Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. S. (J. S.) ieškinį atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) dėl transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų byloje, J. Č., I. Č. (I. Č.), G. Č., R. (R.) Č. ir T. (T.) Č., atstovaujami įstatyminio atstovo A. Č..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ieškovas ieškinį grindžia tuo, kad ieškovas ir A. Č. 2023 m. sudarė automobilio Volvo XC70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), žodinę pirkimo-pardavimo sutartį, kuria ieškovas nupirko automobilį už 7 615 Eur, o automobilio pardavėjas pinigus priėmė bei 2023 m. sausio 26 d. surašė tai patvirtinantį raštelį ir perdavė transporto priemonę ieškovui. Šis automobilis ieškovui nelabai patiko, jis suabejojo dėl transporto priemonės techninių savybių, todėl šalys abipusiu sutarimu nusprendė nupirktą automobilį pabandyti parduoti ir jei pavyktų tai padaryti, už tuos pačius pinigus A. Č. žadėjo ieškovui paieškoti kito automobilio. 2023 m. kovo 29 d. A. Č. surašė ieškovui įgaliojimą (kuris buvo patvirtintas Klaipėdos m. 5-ojo biuro notarės), kuriuo įgaliojo ieškovą parduoti automobilį, už aptartą kainą ir sąlygas, gauti pinigus už parduotą automobilį bei išregistruoti iš įskaitos valstybės įmonėje „Regitra“. Automobilis buvo pastatytas į automobilių pardavimo aikštelę, pinigus už automobilio laikymą aikštelėje, mokėjo ieškovas. Tačiau automobilio parduoti nepavyko, todėl ieškovas nusprendė automobilį pasilikti sau ir apie tai informavo pardavėją A. Č.. Šalys žodžiu sutarė, kad automobiliu toliau disponuos ieškovas. Tačiau 2023 m. rugpjūčio 7 d. automobilio pardavėjas A. Č. mirė, todėl rašytinės pirkimo-pardavimo sutarties dėl staigios ir sunkios A. Č. ligos šalys nesudarė. Dėl palikimo priėmimo po A. Č. mirties į notarą niekas nesikreipė, pagal jo gyvenamąją vietą paveldėjimo byla užvesta nebuvo (notarės atsakymas pridedamas). Paveldėjimo procedūrą pradėjo VMI prie FM, paveldėjimo teisės liudijimas nėra išduotas. Dėl susidariusios problemos išsprendimo ieškovas kreipėsi į VMI prie FM, tačiau gavo atsakymą, kad jeigu turtą paveldės valstybė, galės įtraukti į apskaitą bei perimti mirusiajam priklausantį turtą. Taip pat informavo, kad valstybė už palikėjų skolas atsako neviršydama jai perėjusio turto vertės. Tačiau ieškovas pageidauja ne atgauti A. Č. automobilio pirkimui perduotus pinigus, o nori toliau disponuoti savo automobiliu, kuris buvo nupirktas būtent ieškovui už ieškovo pinigus ir jam perduotas. Ieškovas šią transporto priemonę teisėtai valdo ir ja naudojasi, remontuoja, todėl, būdamas automobilio savininku, siekia, kad automobilis būtų užregistruotas faktinio savininko, t. y. ieškovo vardu.

Teismo posėdžio metu ieškovas bei jos atstovas ieškinį palaikė, prašė jį tenkinti bei rėmėsi ieškinyje išdėstytais motyvais. Papildomai paaiškino, kad dalimis, t. y. išankstiniais mokėjimais mokėjo už automobilį. Ieškovas norėjo automobilio Volvo XC60, tačiau A. Č. jį pardavė kitiems, todėl ieškovas galiausiai panoro įsigyti automobilį Volvo XC70. Automobilio dokumentai, raktai šiuo metu yra pas ieškovą.

Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, J. Č. ieškiniu pareikštiems reikalavimams neprieštaravo. Papildomai paaiškino, kad trečiajam asmeniui buvo žinoma, jog kažkokius automobilius A. Č. pirko. Trečiasis asmuo į Volvo XC70 automobilį nepretenduoja, jokių pretenzijų neturi.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

Nustatyta, kad A. Č. vardu yra registruotas automobilis Volvo XC70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (el. b. 1 failas, 6, 55, 56 psl.). Nustatyta ir tai, kad A. Č. (duomenys neskelbtini) mirė.

Mirusiojo pirmos eilės įpėdiniai – sutuoktinė J. Č., sūnus A. Č.. Antros eilės įpėdiniai – vaikaičiai R. Č., T. Č. bei tėvai I. Č. ir G. Č.. Iš byloje pateiktos Klaipėdos miesto 5-ojo notarų biuro notarės informacijos matyti, kad mirus A. Č. paveldėjimo byla nebuvo užvesta, paveldėtojai nesikreipė (el. b. 1 failas, 8 psl.). Iš byloje pateikto Testamentų registro išrašo nustatyta, kad A. Č. 2023 m. rugsėjo 20 d. Klaipėdos m. 5-ojo notarų biuro notarei pateikė pareiškimą dėl palikimo atsisakymo.

Paminėtina, kad į bylą taip pat buvo gauti duomenys, pagal kuriuos nėra pagrindo manyti, jog mirusysis būtų turėjęs kreditorių. Nors šie duomenys buvo gauti, baigus bylos nagrinėjimą iš esmės, atsižvelgiant į tai, kad juose nėra duomenų, dėl kurių būtų pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, teismas šia galimybe nesinaudoja ir priima byloje galutinį sprendimą.

Dėl automobilio pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams (CK 6.156 straipsnio 5 dalis). Pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, t. y. jam valdyti nuosavybės (patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę (CK 6.317 straipsnio 1 dalis). Pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje (CK 6.344 straipsnio 1 dalis).

Taigi pirkimo-pardavimo sandorį sudaro du elementai, tai yra, pirmas – daikto perdavimas naujam savininkui, antras – atlyginimas už perduodamą daiktą. Pažymėtina, kad daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas – tai šalių veiksmai, paprastai laikytini pirkimo-pardavimo sutarties elementais (CK 6.305 straipsnis), kuriuos atlikus, dažniausiai konstatuotina, kad šalys vykdo tokią sutartį (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-255/2013).

Pagal CK 6.311 straipsnį pirkimo-pardavimo sutarties formą nustato sandorių sudarymo formos taisyklės. Atskiroms pirkimo-pardavimo sutartims įstatymai gali nustatyti specialias jų sudarymo taisykles. CK 1.73 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta, kad motorinės transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartys turi būti paprastos rašytinės formos. Tačiau pažymėtina, kad civiliniame kodekse nenustatyta, kad, sudarius pirkimo-pardavimo sandorį nesilaikant reikalaujamos formos, toks sandoris negalioja, tačiau jame įtvirtinta, kad, kilus ginčui dėl tokio sandorio sudarymo, ribojamas įrodymų leistinumas – sandorio šalis neturi teisės tokio sandorio sudarymo įrodinėti liudytojų parodymais (CK 1.93 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėju atveju ieškovas sandorio sudarymo fakto neįrodinėja liudytojų parodymais, taigi atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad vien rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas neužkerta kelio ieškovui įrodinėti sandorio sudarymo fakto remiantis kitais įrodymais. Iš pirmiau nurodytų CK nuostatų ir kasacinio teismo išaiškinimų galima daryti išvadą, kad tam, jog teismas, patvirtintų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, būtina nustatyti, kad buvo susitarta dėl konkretaus daikto pirkimo ir pardavimo, jo kainos, kad daiktas buvo perduotas pirkėjui valdyti, taip pat nustatyti, ar buvo sumokėta jo kaina ar jos dalis. Be kita ko, norint nustatyti, ar šalys siekė sudaryti automobilio pirkimo-pardavimo santykius taip pat būtina išsiaiškinti ir tikrąją šalių valią ir tikslus.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, kas reiškia, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo.

