Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2020-01-08 · Administracinė byla Nr. I1-1117-541/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-01-08
Bylos Nr.
I1-1117-541/2020
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-03460-2019-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
Teisėjas
Jolanta Vėgelienė (pirm.)
Pareiškėjas
T. G., S. S.
Atsakovas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I3-1117-541/2020 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03460-2019-8 Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. G. ir S. S. (S. S.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas T. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K) (nuo 2019 m. balandžio 1 d. po reorganizacijos – Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN), priteisti 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. kovo 31 d., viso už 349 dienas (1 t., b. l. 1–19).

Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašoma iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2018 m. gegužės 16 d., viso už 462 dienas (1 t., b. l. 1–19).

Pareiškėjai paaiškino, kad buvo kalinami Lukiškių TI-K tame pačiame pastate, todėl dalis aprašomų patirtų pažeidimų, kuriuos skunde išdėstė bendra tvarka, taikytini vienodai abiems pareiškėjams.

Pareiškėjas T. G. nurodo, kad ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose Nr. 219, 334, 351, 144, 326, 297, 188, 348, 331, 164, 94, 18, 69, kuriose buvo viena dviaukštė lova, turėjusi dvi miegamąsias vietas.

Pareiškėjas S. S. nurodo, kad ginčijamu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo kalinamas kamerose Nr. 109, 209, 382, 123, 181, 105, 192, 111, 381, 116, 155, 107, 112, 122, 119, kuriose buvo šešios dviaukštės lovos, turinčios dvylika miegamų vietų, ir kameroje Nr. 223, kurioje buvo vienos vienaaukštės lovos, turinčios vieną miegamąją vietą.

Pareiškėjai nurodo, kad kameros, kuriose buvo kalinami pareiškėjai, neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, kadangi buvo kalinami negyvenamosiose, pagalbinėse patalpose, kuriose įrengtas orumą žeminantis sanitarinis mazgas – tualetas, buvo perteklinių baldų, kurie trukdė normaliam judėjimui, per didelis kalinamųjų skaičius, sudarytos antisanitarinės sąlygos. Pareiškėjų teigimu, kamerose jiems nebuvo suteikta gyvenamojo ploto, nebuvo galimybės normaliai judėti, kadangi kameros patalpa yra per maža, inventorius įrengtas netinkamai ir jo per daug, taip pat kamerose nepertraukiamai buvo laikoma per daug asmenų. Kameros gyventojų asmeninių drabužių džiovinimas, asmenininiai daiktai, kartu su laikomu maistu, dar labiau mažino kameros erdvę, judėti tarp inventoriaus buvo labai nepatogu, nes kiekvieną kartą teko kliudyti kito nuteistojo asmeninius daiktus arba sukelti triukšmą visoje kameroje. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo įrengtas kaip atskira patalpa ar kabina, sanitarinis mazgas buvo įrengtas nesandariai, neturėjo atskiros oro šalinimo sistemos ir garso izoliacijos, dėl ko pareiškėjams teko gyventi (valgyti, miegoti ir kt.) smarvėje, matant ir girdint, kaip kitas asmuo naudojasi tualetu. Dėl netinkamai įrengto sanitarinio mazgo pareiškėjams nebuvo užtikrinamas privatumas, tai pareiškėjams sukėlė baimę, kančią, nepilnavertiškumo jausmą. Pareiškėjų teigimu, sanitarinis mazgas yra savavališkas statinys, kuris nesuderintas su statybos specialistais, kėlė taip pat ir realią grėsmę. Pareiškėjas S. S. paaiškina, kad į Lukiškių TI-K buvo perkeltas 2017 m. vasario 8 d. ir nuo to laiko kiekvieną dieną buvo vedamas į pasivaikščijimo kiemą. Pareiškėjas S. S. pažymi, kad 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai. 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais buvo atliekami III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, kurie buvo atliekami be jokių papildomų apsaugos priemonių. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjai, vaikščiodami tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo. Įkalinimo įstaiga, suteikdama labai pavojingą aplinką, sukėlė didelį pavojų pareiškėjų gyvybei. Apie vykdomus darbus įspėti asmeniškai ar kolektyviai nebuvo, nei vienas (įskaitant ir darbininkus) nedevėjo jokių specialių apsauginių drabužių ir kaukių, nebuvo naudojamas vanduo dulkėms nusodinti, nebuvo jokios specialios technikos ir taros asbestcemenčio plokčšių lakštams ir nuolaužoms surinkti, jokių įspėjamųjų ženklų iškabinta nebuvo. Atliekamų darbų ir po atliktų šalinimo darbų nebuvo atlikti gyvenamosios aplinkos tyrimai plaušelių koncentracijai ore nustatyti, nors Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 20 d. įsakyme Nr. V-118 „Išorinės ir darbo aplinkos užterštumo asbestu stebėsenos 2009–2013 vykdymo apraše nustatyta, kad gyvenamosiose patalpose ir jos aplinkoje neturi būti nė vieno asbesto plaušelio“. Pareiškėjas S. S. papildo, jog asbestas pripažintas pirmos kategorijos kancerogenu, o asbesto sukeliamos ligos progresuoja ir yra nepagydomos. Dažniausios ligos: gerklų, plaučių (asbestozė), krūtinplėvės ir pilvaplėvės vėžys (mezotelioma), skrandžio vėžys, storosios žarnos vėžys ir kt. Dėl įkalinimo įstaigos neteisėtų veiksmų pareiškėjas pateko į žmonių rizikos grupę, sergančių onkologinėmis ligomis. Pareiškėjų teigimu, visose patalpose dėl silpnai šviečiančių lempučių arba jų trūkumo buvo prietema, kuri gadino regą. Pareiškėjai nurodo, kad neturtinę žalą patyrė ir dėl antisanitarinių sąlgygų, pelėsio ir drėgmės buvimo kamerose, dušo suteikimo tik vieną kartą per savaitę.

