praustis kitiems matant ir tik šaltu vandeniu, yra nepagrįsti. Galimybėnusiprausti šiltu vandeniu nuteistosioms sudaroma du kartus per savaitę nuteistųjų dušuose. Atsakovo atstovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl šalto vandens sukeltų sąnarių skausmų, yra nepagrįsti, kadangi skunde nurodytais laikotarpiais pareiškėja dėl sąnarių skausmoį gydytojus nesikreipė. Pasisakydamas dėl pareiškėjos nusiskundimų, susijusių su patalpoje tvyrojusia kanalizacijos smarve, atsakovo atstovas nurodė, kad drausmės grupės patalpose tualetas įrengtas kitoje patalpoje, todėl pareiškėjos nusiskundimai dėl gyvenamojoje patalpoje juntamos fekalijų smarvės laikytini nepagrįstais. Panevėžio PN tvirtinimu, pareiškėjos nusiskundimai dėl ant sienų ir lubų buvusio pelėsio nėra pagrįsti. Gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas, dezinfekavimas. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas, taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą higienos normoms. Atsakovo atstovo paaiškinimais, vadovaujantis higienos normų reikalavimais, Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti sudaroma tik pasivaikščiojimo kiemelyje metu. Pasivaikščiojimo kiemelis, kuriuo naudojasi drausmės grupei priskirtos nuteistosios, yra 84 kv. m ploto, atviru viršumi, kiemelio šiaurės vakariniame kampe yra kanalizacijos šulinėlis, kvapas iš šulinėlio nesklinda, jis gali atsirasti tik kanalizacijos sistemų gedimų atvejais. Pataisos įstaigoje esantys kanalizacijos šuliniai nuolat prižiūrimi (valomi), atsiradę kanalizacijos sistemos gedimai nedelsiant šalinami. Atsakovo atstovas taip pat teigė, kad nepagrįstais laikyti pareiškėjos nusiskundimai ir dėl drausmės grupės patalpose buvusių žiurkių ir blusų; įstaigos dezinfekcija ir deratizacija atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Atsakovo atstovo duomenimis, pareiškėja nei žodžiu, nei raštu nesiskundė dėl jos laikymo sąlygų drausmės grupėje. Atsakovo atstovo teigimu, Panevėžio PN veikė vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėja patyrė neturtinę žalą dėl atsakovo atstovo veiksmų arba neveikimo. Be to, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, nedetalizavo aplinkybių, dėl kurių patyrė tariamą neturtinę žalą, skundą grindė abstrakčiais teiginiais, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip jis apskaičiuotas (b. l. 9-16).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmetamas.

Byloje sprendžiamas pareiškėjos R. P. keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų Panevėžio PN veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėją perkėlus į Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamąsias patalpas ir jose pareiškėjąlaikant skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., atlyginimo.

Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014).

Pažymėtina, kad pareiškėja yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, ji atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl tam tikras jos asmeninių laisvių suvaržymas yra neišvengiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką įprastam asmens gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Nagrinėjamu atveju pareiškėja netinkamas kalinimo sąlygas, be kita ko, sieja su minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui pataisos namų gyvenamojoje patalpoje, neužtikrinimu.

Žemesnės instancijos teismas

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos(toliau – ir Konvencija) 3straipsnio požiūriu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnis nustato, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Šio kodekso 10 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė skelbia, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis.BVK 75 straipsnio 2 dalis nustato, kad drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194(aktuali 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija, galiojanti nuo 2010 m. balandžio 30 d.) (toliau – ir Taisyklės), 11¹.1. ir 11¹.2. punktuose numatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m.,pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Žemesnės instancijos teismas

