- Teismas
- Klaipėdos apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2012-04-03
- Bylos Nr.
- 2-885-122/2012
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Elena Pauliukienė
- Atsakovas
- V. K.
- Ieškovas
- V. R.
- Trečiasis asmuo
- BUAB „Idea Plus“
- Advokatai
- Vytautas Garbačiauskas
- Kategorijos
- 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Elena Pauliukienė, sekretoriaujant Salomėjai Paulauskienei, dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Eligijui Karbauskui, atsakovui V. K. (V. K.), atsakovo atstovui advokato padėjėjui Vytautui Garbačiauskui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovui V. K. (V. K.), trečiajam asmeniui BUAB „Idea Plus“ bankroto administratoriui UAB „Viresita“ dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė 2011-04-20 pareiškimu kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo V. K. 12000 Lt skolą, 2773,91 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 14773,91 Lt sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir 111,00 Lt žyminio mokesčio. Kreditorė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštą skolininko turtui. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2011 m. balandžio 22 d. priėmė teismo įsakymą minėtai skolai išieškoti ir patenkino kreditorės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismo įsakymas skolininkui buvo įteiktas, bet neįsiteisėjo, nes skolininkas per įstatymo nustatytą terminą pateikė prieštaravimus, kuriuos teismas priėmė ir įpareigojo kreditorių pateikti ieškinį.
Ieškovė 2011-06-03 pateikė teismui ieškinį, prašydama priteisti iš atsakovo 12000,00 Lt skolos, 5,69 procentus, skaičiuojamus nuo 5000 Lt sumos nuo 2007-03-08 iki paskolos sumos grąžiunimo; 5,95 procentus, skaičiuojamus nuo 2000 Lt sumos nuo 2007-04-16 iki paskolos grąžinimo; 5 procentus palūkanų, skaičiuojamų nuo 5000 Lt sumos nuo 2007-08-01 iki skolos sumos grąžinimo; 5 procentų palūkanų, skaičiuojamų nuo 7000 Lt sumos nuo 2010-09-23 iki paskolos sumos grąžinimo; 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei priteisti iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovės atstovas ieškinio reikalavimus palaikė. Paaiškino, kad ieškovė paskolos sutartimis atsakovui paskolino 7000 Lt, kuriuos atsakovas įsipareigojo sugrąžinti. Tačiau ieškovei pareikalavus grąžinti skolą, jis gera valia neatsiskaitė, todėl prašo minėtą skolą priteisti. Pažymėjo, kad pinigų perdavimas yra užfiksuotas 2007-03-08 (5000 Lt) ir 2007-04-16 (2000 Lt) iš ieškovės Swedbank sąskaitos išrašo. Kadangi atsakovas iki šiol savo prievolės – atsiskaityti neįvykdė, prašo už naudojimąsi paskolos suma priteisti įstatymines ir, pagal Lietuvos banko skelbiamus duomenis, nuo paskolos sutarties sudarymo, ieškinyje nurodytas palūkanas. Atsakovas teigdamas, jog pagal susitarimą su ieškove, jų bendrovės darbuotojai atliko ieškovės bute remontą, o jis už darbą mokėjo ieškovės jam pervestais pinigais, bet nepridėjo jokių rašytinių įrodymų – rangos sutarties, apmokėjimo darbuotojams už darbą, darbų perdavimo – priėmimo aktų ir pan., todėl tai prašo vertinti, kaip atsakovo norą išvengti prisiimtos prievolės įvykdymo. Mano, kad atsakovas bando susieti tam tikras faktines aplinkybes su negrąžintais pinigais kitoje byloje. Šioje byloje nėra duomenų, kad ieškovė atsakovui už kažką turėjo sumokėti bei tokių duomenų atsakovas nepateikė. Pažymėjo, kad banko sąskaitoje užrašas „sąskaitos papildymas“ yra tik mokėjimo paaiškinimas. Vieni rašo „paskola“, kiti – „papildymas“. Kadangi pinigų perdavimo faktas yra patvirtintas, o duomenų, kad ieškovė būtų sudariusi sutartį su atsakovu dėl remonto darbų atlikimo, ar pats atsakovas ieškovei būtų dirbęs, nagrinėjamoje byloje nėra, kaip nėra pačio fakto apie pinigų sumokėjimą darbuotojams, todėl atsakovo prievolė atsiskaityti išlieka. Prašo ieškinio reikalavimus visiškai patenkinti ir priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas ir jo atstovas visiškai su ieškiniu nesutiko. Yra įsitikinę, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl negali būti patenkintas. Atsakovas nurodė, kad jo su ieškove nesiejo jokie paskoliniai sutartiniai santykiai bei jis nepasirašė jokių skolinių sutarčių, išskyrus akcijų pirkimo – pardavimo sutartį. Paaiškino, kad su ieškove yra buvę bendradarbiai, t. y. jis dirbęs techniniu direktoriumi, o ieškovė – vadybininke. Perkant iš vadybininkės akcijas, 2007-08-27 jai sumokėjo 5000 Lt ir tai yra patvirtinta sutartyje. Ieškovė akcijų sutarties niekad neginčijo ir jokių reikalavimų dėl nurodytos sumos nereiškė. Prašė teismo atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė teismui paskolos sutarties, sudarytos tarp šalių, kurios pagrindu galėtų reikalauti skolos grąžinimo. Nurodė, kad ieškovės minimu laikotarpiu, abu buvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkais ir ieškovė 2007-06-06 iš bendrovės pasiskolino 26639,99 Lt, kurie, kiek jam yra žinoma, nėra sugrąžinti. Vėliau, t.y. 2009 metais jis pardavė įmonę. Patikino, kad ieškovės per banką siųsti pinigai į jo sąskaitos papildymą buvę skirti tik abiejų žodžiu sutarto V. R. buto remontui, t. y. pirkti statybinėms medžiagoms, įrangai bei atsiskaityti su darbuotojais už atliktą darbą, kas ir buvo padaryta. Darbai ieškovės bute, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėda, pagal abiejų žodinį susitarimą prasidėjo 2007 metų pavasarį bei buvo atlikti tinkamai ir tai įrodo, jog ieškovė dėl to nereiškė jokių pretenzijų. Šiuo atveju mano, jog ieškovė tiesiog stengiasi kito sąskaita grąžinti dalį skolos bankrutuojančiai bendrovei, nes tariamą skolą prisiminė tik bankroto administratoriui pareikalavus sutartinės skolos grąžinimo. Prašo ieškinį, kaip nepagrįstą, atmesti.
Trečiojo asmens atstovas į posėdį neatvyko ir nepateikė atsiliepimo. Apie įvyksiantį procesą pranešta tinkamai, todėl byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant (b.l.96).
Liudytoja O. Š. patvirtino, kad jai dirbat UAB „(duomenys neskelbtini)“ bendrovės direktore, tarp V. R. ir V. K. buvo pasirašyta akcijų pardavimo sutartis ir buvo užpildyti visi reikiami dokumentai. Jokių ginčų ar nesklandumų dėl to nebuvo. Kiek pamena, akcijos įregistruotos tinkamai ir V. K. nebuvo skolingas V. R.. Teigė, kad su V. R. nebuvo draugės, bet bendravo šeimomis. Ieškovė gyveno pas savo tėvus. V. R. būsto remontą darė pagal žodinį susitarimą jų bendrovės darbuotojai, buvo perkami baldai, čiužiniai. Remonto darbai nebuvo perduoti pagal darbų atlikimo aktą, bet ant kasos orderių R. pasirašinėjo pati.
Liudytojas K. B. patvirtino, kad dirbant vadybininku, vykdė techninio direktoriaus nurodymus, pirko įvairias statybines medžiagas, įrangą ir vežė į V. R. butą (duomenys neskelbtini), buto remontui. Pinigus pirkiniams duodavo techninis direktorius V. K., o darbininkai pasakydavo, kiek ko reikia. Kiek išleido pinigų, ataskaitos nevedė ir darbų užbaigimo fakto neformino, nes vykdė tik nurodymus. Be to, V. R. tai nedomino. Jai buvo svarbu tik remontas. Kas ir kiek mokėjo darbininkams už darbą, jam nėra žinoma.
Siekiant teisingai išspręsti kilusį ginčą, būtina išsiaiškinti, kokios teisės normos reglamentuoja ginčo santykį. Byloje nėra pateikta įrodymų – atitinkamų sutarčių, - kurių pagrindu buvo skolinami pinigai, iš kurių būtų galima spręsti, kaip ir kokiomis sąlygomis atsakovui ieškovė suteikė paskolą. Byloje taip pat nėra jokių raštiškų ieškovės prašymų (sutarčių) atsakovui atlikti remonto darbus jos bute (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti. Esant pagrįstomas abejonėms ar nepaneigtiems priešingiems įrodymams dėl nustatytinų aplinkybių egzistavimo, tam tikras faktas nelaikytinas įrodytu. Šiuo atveju ieškovė nepateikė jokių duomenų apie paskolos sutarčių sudarymą, o jos byloje pateikta akcijų pirkimo – pardavimo sutartis neleidžia spręsti ir apie realaus paskolos sandorio buvimą. Todėl išklausęs abi ginčo šalis, jų atstovus, liudytojų parodymus, ir įvertinęs šalių nurodytus faktus bei pateiktus įrodymus, teismas nustatė, kad atsakovas įrodė, jog yra pagrindas ieškinio reikalavimus atmesti (Civilinio proceso kodekso 12, 178, 185, 189, 200, 226, 265 straipsniai).
Motyvuojamoji dalis
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.136 straipsnis numato civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus. Tam, kad dvišalis sandoris būtų sudarytas, būtina abiejų sandorio šalių suderinta valia (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.63 straipsnio 6 dalis). Dėl to dvišalis sandoris sukuria, pakeičia ar panaikina šalių subjektines teises bei pareigas ne anksčiau kaip nuo to momento, kada šalys laisvai išreiškė savo valią sudarydamos sandorį. Kuomet sudaroma dvišalė sutartis, ji sutarties šalims tampa privaloma taip pat nuo sutarties sudarymo momento, t. y. nuo sutarties akcepto, kuomet jį gauna oferentas, nebent šalys susitaria dėl kitokių konkrečios sutarties sudarymo bei jos įsigaliojimo sąlygų. Iki nurodyto momento šalys nesaistomos dar nesudarytos sutarties sąlygų, tačiau ikisutartiniuose santykiuose šalys privalo būti sąžiningos, kitaip privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.163 straipsnio 3 dalis).
Kilus tokio pobūdžio ginčui, būtina turėti omenyje kasacinio teismo formuojamą praktiką šiais klausimais. Kasacinis teismas, aiškindamas būtinus paskolos sutarties požymius (Civilinio kodekso 6.870 straipsnio 1 dalis), ne kartą yra išaiškinęs, kad esminiai paskolos sutarties elementai – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą ar kiekį daiktų. Tik esant šioms sąlygoms laikoma, kad atsirado šalių paskolos teisiniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. N. v. R. R., bylos Nr. 3K-3-203/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje H.-J. A. G. v. R. Š., bylos Nr. 3K-3-290/2011; kt.). Teismas sutinka su atsakovo nuomone, kad šias aplinkybes – pinigų perdavimą ir gavusio asmens įsipareigojimą juos grąžinti – nagrinėjamoje byloje turėjo įrodyti ieškovė (Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis). Bendroji rašytinės sandorio formos nesilaikymo padarinių taisyklė yra ta, kad rašytinės formos reikalavimo pažeidimas paprastai nedaro sandorio negaliojančio, tačiau nesilaikiusios įstatymo reikalaujamos rašytinės formos šalys netenka teisės remtis liudytojų parodymais įrodinėdamos sandorio sudarymo ir jo įvykdymo faktą (Civilinio kodekso 1.93 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, sandorio šalys, nesilaikiusios įstatymo reikalavimo sudaryti jį rašytine forma, kartu prisiima riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui. Sandorio sudarymo faktą šalis turi įrodyti leistinais įrodymais, pvz., rašytiniais ar daiktiniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. S. A., bylos Nr. 3K-3-377/2009).
Darytina išvada, kad šiuo atveju nėra ginčo dėl to, kad šalys nesudarė rašytinės paskolos sutarties, t. y. jos kartu prisiėmė riziką dėl sandorio įrodinėjimo kilus ginčui, nors fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų (Civilinio kodekso 6.871 straipsnio 1 dalis). Nustatyta, kad ieškovė 2007-03-08 iš savo asmeninės banko sąskaitos pervedė į atsakovo sąskaitą 5000 Lt, o 2007-04-16 – 2000 Lt, įrašydama „sąskaitos papildymas“ (b.l.5). Nė viena iš šalių šios aplinkybės neginčija. Taigi byloje nustatytas pirmas būtinas paskolos sutarties požymis – pinigų perdavimo faktas. Tačiau kitas paskolos sutarties elementas yra paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti tokią pat pinigų sumą. Nustatyta, kad mokėjimo paskirtis – ,,sąskaitos papildymas“, bet ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo įsipareigojimą grąžinti ieškovei jam sumokėtą sumą. Atsakovas, neneigdamas pinigų gavimo fakto, nurodo, kad tai buvo ne paskola, o kompensacija už statybinių medžiagų pirkimą, apmokėjimui už atliktus darbus jo pasamdytiems darbininkams, organizavimą suremontuoti jos butą. Taigi, šiuo atveju nenustatyta atsakovo įsipareigojimo grąžinti gautąją sumą ar fakto, kad jis būtų grąžinęs ar ketinęs grąžinti bent dalį ieškovės sumokėtos sumos. Anaiptol, liudytojai patvirtino atsakovo teiginius, jog ieškovės gyvenamojoje vietoje pinigų pervedimo laikotarpiu, atsakovui liepiant, buvo perkamos statybinės medžiagos, jos vežamos į ieškovės gyvenamąją vietą ir, atsakovo pastangomis, atliktas ieškovės buto remontas (Civilinio proceso kodekso 197, 200 straipsniai). Atsižvelgiant į tokias nustatytas bylos aplinkybes, teismas turi pagrindo manyti, kad vien faktas, jog ieškovė pervedė atsakovui pinigus, savaime neįrodo paskolos teisinių santykių buvimo. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą liudijantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009). Esant tokioms faktinėms aplinkybėms, labiau tikėtina, kad ieškovės atsakovui pervesti pinigai (sąskaitos papildymai) galėjo būti sumokėti kitu pagrindu, o ne dėl suteiktos paskolos. Tokiu būdu, ieškovei nepateikus jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolos grąžinimo, nesant įrodymų, patvirtinančių atsakovo įsipareigojimą grąžinti ieškovės pervestą sumą, taip pat kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių, paskolos sandorio sudarymo įrodymų, teismas turi pagrindo daryti išvadą, kad ieškovės pateiktas sąskaitos išrašas ir pinigų perdavimo atsakovei faktas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti buvus šalių paskolos teisinius santykius (Civilinio kodekso 6.193, 6.870, 6.871 straipsniai).
Išnagrinėjęs objektyviai, išsamiai ir visapusiškai visus esamus įrodymus, šalių, atstovų, liudytojų paaiškinimus, nenustačius vieno iš būtinų paskolos sutarties požymių – paskolos gavėjo (atsakovo) įsipareigojimo grąžinti paskolos davėjui (ieškovei) tokią pat pinigų sumą, teismas daro išvadą, jog ieškovės reikalavimas laikytinas neįrodytu, todėl atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178, 185, 187 straipsniai).
Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antrosios šalies, todėl atsakovui iš ieškovės priteistina 1300 Lt teisinei advokato pagalbai apmokėti (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnis). Be to, bylos medžiaga pagrindžia, kad teismas patyrė 23,00 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, kurios buvo apmokėtos iš valstybės biudžeto lėšų, todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovės valstybei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92 straipsnio 1 dalis).
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 92, 93, 259, 260, 265, 268, 270, 271 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovės V. R. 1300,00 Lt (vienas tūkstantis trys šimtai Lt ir 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovui V. K. (V. K.) ir 23,00 Lt (dvidešimt trys Lt ir 00 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės biudžetą, mokamą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (į.k. 188659752) į Swedbank, AB sąskaitą Nr.LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant įmokos kodą „5660“ ir paskirtį - „bylinėjimosi išlaidos“.
Sprendimas per 30 dienų po jo paskelbimo gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.