Ieškovas nurodė, kad tarp jo ir A. Č. 2023 m. liepos mėn. buvo sudaryta žodinė automobilio Volvo XC70 pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau dėl A. Č. mirties paprasta rašytinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta nebuvo.

Visų pirma, vertinant ar tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, reikia nustatyti, ar automobilis, nurodomos ir prašomos patvirtinti pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu priklausė nuosavybės teise A. Č., nes priešingu atveju, šis nebūdamas automobilio savininku, automobilio nuosavybės teisės perduoti ieškovui negalėjo. Iš byloje pateikto automobilio registracijos liudijimo bei Kelių transporto priemonių registro duomenų matyti, kad automobilis nuo 2023 m. gegužės 31 d. registruotas mirusiojo A. Č. vardu, jis nurodytas jos savininku (el. b. 1 failas, 6, 55, 56 psl.). Taigi pateikti įrodymai suponuoja faktą, kad sandorio sudarymo metu automobilis priklausė mirusiajam A. Č.

Kaip paaiškino ieškovas, šalys dėl automobilio pirkimo-pardavimo sandorio susitarė 2023 m. liepos mėn., tačiau ieškovui automobilis nepatiko, todėl abipusiu sutarimu šalys nusprendė parduoti minėtą automobilį ir tokiu būdu A. Č. ieškovui būtų suradęs kitą automobilį; tačiau ilgainiui, šalims nepavykus parduoti automobilio, ieškovas nusprendė pasilikti automobilį Volvo XC70. Ieškovas taip pat nurodė, kad A. Č. automobilį ieškovui pardavė už abiejų šalių sutartą kainą – 7 615 Eur, kai ieškovas nusprendė, kad vis dėl to šį automobilį įsigys. Kaip jau minėta, daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra pirkimo-pardavimo sudėties elementai (CK 6.305 straipsnis). Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad atsakovo žinioje yra automobilio registracijos liudijimas, t. y. automobilio nuosavybės dokumentai. Ieškovas teismo posėdžio metu taip pat nurodė, kad automobilis, jo raktai šiuo metu yra ieškovo žinioje, automobilis stovi automobilių stovėjimo aikštelėje. Taigi, teismo manymu, šių įrodymų visuma, patvirtina, kad kilnojamasis daiktas, t. y. automobilis, ieškovui (pirkėjui) buvo perduotas valdyti nuosavybės teise, tačiau dėl susiklosčiusių aplinkybių šis faktas nebuvo įformintas įstatymų nustatyta tvarka. Iš pateikto 2023 m. sausio 26 d. raštelio taip pat nustatyta, kad A. Č. priėmė iš ieškovo 7 615 Eur sumą. Iš pateikto ieškovo banko sąskaitos išrašo matyti, kad ieškovas atliko šias grynųjų pinigų operacijas – 1) 2023 m. sausio 24 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai; 2) 2023 m. sausio 24 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai; 3) 2023 m. sausio 25 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai; 4) 2023 m. sausio 25 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 2 000 Eur sumai; 5) 2023 m. vasario 23 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai; 6) 2023 m. vasario 24 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai; 7) 2023 m. balandžio 1 d. atlikta grynųjų pinigų išėmimo operacija 1 000 Eur sumai (el. b. 1 failas, 12-17 psl.). Iš viso ieškovas atliko grynųjų pinigų operacijų 8 000 Eur sumai. Taigi, teismo nuomone, ieškovo bankinės piniginės operacijos bei pateiktas mirusiojo pasirašytas raštelis, kuriame šis patvirtino, jog iš viso iš ieškovo gavo 7 615 Eur sumą.

