Šiaulių apygardos teismo nutartis, 2A-663-124/2012

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2012-11-14
Bylos Nr.: 2A-663-124/2012
Teisminio proceso Nr.: 2-29-3-00598-2012-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jolanta Badaugienė, Laisvė Aleknavičienė (pran.), Rasa Bartašienė
Ieškovas: J. P.
Atsakovas: UAB „Mažeikių autobusų parkas“

Kategorijos

11.9.5pavadinimo nepavyko patikrinti
14.7pavadinimo nepavyko patikrinti

Pranešėja L. Aleknavičienė Civilinė byla Nr. 2A-663-124/2012

Teisėjas S. Gerybienė Teisminio proceso Nr.2-29-3-00598-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 11.9.5,14.7. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 14 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Laisvės Aleknavičienės,

kolegijos teisėjų Jolantos Badaugienės, Rasos Bartašienės,sekretoriaujant I. Maslovienei,dalyvaujant ieškovei J. P., jos atstovui adv.V. P.,atsakovo atstovei adv. V. V.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. P. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-986-636/2012 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui UAB „Mažeikių autobusų parkas“ dėl neteisėto atleidimo iš darbo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė J. P. ieškiniu (1 t., 1–4 b. l.) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti atsakovo direktoriaus 2012-02-10 įsakymą Nr.10P „D. J. P. atleidimo iš darbo“ pagal LR DK 127 str. 1 d. kaip priimtą be teisėto pagrindo ir pripažinti, kad ieškovė buvo atleista iš vyresnės buhalterės pareigų pagal LR DK 129 str. 1 dalį, priteisti 4 mėnesių dydžio vidutinį darbo užmokestį už įspėjimo apie atleidimą laikotarpį – 8107,68 Lt, vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą – 2026,92 Lt ir papildomą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį tuo atveju, jei teismo sprendimas įsiteisės vėliau nei per 4 mėnesius nuo atleidimo iš darbo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, kad 2011-11-22 pas atsakovą pradėjo dirbti vyresne buhaltere pagal neterminuotą darbo sutartį. 2012-01-13 ieškovė buvo iškviesta pas bendrovės direktorių ir paprašyta pasiaiškinti dėl užklausimų išsiuntinėjimo valstybės institucijoms. Ieškovė paaiškino, kad tokius veiksmus ji atliko, nes to reikalauja jos pareigybės ir tai padarė savo tiesioginio vadovo nurodymu. Įmonės vadovas pareikalavo pasiaiškinti raštu ir užsiminė apie griežčiausią nuobaudą. Ieškovė parašė pasiaiškinimą ir pateikė įmonės vadovui. Pasibaigus darbo dienai ieškovė pasijuto blogai, todėl jai buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas. Apie nedarbingumo pažymėjimą ieškovė informavo savo tiesioginį vadovą.

