Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 1A-250-1020/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-06-21
Bylos Nr.: 1A-250-1020/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-18821-2019-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Ernestas Rimšelis, Justas Namavičius, Algimantas Valantinas
Nuteistasis: M. Z.
Nukentėjusysis: D. D., K. D.
Advokatai: Edgaras Dereškevičius, Indrė Panavaitė

Kategorijos

2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas
2.1.15.3.1Civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje ir jo pareiškimas (BPK 109, 112, 117 str.)
2.3.6.4.5.2Apkaltinamojo nuosprendžio rezoliucinei daliai keliami reikalavimai (BPK 307 str. 1-3 d. ir kt.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-250-1020/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-18821-2019-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.6; 2.1.15.3.1; 2.3.6.4.5.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Justo Namavičiaus, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Algimanto Valantino,

sekretoriaujant Ingai Jurgaitienei,dalyvaujant prokurorui Alvydui Kuzminckui,nuteistajam M. Z. (M. Z.) ir jo gynėjui advokatui Edgarui Dereškevičiui,nukentėjusiosioms D. D. (D. D.), K. D. ir jų atstovei advokatei Indrei Panavaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. Z. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį – dvylikos metų laisvės atėmimo bausme.

Iš M. Z. priteista: nukentėjusiajai D. D. 3 221,62 Eur turtinei žalai ir 35 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; nukentėjusiajai K. D. 3221,62 Eur turinei žalai ir 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 2 460 Eur proceso išlaidoms už nukentėjusiosioms K. D. ir D. D. suteiktas teisines paslaugas atlyginti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. M. Z. nuteistas už tai, kad nužudė žmogų, o būtent: jis, 2019 m. gegužės 6 d., apie 20.55 val., Vilniuje, Žirmūnų g. 2, prekybos centre IKI, prie laiptų, esančių pirmame aukšte, konflikto metu, tyčia sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas nukentėjusiajam J. D. (J. D.), padarydamas jam poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, dvi muštines žaizdas kairiajame viršutiniame voke ir vieną muštinę žaizdą kairio smilkinio srityje, daugybines kraujosruvas ir muštines žaizdeles lūpose, poodinę kraujosruvą dešiniame žande su dešinio žandinio ančio priekinės sienos daugiaskeveldriniu lūžiu, skeveldrinį kairiojo skruostikaulio lanko lūžį, kairio stipinkaulio skeveldrinį lūžį, poodines kraujosruvas dešinėje užausio srityje bei dešiniajame ausies kaušelyje su masyviu kaukolės pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės skilties šoninio paviršiaus ir galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimu, stuburo kaklinės dalies C1-C2 lūžius – užpakalinių tarpslankstelinių raiščių plyšimą, kairio stipinkaulio skeveldrinį lūžį, kas pasireiškė kraujo išsiliejimu per dešinę ausies landą iš kaukolės pamato lūžio srities, saikingą vidaus organų mažakraujystę, kraujo aspiraciją į plaučius, ūminiu širdies veiklos ir kvėpavimo nepakankamumu, taškinėmis kraujosruvomis širdies ir plaučių paviršiuose, skystų kraujų širdies ertmėse, plaučių ir galvos smegenų pabrinkimu, dėl ko nuo patirtų sužalojimų nukentėjusysis mirė, t. y. tokiu būdu tyčia nužudė J. D..

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – M. Z. išteisinti, jam nepadarius BK 129 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos.

2.1. Nuteistojo teigimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, surašytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 255 straipsnio 2 dalies nuostatas bei grindžiamas BPK 20 straipsnio nuostatų neatitinkančiais ir pažeidžiat BPK 184 straipsnį gautais duomenimis. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo, kuris yra pamatinis teisingumo vykdymo baudžiamajame procese principas, viena svarbiausių žmogaus teisių ir laisvių garantijų. Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį į Teisėjų tarybos priimtą nutarimą Nr. 13P-65-(7.1.2), kuriuo patvirtinti Rekomenduojami teismų procesinių sprendimų kokybės standartai ir pagal kuriuos teismo sprendimai turi būti įtikinami, motyvuoti, juose turi būti aiškiai nustatytos ir įvardytos faktinės aplinkybės bei pateiktas teisinis jų vertinimas. Pasak nuteistojo, apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nurodytų reikalavimų nesilaikė.

2.2. Nuteistasis nurodo, kad priimant skundžiamą nuosprendį, remiamasi ir jo kaltė grindžiama liudytojų, kurie tiriamo įvykio tiesiogiai nematė, parodymais. Pasak nuteistojo, tokie liudytojų parodymai yra tik jų prielaidos, spėjimai ir subjektyvi nuomonė, kuriais negalėjo būti grindžiama jo kaltė. Be to, baudžiamojoje byloje taip pat nepateikta jokių rašytinių jo kaltę patvirtinančių įrodymų, o pagal BPK 44 straipsnio 6 dalį asmuo laikomas nekaltu kol jo kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka, t. y. nusikaltimo padarymu kaltinamas asmuo neprivalo įrodinėti savo nekaltumo, pareiga įrodyti kaltę tenka valstybiniam kaltinimui, o asmens kaltę nusikalstamos veikos padarymu turi pripažinti teismas.

2.3. Nuteistasis taip pat nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 118 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, jog valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir ikiteisminio tyrimo įstaigų veiklą kontroliuoja prokurorai, o ikiteisminį tyrimą atlieka ikiteisminio tyrimo pareigūnai. Prokuroro kompetenciją, jo teises ir pareigas apibrėžia įstatymas bei prokuroro funkcijoms įgyvendinti BPK yra įtvirtintos atitinkamos taisyklės. Tačiau, pasak nuteistojo, nagrinėjamoje byloje organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, įstatyme nustatytų procesinių taisyklių nebuvo paisoma, t. y. prokuroras neužtikrino ikiteisminio tyrimo teisėtumo. Tiek atliekant ikiteisminį tyrimą, tiek baudžiamąją bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo atkreiptas dėmesys į ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikusios – Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos antrojo skyriaus vyriausiosios tyrėjos O. D. kompetencijos ribų (ikiteisminio tyrimo pareigūnė, neturinti specialių žinių vaizdo tyrimų, asmenų identifikavimo iš fotonuotraukų ar vaizdo įrašų, diagnostinių vaizdų tyrimų srityje) peržengimą. Būtent šios tyrėjos pateiktais duomenimis – DVD disko apžiūros protokolu, vaizdų fotonuotraukomis, įtariamojo I. D. (I. D.) parodymų protokolu, pastarojo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją protokolu ir kita bylos medžiaga, grindžiama nuteistojo kaltė. Nuteistojo teigimu, minėtos tyrėjos baudžiamojoje byloje pateiktuose dokumentuose nurodoma, kad byloje pateiktose fotonuotraukose, kurios yra techninėmis priemonėmis užfiksuotų vaizdų atspindžiai sustabdžius vaizdo įrašą viename ar kitame vaizdo kadre, užfiksuotas tyrimui reikšmingų vaizdo įrašų ir fotonuotraukų turinys, o taip pat kategoriškai įvardinti ir nežinia kokiais metodais bei ekspertiniais būdais identifikuoti vaizduose tariamai matomi asmenys, taip pat ir nuteistasis M. Z., nes O. D. yra vyresnioji tyrėja, o ne ekspertinės įstaigos specialistė. Tokiu būdu aiškiai atskleidžiamas šioje byloje rinktų duomenų tariamo teisėtumo pobūdis ir ydinga praktika. Todėl pasak nuteistojo, apžiūros protokolai atmestini kaip šioje byloje neleistinu būdu surinkti duomenys. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad byloje nepateiktas vientisas prekybos centro IKI nuo „Čili“ picerijos iki pirmo aukšto išėjimo vaizdo įrašas, nors apklausiama pirmosios instancijos teisme liudytoja O. D. paaiškino, kad toks įrašas turėjo būti baudžiamojoje byloje. Pirmos instancijos teismui tenkinus gynybos prašymą ir užklausus tiek prekybos centrą, tiek tyrėjus paaiškėjo, kad nesukarpyti ir vientisi tiriamo įvykio dienos, t. y. 2019 m. gegužės 6 d. vaizdo kamerų įrašai iš tiriamo įvykio vietos, nėra išsaugoti. Taigi, akivaizdu, kad BPK nustatyta tvarka patikrinti ar fragmentiniuose vaizdo įrašuose užfiksuotas tikrai 2019 m. gegužės 6 d. vykęs vaizdas, nebuvo ir nėra objektyvių galimybių. Todėl priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, nėra galimybės įsitikinti ir patikrinti kokie asmenys vaikščiojo minėtose patalpose tiriamo įvykio metu. Nuteistojo teigimu, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai.

