Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jurgitos Kolyčienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž., nuteistojo T. A. ir jo gynėjo advokato G. A. Perednio ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės O. Leontjevos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nuosprendžiu A. Ž. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme ir A. Ž. paskirta septynių mėnesių ir penkiolikos dienų laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su šiuo nuosprendžiu A. Ž. paskirta bausme ir jam paskirta galutinė vienerių metų ir dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Į paskirtą bausmę įskaitytas A. Ž. laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. vasario 9 d. išbūtas laikas ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nuosprendžiu įskaityti laikotarpiai. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo A. Ž. sulaikymo vykdant šį nuosprendį;

T. A. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta vienerių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir T. A. paskirta vienerių metų ir penkių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, 7 punktu, 72 straipsnio 1 ir 5 dalimis, T. A. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones penkerius metus ir turto konfiskavimas, iš jo išieškant konfiskuotino automobilio „Fiat Punto“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią 1 447 Eur pinigų sumą. Į paskirtą bausmę įskaitytas T. A. laikiname sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. vasario 8 d. išbūtas laikas. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo T. A. sulaikymo vykdant šį nuosprendį;

Civilinio ieškovo M. M. (M. M.) civilinis ieškinys dėl 87 Eur žalos atlyginimo atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Pareiškimų dėl nušalinimo negauta. Nuteistieji A. Ž. ir T. A. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nuteistasis T. A. taip pat prašė prie bylos prijungti pateiktus papildomus dokumentus, atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti jį dėl padarytos nusikalstamos veikos, užklausti Vilniaus miesto apylinkės teismą, kodėl skundžiamame nuosprendyje jam paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių subendrinimo pagrindu nurodytas „7 punktas“.

6. Teismo posėdžio metu nuteistasis A. Ž. ir jo gynėja bei T. A. gynėjas, taip pat prokurorė prašė savo apeliacinius skundus tenkinti, o priešingos pusės – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo A. Ž. ir nuteistojo T. A. ir gynėjo G. A. Perednio apeliaciniai skundai atmetami, prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies pagrindu apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Nuteistasis A. Ž. ginčija savo kaltę ir prašo jį išteisinti, nuteistasis T. A. prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, ir sumažinti jam paskirtą bausmę, o prokurorė – pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, numatytas BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose.

Dėl A. Ž. kaltės pagal BK 180 straipsnio 1 dalį

8. Teisėjų kolegija, patikrinusi byloje esančius ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, neturi pagrindo abejoti tuo, kad nuteistasis A. Ž. kaltas dėl jam inkriminuotos BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, betarpiškai ir nuodugniai ištyrė byloje surinktus įrodymus (nuteistųjų T. A., A. Ž., nukentėjusiojo A. M., liudytojų D. J., J. M. parodymus, pastarojo padarytoje ir į bylą pateiktoje įvykio metu darytoje fotonuotraukoje užfiksuotus duomenis ir kitą bylos įrodomąją medžiagą) įvertino juos tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir sujungdamas į vientisą loginę grandinę, nuosprendyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnyje, pateikdamas motyvus dėl nustatytų faktinių aplinkybių, su kuriais apeliacinės instancijos teismas sutinka.

9. Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiama, remiantis ne tik kaltininko parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-7-27-746/2015, 2K-410-489/2016 ir kt.). Aukštesniojo teismo vertinimu, nepaisant tam tikrų neatitikimų nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina A. Ž. kaltę, tuo pačiu paneigia jo keliamą versiją, kad jis tik padėjo nukentėjusiajam atsistoti ir nematė, kaip T. A. kišo rankas į šio kišenes. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad ikiteisminio tyrimo metu ir duodamas parodymus teisme nukentėjusysis skirtingai aiškino įvykio aplinkybes susijusias su pirminiais plėšimo veiksmais, tačiau pirmosios instancijos teismas motyvuotai paaiškino, kodėl vadovaujasi nukentėjusiojo teisme duotais parodymais. Kita vertus, esminė aplinkybė, kad A. Ž. laikė nukentėjusįjį, taip atimdamas jam galimybę priešintis, nukentėjusiojo nurodyta tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme. Išanalizavusi liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotus parodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors juose yra tam tikrų neatitikimų, tačiau A. Ž. skunde paminėtieji: ar nukentėjusysis stovėjo, kai T. A. tikrino kišenes, o A. Ž. pribėgo; ar M. M. buvo nugriuvęs, kai du vaikinai jį kėlė ir laikė už rankų, o T. A. tikrino jo kišenes, nėra esminiai, nes abiem atvejais patvirtina, jog A. Ž. atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis tol, kol T. A. tikrino nukentėjusiojo kišenes, taigi, bendrininkavo apiplėšiant M. M..

10. Skunde teigiama, kad byloje nėra nustatytas nuteistųjų susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, jog būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-P-218/2009, 2K-292-303/2020). Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-339/2010, 2K-630/2011, 2K-10/2012 ir kt.).

12. Teisiamajame posėdyje apklaustas M. M., nurodė, kad rūkė ant suoliuko ir pamatė kompaniją, kuri jam nepatiko, iš kurios atsiskyrė vienas vyras ir ėjo link jo. Priėjęs vyras prašė pinigų, nes norėjo nusipirkti alkoholio, o jis atsakė, kad neduos. Nukentėjusiajam atsistojus eiti, jį numušė nuo kojų. Kadangi jis (nukentėjusysis) priešinosi, į pagalbą palaikyti jo rankų atbėgo bendrininkas. Iš byloje esančios liudytojo J. M. darytos fotonuotraukos (t. 1, b. l. 60-62) matyti, kad A. Ž. laiko A. M. iš už nugaros, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas vyras – iš priekio, o T. A., pasilenkęs prie nukentėjusiojo, laiko šiam už kelnių. Nors nuteistasis teigia, kad jis tokiais veiksmais tik padėjo nugriuvusiam A. M. atsistoti, tačiau liudytojas J. M. nurodė, kad išėjęs iš baro matė, kaip ant šono nugriuvusį nukentėjusįjį kėlė dviese, o kai pakėlė, trečias tikrino kišenes. Kiti du laikė nukentėjusįjį, kuris bandė ištrūkti ir prašė jį paleisti. Jis tuos asmenis nufotografavo. Anot liudytojo, vaikinas su šviesia liemene (A. Ž.) pasakė, kad juos filmuoja, tada jie paleido nukentėjusįjį ir pasišalino. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojo padaryta nuotrauka nėra itin informatyvi ir, remiantis ja, neįmanoma nustatyti, ar A. Ž. tik padeda atsikelti, ar ir laiko nukentėjusįjį, tačiau vertinant ją kitų įrodymų kontekste, susidaro pakankamai informatyvus bendrininkų, tarp jų ir A. Ž., kuris laikydamas M. M. už rankų ir taip atimdamas galimybę priešintis, dalyvavo pastarojo apiplėšime, veiksmų vaizdas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu A. Ž. iš tiesų būtų tik padėjęs nukentėjusiajam atsikelti, šis nebandytų ištrūkti, nesimuistytų ir neprašytų jo paleisti. Tuo labiau, kad padėjus atsikelti, jį tebelaikyti nebuvo jokios būtinybės. Primintina tai, kad liudytojas J. M., kuris įvykio vietoje buvo atsitiktinai ir jokio suinteresuotumo bylos baigtimi neturi, nurodė, jog nuteistasis A. Ž. ne tik pakėlė A. M., tačiau ir prievarta jį laikė tol, kol T. A. tikrino nukentėjusiojo kelnių kišenes. Iš 2020 m. rugsėjo 12 d. pareigūno D. J. tarnybinio pranešimo (t. 1, b. l. 105) matyti, jog iš karto po įvykio šalia stotelės pastebėti du vyriškiai (A. Ž. ir T. A.) apie pagalbą nukentėjusiajam neminėjo, o teigė, kad tiesiog stovi prie baro ir prie nukentėjusiojo nebuvo priėję. Apelianto argumentas, kad po to, kai jis pakėlė nukentėjusįjį, niekur iš įvykio vietos nepasišalino, nukentėjusiojo daiktų pas jį nerasta, teisėjų kolegijos vertinimu, reikšmės sprendžiant A. Ž. kaltės klausimą neturi, nes nei patvirtina, nei paneigia kaltinime nurodytas aplinkybes.

