Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Vėgelienė

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 17 d. iki 2019 m. gegužės 28 d.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju kalintų asmenų skaičių (b. l. 10–17). Iš šių atsakovės atstovo pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas 2018 m. balandžio 17 d. atvyko į Lukiškių TI-K ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 219, kurios plotas – 6,90 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. balandžio 18 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 334, kurios plotas – 7,53 m² ir kurioje pareiškėjas iki 2018 m. balandžio 25 d. buvo kalinamas vienas; 2018 m. balandžio 26 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 351, kurios plotas – 8,10 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. balandžio 27 d. iki 2018 m. birželio 4 d. kameroje Nr. 351 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. birželio 5 d. iki 2018 m. birželio 11 d. kameroje Nr. 351 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. birželio 12 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 144, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. birželio 13 d. iki 2018 m. liepos 4 d. kameroje Nr. 144 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. liepos 5 d. iki 2018 m. liepos 6 d. kameroje Nr. 144 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. liepos 7 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d. kameroje Nr. 144 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugpjūčio 21 d. kameroje Nr. 144 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2018 m. rugpjūčio 22 d. kameroje Nr. 144 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugpjūčio 23 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 326, kurios plotas – 7,66 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. rugpjūčio 24 d. iki 2018 m. rugpjūčio 30 d. kameroje Nr. 326 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 297, kurios plotas – 8,08 m² buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 16 d. kameroje Nr. 297 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. rugsėjo 17 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 188, plotas – 7,56 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. spalio 9 d. kameroje Nr. 188 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 188 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. spalio 18 d. kameroje Nr. 188 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 19 d. perkeltas į kamerą Nr. 348, kurios plotas – 7,58 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. spalio 20 d. iki 2018 m. spalio 22 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. spalio 23 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. spalio 24 d. iki 2018 m. lapkričio 8 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 9 d. iki 2018 m. lapkričio 12 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2018 m. lapkričio 21 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. lapkričio 22 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki 2018 m. lapkričio 29 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2018 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. gruodžio 4 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 5 d. iki 2018 m. gruodžio 11 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. gruodžio 12 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 13 d. iki 2018 m. gruodžio 19 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; 2018 m. gruodžio 20 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2018 m. gruodžio 21 d. iki 2019 m. sausio 11 d. kameroje Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. sausio 12 d. iki 2019 m. sausio 17 d. kameroje Nr. 348 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. sausio 18 d. iki 2019 m. sausio 22 d. kamera Nr. 348 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 23 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 331, kurios plotas – 7,21 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 24 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 164, kurios plotas – 7,86 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. sausio 25 d. iki 2019 m. sausio 28 d. kameroje Nr. 164 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. sausio 29 d. kameroje Nr. 164 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. sausio 30 d. iki 2019 m. vasario 12 d. kameroje Nr. 164 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 13 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 94, kurios plotas – 7,94 m² buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. vasario 14 d. iki 2019 m. vasario 18 d. kameroje Nr. 94 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 19 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 18, kurios plotas – 7,38 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 20 d. ir 2019 m. vasario 21 d. kameroje Nr. 18 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. vasario 22 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 69, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. vasario 23 d. iki 2019 m. kovo 1 d. kameroje Nr. 69 buvo kalinami 2 asmenys; nuo 2019 m. kovo 2 d. iki 2019 m. kovo 22 d. kameroje Nr. 69 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. kovo 23 d. iki 2019 m. balandžio 28 d. kamera Nr. 69 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. balandžio 29 d. pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 165, kurios plotas – 7,94 m² ir kurioje pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. balandžio 30 d. iki 2019 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 165 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. gegužės 9 d. iki 2019 m. gegužės 23 d. kameroje Nr. 165 buvo kalinami 2 asmenys; 2019 m. gegužės 24 d. pareiškėjas išvyko į Kauno tardymo izoliatorių; 2019 m. birželio 6 d. pareiškėjas atvyko iš Kauno tardymo izoliatoriaus į Vilniaus pataisos namus (Lukiškių TI-K sektorių) ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 114, kurio plotas – 7,31 m² pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. birželio 7 d. perkeltas į kamerą Nr. 189, kurios plotas – 7,86 m² pareiškėjas buvo kalinamas vienas; nuo 2019 m. birželio 8 d. iki 2019 m. birželio 27 d. kamera Nr. 189 pareiškėjas buvo kalinamas vienas; 2019 m. birželio 28 d. išvyko į Vilniaus pataisos namus (Rasų g. 8).

