- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-21
- Bylos Nr.
- I1-1736-1047/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04310-2019-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Beata Martišienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- K. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Beata Martišienė
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas K. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, neturtinės žalos atlyginimą – 15 000 Eur už kalinimą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (nuo 2019 m. balandžio 1 d. reorganizuotas į Vilniaus pataisos namus) (toliau – ir Lukiškių TI-K, ir Kalėjimas) netinkamomis sąlygomis nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (b. l. 1–25).
Pareiškėjas nurodė, kad Kalėjime buvo pažeidžiamos galiojančios teisės aktų nuostatos dėl nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, neveikė aliarmo mygtukas, pasivaikščioti galėjo tik 1 valandą, kurios nepakanka, o pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, apdengti asbestu, kamerose buvo prasta ventiliacija, apšvietimas, todėl tvyrojo drėgmė, o ant sienų kaupėsi pelėsis. Pareiškėjas taip pat teismui nurodė, kad kamerose sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto, kirpyklos paslaugomis pasinaudojo tik kelis kartus, nes jose nebuvo laikomasi higienos normų, dušų patalpos buvo neprižiūrimos, o ne kartą net neturėjo galimybės pasinaudoti galimybe nusiprausti po šiltu vandeniu. Skunde nurodė, kad kamerose taip pat buvo pilna vorų, vabalų, tačiau nebuvo tinkamo inventoriaus, o Kalėjime tiekiamas maistas buvo neskanus ir neatitiko nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas skunde teismui nurodė ir tai, jog buvo laikomas kamerose, kuriuose prieš tai kalėję asmenys rūkė, todėl patalpos buvo prisigėrusios rūkalų kvapo.
Pareiškėjas teismui nurodė, kad dėl laikymo netinkamomis sąlygomis kreipėsi į administraciją, tačiau ši tik pateikdavo nepagrįstus rašytinus atsakymus.
Dėl šių Kalėjimo veiksmų patyrė žalą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus. Pareiškėjo teigimu, kalinimas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatoms (toliau – ir Konvencija) nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad pareiškėjo reikalavimas yra nepagrįstas, prašo skundą atmesti, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 29–35).
Dėl nustatyto minimalaus ploto
Pateikė teismui pareiškėjo kalinimo Kalėjime judėjimo duomenis ir pabrėžė, jog beveik visais laikotarpiais pareiškėjui tenkantis plotas Kalėjime pilnai atitiko įstatymų nustatytus reikalavimus.
Dėl asmenų stebėjimo kamerose, privatumo
Pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakyme Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 6 punktą laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų priežiūra – tai visuma organizacinių, inžinerinių ir techninių priemonių bei pareigūnų veiksmų, kuriais siekiama užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų nuolatinę elgesio kontrolę. Vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais Kalėjimo pareigūnų pareigų vykdymą, priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius ir nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendindamas nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardydamas konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pagal Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir TI taisyklės) 14.2. punktą kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys, jose gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ir kitiems daiktams perduoti. Langelio durys turi atsidaryti tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Vidinių durų konstrukcija turi būti iš skersinių metalo juostų ir įstatomų į jas strypų, išorinėms durims įrengiamas atidarymo ribotuvas. Išorinių durų užraktas gali būti montuojamas į sieną. TI taisyklėse neįtvirtinta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių, kita vertus, tokie atitvėrimai negali būti nustatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinti nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardyti konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių kilimą įstaigoje.
Pabrėžė, kad sanitariniai mazgai kamerose buvo įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, o tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.
Dėl kamerų įrengimo
Lukiškių TI-K kameros įrengtos, vadovaujantis TI taisyklėmis. Pagal 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – (išskyrus kameras, kuriose yra daugiau kaip 4 lovos) – apie 0,6 m x 0,5 m (0,3 m²), taburetės – apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²), sanitarinis mazgas atitvertas nuo likusio kameros ploto 1,5 m aukščio pertvara, padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Visose kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams laikyti ir higienos priemonėms sudėti. Atsižvelgiant į tai, kiek miegamųjų vietų yra kamerose, lentynos padarytos arba didesnės, arba mažesnės, taip, kad visiems asmenims užtektų vietos maistui ir higienos reikmenims sudėti. Kamerų plotas yra pakankamai mažas, dėl to ne visada įmanoma įrenti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių ir kitų baldų.
