- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-18
- Bylos Nr.
- AN2-40-744/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-00390-2017-6
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Laisvydas Zederštremas
- Pareiškėjas
- D. G.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimo, kuriuo atsisakyta iškelti administracinio nusižengimo bylą M. M. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 120 straipsnio 1 dalį.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Bylos esmė
Šiaulių apylinkės teisme 2017 m. gegužės 16 d. buvo gautas D. G. pareiškimas, kuriuo pareiškėjas prašė iškelti administracinę bylą ir paskirti nuobaudą M. M. už tai, kad M. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, nuo 2017 m. sausio 1 d. nevykdė ir nevykdo savo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuo pažeidė ANK 120 straipsnio 1 dalį. M. M., vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas, turėjo elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. 2017 m. gegužės 8 d. Pakruojo rajono notarų biuras vykdomuoju įrašu Nr. (duomenys neskelbtini) pareikalavo išieškoti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė, (duomenys neskelbtini) kaimas, (duomenys neskelbtini), 3035,35 Eur ir 10 procentų metinių palūkanų nuo visos negrąžintos sumos D. G. naudai, minimas vykdomasis įrašas pateiktas vykdyti antstoliui T. U., tačiau iki šiol jokios sumos antstolis neišieškojo. Be to pareiškėjas nurodė ir tai, kad iš viešai prieinamų duomenų matyti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ sistemingai turėjo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, kas patvirtina, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra nemoki įmonė.Skundžiamu Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimu buvo atsisakyta iškelti administracinio nusižengimo bylą M. M. atžvilgiu pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Pirmos instancijos teismas konstatavo, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog M. M. ėmėsi priemonių dėl galimo bankroto bylos iškėlimo ir buvo aktyvus, kadangi dar iki pateikiant finansinės atskaitomybės dokumentus, ėmėsi priemonių įmonės veiklos stabdymui. Byloje surinkti duomenys neduoda pagrindo teigti, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas M. M. pavėlavo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi nėra duomenų apie kreditorinių reikalavimų padidėjimą. Teismas konstatavo, jog neįrodyta, kad kitos kreditorinių reikalavimų sumos yra susijusios tik su M. M. savalaikiu nesikreipimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ar kaip nepateisinamai atsiradusios dėl jo kaltės. Teismas nustatė, kad M. M. veika neturi ANK 120 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
Pareiškėjas D. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą ir perduoti klausimą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Šalies argumentai
3.1. Skunde nurodo, kad M. M., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, nuo 2017 m. sausio 1 d. nevykdė savo pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuo pažeidė ANK 120 straipsnio 1 dalį, kadangi jis, vykdydamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovo pareigas, turėjo elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Pareiškėjo tvirtinimu, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo privalėjo būti pateiktas jau 2017 metų sausio mėnesį, kadangi tai, jog įmonė yra nemoki ir nebevykdo jokios gamybinės veiklos jau buvo akivaizdu 2016 metų gruodžio mėnesį, kuomet įmonėje buvo likę tik du darbuotojai – direktorius ir buhalterė, ir šią informaciją galėjo sužinoti ir pirmosios instancijos teismas, kadangi, pasak pareiškėjo, šie duomenys yra vieši.
3.2. Tvirtina, kad M. M., būdamas įmonės vadovu, jau 2016 metais aiškiai suvokė, jog įmonė gamybinės veiklos nebevykdo nuo 2016 metų pabaigos, mokumo nebeatgaus, todėl nebebuvo reikalingas joks bandomasis balansas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gegužės mėnesio UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas M. M. vykdė pareigą pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes, pasak pareiškėjo, jis pavėluotai kreipėsi į teismą dėl bankroto iškėlimo ir dėl to M. M. kyla atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad dar 2016 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“ nevykdė įsipareigojimų ir praleisti įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę ir tai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas aiškiai suvokė.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimų į pareiškėjo D. G. apeliacinį skundą negauta.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo D. G. apeliacinis skundas atmestinas.