Atsiliepimas

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime prašo pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą (1 t., b. l. 98–109).

Atsakovės atstovas nurodo, kad Lukiškių TI-K kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti (konkreti lentynos tvirtinimo vieta gyvenamojoje kameroje nėra nustatyta), pakabos viršutiniams drabužiams kabinti priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys yra apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²). Stalo matmenys yra apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų. Kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai – atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2–4 lovos, yra įrengti stalų komplektai su dvejomis pasukamomis kėdėmis. Atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Atsakovės atstovo teigimu, toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitinka nustatytas įrengimo ir eksploatavimo taisykles.

Atsakovės atstovas taip pat nurodo, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257, Nr. 386–395 ir Nr. 406–426 sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad įstaigos kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Atsakovės atstovas pažymi, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto.

Atsakovės atstovas paaiškina, kad Lukiškių TI-K I-ojo, II-ojo, III-ojo gyvenamųjų korpusų, kur apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Šiferio lakštais padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai. Lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose yra tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskiria ir sveikatai nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliai įrengti prieš įsigaliojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugsėjo 28 d. nutarimui Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“. Nelaužomi šiferio lakštai ir kiti gaminiai žmogaus sveikatai nekenkia. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. I ir III korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte. Siekiant pagerinti suimtųjų ir nuteistųjų laikymo sąlygas Lukiškių TI-K buvo vykdomi planiniai statybos ir remonto darbai. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų, kurių, be kita ko, buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

Atsakovės atstovo teigimu, pareiškėjai savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjai kelia ginčą dėl atsakovės Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalimi, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis).

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio 3 dalį draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04).

Teismas atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėta administracinė byla Nr. I-5294-541/2019 pagal pareiškėjo T. G. skundą Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Minėtoje byloje priimtu 2019 m. gruodžio 4 d. sprendimu, kuris apskųstas apeliacine tvarka, pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies. Šiame spendime buvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 28 d. kilusios neturtinės žalos atlyginimo. Teismas šiame sprendime pasisakė dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo ir privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, todėl šia apimtimi pareiškėjo T. G. skundo dalis dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. kovo 31 d. dėl nurodytų aplinkybių paliktina nenagrinėta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 103 straipsnio 2 punkto pagrindu.

Pareiškėjas S. S. patirtą neturtinę žalą kildina iš ploto stokos kamerose, kurių plotą mažino jose esantis inventorius, baldai, kameroje kartu buvę asmenys ir kt.

EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. Tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.

Vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodiką ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017, 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017, 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-662/2017, 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1110-858/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1511-525/2017, 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2017, 2019 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-709-1062/2019).

Atsakovės atstovas pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas S. S., šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėjais laikytų asmenų skaičių (1 t., b. l. 98–109). Iš šių duomenų, kurių teisingumu teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas 2017 m. vasario 2 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. vasario 9 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 206, kurios plotas – 6,90 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas, vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 382, kurios plotas – 7,25 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. vasario 10 d. pareiškėjas išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2017 m. vasario 17 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 123, kurios plotas – 7,42 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas, vėliau pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 181, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; nuo 2017 m. vasario 18 d. iki 2017 m. vasario 23 d. kameroje Nr. 181 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 179, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. vasario 24 d. pareiškėjas išvyko į Utenos apskrities areštinę; 2017 m. kovo 3 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos apskrities areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 105, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. kovo 4 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 192, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. kovo 5 d. ir 2017 m. kovo 6 d. kameroje Nr. 192 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. kovo 7 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2017 m. kovo 31 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 111, kurios plotas – 7,45 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 381, kurios plotas – 7,28 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 2 d. kameroje Nr. 381 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 3 d. pareiškėjas išvyko į Utenos areštinę; 2017 m. balandžio 7 d. pareiškėjas atvyko iš Utenos areštinės į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 8 d. ir 2017 m. balandžio 9 d. kameroje Nr. 109 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 10 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 171, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 11 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2017 m. balandžio 21 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 116, kurios plotas – 7,49 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 22 d. ir 2017 m. balandžio 23 d. kameroje Nr. 116 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 155, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 25 d. kameroje Nr. 155 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. balandžio 26 d. kameroje Nr. 155 buvo kalinami du asmenys; 2017 m. balandžio 27 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2017 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 107, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugsėjo 27 d. kameroje Nr. 107 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. rugsėjo 28 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2017 m. gruodžio 14 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas – 7,28 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2017 m. gruodžio 15 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas – 34,71 m² ir kurioje buvo kalinami septyni asmenys; 2017 m. gruodžio 16 d. kameroje Nr. 258 buvo kalinami septyni asmenys; 2017 m. gruodžio 17 d. kameroje Nr. 258 buvo kalinami šeši asmenys; 2017 m. gruodžio 18 d. ir 2017 m. gruodžio 19 d. kameroje Nr. 258 buvo kalinami penki asmenys; 2017 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 258 buvo kalinami septyni asmenys; 2017 m. gruodžio 21 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2018 m. sausio 4 d. atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 122, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. sausio 5 d. perkeltas į kamerą Nr. 258, kurios plotas – 34,71 m² ir kurioje buvo kalinami 9 asmenys; 2018 m. sausio 6 d. ir 2018 m. sausio 7 d. kameroje Nr. 258 buvo kalinami 9 asmenys; 2018 m. sausio 8 d. pareiškėjas išvyko į Šiaulių tardymo izoliatorių; 2018 m. vasario 28 d. pareiškėjas atvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 119, kurios plotas – 7,31 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. kovo 1 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 223, kurios plotas – 6,83 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. kameroje Nr. 223 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. gegužės 16 d. pareiškėjas išvyko į Kybartų pataisos namus.

Iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo S. S. atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl šio pareiškėjo skundo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, kurį, be kita ko, mažino kamerose buvęs inventorius, neatitikimo teisės aktų reikalavimams atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas S. S. nurodo, kad pastarajam neigiamų išgyvenimų atsiradimą sąlygojo netinkamas sanitarinio mazgo įregimas (netinkama izoliacija, atskiros oro šalinimo sistemos nebuvimas). Dėl netinkamo įrengimo pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas bei teko kęsti blogą kvapą.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų „Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių“ (toliau – Taisyklės) 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje, be kita ko, turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa; ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybėms, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).