Pagal Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir PĮĮET) 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Akcentavo, jog nors Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos, patvirtintos Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nenumatyta, kad kamerose turi būti veidrodis, tačiau remontuojamuose gyvenamosiose kamerose veidrodžiai buvo įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
Pagal HN 134:2015 17 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Pabrėžė, jog Kalėjime yra įrengta centrinė šildymo sistema ir kamerose palaikoma optimali temperatūra. Remontas Kalėjime buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius resursus bei gavus iš valstybės skirtas lėšas.
Atsakovės atstovas pabrėžė, jog visose gyvenamosiose kamerose buvo įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai.
Dėl maitinimo
Nesutiko su pareiškėjo argumentais dėl tiekiamo maisto, pažymėdamas, kad valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Lukiškių TI-K savarankiškai nesudaro valgiaraščių nuteistiesiems ar suimtiesiems, jie yra patvirtinami Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas), o pagamintas maistas tikrinamas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto juslinio patikrinimo būdu. Visas maistas yra sveriamas bei tikrinamos porcijos.
Dėl pasivaikščiojimų
Paaiškino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per diena yra nustatytas teisės aktuose, todėl tvirtino, kad pažeidimų nebuvo.
Dėl nuteistųjų užimtumo
Lukiškių TI-K Resocializacijos skyrius vykdė įvairias programas ir priemones – naujai atvykusių adaptacijos programą; ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos priemones; pozityvaus užimtumo priemones; kompiuterio raštingumo programą; kriminalinės subkultūros apraiškų prevencijos programą. Nuteistieji turėjo galimybę žaisti stalo tenisą, krepšinį bei tinklinį. Vyko užsiėmimai „Biblijos valanda“, Šv. Mišios, koncertai ir renginiai. Pabrėžė, kad dalyvavimas programose yra pagrįstas savanoriškumo principu, o pareiškėjas su prašymais, pareiškimai ar skundais į administraciją nesikreipė.
Dėl neturtinės žalos
Viešajai atsakomybei kilti būtinos 3 sąlygos: neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšis tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Remiantis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (bylos Hirst prieš Jungtinę Karalystę, Golder prieš Jungtinę Karalystę, K. H. C. prieš Jungtinę Karalystę, Dickson prieš Jungtinę Karalystę), įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į jų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai negu laisvėje esantiems asmenims; be to, tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi, atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką, vertinant patiriamų apribojimų proporcingumą. Pareiškėjas skundą grindžia ne įrodymais, bet samprotavimais, nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjo nurodytas žalos dydis negrindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, bet nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio.
Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, o būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).
Taigi, šiuo atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Atsiliepimas
Pareiškėjas teismui taip pat pateikė atsikirtimą į atsakovės atstovo atsiliepime išdėstytus argumentus pabrėždamas, kad atsakovas teikia netikslius duomenis apie minimalaus ploto atitikimus, nes neišskaičiuoja baldais užimamo ploto, dirbtinės apšvietos ir ventiliacijos argumentai nėra pagrindžiami. Atkreipė dėmesį, kad sanitarinis mazgas turėjo turėti atskirą oro šalinimo sistemą, kad sanitariniai mazgai nebuvo atitverti 1,5 m sienele, todėl buvo stebimas ne tik kartu kalinamų asmenų, bet ir pareigūnų. Pažymėjo, jog atsakovas remiasi Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, kurie buvo atlikti anksčiau (prie mėnesį) nei pareiškėjas kalėjo (b. l. 123–125).
Atsakovės atstovas pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus (b. l. 129, 134–135), kuriuose nurodė, kad Lukiškių TI-K statinių konstrukcijose asbesto nebuvo. Pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai padengti cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, šiferiu dengtų stogų nebuvo. Pažymėjo, kad pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai buvo įrengti dar iki įsigaliojant draudimui dėl asbesto gaminių. Kiemeliai buvo nuolatos prižiūrimi ir remontuojami, juose buvo įrengiami skersiniai, tam, kad suimtieji galėtų ir mankštintis. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo paaiškino, kad įrengiant juos buvo laikomasi teisės aktuose nustatytų reikalavimų, o siekiant užtikrinti asmenų privatumą buvo įrengtos užuolaidos. Jos buvo įrengtos nuo 2016 m. iki 2017 m. visose kamerose.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos, kuri jam padaryta dėl netinkamų suimtųjų laikymo Kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Suėmimo vykdymo įstatymo, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių ir Higienos normos reikalavimus, laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (b. l–25, 123–125).