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Iš pareiškėjo D. G. apeliacinio skundo galima daryti išvadą, kad jis neginčija apylinkės teismo nustatytų aplinkybių, jog administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo M. M. ėmėsi priemonių dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei, tačiau tvirtina, kad tai buvo daroma pavėluotai, nes M. M. pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ jau buvo kilusi nuo 2017 m. sausio mėnesio. Su tokiais skundo argumentais aukštesnės instancijos teismas nesutinka. Pagal ANK 569 straipsnį administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Taigi, įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ANK 567 straipsnis). ANK 120 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta atsakomybė juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims už įmonių kreditorių teisių pažeidimą (kreditorių reikalavimų tenkinimo eilės ir tvarkos pažeidimą, pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo nepateikimą ar pavėluotą pateikimą teismui, kreditorių susirinkimų nesušaukimą įstatymuose numatytais atvejais).Visų pirmiausiai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje administracinio nusižengimo byloje M. M. atsakomybė pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį (pažeidus pareiškėjo interesus) iš esmės kildinama iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytos jo pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymo. Šioje teisės normoje įtvirtinta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo nedelsdami, bet ne vėliau kaip per 5 dienas po to, kai įmonė tapo nemoki ir įmonės dalyviai per minimalius įstatymuose arba įmonės steigimo dokumentuose nustatytus terminus dalyvių susirinkimui sušaukti, bet ne vėliau kaip per 40 dienų, nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti. Pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalį, įmonės vadovo ar savininko (savininkų) pareigos atsiradimui keliamos ir papildomos sąlygos – pareiga pradėti bankroto procedūras atsiranda tik tada, kai be jau pirmiau paminėtų sąlygų įmonės dalyviai per numatytus terminus nesiima priemonių įmonės mokumui atkurti. Taigi, norint patraukti administracinėn atsakomybėn pagal ANK 120 straipsnio 1 dalį įmonės vadovą ar savininką (savininkus) už pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei nevykdymą, būtina įrodyti visas tokios pareigos atsiradimo sąlygas: tai, kad įmonė tapo nemoki ir negali atsiskaityti nors su vienu su kreditoriumi; nė vienas kreditorius nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo; įmonės dalyviai per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti.Byloje esantys duomenys patvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ finansinė padėtis buvo prasta, jos turtas 2017 m. balandžio 30 d. sudarė 4172,12 Eur (trumpalaikis turtas), o per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 16287,56 Eur (28 b. l.). Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju buvo dvi iš trijų sąlygų, įpareigojančių įmonės vadovą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo - įmonė tapo nemoki ir negalėjo atsiskaityti su kreditoriais; iki 2017 m. balandžio 30 d. nė vienas iš kreditorių nebuvo kreipęsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei (25 b. l.). Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teisme buvo gautas UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus M. M. pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, o 2017 m. gegužės 22 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi buvo priimtas ieškinys dėl bankroto bylos UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ iškėlimo ir paskirtas jo nagrinėjimo teisme laikas 2017 m. birželio 2 d. (23 b. l.).Ir nors apeliantas tvirtina, kad UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ direktorius M. M. 2017 m. gegužės 18 d. pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ į teismą kreipėsi per vėlai, nes jau 2016 metų pabaigoje buvo aišku, kad įmonė bankrutuoja – įmonė nebevykdė gamybinės veiklos ir įmonėje dirbo tik du darbuotojai, tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, jog apklausiamas apylinkės teisme M. M. paaiškino, kad su pagrindiniais akcininkais, tame tarpe ir G. G., kurio teises perėmė D. G., apie tai, kad įmonei gresia bankrotas ir reikia kažką daryti, buvo šnekama nuo 2017 metų pradžios (37 b. l.). Pareiškėjas D. G. teismui taip pat parodė, kad nuo 2016 m. spalio mėnesio visą laiką bendravo su M. M. –,,kūrė planus, kaip padengti skolas ir t.t.“, planavo atgaivinti įmonę, nuo 2016 m. spalio mėnesio iki 2017 m. pradžios ne vieną kartą buvo susitikęs su M. M. ir kalbėjo apie įmonės atgaivinimą (37-38 b. l.), kas patvirtina, kad pagrindiniai įmonės akcininkai sprendė klausimus apie tolimesnį įmonės likimą. Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad įmonė skolų valstybei (VSDFV) turėjo, tačiau jas nuolatos dengė ir 2017 m. gegužės 11d. socialinio draudimo įsiskolinimo neturėjo (3 b. l.). Tai leidžia pagrįstai manyti, jog M. M. ėmėsi priemonių įmonės mokumui išlaikyti ir byloje nėra duomenų, paneigiančių M. M. paaiškinimus bei rodančių, jog jis iš viso nesiėmė jokių priemonių įmonės mokumui išlaikyti, juolab, kad tai teismui patvirtino ir pats pareiškėjas D. G.. Atsižvelgiant į tai, aukštesnės instancijos teismas sprendžia, kad neįrodžius vienos iš būtinų Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatytų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto atsiradimo sąlygų, t. y. to, kad M. M. per nustatytus terminus nesiėmė priemonių įmonės mokumui atkurti (išlaikyti), nėra pagrindo konstatuoti, jog M. M. pavėluotai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens nekaltumo prezumpciją turi paneigti ne kas nors kitas, o bylą inicijavusi institucija (pareiškėjas), todėl visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika šiuo konkrečiu atveju tenka bylos iškėlimą inicijavusiam proceso dalyviui. Atsižvelgęs į paminėtas teisės normas ir patikrinęs byloje esančius duomenis įrodymų vertinimo aspektu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog šiuo konkrečiu atveju M. M. pavėluotai kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,(duomenys neskelbtini)“, todėl kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2017 m. gegužės 18 d. pareiškimu M. M. negalėjo pažeisti kreditorių teisių, todėl M. M. veikoje nėra jam inkriminuoto pažeidimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje, sudėties. Išnagrinėjęs bylą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo teisena negalima (ANK 591 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismo išvadų, su kuriomis sutinka ir aukštesnės instancijos teismas, pareiškėjo D. G. apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, todėl naikinti skundžiamą nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimo kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir pareiškėjo D. G. apeliacinio skundo netenkinti.
Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.