Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Larisa Šimanskienė, sekretoriaujant Erikai Simaitei dalyvaujant ieškovo J. T. atstovui advokatui E. M., atsakovei A. T., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. T. ieškinį atsakovei A. T. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) Molėtų rajono apylinkės teismo sprendimu nutraukta šalių santuoka. Šalių ištuoka Molėtų rajono savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruota (duomenys neskelbtini). 2009-05-15 ieškovas ir atsakovė su AB DNB banku (anksčiau - AB DnB NORD bankas) sudarė kreditavimo sutartį Nr. 5500-2009-57102, pagal kurią bankas šalims suteikė 34754,40 Eur kreditą gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam adresu (duomenys neskelbtini), jų remontuoti. Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-732/2015 šalių prievolė AB DNB bankui pripažinta solidaria ieškovo ir atsakovės prievole, ieškovui J. T. ir atsakovei A. T. priteista po ½ dalį 0,1201 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį gyvenamo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį pavėsinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), po ½ dalį ūkinio pastato unikalus Nr.6294-0010-6028, po ½ dalį kiemo statinių, takų, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), ieškovui J. T. ir atsakovei A. T. priteista po ½ UAB „Jurijus” ir Ko akcijų. Panevėžio apygardos teismas 2015-11-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–868–227/2015 Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-05-27 sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto ir įmonės akcijų padalinimo paliko nepakeistą. AB DNB banko 2015-06-25 pažymos duomenimis nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012-02-13 iki 2015-06-25 ieškovas sumokėjo bankui iš viso 15805,89 Eur.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.6. straipsnio 1 dalyje numatyta, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį. Atitinkamai solidariosios pareigos atveju, bet kuris iš bendraskolių turi teisę įvykdyti tiek visą, tiek dalį prievolės. Bendraskoliai yra įpareigoti iki to laiko, kada bus įvykdyta visa prievolė (CK 6.6 straipsnio 4, 6 dalys). Solidariąją pareigą įvykdęs skolininkas turi teisę regreso tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolių lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis (CK 6.9 straipsnio 1 dalis). Ieškovas prašo teismo priteisti iš atsakovės 7902,94 Eur skolos, nurodydamas, kad jis šalių kreditoriui AB DNB bankui sumokėjo iš viso 15805,89 Eur, todėl pusė šios sumos priteistina iš atsakovės. Atsakovė su ieškovo reikalavimu nesutinka nurodydama, kad ieškovas neturėjo pakankamai asmeninių lėšų, todėl manytina, kad mokėjimai bankui buvo atlikti iš bendrų šalių piniginių lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuosekliai plėtojamoje praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis įtvirtina laisvo įrodymų vertinimo principą, kuris reiškia, kad galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; kt.) Pabrėžtina, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie), kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-48/2005). Taigi, įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą reikalauja, kad prieštaravimai, tiriant bei vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatant faktines bylos aplinkybes, būtų pašalinti, prieinant teismo vidiniu įsitikinimu pagrįstą išvadą dėl vienų ar kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių, kuriomis grindžiamas priimamas galutinis teismo sprendimas. Tačiau pabrėžtina, kad vien tik ta aplinkybė, kad šalies nurodytos aplinkybės, argumentai nepripažįstami įrodytais, nesudaro pagrindo išvadai, jog bylos nagrinėjimo metu teisme buvo padaryta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 176, 185 straipsnių pažeidimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimta civilinėje byloje D. V. J. v. V. J., bylos Nr. 3K-3-243/2010). Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teismo nepriklausomumo principo išraiška, nes niekas negali nurodyti teismui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. Ž. v. R. P., bylos Nr. 3K-3-156/2009).