Vilniaus apygardos teismo nutartis

Teisėja Snieguolė Bielski Procesinio sprendimo kategorijos: 35.3.6.; 35.4.; 121.15.; 121.18.; 121.21

2011 m. birželio 14 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Henricho Jaglinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovui A. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama ieškovo Nordea Bank Finland Plc, veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, apeliacinio skundo ribose. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinio skundo argumentai ir motyvai nesudaro pagrindo iš esmės teisėtam ir pagrįstam teismo sprendimui panaikinti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. kovo 19 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. VK08/03/67B (b. l. 6 – 16), kuria ieškovas atsakovui suteikė 10 000 Lt kreditą. Sutarties 1.1. punktas numato, kad atsakovas įsipareigoja gautą sumą grąžinti bankui ir mokėti palūkanas. Kredito grąžinimo paskutinė diena numatyta 2013-03-15. Atsakovui nevykdant prisiimtų įsipareigojimų, prieš tai 2010-04-13 informavęs atsakovas apie sutarties nutraukimą nuo 2010 m. gegužės 2 d., ieškovas, remdamasis tarp šalių sudarytos sutarties 8.1. punktu, sutartį vienašališkai nutraukė (b. l. 17,19,20,21). Atsakovo skola ieškovui sudaro 7 531,55 Lt panaudoto ir negrąžinto kredito, 503,42 Lt nesumokėtų palūkanų, 142,25 Lt nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 400 Lt kitų mokesčių (b. l. 18), bendra atsakovo skola ieškovui - 8 577,22 Lt. Byloje nėra duomenų apie tai, ar atsakovas su ieškovu būtų visiškai atsiskaitęs. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo 8577,22 Lt skolą bei 5 procentų metines palūkanas. Tuo tarpu konstatavęs, jog palūkanų dydį reglamentuoja Civilinis kodeksas, o ne šalių susitarimai ar sutartys, pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis CK 6.210 straipsnio 1 dalimi iš atsakovo priteisė 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuotinas nuo panaudoto ir negrąžinto kredito bei nesumokėtų palūkanų sumos (8034,97 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškovas su tokia teismo išvada nesutinka, motyvuodamas tuo, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos buvo numatytos tarpusavio sudarytoje sutartyje, todėl ieškovas teisėtai ir pagrįstai reikalauja priteisti sutartines 16 procentų palūkanas, kurios atsakovui buvo paskaičiuotos nuo tos dienos, kai jis pažeidė terminą sumokėti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmoką. Apelianto teigimu, teismui priteisus iki bylos iškėlimo paskaičiuotas palūkanas, pripažino, kad šalių susitarimas dėl 16 procentų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų, skaičiuojamų iki realaus skolos sumokėjimo, yra teisėtas ir galiojantis. Bylos iškėlimas nelaikytinas realiu skolos grąžinimu. Apelianto manymu, teismas neturėjo pagrindo priteisti įstatyminių palūkanų, jei sutartyje šalys susitarė dėl sutartinių palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio, taip pat mažinti palūkanų dydį, jei nėra nustatyti šių palūkanų mažinimo pagrindai. Savo apeliacinio skundo argumentus apeliantas grindė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-18 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, 2005-11-14 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005, 2007-03-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007, 2009-10-16 nutartimi Nr. 3K-3-460/2009. Teisėjų kolegija tokius apelianto argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Apeliantas savo apeliacinio skundo teiginius, kaip minėta, grindžia remdamasis teismų praktikos pavyzdžiais, jo nuomone, patvirtinančiais jų pagrįstumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Bandymas taikyti teisės taikymo taisykles, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų tą patį, kaip taikyti teisės normą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja. Dėl to Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai taikytini tik teismams nagrinėjant panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino atitinkamą teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Kaišiadorių rajono vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, v. AB „VST“, bylos Nr. 3K-186/2009; ir kt.). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į kasacinio teismo praktiką konstatuoja, jog šioje byloje nėra pagrindo remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kurias nurodo apeliantas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-09-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-751/2003, 2005-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2005, 2007-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007, 2009-10-16 nutartis Nr. 3K-3-460/2009.), kaip teisminiu precedentu, kadangi skiriasi bylų faktinės aplinkybės. Pažymėtina, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs iš vartojimo kredito sutarties, t.y. byloje yra nustatinėjamos ir vertinamos kitos reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl minėtose Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse pateikiami išaiškinimai taikytini atsižvelgiant į vartojimo sutarčių specifiką.

Paskolos teisiniuose santykiuose palūkanos atlieka dvejopo pobūdžio funkcijas – atlyginimo už naudojimąsi paskolintais pinigais funkciją bei paskolos davėjo nuostolių, kuriuos jis patiria dėl laiku negrąžintos paskolos, kompensavimo funkciją. Šias skirtingo pobūdžio funkcijas atliekančias palūkanas paskolos teisiniuose santykiuose reglamentuoja skirtingi CK straipsniai. CK 6.872 str. 1 d. nustato palūkanų, kurios atlieka atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, teisinį reglamentavimą. Pastarajame straipsnyje nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas įtvirtino šalims visišką laisvę (kuria jos turi naudotis sąžiningai ir nepiktnaudžiaudamos) pačioms susiderėti dėl pastarųjų palūkanų dydžio ir mokėjimo tvarkos. Atitinkamai CK 6.872 str. 2 d. įtvirtina, kad jeigu šalys nėra susitariusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta. Aiškinant pastarojoje teisės normoje žodžių „iki paskolos suma bus grąžinta“ tikrąją prasmę reikia atsižvelgti į pačių palūkanų, kurios atlieka atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma, dydžio nustatymo būdą. Pažymėtina, kad palūkanų (atliekančių atlyginimo funkciją) procentinio dydžio nustatymas paprastai tiesiogiai priklauso nuo suteikiamos paskolos dydžio bei paskolos grąžinimo termino, o palūkanų (atliekančių atlyginimo funkciją) galutinė suma paprastai paskaičiuojama atsižvelgiant į paskolos sutartyje nustatytą konkretų paskolos grąžinimo terminą. Atsižvelgiant į išdėstyta bei sisteminiu būdu įvertinus CK 6.873 str. ir CK 6.874 str. įtvirtintas teisės normas, daroma išvada, jog CK 6.872 str. 2 d. įtvirtintoje teisės normoje žodžiai „iki paskolos suma bus grąžinta“ turi būti aiškinami siaurąja prasme, tai yra iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, o ne iki realaus paskolos grąžinimo. Tuo tarpu, jei iki šalių sutarto paskolos grąžinimo termino, paskolos gavėjas nesumoka paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų, jis privalo nuo nesumokėtos paskolos ir/ar už paskolos suteikimą mokėtinų palūkanų dalies mokėti paskolos davėjui palūkanas, kurios atlieka kompensacinio pobūdžio funkciją. Pastarųjų palūkanų teisinis reglamentavimas įtvirtintas CK 6.874 str., kurio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui šio kodekso 6.210 str. nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų šio kodekso 6.37 str., mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas CK 6.874 str. 1 d. įtvirtino taisyklę, kad paskolos gavėjas už laiku neįvykdyta mokestinę prievolę (tai yra laiku negrąžintą paskolos sumą ir/ar sutartyje nustatyto dydžio palūkanas už naudojimąsi paskolos suma) privalės paskolos davėjui mokėti kompensacinio pobūdžio palūkanas (kurių dydis, tuo atveju jei šalys nebus sutartyje sutarusios dėl kitokio, nustatytas 6.210 str.) bei 6.37 str. 2 d. nustatytas procesinio pobūdžio palūkanas. Atsižvelgiant į išdėstyta, daroma išvada, jog paskolos gavėjas iki paskolos sutartyje nustatyto paskolos grąžinimo termino privalo mokėti palūkanas, kurios atlieka atlyginimo funkciją už naudojimąsi paskolos suma, o nuo to momento, kai paskolos gavėjas praleidžia paskolos sutartyje nustatytą terminą paskolai grąžinti iki to momento, kai faktiškai grąžina paskolą, paskolos gavėjas privalo mokėti paskolos davėjui kompensacinio pobūdžio palūkanas už negrąžintą paskolos dalį, kuria paskolos davėjas dėl paskolos gavėjo kaltės negali naudotis ir tokiu būdu patiria nuostolius. Tačiau atsižvelgiant į CK 6.156 str. įtvirtintą sutarties šalių laisvės principą, šalys yra laisvos visas sutarties nuostatas, įskaitant ir susitarimą dėl palūkanų, paskolos sutartyje įtvirtinti tokiu būdu kaip joms atrodo geriau ir suprantamiau. Iš to seka, kad šalys neprivalo paskolos sutartyje atskirai aptarti palūkanas, kurios nustatytos kaip atlyginimas už naudojimąsi paskolos suma, bei kompensacinio pobūdžio palūkanas. Šalys turi teisę paskolos sutartyje numatyti, jog tam tikro dydžio palūkanos yra mokamos iki visiško paskolos sumos grąžinimo ir tokiu būdu nustatyti, kad tam tikro dydžio palūkanos atlieka tiek atlyginimo už naudojimąsi pinigais funkciją, tiek kreditoriaus nuostolių, atsiradusių skolininkui laiku negrąžinus pinigų, kompensavimo funkciją.

Nagrinėjamu atveju Vartojimo kredito sutartyje šalys numatė 16 procentų dydžio palūkanas nuo visos laiku nesumokėtos sumos, pradedant skaičiuoti nuo nustatytos mokėjimo dienos iki realaus sumokėjimo dienos (Sutarties 3.2. p., b.l. 8). Pažymėtina, kad konkrečios sutarties aiškinimas yra fakto klausimas, tačiau kiekvienu atveju aiškinant sutartis reikia atsižvelgti į CK 6 knygos XIV skyriuje įtvirtintas sutarčių aiškinimo taisykles. Šiuo atveju kaip matyti iš sutarties formos, šalys sudarė Vartojimo kredito sutartį pagal kredito davėjo iš anksto paruoštas sąlygas. Kredito sutartyje numatyta, kad kredito suma yra 10000 Lt, bendra kredito kaina – 12293,68 Lt, kredito grąžinimo paskutinę diena – 2013-03-15, parengimo mokestis 100 Lt, metinė palūkanų norma 16 procentų (Sutarties 3.2. p., b.l. 6-16). Taigi, Vartojimo kredito sutartimi šalys sutarė dėl 16 proc. dydžio palūkanų, kurios turi būti sumokėtos iki viso Vartojimo kredito sutartyje nurodyto kredito grąžinimo termino, tai yra iki 2013-03-15, t.y. šalys aiškiai susitarė, jog 16 proc. dydžio palūkanos atlieka tik atlyginimo už naudojimąsi kredito suma funkciją ir yra skaičiuojamos iki 2013-03-15, tai yra iki Vartojimo kredito sutartyje nustatyto kredito grąžinimo termino.

