Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Rūtos Palubinskaitės (kolegijos pirmininkė), Albinos Rimdeikaitės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Jurbarko apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-266-714/2013 pagal ieškovės A. R. ieškinį atsakovui R. R., institucija teikianti išvadą byloje Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Teismas CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamu atveju skundžiamas sprendimas, kuriuo apeliantui neterminuotai apribota tėvo valdžia į nepilnametį sūnų V. R., gim. (duomenys neskelbtini).

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai – pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose. CK 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tinkamas tėvų valdžios įgyvendinimas reiškia tarptautinių ir nacionalinių teisės aktų vaikui garantuojamų teisių žinoti, kas jo tėvai bei su jais gyventi ir būti jų auklėjamam bei aprūpinamam, turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi ir kt. užtikrinimą (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 27 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 11, 23 straipsniai, CK 3.161 straipsnio 2, 3 dalys, kt.). Tėvai, naudodamiesi tėvų valdžios turinį sudarančiomis teisėmis ir vykdydami pareigas savo vaikams, turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis (CK 3.165 straipsnis), tačiau valstybės konstitucinė pareiga saugoti ir globoti vaikystę (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio 2 dalis) suteikia valstybei pagrindą įstatyme nustatytais atvejais, kai tėvai dėl objektyvių aplinkybių (pvz., dėl ligos) negali įgyvendinti tėvų valdžios savo vaikams arba įgyvendina ją priešingai vaiko interesams ir šie pažeidžiami, peržengti tėvų valdžios įgyvendinimo autonomiškumo ribas bei taikyti jos ribojimo priemones (CK 3.160 straipsnio 2 dalis). Griežčiausia tėvų teisių ir pareigų savo vaikams įgyvendinimą suvaržančių priemonių yra tėvų (tėvo ir (ar) motinos) valdžios apribojimas (CK 3.180 straipsnis). Jos taikymo padarinys – tėvų asmeninių ir turtinių teisių, pagrįstų giminyste ir nustatytų įstatyme, sustabdymas, taip pat galimybė (kai tėvų valdžia apribojama neterminuotai) be atskiro tėvų sutikimo vaiką įsivaikinti kitiems asmenims (CK 3.180 straipsnio 3 dalis). Tėvų valdžios apribojimas reiškia esminį vaiko teisės į šeimos ryšius, į jo gyvenimą biologinėje šeimoje suvaržymą, todėl ši priemonė gali būti taikoma tik teismo ir tik tada, kai nustatoma, kad jai taikyti egzistuoja įstatyme nustatytos sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. A. v. N. Ž., bylos Nr. 3K-3-123/2007; 2008 m. gegužės 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. K. T., bylos Nr. 3K-3-236/2008).

CK 3.180 straipsnyje nustatyta, kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota šiais pagrindais: 1) kai tėvai (tėvas ar motina) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Pažymėtina, kad bent vienos šių sąlygų buvimas yra pakankamas pagrindas taikyti laikiną ar neterminuotą tėvų valdžios apribojimą. Neterminuotas tėvų valdžios apribojimas gali būti taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ir (ar) motina) daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti (CK 3.180 straipsnio 2 dalis). Taigi esminė tėvų valdžios apribojimo sąlyga yra tėvų veiksmai, kuriais tėvų valdžia neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams. Bet kuriuo atveju turi būti nustatoma, kad dėl tokių veiksmų atlikimo (neatlikimo) yra tėvų (vieno jų) kaltė. Teismas, nagrinėdamas bylą, kurioje pareikštas reikalavimas apriboti tėvų valdžią, turi nustatyti ir įvertinti faktines aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant dėl tėvų atliktų (neatliktų) veiksmų, įgyvendinant tėvų valdžią, priešingumo vaiko interesams, tarp jų – galbūt pažeidžiamus vaiko interesus ir pažeidimų pobūdį bei, remdamasis nustatytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų visuma, atsižvelgdamas į įrodinėjimo civiliniame procese specifiką, spręsti, ar konkrečiu atveju yra pagrindas vienai iš tėvų valdžios ribojimo priemonių taikyti ar ne. Tėvų valdžios ribojimo, kaip ir kitose su šeimos teisiniais santykiais susijusiose bylose turi būti vadovaujamasi prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnio 1 punktas), kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.

Civiliniame kodekse numatytas tėvų valdžios apribojimo institutas yra skirtas vaiko teisių bei interesų apsaugai ir taikomas esant tėvų kaltei dėl savo pareigų vaiko atžvilgiu nevykdymo.

Apelianto samprotavimai, kad ginčijamu sprendimu yra pažeidžiamos ne tik jo, kaip žmogaus, teisės, bet ir Lietuvos įstatymuose bei Europos žmogaus teisių konvencijoje numatytos teisės, yra tik jokiais objektyviais duomenimis nepagrįsta jo nuomonė. Priešingai, iš byloje surinktų ir įvertintų įrodymų matyti, jog apeliantas dėl savo netinkamo gyvenimo būdo nėra pajėgus tinkamai bei visapusiškai rūpintis sūnumi, sudaryti jam normalias auklėjimo bei saugias gyvenimo sąlygas, o atsižvelgiant į pateiktą teisinį reglamentavimą, byloje nesant duomenų, kad padėtis gali pasikeisti į gera, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriuo neterminuotai apribojo jo valdžią sūnaus atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde yra pateikiami argumentai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant tėvo valdžios apribojimo klausimą. Teigdamas, kad skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis klaidinga ir tiesos neatitinkančia Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Vaikio teisių apsaugos skyriaus informacija, apeliantas šių savo argumentų jokiais leistinais įrodymais nepagrindė, o kaip matyti iš minėtos institucijos 2013-03-19 rašto Nr. J13-282 turinio, būtent pagal apelianto R. R. prašymą išsiaiškinti, ar sūnus V. šeimoje nėra skriaudžiamas, nepatiria smurto, skyriaus darbuotojai lankėsi A. R. šeimoje, taip pat rinko informaciją iš socialinių partnerių (seniūnijos, medikų) ir aplinkybių, kenkiančių ar galinčių pakenkti mažamečio vaiko interesams, nenustatė. Bylos duomenimis, atsakovas R. R. sūnumi domisi tik rašinėdamas pranešimus įvairioms institucijoms apie galimai pažeidžiamus vaiko interesus, kurie nėra pasitvirtinę, tačiau, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, aplinkybės, kai ieškovei (vaiko motinai) nuolat tenka įrodinėti, kad jos namuose nepažeidžiamos nepilnamečių vaikų teisės, sukelia įtampą ir negarantuoja saugumo nei nepilnamečiams vaikams, nei jų motinai. Tokioje situacijoje, apelianto bet kokios užuominos apie atvažiuojančius draugus, kurie fotografuos ieškovę, jos vaiką, lazdos turimus du galus ir pan., nevienareikšmiai gali būti suprantami kaip grėsmę vaiko saugumui keliantys veiksniai. Bylos duomenimis, atsakovas yra suimtas nuo 2009-11-26 ir Kauno apygardos teismo 2011-04-15 nuosprendžiu, pripažinus padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, bei iš dalies pridėjus ankstesniu nusprendžiu paskirtą ir neatliktą bausmės dalį, nuteistas 12 metų laisvės atėmimo bausme. Ir nors minėtas nuosprendis nėra įsiteisėjęs (Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjama byla Nr. 1A-33/2014, LITEKO duomenys), įvertinus tai, jog ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai nagrinėjant civilinę bylą turi būti įvertinami pagal CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles kaip sudėtinė byloje esančių įrodymų dalis, leidžianti teismui konstatuoti aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, buvimą ar nebuvimą, nuosprendžio motyvai, kad teismo psichiatrijos akto išvadoje konstatuoti R. R. psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant alkoholį, tik dar kartą patvirtina civilinėje byloje nustatytas aplinkybes, jog atsakovo gyvenimo būdas iki suėmimo prieštaravo viešajai tvarkai, geros moralės principams ir negalėtų būti pavyzdžiu vaikui ar darytų vaikui deramą įtaką. Tai, kad apeliantas turi savo subjektyvų tėvo elgesio ir jo pasikeitimo perspektyvų vertinimą (kad jis nekaltas ir per apeliaciją žada būti išteisintas), nereiškia, kad dėl savo netinkamo elgesio bei nesirūpinimo sūnumi nėra kaltas ir jam nepagrįstai neterminuotai apribota tėvo valdžia. Apelianto teiginiai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų nepagrįstumo, jog dar iki laikino sulaikymo jis vengė auklėti vaiką ir juo nesirūpino, yra niekuo nepagrįsti. Iš nors dėl sulaikymo atsakovas negali bendrauti su sūnumi, tačiau dar iki atsakovo sulaikymo Jurbarko rajono apylinkės teismo išnagrinėtoje civilinėje Nr. 2-764-523/2009 įsiteisėjusiu teismo 2009-10-28 sprendimu nustatytos aplinkybės rodo, jog tėvo ir vaiko ryšys yra nutrūkęs dar iki suėmimo, apeliantas ir anksčiau tinkamai vaiku nesirūpino, neteikė išlaikymo (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Iš pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių bei byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantas (tėvas) iš esmės vaiku nesirūpino ir neaugino jo nuo gimimo, atsakovo gyvenimo būdas dėl girtavimo, nusikalstamos veikos (yra teisiamas 5 kartą), negali užtikrinti vaiko gerovės bei sukurti jam bent elementariai saugią aplinką, daro žalingą įtaką vaikui. Apelianto nesugebėjimas savikritiškai vertinti savo žalingo elgesio aplinkinių atžvilgiu nesuteikia pagrindo manyti, jog jo elgesys ateityje gali pasikeisti. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo neterminuotai jo, kaip tėvo valdžią sūnaus atžvilgiu. Tai, kad apeliantas tuos pačius įrodymus vertina kitaip, nei juos įvertino pirmosios instancijos teismas, nesudaro pagrindo teigti, jog teismas priėmė nepagrįstą sprendimą.

Pastebėtina, kad CK 3. 181 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog tėvų valdžios laikinas ar neterminuotas apribojimas gali būti panaikinamas, jei įrodoma, kad tėvai (tėvas ar motina) pakeitė savo elgesį ir gali auklėti vaiką, ir jei tėvų valdžios apribojimo panaikinimas neprieštarauja vaiko interesams. CK 3.182 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad ieškinį dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios apribojimas. Todėl pasikeitus situacijai ir apeliantui pakeitus gyvenimo būdą ir įpročius, t. y. išnykus neterminuoto apribojimo pagrindams, apeliantas turės galimybę kreiptis dėl neterminuoto apribojimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v. UAB “Baltijos laikas”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB “Litforina”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Esant paminėtoms aplinkybėms, keisti ar naikinti teismo procesinį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinio skundo argumentai atmestini, o Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Jurbarko rajono apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.