- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-12
- Bylos Nr.
- 1A-339-383-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-79-1-00132-2012-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Valdas Vitunskas (pirm.), Arūnas Paštuolis, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- V. V.
- Nukentėjusysis
- V. K.
- Advokatai
- Rasa Kalkauskienė
Pranešėjas Valdas Vitunskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-339-383-2014
Teisėja Loreta Radzevičienė Teisminio proceso Nr. 1-79-1-00132-2012-9
2014 m. birželio 12 d.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Valdo Vitunsko, teisėjų Viktoro Preikšo ir Arūno Paštuolio, sekretoriaujant Astai Leonavičienei, Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam V. V., jo gynėjai advokatei Rasai Kalkauskienei, nukentėjusiajai V. K., jos atstovui advokatui V. K.,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. sausio 29 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 str. 6 d. ir jam paskirta terminuota laisvės atėmimo 3 (trejiems) metams bausmė. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos BVK 90 str. nuostatomis, V. V. bausmė paskirta atlikti atviroje kolonijoje. Iš V. V. V. K. naudai priteista 34000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai 908,80 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. V. nuteistas pagal BK 281 str. 6 d. už tai, kad jis 2012-04-01 apie 21 val. kelyje Kaunas-Prienai-Alytus, 19 km. 270 m., Prienų r., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio bei neturėdamas teisės vairuoti automobilio, vairavo jam priklausantį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tuo pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių 14 punktą, nurodantį, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę asmenims neturintiems šios teisės ir neblaiviems asmenims, 133 punktą, nurodantį, kad vairuotojas privalo važiuoti pasirinkdamas važiavimo greitį, atsižvelgdamas į važiavimo sąlygas, t.y. vairuodamas automobilį, nesilaikydamas visų nurodytų būtinų atsargumo priemonių, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė jo paties vairuojamo automobilio, dėl ko nuvažiavo į kairėje kelio pusėje esantį griovį ir trenkėsi į pakelėje augantį medį, ko pasekoje įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio keleivis L. K. ir buvo nesunkiai sutrikdyta keleivio A. M. sveikata.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2014-01-29 Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Skunde nurodė, jog teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jo kaltę grindė ne konkrečiai nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis. Vienintelis įrodymų šaltinis nukentėjusiojo A. M. parodymai, kurie vertintini kritiškai, nes automobilyje įvykio metu buvo trise: V. V., A. M. ir žuvusysis L. K., taigi, jeigu bus nustatyta, kad įvykio metu automobilio nevairavo nuteistasis, tuomet už tai atsakyti turėtų A. M.. Nei G. K., nei V. J. nenurodė, jog įvykio metu automobilį būtų vairavęs V. V..
Nuteistasis savo skunde atkreipia dėmesį į tai, kad 2012-12-31 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje yra nurodyta tik tikėtina aplinkybė, kad įvykio metu L. K. ir A. M. automobilio nevairavo. Tačiau taip ir liko netirta ta aplinkybė, kad po smūgio L. K. galėjo atsidurti kitoje automobilio vietoje, todėl niekuo nepaneigta aplinkybė, kad įvykio metu automobilį galėjo vairuoti ne nuteistasis, o kiti asmenys. Mąsto, kad teismas visiškai be pagrindo neapklausė byloje liudytojos L. K., nes jos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji nedalyvavo teismo posėdyje nėra pripažintinos svarbiomis, jokių kliūčių iškviesti ją į kitą teismo posėdį, nebuvo, tačiau teismas tokį nuteistojo prašymą atmetė, tuo atimdamas jam teisę užduoti minėtai liudytojai klausimus, negana to, teismo posėdyje pagarsino jos darytus įrašus medicininiuose dokumentuose dėl kurių taip pat turėjo klausimų, tačiau tokia teisė jam nebuvo suteikta.
Taip pat skunde nuteistasis teigia, kad teismas netyrė tiek jo, tiek A. M., V. J. ir G. K. nurodytų aplinkybių, jog automobilio gedimas galėjo būti šio autoįvykio priežastimi. Jokių kliūčių apžiūrėti įvykyje dalyvavusio automobilio nebuvo, tačiau ir šis jo prašymas buvo atmestas. Mano, kad šios kategorijos bylose yra svarbiausia aplinkybė - nustatyti, kokia pagrindinė įvykio kilimo priežastis.