Nustatyta, kad pareiškėja, nuo 2011 m. spalio 25 d. atlikdama laisvės atėmimo bausmę Panevėžio PN, Panevėžio PN direktoriaus 2014 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ 6 mėnesiams (t. y., nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d.)buvo perkelta iš paprastosios nuteistųjų grupės į drausmės grupę.Taip pat ir Panevėžio pataisos namų direktoriaus 2016 m. vasario 12 d. nutarimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuteistojo nubaudimo“ pareiškėja pakartotinai 6 mėnesiams (t. y. 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d.) buvo perkelta iš paprastosios nuteistųjų grupės į drausmės grupę ir šiais laikotarpiai laikoma drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje (b. l. 20-21). Iš atsakovo atstovo byloje pateikto Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų byloje esančios drausmės grupės patalpos plano, matoma, kad drausmės grupės patalpos plotas yra 44,25 kv. m (b. l. 35). Vadovaujantis Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) „Apie nuteistųjų, priskirtų drausmės grupei, skaičių“ sprendžiama, kad pareiškėja skirtingais ginčui aktualiais laikotarpiais drausmės grupės patalpoje buvo laikoma kartu su 5-11 asmenų, todėl pareiškėjai tekęs plotas svyravo nuo 4,02 kv. m iki 8,85 kv. m. Taigi, vadovaudamasis minėtuoju teisiniu reglamentavimu bei įvertinęs byloje esančius duomenis apie patalpų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikoma pareiškėja, plotus, teismas daro išvadą, kad pareiškėja Panevėžio PN drausmės grupės patalpose skirtingais laikotarpiais nuo 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25 d. ir 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12 d., buvo laikoma nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nustatančių vienam asmeniui turinčią tekti ploto normą, todėl pareiškėjos teiginiai dėl ploto normos neatitikimo ją laikant drausmės grupės patalpoje laikytini nepagrįstais.

Nors pareiškėja teigia, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, turi būti atsižvelgiama į gyvenamojoje patalpoje esančių baldų užimamą plotą, tačiau Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2016 m. gruodžio 5 d. administracinė byla A-2922-492/2016; 2016 m. spalio 19 d. administracinė byla Nr. A-3677-575/2016). Taigi, minėtieji pareiškėjos argumentai laikytini nepagrįstais.

Pareiškėja Panevėžio PN neteisėtus veiksmus ir prašomą priteisti neturtinę žalą tai pat siejo su tokiomis jos laikymo drausmės grupės patalpoje sąlygomis kaip netinkama ventiliacija;ant sienų ir lubųbuvusiu pelėsiu, dėl ant lubų įrengtų vamzdžių trūkimų lašančio vandens ir gyvenamojojepatalpoje nuolat juntamos drėgmės;bei dėl avarinių įvykių per lubose esančias lempas tekėjusių fekalijų.

BVK 173 straipsnio 1 dalis nustato, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems užtikrinamos reikiamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Nuteistųjų gyvenimo sąlygas pataisos įstaigose ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010), galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d., ir ją pakeitusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Ginčui spręsti taip pat taikytinos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (su pakeitimais) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, ir Taisyklės) bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės).

Pagal Higienos normos HN 76:2010 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka.Higienos normos HN 76:2010, galiojusios iki 2015 m. spalio 31 d., 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 17 punktas įtvirtino analogiško turinio nuostatą bei nustatė, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimus santykinei oro drėgmei šiltuoju ir šaltuoju metų laikotarpiais nustatė Higienos normos HN 76:2010 26 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 16 punktai. Pagal Higienos normos HN 76:2010 26 punktą santykinė oro drėgmė šiltuoju metų laikotarpiuturėjo būti 36-65 %, šaltuoju laikotarpiu 35-60 %, tuo tarpu pagal nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015, santykinė oro drėgmė, nepriklausomai nuo metų laikotarpio, turėjo būti nuo 35 proc. iki 65 proc. Higienos normos HN 76:2010 56 punkto ir Higienos normos HN 134:2015 punkto nuostatos įtvirtino reikalavimą, kad gyvenamosiose patalpose ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių, be to, pagal Higienos normos HN 76:2010 minėtojo 56 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, pagal vėlesnės Higienos normos HN 134:2015 35 punktą laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos turi būti valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka.

Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių apie netinkamas kalinimo sąlygas pagrįstumo, teismas rėmėsi Panevėžio PN pateiktai rašytiniais įrodymais ir Panevėžio visuomenės sveikatos centro įvairiais laikotarpiais atliktų Panevėžio PN patikrinimų duomenimis.

