Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-08-21 · Civilinė byla Nr. 2A-1957-275/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-08-21
Bylos Nr.
2A-1957-275/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-19729-2014-4
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Danutė Kutrienė, Alma Urbanavičienė, Zita Smirnovienė
Ieškovas
R. P.
Atsakovas
AB SEB bankas
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1957-275/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-19729-2014-4Procesinio sprendimo kategorija 121.14., 121.18., 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugpjūčio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Almos Urbanavičienės ir Zitos Smirnovienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovui AB SEB bankas dėl banko veiksmų neteisėtumo ir kredito sutarties pakeitimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu ( t. II, b. l. 2-11), prašydamas pripažinti negaliojančiu ab initio AB SEB banko (toliau – Bankas) 2013-04-23 pranešimą Nr. 52046467, Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3 punktą papildyti taip: 6.3.4. fiksuotų palūkanų normą sudaro nekintanti kredito gavėjo marža bei fiksuotų palūkanų nustatymo dieną esanti Banko vidaus palūkanų norma; 6.3.5. kredito gavėjo marža procentais: 0,7 proc.; įpareigoti Banką perskaičiuoti pagal pakeistas Kredito sutarties sąlygas mokėtinas palūkanas už laikotarpį nuo 2013-04-15 iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos; įpareigoti Banką grąžinti ieškovui jo permokėtas palūkanas, t.y. skirtumą tarp ieškovo faktiškai sumokėtų palūkanų ir banko perskaičiuotų palūkanų už laikotarpį nuo 2013-04-15 iki galutinio teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos. Ieškinys iš esmės grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Kredito sutarties pripažinimo vartojimo sutartimi ir vartojimo teisių apsaugos prioriteto:

1.1. Teismas šioje byloje turėtų išaiškinti Kredito sutarties sąlygų turinį, sąžiningumo aspektu įvertinti jos nuostatas ir Banko veiksmus, kuriais jis vienašališkai nustatė sutarties kainą bei užpildyti Kredito sutarties spragas.

2. Dėl Banko veiksmų neteisėtumo nustatant naują fiksuotų palūkanų normą:

2.1. Kredito sutarties 3.3. punkte įtvirtinta aiški šalių valia, kad Specialiosios dalies 6.3.1. punkte numatytos fiksuotos palūkanos bus taikomos konkretų apibrėžtą laikotarpį, t. y. iki 2013-04-15. 2013-03-07 banko rašte pateiktas pasiūlymas dėl naujos 3,22306 % dydžio fiksuotų palūkanų normos ieškovui buvo nepriimtinas. Ieškovo įsitikinimu, pateikdamas šį pasiūlymą, Bankas nesivadovavo Kredito sutarties sudarymo metu su ieškovu pasiektu susitarimu, jog fiksuotos palūkanos naujam laikotarpiui bus nustatomos pagal tą patį principą kaip ir sutarties sudarymo metu, t.y. prie šalių suderėtos 0,7 % banko maržos pridedant tuo metu esančią vidinę banko palūkanų normą.

2.2. Sutartyje numatyto fiksuotų palūkanų taikymo termino pabaigoje šalims nepasiekus bendro susitarimo dėl palūkanų fiksavimo naujam periodui, Bankas neturėjo jokio teisinio pagrindo vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą ir jų taikymo periodą – tokia teisė Bankui Kredito sutartyje nėra numatyta. Todėl Banko 2013-04-23 pranešimas Nr. 52046467 pripažintinas negaliojančiu ir naikintinas.

2.3. Sutarties pasirašymo metu ieškovui nebuvo atskleista, o ir Sutartyje nebuvo numatyta, jog pasibaigus fiksuotų palūkanų taikymo terminui ir šalims nesusitarus dėl naujo palūkanų normos dydžio (t.y. sutarties kainos), Bankas ją nustatys vienašališkai, nes tokiu atveju ieškovas nebūtų sudaręs kredito sutarties. Sąmoningai ar nesąmoningai Banko pasiūlytoje standartinėje Kredito sutartyje nėra numatyta, kaip turėtų būti nustatoma sutarties kaina (palūkanų norma), kai, pasibaigus fiksuotų palūkanų galiojimo terminui šalys nesusitaria dėl naujo fiksuotų palūkanų dydžio ir termino. Tokios aiškios nuostatos sutartyje nebuvimas laikytinas Kredito sutarties spraga, kurios buvimas ir lėmė tai, jog pasibaigus fiksuotų palūkanų galiojimo laikotarpiui, Bankas sutartį ėmė aiškinti sau palankia linkme.