13. Aukštesniojo teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad nukentėjusiajam sėdint ant suoliuko prie jo priėjo T. A., kuris prašė pinigų alkoholiui, tačiau A. M. atsisakius duoti pinigų ir pakilus eiti, T. A. jį pargriovė, tada pribėgo A. Ž. ir nenustatytas asmuo, kurie pakėlė nukentėjusįjį ir jį laikė tol, kol T. A. tikrino kišenes ir paėmė kelnių kišenėje buvusią piniginę, taip atimdami jam galimybę priešintis, todėl pirmosios instancijos teismas A. Ž. veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, kaip nepagrįstą atmetęs versiją, jog šis pribėgo prie nukentėjusiojo, tik norėdamas padėti atsikelti.

Dėl T. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir paskirtos bausmės

14. Pirmosios instancijos teismas nepripažino, kad T. A. atsakomybę lengvina aplinkybė, jog jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi, motyvuodamas tuo, kad šis duodamas parodymus neatskleidė visų nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotus T. A. parodymus, sulyginusi juos su kitais byloje esančiais įrodymais sprendžia, jog minėta išvada yra pagrįsta ir T. A. skunde nurodyti argumentai jos nepaneigia.

15. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuotina tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nepaisant to, jog T. A. gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo, atlygino padarytą žalą, norint pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, šių dviejų aplinkybių nepakanka – būtina nustatyti ir kaltininko prisipažinimą kaltu dėl šios veikos padarymo. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Tuo atveju, kai yra pripažįstama tik dalis ikiteisminio tyrimo metu įstatymo nustatyta tvarka surinktų įrodymų, patvirtinančių jo dalyvavimą padarant nusikalstamą veiką, toks prisipažinimas negali būti laikomas baudžiamąją atsakomybę lengvinančia aplinkybe (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.: 2K-7-107/2013, 2K-7-54-677/2015 ir kt.).

17. T. A. buvo kaltinamas tuo, kad veikdamas bendrininkų grupe su A. Ž. ir nenustatytu asmeniu, atimdami galimybę M. M. priešintis, pagrobė nukentėjusiajam priklausančią piniginę – t. y. apiplėšė nukentėjusįjį. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu T. A. neprisipažino padaręs nusikalstamą veiką, teigė, kad jis ir A. Ž. pamatė prie baro pusės gulintį senelį. Jis ir A. Ž. pribėgo prie senelio, norėdami padėti jam atsikelti. Senelio kelnės buvo nusmukusios, todėl jie dviese padėjo užmauti kelnes, o gal jis vienas jas užmovė. Tai padarius senelis pradėjo muistytis ir jam vėl pradėjo smukti kelnės, todėl jis dar kartą jas užmovė ir pasodino senelį ant suoliuko. Senelį jiedu paliko ant suoliuko ir nuėjo prie savo kompanijos (t. 1, b. l. 18). Papildomai apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad laikosi anksčiau duotų parodymų (t. 1, b. l. 30). Akivaizdu tai, kad ikiteisminio tyrimo metu T. A. neprisipažino padaręs pranešime apie įtarimą nurodytą nusikalstamą veiką, o jo padaryta nusikalstama veika buvo išaiškinta tik teisėsaugos institucijoms surinkus duomenis, pagrindžiančius T. A. kaltę (apklausus nukentėjusįjį, liudytojus ir surinkus kitus įrodymus).