Išanalizavus skundžiamą nuosprendį, V. V. daro išvadą, kad jo atžvilgiu teismas netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, yra tik lengvinančios aplinkybės. Pažymi, kad savanoriškai papasakojo visas jam žinomas aplinkybes šioje byloje. Jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe yra pripažįstama tai, kad jis prisipažino įvykdęs šią veiką, tačiau teismas nuosprendyje nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių neaptarė ir visiškai be pagrindo paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę.
Nuteistasis skunde pažymėjo, kad niekada nėra teistas, padarė neatsargų nusikaltimą. Teismas, skirdamas jam bausmę, be pagrindo konstatavo pakartotinai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes ši aplinkybė yra numatyta LR BK 281 str. 6 d. dispozicijoje. Nukentėjusysis A. M. jam pretenzijų neturi. Dėl žalos atlyginimo abu susitarė - tai laikytina kaip nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Teismas be pagrindo nurodė, kad V. V. nukentėjusiosios V. K. neatsiprašė, žalos jai neatlygino. Nuteistasis nurodė, kad V. K. sako netiesą, nes prieš kiekvieną teismo posėdį jis jos atsiprašydavo, siūlė atlyginti dalį žalos, bet ji kategoriškai atsisakė priimti dalį žalos, tuo stengdamasi pabloginti jo padėtį. Nuteistasis mano, kad jo atžvilgiu teismas turėjo realią galimybę taikyti BK 75 str. nuostatas, todėl prašo, jo atžvilgiu pritaikyti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Šalies argumentai
Nukentėjusioji V. K. apeliaciniu skundu prašo, panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują nuosprendį, t.y. V. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 6 d. ir paskirti jam griežtesnę bausmę, viršijančią šio BK straipsnio sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį. Taip pat prašo, 294 000 Lt civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti tenkinti visiškai. Skunde nurodė, kad teismas nuteistajam V. V. nepagrįstai paskyrė per švelnią bausmę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, reglamentuojantį bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str. ir 61 str. neobjektyviai ir neteisingai įvertino byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl priėmė neteisingą nuosprendį bei nepagrįstai priteisė per mažą pareikšto civilinio ieškinio dalį neturtinei žalai atlyginti. Pažymi, kad teismas skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmės dydį, tinkamai neįvertino V. V. asmenybės, įvykio aplinkybių, reikšmingų parenkant bausmės dydį ir tai lėmė netinkamą BK 54 str. 2 d. numatytų aplinkybių visumos vertinimą ir pritaikymą nustatant bausmę. V. V. paskirta 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė yra aiškiai per švelni, neatitinka bausmės paskirties, teisingumo ir protingumo kriterijų, todėl laisvės atėmimo bausmė nuteistajam turi būti griežtinama. Nuteistasis neneigia įvykio aplinkybių, bet neprisipažįsta įvykio metu sėdėjęs už automobilio vairo bei vairavęs jam priklausančio automobilio, teigdamas, jog dėl girtumo ar dėl autoįvykio metu patirtos traumos neprisimena nieko. Tačiau teisminio nagrinėjimo metu ištirti įrodymai paneigia šias aplinkybes. Nuteistasis neigdamas, jog sėdėjo už automobilio vairo ir vairavo jam priklausantį automobilį, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės. Taip pat vaikščiodamas šalia automobilio, būdamas sąmoningas nekvietė greitosios pagalbos ir policijos pareigūnų, t.y. buvo abejingas kilusiems padariniams.