3. Dėl tikrosios šalių valios susitariant dėl kredito kainos:

3.1. Kredito sutartyje įtvirtinta fiksuota palūkanų norma (5,1329 %) buvo nustatyta pagal Banko naudotą formulę, naudojant ieškovui privilioti panaudotą patrauklią 0,7 % palūkanų normos maržą ir prie jos pridedant banko vidaus palūkanų normą. Nežiūrint banko ir ieškovo išreikštos valios, kredito sutartyje tik fiksuotos palūkanų normos dydis atitiko tikrąją šalių valią, o kliento marža ir fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo tvarka Kredito sutartyje nebuvo nurodyti.

4. Dėl nesąžiningo banko elgesio ieškovo atžvilgiu:

4.1. Dėl Banko nepakankamo kredito sutarties sąlygų atskleidimo ir galimai apgaulingos informacijos apie fiksuotų palūkanų nustatymą pateikimo, ieškovas tapo ne tik silpnesne bet ir visiškai nuo Banko valios priklausančia šalimi. Pasirašant Kredito sutartį Bankui įkeistas ieškovo gyvenamasis būstas, todėl nemokant vienašališkai nustatytų fiksuotų palūkanų, Bankas formaliai galėtų inicijuoti Kredito sutarties nutraukimą ir išvaržyti ieškovo būstą.

5. Dėl palūkanų perskaičiavimo ir grąžinimo:

5.1. Bankas 2013-04-23 pranešimu ieškovui vienašališkai neteisėtai nustatė 3,22306 % dydžio fiksuotas palūkanas naujam penkerių metų terminui. Nors ieškovas su tokiomis vienašališkai nustatytomis palūkanomis niekada nesutiko, tačiau neturėdamas kitos išeities ir norėdamas išvengti galimo Kredito sutarties nutraukimo, jas mokėjo ir iki šiol moka.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas iš esmės grindžiamas šiomis aplinkybėmis ir argumentais:

1. Dėl fiksuotų palūkanų normos nustatymo principų ir ieškovo argumentų nepagrįstumo:

Šalies argumentai

1.1. Ieškovo nurodytas fiksuotų palūkanų nustatymo ir perskaičiavimo būdas nėra ir nebuvo taikomas, todėl nėra pagrindo teigti, kad banko vadybininkė nurodė būtent tokį fiksuotų palūkanų nustatymo principą. Taikant fiksuotas palūkanas, kliento atžvilgiu atskiros sudėtinės palūkanų dalys kredito sutartyje nenumatomos, nors vidiniuose banko skaičiavimuose jos egzistuoja. Ieškovas neišreiškia prieštaravimų dėl fiksuotų palūkanų normos skaičiavime naudojamos banko vidaus palūkanų normos, tačiau siekia, kad jam būtų nustatyta stabili ir nekintanti 0,7 proc. dydžio vidinė ieškovo marža. Pastarasis reikalavimas iš esmės prieštarauja fiksuotų palūkanų esmei. Stabili ir nekintanti marža ieškovui būtų nustatyta tuo atveju jei jis būtų pasirinkęs kintamą palūkanų rūšį: kintamų palūkanų atveju atskiros sudėtinės kintamų palūkanų dalys – pastovi marža ir kintamų palūkanų dalis (UBOR/EURIBOR) – būtų aiškiai numatytos kredito sutartyje. Taigi, vidinė kliento marža ir vidinė banko piniginių išteklių kaina pirmą kartą nustatoma pradinės sutarties sudarymo metu, o vėliau, šalims nesusitarus dėl fiksuotos palūkanų normos naujam laikotarpiui, šie dydžiai iš naujo skaičiuojami fiksuotų palūkanų nustatymo dieną.

