- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-03-10
- Bylos Nr.
- eI2-1596-821/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04248-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Pareiškėjas
- V. K.
- Trečiasis asmuo
- UAB „Norlida“
- Advokatai
- Mantas Vaškas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei Justinai Ivanauskaitei-Pečiulei,
žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3) 50U-05118 (toliau – ir Sprendimas).
Pareiškėjas nurodo, kad 2020 m. spalio 22 d. gavo Departamento Sprendimą, kuriuo panaikintas jo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Laikinas leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui panaikintas dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės „Norlida“ (toliau – ir UAB „Norlida“, Bendrovė, trečiasis suinteresuotas asmuo) vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda. Bauda sumokėta.
Pareiškėjas pažymi, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jam bus panaikintas leidimais laikinai gyventi Lietuvoje. Dėl Bendrovės direktoriaus administracinio nusižengimo panaikinti leidimai gyventi Lietuvoje ne tik pareiškėjui, bet ir visai asmenų grupei.
Paaiškina, kad Bendrovės vadovas nubaustas dėl to, kad leido Bendrovėje nuo 2020 m. gegužės 28 d. dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Baltarusijos Respublikos piliečiui. Su darbuotoju buvo sudaryta darbo sutartis, apie jo įdarbinimą pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Tačiau Bendrovė neturėjo Departamento išduoto leidimo dirbti jų įmonėje. Pažymi, kad Bendrovės vadovas šio nutarimo neskundė, nes nei nutarime, nei administracinio nusižengimo protokole jam nebuvo išaiškinta, jog be jam paskirtos baudos jo vadovaujamai įmonei bei joje dirbantiems asmenims bus pritaikomos ir kitos sankcijos.
Nurodo, kad 2019 m. gruodžio 20 d. tarp UAB „Norlida“ ir UAB „Megadarbas LT“ buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis Nr. TT-002, kurios pagrindu paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Ši sutartis buvo pasirašyta todėl, kad UAB „Norlida“ teikia logistikos paslaugas ir jai reikalingi vairuotojai – ekspeditoriai. Bendrovė su UAB „Megadarbas LT“ bendravo nuotoliniu būdu, ir iš jos gavo tiek dėl pareiškėjo, tiek kitų Bendrovėje anksčiau bei vėliau įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių abejonių nekeliančią informaciją, patvirtinančią, kad yra gauti visi minėti reikalingi leidimai. Bendrovė, įsitikinusi, kad pareiškėjo įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai sutvarkyti, įdarbino jį įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais duomenis perdavė Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų dėl trečiosios šalies piliečių įdarbinimo, viskas vyko pagal galiojančius atitinkamų teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas pažymi, kad nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, ėmėsi pakankamai konkrečių veiksmų, įgyvendinti savo kaip darbdavio pareigas, jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo, visi mokesčiai sumokėti, visi formalūs įdarbinimo veiksmai atlikti, darbuotojams buvo mokamas darbo užmokestis, jokios darbuotojų teisės, pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Pareiškėjas turėjo leidimą dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje Bendrovėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės, jokiu būdu negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Šiuo atveju formalaus reikalavimo nesilaikymas daro didelį poveikį asmenims, visiškai nesusijusiems su nusižengimo padarymu.
Pareiškėjas akcentuoja, kad skundžiamu Sprendimu nuobauda Bendrovės vadovui paskirta dėl jo padaryto administracinio nusižengimo. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Pareiškėjas tvirtina, kad jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai (juridinio asmens vadovas ar kitas kolegialus atstovavimo organas), todėl pažeisti teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai.
Pareiškėjas pažymi, kad nagrinėjant administracinės nuobaudos skyrimo bylą Bendrovės vadovui nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms nutarimas turi tiesioginę įtaką. Nutarimo priėmimas lėmė tai, kad pareiškėjas neteko teisės gyventi ir dirbti Lietuvoje.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, kad leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimas pažeidžia proporcingumo principą keliais aspektais. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių. Vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl darytina išvada, jog panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems Bendrovėje, ji greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.), o dėl esamų darbuotojų netekimo nebeišgalės jų vykdyti. Departamento sprendimai, paremti formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems Bendrovės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims.