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-05-27 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-8-732/2015 šalims priteista po ½ dalį nekilnojamojo turto: žemės sklypo, gyvenamo namo, ūkinių pastatų, pavėsinės, kiemo statinių, takų, esančių (duomenys neskelbtini), bei po ½ UAB „Jurijus” ir Ko akcijų. Panevėžio apygardos teismas 2015-11-25 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A–868–227/2015 Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-05-27 sprendimo dalį dėl nekilnojamojo turto ir įmonės akcijų padalinimo paliko nepakeistą. Atsakovė nurodo, kad iki teismo sprendimo priėmimo nurodytas nekilnojamasis turtas buvo ieškovo žinioje, kito turto jis neturėjo, todėl tikėtina, kad įmokos bankui buvo atliekamos iš bendrų šalių lėšų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymas. Jame įtvirtinta bendroji taisyklė, kad įrodinėja tas, kas tvirtina. Jeigu asmuo nurodo tam tikrą aplinkybę, jis privalo ją patvirtinti faktiniais duomenimis. Vertinant atsakovės nurodytų aplinkybių pagrįstumą, visų pirma, pažymėtina, kad atsakovė nepateikė teismui duomenų patvirtinančių, kad iki šalims priklausančio turto padalijimo ieškovas minėto turto atžvilgiu buvo sudaręs sandorius, kurių pagrindu gavo pinigines lėšas. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad prievolę bankui ieškovas vykdė iš savo darbo užmokesčio, jam taip pat buvo grąžintas darbo užmokesčio įsiskolinimas, jis skolinosi pinigų iš įmonės apyvartinių lėšų bei kitų asmenų, papildomai uždarbiavo atlikdamas statybinius darbus. Pagal UAB „Jurijus“ ir ko 2013 metų finansinės atskaitomybės aiškinamąjį raštą nustatyta, kad įmonės įsipareigojimai bendrovės akcininkui sudarė 5000,00 Lt, su darbo santykiais susiję įsipareigojimai – 2290,00 Lt. Taigi bendra įmonės skola ieškovui 2013 metais sudarė 7290,00 Lt. Pagal AB DNB banko 2015-06-25 pažymą matyti, kad ieškovas 15805,89 Eur sumą bankui sumokėjo dalimis, laikotarpiu nuo 2012-02-01 iki 2015-06-25, mokėdamas vidutiniškai 240,00 Eur dydžio įmokas, ir tik paskutinė 2015 metų įmoka sudarė 6216,76 Eur. Teismo posėdžio metu atsakovė paaiškino, kad 2013 metais – 2014 metais ieškovas pardavė po savo mamos mirties paveldėtą nekilnojamąjį turtą – butą. Atsakovė taip pat nurodė, kad vykstant šalių ginčui dėl jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto padalijimo, buvo siekiama sudaryti taikos sutartį, kurios pagrindu atsakovas jai pervedė apie 13000,00 Lt. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teismas vertina, jog yra labiau tikėtina, kad ieškovas turėjo pakankamai asmeninių piniginių lėšų vykdyti prievolę bankui ir 15805,89 Eur sumą bankui sumokėjo iš savo asmeninių lėšų.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pagal 2009-05-15 kreditavimo sutartį Nr. 5500-2009-57102, laikotarpiu nuo 2012-02-13 iki 2015-06-25 sumokėjo kreditoriui AB DNB bankui 15805,89 Eur. Esant išdėstytoms aplinkybėms ir atsižvelgus į tai, kad ginčo šalių prievolė buvo solidari, ieškovo reikalavimas, kaip pagrįstas, tenkintinas, ieškovui iš atsakovės priteistina 7902,94 Eur.

Ieškinį patenkinus, ieškovui iš atsakovės priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 178,00 Eur ieškovo sumokėtas žyminis mokestis ir 1100,00 Eur atstovavimo išlaidų, iš viso 1278,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 82 straipsnis, 93 straipsnio 1 dalis).

Pagal 2014-09-23 Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3,00 Eur. Nustatyta, kad byloje nepatirta 3,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, todėl išlaidos valstybei nepriteistinos (CPK 92 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš atsakovės A. T. 7902,94 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 7902,94 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2015-07-13) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1278,00 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovui J. T..

Sprendimas per 30 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.