1.2. Bendra fiksuotų palūkanų dydį sudarantys rodikliai – vidinė kliento marža ir vidinė banko piniginiu išteklių kaina – yra kintami dydžiai, kas lemia jog konkretaus šių rodiklių dydžio į kredito sutartį įrašyti nėra galimybių ir klientui yra pateikiamas bendras galutinis fiksuotu palūkanų dydis. Todėl ieškovo reikalavimas papildyti kredito sutartį 6.3.5 punktu numatant pastovią kredito gavėjo maržą iškreipia fiksuotų palūkanų esmę.

1.3. Ieškovo teiginiai dėl jam neva žodžiu išaiškintos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo ir perskaičiavimo tvarkos yra nepagrįsti, be to, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįsti kad atsakovo darbuotoja jam išaiškino būtent tokią fiksuotų palūkanų paskaičiavimo tvarką.

2. Dėl Atsakovo veiksmų neteisėtumo vienašališkai nustatant naują fiksuotą palūkanų normą:

2.1. Kredito sutarties Bendrosios dalies l ir 3.2. – 3.3. punktuose įtvirtinta atsakovo teisė vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą yra išimtinė atsakovo teisė, kuria jis gali pasinaudoti tik tuo atveju, jei su kredito gavėju nepavyksta susitarti dėl šalims priimtinos naujos fiksuotų palūkanų normos, šalys nesudaro susitarimo dėl kintamų palūkanų taikymo ir/arba ieškovas nepasinaudoja teise grąžinti kreditą prieš terminą. Pasibaigus fiksuotu palūkanų nustatymo terminui ir šalims nesusitarus dėl palūkanų normos naujam laikotarpiui kredito sutartis liktų be palūkanų, kas neatitiktų pačios kreditavimo sutarties esmės, todėl atsakovas savo ruožtu yra priverstas imtis vienašališkų veiksmų, kad tokia situacija nesusiklostytų.

2.2. Nagrinėjamu atveju buvo visos priežastys atsakovui nustatyti ieškovui mokėtiną fiksuotų palūkanų normą (nepavyko pasiekti susitarimo, o kredito sutartis negali galioti be palūkanų), apie galimus tokius atsakovo veiksmus ieškovui buvo pranešta daugiau nei prieš mėnesį, per kurį jis turėjo visas galimybes nutraukti Sutartį arba inicijuoti jos pakeitimą, todėl ieškovo argumentai dėl banko veiksmų neteisėtumo yra nepagrįsti.

2.3. Nuo 2013-04-15 šalys nebuvo susitarusios dėl konkretaus palūkanų dydžio naujam fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui, todėl net jei kredito sutartyje ir nebūtų numatyta atsakovo teisė perskaičiuoti palūkanas, tokiu atveju vadovaujantis CK 6.872 straipsnio l dalimi, palūkanos turėjo būti nustatytos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą galiojusią 2013-04-15, o ne pagal ieškovo pateiktus skaičiavimus, kurie faktiškai neatitinka rinkos sąlygų.

3. Dėl Sutarties aiškinimo ir tikrosios šalių valios:

3.1. Sutartyje šalys nebuvo susitarusios dėl 0,7 proc. maržos užfiksavimo fiksuotų palūkanų atveju, t. y. atsakovas niekuomet nebuvo įsipareigojęs visą kredito laikotarpį, ieškovui pasirinkus fiksuotąsias palūkanas, taikyti jam nekintančią banko maržą.

3.2. Atsakovas ėmėsi visų priemonių siekdamas bendradarbiauti ir rasti abiems šalims priimtiną variantą, tačiau šalims susitarti nepavyko.

3.3. Atsakovas yra profesionalus finansinės rinkos dalyvis, kuriam yra taikomi aukštesni reikalavimai vykdant komercinę veiklą, be to, kreditavimo veikla yra ypatingai jautri paslaugų kainai, todėl atsakovui piktnaudžiauti teikiamų paslaugų kaina yra praktiškai neįmanoma dėl didelės konkurencijos rinkoje ir aukštų teikiamų paslaugų standartų.

