- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-14
- Bylos Nr.
- 2A-8/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Nijolė Piškinaitė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- B. N.
- Kategorijos
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-1989-555/2010 pagal ieškovo B. N. ieškinį atsakovui A. A. dėl paskolos priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas B. N. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui A. A., prašydamas priteisti iš atsakovo 267 000 Lt skolos, 26 700 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.
Nurodė, kad 2007 m. sausio 7 d. su atsakovu A. A. sudarė paskolos sutartį, t. y. pasirašė paskolos raštą, kad B. N. paskolino A. A. 350 000 Lt, o šis (atsakovas) įsipareigojo skolą grąžinti 2008 m. sausio 17 d. Gavęs pinigus, atsakovas grąžino 83 000 Lt suteiktos paskolos, likusios dalies sutartyje numatytu terminu negrąžino, dėl termino pratęsimo nesikreipė, todėl negrąžinta skola - 267 000 Lt. Dėl skolos grąžinimo ieškovas atsakovui dar 2009 m. lapkričio 16 d. parašė raginimą, o negavęs atsakymo, raštišką pretenziją dėl paskolintų pinigų grąžinimo pakartojo 2010 m. sausio 6 d., tačiau atsakymo bei konkrečių pasiūlymų dėl paskolos grąžinimo iš atsakovo nesulaukė. Pareiškimo pateikimo teismui dieną atsakovas buvo skolingas 267 000 Lt, todėl 5 proc. dydžio palūkanų, kurios pradedamos skaičiuoti nuo 2008 m. sausio 17 d. ir 2010 m. sausio 17 d., suma sudaro 26 700 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apygardos teismas 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimu ieškinį patenkino: iš atsakovo ieškovui priteisė 267 000 Lt skolos, 26 700 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2010 m. vasario 9 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo, ir 3 819 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos sutartimi atsakovas A. A. pasiskolino iš ieškovo B. N. 350 000 Lt. Šiuo dokumentu atsakovas pripažino, kad pinigus gavo bei kad paskolos terminas apibrėžtas konkrečia data. Teismo vertinimu, šioje sutartyje yra visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Atsakovas šioje byloje neteigė ir neįrodinėjo (CK 1.78 str. 2 d.), kad paskolos sutartis yra tariama, apsimestinė ar suklastota. Teismas konstatavo, kad pinigų perdavimo vietos skolos rašte nenurodymas nesudaro pagrindo spręsti, jog skolos dokumente neaiškiai išreikštas pinigų perdavimo faktas. Be to, pagal ieškovo B. N. paaiškinimus, jog pinigai buvo perduoti įmonės, kurios akcininkais buvo abi šalys, patalpose, patvirtino liudytojas V. V. P. Teismo vertinimu, nėra pagrįstas atsakovo argumentas, jog ieškovas neperdavė 350 000 Lt sumos, nes šis motyvas grindžiamas aplinkybe, kad sandoris nepatvirtintas notaro. Teismas nurodė, kad fizinių asmenų sandoris, viršijantis 2 000 Lt, privalo būti sudarytas rašytine forma, todėl notarinės formos nesilaikymas nesudaro pagrindo spręsti, jog sandorio forma neatitinka įstatymo reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad atsakovas iš esmės pripažino prievolę grąžinti paskolos rašte nurodytą sumą ieškovui, tačiau teigė, kad prievolė kilo ne iš paskolinių santykių bei kad prievolė iš dalies yra įvykdyta. Įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teismas sprendė, kad nėra pagrindo šalių santykius kvalifikuoti akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi, kadangi atsakovas nepareiškė savarankiško reikalavimo dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu. Be to, byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad tarp šalių buvo sudaryta 2007 m. sausio 18 d. akcijų pirkimo-pardavimo sutartis, kurios kaina 20 000 Lt. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad byloje esanti paskolos sutartis yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Tai reiškia, kad atsakovas, kaip paskolos gavėjas, nepagrindė savo teiginių apie paskolos sutarties nesudarymo bei pinigų pagal šią sutartį negavimo ar grąžinimo faktų. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės apie tai, jog atsakovas verčiasi ūkine veikla, dalyvauja įvairių sandorių sudaryme, todėl jis (atsakovas) turėjo ir privalėjo suprasti sandorio pasekmes. Ieškovo teiginius įrodo liudytojų V. V. P. ir D. P. parodymai. Dėl šių aplinkybių teismas padarė išvadą, kad šalis siejo paskoliniai teisiniai santykiai ir ieškinys yra įrodytas (CPK 178 str.), dėl to jis buvo patenkintas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atsakovas A. A. apeliaciniu skundu prašo panaikinti šį teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti.
Teismas netinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotas sutarčių aiškinimo taisykles, pažeidė procesines teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą, todėl priėjo nepagrįstą išvadą, kad ieškinys yra pagrįstas; 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštas vertintinas ne kaip apsimestinis, o kaip tariamas sandoris. Teismas neatsižvelgė ir netyrė atsakovo teiktų teismui paaiškinimų, kad atsakovas iš esmės buvo priverstas pasirašyti 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą. Šalys šio sandorio nekvalifikavo kaip paskolos ir nesiekė paskolai būdingų teisinių pasekmių;Nei paskolos rašte, nei kitame dokumente nėra užfiksuotas pinigų gavimo faktas, nors teismas, remdamasis tik paskolos rašte esančiais žodžiais „pinigus gavau“ konstatavo, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį, tačiau tokių duomenų nėra. Nei pats ieškovas, nei ieškovo uošvis V. P. nepatvirtino fakto, kad pinigai buvo perduoti prieš pasirašant sutartį, todėl teismo išvada yra nepagrįsta byloje esančiais įrodymais; Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo. Akivaizdu, kad protingas, sąžiningas fizinis asmuo, esant tikram, o ne tariamam sandoriui dėl itin didelės pinigų sumos paskolinimo metams laiko, tikrai siektų bent minimalios finansinės naudos, kuri padengtų infliaciją, todėl ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad realiai jokių pinigų ieškovas neperdavė, priešingu atveju šalys būtų susitarusios dėl palūkanų mokėjimo; Paskolos rašte numatyta, kad atsakovas tariamą skolą turi gražinti iki 2008 m. sausio 17 d., o tą pačią dieną sudarytuose ieškovo ir jo uošvių paskolos raštuose matosi, kad ieškovas skolą uošviams turi gražinti iki 2009 m. kovo 7 d., tačiau ieškovas nei 2008 m. sausio 17 d., nei 2009 m. kovo 7 d. jokių pretenzijų atsakovui nereiškė ir pirmą raginimą sumokėti skolą surašė tik 2009 m. lapkričio 16 d. Tokia veiksmų seka įrodo visų paskolos raštų fiktyvumą; Teismas netyrė atsakovo tariamų pinigų skolinimosi motyvų ir tikslų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovui buvo būtinybė skolintis 350 000 Lt. Tikroji paskolos rašto paskirtis ne sukurti paskolos teisinius santykius tarp šalių, o užtikrinti operatyvius akcininkų veiksmus parduodant akcijas. Šias aplinkybes patvirtina faktas, kad tarp šalių 2007 m. sausio 18 d. buvo sudaryta akcijų pirkimo-pardavimo sutartis; Teismas neatsižvelgė, kad 2007 m. sausio 7 d. buvo sekmadienis, t. y., nedarbo diena, todėl pinigai negalėjo būti perduoti, nors ieškovas teisme tvirtino, kad „tai buvo vakaras po darbo kai paskolinau pinigus, aš dirbau pagal patentą, toje įmonėje buvo žmonių“. Gali būti, kad ieškovas ir liudytojai, kurie yra susiję giminystės ryšiais, buvo iš anksto susitarę; Būtina nustatyti ar ieškovas tikrai turėjo finansinių galimybių disponuoti 137 000 Lt, kuriuos galėtų be jokių palūkanų skolinti ir savalaikiai nesiimti jokių aktyvių veiksmų juos susigrąžinti.
Atsiliepimas
Ieškovas B. N. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Nesutinka su apelianto pozicija, kad tarp šalių buvo sudaryta ne reali paskolos sutartis, o tik tariamas sandoris. Paskolos rašte yra nustatytos visos pagrindinės paskolos sutarties sąlygos. Pinigų perdavimo vietos skolos rašte nenurodymas nesudaro pagrindo spręsti, jog skolos dokumente neaiškiai išreikštas pinigų perdavimo faktas. Teismas pagrįstai rėmėsi liudytojų V. V. P. ir D. P. parodymais, kurie buvo nuoseklūs. Liudytojai pakankamai aiškiai, išsamiai bei detaliai teismui paaiškino aplinkybes. Vien tik dėl to, kad jie yra artimi giminaičiai, todėl jų parodymai neturėtų būti vertinti kritiškai.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės ir motyvai
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliaciniame skundę keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad ginčo šalis siejo paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str.).
Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 str. 1 d.). CK 6.870 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad esminiai paskolos sutarties elementai yra paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms pripažįstama, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2009; 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Nustačius, kad paskolos dalykas paskolos gavėjui nebuvo perduotas, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 str. 3 d).
