Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Rauckio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Juditos Sungailaitės ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. ir nuteistojo A. P. apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2022 m. liepos 5 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Ikiteisminio tyrimo metu paskirta kardomoji priemonė įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje, įsiteisėjus nuosprendžiui ir pradėjus jį vykdyti, panaikintinas.

A. P. pripažintas kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 2 metų terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prie 2018 m. balandžio 11 d. Marijampolės apylinkės teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos 4 metų 10 mėnesių ir 6 dienų pridėta šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė ir paskirta galutinė subendrinta 6 metų 10 mėnesių ir 6 dienų terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista solidariai iš kaltinamųjų J. G., D. J. ir A. P. 68,10 Eur nukentėjusiojo A. T. gydymo išlaidų Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. J., A. P. ir J. G. pagal BK 138 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad, veikdami bendrai nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą, t. y. 2021 m. birželio 5 d. apie 02.00 val. (duomenys neskelbtini), veikdami bendrai visi trys, A. P. gulinčiam lovoje A. T. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei ne mažiau kaip vieną smūgį į kairę ausį, po ko A. T. atsisėdus, D. J. metaliniu strypu sudavė ne mažiau nei vieną smūgį sėdinčiam ir rankomis užsidengusiam galvą A. T. į kairę ranką bei ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas, J. G. metaliniu strypu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas, taip jie bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo A. T. sveikatą, padarydami kairio stipinkaulio lūžimą tipinėje vietoje, muštines žaizdas kairės ausies kaušelyje ir galvoje, nubrozdinimus kaktoje ir galvos plaukuotoje dalyje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. J. ir A. P. apeliaciniai skundai atmetami

6. Įrodymų vertinimo taisykles, baudžiamajame procese, reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Komentuojamo straipsnio 5 dalis numato, jog teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

7. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistųjų D. J. ir A. P. apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, su skundų argumentais sutikti negali ir konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino laikydamasis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių. Visi byloje surinkti duomenys, nesuteikiant prioriteto nei vienam iš jų, pirmosios instancijos teismo buvo išanalizuoti ir įvertinti, juos palyginus tarpusavyje bei kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste. Baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta. Nagrinėjamu atveju Marijampolės apylinkės teismas įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytų taisyklių. Iš skundžiamo nuosprendžio argumentų ir motyvų matyti, kad teismas, darydamas teisines išvadas, rėmėsi ta dalimi įrodymų, kurie tarpusavyje sutapo, buvo patvirtinti kitais įrodymais.

Dėl nuteistojo D. J. apeliacinio skundo

Dėl kaltės

8. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, įvertinusi skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas D. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. J. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįsta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant D. J. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus bei paveikę nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad D. J. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo A. T. parodymais, bei tinkamai nevertino liudytojų D. G., M. J., I. O., M. G., J. G., T. G. duotų parodymų, pirmenybę suteikiant duotiems tyrėjos R. A. parodymams. Be to, netinkamai įvertino liudytojo V. S. parodymus. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos suponuoja teismo pareigą byloje surinktus įrodymus įvertintu ne atsietai, o jų visumos aspektu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo vertinamu atveju neabejotinai buvo laikomasi.