4. Dėl pacta sunt servanda principo pažeidimo:

4.1. Sudarydamas kredito sutartį, ieškovas pats laisva valia pasirinko fiksuotas, o ne kintamas palūkanas, suprasdamas, kad kredito sutarties sąlygas vėliau bus galima pakeisti tik abipusiu šalių susitarimu. Tuo tarpu dabar ieškovas ignoruoja pacta sunt servanda principą ir reikalauja teismo, nesant atsakovo sutikimo, pakeisti kredito sutarties sąlygas ir fiksuotų palūkanų skaičiavimo tvarką modifikuojant kredito sutartį išimtinai ieškovui palankia linkme.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo R. P. atsakovo AB SEB bankas naudai 1452,00 Lt bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš ieškovo R. P. 11,40 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu pirmos instancijos teisme.

Dėl reikalavimo papildyti Kredito sutartį ieškovo nurodytomis nuostatomis

Sprendė, kad vien ta ieškovo nurodyta aplinkybė, jog atsakovo atstovė buvo paaiškinusi, kad pasirinkus fiksuotas palūkanas ieškovui visą kredito sutarties galiojimo laikotarpį nekis banko taikoma 0,7 % dydžio marža (dedamoji fiksuotų palūkanų dalis), savaime nesudaro pagrindo spręsti, jog šalys buvo sutarusios dėl šios sąlygos bei tai, kad ieškovas buvo suklaidintas. Šias ieškovo aplinkybes paneigia tarp šalių sudaryta Kredito sutartis, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai yra nurodyta, jog ieškovas pasirinko fiksuotų palūkanų rūšį, kuri reiškė, jog fiksuotos palūkanos pirmą kartą nustatomos sutarties pasirašymo dieną ir iš naujo nustatomos pasibaigus terminui (šiuo atveju 2013-04-15) ir jos nekinta iki kitos fiksuotų palūkanų nustatymo dienos. Iš Kredito sutarties turinio ir joje pasirinktos fiksuotų palūkanų rūšies, akivaizdu, jog ieškovas turėjo suprasti, kad fiksuotų palūkanų dydis bus perskaičiuojamas pasibaigus sutartyje nustatytam terminui, o nesant šalių aptartos sąlygos, atsakovas neįgys pareigos taikyti Kredito sutarties dieną nustatytą banko maržą visą sutarties galiojimo laikotarpį (prijungtos civilinės bylos Nr. 2-4517-863/2014, t. 1, b. l. 144). Nebuvo pagrindo teigti, kad atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalies nuostatas. Be paties ieškovo Kredito sutarties 19.1. – 19.3. punktuose nurodytų patvirtinimų, jog visos sąlygos su juo buvo individualiai aptartos ir paaiškintos, ieškovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio metu, taip pat nurodė, jog su ieškovu buvo individualiai aptariamos sąlygos, buvo nurodyta iš ko susideda fiksuotų palūkanų dydis, pretenzijų neturėjo, turėjo apie savaitę laiko perskaityti Kredito sutarties projektą, kreipėsi į R. R., kadangi ją rekomendavo draugas dėl gerai jos teikiamų aptarnavimo paslaugų. Ginčo dėl to, jog ieškovas buvo pasirinkęs fiksuotą palūkanų normą, tarp šalių nekilo, o ir šios aplinkybės ieškovas neneigė. Taip pat ieškovas neginčijo pirmus 5 metus taikyto fiskuotų palūkanų dydžio, priešingai, pripažino, jog viena iš fiksuotų palūkanų dedamųjų dalių – banko marža (0,7 proc.), buvo tokia, kokią šalys buvo sutarusios prieš sutarties sudarymą, o ir šią aplinkybė patvirtino atsakovo byloje pateikta pažyma bei Kredito sutartyje fiskuotas palūkanų dydis (4,43298+0,7=5,1329) (b. l. 18, 49). Teismas sprendė, jog vien ieškovo paaiškinimai dėl tariamo susitarimo nekeisti banko maržos visą Kredito sutarties galiojimo laikotarpį (30 m.), neturi jokio objektyvaus pagrindimo, todėl reikalavimas Kredito sutarties papildymo naujomis nuostatomis, atmestas kaip nepagrįstas.