2012-02-10 grįžusi į darbą ieškovė J. P. sužinojo, kad jos įėjimo į darbovietę apsaugos kodas panaikintas, kad jos darbo vietoje dirba kita buhalterė – V. R.. Neišlaikiusi tiesioginės vadovės spaudimo, ieškovė parašė prašymą, kurio sąmoningai neužbaigė, nenurodė darbo sutarties pasibaigimo pagrindo. 2012-02-10 ieškovė buvo atleista iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d., t. y. darbuotojo prašymu ir tada ieškovė suprato, kad atsakovas ją apgavo. Kadangi ieškovės laikino nedarbingumo laikotarpiu buvo priimtas naujas darbuotojas, tokiu būdu buvo pažeista LR DK 133 str. 2 d. numatyta garantija. Kadangi ieškovė iš darbo buvo atleista tą pačią dieną, todėl nebeturėjo galimybės per įstatymo nustatytą terminą atšaukti savo pareiškimo. Atsakovo inicijuotas darbo sutarties nutraukimas ieškovės prašymu buvo apsimestinis, nes atsakovo veiksmai rodo, kad faktiškai iš darbo ieškovė buvo atleista darbdavio iniciatyva, nesant ieškovės kaltės ir nepritaikius jai jokių įstatyme numatytų garantijų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškinį (1 t., 18–20 b. l.) atsakovas UAB „Mažeikių autobusų parkas“ su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ieškovė, 2011 m. gruodžio mėnesį, nesuderinusi su įmonės vadovais, išsiuntinėjo užklausimus valstybės institucijoms, t. y. valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM ir LR susisiekimo ministerijai bei Valstybinei darbo inspekcijai. Ieškovė negalėjo paaiškinti įmonės vadovui, kodėl ji nesuderinusi su tiesiogine vadove išsiuntė užklausas valstybinėms institucijoms, todėl įmonės vadovas paprašė jos susidariusią situaciją paaiškinti raštu. Nuo 2012 m. sausio 13 d. ieškovė darbe nebepasirodė. Ieškovė tiesioginei vadovei keletą kartų pasakė, kad į darbą ji nebegrįš dėl silpnos sveikatos, kad darbo krūvis jai yra per didelis, o pareigos sunkiai atliekamos. Atsakovo įmonėje 2011 metais buvo įgyvendinti struktūriniai pertvarkymai, sumažintas darbuotojų skaičius, ieškovės ligos laikotarpiu darbuotojų, kurie galėtų atlikti ieškovės darbus, bendrovėje nebuvo, todėl buvo priimta nauja buhalterė. Ieškovė iš darbo buvo atleista pačios prašymu, laikantis visų LR Darbo kodekso reikalavimų.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Mažeikių rajono apylinkės teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu (2 t., 14–30 b. l.) ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovės J. P. atsakovui UAB „Mažeikių autobusų parkas“ 2500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas nurodė, kad UAB „ Mažeikių autobusų parkas“ ir J. P. 2012-02-10 nutraukė darbo sutartį pagal LR DK 127 str. 1d., jokių nesutikimų ar prieštaravimų nutraukiant darbo sutartį ieškovė nepareiškė. Teismas nurodė, kad tuo metu, kai ieškovė parašė prašymą atleisti ją iš darbo, bendrovės vadovas sirgo, kai ieškovė parašė pareiškimą išeiti iš darbo, pavaduojantis direktorių J. K. ir direktorius L. K. dėl P. atleidimo iš darbo aplamai nekalbėjo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės santykiai su l. e. direktoriaus pareigas J. K. buvo normalūs, jokio priešiškumo ar nusistatymo prieš ieškovę nebuvo. Liudytoja L. Z. paliudijo, jog ieškovė parašė pareiškimą, atsakovas paruošė įsakymą, tada direktoriaus pareigas ėjo pavaduotojas J. K., kuris tą dieną iš ryto buvo darbe, tačiau apie 9 val. išvažiavo į Šiaulius darbo reikalais ir grįžo po pietų; iš ryto P. nebuvo užėjusi nei pas ją, nei pas direktorių, tą dieną V. J. jai nedavė jokio nurodymo skubiai forminti J. atleidimą; nebuvo jokio skubėjimo; J. dirbo pilną darbo dieną, ji ją žymėjo darbo apskaitos žiniaraštyje ir už tai ji gavo atlyginimą; nei anksčiau, nei vėliau jai niekas nebuvo davęs nurodymo atleisti J. iš darbo; tokio nurodymo nebuvo davęs nei direktorius K., todėl teismas konstatavo, kad J. P. išėjo iš darbo savo laisva valia pati apsisprendusi, be jokios prievartos, priverčiant ją rašyti pareiškimą. Teismas nurodė, kad liudytojos G. ir V. R. nurodytos aplinkybės taip pat įrodo ieškovės apsisprendimą išeiti iš darbo savo noru. Kad ieškovė apsisprendė savo noru išeiti iš darbo patvirtino ir liudytojos V. J. parodymai. Teismas nurodė, kad ieškovės tiesioginė vadovė galėjo siūlyti ieškovei rašyti prašymą, tačiau tik pati ieškovė galėjo apsispręsti, likti dirbti ar nelikti dirbti, nes tai yra jos laisvos valios kompetencijoje ir per jėgą niekas negali priversti parašyti pareiškimo atleisti iš darbo, juolab, kad atleidinėja iš darbo ne V. J., o direktorius.