Įvertinęs šias aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal nacionalinės teisės reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3,6 m². Pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą pagal Konvencijos reikalavimus būtų neužtikrinta, jeigu vienam asmeniui tenkantis kamerų plotas būtų mažesnis nei 3 m², neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto, t. y. 0,56 m². Iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina ir iš to, kad Lukiškių TI-K naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo užtikrintas privatumas tiek kameroje kartu buvusio asmens, tiek prižiūrėtojų atžvilgiu.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. Nr. V-82 įsakymu patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5 papunktyje nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Į šią EŽTT praktiką LVAT nuosekliai atsižvelgia analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.). Iš atsiliepime į skundą nurodytų duomenų apie pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kartu su juo kamerose buvusių asmenų skaičių, matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo šiose kamerose: Nr. 219, Nr. 334, Nr. 351, Nr. 144, Nr. 326, Nr. 297, Nr. 188, Nr. 348, Nr. 331, Nr. 164, Nr. 94, Nr. 18, Nr. 69, Nr. 165, Nr. 114 ir Nr. 189.

Vilniaus PN Turto valdymo skyriaus 2019 m. spalio mėnesio pranešime „Dėl T. G. skundo“ (toliau – Pranešimas) nurodyta, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengta sanitarinio mazgo patalpa su klozetu (b. l. 18–19). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose Nr. 252 – Nr. 257, Nr. 386 – Nr. 395, Nr. 406 – Nr. 417 ir Nr. 418 – Nr. 426 sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa yra atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o siekiant užtikrinti asmens privatumą, kamerose įrengtos užuolaidos, uždengiančios matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

Iš Pranešimo matyti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nebuvo įrengta kaip atskira kabina su durimis. Esant šioms aplinkybėms, yra pagrindas konstatuoti, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Šiuo atveju atsakovės atstovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, jog pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti tualetu buvo užtikrinta, nepaisant to fakto, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitiko formalius teisės aktų reikalavimus. Vadovaudamasis minėta teismų praktika, įvertinęs bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu ir pažeidė jo orumą.

Vilniaus PN nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai nėra visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, todėl teismo vertinimu, pareiškėjo teisės į privatumą neužtikrinimas blogino jo kalinimo sąlygas atžvilgiu visą ginčo laikotarpį, t. y. 424 dienas. Antra vertus, pažymėtina, kad, kaip byloje nustatyta, dalį laiko pareiškėjas kamerose praleido vienas, todėl šiomis dienomis jo teisių pažeidimas nebuvo toks intensyvus.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą sieja su netinkama kameros ventiliacija, kadangi kamerų vėdinimas per langus nėra efektyvus (žiemos metu vėdinant labai šalta, o vasaros metu, kai karšta, oras nejuda). Be to, dėl tinkamos ventiliacijos nebuvimo dėl kameroje džiaunamų rūbų kameroje būna drėgmė, kuri kenkia pareiškėjo sveikatai.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (toliau – Higienos norma HN 134:2015) 16.10 papunktyje nustatyta, kad kameros vėdinamos per langus, išskyrus kameras, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Byloje esantis Pranešimas patvirtina, kad yra sudaryta galimybė kameras vėdinti per langus, visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui, o kaliniai, kurie tinkamai vėdina kameras, išvengia didelio drėgmės susidarymo (b. l. 18–19). Teismas pagrindo abejoti šiais Pranešime dėstomais paaiškinimais, neturi. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo pretenzijos dėl kamerų ventiliacijos atmestinos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą taip pat kildina iš to, jog kuriose kamerose neveikė aliarmo mygtukai, tad norint išsikviesti pareigūną, tenka rankų krumpliais apie 20 minučių belsti į geležines kameros duris, kas yra nemalonu ir sukelia fizinius nepatogumus.

Teismas pažymi, kad TIĮET 14.4 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengtas aliarminis iškvietimas. Teisės aktai, reglamentuojantys tardymo izoliatorių veiklą, nenumato konkretaus laiko, per kurį pareigūnai privalo prieiti prie kameros, kurioje įjungtas aliarminis iškvietimas ar kurioje suimtasis ar nuteistasis kitais būdais kviečia prižiūrėtoją. Teismas kritiškai vertina pareiškėjo teiginius dėl nesuteiktos galimybės išsikviesti pareigūnų aliarminio iškvietimo pagalba. Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde nedetalizavo, kuriose konkrečiai kamerose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas ir nenurodė, kokiu aspektu aliarminio iškvietimo neįrengimas sukėlė jam neturtinę žalą. Teismas akcentuoja, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų susidūręs su grėsme, kurios būtų buvę galima išvengti pasinaudojus aliarminiu iškvietimu ar dėl to patyręs kitokių nepatogumų. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie jam pavojingas aplinkybes, kurios jo laikymo metu Vilniaus PN vertė pasinaudoti aliarminiu iškvietimu. Be to, atsakovės atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, leidžiantys iškviesti apsaugos ir priežiūros poste budintį prižiūrėtoją, tačiau suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai gadina šią signalizaciją. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog jam nebuvo užtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku, vertintini kaip deklaratyvūs ir nėra pagrindo pripažinti, kad dėl aliarminio iškvietimo neįrengimo pareiškėjas patyrė išgyvenimus, galinčius būti pagrindu neturtinei žalai atsirasti ir jai atlyginti.

Higienos normos HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte, be kita ko, nustatyta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius, ne dažniau kaip du kartus per mėnesį.

Atsakovės atstovo pateiktame Pranešime pažymėta, kad Vilniaus PN suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai buvo skalbiami centralizuotai, Vilniaus PN išduotas patalynės komplektas, asmeninis patalynės komplektas, asmeniniai apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę; drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) buvo grąžinami tą pačią dieną jau sausi; suimtųjų ir nuteistųjų viršutiniai drabužiai į skalbyklą buvo priimami vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“; suimtieji ir nuteistieji teikiama asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga galėjo pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą, suimtieji ir nuteistieji, kurie neturėjo asmeninėje sąskaitoje pinigų, galėjo išskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) nemokamai, bet ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, o švarkus striukes ar paltus - vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr.1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr.1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.

Kaip matyti iš Pranešime pateiktų paaiškinimų, rūbai ir patalynė skalbiami centralizuotai, todėl minėta įkalinimo įstaiga neprivalėjo sudaryti sąlygų skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius kamerose. Teismas abejoti, atsakovės atstovo pateiktais duomenimis neturi pagrindo, tad pareiškėjo pretenzijos šiuo aspektu atmetamos kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde, be kita ko, teisė, kad kamerose čiaupai buvo surūdiję, tad vandens atsigėrimui ar rūbų plovimui teko piltis per surūdijusį čiaupą.

Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad surūdiję čiaupai, nesiejo šių galimų pažeidimų su konkrečiai jam pasireiškusiomis neigiamomis pasekmėmis. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl surūdijusių čiaupų pareiškėjas kreipėsi į minėtos įkalinimo įstaigos pareigūnus, administraciją, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ir pan., todėl, nesant tokių duomenų, darytina išvada, kad pareiškėjas nurodyto nusiskundimo nepagrindė ir jo neįrodė (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017).

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog visą ginčo laikotarpį jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumus, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Byloje duomenų apie negrįžtamus pareiškėjo sveikatos pakitimus, kuriuos būtų sąlygojęs naudojimasis privatumo neužtikrinančiais sanitariniais mazgais Vilniaus PN ginčo laikotarpiu, taip pat nėra (b. l. 57–69). Įvertinęs aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgdamas į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgdamas į naujausią LVAT praktiką (žr. pvz.: 2019 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1831-525/2019, 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4143-629/2019, 2019 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje A-2299-525/2019, 2019 m. rugpjūčio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2261-502/2019), teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 590 Eur suma dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma 73 000 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo T. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui T. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 590 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.