Atsakovo atstovo paaiškinimais, Panevėžio PN gyvenamosios patalpos, taip pat ir drausmės grupės patalpos vėdinamos per langus ir orlaides. Tai, jog visose Panevėžio PN patalpose yra sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, patvirtina Panevėžio visuomenės sveikatos centro atliktų patikrinimų duomenys (2013 m. rugsėjo 30 patikrinimo aktas Nr. H5-477)(b. l. 49-51). Vadovaujantis 2013 m. balandžio 4 d. patikrinimo akto Nr. H5-152 duomenimis, nustatyta, kad pakeisti visi pataisų namų antrojo korpuso langai (b. l. 58), 2015 m. kovo 3 d. patikrinimo akte Nr. H5-59 užfiksuota, 2014 m. pirmame gyvenamajame korpuse dalinai pakeisti langai (b. l. 47). Panevėžio visuomenės sveikatos centro specialistams 2016 m. kovo 10 d. atliekant periodinę kontrolę nustatyta ir 2016 m. kovo 29 d. patikrinimo akte Nr. H5-138 pažymėta, kad Panevėžio PN yra sudaryta galimybė vėdinti gyvenamąsias patalpas, visi langai varstomi (b. l. 44). Pareiškėja skunde bei papildomai pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nenurodė, kad ginčo laikotarpiu ją laikant Panevėžio PN drausmės grupės patalpose, nebuvo sudarytos galimybės drausmės grupės patalpas vėdinti natūraliu būdu atidarant langus, darydamas tokią išvadą, teismas taip pat atsižvelgia ir į pareiškėjos pateiktą Panevėžio PN drausmės grupės patalpos planą, iš kurio matoma, kad drausmės grupės patalpoje yra keturi langai (b. l. 104).Vadovaujantis minėtuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimų rezultatais, daroma išvada, kad duomenų apie tai, jog ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpose ant sienų ir lubų būtų pelėsio nėra (b. l. 58-59). Priešingai, patikrinimo aktų duomenys patvirtina, kad yra sudarytas patalpų, inventoriaus valymo grafikas; švaros palaikymui nuteistosios aprūpinamos švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi, valymo priemonėmis. (b. l. 47-48; 58-59). Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog dėl ant drausmės grupės patalpos sienų ir lubų buvusio pelėsio, pareiškėja būtų kreipusi į pataisos įstaigos administraciją, taip pat tai, jog drausmės grupės patalpos švarai ir tvarkai palaikyti nebūtų išduotos valymo priemonės bei inventorius. Pažymėtina, jog pareiškėja nepateikė tai paneigiančių paaiškinimų bei juos patvirtinančių įrodymų. Įvertinęs byloje nustatytus duomenis, teismas sprendžia, jog aptarti pareiškėjos reikalavimai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėja atsikirsdama į atsakovo atsiliepimą nurodė, kad reikalinga atsižvelgtiį natūralų apšvietimą, oro bei šilumos reikalavimus, tačiau šių teiginių nedetalizavo ir konkrečių priežasčių bei laikotarpių, dėl kurių prašoma atsižvelgti į minėtus reikalavimus nenurodė. Ginčo laikotarpiu Panevėžio visuomenės sveikatos centras nebuvo atlikęs drausmės grupės patalpos natūralaus apšvietimo, oro judėjimo bei šiluminės aplinkos vertinimų. Byloje nustatytos aplinkybės dėl drausmės grupės patalpose laikomoms nuteistosioms sudarytos galimybės patalpą vėdinti natūraliu būdu per langus, patvirtina, jog drausmės grupės patalpose yra įrengti langai, tai leidžia spręsti, jog patalpose natūralus apšvietimas yra užtikrinamas, o galimybė patalpas vėdinti natūraliu būdu per langus patvirtina, jog nuteistosioms, laikomoms drausmės grupės patalpose, sudarytos sąlygos pačioms reguliuoti patalpos temperatūrą, vėdinant patalpas natūraliu būdu, atidarant langą ar keletą langų. Pastebėtina, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras 2013 m. rugsėjo 12 d. atlikto patikrinimo metu, atliko šiluminės aplinkos, dirbtinės ir natūralios apšvietos matavimus ir 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akte Nr. H5-477 konstatavo, kad oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko higienos normos reikalavimus. Patikrinimo metu nustatyta, kad drausmės grupės patalpoje oro judėjimo greitis ir natūrali apšvieta neatitiko higienos normos reikalavimų, tačiau taip pat konstatavo, kad norint padidinti oro judėjimo greitį reikalinga įrengti mechaninę oro vėdinimo sistemą, o tokių darbų atlikimui reikalinga rekonstrukcija. Panevėžio visuomenės sveikatos centras minėtame akte taip pat konstatavo, kad norint padidinti patalpų natūralų apšvietimą, taip pat reikalingi patalpų rekonstrukcijos darbai ar kapitalinis remontas, tuo tarpu visi reikalavimai, susiję su pastatų ar patalpų rekonstrukcijos darbais veikiančioms laisvės atėmimo vietoms nėra taikomi (b. l. 49-51). Teismas, remdamasis patikrinimo metu galiojusiu Higienos normos HN 76:2010 2 punkte įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, nustatančiu šios higienos normos taikymo sritį, neturi pagrindo nesutikti su Panevėžio visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugsėjo 30 d. patikrinimo akto išvada.