Teismas nelaikė esmine aplinkybe tai, kad į ieškovės jos darbo vietą buvo priimta dirbti kita buhalterė ir ieškovei nebebuvo kur dirbti, nes pastaroji sėdėjo jos darbo vietoje. Bendrovėje nėra nustatyta, kiek buhalterių gali dirbti, į darbą galėjo būti priimta tiek buhalterių, kiek buvo būtina darbui tinkamai atlikti, ieškovė ilgai sirgo, liudytojai parodė, kad buvo metų galas, privalu būtinai sudaryti balansus, žmogaus, galinčio atlikti šį darbą nebuvo, todėl atsakovas ir priėmė naują buhalterę neterminuotam laikui, nes niekas laikinam darbui nebūtų darbinęsis. Jei ieškovė būtų nusprendusi pasilikti dirbti, atsakovas būtų suteikęs jai kitą darbo vietą, tačiau ieškovė pati apsisprendė išeiti iš darbo ir pati parašė pareiškimą bei patikslintą pareiškimą laisva valia. Kad ieškovė specialiai neužbaigė pareiškimo, nenurodydama atleidimo pagrindo, tokiu būdu ieškovė J. P. pažeidė LR DK 35 straipsnyje nustatytą imperatyvą laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė.

Ieškovė J. P. apeliaciniu skundu (t. 2, 31–39 b. l.) prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą–ieškinį tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovo pateikti dokumentai įrodo, kad bendrovėje buvo įsteigtas vienas vyresnio buhalterio etatas su 2500 Lt atlyginimu, ir darbo sutartis su V. R., neabejotinai patvirtina ieškovės teiginius, kad jos atleidimui iš darbo darbdavio iniciatyva, jau buvo pasiruošta J. P. nedarbingumo laikotarpiu, todėl darbo sutarties nutraukimas pagal LR DK 127 str. 1 d. yra be jokio teisėto pagrindo.

2. V. R. buvo priimta neterminuotai, nes nesutiko dirbti laikinai, jai perdavė ieškovės darbo vietą, kompiuterį, apsaugos kodą. V. R. pasirašė darbo sutartį tik todėl, kad jai buvo pasakyta, jog ieškovė į darbą negrįš. Liudytoja V. J. reikalavo skubėti rašyti prašymą, tačiau ieškovė norėjo pasitarti su įmonės vadovu ir tik tada rašyti prašymą atleisti iš darbo. V. J. dar prieš susirgimą pradėjo regzti planus, kaip atsikratyti ieškove.

3. J. K. ragino ieškovę nesikarščiuoti ir pirmiausiai pasveikti, todėl aplinkybė, kad darbo sutartį nutraukė net nepasikalbėjęs su ieškove, tik patvirtina, kad jis buvo įkalbėtas V. J., ir dar nedarbingumo laikotarpiu nusprendęs nutraukti darbo sutartį pirmą darbingumo dieną.

4. Teismas bylos įrodymus interpretavo ir įvertino savitai bei išimtinai atsakovo naudai ir tai darė net nekreipdamas dėmesio, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje nurodytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo tų aplinkybių, kurios yra nurodytos aprašomojoje sprendimo dalyje.

5. Teismas išsamiai netyrė ir nevertino, ar atsakovas elgėsi teisėtai, protingai ir sąžiningai, priimdamas iš ieškovės prašymą atleisti ją iš darbo tą pačią dieną pagal LR DK 172 str. 1 d. ir prašymą patenkindamas, kadangi to paties straipsnio 4 d. nustato minimalų 3 darbo dienų terminą, per kurį ieškovė turėjo nevaržomą teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį.

6. Teismas nevertino, ar atsakovas, nesuteikdamas ieškovei darbo vietos ir darydamas jai psichologinį spaudimą pasielgė teisėtai, spręsdamas klausimą dėl jos atleidimo.