Dėl reikalavimo pripažinti banko pranešimą negaliojančiu

Teismas iš dalies sutiko su ieškovo nurodyta aplinkybe, jog Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3. punkte nėra aiškiai aptarti tolimesni šalių veiksmai, kuomet kredito gavėjas kreipėsi į banką, reikšdamas nesutikimą su banko apskaičiuotų fiksuotų palūkanų dydžiu. Tačiau tai savaime nereiškė, jog atsakovas neturi teisės, pasibaigus palūkanų fiksavimo terminui, vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų dydį, atsižvelgiant į rinkoje nusistovėjusias palūkanų normas. Priešingu atveju, galėtų susiklostyti tokia situacija, kai pasibaigus fiksuotu palūkanų nustatymo terminui ir šalims nesusitarus dėl palūkanų normos naujam laikotarpiui kredito sutartis liktų be palūkanų, o tai neatitiktų pačios kreditavimo sutarties esmės (CK 6.881 straipsnio 1 dalis) bei tikrosios šalių valios. Atsakovas prieš nuspręsdamas taikyti beveik 2 proc. mažesnę fiksuotų palūkanų normą (3.22306 proc.), siūlė ieškovui pasirinkti jam priimtiną palūkanų rūšį, grąžinti kreditą prieš terminą (CK 6.200 straipsnio 2 dalis), tačiau nei vieno iš variantų ieškovas nepasirinko, todėl atsakovas pagrįstai nusprendė nuo 2013-04-15 taikyti 3,22306 proc. naują fiksuotų palūkanų normą iki kitos fiksuotų palūkanų normos nustatymo dienos (b. l. 25). Be to, iš byloje esančių duomenų, matyti, jog atsakovo nustatyta palūkanų kaina atitiko rinkoje esančią vidutinę palūkanų normą (b. l. 52), t. y. vidutinė fiksuotų paskolų norma būsto kreditams 2013 balandį buvo 3,40 proc., o ieškovui buvo nustatyta 3,22306 proc. fiksuotų palūkanų norma naujam kredito laikotarpiui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Teismas perkėlė vartotojui pareigą netikėti vadybininkų paaiškinimais, itin atidžiai tikrinti jam siūlomas kredito sutartis, identifikuoti jose neaptartas aplinkybes ir prisiimti visas pasekmes ir vykdyti kredito sutartį tokiomis sąlygomis, kurios nenumatytos sutartyje. Jei sutartis nėra pakankamai aiški, visa atsakomybė turi būti taikoma tokią neaiškią sutartį parengusiai šaliai. Teismas turėjo padaryti akivaizdžią išvadą, kad kredito sutartyje nėra numatyta, kaip bus skaičiuojama fiksuotų palūkanų norma po 5 metų, t.y. kurios palūkanų dalys bus pakeistos, o kurios – ne, ir aiškinti sutartį ją rengusios šalies nenaudai.

2. Niekur nėra paaiškinta apie kintamų palūkanų ir fiksuotų palūkanų sutarčių esminį skirtumą, kad nesutampa maržos taikymo laikotarpis. Vadinasi, priimant kredito komiteto sprendimą ir sudarant kredito sutartį bankas suprato, kad abiem atvejais 0,7 marža taikoma vienodam laikotarpiui, arba bankas tyčia nuslėpė nuo vartotojo informaciją apie tai, kad 0,7 marža, pasirinkus fiksuotas palūkanas, bus taikoma tik 5 metus. Teismas turėjo spręsti, kad sudarant kredito sutartį vartotojui nebuvo jokių galimybių suprasti, kad sutartis bus taikoma kitokiu būdu, nei vartotojas tikėjosi.

3. Teismas nenagrinėjo esminių klausimų, ar gali kredito sutartis egzistuoti be joje numatytos fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos ir ar atsakovas turi teisę keisti fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarką palyginus su ta, kuri buvo naudojama sudarant sutartį, nesant sutartyje numatytos tokios galimybės.

4. Banko pasiūlytoje standartinėje kredito sutartyje nėra numatyta, kaip turėtų būti nustatoma sutarties kaina pasibaigus fiksuotų palūkanų galiojimo terminui, tačiau teismas nepripažino, kad sutartis keistina, todėl teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir nepritaikė CK 6.195 str.