9. Nagrinėjamu atveju D. J. savo kaltės nepripažino. Šioje byloje sprendžiant jo kaltės dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. T. klausimą, visų pirma buvo remiamasi pačio nukentėjusiojo parodymais, kurie proceso metu kito dėl nurodomų jį užpuolusių asmenų skaičiaus, visa kita parodymų dalis buvo nuosekli ir neprieštaringa. Kaip matyti iš pateiktos baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. spalio 18 d. papildomai apklausiamas A. T. nurodė, kad smurtą prieš jį vartojo trys nuteistieji D. J., A. P. ir J. G.. Pirmoje apklausoje jis A. P. nenurodė, nes bijojo pastarojo keršto, kad daugiau jo nesumuštų (1 t., b.l.49-50). Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. T. nurodė savo parodymų keitimo priežastį: bijojo nuteistojo A. P., todėl pirmoje apklausoje jo nenurodė. Aplinkybes, kad A. T. buvo sumuštas (veikiant bendrai visiems trims, A. P. gulinčiam lovoje A. T. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei ne mažiau kaip vieną smūgį į kairę ausį, po ko A. T. atsisėdus, D. J. metaliniu strypu sudavė ne mažiau nei vieną smūgį sėdinčiam ir rankomis užsidengusiam galvą A. T. į kairę ranką bei ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas, J. G. metaliniu strypu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas) patvirtina ir liudytojo V. S. parodymai, kuris ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 10 d. duodamas parodymus, patvirtino matęs kaip trys nuteistieji A. P., D. J. ir J. G. sudavė lazdomis smūgius A. T. (1t., b.l.78-79). Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. spalio 18 d. papildomai apklausiamas liudytoju V. S. patvirtino, kad matė, kaip nuteistieji A. P., D. J. ir J. G. mušė A. T. (1 t.,b.l.82-83). Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu V. S. paaiškino, kad nematė įvykio, nematė, kas atsitiko su A. T.. Kriminalinės žvalgybos viršininkas jam grasino, žadėjo bausmę sumažinti, todėl pasakė, kad matė. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l.78-79), liudytojas nurodė, kad pasirašė po duotais parodymais, nes davė pasirašyti. Kas jį apklausė, nežino, protokolo neskaitė. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l.82-83), liudytojas nurodė, kad jo niekas neapklausė, pasirašė, nes jį pakvietė tik pasirašyti. Jam „operas“ sakė pasirašyti ir jis pasirašė, skaityti jam nedavė, tik pasirašė, nieko pats nerašė. Bylos lape 81,85 ne jo raštas ir ne jo parašas. Rašėsi, nes jam grasino ir jis pasirašė tuščiame lape. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. parodymų pakeitimo patikimumą teisiamojo posėdžio metu paneigia teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos R. A., kuri dėl šio nusikaltimo atliko ikiteisminį tyrimą ir be kitų proceso veiksmų, apklausė liudytoju V. S., parodymai. Ji nurodė, kad du kartus apklausė liudytoju V. S., kuris išsamiai ir nuosekliai viską papasakojo. Jo duotų parodymų pagrindu atsirado A. P. Po V. S. apklausos buvo pakviestas nukentėjusysis A. T. ir tada jis nurodė tris asmenis, kurie jį mušė. Trečias asmuo atsirado po liudytojo V. S. parodymų. A. T. nurodė pareigūnams, kad bijojo nurodyti trečią asmenį A. P., nes jo bijojo. Iki V. S. parodymų nebuvo žinoma, kad nukentėjusįjį mušė ir A. P.. V. S. apklausos metu jo atžvilgiu nebuvo išsakyta jokių grasinimų. V. S. pats nurodė, kad nuteistieji dažnai smurtauja prieš kitus ir pasakė, kad reikia visa tai užbaigti. Be to, V. S. atžvilgiu kriminalinės žvalgybos viršininkas jokių grasinimų neišreiškė. V. S. davė parodymus laisva valia ir jokio spaudimo jam niekas nedarė. Be to, D. J. kaltę patvirtina ir specialisto išvada dėl A. T. sužalojimo, iš kurios galima spręsti, kad nukentėjusiajam konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, suduodant metaliniu strypu, sužalojimų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo parodymus, kai jis nuo suduodamų smūgių rankomis dengėsi galvą (1 t. b. l.188 - 190).

10. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad D. J. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. T. yra neginčijamai įrodyta, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais ir šioje nutartyje dar kartą ištirtais įrodymais patikimai įrodyta, kad D. J. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – metaliniu strypu sudavė ne mažiau nei vieną smūgį sėdinčiam ir rankomis užsidengusiam galvą A. T. į kairę ranką bei ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas, tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam A. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis, buvo naudojamas įrankis – metalinis strypas) yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimų buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.