7. Teismas nesilaikė teismų praktikos, nes byloje esančius įrodymus įvertino pažeisdamas LR CPK 178 str. nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. šališkai, o ne pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. 2, 49–54 b. l.) atsakovas UAB „Mažeikių autobusų parkas“ prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad laisvų darbo vietų atsakovės bendrovėje buvo, nes vykdant struktūrinius pertvarkymus ir taupant bendrovės lėšas, iki minimumo buvo sumažintas darbuotojų skaičius. Darbo vieta ieškovei būtų buvusi suteikta, jeigu tik ji būtų norėjusi dirbti atsakovo bendrovėje. L. e. p. direktorius J. K. teisme paaiškino, kad nebuvo priešiškai nusiteikęs ieškovės atžvilgiu, nes niekada su ja nekonfliktavo ir jokių nusiskundimų dėl jos darbo nebuvo girdėjęs, todėl jokio išankstinio nusiteikimo ieškovės atžvilgiu neturėjo. Ieškovė neprisiima atsakomybės dėl išėjimo iš darbo, bandydama įrodyti, kad dėl atleidimo iš darbo kalti atsakovo darbuotojai, sutrukdę jai išreikšti tikrąją valią. Bendrovėje yra patvirtintas pareigybių sąrašas, tačiau nėra nustatyta, kiek darbuotojų kiekvienoje pareigybėje gali dirbti. Kaip teisme paaiškino l. e. p. direktorius J. K., jis dar vieną vyresnę buhalterę priėmė į darbą atsiradus būtinumui, nes darbuotojo, kuris galėtų pavaduoti ieškovę jos nedarbingumo laikotarpiu, nebuvo. V. J. paprašė ieškovės parašyti pareiškimą po to, kai ji pareiškė, kad nebedirbs. Tai laikyti psichologiniu spaudimu būtų neprotinga. Darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris dienas nuo prašymo padavimo dienos. Tačiau, kai darbuotojas prašyme dėl atleidimo iš darbo nurodo konkrečią atleidimo iš darbo dieną ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą ir atleisti nuo pareiškime nurodytos datos.

Motyvuojamoji dalis

I. A. instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje ieškovė, jos atstovas palaikė apeliacinį skundą, o atsakovo atstovė prašė atmesti pateiktą apeliacinį skundą

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis LR CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra LR CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovė dirbo atsakovo įmonėje pagal 2011-11-22 neterminuotą darbo sutartį Nr. 393 vyresne buhaltere (I t.,5b.l.). 2012 02 10 ieškovės prašymu, t.y. pagal DK 127 str. 1 d. darbo sutartis nutraukta. Darbo sutarties nutraukimo metu darbo sutartyje pasirašė abi šalys. Ieškovė ginčija šį atleidimo iš darbo pagrindą, motyvuodama tuo, kad prašymą atleisti iš darbo savo noru parašė psichologinio spaudimo įtakoje, o taip pat jos laikino nedarbingumo metu buvo neišsaugota jos darbo vieta, priimta kita darbuotoja, todėl esant šioms aplinkybėms ji buvo priversta paduoti prašymą atleisti iš darbo, tuo tarpu atsakovas nesiaiškino, ar šis prašymas atitiko jos valią. Nurodo, kad jos prašymas buvo neišbaigtas. Apeliantė nurodo, kad esant šioms aplinkybėms jos valios nutraukti darbo sutartį nebuvo, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atleidimas yra teisėtas nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Kolegija nesutinka su šiais apeliantės argumentais .

Darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuris gali pasibaigti abiejų šalių susitarimu, vienos šalies valia ar iniciatyva. Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Nutraukti neterminuotą darbo sutartį pagal DK 127 str.1d.galima, kai yra nustatytas pagrindas–darbuotojo valia. Darbuotojo valia nutraukti darbo sutartį turi būti pareikšta savanoriškai, be kitos darbo sutarties šalies, t.y. darbdavio įtakos ar įsikišimo. Kolegija konstatuoja, kad pripažinti, jog darbuotojas pareiškimą dėl neterminuotų darbo santykių nutraukimo pagal DK 127 str. 1 d. parašė savanoriškai, galima tuo atveju, jeigu darbdavys jokiais būdais (net ir siekdamas švelninti darbuotojo padėtį dėl pastarojo atliktų kaltų veiksmų) neparodė atitinkamos iniciatyvos ir tuo neprivertė darbuotojo rašyti pareiškimą. Nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu galima, kai noras ir iniciatyva nutraukti darbo sutartį buvo paties darbuotojo, o ne darbdavio. Objektyvizuota darbuotojo valia – pareiškimo nutraukti darbo sutartį darbdaviui pateikimas. Darbo santykius reglamentuojančios teisės normos nenustato detalaus pareiškimo nutraukti darbo sutartį turinio, tačiau įstatymo reikalavimai ir šiuo klausimu suformuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika leidžia daryti išvadą, kad pareiškimas turi būti pateikiamas raštu, nurodant jame pareiškimo surašymo ir pageidaujamą atleidimo datą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. v. Pravieniškių gydymo ir pataisos namai, bylos Nr. 3K-3-613/2006; 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas,bylos Nr. 3K-3-358; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Tai – minimalūs reikalavimai, kuriuos turi atitikti pareiškimas nutraukti darbo sutartį. Kartu pareiškime gali būti nurodomos ir kitos aplinkybės (pvz., konkretus DK straipsnis, kurio pagrindu darbuotojas prašo jį atleisti, priežastys, dėl kurių darbuotojas pageidauja nutraukti darbo sutartį), iš kurių galima būtų spręsti, kokiu konkrečiu pagrindu jis siekia būti atleistas. Ieškovė nurodo, kad ji nebaigė savo pareiškimo, tačiau iš pareiškimo turinio akivaizdu, kad ji prašo nutraukti darbo santykius pagal pareiškimą savo valia nuo konkrečios datos, t.y. nuo 2012 02 10 d. Pareiškime nurodyta ir jo surašymo data. Įstatymas nereikalauja nurodyti straipsnį , kurio pagrindu nori būti atleistas darbuotojas .Taigi ieškovės pareiškimas atitiko įstatymo reikalavimus ir galėjo būti priimtas darbdavio. Apeliantė nurodo, kad teismas netyrė, ar atsakovė elgėsi teisėtai, protingai, sąžiningai, priimdama iš jos prašymą tą pačią dieną atleisti iš darbo. Darbuotojas savo subjektinėmis teisėmis disponuoja savarankiškai ir turi teisę nurodyti bet kurią pasirinktą darbo sutarties nutraukimo datą. LR DK 127 str. 1 d. numatytas 14 dienų terminas yra nustatytas darbdavio naudai, kad per įspėjimo terminą jis galėtų susirasti kitą darbuotoją vietoj išeinančiojo. Todėl pagal susiklosčiusią teismų praktiką minėta norma nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai nustatyto įspėjimo termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 02 d. nutartis Nr.3-3-464/2009 ). Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus teisę nutraukti darbo sutartį, ji pasibaigia, ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Kadangi nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė atsakovui pareiškimą dėl atleidimo iš darbo, o atsakovas sutiko atleisti ieškovę nuo tos pačios dienos, atsakovas atleidimo iš darbo pagrindu pagrįstai nurodė būtent DK 127 str. 1 d.Šiuo atveju atsakovo darbdaviui buvo žinoma, kad ieškovės sprendimas nutraukti darbo sutartį buvo susiformavęs iš anksčiau todėl esant ieškovės sprendimui nutraukti nuo konkrečios datos, atsakovas elgėsi teisėtai, pagrįstai.

Ar buvo darbuotojo valia nutraukti darbo santykius įmonėje sprendžiama iš darbuotojo valios pareiškimo aplinkybių, formos ir kitų svarbių konkrečiai bylai duomenų. Darbuotojo valia dėl atsisakymo nuo darbo santykių turi susiformuoti laisvai, be neteisėtos įtakos. Tai turi būti suprantama kaip teisei priešingas darbdavio kišimasis į darbuotojo valios formavimąsi. Darbdavys turi teisę reikšti darbuotojui pagrįstus priekaištus dėl netinkamo darbo. Jie gali būti reiškiami tik teisėtais būdais ir priemonėmis. Jeigu darbdavys turi pagrindą pats savo iniciatyva nutraukti darbo santykius su darbuotoju dėl pastarojo kaltės, tai vien darbdavio pasiūlymo darbuotojui faktas parašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru nepripažintinas neteisėtu veikimu. Turi būti nustatyta, ar darbdavio siūlymas nutraukti sutartį savo noru tokiu atveju nebuvo jėga primetamas darbuotojui.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, kokia buvo tikroji šalių valia nutraukiant darbo sutartį. Ieškovė savo valią išreiškė 2012-02-10 prašyme (pareiškime) dėl atleidimo iš darbo (1t., 24 b. l.). Pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai, apklausti liudytojai J. K., V. J., V. R., J. G. nepatvirtino ieškovės išdėstytų aplinkybių, kad ji prašymą dėl atleidimo iš darbo buvo priversta pasirašyti prieš savo valią.