Nukentėjusioji savo skunde taip pat pažymėjo, kad specialisto išvadoje Nr. T-A 3086/12(01) nurodyta, kad V. V. kraujyje rasta 2,17 promilės etilo alkoholio. Liudytoja G. K. patvirtino, kad kaltinamasis mėgsta vairuoti išgėręs. Tai patvirtina ir ankstesni nuteistojo baustumai administracine tvarka už grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, susijusius su vairavimu neturint tam teisės ir esant neblaiviam. Tai rodo, kad nuteistasis nepadarė išvadų, yra linkęs tyčia ir itin šiurkščiai pažeidinėti nusistovėjusias visuomenės gerovės nuostatas bei ignoruoti kelių eismo taisyklių reikalavimus, kas didina jo pavojingumą visuomenei. Aplinkybių lengvinančių ar sunkinančių nuteistojo V. V. atsakomybę nenustatyta. Šiuo atveju dėl šios nusikalstamos veikos kilo itin skaudžios ir negrįžtamos pasekmės - žuvo žmogus. Todėl Prienų rajono apylinkės teismo nuosprendžiu V. V. paskirtas 3 (trejų) metų laisvės atėmimas laikytinas aiškiai ir nepagrįstai per švelniu.
Šalies argumentai
Taip pat nukentėjusioji skunde nurodė, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir dėl jai priteisto 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, mano, kad jos pareikštas 294 000 Lt dydžio civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai. Pažymi, jog dėl sūnaus žūties patyrė gilų emocinį šoką, dvasinį diskomfortą bei nervinį sukrėtimą. Šiuo metu taip pat patiria didžiulius dvasinius išgyvenimus, jaučiasi vieniša, nepilnavertė. Dėl patirtų moralinių išgyvenimų išsivystė depresija, iš esmės pasikeitė jos gyvenimo būdas. Ji, praktiškai, negali normaliai miegoti naktimis, nuolatos persekioja nepaaiškinama baimė, vargina dvasinis skausmas, atsirado baimės jausmas, nepasitikėjimas savimi bei aplinkiniais žmonėmis, dėl ko sumažėjo jos bendravimo galimybės. Dėl ypatingo vaiko ir jį pagimdžiusios bei į pasaulį išleidusios motinos ryšio, patirti itin sunkūs dvasiniai sukrėtimai, prarastas vienintelis šeimoje esantis sūnus, ją lydės visą likusį gyvenimą. Dėl šių priežasčių civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. V. ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti, nukentėjusiosios skundą atmesti. Nukentėjusioji V. K. ir jos atstovas advokatas V. Kaminskis prašė nukentėjusiosios apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo skundą atmesti.
Prokurorė nuteistojo ir nukentėjusiosios skundus prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios V. K. apeliaciniai skundai atmetami.
Lietuvos Respublikos BPK 305 str. 1 d. 2 p. nustato, kad teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi pirmosios instancijos teismo teisėjo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinamai išsamiai, nešališkai, vertinama jų visuma, o ne atskiri duomenys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 24 d. nutartis Nr. 2K-43/2006).
Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo pagrindinius prašymus ar esminius argumentus.
Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. V. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 281 str. 6 d. yra įrodyta. Pripažindamas V. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, teisėjų kolegijos vertinimu, BPK 20 str., 301 str. nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nei nuteistojo V. V., nei nukentėjusiosios V. K. apeliaciniuose skunduose nėra jokių argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. kaltės.
Dėl nuteistojo V. V. apeliacinio skundo.
Nuteistojo V. V. skundo argumentai, jog teismas, konstatuodamas, kad nuteistasis įvykdė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, jo kaltę grindė ne konkrečiai nustatytomis aplinkybėmis, o prielaidomis, atmetamas kaip nepagrįstas. Apeliantas, prašydamas nuosprendį panaikinti, nenurodė jokių objektyvių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, nustatinėti ar jie atitinka faktines bylos aplinkybes bei skundžiamą nuosprendį naikinti. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas V. V. kaltu padariusį nusikalstamą veiką numatytą BK 281 str. 6 d. ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vertino nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, kurie atitiko faktines bylos aplinkybes ir yra nuoseklūs bei neprieštaringi, taip pat rėmėsi įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gautais rašytiniais byloje surinktais duomenimis. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų neatkartoja.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis V. V. tiek apklaustas įtariamuoju ikiteisminio tyrimo metu (t. 1 b. l. 97), tiek duodamas parodymus pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu (t. 2 b. l. 47 – 48), kaltu prisipažino, gailėjosi dėl įvykdytos nusikalstamos veikos, nors ir nurodė neprisimenantis ar vairavo automobilį ir kodėl įvyko eismo įvykis, tačiau kaltės neneigė ir pripažino teisiamojo posėdžio metu nustatytas aplinkybes. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. V. iš dalies savo kaltės neigimas apeliaciniame skunde, vertinamas kaip siekis, šioje proceso stadijoje, švelninti savo teisinę padėtį ir baudžiamąją atsakomybę, siekiant išvengti realios laisvės atėmimo bausmės.