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis).
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalį asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Aiškindamas šios konstitucinės normos turinį, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. sausio 20 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose yra konstatavęs, kad būtinybė atlyginti asmeniui padarytą turtinę ir neturtinę žalą yra konstitucinis principas, o šį principą įtvirtinant siekiama užtikrinti, kad asmenims, patyrusiems materialinę ar moralinę žalą, ji bus teisingai atlyginta.
Reikalavimai dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo peržengia viešosios teisės ribas. Sprendžiant jų pagrįstumo klausimą, būtina vadovautis ne tik ABTĮ, bet ir privatinės teisės normomis.
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 dalis). Taip nustatoma civilinė atsakomybė be kaltės, todėl viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. CK 6.271 str. 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 str. 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Kalėjime buvo laikomas nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d. (b. l. 29–30).
Ginčui taikytini laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimai ir sveikatos priežiūros organizavimas nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir HN 134:2015). HN 134:2015 kameros tipo patalpų plotas tenkantis vienam asmeniui normoje nėra nurodytas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktis, kuriame nurodyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Toks pats vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatytas ir 2019 m. kovo 5 d. Departamento įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“.
Pateikti duomenys tvirtina, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko teisės aktuose nurodyto minimalaus ploto reikalavimus (b. l. 29–30). Taigi, byloje aptariamu atveju viešojo administravimo institucija veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Atkreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos, ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kameroje esančių baldų išskaitymo iš bendro kameros ploto atmestini.
Pareiškėjas tvirtino, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtuko bei sumontuotos gaisrinės sistemos, todėl reikėjo belsti į duris. Vilniaus pataisos namų Turto valdymo skyriaus pranešime „Dėl K. R. skundo“ (toliau – ir Pranešimas, b. l. 139–140) nurodė, jog visuose kamerose nuo 2016 m. buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema. Pažymėtina ir tai, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo vertintina ne vien iškvietimo mygtuko nebuvimas ar neveikimas, nes tai savaime nereiškia, kad pareiškėjui kilo teisė į neturtinės žalos atlyginimą. Byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu, ar dėl to pareiškėjo būtų patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nekonkretizavo, iš ko konkrečiai, kokiose kamerose ir kuriuo metu jautė grėsmę. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Kalėjime vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu, jis dėl šių aplinkybių su skundais ar prašymais į Kalėjimo administraciją nesikreipė. Vien skundo teiginiai, kad nesant aliarminio iškvietimo mygtukų, bet iškilus būtinybei prisišaukti priežiūros pareigūną, laikytini abstraktaus, hipotetinio pobūdžio. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo argumentai atmetami.
Pareiškėjas skundžiasi teismui, jog turėjo galimybę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą, o tai, pareiškėjo teigimu, prieštarauja teisės aktų nuostatoms. Taip pat teigė, kad pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, o jų stogai buvo padengti asbestu. Atsakovės atstovo vertinimu, pasivaikščiojimo kiemeliai nuolatos prižiūrimi, o pasivaikščiojimas gryname ore yra nuteistųjų teisė, bet ne pareiga. Pabrėžė, jog asbesto gaminiai Kalėjimo statiniuose nebuvo naudojami.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Taigi, atsakovas teisės aktų nuostatų taip pat nepažeidė. Pareiškėjo argumentai, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 nuostatos įpareigoja suteikti 8 valandų per dieną pasivaikščiojimą gryname ore, nepagrįsti, nes, kaip teisingai atsakovės atstovas pažymėjo, ši rekomendacija pateikta dėl asmenų veiklos kalinimo metu. Į bylą pateiktas Pranešimas patvirtina, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo prižiūrimi (b. l. 139–140). Pastebėtina ir tai, jog Lukiškių TI-K, atsakydama į pareiškėjo skundą dėl pasivaikščiojimų kiemelių priežiūros, jį laikė nepagrįstu. Duomenų, jog pareiškėjas būtų nesutikęs su pateiktu Lukiškių TI-K vertinimu, jį teisės aktų nustatyta tvarka skundęs, nėra (b. l. 49).