Ieškovė nurodo, kad jai buvo daromas psichologinis spaudimas dėl darbo santykių nutraukimo. Nagrinėtu atveju nenustatytas grasinimas ieškovei, kaip faktas, pasireiškiantis fizine, psichine prievarta ar kitais neteisėtais veiksmais. Bylos duomenimis nustatyta, kad prieš susergant ieškovei, jai buvo pareikšti priekaištai dėl netinkamos darbo pareigos atlikimo, dėl netinkamai pateiktų užklausų valstybinėms institucijoms. Tačiau pareikšti priekaištai dėl trūkumų darbe nebuvo išreikšti tokiu būdu ir forma, kad vertintini kaip neteisėtai paveikę ieškovės apsisprendimą rašyti pareiškimą dėl išėjimo iš darbo. Pagal priekaištų apimtį, jų reiškimo pagrindą ir aplinkybes, jie išreikšti teisiškai priimtina forma, todėl nevertintini kaip neteisėtai ir lemiamai paveikę ieškovės apsisprendimą. Įmonės vadovas L. K., apklaustas byloje liudytoju patvirtino, kad nebuvo priešiškai nusiteikęs ieškovės atžvilgiu, o jos atleidimo dieną sirgo, todėl neturėjo galimybės ir neįtakojo ieškovės išėjimo iš darbo, be to nepatvirtino , kad už netinkamą pareigos atlikimą buvo manoma ieškovę atleisti iš darbo(1t., 91-92 b. l.).Analogiškai teigė ir liudytojas J. K., atleidimo dieną atlikęs direktoriaus pareigas. Apleliantė nurodo, kad parašyti pareiškimą išeiti iš darbo vertė jos tiesioginė vadovė V. J.. Šias aplinkybes tiek ieškovė, tiek liudytoja apklausta V. J. aiškino skirtingai. V. J. teisme tvirtino, kad grįžus po nedarbingumo, ji ieškovės paklaususi : „ ar dirbsime kartu?“, kadangi iš pavaduojančio vadovo buvo girdėjusi, jog ieškovė nebedirbs įmonėje. Ieškovei pasakius, kad nebedirbs, pasakiusi, kad ši rašytų pareiškimą ir darbą perduotų priimtai naujai buhalterei. Liudytoja parodė, kad tą dieną užėjusi į kabinetą tik pasiteiravo , ar ieškovė jau parašė pareiškimą. Liudytoja J. G. taip pat patvirtino, kad ligos laikotarpiu vadovė V. J. teiravosi, ar ieškovė nepaliko prašymo, o ieškovei grįžus į darbą, V. J. sakiusi, kad jei ieškovė nebedirbs, tai tegul parodo V. R., kaip dirbti su programa (1 t.,80 b. l.) .Nurodytos aplinkybės, kad nedarbingumo laikotarpiu vadovė teiravosi, ar ieškovė nepaliko pareiškimo, pasiūlė parašyti pareiškimą, negali vertinama kaip neteisėtas veikimas. Teismas nenustatė, kad siūlymas nutraukti darbo sutartį buvo jėga primestas ieškovei. Kadangi ieškovė ir V. J. šias aplinkybes aiškina skirtingai, apie ieškovės valios susiformavimą nutraukti darbo santykius spręstina iš kitų pirmosios instancijos teisme surinktų įrodymų. Liudytojas J. K., teisme patvirtino, kad ieškovė apie sprendimą nutraukti darbo santykius jam jau buvo išsakiusi anksčiau, užėjusi pas jį nedarbingumo laikotarpiu, todėl gavęs pareiškimą pagrįstai manė, kad šis prašymas yra ieškovės susiformavusi valia nutraukti darbo santykius (1t., 82 b. l.). Ieškovė neneigė, kad toks pokalbis buvo su šiuo liudytoju. Apie ieškovės apsisprendimą nutraukti darbo santykius teisme patvirtino liudytoja V. R. , kuri apklausos teisme metu buvo nutraukusi darbo santykius su įmone, parodydama, jog atėjusi į darbą ieškovė jai pasakiusi, kad rašysianti pareiškimą atleisti iš darbo (1t.,83-84 b.l.) . Liudytoja L. Z. patvirtino aplinkybę, kad pati ieškovė jai pateikė pareiškimą atleisti iš darbo, o vėliau jį perrašė, patikslindama tekstą, t.y. išbraukdama žodį „nuo“. Pažymėtina, kad pareiškimas nėra vizuotas ieškovės vadovės. Ieškovės tolesni veiksmai- naujai priimtos buhalterės apmokymas dirbti su buhalterine programa, kuris truko visą dieną, keletą kartų tą pačią dieną pateikimas pareiškimo atleisti iš darbo, darbo sutarties pateikimas pasirašyti vadovui, ieškovės neapsilankymas pas vadovą, šiam grįžus į darbą, ieškovės pasirašymas ant atleidimo įsakymo, darbo priemonių perdavimas, pasirašymas ant akto, patvirtina, kad ieškovė aiškiai išreiškė savo valią nutraukti sutartį pagal jos paduotą pareiškimą. Ieškovė pati teisme patvirtino, kad supratusi esanti darbe nebereikalinga, nusprendė parašyti pareiškimą, ir kaip nurodė pati ieškovė, atleidimo motyvą manė sugalvosianti vėliau. Gavus pareiškimą su jame nurodyta darbo sutarties nutraukimo data, darbdaviui sutinkant atleisti nuo šios datos, jam atsiranda pareiga įforminti darbuotojos atleidimą. Šiuo atveju pati ieškovė paruošė prašymą, jį net vėliau perrašė, pati nurodė darbo sutarties nutraukimo datą. Pareiškimui nėra keliami kiti specialūs reikalavimai, savo formą jis atitiko prašymui keliamus reikalavimus, nes jame nurodyti reikalingi duomenys. Įstatymas nereikalauja nurodyti darbo sutarties nutraukimo motyvą.