Atsiliepimas
Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas ketino dirbti Bendrovėje. Departamentas nustatė, kad Bendrovės direktorius pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą, tokiu būdu padarydamas administracinį nusižengimą, numatytą ANK 95 straipsnio 1 dalyje (Nelegalus darbas). Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje jam paskirta administracinė nuobauda (1000 eurų bauda, kuri buvo sumokėta 2020 m. rugsėjo 10 d.). Pareiškėjo darbdavį patraukus administracinėn atsakomybėn atsirado teisinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu priėmė ginčijamą Sprendimą.
Departamentas pažymi, kad pareiškėjo nurodyti argumentai, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo gautas iki nubaudžiant Bendrovės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, todėl pareiškėjas atvykdamas dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, kad leidimas jam bus panaikintas dėl trečiųjų asmenų veiksmų, nepagrįsti. Paaiškina, kad Įstatyme nėra įtvirtina, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir/ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir/ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Toks Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio aiškinimas prieštarautų Įstatymo tikslams, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Tai, kad administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, nereiškia, kad pareiškėjui negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą. Subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir esant panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, atitinkamai Departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl ginčijamas Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių.
Departamentas taip pat nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad darbdavio įvykdytas pažeidimas formalus. Pažymi, kad pagal Įstatymą, tik tos įmonės (pačios įmonės ar jų atstovai), kurios laikosi imperatyvių teisės aktų nuostatų, susijusių su darbuotojų įdarbinimo tvarka, ir kurioms (ar kurių atstovams) nėra taikyta atsakomybė už nelegalų darbą, gali įdarbinti užsieniečius. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Departamento Sprendimu nėra baudžiamas už Bendrovės direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą, ginčijamas Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas.
Atsiliepimas
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad nuobauda už administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskirta ne Bendrovei (darbdaviui), bet Bendrovės vadovui, todėl negali būti taikomas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktis. Departamentas pažymi, kad subjektai, kuriems taikoma atsakomybė už administracinius nusižengimus pagal ANK, yra tik fiziniai asmenys (ANK 2 str. 1 d.). Šiuo atveju Bendrovės vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl galima teigti, kad tokiais kaip šis atvejis būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra Bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose, todėl pareiškėjo minima aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisinio pagrindo.
Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo argumentais, jog Sprendimas prieštarauja proporcingumo principui. Pažymi, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog Departamentas, prieš panaikindamas pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, turėjo pareigą nustatyti, ar Sprendimas bus ekonomiškai naudingas pareiškėjo darbdaviui. Trečiasis suinteresuotas asmuo privalo prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Departamentas taip pat atkreipia dėmesį, jog Sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi teisės aktų nustatyta tvarka, jei jis atitinka Įstatymo numatytas sąlygas ir pagrindą.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad skundo reikalavimus palaiko. Papildomai pažymėjo, kad Bendrovės vadovas pasikeitęs, dabartinis vadovas nėra baustas už darbo tvarkos pažeidimus, todėl yra išnykusios aplinkybės dėl kurių buvo priimtas Departamento Sprendimas. Bendrovės nuomone, Sprendimas pažeidžia asmenų teises, nes sankcijos taikomos procese nedalyvavusiems asmenims. Vien tik dėl formalaus pažeidimo Bendrovė netenka daugiau nei 30 darbuotojų, kurių pakeisti esant tokiai situacijai, nėra galimybės, todėl Bendrovė negalės vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams.
Departamentas 2021 m. vasario 8 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad nuo Bendrovės direktoriui paskirtos nuobaudos už nelegalų darbą vykdymo pabaigos iki ginčijamo Sprendimo priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai, todėl aplinkybė, kad šiuo metu yra Bendrovės vadovas pasikeitė, neturi įtakos ginčijamo Sprendimo teisėtumui, aplinkybės, dėl kurių buvo priimtas Sprendimas nėra išnykusios.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas skundą prašė tenkinti jame išdėstytais argumentais.
Atsiliepimas
Atsakovo atstovė pareiškėjo skundą prašė atmesti, palaikydama atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2020 m. spalio 21 d. Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje nustatyta, kad 2020 m. gegužės 6 d. pareiškėjas tuo pagrindu, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje Bendrovėje, Departamento Telšių skyriui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos. Išnagrinėjęs šį prašymą Departamento Telšių skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2020 m. rugpjūčio 11 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi ir 2020 m. rugpjūčio 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2021 m. rugpjūčio 13 d.
Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu Bendrovės direktorius D. V. buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą 1 000 Eur bauda. Teismas nustatė, jog Bendrovės vadovas, pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, nes žinodamas, kad užsieniečiui nėra išduotas leidimas dirbti Bendrovėje, jį įdarbino ir leido dirbti nuo 2020 m. gegužės 28 d. Bylos duomenimis, Bendrovės vadovas nutarimo neskundė, baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.
Įvertinęs turimus dokumentus ir aplinkybes Departamentas 2020 m. spalio 21 d. Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, nusprendė panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje
Pareiškėjas su Departamento Sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti kaip nepagrįstą. Nesutikimas grindžiamas tuo, kad pareiškėjo darbdavys nėra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams, baustas tik buvęs Bendrovės vadovas. Leidimas gyventi Lietuvoje pareiškėjui išduotas anksčiau, negu Bendrovės vadovas padarė administracinį nusižengimą, todėl šis pažeidimas negali turėti įtakos jau nusistovėjusiems teisiniams santykiams. Bendrovės padarytas pažeidimas yra netyčinis, formalaus pobūdžio, valstybei ir jos saugomiems interesams nepadaryta, o ginčijamas Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, proporcingumo principus.
Atsakovas su pareiškėjo argumentais nesutinka, teigdamas, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymu 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunkčiu ir ginčui aktualia teismų praktika. Bendrovės vadovas nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą. Aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo. Tai, kad šiuo metu pasikeitė Bendrovės vadovas ir jam nuobauda skirta vėliau, nei pareiškėjui išduotas leidimas gyventi Lietuvoje, įtakos Sprendimo teisėtumui neturi.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (aktuali teisės akto redakcija galiojusi nuo 2020 m. vasario 1 d. iki 2020 m. lapkričio 20 d.). Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio, 1 dalies 19 punkto a papunktis nustato, kad darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 4¹ punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo. Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša VSDFV teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal Administracinių nusižengimų kodeksą ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 10 dalis). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte. ANK 95 straipsnio 1 ir 2 dalys numato atsakomybę dėl nelegalaus darbo pažeidimo, kuris užtraukia baudą darbdaviams ar kitiems atsakingiems asmenims.
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio pagrindu, nustačius, kad Bendrovės vadovui Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį už nelegalų darbą, jam paskirta administracinė nuobauda – 1 000 Eur bauda. Minėtas nutarimas įsiteisėjęs, Bendrovės vadovas jo neskundė, paskirtą baudą sumokėjo 2020 m. rugsėjo 10 d.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) praktikoje konstatuota, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (2019 m. spalio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019).
Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalis apibrėžia nelegalaus darbo sąvoką, pagal kurią nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve (toliau – trečiosios šalies pilietis), įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 4 ir 5 dalys nustato to paties įstatymo 55 straipsnyje išvardintų kompetentingų valstybinę darbo kontrolę atliekančių institucijų įgaliojimus (nustatyti įpareigojimus ir (ar) baudą) nustačius nelegalaus darbo atvejus. Pažymėtina, kad Užimtumo įstatymo 56 straipsnyje nurodyta bauda skiriama, jeigu padaryta veika neužtraukia atsakomybės fiziniam ar juridiniam asmeniui pagal ANK ar Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (Užimtumo įstatymo 56 str. 10 d.). ANK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal ANK atsako fizinis asmuo, jeigu jo padaryta veika, už kurią šiame kodekse yra numatyta tam tikra sankcija, buvo uždrausta tos veikos padarymo metu galiojusiame teisės akte.
Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad D. V., būdamas Bendrovės vadovu, nubaustas už leidimą dirbti nelegalų darbą, t. y. Bendrovės vadovas veikė ne pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktį. Bendrovės vadovui pažeidus teisės aktų reikalavimus ir padarius administracinį nusižengimą, Įstatymo nustatytu pagrindu neigiamos teisinės pasekmės kilo ir pareiškėjui, nors ir jis Bendrovėje dirbo teisėtai, o apie jo įdarbinimą buvo tinkamai ir laiku pranešta VSDFV teritoriniam skyriui. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Bendrovės vadovas buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, kadangi jis ėjo Bendrovės direktoriaus pareigas, todėl nėra jokio pagrindo vertinti, kad jis buvo nubaustas ne kaip Bendrovės vadovas (darbdavys), o kaip fizinis asmuo. Atitinkamai nėra pagrindo teigti, kad nebuvo nustatytas pareiškėjo darbdavio nubaudimo faktas. Tai, kad Bendrovės vadovas, kuriam paskirta nuobauda su administracinį teisės pažeidimą vėliau pasikeitė, Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje nustatyto leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindo nekeičia.
Aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas dar prieš tai, kai Bendrovės vadovui nebuvo baustas už administracinį nusižengimą, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos principo bei teisingumo ir protingumo kriterijų.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nepateikė pakankamų argumentų, keliančių pagrįstas abejones dėl suformuotos teismų praktikos teisingumo ir pagrįstumo. Pareiškėjas iš esmės remiasi savo nuomone, subjektyviu darbdavio sąvokos interpretavimu, kuriuos paneigia anksčiau minėtų ginčui aktualių teisės normų sisteminis vertinimas, atitinkantis suformuotą nuoseklią teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2019 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5555-438/2019, 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5556-756/2019). Be to, LVAT yra akcentavęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., 2019 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019).
Pareiškėjo skundo argumentai dėl Bendrovės vadovo padaryto pažeidimo formalaus pobūdžio, paskirtos administracinės nuobaudos pagrįstumo, pareiškėjo neįtraukimo į administracinio nusižengimo nagrinėjimą, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Bendrovės vadovas, nesutikdamas su nutarimu, kuriuo jam paskirta administracinė nuobauda dėl nelegalaus darbo, turėjo teisę ANK nustatyta tvarka ir terminais teikti apeliacinį skundą, tačiau šia teise nepasinaudojo. Nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjęs. Aplinkybės dėl kurių Bendrovės vadovas nutarimo neskundė ginčijamo Sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturi.
Taip pat nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad ginčijamas Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių, teisingumo ir proporcingumo principus. Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Nagrinėjamu atveju išnyko būtina sąlyga išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, todėl leidimas ginčijamu Sprendimu buvo panaikintas. Atkreiptinas dėmesys, kad Sprendimas nevaržo pareiškėjo galimybių teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitina Įstatyme nustatytas sąlygas ir pagrindus.
Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nurodyti argumentai, kad Sprendimas Bendrovei sukelia neigiamas pasekmes, kyla veiklos sutrikimai, apsunkintas finansinių įsipareigojimų vykdymas, kai dėl vieno formalaus pažeidimo taikomos net kelios itin griežtos sankcijos, nepagrįsti. Pažymėtina tai, administraciniai nusižengimai ir migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų. Konstitucinis principas non bis in idem (dvigubo baudimo draudimas) nereiškia, kad už teisės pažeidimą asmuo apskritai negali būti traukiamas skirtingų rūšių teisinėn atsakomybėn. Departamento Sprendimas nėra atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas. Be to, leidimo laikinai gyventi panaikinimas nelaikytinas nei pareiškėjo, nei Bendrovės nubaudimu. Tai, kad panaikinus pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje jo darbdavys (Bendrovė) galbūt patirs ar patiria tam tikrus nepatogumus ir apsunkinimus, susijusius su veiklos organizavimo ar finansinių įsipareigojimų vykdymu, yra pačios Bendrovės vadovo administracinio nusižengimo padarymo pasekmė, lėmusi Departamento pareigą priimti ginčijamą Sprendimą.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, nustatęs Bendrovės, kurioje dirba pareiškėjas, nelegalaus darbo faktą, kuris pasireiškė vadovo nubaudimu pagal ANT 95 straipsnio 1 dalį, bei tai, jog nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti (2020 m. rugsėjo 10 d.), praėjo mažiau kaip vieni metai, turėjo teisę ir pareigą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.
Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo Sprendimo turinį pažymi, kad jame išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl konstatuotina, kad Sprendimas atitinka jo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo redakcijos 8 straipsnio nuostatas.
Pareiškėjas skunde taip pat prašo priteisti jam bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi ta proceso šalis, kurios naudai priimamas sprendimas. Dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos (ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje atmetus pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86, 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. K. (V. K.) skundą atmesti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.