Pareiškėja drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje juntamą drėgmę siejo su ant lubų įrengtais vamzdžiais ir avarinių įvykių metu iš jų lašančiu vandeniu. Taip pat teigė, jog aukščiau esančiose patalpose įvykus avariniam atvejui, per lubose esančias lempas tekėdavo fekalijos.

Panevėžio PN paaiškinimais, ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamojoje patalpoje, sienų, lubų ir grindų paviršius nebuvo avarinės ar antisanitarinės būklės; gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos, kuriomis naudojosi pareiškėja, yra tvarkingos, nuolat atliekamas patalpų valymas ir dezinfekavimas. Įstaiga nuolat atlieka būtiniausius patalpų remonto darbus – remontuoja smulkius santechnikos, elektros, durų, langų gedimus, likviduoja avarijos židinius, keičia langus, remontuoja patalpas ir t. t., taip užtikrindama nuteistųjų laikymo sąlygų atitikimą nustatytoms higienos normoms. Atsakovo atstovo paaiškinimais, nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos yra remontuojamos pagal poreikį; be to, teisės aktuose nesant pareigos fiksuoti ir kaupti duomenis apie pataisos įstaigos vandentiekio ir kanalizacijos sistemų gedimus ir ūkio būdu (t. y. įstaigos darbuotojų atliekamą) jų priežiūrą bei remonto darbus, atsakovo atstovas tokių duomenų neturi. Panevėžio PN patvirtino, kad įstaigoje atsiradę avarijų židiniai yra nedelsiant likviduojami, jų pasekmės šalinamos. Šiuos atsakovo atstovo teiginius patvirtina byloje pateikti ginčui aktualiu ar jam artimu laikotarpiu drausmės grupės patalpose atliktus einamojo remonto darbus patvirtinantys sunaudotų medžiagų nurašymo aktai (b. l. 36-42). Teismo vertinimu, nors šiuose Panevėžio PN drausmės grupės patalpos einamajam remontui 2015 m. gegužės mėn. – 2016 m. gegužės mėn.sunaudotų medžiagų nurašymo aktuose įvardintos medžiagos nesudaro pagrindo išvadai, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpoje buvo įvykę avariniai įvykiai, susiję su vamzdynų trūkimais, tačiau net ir tuo atveju, jei tokie avariniai įvykiai ginčo laikotarpiu buvo įvykę, teismas sprendžia, jog byloje nėra duomenų, kad jie buvo susiję su pataisos įstaigos neteisėtais veiksmais ar neveikimu, o pareiškėja nėra nurodžiusi, jog Panevėžio PN nesiėmė priemonių avarijų ir jų pasekmių likvidavimui, todėl jų sukeltos pasekmės buvo trumpalaikio pobūdžio ir negalėjo pareiškėjai sukeltitokio masto pasekmių, dėl kurių pareiškėjai būtų atsiradusi neturtinė žala.

Pareiškėja teigė neturtinę žalą patyrusi ir dėlto, kad drausmės grupės patalpoje esanti virtuvėlė ir praustuvė nebuvo atitvertos nuo miegamosios dalies, be to, toje pačioje praustuvėje pareiškėja šaltu vandeniu turėjo plauti indus ir praustis. Atsikirsdama į atsakovo atstovo argumentus pareiškėja teigė, kad stalas buvo per mažas, jog vienu metu prie jo galėtų atsisėsti visos drausmės gyvenamojoje patalpoje laikomos nuteistosios.

Vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių7.11 punktu, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos virtuvėlės, tik esant techninėms galimybėms. Atsakovo atstovo paaiškinimais, Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamajame korpuse įrengti virtuvėlę techninių galimybių nėra. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų prašymu ir jų pačių patogumui joms buvo skirta dviejų kaitinimo taškų elektrinė viryklė, kuri pastatyta gyvenamojoje patalpoje ant stalo. Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei nustatytais faktiniais duomenimis, teismas sprendžia, jog pareiškėjos reikalavimas dėl virtuvėlės įrengimo atskirai nuo likusios gyvenamosios paskirties ploto, yra nepagrįstas.