Pripažinus, kad ieškovė pati priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, laikytina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė nevaržoma pasirinko ir jai tinkamą darbo sutarties nutraukimo su atsakove datą, o nurodydama konkrečią atleidimo iš darbo datą, tuo pačiu atsisakė savo teisės per tris dienas atšaukti savo prašymą dėl darbo santykių nutraukimo. Taip pat sprendžiant dėl ieškovės tikrosios valios turinio, jos išraiškos, atsižvelgtina ir į ieškovės pareigybinį statusą, išsilavinimą, ilgametę darbo patirtį.

Pažymėtina, kad ieškovė neprašė darbo sutarties nutraukimą pripažinti neteisėtu ir grąžinti ją į darbą, o tik reikalavo pakeisti atleidimo iš darbo pagrindą, kas irgi patvirtina ieškovės apsisprendimą nutraukti darbo santykius.

Ieškovė nurodo ir kitą pagrindą, dėl ko ji pateikė prašymą nutraukti darbo santykius, t.y. jos darbo vietos užimtumą. Teismas analizavo šią aplinkybę dėl V. R. priėmimo dirbti vyresne buhaltere. Ieškovė prašo pakeisti atleidimo pagrindą iš DK 127 straipsnio 1 dalies į DK 129 straipsnio 1 dalį. Šis atleidimo pagrindas taikomas atleidžiant iš darbo darbdavio iniciatyva, esant tam tikriems pagrindams, sąlygoms. Teisme apklaustas darbdavio atstovas J. K. patvirtino, kad darbdavys nekėlė klausimo dėl ieškovės atleidimo, priešingai svarstė galimybę dirbti abiems buhalterėms, pasveikus ieškovei ir jai grįžus dirbti (1 t.19 b.l.). Kadangi ieškovė pati pasirinko darbo santykių nutraukimą, klausimas dėl ieškovės darbo vietos, apsaugos kodo suteikimo nebebuvo sprendžiamas. Aplinkybė, kad ieškovė buvo pakviesta apsimokyti dirbti su nauja programa , irgi patvirtina šią aplinkybę, kad darbdavys nesiekė nutraukti darbo santykius su ieškove.