Anot apelianto, tarp ginčo šalių neatsirado paskolos teisinių santykių, nes jam nebuvo perduoti pinigai. Aplinkybę, kad pinigai jam nebuvo perduoti, apeliantas įrodinėja tuo, kad paskolos rašte ir jokiame kitame dokumente nėra užfiksuotas pinigų jam perdavimo faktas; paskolos rašte nurodyta diena (2007 m. sausio 7 d.) buvo sekmadienis (nedarbo diena), todėl pinigai jam negalėjo būti perduoti ieškovo nurodytomis aplinkybėmis; šalys nebuvo susitarusios dėl palūkanų mokėjimo. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu ir nurodo, kad pinigų perdavimo faktas buvo nustatytas ir pripažintas įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje pagal A. A. ieškinį atsakovui B. N. dėl paskolos sandorio pripažinimo nesudarytu arba negaliojančiu (civilinės bylos Nr. 2A-997/2013). Paminėtoje civilinėje byloje buvo nustatyta, kad 2007 m. sausio 7 d. paskolos rašte be žodžių „įsipareigoju grąžinti“, kurie patvirtina paskolos gavėjo įsipareigojimą paskolos sumą grąžinti paskolos davėjui, yra įrašas ir „pinigus gavau“ A. A. ir parašas bei „pinigus perdaviau“ B. N. ir parašas. Minėti įrašai leido apeliacinės instancijos teismui nuspręsti, jog paskolos gavėjas pinigus gavo, o paskolos davėjas juos perdavė, todėl paskolos sutartis buvo sudaryta. Nurodytoje byloje apeliacinės instancijos teismas pripažino ir tai, kad ieškovo netiksliai nurodytos pinigų perdavimo aplinkybės bei paskolos sutartyje susitarimo tarp palūkanų nebuvimas negali paneigti paskolos sumos ieškovui perdavimo fakto ar patvirtinti, kad paskolos sutartis buvo nesudaryta. Kasacinės instancijos teismas, pritardamas apeliacinės instancijos teismo išvadoms, nurodė, kad A. A. nenuginčijo paskolos sutarties sudarymo prezumpcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Taigi šios bylos nagrinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės dėl pinigų perdavimo fakto buvo išsamiai ištirtos bei įvertintos civilinėse byloje Nr. 2A-997/2013 ir Nr. 3K-3-37/2014. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota, kad ieškovas B. N. perdavė apeliantui A. A. pinigus pagal 2007 m. sausio 7 d. paskolos raštą, o tuo pagrindu tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str. 1 d.). Teismo sprendimui (nutarčiai) įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys nebegali iš naujo kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (CPK 279 str. 4 d.). Įsiteisėjusiu sprendimu šalių ginčijami teisiniai santykiai tampa neginčijami, įgyja res judicata galią ir yra šalims privalomi. Esant įsiteisėjusiems teismų procesiniams sprendimams, apeliacinės instancijos teismas taip pat negali iš naujo vertinti tų pačių faktinių aplinkybių bei revizuoti teismų priimtų sprendimų.
Kita apelianto argumentų grupė, susijusi paskolos sandorio fiktyvumu. Apeliantas nurodo, kad tikroji paskolos rašto paskirtis buvo užtikrinti akcininkų veiksmus parduodant akcijas, tačiau šie apelianto motyvai jau buvo teismų įvertinti bei atmesti kaip nepagrįsti (Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 14 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-997/2013; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Kauno apygardos teismas 2013 m. birželio 14 d. sprendime konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad paskolos sandoris buvo sudarytas prievarta ar dėl susiklosčiusių aplinkybių (civilinės bylos Nr. 2A-997/2013). Ekonominio spaudimo, sudarant paskolos sandorį, nenustatė ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Sandorio fiktyvumo niekaip neįrodo ir tas faktas, kad ieškovas su pretenzija dėl paskolos grąžinimo į apeliantą kreipėsi pasibaigus terminui paskolai grąžinti daugiau nei po metų (2008 m. sausio 17 d.), nes ginčo šalys buvo draugai ir verslo partneriai, todėl toks ieškovo elgesys yra visiškai supramtamas.
Apeliacinės instancijos teismas nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvo, kad paskolos sandoris buvo tariamas (CK 1.86 str.), nes šis argumentas nebuvo nurodytas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 str. 2 d.).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė esmines faktines bylos aplinkybes, tinkamai jas kvalifikavo, nepažeidė proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nenukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, todėl padarė pagrįstą išvadą, kad šalių sutartiniai santykiai kvalifikuotini kaip paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 str. 1 d.).
Apeliaciniame skunde apeliantas neginčijo priteistos paskolos dydžio, nereiškė prieštaravimų dėl priteistų palūkanų.
Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais argumentais nėra pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Ieškovas B. N. prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokias išlaidas pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.
Atsižvelgiant į išnagrinėtos bylos teisinį rezultatą (apeliacinis skundas atmestas kaip nepagrįstas), nėra pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliantui (atsakovui) A. A. (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad Kauno apygardos teismo 2011 m. sausio 18 d. nutartimi apeliantui buvo atidėtas 3 655 Lt žyminio mokesčio sumokėjimas už apeliacinį skundą (CPK 84 str.). Apeliacinį skundą atmetus, nesumokėta žyminio mokesčio dalis priteistina iš apelianto į valstybės biudžetą (CPK 96 str.).
Lietuvos apeliacinis teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto (atsakovo) A. A. (duomenys neskelbtini) 3 655 Lt (tris tūkstančius šešis šimtus penkiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio į valstybės biudžetą.