- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutarimas
- Data
- 2019-02-20
- Bylos Nr.
- A6.-27-1015/2019
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ingrida Mikužytė
- Pažeidėjas
- A. B.
- Advokatai
- Domantas Skebas
- Kategorijos
dalyvaujant administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui A. B., jo atstovui advokatui Domantui Skebui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi A. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) buvusio UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) vadovo, gyvenančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, administracinio nusižengimo bylą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 120 straipsnio 1 dalį,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
VMI kreipėsi į teismą, prašydama patraukti buvusį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovą A. B. administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso (toliau – ANK) 120 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis, būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. sausio 20 d. ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei. Bendrovė buvo nemoki nuo 2014 m. gruodžio 31 d., todėl bendrovės vadovas A. B. nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. sausio 20 d. turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei ir jeigu bendrovės vadovas laiku būtų pateikęs tokį pareiškimą, įsipareigojimai mokesčių administratoriui būtų mažesni, todėl savo neveikimu bendrovės vadovas A. B. kaltinamas pažeidęs kreditoriaus – VMI interesus. Pareiškime taip pat nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 4 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ši nutartis įsiteisėjo 2018 m. spalio 16 d. Bankroto bylos iniciatorė yra VMI. Mokesčių apskaitos informacinės sistemos duomenimis, 2018 m. spalio 30 d. bendrovės mokestinė nepriemoka VMI buvo 274 219,84 Eur.
Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. B. teismo posėdyje savo kaltės nepripažino ir paaiškino, kad 2017 m. vasario mėnesį V. Ž. jam pasiūlė laikinai padirbėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi. Jis paaiškino, kad su logistika nieko bendro neturi, tačiau V. Ž. jam pasakė, kad parodys, kaip vyksta darbas, kaip priimti, atleisti iš darbo vairuotojus, vykti į VĮ „Regitra“ ir tai buvo jo pagrindinis darbas. Jis klausė, kaip reikalai su įmonės finansais ir buvo patikintas, kad įmonė skolų neturi, kad dirba vairuotojai iš Ukrainos, susitarė, kad mokės jiems minimumą. Tada jis paklausė kaip bus tvarkomi dokumentai iš mokesčių inspekcijos ir V. Ž. atsakė, kad viską pateiks pats. Įmonės buhalterės jis apskritai nepažinojo. Nuvažiavęs į įmonės ofisą jis pasirašė dokumentus, kurių dalies turinio net nesuprato ir direktoriaus pareigas ėjo metus laiko. Po to su kilo konfliktai V. Ž., kuris realiai viskam vadovavo, o akcininkas buvo K., ir jis išėjo iš darbo. Apie įmonės finansinę padėtį jis sužinojo 2017 metų vasarą, kai jam paskambino iš VSDFV ir pranešė, kad dėl įmonės skolų jie inicijuos bankroto bylą bei liepė jam ruošti dokumentus. Jis apie tai informavo V. Ž., kuris nutarė gelbėti įmonę, gavo pinigų iš Estijos įmonės ir padengė skolą F. B. procese, iškeltame pagal VSDFV pareiškimą, jis nedalyvavo, viską tvarkė V. Ž.. Jam būnant direktoriumi, jokių skambučių iš VMI dėl įmonės skolos jis nebuvo gavęs ir tik išėjęs iš darbo sužinojo, kad įmonė turi didelę skolą VMI. Jis pats į įmonės buhalterę nesikreipė ir jokių įmonės finansinių dokumentų neturėjo, finansinės atskaitomybės ataskaitų neteikė.
Šalies argumentai
Administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo A. B. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose su VMI pareiškimu nesutiko bei nurodė, kad UAB „K. T.“ vienintelio akcininko E. K. sprendimu paskyrus jį įmonės vadovu, ankstesni įmonės vadovai bei pats akcininkas neįvykdė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-06-03 nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių reikalavimo perduoti visus įmonės dokumentus ir turtą. Todėl jis objektyviai negalėjo žinoti, kur yra visi buhalteriniai dokumentai, kokie yra įmonės realūs kreditoriniai įsipareigojimai. Aplinkybė, kad jis buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini).“ vadovu, savaime nereiškia, kad jis automatiškai disponavo informacija apie įmonės kreditorius ir skolas, nes jo paskyrimas tebuvo formalus - jis realiai įmonei nevadovavo ir realios vadovavimo veiklos nevykdė. Įmonės ankstesniam vadovui ir akcininkui ne kartą priminė apie būtinybę perduoti jam visus įmonės buhalterinius dokumentus, surengti inventorizaciją, kad jis žinotų kokia reali įmonės turtinė padėtis. Tačiau informacija apie realią įmonės būklę taip ir nebuvo perduota, todėl jis buvo saistomas ankstesnio vadovo bei akcininko pateikiama ribota informacija. Kai suprato, kad išreikalauti iš ankstesnių įmonės vadovų visų įmonės veiklos dokumentų ir turto jam nepavyks, ir atitinkamai, nepavyks normaliai perimti įmonės valdymo, jis priėmiau vienintelį tokioje situacijoje įmanoma protingą sprendimą - atsistatydino iš vadovo pareigų ir pranešė apie tai akcininkui bei registrui. Neturėdamas įmonės buhalterinių dokumentų, jis nežinojo įmonės turtinės padėties ir nežinojo apie įmonės mokestinę skolą VMI. Įmonės akcininkui apie savo atsistatydinimą pareiškimą jis įteikė dar 2017 m. gruodžio 1 d. VSDFV išregistravo jį iš savo registrų dar anksčiau.
A. B. teigimu, VMI, kaltindama jį tuo, kad jis neva laiku nepadavė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, nutyli, kad tokia bankroto byla 2017 m. buvo iškelta ir VMI toje byloje dalyvavo. 2017 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus apygardos teismas priėmė nutartį civilinėje byloje Nr. eb2-5118-275/2017, kuria tenkino ieškovo (VSDFV) pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovui UAB „9duomenys neskelbtini)“ iškėlimo ir įmonės bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Katalonija“. VMI šioje byloje buvo įtraukta trečiuoju asmeniu. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 28 d. išnagrinėjęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ atskirąjį skundą, konstatavo, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka nemokios įmonės kriterijaus (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 2 str. 8 d.). Kitokių pagrindų iškelti atsakovės bankroto bylą, įtvirtintų ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1-2 punktuose, nenustatyta. Kadangi pagal bylos duomenis nėra ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalyje 1-2 punktuose įtvirtintų pagrindų atsakovės bankroto bylai iškelti, skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis panaikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės, atsisakant iškelti atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto bylą. Ši teismo nutartis buvo išsiųsta ir tos bylos dalyviui VMI, kuri nutarties neskundė, neinformavo nei teismo, nei jo apie įmonės egzistuojančią skolą VMI. A. B. pažymi, kad VSDFV aktyviai informuodavo jį apie skolą šiai įstaigai ir buvo įspėjusi, kad VSDFV pateiks pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tuo tarpu VMI, nepaisant didelės mokesčių skolos sumos, elgėsi neįtikėtinai pasyviai - neteikė nei jam, nei teismui į 2017 m. bankroto bylą jokių paaiškinimų ar informacijos apie tai, kad egzistuoja didžiulė mokesčių skola. Jei jis būtų žinojęs, kad egzistuoja tokia mokesčių skola, jis nebūtų sprendęs klausimo dėl skolos VSDFV likvidavimo, o būtų palaikęs nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Duomenys registre apie tai, kad jis buvo paskirtas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu yra nuo 2017 m. kovo 15 d. VSDFV jau 2017 m. birželio 3 d. surašė, o 2017 m. liepos 3 d. išsiuntė pranešimą apie tai, kad įmonė įspėjama, jog VSDFV kreipsis dėl bankroto bylos iškėlimo. Todėl jam nebuvo pagrindo „lenktyniauti“ su šia įstaiga ir skubėti pirmam paduoti tokį pareiškimą. Prašo VMI prašymo dėl baudos paskyrimo pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį netenkinti (b.l. 31-33).
Žemesnės instancijos teismas
Administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atstovas advokatas Domantas Skebas palaikė A. B. paaiškinimą ir papildomai nurodė, kad 2017 m. pabaigoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ dar nebuvo bankrutuojanti. Vėliau A. B. sužinojo apie įmonės skolą ir dabar vyksta bylinėjimasis su VMI. A. B. tapus įmonės vadovu akcininko E. K. prašymu, jis apie įmonės finansinę situaciją nieko nežinojo, finansinio generatoriaus neperėmė. Šiai dienai UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla yra iškelta, A. B. gavo prašymą pateikti dokumentus, tačiau jis atsisakė tai daryti, nes yra atsistatydinęs iš įmonės vadovo pareigų ir jokių dokumentų neturi.
VMI atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai. Teismui pateikta VMI rašytinė nuomonė dėl A. B. paaiškinimų ir prašymas bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Šių nustatytų aplinkybių pagrindu byla nagrinėta VMI atstovui teismo posėdyje nedalyvaujant (ANK 629 straipsnio 1 dalis).
Žemesnės instancijos teismas
VMI taip pat nesutinka su A. B. teiginiais, kad jo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo panaikina kreditoriaus VSDFV ketinimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo. Šis teiginys dėl vadovo atsakomybės ribojimo, kreditoriams iškėlus įmonei bankroto bylą prieštarauja jau suformuotai teismų praktikai (žr. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. ATP-1233-195/2013). Kaip jau minėjo, A. B. pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo nuo pat tapimo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, t. y. nuo 2017 m. vasario 27 d. Tai, kad VSDFV kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo, nepašalina galimybės traukti A. B. atsakomybėn dėl vengimo kreiptis į teismą iki kreditoriaus pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui, nes sąlygos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo jau buvo ir anksčiau. Bendrovės vadovui buvo žinoma ir apie Bendrovės įsiskolinimą kreditoriui VMI ir apie 2017 metais vykdomą priverstinį išieškojimą iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, Bendrovės vadovas A. B., žinodamas apie Bendrovės finansinę padėtį bei didėjančius įsipareigojimus VMI ir kitiems kreditoriams, privalėjo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei. A. B. neįvykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos keiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Bendrovei, todėl prašo jam skirti ANK 120 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą baudos vidurkį – 2200 eurų (b.l. 48-50).
Motyvuojamoji dalis
Administracinio nusižengimo bylos teisena nutrauktina.
Žemesnės instancijos teismas
ANK 120 straipsnio 1 dalyje yra numatyta atsakomybė už, be kita ko, kreditorių teisių pažeidimą (pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui). Šio nusižengimo sudėtis yra formali, todėl atsakomybei kilti pakanka nustatyti veiksmų, kuriais pažeidžiami atitinkamų teisės aktų reikalavimai, atlikimo faktą, neatsižvelgiant į tai, ar dėl tokių neteisėtų veiksmų kilo padariniai. Kita vertus, siekiant patraukti asmenį administracinėn atsakomybėn, be objektyviosios atitinkamo nusižengimo pusės, būtina nustatyti ir subjektyviąją – t. y. asmens, traukiamo atsakomybėn, kaltę.
Nagrinėjamu atveju ginčo teisiniams santykiams yra aktualios ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatos, kur nustatyta kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją pareiga pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo atsiranda tik tada, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei įmonės dalyviai per numatytus terminus nesiima priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi norint patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį įmonės vadovą ar kitą atsakingą asmenį už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: 1) tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; 2) nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; 3) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (Šiaulių apygardos teismo 2018 m. kovo 21 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-56-332/2018, 2017 m. liepos 18 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-40-744/2017).
Kaip matyti iš byloje esančios medžiagos, A. B. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigas ėjo nuo 2017 m. vasario 27 d. iki 2018 m. sausio 20 d. (b.l. 6). A. B. teigimu, jis tebuvo formalus įmonės vadovas, nes iš esmės nesiorientuoja transporto įmonės valdyme, be to, 2017 m. vasario mėnesį tapęs įmonės vadovu, jis faktiškai taip ir neperėmė įmonės valdymo iš buvusio vadovo V. Ž., nebuvo surengta įmonės inventorizacija, jam nebuvo perduotas įmonės turtas, buhalteriniai dokumentai ir įmonės valdymas, jis tik pasirašinėdavo dokumentus, kuriuos jam parengdavo V. Ž.. Pažymėtina, kad šie V. B. nurodyti teiginiai, kad jis taip ir neperėmė įmonės valdymo, jam nebuvo perduoti įmonės dokumentai ir turtas ir pan., nėra paneigti. Taigi šiuo aspektu nėra paneigti asmens paaiškinimai, kad A. B. realiai nežinojo įmonės finansinės situacijos ir negalėjo numatyti jos tolimesnių veiklos perspektyvų.
A. B. parodė, kad 2017 m. vasarą VSDFV pranešė jam, kad įmonė yra skolinga Sodrai apie 8500 EUR, kad jie išregistravo visus darbuotojus (taip pat ir A. B., ką, t. y. kad jis nebėra socialiai apdraustas, pastarasis sužinojo sveikatos priežiūros įstaigoje) iš šios įstaigos duomenų bazės bei ketina iškelti įmonei bankroto bylą. Kaip minėta, A. B. nurodė, kad tik tada jis sužinojo apie skolą VSDFV, tačiau tuo pat metu jis taip pat žinojo, kad būtent ši įstaiga apsiėmė spręsti bankroto bylos iškėlimo klausimą. Iš byloje esančios Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutarties matyti, kad pagal VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo iškelta bankroto byla. Šioje byloje trečiuoju asmeniu buvo patraukta VMI (b.l. 37-38). Kaip matyti iš Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutarties motyvų, V. Ž. organizavus paskolos gavimą ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ sumokėjus skolą Sodrai, šia nutartimi buvo panaikinta Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 15 d. nutartis, įmonės bankrotas nutrauktas, konstatavus, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka nemokios įmonės kriterijaus (b.l. 39-41). Pažymėtina tai, kad VMI, būdama įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, matė, kokius dokumentus UAB „(duomenys neskelbtini)“ teikia teismui ir kokią turtinę padėtį nurodo, taip pat ir duomenis apie kreditorius, įsiskolinimus ir pan., tačiau apie įmonės egzistuojančią skolą valstybės biudžetui duomenų nepateikė. Šie duomenys taip pat neleidžia teismui abejoti A. B. nurodytomis aplinkybėmis, kad jis apie skolą VMI tuo metu nieko nežinojo.
Kaip minėta, A. B. parodė, kad po pastarųjų įvykių bei supratęs, kad jis tik formalus vadovas, kad nepavyks normaliai perimti įmonės valdymo, tai jam tapo nepriimtina ir jis priėmė sprendimą atsistatydinti iš vadovo pareigų, pranešė apie tai akcininkui (kaip nurodė – dar 2017 m. pabaigoje), tačiau formaliai procedūros buvo baigtos tik 2018 m. pradžioje.
Atkreiptinas dėmesys ir į kitus Institucijos pozicijoje pateiktus argumentus, be kita ko, kad įmonės mokestinė nepriemoka susidarė nesumokėjus gyventojų pajamų mokesčio už 2016 m. rugpjūčio, rugsėjo, gruodžio, 2017 m. sausio-liepos mėnesius ir pridėtinės vertės mokesčio už 2015 m. spalio mėnesį bei kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ mokesčių administratoriui šių mokesčių deklaracijas pateikė tik 2018 metais ir jose apskaičiuotų mokesčių sumų nesumokėjo. Taigi kaip matyti, deklaracijos VMI buvo pateiktos tik 2018 metais, t. y. vadovo pareigas einant jau nebe A. B.. Taigi ši aplinkybė taip pat nepaneigia išvados, jog A. B., būdamas tik formalus minėtos įmonės vadovas, nežinojo apie realią finansinę įmonės padėtį bei kad nėra mokami atitinkami mokesčiai. Todėl nors šiuo aspektu pripažintina, kad toks A. B. pasirinktas elgesio variantas, einant vadovo pareigas, nors ir suvokiant, kad jų visa apimtimi (apibrėžta įstatymais dėl įmonės vadovo pareigų, atsakomybės ir pan.) neatlieka, neatitinka teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų įmonės vadovui. Vis dėlto šiuo atveju yra sprendžiama dėl konkretaus asmens – A. B. patraukimo administracinėn atsakomybėn už konkrečią veiką, t. y. administracinį nusižengimą, kuriam konstatuoti, kaip minėta, būtina nustatyti kaltę dėl jo padarymo – o būtent, atitinkamą suvokimą dėl konkrečių tam tiktu laiku egzistavusių faktų (dėl įmonės nemokumo), dėl savo pareigos elgtis tam tiktu būdu (kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), tačiau tai suvokiant – šios pareigos nevykdymą.