CK 1.5 straipsnyje reikalaujama, kad kiekvienas asmuo elgtųsi racionaliai. Toks reikalavimas grindžiamas asmens autonomijos principu – kiekvienas asmuo yra laisvas pasirinkti vieną ar kitą jam labiausiai priimtiną elgesio variantą. Tačiau, rinkdamasis jam labiausiai priimtiną elgesio variantą, asmuo negali pažeisti kito asmens teisių ir turi prisiimti galimus neigiamus tokio pasirinkimo padarinius. Nagrinėjamos bylos atveju racionalumas reiškia tai, kad ieškovė turėjo galimybę pasirinkti: ji galėjo laukti, kol bus atleista iš darbo, arba jai bus pasiūlytas kitas darbas, arba bus palikta dirbti tose pačiose pareigose, arba galėjo nutraukti darbo sutartį savo iniciatyva. Pasirinkusi pastarąjį variantą ir 2012 m. vasario 10 d. parašiusi pareiškimą atleisti ją iš darbo nuo 2012 m. vasario 10 d., ieškovė nepasiliko pasirinkimo galimybės atšaukti pareiškimą ir net nebandė jo atsiimti iki darbo dienos pabaigos. Tokie ieškovės veiksmai patvirtina, kad būtent ji pati veikė neracionaliai, todėl turi prisiimti neigiamus tokio savo elgesio padarinius.

Kolegija konstatuoja, jog bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, įrodymų vertinimo taisyklių, numatytų LR CPK 185 straipsnyje nepažeidė, padėjo ieškovei rinkti įrodymus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, teismas analizavo bylos faktines, su tuo susijusius rašytinius įrodymus, įrodomuosius duomenis, kurie buvo liudytojų parodymuose, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje pateiktus įrodymus. Iš faktinių duomenų tikslumo, išsamumo, ryšio su kitais faktais ir bylos aplinkybėmis, ieškovės aiškinimų teismas padarė pagrįstą išvadą, jog ieškovės sprendimas dėl darbo sutarties nutraukimo yra ne neteisėtų atsakovo veiksmų, o susidariusios konfliktinės situacijos išdava, ir kad ieškovė neteisėtų darbdavio veiksmų jos atžvilgiu (išankstinio ketinimo atleisti ją iš darbo, grasinimų, prievartos ir pan.) neįrodė (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad ieškovė apeliaciniame skunde išdėsto iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir ieškinyje pirmosios instancijos teismui, į kuriuos skundžiamame sprendime detaliai ir motyvuotai atsakyta, tačiau naujų faktinių bei teisinių argumentų, o taip pat ir įrodymų, kurie paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikia, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė pati priėmė sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Darbo kodekso 127 straipsnio 1 dalį (darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu), ir kad atsakovė teisėtai šiuo pagrindu atleido ieškovę iš darbo pagal LR DK 127 str.1 dalį. Pažymėtina, kad apeliantės paaiškinimai nebuvo nuoseklūs, apeliacinės instancijos teisme ji nurodė papildomas aplinkybes dėl V. J., L. Z. įtakos darymo , reikalavimo rašyti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo bei atleidimo datos įrašymo, tačiau kolegija šiuos paaiškinimus vertina įrodymų visumoje, jie prieštarauja kitų liudytojų parodymams, tame tarpe ir kartu su ieškove buvusios viename kabinete liudytojos V. R. parodymams, J. G. parodymams.Taip pat apeliacinėje instancijoje pati ieškovė patvirtino apie jos apsisprendimą nutraukti darbo sutartį, nurodydama, jog manė, kad bus atleista šalių susitarimu, tuo tikslu ir norėjo susitikti su darbdavio atstovu l.e.p.direktoriumi J. K.. Teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jų detaliau nebeanalizuodama, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Netenkinus apeliacinio skundo, iš ieškovės (apeliantės) atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme -1050 Lt (CK 98 str.,2t.,56-57 b. l.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės J. P. 1050 lt (vieną tūkstantį penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje uždarajai akcinei bendrovei „Mažeikių autobusų parkas“.

Kolegijos pirmininkė Laisvė AleknavičienėTeisėjai Jolanta BadaugienėRasa Bartašienė