18. Pirmą kartą duodamas parodymus teisme T. A. nurodė iš esmės identiškas aplinkybes – t. y. nepripažino, jog iš nukentėjusiojo pagrobė piniginę, papildomai nurodydamas, kad keldamas nugriuvusį nukentėjusįjį kišo rankas į jo kišenes, tačiau jose nieko nebuvo, todėl nieko nevogė, tik susirinko ant žemės iškritusias monetas. Duodamas papildomus parodymus, kurie anot apelianto patvirtina jo prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi, nuteistasis teigė, kad, galbūt, piniginę kažkas ištraukė iki jo, vėliau nurodė, kad, galbūt, ji iškrito tuo metu, kai jis tikrino nukentėjusiojo kišenes, todėl nors jis nevogė piniginės, tačiau laiko save kaltu dėl piniginės dingimo, gailisi, atlygino padarytą žalą.

19. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad net ir teisme duodamas parodymus, kurie akcentuojami apeliaciniame skunde, T. A. nepripažino jam pareikštame kaltinime nurodytų aplinkybių, teigdamas prie nukentėjusiojo priėjęs padėti šiam pasikelti nuo žemės, o bekeldamas jį apieškojo kelnių kišenes, tačiau nieko neradęs tik susirinko iš kišenių pabirusias monetas. Atsižvelgiant į tai, šie parodymai nesudaro pagrindo išvadai, jog T. A. prisipažino padaręs BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir nurodė esmines faktines aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė T. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

20. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei motyvuotai parinkęs bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį privalo skaičiuoti nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad buvo atsižvelgta į tai, jog padarytas apysunkis nusikaltimas prieš senyvo amžiaus žmogų, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – atlyginta nusikaltimu padaryta žala, nustatyta ir atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe. Teismas atsižvelgė į T. A. asmenybę – teisiamas 8 kartą, yra teistas laisvės atėmimo bausme už plėšimą, tačiau gyvenimo būdo nekeičia. Baustas administracine tvarka, nedirbantis, užimtumo tarnyboje neregistruotas. Įvertinęs visas paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatyti bausmės tikslai bus pasiekti T. A. už BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrus laisvės atėmimo bausmę, jos dydį nustatant mažesnį nei sankcijoje nustatytas bausmės vidurkis – pagal BK 180 straipsnio 1 dalį T. A. skirta 1 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

22. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad BK 180 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra kiek daugiau nei 3 metai. Nuteistajam T. A. buvo paskirta gerokai už vidurkį mažesnė bausmė, kuri subendrinta nepažeidžiant bausmių bendrinimo taisyklių. Tai, kad T. A. gydosi priklausomybę, įsidarbino ir siekia pakeisti savo gyvenimo būdą, vertintina teigiamai, tačiau vien ši aplinkybė nesudaro pagrindo skirti mažesnės bausmės, nes skiriant bausmę svarbi aukščiau aptartų aplinkybių visuma. Pirmosios instancijos teismo paskirta laisvės atėmimo bausmė yra teisinga, ne per griežta, atitinkanti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, todėl jos švelninti nėra jokio teisinio pagrindo.

23. Teisėjų kolegija sutinka, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje ir 2021 m. kovo 8 d. nutartyje, kurioje patikslinta nuosprendžio rezoliucinė dalis, padaryta techninė klaida: bendrinant bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones nepagrįstai nurodytas „7 punktas“, todėl šis įrašas šalintinas iš nuosprendžio rezoliucinės dalies.

Dėl nuteistųjų atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

24. Prokurorės apeliaciniame skunde prašoma pripažinti nuteistųjų atsakomybę sunkinančia tą aplinkybę, kad nuteistieji nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad tam, jog būtų pripažinta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, turi būti nustatoma ir tai, ar apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, ar girtumas buvo pagrindinė priežastis susiformuoti nusikalstamam sumanymui ir jį realizuoti. Abi šios sąlygos yra būtinos. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-272/2009, 2K-465/2011, 2K-504/2013, 2K-492/2014).