Apeliantas skunde nurodo, kad įsipareigojimų nevykdymo palūkanos buvo numatytos tarpusavio sudarytoje sutartyje, todėl ieškovas teisėtai ir pagrįstai reikalauja priteisti sutartines 16 procentų palūkanų, kurios atsakovui buvo paskaičiuotos nuo tos dienos, kai jis pažeidė terminą sumokėti kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo įmoką, tačiau tokius apelianto argumentus teisėjų kolegija laiko nepagrįstais ir atmestinais. Sprendžiant dėl apelianto reikalavimo priteisti sutartines palūkanas nuo ieškinio pareiškimo teisme dienos, reikšminga aplinkybe pripažintinas faktas, kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Įstatymas draudžia paslaugos tiekėjui naudotis išimtine teise aiškinti vartojimo sutartį (CK 6.188 str. 2 d. 14 p.). Šalių sudarytoje sutartyje nėra apibrėžta palūkanų funkcija, todėl kreditoriaus vienašalis argumentas, kad buvo susitarta dėl mokėjimo funkciją atliekančių 16 proc. dydžio palūkanų iki paskolos sumos grąžinimo laikytinas neatitinkančiu kitos, silpnesniosios sandorio šalies, vartotojo interesų, yra nesąžiningas. Tokių palūkanų priteisimas kartu su įstatyme nustatyto dydžio palūkanomis į ateitį neatitinka vartotojo interesų, neproporcingai apsunkina jo padėtį. Kreditorius po sutarties nutraukimo siekia privilegijuotos padėties – iki paskolos grąžinimo gauti didesnes, negu buvo susitarta, palūkanas. Atsakovas civilinėje byloje yra pasyvus, tačiau, atsižvelgiant į panašaus pobūdžio bylų kiekį, teismų formuojamų precedentų galimas pasekmes kitiems vartotojams, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šių ginčų sprendimas susijęs su viešuoju interesu ginti vartotojų teises. Vartojimo kredito sutartyje nustatytos 16 proc. metinės tik mokėjimo funkciją už suteiktą paskolą atliekančios palūkanos yra pernelyg didelės, suponuoja neproporcingai didelę vartotojo civilinę atsakomybę už sutarties netinkamą vykdymą (CK 6.188 str. 2 d. 5 p.). Byloje nėra duomenų apie priežastis, dėl kurių nutrūko įmokų pagal grafiką mokėjimas, tačiau, tikėtina, kad kredito gavėjas dėl ekonominės krizės tapo nemokus. Socialinių ekonominių procesų pasekmių visuomenėje riziką neteisinga ir nesąžininga būtų perkelti išimtinai vartotojui, nes be pakankamo pagrindo teismo sprendimu būtų dar labiau apsunkinta tikėtina nemokaus skolininko padėtis, juo labiau, kad įstatymo leidėjas nenumato nemokaus fizinio asmens bankroto galimybės. Remiantis aukščiau aptartais argumentais, teisėjų kolegija laiko, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo priteisti 16 procentų dydžio sutartinių palūkanų nuo ieškinio pateikimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei pagrįstai priteisė 5 procentų metinės palūkanas, kurios laikytinos pakankama kompensacija kreditoriui už patirtą riziką dėl vartojimo kredito sandorio sudarymo su skolininku, kuris vėliau tampa nemokiu. Pastarąją apeliacinės instancijos teismo išvadą patvirtina ir tai, kad paskolos (kredito) gavėjas šiuo atveju yra vartotojas, jis Vartojimo kredito sutartį pasirašė prisijungimo būdu, kas reiškia, kad visi neaiškumai turi būti aiškinami būtent jo naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Atsižvelgiant į išdėstyta, ieškovo apeliacinio skundo argumentai, kuriais remiantis jis įrodinėja, kad šalys susitarė, jog 16 proc. dydžio palūkanos atliks ir kompensacinę funkciją, tai yra bus mokamos nuo sutartyje nurodyto praleisto Vartojimo kredito grąžinimo termino pabaigos iki realaus jo grąžinimo dienos, atmetami kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto skundo argumentu, jog teismas neturi teisės mažinti šalių sutartų palūkanų, jeigu nėra nustatyti šių palūkanų mažinimo pagrindai, kadangi pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 5 proc. dydžio metines palūkanas, skaičiuojamas nuo panaudoto ir negrąžinto kredito bei nuo nesumokėtų palūkanų sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi ir atlikdamas formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, nors tiksliai ir konkrečiai neįvardinęs, tačiau teisingai nustatė palūkanų mažinimo pagrindus, nurodydamas neprotingą jų dydį ir sumažino pagal tuos pačius kriterijus, kurie taikytini ir netesybų sumažinimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-10-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-908/2001).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka (CPK 320 str.), sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias palūkanų nustatymą, esant paskolos teisiniams santykiams, ko pasėkoje teisėtai ir pagrįstai ieškinio reikalavimą priteisti 14 proc. dydžio palūkanas, skaičiuojant nuo Kredito suteikimo iki visiško Kredito grąžinimo dienos, netenkino. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 326 str.1d.1p.).

Netenkinant apeliacinio skundo iš atsakovo ieškovui nėra priteisiamas sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą (CPK 93 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutarė:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.