Kiti pareiškėjo reiškiami nusiskundimai – kalint Lukiškių TI-K kamerose nebuvo ventiliacijos, kameros buvo vėdinamos tik per langą, buvo drėgna ir tamsu. Pabrėžė, kad žiemą kameros nebuvo tinkamai šildomos, o vasarą kamerose buvo karšta.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
HN 134:2015 16 punkte nustatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad galimybė kamerą išvėdinti natūraliu būdu buvo ir šios aplinkybės taip pat patvirtintos Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir Centras) 2018 m. sausio 23 d. patikrinimo akte (b. l. 37–39). Centras taip pat nenustatė ir apšvietos bei oro temperatūros pažeidimų. Pareiškėjas teismui nurodė, kad atsakovės atstovo pateikti Centro duomenys nėra aktualūs. Pasisakant dėl šių pareiškėjo argumentų pažymėtina, jog Centras tokius tyrimus dažniausiai atlieka pagal asmenų kreipimusis. Teismas vertina, jog tokiais rašytiniais įrodymais nagrinėjamu atveju, galima remtis, nes tyrimas buvo atliktas 2018 m. sausio 16 d., aktas surašytas 2018 m. sausio 23 d., o pareiškėjas kameroje Nr. 183 buvo laikomas 2018 m. balandžio 14 d., t. y. duomenys nėra per daug nutolę nuo pareiškėjo kalinimo minėtoje kameroje. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė, nemalonus kvapas, buvo prasta ventiliacija, apšvietimas bei temperatūra atmestini.
Pareiškėjas tvirtino, jog sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė jo teisę į privatumą.
HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. TI taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybei, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 m. sienele.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas, 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 punktas, 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 punktas; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimo byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai).
Į šią EŽTT praktiką Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Į bylą pateikti Vilniaus pataisos namų papildomi rašytiniai paaiškinimai bei Pranešimas (b. l. 139–140), patvirtina, kad dalyje Lukiškių TI-K priežiūros postų gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Nuo 2016 m. gruodžio mėnesio iki 2017 m. kovo mėnesio visose kamerose buvo įrengtos sanitarinio mazgo užuolaidos. Iš pateiktų rašytinių įrodymų bei paaiškinimų matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo atskirtos kabinomis su durimis. Tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 195, Nr. 183, Nr. 292, Nr. 324, Nr. 349, Nr. 327, Nr. 290, Nr.168, Nr.159 buvo laikomas ne vienas (b. l. 29–30), nes, kaip minėta, pagal EŽTT praktiką gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo.
Pareiškėjas skunde teismui skundžiasi, kad kirpyklos patalpose nebuvo užtikrinama higiena. Kartu su atsiliepimu atsakovės atstovas teismui pateikė teismui 2018 m. gegužės 21 d. raštą Nr. 96-2004 (b. l. 60), kuriame nurodyta, jog pareiškėjo keliami nusiskundimai dėl kirpyklos patalpų neatitikties yra nepagrįsti. Kartu pridėtas Centro 2017 m. sausio 9 d. patikrinimo aktas Nr. PA. 10-21 (16.16.8 10.12), kuris taip pat paneigia pareiškėjo argumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl kirpyklos patalpų neatitikimo higienos normų reikalavimams laikytini nepagrįstais ir atmetami.
Pareiškėjas skunde teismui cituoja higienos normų reikalavimus dėl kamerose esančio sanitarinio mazgo įrengimo bei kamerų įrengimo, tačiau konkrečiai nedetalizavo ir neindividualizavo šių aplinkybių, todėl teismas dėl jų nepasisako.
Skunde teismui pareiškėjas teigė, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose prieš tai buvę asmenys rūkė, todėl kamerose visą laiką buvo juntamas rūkalų kvapas.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas į Kalėjimo administracija su prašymu dėl paskyrimo prie nerūkančių asmenų pateikė 2018 m. gegužės 25 d. (b. l. 69) Lukiškių TI-K administracija 2018 m. gegužės 28 d. raštu Nr. 96-2106 informavo pareiškėją, kad jo prašymą išnagrinėjo ir jį patenkino – nuo 2018 m. gegužės 26 d. pareiškėjas bus kalinamas su asmenimis, kurie yra nerūkantys (b. l. 68). Teismas atmeta pareiškėjo nusiskundimus dėl rūkalų kvapo sienose, nes iki 2018 m. gegužės 28 d. pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose buvo rūkoma. Teismas atmeta pareiškėjo argumentus dėl rūkalų kvapo sienose kamerose, kuriose jis buvo laikomas nuo 2018 m. gegužės 28 d., nes: 1) pareiškėjas pagal jo prašymą buvo perkeltas į kameras, kuriose jis buvo laikomas kartu su nerūkančiais asmenimis (b. l. 68); 2) Vilniaus pataisos namų pateiktame 2018 m. sausio 23 d. Centro patikrinimo akte (b. l. 37–39) konstatuota, kad vėdinti patalpas per langus galimybė buvo; 3) pareiškėjas su tokiais skundais nebuvo kreipęsis į Vilniaus pataisos namų administraciją; 4) šių nusiskundimų pareiškėjas skunde teismui taip pat neindividualizavo (kokioje kameroje, kada, kodėl nedelsdamas nesikreipė į Vilniaus pataisos namų administraciją, kad būtų ištirta, nors kitais klausimais aktyviai naudojosi šia teise, ir t.t.).
Kitas pareiškėjo reiškiamas nusiskundimas – tiekiamas maistas neatitiko nustatytų fiziologinių normų.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Kaip atsiliepime nurodė atsakovės atstovas, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines normas. Tuo tarpu pareiškėjas prieštaraudamas šiuo aspektu tik nurodė, kad maitinimas buvo neskanus ir neatitiko normų, tačiau savo šių argumentų visiškai nepagrindė. Atsakovės atstovas teismui paaiškino, kad maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos darbuotojo juslinio maisto patikrinimo (ragavimo), kad gaminant maistą laikomasi griežto gamybos technologinio proceso nuoseklumo, kontroliuojama, kad maistas būtų kokybiškas, vykdoma griežta kontrolė išduodant maistą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes pareiškėjo argumentai dėl netinkamo maitinimo vertintini kaip subjektyvaus pobūdžio, niekuo nepagrįsti, todėl atmestini.
Taip pat skunde teismui pareiškėjas skundėsi ir kamerose esančiu inventoriumi – nebuvo normalaus dydžio veidrodėlio skutimuisi arba buvo sudaužyti; taburetės buvo įrengtos taip, kad ant jų nebuvo galima normaliai sėdėti – buvo be atramų; nebuvo spintelių.
Atsakovės atstovas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad kameros įrengtos taip kaip nustato teisės aktų reikalavimai ir juose visas inventorius buvo. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nenumatyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Tačiau remontuojamuose kamerose veidrodžiai buvo įklijuojami tarp glazūruotų plytelių jiems skirtose vietose.
TĮ taisyklių 14. 6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti. Nei TĮ taisyklės, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“ nėra nustatyta, kad kamerose turi būti veidrodis. Pabrėžėtina ir tai, kad TI taisyklėse nėra nustatyta, kad kamerose esančios kėdės turėtų atramas. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės atstovas detaliai įvardijo kamerose esantį inventorių, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, jog dėl šių nusiskundimų kreipėsi į atsakovės atstovą, kad teisės aktai nenustato dalies pareiškėjo reikalaujamo inventoriaus, todėl ir šiuos pareiškėjo keliamus nusiskundimus teismas laiko nepagrįstais.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo skundas gali būti tenkinamas iš dalies, nes nustatyta, jog atsakovės atstovas neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d. 427 paras. Kiti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai apie galimus Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus yra nepagrįsti, todėl atmestini.
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 straipsnis), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Tačiau, nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas tam tikrais laikotarpiais sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotus pareiškėjo teisių pažeidimus, pažeidimų mastą bei intensyvumą, taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 430 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo K. R. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteistina 430 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis ABTĮ 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132–134 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo K. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui K. R., gim. 1966-12-06, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 430 Eur (keturis šimtus trisdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti už jo netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2017 m. gruodžio 18 d. iki 2019 m. kovo 12 d.
Likusią pareiškėjo K. R. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.