Šalies argumentai

Atsakovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad susitarimo dėl fiksuotų palūkanų esmė yra bendras jų dydis, o ne atskiros jos sudedamosios dalys, nes abi dalys pasibaigus palūkanų fiksavimo periodui – kinta. Atsakovas nereikalavo sutartyje įtvirtinti sąlygos, kad derybų metu buvusi banko marža būtų taikoma visą sutarties galiojimo laikotarpį nepaisant palūkanų rūšies, nors teisę tokį pasiūlymą teikti turėjo. Kadangi abu fiksuotų palūkanų normos dydžiai – vidinė kliento marža ir vidinė banko piniginių išteklių kaina – kintantys, todėl nėra galimybių šių dydžių įrašyti į sutartį. Sutartyje detaliai aptarta, kaip bus skaičiuojama fiksuota palūkanų norma po pirmųjų penkerių metų. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad sutartis turi būti aiškinama išimtinai tik apelianto naudai, nes turi būti vadovaujamasi CK 6.872 str. 1 d. Atsakovo kredito komiteto sprendime niekur nėra nurodyta, jog apeliantui tvirtinamas kreditas su 0,7 proc. banko marža. Papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, tačiau ši papildoma apsauga nesudaro išimčių iš principo pacta sunt servanda, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis, siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo.

2015 m. birželio 5 d. gautas atsakovo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo priteisti 592,90 eurų už advokato teisines paslaugas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Kiekvienas asmuo turi bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Fiziniam asmeniui, sudarančiam paskolos sutartį su banku, kuria gauna 104 552,83 Eur dydžio paskolą, kyla pareiga itin atidžiai susipažinti su pasirašomos sutarties sąlygomis, priešingu atveju jis elgiasi rizikingai ir už tokią riziką negali būti atsakingi kiti asmenys. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.3 punkte buvo numatyta, kad tuo atveju, kai taikomos fiksuotos palūkanos, bankas įsipareigoja raštu informuoti kredito gavėją apie naujai siūlomą fiksuotų palūkanų normą. Sutartyje nebuvo numatyti banko įsipareigojimai siūlyti naujam laikotarpiui fiksuotas palūkanas atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, t.y. nebuvo numatyti ribojimai bankui palūkanų nustatymo srityje. Sutartyje nebuvo įsipareigojimo taikyti palūkanas naujam fiksuotam terminui pagal tuos pačius kriterijus, kuriais buvo nustatytos palūkanos, suteikiant ieškovui kreditą 2008-04-15 d. ir nustatant fiksuotų palūkanų normą - 5,1329 %, todėl ieškovo reikalavimas pakeisti sutartį dėl to, kad jam buvo paaiškinta ir jis tikėjosi, jog bankas vadovausis tuo pačiu principu, nustatant palūkanas kitam laikotarpiui, t.y. prie 0,7 % banko maržos bus pridedama tuo metu būsianti banko vidaus palūkanų norma, atmestas pagrįstai.

Ieškinyje nurodyta tai, kad Kredito sutartyje nenumatyta, kaip bus skaičiuojama fiksuotų palūkanų norma po 5 metų, t.y. kurios palūkanų skaičiavimo dalys bus pakeistos, o kurios – ne, kad tai leidžia aiškinti sutartį ją rengusios šalies nenaudai. Byloje darytina išvada, kad sutartis turėjo būti aiški ieškovui, jos sudarymo metu jis ėjo komercijos vadovo pareigas verslo įmonėje, turėjo pareigą išsiaiškinti jam nesuprantamas sutarties nuostatas, elgtis rūpestingai, prisiimdamas didelės apimties turtinius įsipareigojimus.