Tiek atsakovės atstovo atsiliepime, tiek atsakovės atstovo pateiktame Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio pranešime „Dėl S. S. skundo“ nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; Nr. 386–395; Nr. 406–417 ir Nr. 418–426 (1 t., b. l. 98–111). Kaip matyti iš šių duomenų, kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas S. S., sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis

Teismo vertinimu, sanitarinio mazgo įrengimas, atitveriant jį sienele ir užuolaidomis, Lukiškių TI-K kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, kadangi pareiškėjas S. S. didžiąją dalį laikotarpio praleido kartu su kitais asmenimis. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo S. S. teisių pažeidimu, kuris papildomai blogino jo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Kartu pažymėtina, kad dalį laikotarpio pareiškėjas S. S. praleido kamerose vienas, todėl šiomis dienomis pareiškėjo privatumo pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas S. S. skunde nurodo, kad sanitariniame mazge nebuvo atskiros oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonaus kvapo tekdavo patirti stresą.

Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma 134:2015), 17 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pareiškėjas S. S. skunde nenurodė, kad nebuvo sudarytos galimybės išvėdinti kameras. Pareiškėjas S. S. patirtą neturtinę žalą kildina dėl to, kad kamerose buvo blogas kvapas, tačiau pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tinkamai vėdinti patalpas ir išvengti kamerose tvyrojusio netinkamo kvapo. Įvertinus aktualų teisinį reguliavimą, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Vilniaus PN veiksmų dėl sanitariniame mazge neįrengtos oro šalinimo sistemos ir dėl kameroje tvyrojusio nemalonaus kvapo.

Pareiškėjai skunde taip pat nurodo, kad neturtinė žala kilo dėl to, jog kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, buvo blogas apšvietimas.

Teismas pažymi, kad LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

Pareiškėjai, teigdami, kad kamerose buvo antisanitarinės sąlygos, buvo drėgmė ir pelėsis, blogas apšvietimas, nenurodo nei konkrečių netinkamos būklės kamerų, nei datų, kada pareiškėjai buvo kalinami jose. Skunde jie taip pat aiškiai neišdėstė su galimais pažeidimais susijusių aplinkybių, tačiau apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginių išdėstymu. Remiantis byloje pateiktais duomenimis, matyti, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas (toliau – Vilniaus departamentas) atliko operatyviąsias patikras Lukiškių TI-K, kurių metu yra tikrinamos gyvenamosios vietos sąlygos (1 t., b. l. 123–140, 142–144, 146–167, 169–193, 195–199, 2 t., b. l. 1–11). Vilniaus departamento patikrinimų metu nustatyti pažeidimai yra fiksuojami ir nedelsiant šalinami. Be to, pareiškėjai teismui nepateikė duomenų, kad patys būtų kreipęsi į Vilniaus departamentą dėl nurodytų pažeidimų ištyrimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjų teiginiai dėl antisanitarinių sąlygų, pelėsio ir drėgmės buvimo, blogo apšvietimo kamerose laikomi nepagrįstais ir neįrodytais.

Pareiškėjai nurodo, kad neturtinę žalą patyrė dėl to, jog į dušą buvo išvedami tik vieną kartą per savaitę.

Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalį, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Higienos normos 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punkte taip pat nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad teisės aktuose yra įtvirtinamas mažiausias skaičius kartų, kai asmeniui turi būti suteikiama galimybė nusiprausti po dušu. Vis dėlto, remiantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų, privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie pareiškėjų sveikatos sutrikimus, dėl kurių jiems reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose.

Vilniaus PN 2019 m. gegužės 8 d. rašte Nr. 96-1820 ir 2019 m. rugpjūčio rašte pažymėta, kad Vilniaus PN suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaromos sąlygos ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti duše (1 t., b. l. 20–35). Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjai neteigė, kad jiems visai nebuvo užtikrinama teisė pasinaudoti dušu, priešingai ­– jie teigia, kad į dušą buvo vedami vieną kartą per savaitę, todėl sprendžiama, kad nurodytas teisinis reguliavimas dėl prausimosi kiekio suteikimo šiuo atveju nebuvo pažeidžiamas.