Dėl bausmės

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

12. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios laisvės apribojimo, arešto ar laisvės atėmimo iki trejų metų bausmės. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas D. J. bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.

13. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - D. J. padarė šį tyčinį nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, taigi šiuo atveju yra nusikaltimų recidyvas, o kaltinamasis yra recidyvistas, ir tai sunkina jo atsakomybę (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), be to, nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. J. praeityje teistas 5 kartus (plėšimas, vagystės, melagingas skundas, pareiškimas, pranešimas, svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, padėjimas įsigyti/vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas). Pažymėtina, kad D. J. šį nusikaltimą įvykdė atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę. Nors praeityje D. J. buvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės ir švelnesnės bausmės, tačiau akivaizdu, jog šios priemonės jokio teigiamo poveikio nuteistojo elgesiui neturėjo, nuteistasis ir toliau vykdė naujas nusikalstamas veikas.

14. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį ir į (duomenys neskelbtini) pataisos namų administracijos pateiktą nuteistojo D. J. charakteristiką, kurioje nuteistasis yra vertinamas neigiamai. Charakteristikoje nurodoma, kad jis bausmės atlikimo metu buvo baustas už narkotinių, psichotropinių medžiagų vartojimą, yra linkęs vartoti narkotines medžiagas, su administracijos darbuotojais ne visuomet elgiasi mandagiai ir taktiškai, supykęs ar susinervinęs būna grubus, pasiduoda kitų nuteistųjų neigiamai įtakai, neretai įsivelia į konfliktines situacijas, drausmine tvarka baustas 28 kartus, administracine 7 kartus, neskatintas (2 t., b.l.79), 2021 m. birželio 9 d. medicininiame pažymėjime duota išvada – psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant opioidus (2 t., b.l.80). Taigi, šie duomenys leido teismui spręsti, kad dabartinis nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o yra nulemtas susiformavusių neigiamų nuteistojo vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Pastebėtina, kad D. J. pirmuosius nusikaltimus pradėjo daryti pakankamai jauno amžiaus ir savo elgesio laikui bėgant nesistengė keisti teigiama linkme, išvadų nedarė, nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Tad galima daryti išvadą, kad dabartinis nusikaltimas yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Apygardos teismo vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

15. Apeliantas skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas visiems trims nuteistiesiems vienodą dvejų metų bausmę neatsižvelgė, kurio iš kaltinamųjų vaidmuo buvo aktyvesnis ar pasyvesnis bei į kitas aplinkybes. Apelianto nuomone jo vaidmuo buvo pasyvesnis, jis nebuvo šios nusikalstamos veikos organizatorius, bet visiems trims nuteistiesiems buvo paskirta vienodo dydžio bausmė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kaip matyti iš pateiktos bylos duomenų ir surinktų įrodymų visumos byloje nėra įrodymų, kad D. J. buvo pasyvesnis šios nusikalstamos veikos dalyvis, kadangi matyti, kad būtent jis, veikdamas bendrai su J. G. ir A. P., metaliniu strypu sudavė ne mažiau nei vieną smūgį sėdinčiam ir rankomis užsidengusiam galvą A. T. į kairę ranką bei ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas.

16. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai D. J. skyrė tokią laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė didesnį nei sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui. Todėl, įvertinus D. J. asmenybę, padarytos veikos pobūdį, pavojingumą, bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar neadekvačia priemone pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, todėl paskirtą bausmę D. J. pagrindo mažinti nėra.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

17. BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Minėto straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad bausmės vykdymas pagal šio straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį.

18. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pažymėtina, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau iškilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas.

19. Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-132-942/2016, 2K-372-697/2017). Sprendžiant klausimą dėl galimybės taikyti BK 75 straipsnį ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, negali būti atsižvelgiama vien į nuteistojo interesus.

20. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad D. J. padarė vieną nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Buvo teisiamas 6 kartą, naują nusikalstamą veiką padarė turėdamas neišnykusį teistumą. Pažymima, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas jau buvo atidėtas du kartus. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė. Nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės - D. J. padarė šį tyčinį nusikaltimą turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinius nusikaltimus, taigi šiuo atveju yra nusikaltimų recidyvas, o kaltinamasis yra recidyvistas, ir tai sunkina jo atsakomybę (BK 27 straipsnio 1 dalis, 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), be to, nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupė. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad D. J. praeityje teistas 5 kartus (plėšimas, vagystės, melagingas skundas, pareiškimas, pranešimas, svetimo turto sunaikinimas ar sugadinimas, padėjimas įsigyti/vartoti narkotines ar psichotropines medžiagas). Pažymėtina, kad D. J. šį nusikaltimą įvykdė atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę. Taigi, šie duomenys leidžia teismui spręsti, kad dabartinis nusikaltimas nebuvo padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius gyvenimiškoms aplinkybėms, o yra nulemtas susiformavusių neigiamų nuteistojo vertybinių nuostatų, ankstesnio elgesio. Pastebėtina, kad D. J. savo elgesio laikui bėgant nesistengė keisti teigiama linkme, išvadų nedarė, nėra linkęs taisytis ir laikytis teisės normų reikalavimų. Tad galima daryti išvadą, kad dabartinis nusikaltimas yra nuoseklus kaltininko gyvenimo būdo ir ankstesnio elgesio padarinys. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiam asmeniui ir valstybės taikomas poveikis turi būti adekvatus bei proporcingas veikų pavojingumui, kad jį paveiktų ir sulaikytų nuo nusikalstamų sumanymų realizavimo, o ne sudarytų nebaudžiamumo iliuziją.

21. Bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo gali būti pagrįstas ir rezultatyvus. Šiuo atveju nuteistasis nepasinaudojo galimybe įrodyti, kad jis padarė teigiamas išvadas iš savo ankstesnių teistumų bei pritaikytų bausmių ir kad jis esmingai pakeitė savo elgesį teisinga linkme. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad anksčiau skirtos bausmės neįtakojo D. J. elgesio teigiama linkme, todėl nėra pagrindo vertinti, kad teismo rodomas pasitikėjimas ir bausmės vykdymo atidėjimas galėtų padėti nuteistajam pakeisti jau susiformavusias įstatymo reikalavimams priešingas nuostatas ir prisidėti prie D. J. nusikalstamo elgesio užkardymo.

22. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog atsižvelgiant į ankstesnius D. J. teistumus bei į tai, kad nusikalstamų veikų darymas pasikartoja, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, nėra, todėl apeliacinio skundo prašymas taikyti nuteistajam BK 75 straipsnio nuostatas negali būti tenkinamas.

Dėl nuteistojo A. P. apeliacinio skundo

23. Teisėjų kolegija, išanalizavusi baudžiamąją bylą, įvertinus skundžiamame nuosprendyje padarytas išvadas bei nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas įrodymų vertinimą bei nuosprendžio surašymą reglamentuojančių BPK normų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas A. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, išvadas dėl jo kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą pagrindė visapusišku byloje surinktų įrodymų vertinimu. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad A. P. padarė jam inkriminuotą nusikaltimą, pagrįsta teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka ir tai suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant A. P. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant bei vertinant įrodymus bei paveikę nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo. Iš apeliacinio skundo turinio, jame išdėstytų nesutikimo su skundžiamu nuosprendžiu argumentų bei suformuluotų prašymų matyti, kad A. P. nesutinka su įrodymų vertinimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį vadovavosi tik nukentėjusiojo A. T. parodymais, bei tinkamai nevertino liudytojų D. G., M. J., I. O., M. G., J. G., T. G. duotų parodymų, pirmenybę suteikiant duotiems tyrėjos R. A. parodymams. Be to, netinkamai įvertino liudytojo V. S. parodymus. Tačiau atkreipiamas dėmesys, kad BPK 20 straipsnyje įtvirtintos duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos suponuoja teismo pareigą byloje surinktus įrodymus įvertintu ne atsietai, o jų visumos aspektu. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad šio reikalavimo vertinamu atveju neabejotinai buvo laikomasi.

24. Nagrinėjamu atveju A. P. savo kaltės nepripažino. Šioje byloje sprendžiant jo kaltės dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. T. klausimą, visų pirma buvo remiamasi pačio nukentėjusiojo parodymais, kurie proceso metu kito dėl nurodomų jį užpuolusių asmenų skaičiaus, visa kita parodymų dalis buvo nuosekli ir neprieštaringa. Kaip matyti iš pateiktos baudžiamosios bylos duomenų, ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. spalio 18 d. papildomai apklausiamas A. T. nurodė, kad smurtą prieš jį vartojo trys nuteistieji D. J., A. P. ir J. G.. Pirmoje apklausoje jis A. P. nenurodė, nes bijojo pastarojo keršto, kad daugiau jo nesumuštų (1 t., b.l.49-50). Be to, teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis A. T. nurodė savo parodymų keitimo priežastį: bijojo nuteistojo A. P., todėl pirmoje apklausoje jo nenurodė. Aplinkybes, kad A. T. buvo sumuštas (veikiant bendrai visiems trims, A. P. gulinčiam lovoje A. T. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei ne mažiau kaip vieną smūgį į kairę ausį, po ko A. T. atsisėdus, D. J. metaliniu strypu sudavė ne mažiau nei vieną smūgį sėdinčiam ir rankomis užsidengusiam galvą A. T. į kairę ranką bei ne mažiau tris smūgius į įvairias kūno vietas, J. G. metaliniu strypu sudavė sėdinčiam nukentėjusiajam ne mažiau kaip tris smūgius į įvairias kūno vietas) patvirtina ir liudytojo V. S. parodymai, kuris ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 10 d. duodamas parodymus, patvirtino matęs kaip trys nuteistieji A. P., D. J. ir J. G. sudavė lazdomis smūgius A. T. (1 t., b.l.78-79). Ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. spalio 18 d. papildomai apklausiamas liudytoju V. S. patvirtino, kad matė, kaip nuteistieji A. P., D. J. ir J. G. mušė A. T. (1 t.,b.l.82-83). Duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu V. S. paaiškino, kad nematė įvykio, nematė, kas atsitiko su A. T. Kriminalinės žvalgybos viršininkas jam grasino, žadėjo bausmę sumažinti, todėl pasakė, kad matė. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l.78-79), liudytojas nurodė, kad pasirašė po duotais parodymais, nes davė pasirašyti. Kas jį apklausė, nežino, protokolo neskaitė. Kaip matyti iš liudytojo V. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu (1 t., b.l.82-83), liudytojas nurodė, kad jo niekas neapklausė, pasirašė, nes jį pakvietė tik pasirašyti. Jam „operas“ sakė pasirašyti ir jis pasirašė, skaityti jam nedavė, tik pasirašė, nieko pats nerašė. Bylos lape 81,85 ne jo raštas ir ne jo parašas. Rašėsi, nes jam grasino ir jis pasirašė tuščiame lape. Teisėjų kolegijos nuomone, V. S. parodymų pakeitimo patikimumą teisiamojo posėdžio metu paneigia teisiamojo posėdžio metu apklaustos liudytojos R. A., kuri dėl šio nusikaltimo atliko ikiteisminį tyrimą ir be kitų proceso veiksmų, apklausė liudytoju V. S., parodymai. Ji nurodė, kad du kartus apklausė liudytoju V. S., kuris išsamiai ir nuosekliai viską papasakojo. Jo duotų parodymų pagrindu atsirado A. P.. Po V. S. apklausos pasikvietė nukentėjusį A. T. ir tada jis nurodė tris asmenis, kurie jį mušė. Trečias asmuo atsirado po liudytojo V. S. parodymų. A. T. nurodė pareigūnams, kad bijojo nurodyti trečią asmenį A. P., nes jo bijojo. Iki V. S. parodymų nebuvo žinoma, kad trys asmenys mušė nukentėjusįjį. V. S. apklausos metu jo atžvilgiu nebuvo išsakyta jokių grasinimų. Be to V. S. pats nurodė, kad jie dažnai smurtauja prieš kitus ir pasakė, kad reikia visa tai užbaigti. V. S. kriminalinės žvalgybos viršininkas grasinimų neišreiškė. Šis liudininkas davė parodymus laisva valia ir jokio spaudimo jam niekas nedarė. Be to, A. P. kaltę patvirtina ir specialisto išvada dėl A. T. sužalojimo, iš kurios galima spręsti, kad jam konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku ir nurodytomis aplinkybėmis, suduodant metaliniu strypu, sužalojimų lokalizacija atitinka nukentėjusiojo parodymus, kai jis nuo suduodamų smūgių rankomis dengėsi galvą (1 t. b. l.188 - 190), bei vaizdo kamerų įrašai.

25. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartas teisines ir faktines aplinkybes, sutinka su nuosprendyje padaryta išvada, kad A. P. kaltė dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nukentėjusiajam A. T. yra neginčijamai įrodyta, jo veika pagal BK 138 straipsnio 1 dalį kvalifikuota teisingai. Pirmosios instancijos teismo ištirtais bei įvertintais ir šioje nutartyje dar kartą aptartais įrodymais patikimai įrodyta, kad A. P. panaudojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą – gulinčiam lovoje A. T. metaliniu strypu sudavė ne mažiau kaip vieną smūgį į galvos sritį bei ne mažiau kaip vieną smūgį į kairę ausį, tokiais nuteistojo veiksmais nukentėjusiajam A. T. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nuteistasis neabejotinai suprato, kad jo veiksmai pagal jų pobūdį ir intensyvumą (nukentėjusiajam buvo suduotas ne vienas smūgis, buvo naudojamas įrankis – metalinis strypas) yra pavojingi asmens sveikatai ir gali sukelti padarinius (sužaloti kitą žmogų), tokiems padariniams leido atsirasti – nukentėjusiajam dėl patirtų sužalojimu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, todėl nuosprendyje jo veiksmai pagrįstai įvertinti kaip tyčiniai.

Dėl proceso išlaidų

26. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam D. J., kurias sudaro 80,00 Eur. Byloje gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų teikiant teisinę pagalbą nuteistajam A. P., kurias sudaro 230,00 Eur. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos taikomos ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Tačiau išlaidų advokato paslaugoms apmokėti klausimą sprendžiant apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas taip pat į tai, ar nuteistasis buvo informuotas apie tokių išlaidų išieškojimo iš jo galimybę.

27. Byla apeliacine tvarka išnagrinėta pagal nuteistųjų D. J. ir A. P. apeliacinius skundus, kurie atmetami, kaip nepagrįsti. Nuteistieji D. J. ir A. P. apie galimybę išieškoti iš jų antrinės teisinės pagalbos teikimo išlaidas buvo informuoti išsiunčiant jiems Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 16 d. nutartį dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinkto gynėjo paskyrimo (4 t., b. l. 190). Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad nors nuteistiesiems D. J. ir A. P. ir buvo teikiama valstybės garantuojama teisinė pagalba, atsižvelgiant į tai, kad pagal BPK 322 straipsnio 1 dalies nuostatas gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą apeliacine tvarka yra būtinas nepriklausomai nuo nuteistųjų valios, taip pat į nuteistųjų turtinę padėtį, antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš nuteistųjų išieškojimas neatitiktų teisingumo ir proporcingumo principų, todėl jos neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistųjų D. J. ir A. P. apeliacinius skundus atmesti.

Neišieškoti iš nuteistųjų D. J. 80,00 Eur ir iš A. P. 230,00 Eur valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus pateiktas pažymas.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.