Todėl įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad A. B. veiksmuose nėra ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto nusižengimo sudėties elemento – kaltės, nes byloje nepaneigta, jog jis, būdamas tik formaliu vadovu ir neturėdamas įmonės finansinių dokumentų, atspindinčių įmonės turimą turtą ir esančius skolinius įsipareigojimus, jis realiai nesuvokė esamos finansinės situacijos bei įmonės tolimesnės veiklos perspektyvos ir tuo pačiu neturėjo pagrindo manyti, kad jam kilo pareiga inicijuoti bankroto bylą. Nesant vieno iš administracinio nusižengimo sudėties elemento (kaltės), administracinė atsakomybė nekyla.
Be to, akcentuotina jau minėta aplinkybė, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla pagal VSDFV pareiškimą buvo iškelta 2017 m. rugsėjo 15 d., kai įmonės vadovu buvo būtent A. B., todėl ši aplinkybė, teismo vertinimu, šalina būtiną pareigą įmonės vadovui pateikti teismui dar vieną pareiškimą, inicijuojant bankroto bylos iškėlimą (pvz., Šiaulių apygardos teismo byla Nr. AN2-56-332/2018). Kaip minėta, iš ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto įmonės vadovo pareigos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo teisinio reguliavimo išplaukia, kad tokiai pareigai atsirasti būtina nustatyti atitinkamų sąlygų visumą – aplinkybę, kad 1) įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu kreditoriumi; kad 2) nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei kad 3) įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi kaip viena iš sąlygų nurodyta tai, kad nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Šiuo atveju, kaip matyti, įmonės kreditorius kreipėsi į teismą bei byla buvo iškelta. Be to, būtina nustatyti ir įmonės nemokumo faktą – šiuo atveju, kaip minėta, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkui ėmusis atitinkamų veiksmų dėl įmonės finansinės padėties, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. įsiteisėjusia nutartimi konstatuota, kad ją priimant, UAB „(duomenys neskelbtini)“ neatitinka nemokios įmonės kriterijaus. Taigi ir pastaroji aplinkybė – kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu aktualiu laikotarpiu, kai įmonės vadovo pareigas ėjo A. B., nekonstatuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ nemokumo būsena, neleidžia daryti išvados, jog konkrečiu atveju buvo visuma būtinų sąlygų, suponuojančių A. B. pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo kilimą (t. y. nebuvo sąlygos dėl įmonės nemokumo).
Kaip minėta, 2017 metais iškeltoje bankroto byloje VMI turėjo visas procesines galimybes realizuoti savo teises, nes buvo įtraukta į bylą trečiuoju asmeniu, tačiau, kaip galima spręsti, nebuvo aktyvi, savo procesinėmis teisėmis, siekiant sumažinti įmonės įsiskolinimą biudžetui, nepasinaudojo, neteikė savo prašymų ir skaičiavimų, neginčijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ teismui pateiktų duomenų bei neinformavo teismo ir tuo pačiu A. B. apie egzistuojančią skolą VMI, nors tokią galimybę realiai turėjo ir tik 2018 m. liepos 23 d. inicijavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ antrąją bankroto bylą, kai A. B. jau nebuvo įmonės vadovu. Taigi tokioje situacijoje teigti, kad būtent A. B., vienerių metų laikotarpiu ėjusio įmonės direktoriaus pareigas, kai, pažymėtina, tuo pačiu laikotarpiu kito kreditoriaus – VSDFV iniciatyva teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, neveikimu buvo pažeisti kreditoriaus – VMI interesai, teismo vertinimu, negalima.
Atsižvelgdamas į byloje esančių duomenų visumą, nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, teismas daro išvadą, kad traukti A. B. administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį pagrindo nėra, nes padaryta veika neturi šio administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 591 straipsnio 1 punktu, 635 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 636 straipsniu, 646 straipsniu, teismas
nutaria:
Administracinio nusižengimo bylą A. B. atžvilgiu dėl nusižengimo, numatyto Administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalyje, nutraukti, nes padaryta veika neturi šio administracinio nusižengimo požymių.
Nutarimas per 20 kalendorinių dienų nuo jo nuorašo išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.