2.4. Skunde vadovaujantis BPK 20 straipsnio 3 dalies nuostatomis teigiama, kad asmens kaltė gali būti įrodyta tik tokiais duomenimis, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, o tai reiškia, kad asmens kaltė, taip pat ir nuteistojo M. Z., nusikaltimo padarymu negali būti grindžiama tikėtinais ar keliančiais realių abejonių duomenimis, asmenų suinteresuotų savo lemties pagerinimu kitose baudžiamosiose bylose, prielaidomis. Pirmiausia iš apygardos teismo nustatytų sužalojimų nukentėjusiajam ir byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad jis – M. Z. nukentėjusiajam sudavė 21 kartą, tačiau iš baudžiamojoje byloje pateiktos Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvados Nr. S 297/2019(01) matyti, kad ištyrus M. Z. džemperį, žmogaus kraujo ant jo nerasta, o ant sportinių kelnių, sportinių pirštinių dėmių ir sutepimų, tinkančių kraujo identifikavimo tyrimui, taip pat nerasta. Atsižvelgiant į baudžiamojoje byloje įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotus duomenis apie nukentėjusiajam J. D. padarytus sužalojimus ir užfiksuotą kraujo kiekį, neįtikėtina, kad jo nerasta ištyrus nuteistojo drabužius. Nuteistasis apeliaciniame skunde cituodamas baudžiamojoje byloje pateiktoje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 7 d. specialisto išvadoje Nr. M 543/2019 (01) nukentėjusiajam J. D. konstatuotus sužalojimus, kad „poodinės kraujosruvos dešinėje užausio srityje bei dešiniajame ausies kaušelyje su masyviu kaukolės pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dangalais virš dešinės momeninės skilties šoninio paviršiaus ir galvos smegenų kairės smilkininės skilties sumušimu, stuburo kaklinės dalies CI-C2 lūžis padaryti galimai griūvant ar krentant ant kieto neriboto paviršiaus, neilgai trukus iki mirties“, taip pat cituodamas pirmosios instancijos teisme apklaustos specialistės Janos Bytautaitės parodymus, kad „galvos smegenų sumušimo židiniai būdingi didelės jėgos trauminiam poveikiui, kas būdinga kritimui <...> pagal medicininę teoriją nežinau kokio stiprumo tas smūgis turėtų būti. Bet ir tada kraujo išsiliejimas turėjo būti pakaušio srityje. Aš nesieju smūginės jėgos ir kilusių padarinių“ teigia, jog apygardos teismo išvados, kad sužalojimus nukentėjusiajam J. D. suduodamas smūgius į galvą ar jam nuo šių smūgių nukrentant ant žemės, iš didesnio nei vieno metro aukščio ir atsitrenkiant į kietą grindų paviršių (papildomos veikusios fizinės jėgos poveikyje), padarė M. Z., neatitinka aptartos specialisto išvados motyvuojamosios dalies bei specialistės parodymų pirmosios instancijos teisme, visumos. Apeliantas taip pat pažymi, kad liudytojas J. K. (J. K.) tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad nors paties įvykio tiesiogiai nematė, tačiau jam būnant kazino patalpose, išgirdo duslų ir didelį garsą – įvardino „brakšt“, kuris sklido iš koridoriaus bei nusileidęs į pirmą aukštą pamatė ten gulintį kūną, jokių žmonių aplinkui nebuvo matyti, būtent šio liudytojo parodymai, įvertinus juos kartu su pirmiau minėtoje specialisto išvadoje nustatytomis aplinkybėmis ir specialistės J. Bytautaitės parodymais, patvirtina labiausiai pagrįstą J. D. mirties priežastį – nukritimą iš 1,5–3 metrų aukščio, nukentėjusiajam būnant neblaiviam, kai jam nustatytas 2,97 promilės girtumas. Nuteistojo teigimu, byloje nėra tiesioginių įrodymų leidžiančią daryti neginčytiną išvadą dėl M. Z. kaltės jam padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Tik nustačius, jog visi aptartoje specialisto išvadoje nurodyti nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai – tiek minėti sumušimai, tiek poodinės kraujosrūvos odoje, poodyje kaktos srityje, kaukolėje ir kitose kūno vietose, buvo sukelti būtent kaltinime nurodytu metu, taip pat nurodytoje vietoje ir svarbiausia nurodomomis aplinkybėmis bei įvykdyti ne nenustatyto (-ų) asmens (-ų) ar J. D. nukritus iš 1,5–3 metrų aukščio, o būtent M. Z. veiksmais, būtų galima pagrįstai teigti, apie nuteistojo, o ne kitų ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų, asmenų kaltę.

2.5. Nuteistasis apeliaciniame skunde taip pat kritikuoja pirmiausia byloje buvusio įtariamojo I. D. (I. D.), vėliau tapusio liudytoju, parodymus apie M. Z.. Nuteistojo teigimu, nešališku liudytoju byloje gali būti tik asmenys nesuinteresuoti bylos baigtimi. Apeliantas pažymi, kad asmens apžiūros metu pas I. D. buvo rastas nešaunamasis ginklas ir peilis dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas ir I. D. buvo nubaustas. Tuo pačiu metu, t. y. 2019 m. gegužės 7 d. I. D. taip pat buvo pareikšti įtarimai ir pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, po ko apklausų metu šis nurodė apie neva paties M. Z. pasakymą dėl išgalvoto susimušimo su J. D.. Pasak nuteistojo, atsižvelgiant į tai, kad I. D. atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, prokuratūra ir/ar ikiteisminio tyrimo įstaiga disponavo duomenimis ir turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad pats I. D. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje. Pasak apelianto, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, I. D. parodymai esant tokiai situacijai buvo tendencingi ir šališki. Taip pat I. D. duodamas parodymus nepagrįstai iš pateiktų fotonuotraukų, kurios neatitiko kokybės reikalavimų, neaišku pagal kokius požymius identifikavo asmenis. Apygardos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį turi vadovautis suformuota nuoseklia teismų praktika ir atsižvelgti bei įvertinti analogiškose baudžiamosiose bylose priimtus sprendimus (pvz., Vilniaus apygardos teismas 2013 m. balandžio 29 d. nuosprendžiu pripažino, kad J. I. nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo, nes nukentėjusioji iš septinto aukšto galėjo iškristi pati. Minėtu atveju teismas vertindamas įslaptino liudytojo parodymus pripažino juos kaip išvestinius, nes jis ne iš karto pareigūnams papasakojo apie pokalbį su J. I., todėl kalbėdamas galėjo improvizuoti. Be to, tokį J. I. atviravimą, palyginus smulkų išsipasakojimą nepažįstamam asmeniui, teismas pripažino kaip keliantį abejonių. Be to, teismas nuosprendžiu pripažino, jog neatmetama galimybė, kad su pareigūnais bendradarbiauti sutikęs liudytojas siekė kokių nors lengvatų, o grįsti kaltę vien įslaptinto liudytojo (-jų) parodymais negalima). Teismas spręsdamas duomenų leistinumo klausimą, turi pareigą įvertinti, kaip kiekvienu konkrečiu atveju tie duomenys buvo gauti, tačiau nagrinėjamu atveju apygardos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.

2.6. Taip pat apygardos teismas nepagrįstai pripažino tinkamais įrodymais liudytojos N. B. 2019 m. gegužės 9 d. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, nes minėtą liudytoją apklausiant pirmosios instancijos teisme ji atsisakė duoti parodymus prieš savo vyrą, tai yra M. Z..

2.7. Konstatuojant, kad asmuo padarė nusikalstamą veiką, būtina nustatyti tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, kurie nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti pagrįsti ne bendrais, bet konkrečiais įrodymais. Nagrinėjamu atveju visi byloje surinkti ir ištirti įrodymai tiek imant juos atskirai, tiek bandant juos gretinti, yra prieštaringi. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patvirtinančių kaltinamajam inkriminuotų veikų padarymą, būtina vadovautis in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinimo naudai) principu, kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205/2012, Nr. 2K-532/2012, Nr. 2K-363/2013, Nr. 2K-476/2013 ir kt.). Tai ne kartą konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje (pvz., Barber?, Messegué ir Jabardo prieš Ispaniją; Telfner prieš Austriją ir kt.).

2.8. Nuteistasis nesutinka ir su jam paskirta bausme. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apygardos teismas parinkdamas skirtinos bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį neįvertino visų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių ir tai nulėmė valstybės kaltintojo siūlytos bausmės dydžio patvirtinimą. Nagrinėjamu atveju apeliantas nuteistas už BK 129 straipsnio l dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą, jam nebuvo inkriminuotas kvalifikuotas nužudymas, nenustatyta jokia atsakomybę sunkinanti aplinkybė, tačiau apygardos teismas paskyrė tokio dydžio bausmę, kokia paprastai skiriama už kvalifikuotą nužudymą.

2.9. Apeliaciniame skunde nuteistasis taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė ir klausimą dėl baudžiamojoje byloje pareikštų civilinių ieškinių bei padarė teisės taikymo klaidą, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio ad integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi. Nuteistasis aptardamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263, 6.283, 6.284 straipsnio 1 dalies nuostatas teigia, kad aiškinant šias normas kartu su deliktinės atsakomybės taisyklėmis ir bendrosiomis nuostatomis (CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 1.138 straipsnio 6 punktu, 6.250, 6.263 ir kt. straipsniais) teismų praktikoje pripažįstama, kad teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, vaikai, sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nukentėjusysis bendrai gyveno, neįregistravęs santuokos (partnerystė), neatsižvelgiant į jų darbingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-151/2006, Nr. 2K-853/2007, Nr. 3K-3-351/2007 ir kt.). Sprendžiant neturtinės žalos priteisimo ir jos dydžio nustatymo klausimą, atsižvelgiama į šių asmenų santykius su nukentėjusiuoju iki jo mirties. Tačiau nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas į aptartas nuostatas neatsižvelgė. Šie santykiai turėtų būti nuolatinio pobūdžio, nuoširdūs, artimi, emociškai tvirti. Ar jie tokie, sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Jeigu šie santykiai nėra artimi, jei jie atsitiktinio pobūdžio ar netgi priešiški, neturtinės žalos dydis nustatomas mažesnis arba ieškinys atmetamas (pvz., Panevėžio apygardos teismas 2006 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-22-145/2006 priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, nors nukentėjusioji prašė priteisti 50 000 Lt už dukters nužudymą, nes teismas konstatavo, kad motina su dukterimi gyveno atskirai, praktiškai nebendravo, paskutinį kartą matėsi tik prieš trejus metus). Nagrinėjamu atveju iš baudžiamojoje byloje pateiktų objektyvių duomenų nėra galimybės įvertinti K. D. santykių su savo broliu J. D.. Nagrinėjamu atveju turi būti asmeniškai įrodytas faktas, kad J. D. bei K. D. siejo glaudūs šeimos santykiai, ar trečiasis asmuo patyrė ir kokio laipsnio emocinį sutrikimą dėl netekties, taip pat pagrįsti jų pobūdį ir apimtį, ko šiuo atveju, iš pateikto bendro ieškinio nebuvo galima nustatyti.