Kadangi analogiškos bylos jau buvo nagrinėjamos Lietuvos Aukščiausiajame teisme, kuriose ieškinius reiškė paskolos sutartis su AB SEB banku sudarę kiti klientai (2014 m. gruodžio 10 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-537/2014 ir 2014 m. gruodžio 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje 3K-3-558/2014), turi būti atsižvelgiama šį šiose nutartyse suformuluotas teisės aiškinimo taisykles. LAT nutartyje Nr. 3K-3-537/2014 konstatuota, kad atsakovo veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatymo periodiškumo), neprilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Atsakovas turėjo teisę nustatyti palūkanų normą, nes tokia teisė jam buvo suteikta šalių sudaryta Kredito sutartimi. Šią išvadą patvirtina Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.1, 6.3.2, 6.3 punktai, pagal kuriuos šalys susitarė dėl fiksuotų periodiškai keičiamų palūkanų, taip pat Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2, 3.3 punktai, reglamentuojantys fiksuotų palūkanų nustatymo tvarką (banko įsipareigojimas nustatyti palūkanų normą, palūkanų mokėjimų grafiko sudarymas ir teikimas ieškovui ir kt.). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad poreikis nustatyti palūkanų periodiškumą, jų nustatymo tvarką yra nulemtas ilgalaikio kreditavimo sutarties pobūdžio. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį).

Tai leidžia daryti išvadą, kad bankui negalint numatyti, kokio dydžio palūkanos bus jam naudingos ateityje, nenumatymas sutartyje fiksuotų palūkanų nustatymo principų ateičiai yra pateisinamas. Tuo atveju, kai vartotojas nesutinka su banko nustatytomis palūkanomis naujam laikotarpiui, vartotojas turi teisę dėl banko nustatytų palūkanų dydžio nepagrįstumo ginčytis teismine tvarka, tačiau šioje byloje toks reikalavimas nėr pareikštas.

Būsto paskoloms, kokia buvo paimta ir ginčo atveju, gali būti taikomos dviejų tipų palūkanos – kintamosios arba fiksuotosios. Nuo kredito gavėjo pasirinkto palūkanų tipo priklauso palūkanų nustatymo, apskaičiavimo tvarka ir dydis. Kredito davėjas, bankas, turi teisę gauti tam tikrą atlygį už darbą, prisiimant pinigų skolinimo riziką. Kintamųjų palūkanų atveju šis atlygis būna iš anksto suderinamas su kredito gavėju ir išlieka visą sutarties galiojimo laiką, Fiksuotųjų palūkanų atveju šis atlygis nėra pastovus, t. y. su kredito gavėju suderinamas galutinis palūkanų dydis, kurį sudaro vidinė kliento marža (apskaičiuojama pagal kliento kredito rizikos lygį, banko darbo sąnaudas ir kt.) ir vidinė piniginių išteklių kaina. Ši vidinė piniginių išteklių kaina rinkoje svyruoja, tačiau nepriklausomai nuo šio svyravimo bendras fiksuotųjų palūkanų dydis nekinta, todėl, pavyzdžiui, išaugus vidinei piniginių išteklių kainai automatiškai mažėja vidinė kliento marža. Esant kintamosioms palūkanoms, banko marža nekinta, todėl didėjant piniginių išteklių kainai (tarpbankinei palūkanų normai), didėja ir galutinis palūkanų normos dydis ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2014). Taigi, ieškovo reikalavimas nagrinėjamoje byloje nustatyti, kas turi sudaryti fiksuotų palūkanų normą, t.y. nustatyti, kad ją sudaro nekintanti kredito gavėjo maržą 0,7% bei fiksuotų palūkanų nustatymo dienai esanti AB SEB banko vidaus palūkanų norma, neatitinka fiksuotų palūkanų nustatymo principų, todėl teismo buvo pagrįstai atmestas. Kiti ieškovai reikalavimai yra susiję su reikalavimo keisti kredito sutartį atmetimu, tenkinimu, todėl negali būti tenkinami.

Atsakovo atstovo prašymas 592,90 eurų už advokato teisines paslaugas – atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą tenkintinas dalinai, priteisiant 300 Eur sumą, atsižvelgus į tai, kad tas pats advokatas atstovavo atsakovą pirmosios instancijos teisme, kad už dokumentų rengimą ir atstovavimą pirmos instancijos teisme jau yra priteista 1452,00 Lt atstovavimo išlaidų atsakovui.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui AB SEB bankas iš ieškovo R. P. 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teisėjai Alma UrbanavičienėDanutė KutrienėZita Smirnovienė