Pagal minėtųjų taisyklių 7.7. punkto nuostatas, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti drausmės grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems. Šią nuostatą detalizuojantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13 punktas įtvirtina reikalavimus drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimui, jog gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama ne mažesnė kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabina. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas (13.5 punktas).

Daliai ginčo laikotarpio aktualiu metu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 21 punktas nustatė reikalavimus sanitarinio mazgo įrengimui pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose. Tuo tarpu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Higienos norma HN 134:2015 reikalavimų, susijusių su sanitarinio mazgo, įskaitant ir praustuvės įrengimu sanitariniame mazge ar gyvenamosiose patalpose nenustatė, tačiau šios higienos normos 18 punktas įtirtino reikalavimą karštą vandenį tiekti į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas.

Spręsdamas dėl pareiškėjos nusiskundimų, susijusių sunetinkamu praustuvės įrengimu, teismas atsižvelgia į tai, jog Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtinti reikalavimai taikomi projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms; veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais (Higienos normos HN 76:2010). Tuo tarpu įrengimo ir eksploatavimo taisyklių taikymo sritį apibrėžianti Taisyklių 2 punkto nuostata skelbia, jog Taisyklės privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu. Taigi, sprendžiant klausimą dėl teisė aktų taikymo, teismas vertina tai, jog nagrinėjamu atveju Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės yra specialusis teisės aktas, įtvirtinantis privalomus reikalavimus visoms veikiančioms pataisos įstaigoms lyginant jas su Higienos normoje HN 76:2010 įtvirtintu teisiniu reglamentavimu.Tačiau kaip matyti iš pareiškėjos skunde pateiktų paaiškinimų, minėtąjį reikalavimą dėl netinkamo praustuvės įrengimo ir į drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamąsias patalpas netiekiamo karšto vandens, pareiškėja iš esmės kelia abejones dėl teisės nusiprausti tinkamo įgyvendinimo.Vadovaujantis aptartomis teisės aktų nuostatomis, konstatuojama, kadreikalavimo tiekti karštą vandenį į gyvenamąsias patalpas (tiek drausmės grupės, tiek paprastosios grupės) teisės aktai nenustatė. Kaip matyti iš atsakovo atstovo pateikiamų paaiškinimų ir juos patvirtinančių rašytinių įrodymų, Panevėžio PN nuteistosioms, laikomoms drausmės grupės patalpose, ginčo laikotarpiu buvo sudaroma galimybė prausti kūną šiltu vandeniu dušuose. Pagal ginčui aktualiu laikotarpiu teisės aktuose nustatytą teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas, Higienos normos HN 76:2010 68 punktas ir Higienos normos HN 134:2015 44 punktas). Tai, jog išvardintuose teisės aktuose įtvirtintas reikalavimas Panevėžio PN ginčo laikotarpiu buvo įgyvendintas, sudarant sąlygas nuteistosioms, priskirtoms drausmės grupei, nusiprausti po šiltu dušu du kartus į savaitę, patvirtina Panevėžio PN direktoriaus įsakymais (2009 m. liepos 2 d. įsakymas Nr. N-139, 2015m. liepos 22 d. įsakymas Nr. V-69, 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. V-111 ir 2016 m. lapkričio 10 d. įsakymas Nr. V-160) patvirtinti nuteistųjų naudojimosi dušu grafikai (b. l. 22-25). Iš byloje pateiktos Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. gegužės 22 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų matoma, kad pareiškėja laikotarpiais, t. y. 2014 m. birželio 25 d. iki 2014 m. gruodžio 25d. ir nuo 2016 m. vasario 12 d. iki 2016 m. rugpjūčio 12, į Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybą dėl pablogėjusios sveikatos nuo streso ar emocinių sutrikimų nesikreipė, taip pat nesikreipė ir dėl sąnarių skausmų, todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjos sveikatos pakenkimo(b. l. 17). Remdamasis nustatytais duomenimis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos nusiskundimai dėl į drausmės grupei paskirtų nuteistųjų gyvenamąsias patalpas netiekto šilto vandens atmetami kaip nepagrįsti.