3. Teismo posėdyje nuteistasis M. Z. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą. Prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. Z. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų vertinant įrodymus nepadaryta, apygardos teismas, remdamasis byloje ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais pagrįstai pripažino, jog būtent M. Z., veikdamas netiesiogine tyčia, nužudė J. D.. Pirmosios instancijos teismo nustatyta veika kvalifikuota tinkamai, paskirta bausmė yra teisinga ir ne per griežta, o nusikalstamais veiksmais padarytos žalos atlyginimas tiek J. D. motinai, tiek jo seseriai priteistas visiškai pagrįstai, nustatant teisingą ir ne per didelį žalos dydį.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais

5. Nuteistasis M. Z. apeliacinį skundą grindžia, kaip jis teigia, apygardos teismo padarytais esminiais BPK pažeidimais, kurie nuteistojo manymu, iš esmės sutrukdė pirmosios instancijos teismui priimti teisingą, motyvuotą ir pagrįstą teismo nuosprendį, nes teismo išvados pagrįstos prielaidomis, neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo kaltė grįsta nepatikimais ir neleistinais įrodymais, be to, teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

6. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos, nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingai bylą išspręsti reikšmingas aplinkybes; vertinant įrodymus padarytos klaidos dėl įrodymų turinio, neišdėstyti tinkami teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-483-976/2015). Pažymėtina tai, kad įrodymų vertinimą reglamentuojančios BPK normos reikalauja, kad, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje, teismas aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados apie nustatytų faktinių aplinkybių buvimą ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis įstatymo reikalavimais, betarpiškai ištyrė ir įvertino byloje BPK nustatyta tvarka surinktus ir teisme tinkamai, laikantis BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnyje, 290 straipsnyje ir 301 straipsnyje nustatytų reikalavimų ištirtus įrodymus. Patikrinus skundžiamą apygardos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu, atsižvelgiant į bylos medžiagą ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad bylos nagrinėjimo metu ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo apeliantas, neturi, o skunde keliamos abejonės dėl netinkamo įrodymų (vaizdo įrašų apžiūros protokolo, liudytojų parodymų) vertinimo, netinkamo teismo sprendimo motyvavimo yra nepagrįstos. Nenustačius, kad bylą nagrinėjęs teismas pažeidė minėtus reikalavimus, vien nuteistajam ir (ar) jo gynėjui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui. Pažymėtina, kad įstatymas nereglamentuoja, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, Nr. 2K-421/2013).

7. Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiamas nuosprendis neatitinka Teisėjų tarybos patvirtintų Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų, t. y., kad teismo sprendimai turi būti įtikinami, motyvuoti, juose turi būti aiškiai nustatytos ir įvardytos faktinės aplinkybės bei pateiktas teisinis jų vertinimas. Tokie apelianto argumentai yra aiškiai deklaratyvūs ir be kita ko, nurodyti perrašant kitoje byloje naudotus argumentus, kurie visiškai prieštarauja nagrinėtos bylos aplinkybėms (pvz. apie įslaptintų liudytojų parodymų vertinimą (apeliacinio skundo 2 lapas), nors tokiais įrodymais nuosprendis šioje byloje nebuvo grindžiamas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas surašydamas skundžiamą nuosprendį atsižvelgė į šios konkrečios bylos įrodinėjimo dalyką bei ribas ir tinkamai įvertino, kiek dėmesio ir vietos nuosprendyje skirti aiškinant faktinių aplinkybių nustatymo ir įrodymų vertinimo argumentus, atsakė į visus byloje keltus esminius gynybos ir kaltinimo argumentus. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jame aiškiai išdėstė motyvus ir argumentus, kokiais įrodymais ir kodėl remiasi priimdamas skundžiamą nuosprendį, o kuriuos atmeta. Taigi, nėra jokio pagrindo pripažinti, kad skundžiamas nuosprendis nėra tinkamai motyvuotas, įtikinamas, nenurodytos nustatytos faktinės aplinkybės ir, jog neatitinka Rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų.

8. Nuteistasis apeliaciniame skunde ypač akcentuoja vaizdo įrašų ir jų apžiūros protokolo bei liudytojo I. D. parodymų patikimumo klausimą bei atitinkamai jomis grįstų teismo išvadų teisingumą. Nuteistasis apeliaciniame skunde tvirtina, kad organizuojant ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaujant, prokuroras neužtikrino ikiteisminio tyrimo teisėtumo, nes ikiteisminį tyrimą atlikusi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos antrojo skyriaus vyriausioji tyrėja O. D., peržengė savo kompetencijos ribas. Nuteistasis kritikuoja minėtos tyrėjos atliktus ikiteisminio tyrimo veiksmus – vaizdo įrašų apžiūrą bei įtariamojo, vėliau apklausto liudytoju I. D. apklausą, teigdamas, kad tiek tyrėja, tiek minėtas liudytojas apklausos metu, nebūdami ekspertais, neaišku kokiu būdų, identifikavo fotonuotraukose užfiksuotus asmenis, neįvertino ir neatsižvelgė į nuteistojo ir jo gynėjo išdėstytus argumentus dėl pateiktų įrodymų nepatikimumo. Todėl pasak nuteistojo, minėti duomenys negali būti laikomi patikimais įrodymais. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka ir pažymi, kad baudžiamojo persekiojimo pradėjimas, jo vykdymas ir kontrolė yra išimtinai prokuroro kompetencija, ir būtent prokuroras priima sprendimus dėl ikiteisminio tyrimo taktikos, eigos, kontrolės, procesinių veiksmų atlikimo ir pasirinkto jų atlikimo būdo. Asmuo nesutikdamas su ikiteisminio tyrimo metu priimtais tam tikrais procesiniais sprendimais ar atliktais tam tikrais prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno procesiniais veiksmais, gali juos skųsti įstatymo nustatyta tvarka. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad byloje esančių duomenų vertinimas ir jų pripažinimas įrodymais yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, išimtinė teisė, o kaip ir minėta aukščiau nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės bei pasiūlymai dėl įrodymų vertinimo ir išvadų darymo teismo vertinamos pagal pateiktų argumentų pagrįstumą ir teismui nėra privalomos, jei nėra pagrįstos, yra subjektyvios, tendencingos ir pan.

9. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad skundžiamas nuosprendis surašytas pažeidžiant BPK 255 straipsnio 2 dalies nuostatas. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nenurodė jokių konkrečių argumentų ir faktų, kokios skundžiamame nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų faktinių aplinkybių dėl ko jo teigimu buvo padarytas BPK pažeidimas. Teisėjų kolegija pažymi, kad konkrečios bylos nagrinėjimo teisme ribos nustatomos prokuroro kaltinamajame akte, o perdavus bylą į teismą – teisėjo nutartyje perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje. Byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 255 straipsnio 1 dalis). Iš šios teisės normos matyti, kad bylos nagrinėjimo teisme ribos apibrėžtos pagal subjektus (asmenis, dėl kurių nagrinėjama byla) ir dalyką (faktinį ir teisinį bylos turinį). Ši imperatyvi nuostata teismų praktikoje suprantama kaip draudimas teismui išnagrinėti bylą ir priimti nuosprendį dėl tų asmenų, kurie nėra kaltinamieji, ar pripažinti juos kaltais dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių jie neperduoti teismui. Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje surašyto kaltinamojo akto (t. 5, b. l. 183), jame buvo nurodyta, kad M. Z. „<...> sudavė ne mažiau nei 21 kartą rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas iš kurių ne mažiau 7 smūgius į galvą, 14 smūgių į rankas, kojas, kitas kūno vietas <...>“, tokios pačios faktinės aplinkybės nurodytos teismo nutartyje perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 6, b. l. 63–64). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, kad M. Z. „<...> sudavė nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas <...>“. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. Įstatymų leidėjas nereglamentuoja, kokios faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės laikytinos esminėmis. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan. ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo kaltinamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto kaltinimo būtų kitokia) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, Nr. 2K-262/2014, Nr. 2K-265-693/2015, Nr. 2K-61-689/2020). BPK nuostatos nedraudžia teismui, išnagrinėjus bylą, pagal byloje surinktus įrodymus patikslinti tam tikras faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, taip pat iš kaltinimo pašalinti įrodymais nepatvirtintas faktines aplinkybes. Tokios teismo atliekamos korekcijos (faktinių aplinkybių patikslinimas, bet ne iš esmės naujų ar skirtingų konstatavimas) nelaikytinos kaltinimo ribų peržengimu, bet priešingai – jos yra viena iš būtinų teisingo teismo sprendimo priėmimo sąlygų. Nagrinėjamu atveju esminės M. Z. padarytos nusikalstamos veikos aplinkybės (sudavė smūgius nukentėjusiajam), pagal kurias jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, yra analogiškos nurodytoms kaltinamajame akte. Pirmiau nurodyti skirtumai, nėra esminiai ir nedaro jokios įtakos nei kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, nei veikos kvalifikavimui, asmenybės vertinimui ar teisės į efektyvią gynybą užtikrinimui, todėl teisėjų kolegija šį nuteistojo apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip nepagrįstą.

Dėl M. Z. nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį

10. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. Z. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį už tai, kad Vilniuje, Žirmūnų g. 2, prekybos centre IKI, konflikto metu, suduodamas nenustatytą skaičių smūgių į įvairias kūno vietas, tyčia nužudė J. D..

11. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 6 d., apie 21.00 val., Žirmūnų g. 2, Vilniuje, prekybos centre IKI, prie laiptų esančių pirmame aukšte, sužalota galva buvo rastas J. D., atvykę medikai 22.12 val. konstatavo jo mirtį (t. 1, b. l. 1). Įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad pastato esančio Žirmūnų g. 2, Vilniuje, pirmame aukšte, koridoriuje, arčiau kairės pusės, 45 laipsnių kampu guli vyriškos lyties lavonas. Lavono dešinėje pusėje yra netaisyklingos formos 178x221 cm. raudonos spalvos dėmė. Koridoriuje yra laiptai, vedantys į antrą pastato aukštą. Iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad žiūrint pro antro aukšto koridoriaus laiptų turėklų tarpą, aiškiai matosi pirmame aukšte gulintis žmogus ir šalia jo esanti didelė raudonos spalvos dėmė (t. 1, b. l. 12–35, fotonuotrauka Nr. 33, t. 1, b. l. 33).

12. Nuteistasis M. Z. pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde neginčija, kad jis 2019 m. gegužės 6 d., vakare lauke prie įėjimo į prekybos centrą IKI buvo susitikęs su nukentėjusiuoju J. D., tačiau neigia jį nužudęs. Nuteistasis teigia, kad pasikalbėjęs lauke su J. D., jis (M. Z.) įėjo į pastato vidų, kur laiptais pakilo į antrame aukšte esančią „Čili“ piceriją. Nežino ar J. D. įėjo į pastatą ar ne, jo daugiau nematė. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje nėra jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę, nes niekas tiriamo įvykio momento nematė, kelia versiją, kad nukentėjusįjį J. D. galėjo nužudyti kitas asmuo ar asmenys, taip pat, kad J. D. galėjo susižaloti griūdamas ar krisdamas iš didesnio aukščio. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai dėl nukentėjusiojo sužalojimo ar susižalojimo aplinkybių prieštarauja bylos nagrinėjimo metu nustatytoms aplinkybėms, todėl atmetami.

13. Teisėjų kolegija įvertinusi baudžiamojoje byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje išdėstytų įrodymų visumą, atmeta kaip nepagrįstą nuteistojo M. Z. argumentą, kad nukentėjusįjį galėjo sužaloti kiti asmenys. Iš bylos duomenų matyti, kad baudžiamojoje byloje buvo pateikti ir apžiūrėti vaizdo stebėjimo kamerų duomenys iš pastato esančio Žirmūnų g. 2, Vilniuje (t. 1, b. l. 99–102, 103–199; t. 2, b. l. 1–12). Iš baudžiamojoje byloje pateiktų vaizdo įrašų, kurie buvo peržiūrėti ir pirmosios instancijos teisme (t. 7, b. l. 69–70) bei jų apžiūros protokole užfiksuotų duomenų nustatyta, kad: vaizdo įraše Nr. 1142432 – matyti, jog iš antro aukšto laiptais leidžiasi M. Z.; vaizdo įraše Nr. 647439 – užfiksuotas M. Z. išeinantis į lauką pro prekybos centro IKI išėjimo duris; vaizdo įraše Nr. 905302 – matyti, kaip M. Z. lauke einant link J. D., šis ėmė atbulas trauktis, M. Z. bandė paimti J. D. už rankos, tačiau šis ją patraukė. Tada M. Z. rankos mostu parodė į pastato pusę išėjimo durų link. Einant link parodyto įėjimo į prekybos centrą IKI, M. Z. ne kartą stumtelėjo J. D. (vaizdo įraše nurodytas laikas nuo 20:52:50 iki 20:53:17), minėtiems asmenims įėjus į pastato vidų (vaizdo įraše nurodytu laiku nuo 20:53:17 iki 20:56:02), pro tą patį įėjimą nei įėjo, nei išėjo jokie kiti asmenys; vaizdo įraše Nr. 649259 – matyti, kaip eidami link prekybos centro IKI pastato, M. Z. ir J. D. ginčijasi ir abu vienas paskui kitą (pirmas M. Z., o jam iš paskos J. D.) įėjo į pastato vidų; vaizdo įraše Nr. 1143628 – matyti, kaip iš patalpos esančios prekybos centro IKI pastato trečiame aukšte, išeina vaikinas (juodai apsirengęs) su ilga medine lazda rankoje ir paskui jį išeina mergina, minėti asmenys pro laiptų turėklų tarpą žiūri į apačią, jiems jau žiūrint į apačią, matyti kaip M. Z. iš pirmo aukšto užbėga laiptais į viršų ir dairydamasis įeina į patalpą esančią pastato antrame aukšte, iš minėtos patalpos trečiame aukšte išeina kiti du vaikinai ir taip pat žiūri pro laiptų turėklų tarpą į apačią. Netrukus M. Z. įėjus į antrame aukšte esančios patalpos vidų į pirmą aukštą nusileido apsaugos darbuotojas ir vienas vaikinas iš trečio aukšto. Po to dar keletas asmenų paskubomis leidosi iš trečio į pirmą aukštą, kur sustoję prie laiptų apačios, akivaizdu kažką apžiūrinėjo (iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad J. D. lavonas buvo pirmame aukšte šalia laiptų pradžios virš laiptų tarpo), kaip matyti laikotarpiu nuo asmenų išėjimo iš trečiame aukšte esančios patalpos iki asmenų nusileidimo į pirmą aukštą, jokie pašaliniai asmenys, išskyrus M. Z., laiptais į viršų neužlipo (vaizdo įraše nurodytu laiku nuo 20:54:20 iki 20:55:06); vaizdo įraše Nr. 1026810 – matyti, kaip M. Z. pro kitą išėjimą išeina iš patalpos esančios prekybos centro IKI antrame aukšte ir eina link eskalatoriaus, rankoje laikydamas tamsų medžiaginį daiktą (vaizdo įraše nurodytu laiku 20:58:09); vaizdo įraše Nr. 1512932 – matyti, kaip M. Z. laikydamas dešinėje rankoje juodos spalvos daiktą, eina link išėjimo tuo metu laikydamas kairę ranką pridėjęs prie ausies; vaizdo įraše Nr. 1028343 – matyti kaip liudytojas I. D. išeina iš „Čili“ picerijos rankose laikydamas bokalus ir eina link eskalatoriaus (vaizdo įraše nurodytu laiku 21:05:28) (t. 1, b. l. 103–199; t. 2, b. l. 1–12). Iš įvykio vietos ir patalpų apžiūros protokoluose nurodytų aplinkybių taip pat matyti, kad kitų įėjimų ir išėjimų į laiptinę, kurioje buvo surastas J. D. nėra (t. 1, b. l. 12–15; t. 7, b. l. 73–74). Nors minėtuose dokumentuose užfiksuota, kad pirmame aukšte iš kairės pusės yra durys ant kurių užrašyta „Tarnybinis įėjimas“, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad niekas jų negalėjo atidaryti ir pro jas išeiti, nes liudytojo J. K. darytoje fotonuotraukoje, iš karto suradus J. D., matyti, kad šias duris užstojo J. D. kūnas, nukentėjusysis buvo surastas gulintis (nejudantis) ant žemės prie pat minėtų durų (t. 2, b. l. 79).

14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas grįsdamas M. Z. kaltę aptartais vaizdo įrašais BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Minėti vaizdo įrašai, vertinant juos visų kitų baudžiamojoje byloje esančių įrodymų kontekste visiškai atitinka, patvirtina ir paaiškina liudytojų nurodytas bei objektyviai įvykio vietoje nustatytas faktines aplinkybes. Vien tik faktas, kad baudžiamojoje byloje pateiktas vaizdo įrašas buvo padalintas į trupesnius vaizdo įrašo fragmentus, savaime nepaneigia jo įrodomosios reikšmės. Apelianto argumentas, kad šis įrašas gali būti ne tiriamo įvykio nurodytos dienos ir laiko ar koreguotas, yra aiškiai neteisinga prielaida, kurią paneigia byloje surinktų įrodymų visumą, nes kaip nustatyta šiuose vaizdo įrašuose fiksuojamas laikas ir aplinkybės visiškai sutampa su: 1) liudytojų J. K., G. G. ir G. G. nurodytomis jų išėjimo į laiptinę ir nukentėjusiojo suradimo laiko aplinkybėmis; 2) liudytojo I. D. nurodytomis aplinkybėmis, kad M. Z. išėjo į lauką pasitikti J. D., praėjus kelioms minutėms grįžo vienas ir paėmęs jo striukę pro kitą išėjimą išėjo iš picerijos, taip pat, kad po kiek laiko jis pas išėjo iš picerijos pasiėmęs alaus bokalus; 3) su baudžiamojoje byloje pateiktuose rašytiniuose įrodymuose – įvykio vietos apžiūros protokole (t. 1, b. l. 12–13), Vilniaus miesto savivaldybės VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stoties rašte ir prie jo pateiktose iškvietimo kortelėse ir garso įraše (t. 1, b. l. 84–89) užfiksuotu panašiu laiku ir aplinkybėmis. Teisėjų kolegija pažymi, kad atskiruose vaizdo įrašymo įrenginiuose nustatytas laikas objektyviai gali skirtis, tačiau atskirus vaizdo įrašus vertinant visumoje, juose užfiksuotos aplinkybės atsispindi visiškai nuosekliai ir jos visiškai atitinka tarpusavyje.

15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad aptartuose vaizdo įrašuose užfiksuotas būtent M. Z.. Byloje teismo ekspertizės centro specialistams buvo pavesta ištirti jau minėtus vaizdo įrašus bei lyginamajam tyrimui pateiktas nuotraukas, kuriose užfiksuotas M. Z.. Specialisto išvadoje Nr. 11 K-326 (19) konstatuota, kad tikėtina, jog tyrimui pateiktame vaizdo įraše Nr. 649259 ir labai tikėtina, jog tyrimui pateiktame vaizdo įraše Nr. 775502 asmuo apsirengęs pilkos spalvos kelnėmis ir pilkos spalvos džemperiu, avintis juodai-baltos spalvos sportbačius ir lyginamajam tyrimui pateiktose nuotraukose užfiksuotas tas pats asmuo (5 t., b. l. 21–45). Pirmosios instancijos teisme apklaustas ekspertas K. G. patvirtino pateiktas išvadas dėl asmens identifikavimo (t. 7, b. l. 56–57). Pirmosios instancijos teisme apklausta ekspertė M. K. taip pat patvirtino pateiktą specialisto išvadą dėl asmens identifikavimo, be to, tokios išvados tvirtumo kontekste ji nurodė labai svarbią aplinkybę apie individualų M. Z. požymį, matomą tiek lyginamuosiuose pavyzdžiuose, tiek vaizdo įraše – apgamą ant M. Z. nosies sienelės bei paaiškino, kad specialisto išvadoje atsispindinčioje nuotraukoje (t.5 b. l. 40) šis vaizdas matomas prasčiau nei pačiame įraše ir vaizde monitoriuje (t. 7, b. l. 57). Vien tik tai, kad ekspertai pateikė tikėtiną, o ne kategorišką išvadą dėl vaizdo įrašuose užfiksuoto M. Z. identifikavimo nepaneigia kategoriškų pirmosios instancijos teismo išvadų, kad juose užfiksuotas būtent M. Z., nes specialistų išvados tėra vienas iš įrodymų šaltinių, o išvados daromos iš bylos duomenų visumos.

Žemesnės instancijos teismas

16. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas I. D. aptartuose vaizdo įrašuose užfiksuotą asmenį įvardino kaip M. Z. (t. 5, b. l. 51–53, pvz., fotonuotraukos – t. 5, b. l. 54–57). Pirmosios instancijos teisme apklausta tyrėja O. D. teigė, kad apklausos metu liudytojui I. D. buvo parodyti vaizdo įrašai, kuris jam rodytuose vaizdo įrašuose atpažino asmenį ir įvardino jį kaip M. Z. (t. 7, b. l. 58). Tyrėjos O. D. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas I. D. taip pat buvo kviečiamas liudyti ir teisiamajame posėdyje, todėl tiek bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, tiek nuteistasis ir jo gynėjas turėjo galimybę išgirsti ikiteisminio tyrimo metu apklausto minėto liudytojo parodymus, šiam liudytojui užduoti klausimus, patikrinti jo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei nurodytas aplinkybes dėl vaizdo įrašuose ir fotonuotraukose užfiksuotų asmenų identifikavimo. Kaip matyti, apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas I. D. patvirtino, kad jam rodytuose vaizdo įrašuose jis atpažino M. Z. pagal veido bruožus ir jo eiseną, taip pat atpažino ir nukentėjusįjį J. D. bei save patį. Liudytojas teigė, kad prieš jam rodant vaizdo įrašus tyrėja pasakė, jog jeigu jis pamatys kokį nors pažįstamą, kad pasakytų (t. 7, b. l. 25–29). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atliktu ikiteisminio tyrimo procesinio veiksmo – apklausos ‑ metodu ir pateiktais duomenimis, nes kaip teigė pats liudytojas I. D. pirmosios instancijos teisme, jam buvo rodomi vaizdo įrašai, kuriuose jis atpažino ne pašalinius ar jam nepažįstamus asmenis, o save ir savo draugus su kuriais tiesiogiai bendravo visą tiriamo įvykio dieną. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių įstatymo reikalavimų, kurie buvo pažeisti gaunant ir apžiūrint baudžiamojoje byloje pateiktus vaizdo įrašus. Tai, kad aptartuose vaizdo įrašuose buvo užfiksuoti M. Z. ir J. D. juos peržiūrint pirmosios instancijos teisme nurodė ir nukentėjusioji D. D. (t. 7, b. l. 69). Be to, apklaustas pirmosios instancijos teisme nuteistasis M. Z. taip pat neneigė, jog būtent jis buvo užfiksuotas baudžiamojoje byloje pateiktuose vaizdo įrašuose ir fotonuotraukose, taip pat, kad jis 2019 m. gegužės 6 d. vakare buvo tiriamo įvykio vietoje ir lauke prie įėjimo į pastatą esantį Žirmūnų g. 2, Vilniuje, buvo susitikęs ir bendravo su J. D. (t. 7, b. l. 79–82). Nors nuteistasis neigia į prekybos centą IKI įėjęs kartu su J. D. (t. 7, b. l. 79–82), tačiau vaizdo įraše Nr. 649259 užfiksuotos aplinkybės iš esmės paneigia tokius nuteistojo parodymus, nes vaizdo įraše akivaizdžiai matyti, kad jie abu užėjo kartu vienas paskui kitą, pirmiausia duris atidarė M. Z. ir jas prilaikydamas atsisukęs dar kalbėjo su J. D., bei jau pats įeidamas į vidų ranka jas stumtelėjo, kad įeinant J. D. šios neužsidarytų ir jis galėtų užeiti (vaizdo įraše nurodytas laikas 20:53:22).

17. Visi minėti parodymai, taip pat ir jau aptarta specialistų išvada teisėjų kolegijai leidžia daryti kategorišką išvadą, kad šio sprendimo 13 pastraipoje aptartuose vaizdo įrašuose matomas užfiksuotas būtent nuteistasis M. Z..

18. Baudžiamojoje byloje nėra nustatyta liudytojų, tiesiogiai mačiusių aplinkybes dėl J. D. padarytų sužalojimų, tačiau nagrinėjamo apeliacinio skundo kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad spręsdamas asmens kaltės klausimą, teismas vertina tiek kiekvieną įrodymą atskirai, tiek jų visumą. Teismo išvados gali būti grindžiamos ne vien tiesioginiais, bet ir netiesioginiais įrodymais, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-125-511/2019, Nr. 2K-204-689/2019, Nr. 2K-287/2013).

19. Apeliantas kritikuoja liudytojo I. D. duotus parodymus (kad M. Z. pasakė I. D., jog susimušė su J. D.), teigdamas, kad minėto liudytojo parodymai yra nenuoseklūs, be to jis buvo suinteresuotas duoti tokius parodymus, siekdamas sušvelninti savo paties teisinę padėtį. Šiuo atveju itin svarbu įvertinti tai, kad liudytojas I. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis nepraėjus nei parai nuo tiriamo įvykio, tiek apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek vėliau ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas analogiškai ir nuosekliai teigė, kad 2019 m. gegužės 6 d. vakare į „Čili“ piceriją atėjo trise, jis – I. D., M. Z. ir V. J.. J. D. eidamas į piceriją kažkur atsiliko. Atėję į piceriją užsisakė maisto – blynų ir alaus, taip pat maisto užsakė ir J. D.. Jis būdamas picerijoje kelis kartus skambino J. D., klausdamas kur šis yra. Vieno pokalbio metu jo telefoną paėmė M. Z. ir J. D. pasakė, kad jam yra užsakytas maistas, kad jis ateitų pas juos. Po to, jis (I. D.) pasakė, kad eis pasitikti J. D., tačiau M. Z. pasakė, kad jis nueis pasitikti. M. Z. išėjęs į lauką užtruko kelias minutes. Grįžo būdamas labai susijaudinęs. Paklausus kas atsitiko, M. Z. pasakė, kad susimušė su J. D.. Tada M. Z. paėmė jo striukę ir pasakė, kad lauks jo už IKI parduotuvės. M. Z. išėjus, picerijoje prie stalo jis liko sėdėti vienas, o M. Z. ėmė jam skambinti ir sakyti, kad greičiau ateitų. Jam išėjus ir lauke susitikus su M. Z. šis sakė, kad labai supyko ant J. D., nes jį įžeidė pavadinęs „kaziol“, todėl ir susimušė (t. 2, b. l. 92–93, 110–111, 114–116). Tokias pačias aplinkybes liudytojas I. D. parodė apklaustas ir pirmosios instancijos teisme. Liudytojas teigė, kad keturiese: jis – I. D., M. Z., V. J. ir J. D. ėjo į „Čili“ piceriją, tačiau einant J. D. atsiliko. Nuėję į piceriją užsisakė maisto ir gėrimų, kadangi J. D. neatėjo, jam kelis kartus skambino. J. D. pasakius, kad šis netoli, norėjo eiti jo pasitikti, bet M. Z. pasakė, kad jis pasitiks J. D.. M. Z. buvo išėjęs kelias minutes, sugrįžęs pasakė, kad eitų iš čia ir M. Z. paėmęs jo striukę išėjo iš picerijos pro kitą įšėjimą, nei prieš tai buvo sugrįžęs iš lauko. Jam pasilikus picerijoje, M. Z. skambino ir kvietė ateiti. Iš picerijos išėjo pasiėmęs bokalus. Jam išėjus ir susitikus su M. Z., šis pasakė, kad susimušė su J. D., nes J. D. įžeidė M. Z. pavadinęs „kaziol“. Ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu dalyvavo ir jo gynėjas, jam nebuvo daromas poveikis dėl parodymų davimo (t. 7, b. l. 25–29). Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas I. D. yra suinteresuotas apkalbėti M. Z. ar kad jis duodamas pirmiau aptartus parodymus galėtų meluoti. Apelianto argumentai dėl liudytojo I. D. parodymų nepatikimumo ir nenuoseklumo, nesuteikia pagrindo abejoti pirmiau aptartais parodymais dėl visų esminių aplinkybių: 1) ėjimo į piceriją; 2) skambinimo J. D.; 3) M. Z. išėjimo į lauką ir sugrįžimo; 4) M. Z. išėjimo iš picerijos paėmus jo striukę; 5) M. Z. pasakymo, kad susimušė su J. D.. Šie tarpusavyje iš esmės sutampantys ir nuoseklūs liudytojo I. D. parodymai nekito viso proceso metu ir neprieštaravo baudžiamojoje byloje pateiktiems rašytiniams įrodymams. Aptarti minėto liudytojo parodymai visiškai sutapo ir su baudžiamojoje byloje pateiktame vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis, t. y., kad M. Z. ėjo pasitikti J. D. į lauką; sugrįžęs į kavinę M. Z. paėmęs striukę iš picerijos išėjo pro kitą išėjimą; išėjęs iš kavinės M. Z. skambino I. D.; I. D. iš picerijos išėjo rankose laikydamas alaus bokalus.