Pareiškėjas S. S. nurodo, kad 2017 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais buvo remontuojami I korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai, remonto metu buvo atlikti ir stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais buvo atliekami III korpuso pasivaikščiojimo kiemelių stogo dangos (asbestcemenčio) šalinimo ir keitimo darbai, kurie buvo atliekami be jokių papildomų apsaugos priemonių. Dėl asbesto šalinimo darbų visoje teritorijoje buvo nusėdusios asbesto plaušelių dulkės, o pareiškėjas, vaikščiodamas tuose pačiuose kiemeliuose, kur buvo atliekami minėti darbai, mankštinosi ir kvėpavo. Įkalinimo įstaiga, suteikdama labai pavojingą aplinką, sukėlė didelį pavojų pareiškėjo gyvybei.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. rugpjūčio 28 d. nutarimo Nr. 1163 „Dėl asbesto ir jo turinčių gaminių importo, gamybos ir naudojimo ribojimo“ 3.1 punktą, nuo 2001 m. sausio 1 d. draudžiama naudoti asbestcemenčio šiferio lakštus naujai statomose gyvenamosiose namuose ir visuomenės paskirties objektuose (ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose), tačiau atsižvelgiant į tai, kad Lukiškių TI-K 2001 metais buvo veikianti įstaiga, šis reikalavimas jai nebuvo taikomas. Pareiškėjas nepaaiškino, kokiu būdu nustatė galimą asbesto buvimą Lukiškių TI-K pastato konstrukcijoje. Pažymėtina, jog atsakovės atstovas nurodė, kad Lukiškių TI-K I-ojo, II-ojo, III-ojo gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti visi laikomi suimtieji bei nuteistieji, statinių konstrukcijose asbesto nėra. Pažymėjo, kad šiferio lakštais buvo padengti tik I, II korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrai, lakštai nėra laužomi, asbesto plaušeliai konstrukcijose buvo tvirtai surišti su užpildu, todėl jie į aplinką neišsiskirdavo ir sveikatai buvo nepavojingi. Pasivaikščiojimo kiemeliuose esančius stogelius pasiekti buvo įmanoma tik pastačius pakylą ar kopėčias. Atkreipė dėmesį, kad III-čio korpuso pasivaikščiojimų kiemelių kontūrų šiferio padengimas pilnai buvo pakeistas cemento pjuvenų (cetrio) plokšte, taip pat šiferio padengimas buvo baigtas keisti ir I-ojo korpuso pasivaikščiojimo kiemeliuose. Statybos darbai buvo atliekami laikantis statybos darbų saugos ir sveikatos reikalavimų, kurių, be kita ko, buvo laikomasi keičiant pasivaikščiojimų kiemelių kontūro šiferio padengimą. Nuteistieji ir suimtieji į pasivaikščiojimo kiemelius, kuriuose buvo atliekami statybos ir remonto darbai, nebuvo vedami. Šiferis nebuvo laužomas, jis buvo tvarkingai nuimtas ir sudėtas, todėl asbesto dulkių nebuvo ir suimtųjų (nuteistųjų) sveikatai pakenkti negalėjo. Susidariusios statybinės ir griovimo atliekos, tame tarpe ir šiferis, buvo surinktos į konteinerius ir išvežtos į atitinkamas atliekų surinkimo įmones.

Atsakovės atstovui paneigus šiuos pareiškėjo S. S. skundo argumentus teismas juos atmeta kaip nepagrįstus.

Apibendrinant nustatytas aplinkybes, pažymėtina, kad pareiškėjui S. S. 116,5 dienos Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis Lukiškių TI-K kamerose esančiais sanitariniais mazgais. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovei kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui, atsižvelgtina į tai, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjui netinkamos jo laikymo sąlygos sukėlė sveikatos negalavimus. Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgdamas į suformuotą teismų praktiką dėl tokio pobūdžio bylose priteistinų neturtinės žalos atlyginimo dydžių (pvz., LVAT 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4254-602/2018, 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1236-492/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2317-858/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1800-858/2018), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 180 Eur suma dėl neužtikrintos pareiškėjo teisės į minimalų plotą ir privatumą naudojantis tualetu yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo T. G. skundo reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. kovo 31 d., patirtą dėl minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti gyvenamojo ploto reikalavimo ir privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu palikti nenagrinėtą.

Likusią pareiškėjo T. G. skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo S. S. (S. S.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui S. S. (S. S.) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 180 Eur (šimtą aštuoniasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Likusią pareiškėjo S. S. (S. S.) skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Jolanta Vėgelienė