Atsikirsdama į atsakovo atstovo atsiliepimą pareiškėja teigė ir tai, kad tualetas buvo įrengtas atskirame plote, ir tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas atskiroje nuo gyvenamosios paskirties ploto patalpoje, skundėsi atviro tipo unitazu, tualeto reikmenų spintelės trūkumu, tačiau tvirtino, kad buvo įrengta lentynėlė ir pan., taigi išsakė dviprasmiškus ir abejotinus nusiskundimus, kurių neįvardijo savo skunde, pagrįsdama neturtinės žalos atlyginimo reikalavimą. Nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei Higienos normos HN 76:2010 nuostatos neįtvirtino reikalavimo, kad unitazas būtų uždengiamas. Pareiškėjos minima lentynėlė, kaip ir tualeto reikmenų spintelė, nėra susijusi su tik vieno asmens poreikių patenkinimu, šis inventorius taikytinas vienkartiniam kiekvieno asmens pasinaudojimui, o ne tęstinio pobūdžio vieno asmens naudojimui, todėl pareiškėja, nurodydama, jog buvo įrengta lentynėlė, iš esmės patvirtino, jog asmeniui naudojantis praustuve, buvo sudaryta galimybė pasidėti ant lentynėlės tam reikalingus tualeto reikmenis.

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenustatė reikalavimų stalo įrengimui, taip pat ir jo dydžiui. Be to, pareiškėja skunde nekėlė reikalavimo dėl neturtinės žalos, patirtos negalint pavalgyti prie stalo, nenurodė konkrečių atvejų ir aplinkybių, patvirtinančių, jog ji negalėjo pavalgyti, atsisėdusi prie stalo. Vertindamas byloje surinktus duomenis apie kartu su pareiškėja ginčo laikotarpiu Panevėžio PN drausmės grupės patalpoje laikytų nuteistųjų skaičių, teismas nustatė, kad pareiškėjos teiginiai, jog ji atsisėsti pavalgyti prie stalo negalėjo, kadangi buvo laikoma kartu 11-12 nuteistųjų, yra nepagrįsti (b. l. 20). Iš Panevėžio PN Socialinės reabilitacijos skyriaus 2017 m. gegužės 4 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matoma, kad nuteistųjų, ginčo laikotarpiu laikomų kartu su pareiškėja drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, skaičius nuolat kito, t. y. minėtoje patalpoje skirtingais laikotarpiais buvo laikoma nuo 5 iki 11 nuteistųjų. Byloje taip pat nenustatyta, kad pareiškėja su nusiskundimais dėl negalėjimo pavalgyti prie stalo būtų kreipusi į Panevėžio PN administraciją, todėl pareiškėjos išsakyti nusiskundimai vertinami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjos teigimu, drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamoje patalpoje buvo rūkoma, be to, tiek gyvenamojoje patalpoje dėl neužsidarančios išvietės, tiek pasivaikščiojimo kiemelyje įrengto kanalizacijos šulinio buvo juntama smarvė.

Higienos normos HN 76:2010 14 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Iš esmės analogiško turinio nuostatą įtvirtino ir Higienos normos HN 134:2015 7 punktas, įtvirtinantis reikalavimą laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų apgyvendinimą organizuoti taip, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Atsakovo atstovo paaiškinimais, Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose rūkyti neleidžiama, galimybė rūkyti nuteistosioms sudaryta pasivaikščiojimų kiemelyje pasivaikščiojimų metu (b. l. 12). Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė atsakovo atstovo paaiškinimus paneigiančių duomenų, todėl daroma išvada, jog nėra pagrindo pareiškėjos teiginius dėl rūkymo gyvenamojoje patalpoje pripažinti pagrįstais.

Spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių, jog Panevėžio PN drausmės grupės gyvenamosiose patalpose ir pasivaikščiojimo kiemelyje buvo juntama smarvė, teismas atsižvelgia į atsakovo atstovo pateiktus paaiškinimus, jog pasivaikščiojimo kiemelio, kuriuo naudojasi drausmės grupei priskirtos nuteistosios, plotas yra 84 kv. m, jo viršus yra atviras. Kiemelio šiaurės vakariniame kampe yra kanalizacijos šulinėlis. Atsakovo atstovo teigimu, paprastai kvapas iš šulinėlio nesklinda, jis gali atsirasti tik kanalizacijos sistemos gedimų atvejai (pavyzdžiui, šulinėliui užsikišus). Panevėžio PN esantys kanalizacijos šuliniai yra nuolat prižiūrimi (valomi) įstaigoje dirbančio santechniko, atsiradę kanalizacijos sistemos gedimai nedelsiant šalinami, tačiau teisės aktuose nesant įtvirtinto reikalavimo, duomenys apie įstaigos vandentiekio ir kanalizacijos sistemų gedimus ir ūkio būdu (į. t. y. įstaigos darbuotojų atliekamą) jų priežiūrą bei remonto darbus nėra kaupiami, todėl nustatyti, kiek kartu per ginčo laikotarpį iš kanalizacijos šulinėlio galėjo sklisti kvapas ir kokio stiprumo, atsakovo atstovas objektyviai negali. Atsakovo atstovas, be kita ko, patvirtino, kad net ir kanalizacijos sistemos gedimų (šulinėlio užsikimšimo ir k.) atvejais kvapas nėra toks stiprus, kad kenktų žmonių sveikatai ar užskirstų kelią nuteistosioms įgyvendinti teisė pasivaikščioti gryname ore. Remiantis aukščiau pasakytu bei byloje esančiuose Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktuose nustatytais patikrinimo rezultatais, teismas nenustatė pažeidimų, susijusių su drausmės grupės kiemelyje esančio kanalizacijos šulinėlio eksploatavimu.

Pareiškėja taip pat teigė, kad drausmės grupės patalpose buvo žiurkių ir blusų.

Higienos normos HN 76:2010 60 punkto nuostatos įtvirtino reikalavimą, jog laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį teisės akto nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka. Pagal Higienos normos HN 134:2015 20 punkto nuostatas, laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.

Panevėžio PN paaiškinimais, įstaigos patalpų dezinsekcija ir deratizacija yra atliekama periodiškai ir esant poreikiui. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu dezinsekciją ir deratizaciją pagal 2013 m. sausio 11 d. sutartį Nr. PPN2013/3 ir 2016 m. sausio 4 d. sutartį Nr. 07/3-2 su įstaiga atliko UAB „Utenos deratizacija“ (b. l. 26-34). Pagal 2013 m. sausio 11 d. sutarties Nr. PPN2013/3 3.3. punktą ir 2016 m. sausio 4 d. sutarties Nr. 07/3-2 3.2.1. punktą, kenkėjų naikinimus atlikusi įmonė Panevėžio PN lankėsi ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį ir atliko inspekciją bei monitoringą užkrėstumo kenkėjais atžvilgiu, o ne rečiau kaip vieną kartą per kalendorinį ketvirtį, taip pat ir atsiradus poreikiui, vykdė kenkėjų naikinimus. Įvertinus Panevėžio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis, pažeidimų, susijusių su graužikų ir (ar) buitinių parazitų buvimu Panevėžio PN gyvenamosiose patalpose nenustatyta.

Pareiškėja skunde nurodė, kad ji buvo kalinama nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, dėl to patyrė didelę emocinę ir psichologinę neturtinę žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Taikant CK 6.250 straipsnį teismų praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad padarytas neigiamas poveikis buvo pakankamai intensyvus, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė, kad pareiškėja dėl tinkamų kalinimo sąlygų nesudarymo žodžiu ar raštu būtų kreipusi į Panevėžio PN administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Byloje taip pat nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog dėl, pareiškėjos teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio PN, ji patyrė fizinės ar psichinės sveikatos sutrikimus. Panevėžio PN Sveikatos priežiūros tarnybos 2017 m. gegužės 22 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir Psichologinės tarnybos 2017 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėja ginčui aktualiu laikotarpiu į Sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus ir Panevėžio PN psichologus nesikreipė ir neišreiškė nusiskundimų dėl skunde minimo patirto streso, kitų emocinės ar psichologinės sveikatos sutrikimų (b. l. 17-19).

Vadovaudamasis byloje aptartu teisiniu reglamentavimu ir nustatytų faktinių aplinkybių visuma, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad Panevėžio PN ginčo laikotarpiu pareiškėjos atžvilgiu dėl skunde nurodytų aplinkybių atliko neteisėtus veiksmus. Atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimą reguliuojančias teisės normas, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms būtinosioms sąlygoms, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustačius Panevėžio PN neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą ir jos naudai priteisti 20000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.

Teisėja Dalia Pranckienė