Apeliaciniame nuteistojo skunde keliamas klausimas, kad 2012-12-31 Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje yra nurodyta tik tikėtina aplinkybė, kad įvykio metu L. K. ir A. M. automobilio nevairavo, todėl liko niekuo nepaneigta aplinkybė, kad įvykio metu automobilį galėjo vairuoti ne nuteistasis, o kiti asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, jog nors minėtoje specialisto išvadoje yra nurodyta tik tikėtina aplinkybė, kad įvykio metu L. K. ir A. M. automobilio nevairavo, tačiau, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, aplinkybes dėl atitinkamų asmenų vietos buvimo patvirtino ir kiti teisminio nagrinėjimo metu surinkti ir ištirti įrodymai. Įvertinęs ištirtų bylos duomenų visetą pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilį eismo įvykio metu vairavo V. V., nes nukentėjusysis A. M. sėdėjo priekinėje keleivio sėdynėje, o žuvusysis L. K. buvo automobilio gale. Jokių kitų asmenų, važiavusių automobiliu (duomenys neskelbtini) iki pat įvykio, nebuvo, to nepatvirtino nei V. V., nei nukentėjęs asmuo, nei liudytojai, tokių aplinkybių teismas nenustatė ir kitų bylos duomenų pagrindu.
Taip pat nepagrįstas ir nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas visiškai be pagrindo neapklausė byloje liudytojos L. K.. Kaip matyti iš bylos medžiagos liudytoja L. K. apie teismo posėdį pranešta tinkamai – teismo šaukimu (t. 2 b. l. 23), jos vardu gautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant ir remtis duomenimis iš greitosios medicinos pagalbos kortelės bei nurodyta, jog papildomos informacijos teismui suteikti negali (t. 2 b. l. 28). Atsižvelgęs į liudytojos prašyme nurodytas aplinkybes bei įvertinęs, jog byloje pakanka objektyvių duomenų patvirtinančių L. K. nurodytas aplinkybes, fiksuotas medicininiuose dokumentuose bei į tai, jog liudytoja papildomos informacijos bei duomenų pateikti negali, teismas pagrįstai nutarė pagarsinti greitosios medicinos pagalbos kvietimo kortelėje nurodytus duomenis, kuriuos fiksavo L. K., ir minėtos liudytojos pakartotinai į teismo posėdį nekviesti.
Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir nuteistojo prašymo dėl automobilio autotechninės ekspertizės skyrimo, t. y. dėl nustatymo ar automobilio gedimas galėjo būti autoįvykio priežastimi, motyvuojant tuo, jog galutinis teismo procesinis sprendimas yra priimamas vertinant visą įrodymų visetą ir ekspertų išvada neturėtų didesnės įrodomosios galios, nei kiti objektyvūs ir neginčytini įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog byloje yra pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, kad nuteistojo V. V. neblaivumas ir įvykęs eismo įvykis buvo priežastiniame ryšyje, todėl papildomos autotechninės ekspertizės skyrimas būtų tik perteklinis įrodymų rinkimas, nešalinantis nuteistojo atsakomybės kitų įrodymų aspektu bei neįtakojantis galutinio procesinio sprendimo rezultato.
V. V. skunde taip pat keliamas klausimas, jog teismas nuteistojo atžvilgiu netinkamai taikė BK 54 str. nuostatas ir visiškai be pagrindo paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis mano, kad jo atžvilgiu teismas turėjo realią galimybę taikyti BK 75 str. nuostatas, todėl prašo, jo atžvilgiu pritaikyti bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu.