25. Skunde detaliai nurodomos aplinkybės, patvirtinančios nuteistųjų apsvaigimą nuo alkoholio nusikalstamos veikos padarymo metu. Teisėjų kolegija sutinka, kad byloje pakanka įrodymų, jog nusikalstamos veikos padarymo metu nuteistieji buvo neblaivūs, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog vien šios sąlygos nepakanka BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytos aplinkybės konstatavimui – būtina nustatyti, jog apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad byloje nėra duomenų (jų apeliaciniame skunde nepateikė ir prokurorė), jog būtent nuteistųjų neblaivumas lėmė nusikalstamą sumanymą ir jo įgyvendinimą apiplėšiant M. M., todėl prokurorės skundas šioje dalyje atmestinas.

26. Prokurorė apeliaciniame skunde pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę sunkinančia aplinkybe to, jog T. A. ir A. Ž. nusikalstamą veiką padarė būdami recidyvistai (BK 60 straipsnio 13 punktas). Pažymėtina, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų (BK 27 straipsnio 1 dalis). Kaltinamajame akte BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte įtvirtinta aplinkybė buvo nurodyta. Nusikalstama veika, už kurią nagrinėjamu nuosprendžiu nuteisti T. A. ir A. Ž., padaryta 2020 m. rugsėjo 12 d. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro (toliau – ĮKNR) duomenų išrašo apie fizinį asmenį ir Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenų matyti, kad T. A. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu už tai, kad 2016 m. sausio 25 d. būdamas pilnametis, padarė apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje ir 215 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas subendrinta 1 metų laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas 1 metams. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi panaikinus bausmės vykdymo atidėjimą, T. A. pasiųstas atlikti nuosprendžiu paskirtos bausmės, kurią atliko 2019 m. balandžio 26 d. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį turinčiais teistumą laikomi asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Vadinasi, T. A., būdamas teistas už tyčinius apysunkius nusikaltimus, padarytus jam būnant pilnamečiu, už kuriuos teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl yra recidyvistas.

27. Iš ĮKNR duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 10 d. nuosprendžiu A. Ž. pripažintas kaltu už 2019 m kovo 22 d. bei už ne vėliau, kaip 2019 m. balandžio 11 d., būnant pilnamečiu padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 2 dalyje (baudžiamasis nusižengimas) ir 259 straipsnio 1 dalyje (nesunkus nusikaltimas), jam skirta 6 mėnesių 15 dienų subendrinta laisvės atėmimo bausmė, jos vykdymą atidedant 1 metams. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą turinčiais teistumą laikomi asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas, laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Vadinasi, A. Ž., būdamas teistas už nesunkų nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis ir už kurį teistumas neišnykęs ir nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu vėl padarė tyčinį nusikaltimą, todėl yra recidyvistas.

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Ž. pripažino kaltu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį bei, įvertinęs BK 54 straipsnio 1, 2 dalyse numatytas aplinkybes, skyrė teisingą, ne per griežtą, atitinkančią BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį, bausmę; taip pat pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra T. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, o jam paskirta tinkama bausmė. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas. Be to, taisytinas pirmosios instancijos teismo rašymo apsirikimas, iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, kuria T. A. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme, šalinant įrašą: „7 punktu“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

Atmesti nuteistojo T. A. jo gynėjo advokato G. A. Perednio bei nuteistojo A. Ž. apeliacinius skundus.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorės Oksanos Leontjevos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį, kuria nustatytos nuteistųjų atsakomybę sunkinančios aplinkybės, ir pripažinti T. A. ir A. Ž. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai pat ir tai, kad jie nusikalstamą veiką padarė, būdami recidyvistai (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Iš nuosprendžio rezoliucinės dalies, kuria T. A. paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta bausme, pašalinti rašymo apsirikimą: „7 punktu“.

Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.