20. Tai, kad nėra pagrindo abejoti vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuotais duomenimis ir liudytojo I. D. nuosekliais parodymais patvirtina ir liudytojų G. G., G. G. nuoseklūs ir tarpusavyje sutampantys parodymai. Liudytojas G. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme teigė, kad jis būdamas bilijardo klube, esančiame Žirmūnų g. 2, Vilniuje, trečiame aukšte, pirmiausia išgirdo triukšmą koridoriuje, o po to ir muštynių garsus, todėl išėjo į laiptinę pasižiūrėti kas ten vyksta. Išėjęs su seserimi į laiptinę pro laiptų turėklų tarpą, pamatė pirmame aukšte gulintį žmogų. Jis iš karto grįžęs į bilijardo klubą pasakė, kad kviestų greitąją pagalbą ir pats nubėgo laiptais į pirmą aukštą prie gulinčio žmogaus, taip pat pribėgo ir apsaugos darbuotojas. Nusileidęs į apačią prie gulinčio žmogaus matė besiplečiančią kraujo balą, žmogus duso, bandė jį gaivinti (t. 2, b. l. 82–83; t. 7, b. l. 41–42). Liudytoja G. G. viso proceso metu teigė, kad ji su broliu buvo bilijardo klube. Žaisdami koridoriuje išgirdo konfliktą ir garsus iš kurių suprato, kad vyksta muštynės. Jie su broliu išėjo į koridorių pažiūrėti kas vyksta. Priėjus arčiau laiptų turėklų, jie su broliu pamatė pirmame aukšte gulintį vyriškį. Jos brolis leidosi laiptais žemyn ir sakė, kad reikia kviesti greitąją pagalbą. Prie gulinčio asmens tai pat nuėjo ir apsaugos darbuotojas (t. 2, b. l. 85–86; t. 7, b. l. 42–43). Pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas J. K. nurodė, kad jis yra „IKI Minsk“, esančio Žirmūnų g. 2, Vilniuje, apsaugos darbuotojas. Minėtas liudytojas, ne tik nurodė, kad jis girdėjo duslų kritimo garsą, kaip teigiama apeliaciniame skunde, bet ir tai, kad išgirdus garsą ir nusileidus į pirmą aukštą matė gulintį žmogų. Liudytojo teigimu vaizdas buvo klaikus, buvo matyti, kad žmogus ne pats nukrito, o kažkokios jėgos privertė jį atsidurti toje situacijoje. Aplinkybės rodė, kad buvo naudotas smurtas. Jam nusileidus į pirmą aukštą prie gulinčio žmogaus, tuoj pat nusileido ir kiti žmonės (t. 7, b. l. 56–61). Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti tokiais pirmiau aptartais liudytojų G. G., G. G. ir J. K. duotais parodymais. Be to, tokie liudytojų parodymai sutampa su vaizdo įraše Nr. 1143628 užfiksuotais duomenimis, kad iš patalpos esančios trečiame aukšte išeina žmonės ir žiūri pro laiptų turėklų tarpą į apačią, taip pat iš antrame aukšte esančios patalpos išeina apsaugos darbuotojas ir po to skubiai leidžiasi žemyn į pirmą aukštą ir sustoja pirmo aukšto laiptų apačioje, kur pagal įvykio vietos apžiūros protokolo duomenis buvo surastas nukentėjusysis J. D.. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį, pagrįstai rėmėsi minėtų liudytojų parodymais, nes jie atitinka BPK 20 straipsnyje įrodymams keliamus reikalavimus.

Žemesnės instancijos teismas

21. Tai, kad nėra pagrindo abejoti liudytojo I. D. nuosekliais parodymais ir tai, kad J. D. prie prekybos centro IKI atvyko nebūdamas sužalotas, patvirtina liudytojų V. P. (V. P.) ir T. A. (T. A.) parodymai. Teisėjų kolegija pažymi, kad prieš pat tiriamą įvykį su nukentėjusiuoju tiesiogiai bendravęs liudytojas V. P. nenurodė, jog J. D. buvo sužalotas. Liudytojas patvirtino, kad J. D. daug bendravo telefonu, taip pat patvirtino, kad telefoninio pokalbio metu J. D. kažkas kvietė į piceriją „Minsko IKI“ valgyti blynelių (t. 2, b. l. 61–62; t. 6, b. l. 200–203), būtent šio liudytojo parodymai dėl užsakytų blynelių sutampa ir su liudytojo I. D. parodymais. Liudytojas T. A., kuris atvežė J. D. prie prekybos centro IKI, taip pat parodė, kad jokių akivaizdžių sužalojimų ant J. D. kūno nematė, galėjo būti tik koks nežymus sužalojimas (t. 2, b. l. 55–56, t. 6, b. l. 204–205). Iš pirmiau aptarto vaizdo įrašo Nr. 905302 – matyti, kad J. D. išlipęs iš automobilio iki susitikimo su M. Z. su pašaliniais asmenimis nebendravo, taip pat iš vaizdo įrašo Nr. 649259 – matyti, kad J. D. įeinant į prekybos centrą IKI, ant jo kūno nėra jokių akivaizdžių sužalojimų (t. 1, b. l. 103–105).

22. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti, kad baudžiamojoje byloje pateiktas būtent tiriamo įvykio metu ir laiku užfiksuotas vaizdo įrašas; kad baudžiamojoje byloje pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuoti būtent M. Z. ir J. D.; kad dar prieš įeinant į pastatą, kuriame buvo sužalotas J. D., M. Z. kibo prie J. D. (priekaištavo, bandė paimti J. D. už rankos, J. D. traukėsi atbulas nuo M. Z.), kad smūgius nukentėjusiajam J. D. sudavė ir jį sužalojo būtent nuteistasis M. Z.. Iš karto po tiriamo įvykio M. Z. pasišalino iš pastato, o netrukus išėjus ir I. D., papasakojo jam apie tai, kad susimušė su J. D.. Atsižvelgiant į pirmiau aptartus rašytinius įrodymus ir liudytojų parodymus, teismas atmeta gynybos versiją apie tai, kad J. D. galėjo sužaloti kiti pašaliniai asmenys.

23. Apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad ant M. Z. sulaikymo metu paimtų drabužių nerasta nukentėjusiojo J. D. kraujo, nepaneigia ir negali paneigti tiriamo įvykio fakto ir pirmosios instancijos teismo išvados dėl M. Z. kaltės nužudžius J. D., nes kaip nustatyta nukentėjusysis J. D. buvo nužudytas 2019 m. gegužės 6 d., apie 21.00 val., o M. Z. sulaikytas tik 2019 m. gegužės 9 d., 12.25 val. t. y. nuo įvykio praėjus beveik dviem parom (t. 3, b. l. 70). Be to, identifikuojant jau minėtuose vaizdo įrašuose matomą M. Z., specialisto išvadoje Nr. 11 K-326 (19) nurodyta, kad jis yra apsirengęs pilkos (šviesesnės) spalvos kelnėmis ir pilkos (tamsesnės) spalvos džemperiu (5 t., b. l. 21–45), o po M. Z. sulaikymo tirti buvo pateiktos juodos sportinės kelnės ir žalias su gobtuvu džemperis (t. 1, b. l. 81). Taigi, visiškai akivaizdu, kad šiuo atveju tirti galėjo būti pateikti ir ne įvykio metu M. Z. dėvėti drabužiai, be to, po tiriamo įvykio pateikti drabužiai taip pat galėjo būti išskalbti.

24. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip nepagrįsta nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, kad nukentėjusysis būdamas neblaivus (nustatytas 2,97 promilės etilo alkoholio) galėjo pats susižaloti krisdamas iš didesnio nei 1,5 metro aukščio. Nuteistasis iš esmės remiasi Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto Nr. M 543/2019 išvada bei šią išvadą pateikusios ekspertės Janos Bytautaitės paaiškinimais, kad pagrindiniai galvos sužalojimai – masyvus kaukolės skliauto ir pamato lūžis bei galvos sumušimo židiniai, kurie lėmė nukentėjusiojo mirtį, būdingi didelės jėgos trauminiam poveikiui, o tai būdinga kritimui.

25. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, versiją, kad nukentėjusysis galėjo pats susižaloti jam nukritus, neabejotinai paneigia nuteistojo minimoje specialisto išvadoje Nr. M 543/2019 J. D. konstatuoti sužalojimai. Apeliaciniame skunde išvardinti J. D. nustatyti sužalojimai yra atrinkti selektyviai, interpretuojami išimtinai gynybos naudai, o duomenys, kurie leido apygardos teismui nustatyti J. D. sužalojimo pobūdį ir aplinkybes, nutylimi. Teisėjų kolegija pažymi, kad be nuteistojo apeliaciniame skunde J. D. nustatytų sužalojimų galvoje, tai pat buvo nustatyti daugybiniai sužalojimai įvairiose nukentėjusiojo kūno vietose, taip pat nustatytas mechanizmas – jie padaryti kietais bukais daiktais ir ne mažiau kaip šešiais ir keturiolika (pagal atskiras išskirtas kūno vietas) trauminiais poveikiais: poodinės kraujosruvos rankose ir kojose, poodinės kraujosruvos ir odos nubrozdinimai kaktoje, poodinė kraujosruva kairės akies vokuose, dvi muštinės žaizdos kairiajame viršutiniame voke ir viena muštinė žaizda kairio smilkinio srityje, daugybinės kraujosruvos ir muštinės žaizdelės lūpose padarytos kietais bukais daiktais, neilgai trukus iki mirties; poodinė kraujosruva dešiniame žande su dešinio žandinio ančio priekinės sienos daugiaskeveldriniu lūžiu, skeveldrinis kairiojo skruostikaulio lanko lūžis, kairio stipinkaulio skeveldrinis lūžis padaryti kietais bukais, riboto paviršiaus daiktais, neilgai trukus iki mirties; veido sužalojimai padaryti mažiausiai šešiais trauminiais poveikiais; poodinės kraujosruvos kitose kūno srityse padarytos mažiausiai keturiolika trauminių poveikių (t. 2, b. l. 69–77).

26. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nurodytomis specialisto išvadomis, kurios yra pagrįstos mirusiojo kūno apžiūros bei gautų tyrimų duomenimis ir yra išsamiai išdėstytos. Be to, siekiant patikrinti ir pašalinti gynybos keliamas abejones dėl J. D. sužalojimų atsiradimo mechanizmo, pirmosios instancijos teisme apklausta išvadas pateikusi specialistė J. Bytautaitė paaiškino, kad pagrindinis galvos sužalojimas, kuris lėmė mirtį buvo masyvus kaukolės skliauto ir pamato lūžis, kurio pradžia buvo dešinio užausio srityje, tada lūžis įstrižai per kaukolės pamatą link kairės kaktinės dalies, iš ten vyko masyvus kraujavimas. Taip pat buvo nustatyti ir galvos smegenų sumušimo židiniai priešingoje pusėje nei trauminis poveikis, kas yra būdinga didelės jėgos trauminiam poveikiui, tai būdinga kritimui. Pasak specialistės, greičiausiai sužalojimai padaryti krentant, tačiau tas aukštis tikrai nebuvo labai didelis, galėjo būti 1-3 metrų aukštis. Be šių sužalojimų veide buvo nustatytos daugybinės kraujosruvos, nubrozdinimai, muštinės žaizdos kairės akies srityje. Specialistė taip pat paaiškino, kad kietas, bukas daiktas yra bet koks daiktas, kuris neturi aštrių kraštų, ašmenų, o ribotas paviršius yra tas, kuris telpa traumuojamojoje kūno srityje, tai gali būti kito žmogaus kūno dalys (t. 7, b. l. 67–69).

27. Taigi, kaip matyti iš specialisto išvados ir specialistės J. Bytautaitės paaiškinimų, J. D. buvo padaryti sužalojimai ne tik galvoje, kurie būdingi kritimui iš nedidelio aukščio, bet ir sužalojimai padaryti netrukus prieš mirtį kietais bukais daiktais veide bei įvairiose kitose kūno vietose. Skundo argumentų ir keliamos versijos apie kritimą nuo laiptų kontekste teisėjų kolegija pabrėžia, kad tuo atveju, jei J. D. būtų kritęs nuo laiptų, tai būtų matyti ir vaizdo įraše, kuris apima visą laiptinės vaizdą (jei J. D. būtų kritęs nuo laiptų, jis būtų palipęs laiptais, nors ir ne į didelį aukštį, nes antrame aukšte buvusi vaizdo stebėjimo kamera iš esmės fiksavo vaizdus beveik iki pirmo aukšto laiptų apačios; be to, vaizdo įraše Nr. 1143628 pirmame aukšte ties laiptų viduriu matosi judantys šešėliai (siluetai), po ko netrukus vaizdo įraše Nr. 1143628 užfiksuota, kaip iš patalpos trečiame aukšte išeina žmonės, pro laiptų turėklų tarpą žiūri į apačią, o M. Z. sparčiu žingsniu iš pirmo aukšto lipa į antrą aukštą ir užeina į ten esančią „Čili“ picą (t. 1, b. l. 103–105)). Taigi, nurodytos aplinkybės apie sužalojimų pobūdį ir laiptinės vaizdą paneigia nuteistojo apeliaciniame skunde keliamą versiją, kad specialisto išvadoje konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti tik nukentėjusiajam nukritus. Byloje esančiais įrodymais nustatyta priešingai – nukentėjusysis buvo sužalotas pirmojo aukšto koridoriuje prie laiptų, kur pirmieji po girdimo triukšmo ir muštynių jį pamatė liudytojai G. G. ir G. G.. Be to, tai, kad mirusysis J. D. buvo sumuštas nurodė ir skirtingi asmenys skambinę bendruoju pagalbos telefonu, teigdami kad „<...> Čili picoje sumuštas trisdešimties metų vyras. Kraujuoja. <....> Jisai sumuštas. <...> tikriausiai buvo sumuštas <...>“ (t. 1, b. l. 90–94).

28. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog liudytojų (I. D., G. G., G. G. ir J. K.) parodymai atitinka kitus byloje esančius objektyvius duomenis (specialistų išvadose, įvykio vietos apžiūros, vaizdo įrašų, patalpų apžiūros, kitų procesinių veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis), ir visi šie duomenys jungiasi į nuoseklią, chronologišką bei logišką įrodymų grandinę, kuri yra pakankama daryti išvadą, kad M. Z. skundžiamame nuosprendyje ir šio teismo sprendimo 1 pastraipoje nurodytomis aplinkybėmis tyčia nužudė J. D., o tokie veiksmai visiškai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Tokių išvadų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio dalyje „Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimas“ liudytojos N. B. (dabar Z.) parodymais negrindė nuosprendžio ir jais nesivadovavo, kaip, kad teigiama apeliaciniame skunde. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės atskirai pasisakyti dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su liudytojos N. B. parodymų vertinimo pagrįstumu ir teisėtumu. Lygiai taip pat teisėjų kolegija nemato jokio pagrindo remtis ar plačiau analizuoti apelianto minimoje kitoje baudžiamojoje byloje padarytomis išvadomis, nes joje nustatytos faktinės aplinkybės yra iš esmės skirtingos, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas M. Z. baudžiamosios atsakomybės klausimą, neturėjo ir neprivalėjo ja vadovautis kaip precedentu.

Dėl M. Z. paskirtos bausmės

29. Nuteistasis M. Z. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas paskirdamas jam bausmę, netinkamai įvertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Anot apelianto, apygardos teismas, M. Z. nesant atsakomybę sunkinančių aplinkybių, paskyrė tokio dydžio laisvės atėmimo bausmę, kokia paprastai yra skiriama už kvalifikuotą nužudymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, bausmės skyrimo reikalavimų nepažeidė ir nuteistajam M. Z. nepaskyrė bausmės, kuri būtų aiškiai per griežta, neteisinga ir nepakankamai individualizuota.

30. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą.

31. BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje įtvirtinta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas nuo septynerių iki penkiolikos metų. Sprendžiant dėl nuteistajam M. Z. paskirtos bausmės individualizavimo teisėjų kolegija atsižvelgia į pirmosios instancijos teismo įvertintas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y., kad M. Z. veikdamas netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, kuris sukėlė nepataisomas pasekmes – nukentėjusiojo mirtį, nenustatyta M. Z. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių, taip pat įvertina baudžiamojoje byloje pateiktus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, t. y. M. Z. anksčiau teistas net šešis kartus už turtinio pobūdžio nusikalstamas veikas, tarp jų ir už smurtinio pobūdžio, t. y. plėšimą, už minėtas nusikalstamas veikas M. Z. buvo paskirtos laisvės atėmimo bausmės, ne kartą taikytas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, paskiriant tam tikras poveikio priemones, taip pat taikytas lygtinis paleidimas (t. 4, b. l. 62–70). M. Z. devynis kartus baustas administracine tvarka – tarp padarytų pažeidimų dominuoja nusižengimai susiję su transportu ir kelių ūkiu – važiavimą be bilieto keleivinėmis transporto priemonėmis ir vairavimą transporto priemonės neturint vairuotojo pažymėjimo suteikiančio teisę vairuoti tos kategorijos transporto priemonę, taip pat nustatytas ir girto pasirodymas viešoje vietoje atvejis (t. 4, b. l. 103–111). Tai leidžia daryti išvadą, kad tiek ankstesnės paskirtos bausmės, tiek taikytos poveikio priemonės neatgrasė jo nuo neteisėto veikimo. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam M. Z. paskirta dvylikos metų laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra vieneriais metais didesnė už BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra nei aiškiai per griežta, nei aiškiai per švelni, ji yra teisinga ir atitinka tiek nuteistojo padarytą nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek jo asmenybę. Skirtingai nei teigia apeliantas, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas M. Z. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, tinkamai individualizavo, teisingai parinko bausmės rūšį ir jos dydį.

Dėl priteistų civilinių ieškinių

32. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. Z. taip pat nesutinka su nukentėjusiosioms D. D. ir K. D. priteistais civiliniais ieškiniais. Nuteistojo teigimu, baudžiamojoje byloje buvo netinkamai pareikštas civilinis ieškinys, nes abi nukentėjusiosios pareiškė vieną bendrą civilinį ieškinį ir iš jo negalima įvertinti bei nustatyti buvusio mirusiojo ir nukentėjusiųjų tarpusavio ryšio, jų patirtų išgyvenimų. Be to, kiekvienu atveju atskirai turi būti įvertinama ar dėl asmens gyvybės atėmimo nukentėjusiajam yra pagrindas priteisti neturtinę žalą.

33. Nukentėjusiųjų D. D. ir K. D. atstovė advokatė I. Panavaitė baudžiamojoje byloje pateikė civilinį ieškinį dėl 4730,81 Eur dydžio turtinės žalos ir 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai D. D., taip pat dėl 4730,81 Eur dydžio turtinės žalos ir 50 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai K. D. (t. 6, b. l. 128–132). Teisėjų kolegija atmeta nuteistojo skundo argumentą, kad abiejų nukentėjusiųjų pareikštas vienas bendras civilinis ieškinys yra nepagrįstas, nemotyvuotas ir neargumentuotas ir, kad abi nukentėjusiosios turėjo pareikšti atskirus civilinius ieškinius, nes įstatymas nedraudžia nukentėjusiosioms ir civilinėms ieškovėms, kurios savo reikalavimus grindžia tapačiomis ar panašiomis aplinkybėmis, paduoti vieną bendrą ieškinį prieš tą patį įtariamąjį (kaltinamąjį). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Specialūs reikalavimai civilinio ieškinio turiniui baudžiamojo proceso įstatyme nėra nurodyti, tačiau civilinis ieškinys – procesinis dokumentas, todėl jis turi atitikti bendriesiems procesinių dokumentų turinio reikalavimams. Šiuo atveju byloje pateiktas rašytinis civilinis ieškinys, kaip tą numato BPK 112 straipsnis, jis pateiktas iki įrodymų tyrimo teisme pradžios ir atitinka tiek įstatyme, tiek teismų praktikoje civiliniam ieškiniui keliamus reikalavimus.

34. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiųjų D. D. ir K. D. civilinius ieškinius patenkino iš dalies ir iš M. Z. abiem nukentėjusiosioms priteisė po 3221,62 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti, D. D. priteisė 35 000 Eur, o K. D. 20 000 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

35. Nukentėjusiosios D. D. ir K. D. civiliniame ieškinyje nurodė patyrusios 9461,62 Eur dydžio turtinę žalą, kurią sudaro 2648,90 Eur (šarvojimo salės su poilsio kambariu nuoma; laidotuvių organizavimas, dokumentų tvarkymas; mirusiojo paėmimas ir transportavimas; kitos su mirusiojo laidojimu susijusios paslaugos – kryžiaus, karsto ir kitų palaidojimui reikmenų įgijimas), 39,99 Eur (mirusiojo palaidojimui skirta avalynė), 801,90 Eur (maitinimo paslaugos – gedulingi pietūs), 6240 Eur ir 33,83 Eur (mirusiojo kapo tvarkymas). Kaip matyti iš tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, nukentėjusiosios nurodydamos galutinį turtinės žalos dydį, jį sumažino 304 Eur, kuriuos gavo kaip laidojimo pašalpą iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos socialinės rūpybos skyriaus. Tiek CK 6.291 straipsnyje, tiek teismų praktikoje nurodoma, kad jeigu nukentėjęs asmuo miršta, jo laidojimo išlaidas turėjusiam asmeniui atlygina tas asmuo, kuris atsakingas už žalą, susijusią su nukentėjusio asmens gyvybės atėmimu ir atlyginamos protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, prašomos priteisti turtinės žalos dydis atitinka protingumo kriterijus yra teisingas ir protingas, pagrįstas dokumentais, prašomos priteisti laidojimo ir kapavietės sutvarkymo išlaidos laikytinos neviršijančiomis įprastų tokio pobūdžio išlaidų.

36. Nukentėjusioji D. D. ir K. D. nurodė, kad dėl sūnaus ir brolio mirties patyrė taip pat ir neturtinę žalą, kurią prašė priteisti (po 50 000 Eur) iš M. Z.. Abi nukentėjusiosios nurodė, kad netekusios artimo ir joms labai brangaus žmogaus – sūnaus ir brolio, patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, jaučia nuolatinį netekties skausmą, depresiją. Juos visus tris, t. y. motiną, brolį ir seserį siejo labai artimas ryšys, vieni kitiems padėdavo, rūpindavosi vieni kitais. Taip pat D. D. su sūnumi daugelį metų gyveno viename bute, kuris jai padėdavo ir buityje, be to šalia gyveno ir sesuo nukentėjusioji K. D..

37. Apeliaciniame skunde ne tik nesutinkama su priteistais civiliniais ieškiniais neturtinei žalai atlyginti, tačiau taip pat nesutinkama su neturtinės žalos priteisimu mirusiojo J. D. seseriai K. D.. Teigiama, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, asmens gyvybės atėmimo atveju teisę gauti neturtinės žalos atlyginimą turi tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 1.138 str. 6 p., 6.250 str., 6.284 str. 1 d.), kitiems šeimos nariams ar artimiems giminaičiams (broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams) teisė į kompensaciją už dvasines kančias, kurias sukėlė nukentėjusiojo mirtis, nėra absoliuti. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ne tik CK 6.284 straipsnio 1 dalyje nurodyti asmenys (tėvai, vaikai, sutuoktinis) neatsižvelgiant į jų darbingumą, tačiau ir kiti BK 248 straipsnyje nurodyti šeimos nariai ar artimieji giminaičiai (broliai, seserys, seneliai, vaikaičiai) kuriuos su nukentėjusiuoju siejo šeimos, artimi giminystės ryšiai bei pastovaus pobūdžio emocinis, dvasinis artumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-853/2007, Nr. 2K-581/2012). Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiosios K. D. patirtus dvasinius išgyvenimus dėl brolio J. D. mirties, artimus jų santykius, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog nukentėjusioji K. D. – mirusiojo J. D. sesuo, turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

38. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-227/2011, Nr. 2K-410/2013, Nr. 2K-74/2014).

39. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje: sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi būti atsižvelgta į neturtinės žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, tai, ar padaryta turtinė žala, jei taip – tai į jos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes bei sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio.

40. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, kad nukentėjusiosioms D. D. ir K. D. sūnaus ir brolio nužudymas sukėlė sunkius neigiamus išgyvenimus. Sutiktina, kad prarastas ryšys su sūnumi ir broliu nebus atkurtas, o tokių pasekmių suvokimas turėjo neigiamos įtakos nukentėjusiųjų psichologinei būklei. Nukentėjusioji D. D. pirmosios instancijos teisme nurodė, kad ji su sūnumi daug metų gyveno viename bute, sūnus buvo labai geras, paslaugus, padėdavo buityje, padėdavo prižiūrėti ir rūpintis neįgalia močiute, taip pat padėdavo ir savo seseriai K. D., prižiūrėdavo sūnėną, parvesdavo jį iš mokyklos. Labai išgyvena dėl sūnaus mirties, nes vaikus užaugino viena, jais rūpinosi ir juos auklėjo. Praėjus jau vieneriems metams nuo sūnaus mirties vis dar vartoja vaistus, negali užmigti (t. 6, b. l. 149–152). Iš baudžiamosios bylos matyti, kad garbaus amžiaus D. D., viena užaugino dukrą ir sūnų, o po sūnaus mirties praėjus nemažam laiko tarpui vis dar jautė įtampą, nerimą, nemigą (t. 7, b. l. 147). Nukentėjusiajai K. D. po brolio mirties taip pat diagnozuoti – užmigimo sutrikimai ir nemiga, su vaiku ji lankėsi pas psichologus (t. 7, b. l. 148). Teisėjų kolegijos vertinimu tokie padariniai panašiose situacijose yra visiškai natūralūs ir pakankamai dažni, todėl dėl jų neabejoja.

41. Apeliaciniame skunde keliamų abejonių dėl nukentėjusiosios K. D. patirtų išgyvenimų kontekste pažymėtina, kad nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiosios K. D. ir jos brolio santykiai buvo labai artimi. Iš bylos medžiagos matyti, kad dar būdami vaikai jie augo kartu ir buvo artimi nuo vaikystės. Nukentėjusioji K. D. yra išsituokusi, gyveno šalia brolio, kuris visada padėdavo, turėjo stiprų emocinį ryšį ir su jos vaiku, rūpinosi vaiko priežiūra, kartu švęsdavo visas šventes, nuolatos bendraudavo ir dažnai susitikdavo. Nukentėjusioji su broliu matėsi ir dieną prieš jo nužudymą (t. 6, b. l. 200–202). Visa tai rodo, kad šioje byloje nužudytojo sesers patirti išgyvenimai buvo labai stiprūs.

42. Įvertinęs pirmiau aptartas aplinkybes pirmosios instancijos teismas nukentėjusiajai D. D. priteisė 35 000 Eur, o K. D. – 20 000 Eur. Toks priteistų sumų, o kartu ir bendros 55 000 Eur neturtinės žalos dydis yra teisingas, protingas ir sąžiningas. Be to, juo nėra nukrypta ir nuo teismų praktikos panašaus pobūdžio bylose (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76-495/2021, iš vieno nuteistojo bendrai nukentėjusiesiems priteista 45 000 Eur; Nr. 2K-88-788/2019, iš vieno nuteistojo bendrai nukentėjusiesiems priteista 55 000 Eur; Nr. 2K-147-628/2019, iš vieno nuteistojo bendrai nukentėjusiesiems priteista 52 000 Eur; Nr. 2K-371-697/2018, iš vieno nuteistojo bendrai nukentėjusiesiems priteista 68 000 Eur; Nr. 2K-57-697/2018, iš vieno nuteistojo bendrai nukentėjusiesiems priteista 70 000 Eur ir pan.). Taigi ir šiuo aspektu apygardos teismo sprendimas dėl byloje nagrinėtų civilinių ieškinių yra teisingas, o apeliacinio skundo argumentai atmestini.

Dėl nukentėjusiųjų atstovavimo išlaidų

43. Nukentėjusiųjų atstovė apeliacinės instancijos teisme pateikė prašymą dėl 800 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme ir tą patvirtinančius dokumentus (t. 8, b. l. 83–86). Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šio straipsnio nuostatos taikytinos ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, atsižvelgiant į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2012, Nr. 2K-303/2014, Nr. 2K-153-696/2015, Nr. 2K-143-696/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą, kuris yra nepagrįstas ir atmestinas. Teisėjų kolegija taip pat įvertina tai, jog nukentėjusiųjų atstovė apeliacinės instancijos teisme nukentėjusiąsias atstovavo profesionaliai ir konstruktyviai, pateikdama teismui aiškius ir svarius argumentus ne tik dėl nukentėjusiosios padarytos žalos, bet ir dėl byloje ginčijamų faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių. Toks jos atstovavimas, įvertinant teismo posėdžio ir pasiruošimo posėdžiui laiką, taip pat apimantį ir laiką skirtą bendraujant su itin sunkius išgyvenimus patyrusiomis nukentėjusiosioms, leidžia teisėjų kolegijai spręsti, jog pateiktas prašymas dėl 800 Eur dydžio atstovavimo išlaidų priteisimo yra pagrįstas, todėl tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo M. Z. nukentėjusiajai K. D. priteisti 800 Eur turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai J. N.Ernestas RimšelisAlgimantas Valantinas