Teismas skirdamas V. V. bausmę atsižvelgė į tai, jog nuteistasis pagal pavojingumo visuomenei laipsnį padarė nusikalstamą veiką, priskiriamą neatsargių nusikaltimų kategorijai, jog dėl šios nusikalstamos veikos kilo itin skaudžios ir negrįžtamos pasekmės, į tai, kad V. V. nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir neturėdamas teisės vairuoti, praeityje kelis kartus buvo baustas už grubius kelių eismo taisyklių pažeidimus, susijusius su vairavimu neturint tam teisių, esant neblaiviam, kas rodo, kad išvadų iš anksčiau taikytų poveikio priemonių kaltinamasis nepadarė, yra linkęs ignoruoti kelių eismo taisyklių reikalavimus, kas charakterizuoja jį iš neigiamos pusės bei didina pavojingumą visuomenei. Nuteistasis nedirba, nevedęs, narkologo įskaitoje neįrašytas, sunkinančių atsakomybę aplinkybių nenustatyta. Šios aplinkybės suponavo pagrįstą išvadą, kuriai pritaria ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, kad bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus sankcijoje už padarytą nusikalstamą veiką numatytą realią laisvės atėmimo bausmę.
Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo V. V. atžvilgiu bausmė ir jos dydis paskirta tinkamai. Atsižvelgtina į tai, jog nuteistasis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (2,17 promilės etilo alkoholio), sėdo prie vairo, suvokdamas, jog šiukščiai pažeidžia Kelių eismo saugumo taisykles ir labai tikėtina, kad gali sukelti eismo įvykį, kas ir įvyko. Transporto priemonės vairavimas būnant stipriai apsvaigus nuo alkoholio rodo asmens itin didelį neatsargumą ir abejingumą ne tik įstatymų reikalavimams, bet ir kitiems eismo dalyviams. Todėl veika, kurios metu asmuo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidžia Kelių eismo taisykles, ir dėl ko žūva ar sužalojami žmonės, yra daug pavojingesnė už veiką, kada analogiškas pasekmes pažeisdamas šias taisykles sukelia blaivus vairuotojas. Vartodamas alkoholinius gėrimus nuteistasis žinojo, kad vairavimas išgėrus yra uždrausta įstatymo, todėl turėjo pareigą įvertinti, kad, vairuojant apsvaigus nuo alkoholio bei neturint tam teisės, jis gali nesuvaldyti automobilio ir numatyti dėl tokio pateis elgesio galimai kilsiančias pasekmes. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę bei į nusikaltimo padarymo aplinkybes, pagrįstai netaikė V. V. bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 str.). Pažymėtina, kad asmuo privalo numatyti ir atsakingai įvertinti savo elgesį ir galimas pasekmes, kilsiančias jam, jo artimiesiems, taip pat kitiems eismo dalyviams dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Skiriamos bausmės tikslas yra tam tikrų neigiamų pasekmių atsiradimas asmeniui, kuriam taikoma sankcija už nusikalstamos veikos įvykdymą, ir tuo siekiama prevencijos tikslų. Tuo pačiu įstatymas prioritetu laiko visuomenės viešąjį interesą, siekiant užtikrinti saugų eismą, visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį suinteresuotumą išvengti neigiamų pasekmių ar nepatogumų. Be to, teisminėje praktikoje analogiškose bylose, paprastai skiriama reali laisvės atėmimo bausmė.
Teisėjų kolegijos nuomone, skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausmė padės sulaikyti V. V. nuo nusikalstamų veikų darymo ateityje, atims jam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą bei leis pasiekti bausmės tikslus.
Nuteistojo skunde nurodyti argumentai, jog apylinkės teismas visiškai be pagrindo paskyrė realią laisvės atėmimo bausmę, atmestini kaip nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad paskirtoji bausmė nėra aiškiai per griežta.
Dėl nukentėjusiosios V. K. apeliacinio skundo.
Nukentėjusioji V. K. apeliaciniame skunde kelia klausimą dėl aiškiai per švelnios bausmės paskyrimo nuteistajam V. V., prašo paskirti jam griežtesnę bausmę, viršijančią BK 281 str. 6 d. sankcijoje nustatytą bausmės vidurkį.
Teisėjų kolegija pažymi, jog dėl nuteistojo atžvilgiu paskirtos bausmės ir jos dydžio pagrįstumo, teisėjų kolegija yra pasisakiusi atsakant į nuteistojo V. V. skundo argumentus, todėl jų neatkartoja.
Taip pat nukentėjusioji skunde nurodė, kad su skundžiamu nuosprendžiu nesutinka ir dėl jai priteisto 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, mano, kad jos pareikštas 294 000 Lt dydžio civilinis ieškinys turėtų būti tenkinamas visiškai, kadangi dėl sūnaus žūties patyrė gilų emocinį šoką, dvasinį diskomfortą bei nervinį sukrėtimą, dėl patirtų moralinių išgyvenimų išsivystė depresija, iš esmės pasikeitė jos gyvenimo būdas, vargina dvasinis skausmas, patirti itin sunkūs dvasiniai sukrėtimai, prarastas vienintelis šeimoje esantis sūnus, ją lydės visą likusį gyvenimą.
Šie apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nepagrįsti ir nesudaro pagrindo didinti priteistos neturtinės žalos atlyginimo dydį.
Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 1 d. įtvirtinta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. To paties straipsnio 2 d. numatyta, jog neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl teisės normų, reglamentuojančių neturtinės žalos atlyginimą, yra pažymėjęs, neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti pritaikytas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma kompensuoti. Teismo funkcija – kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo asmens patirtą fizinį ir dvasinį skausmą ir kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Priteistinos neturtinės žalos dydį bylose lemia konkrečios aplinkybės, kurios įvairiose bylose būna skirtingos, todėl ir teismų praktika nustatant neturtinės žalos dydį yra įvairi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-397/2012).
Neturtinės žalos dydžio įrodinėjimo specifika yra ta, kad jos dydį kiekvieną kartą nustato teismas remdamasis trimis pagrindais: vadovaudamasis įstatyme nustatytais kriterijais (Lietuvos Respublikos CK6.250 str. 2 d., 6.282 str.); atsižvelgdamas į konkrečioje byloje teismo reikšmingais pripažintus kriterijus; pagal bylos aplinkybes atsižvelgdamas į jau suformuotą teismų praktiką. Pažymėtina, kad, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas negali suabsoliutinti vieno pasirinkto kriterijaus, o kitus ignoruoti. Kad ir kokie skaudūs būtų įvykio padariniai, teismas privalo vertinti visumą ir taip nustatyti maksimaliai teisingą, situaciją atitinkantį neturtinės žalos atlyginimo dydį. Nepaisant asmens padaryto pažeidimo ir prievolės atlyginti padarytą neturtinę žalą, svarbu užtikrinti, kad žalos padaręs asmuo realiai galėtų sumokėti nukentėjusiajam priteistą neturtinės žalos dydį ir būtų suinteresuotas tai padaryti kiek įmanoma greičiau, o nukentėjęs asmuo realiai gautų jam priteistą sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-272/2011). Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Todėl teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir kt. Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-383/2010, 2K-4/2011).
Pirmosios instancijos teismas, skundžiamu nuosprendžiu, priteisdamas nukentėjusiajai V. K. 34 000 Lt sumą neturtinei žalai atlyginti, atsižvelgė į tai, kad V. V. nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir nepataisomos pasekmės - eismo įvykio metu žuvo L. K.. Žuvusio asmens mama - byloje nukentėjusioji civilinė ieškovė V. K. patyrė vidinį skausmą ir neigiamas emocijas, praradimą ir nebeegzistuojantį artimo asmens ryšį. Akivaizdu, kad artimo žmogaus netektis sukelia stiprius dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kurie išlieka visą likusį gyvenimą, negrįžtamai pakeičia šeimos įprastą gyvenimo būdą. Sukeltos pasekmės – žmogaus mirtis – negali būti pašalintos, sumažintos, jos laikytinos pačiomis sunkiausiomis. Kita vertus, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, būtina įvertinti ir kitus kriterijus, numatytus Lietuvos Respublikos CK 6.250 str. 2 d. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojamas V. V. padaryto nusikaltimo pobūdis. Vienas iš kriterijų nustatant neturtinės žalos dydį yra žalą padariusio asmens kaltė. Nusikaltimas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 281 str. 6 d., kuriuo ir buvo sukeltos minėtos pasekmės, baudžiamajame įstatyme priskiriamas neatsargių nusikaltimų kategorijai (Lietuvos Respublikos BK 16 str.). Taigi, V. V. padarė nusikaltimą dėl neatsargumo, t. y. jis nenorėjo kilusių padarinių ir nesiekė jų. Nuteistasis savo nusikalstamais veiksmais nenorėjo sukelti ir dvasinių išgyvenimų nukentėjusiajai. Pripažintina, kad kai neturtinė žala padaroma neatsargiais kaltininko veiksmais, t.y. kai nukentėjusiajam sąmoningai nesiekiama sukelti dvasinių išgyvenimų, fizinių kančių, padaroma mažesnė neturtinė žala nei tyčinės veikos (pavyzdžiui, nužudymo, nusikaltimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui) atveju.
Iš bylos medžiagos matyti, kad V. V. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nors pačio eismo įvykio aplinkybių ir neatsiminė, tačiau savo kaltę pripažino, gailėjosi, nesiekė išvengti atsakomybės už savo veiksmus. Kitas neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus - kaltininko turtinė padėtis. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad V. V. yra jaunas ir sveikas, darbingo amžiaus, ir nors šiuo momentu jo turtinė padėtis nėra gera, nedirba, registruotino turto neturi, tačiau, atsižvelgiant, kad perspektyvoje, nesant duomenų, kad sveikatos būklė neleidžia jam dirbti, susiras darbą ir dirbs, gaus pajamas ir turės galimybę atlyginti nukentėjusiesiems padarytą neturtinę žalą. Atsižvelgiant į konkrečias bylų faktines aplinkybes, dėl asmens žūties eismo įvykio metu jo artimiesiems priteistinų neturtinių žalų dydžiai teismų praktikoje svyruoja nuo 15 000 Lt iki 150 000 Lt (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-196/2009, 2K-383/2010, 2K-416/2010, 2K-593/2011, 2K-90/2012).
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išanalizavo ir įvertino visus reikšmingus neturtinės žalos dydžio apskaičiavimo kriterijus, argumentuotai pagrįsdamas kiekvieno iš jų taikymą, jų visumos reikšmę bei įtaką sprendžiant apie teisingą piniginės kompensacijos už neturtinių vertybių pažeidimą dydį, visapusiškai vertino nagrinėjamą situaciją. Atsižvelgiant į draudimo kompanijos atlygintą 6000 Lt neturtinės žalos išmoką, priimtas sprendimas iš kaltininko V. V. priteisti V. K. 34 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, atitinka įstatymo reikalavimus, protingumo ir teisingumo kriterijus bei teismų praktiką panašiose bylose, todėl keisti nuosprendį šiuo klausimu nėra teisinio pagrindo. Neturtinės žalos atlyginimo priteisimas iš kaltininko negali būti siejamas su kaltininko nubaudimu, kadangi neturtinė žala atlieka kitokią funkciją, t. y. kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiųjų patirtą fizinį ir dvasinį skausmą bei kitus neigiamus neturtinio pobūdžio išgyvenimus. Be to, itin didelis neturtinės žalos priteisimas iš kaltininko neleidžia pasiekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, pagrįstai atsižvelgė ir į neatsargų ir rizikingą paties nukentėjusiojo elgesį, teismas pagrįstai laikė svarbia tą aplinkybę, kad žuvusysis L. K. nuo 2012-04-01 popietės iki eismo įvykio, kuris įvyko vakare, apie 21 val., kartu su kaltinamuoju V. V. vartojo alkoholinius gėrimus, žinodamas, kad jis pats ir V. V. išgėrę, nenutraukė neteisėtų nuteistojo veiksmų, toliau kartu važinėjo V. V. automobiliu BMW, dėl ko teismas laikė, jog dalinai ir pats žuvusysis prisiėmė riziką dėl kilsiančių pasekmių.
Atsižvelgiant į aukščiau aptartas aplinkybes, kolegija daro išvadą, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį panaikinti apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra objektyvaus pagrindo.
Bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymą dėl antrinės teisinės pagalbos V. V. išlaidų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 3 d. yra numatyta teisė gauti teisinę pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Atsižvelgiant į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Nuteistojo V. V. ir nukentėjusiosios V. K. apeliacinius skundus atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų nepriteisti.