Apibendrinant, konstatuotina, kad tiek atsiskaitymas už įsigytą automobilį, tiek ieškovo disponavimas automobiliu, rodo tikrąją sutarties šalių valią, tai yra sutarties šalių siekį sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, perleisti ieškovui valdyti nuosavybės teise automobilį Volvo XC70. Įvertinęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus, teismas sprendžia, kad byloje esančių įrodymų pakanka konstatuoti, kad 2023 m. A. Č. žodinės sutarties pagrindu pardavė ieškovui jam (A. Č.) nuosavybės teise priklausantį Lietuvos Respublikoje registruotą automobilį Volvo XC70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), už 7 615 Eur, ir perdavė ieškovui minėtą automobilį valdyti nuosavybės teise, o ieškovas pirktą automobilį priėmė ir už automobilį sumokėjo sutartą kainą – 7 615 Eur. Esant nustatytoms aplinkybėms, teismas nusprendžia pripažinti, kad tarp ieškovo ir A. Č. 2023 m. buvo sudaryta automobilio, Volvo XC70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis.

Teismų praktikoje nurodyta, kad tinkamai įvykdžius pirkimo-pardavimo prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo-pardavimo sutarties objektą. Šiuo nagrinėjamu atveju, byloje pateikti duomenys, t. y. automobilio registracijos liudijimas bei šalių paaiškinimai teismo posėdžio metu, leidžia manyti, kad po pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ieškovas realiai naudojosi automobiliu bei jo disponavo, taigi nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, kad ieškovas buvo realus minėto automobilio savininkas. Konstatavus, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė automobilio pirkimo-pardavimo sutartis, pirkimo-pardavimo prievolė tinkamai įvykdyta, laikytina, kad ieškovui perėjo nuosavybės teisė į automobilį Volvo XC70 ir šis yra teisėtas jo savininkas ir valdytojas.

Pažymėtina ir tai, kad po pardavėjo A. Č. mirties dėl palikimo priėmimo niekas nesikreipė. Testamentų registro išraše apie nurodyta, kad Testamentų registre nėra įregistruotų palikėjo palikimo priėmimo faktų. Taigi kitų įpėdinių, kurie pretenduotų į minėtą automobilį ir duomenų, kad toks ieškovo ir mirusiojo sandoris pažeistų įpėdinių teisėtus interesus, nėra (el. b. 1 failas, 8 psl.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovas rašytiniais įrodymais pagrindė 1 219 Eur bylinėjimosi išlaidų (el. b. 1 failas, 22, 53, 54 psl.), kurias sudaro 219 Eur žyminis mokestis bei 1 000 Eur išlaidos advokatės teisinei pagalbai apmokėti.

CPK 93 straipsnio 1-3 dalių nuostatose įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą. CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklė grindžiama principu „pralaimėjęs moka“, reiškianti, kad, paskirstant bylinėjimosi išlaidas, pralaimėjusi šalis yra įpareigojama atlyginti laimėjusios šalies išlaidas. Teismas, vadovaudamasis CPK 93 straipsnio 4 dalimi, gali nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse nustatytų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, 90 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018, 100 punktas).

Šiuo atveju atsižvelgiant į tai, kad atsakovė VMI prie FM yra Lietuvos Respubliką palikimo perėjimo valstybei srityje atstovaujantis juridinis asmuo, kurio buvimą atsakovu nulemia jai teisės aktais priskirtos funkcijos, o ne šios institucijos veiksmai ar neveikimas, bei, įvertinus aplinkybę, kad ieškinio patenkinimas nebuvo sąlygotas atsakovės neteisėtų veiksmų, bylinėjimosi išlaidų priteisimas iš atsakovės neatitiktų sąžiningumo ir protingumo principų, todėl ieškovo patirtos išlaidos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Tokiai teisinei situacijai, teismo nuomone, mutatis mutandis taikytini kasacinio teismo išaiškinimai, suformuluoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020.

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos nagrinėjamu atveju nesusidarė, todėl jos neskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Pripažinti, kad tarp ieškovo J. S. (J. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir A. Č. (A. Č.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) 2023 metais buvo sudaryta transporto priemonės Volvo XC70, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (VIN kodas (duomenys neskelbtini) pirkimo-pardavimo sutartis, pagal kurią ši transporto priemonė nuosavybės teise priklauso ieškovui J. S. (J. S.), asmens kodas (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus.