Telšių apylinkės teismo sprendimas

2012-02-10 atvykusi į darbą netikėtai sužinojo, kad jau yra panaikintas jos įėjimo į dar­bovietę apsaugos kodas, kad jos darbo vietoje ir su jos darbo priemonėmis dirba jos nedar­bingumo metu priimta neterminuotam laikotarpiui kita buhalterė - V. R.. Tuo pat metu buvo pakviesta pas tiesioginę vadovę, kuri vienareikšmiškai pasakė: „Kaip tau ir buvau sa­kiusi ir kaip pati matai, tavo vietoje dirba kitas žmogus, todėl rašyk pareiškimą apie atleidimą iš darbo". Ieškovė jai atsakė, kad supranta, jog faktiškai jau yra atleista ir yra tik mažytis formalumas, padėsiantis įmonei sutaupyti pinigų - parašyti prašymą savo noru, ir pareiškė, jeigu ir parašys prašymą, tai taip padarys tik po to, kai pasikalbės su einančiu direktoriaus pareigas atsakovės direktoriaus pavaduotoju J. K. dėl išeitinės išmokos ir kompensacijos už įspėjimo apie atleidimą laikotarpį sumokėjimo jai. Tada tiesioginė vadovė eilinį kartą jai priminė, kad ji pa­valdi jai, todėl prašymą tuoj pat turi pateikti jai. Ji nesutiko su šiuo reikalavimu ir grįžusi į savo buvusį darbo kabinetą paskambino di­rektoriaus pavaduotojui, kuriam pasakė, kad nori su juo pasikalbėti dėl atleidimo iš darbo pa­grindo ir kompensacijų. Jis pasakė, kad yra išvykęs ir į darbovietę sugrįš po pietų. Netrukus į kabi­netą įėjo ieškovės tiesioginė vadovė ir, girdint kolegėms V. R. bei kasininkei J. G., vėl pareikalavo iš ieškovės skubiai pateikti pareiškimą. Ji pasakė, kad šiandien yra penktadienis - trumpesnė darbo diena, be to, reikia suspėti viską tinkamai įforminti, nes jos pareiškimas būti­nai turi atitikti įmonės reikalaujamą formą, o kai grįš vadovas, tada dar galės ir su juo perkalbėti. Neišlaikiusi tiesioginės vadovės spaudimo, ieškovė buvo priversta skubiai parašyti prašymą, kurio sąmoningai neužbaigė, t.y. parašė, kad prašo atleisti ją iš darbo nuo 2012-02-10 ir nenurodė darbo sutarties pasibaigimo pagrindo - arba pagal LR DK 125 str. „šalių susitarimu", arba pagal LR DK 129 str. „darbdavio iniciatyva", nes būtent apie tai ir ruošėsi pasikalbėti su pavaduo­toju bei kartu nuspręsti. Šį jos pareiškimą tiesioginė vadovė grąžino pataisyti, bet tik dėl to, kad jai netiko žode­lis „nuo" . Ji prašymą perrašė, tik jau be žodžio „nuo", tačiau jo irgi neužbaigė. Tada tiesioginė vadovė paėmė pareiškimą sakydama, kad parodys personalo darbuotojai, ar atitinka formą, bet jo jai nebegrąžino. Likus 5 minutėms iki darbo pabaigos paskambino personalo skyriaus vadovė ir pareiškė, kad ieškovės pareiškimą direktoriaus pavaduotojas pasirašė, ir ji turi ateiti pasirašyti jau tik ant atleidi­mo dokumentų. Pamačiusi l. e. p. atsakovės direktoriaus J. K. 2012-02-10 įsakymą Nr. „D. J. P. atleidimo iš darbo", buvo tiesiog priblokšta, nes jame buvo nurodyta, kad nuo 2012-02-10 yra atleista iš vyresnės buhalterės pareigų pagal LR DK 127 str. 1 d., t.y. dar­buotojo prašymu . Tada suprato, jog buvo apgauta, nes su ja niekas nesir­uošė nei kalbėtis, nei juo labiau - derėtis, nes turbūt toks buvo direktoriaus L. K. nurody­mas. Pasirašiusi dokumentus trumpam užėjo pas direktoriaus pavaduotoją ir pasakė, kad yra visiškoje neviltyje, tačiau nesiruošia nuleisti rankų ir savo teises tikrai gins. Pavaduotojas atsakė suprantąs ją ir palinkėjo sėkmės. Ieškovė nurodo, kad atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai ją atleido iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d., kadangi jai ir atsakovės atstovams jau buvo akivaizdu, kad tolimesnis jos darbas pas atsakovę vyresne buhaltere yra nebegalimas dėl atsakovės atstovų ambicijomis įtakotų priešingų darbo teisei veiksmų, nes jos laikino nedarbin­gumo laikotarpiu į ieškovės pareigas nuolatiniam darbui buvo priimta V. R. ir tokiu būdu bu­vo pažeista LR DK 133 str. 2 d. nustatyta garantija, kad darbuotojams, tapusiems laikinai nedarbin­giems ne dėl šio straipsnio 1 dalyje nustatytų priežasčių (darbingumo netekimas dėl sužalojimo dar­be arba profesinės ligos), darbo vieta ir pareigos paliekamos, jeigu jie dėl laikinojo nedarbingumo neatvyksta į darbą ne daugiau kaip šimtą dvidešimt dienų iš eilės arba ne daugiau kaip šimtą ketu­riasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, jei įstatymai ir kiti norminiai teisės aktai nenusta­to, kad tam tikros ligos atveju darbo vieta ir pareigos paliekamos ilgesnį laiką, be to, atsakovės di­rektorius ir Vidaus audito ir finansų apskaitos skyriaus vedėja darė ieškovei neteisėtą psichologinį spaudimą išeiti iš darbo savo noru, beje, pastaroji tai darė ir apgaule, t.y. elgėsi priešingai negu nu­stato LR DK 35 str.Atsakovės direktoriaus pavaduotojas visgi nenutraukė su ieškove darbo sutarties pagal LR DK 129 str. ir savo įsakymą priėmė net neišsiaiškinęs, ar pareiškimas atiti­ko tikrąją ieškovės valią.

Pateikusi atsakovės atstovei nebaigtą rašyti pareiški­mą, ji tą pačią dieną jo pagrindu buvo atleista iš darbo, todėl nebeturėjo galimybės per įstatymo nustatytą terminą atšaukti jį. Ši faktinė aplinkybė parodo, kad jos atleidimas iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. yra be teisėto pagrindo. Atsakovės inicijuotas darbo sutar­ties nutraukimas ieškovės prašymu buvo apsimestinis, nes atsakovės atstovų veiksmai leidžia manyti, kad faktiškai ji buvo atleista iš darbo darbdavio iniciatyva, kai nėra jos kaltės, bet nepritaikius įstatymais jai nustatytų garantijų. Ieškovė nurodo, kad turi pakankamo pagrindo reikalauti, kad teismas panaikintų atsa­kovės vadovo įsakymą dėl jos atleidimo iš darbo pagal LR DK 127 str. 1 d. kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir pripažintų, kad jos darbo sutartis su atsakove buvo nutraukta pagal LR DK 129 str. 1 d. Nutraukiant darbo sutartį pagal LR DK 129 str. 1 d., jai, turinčiai vaiką iki 14 metų am­žiaus , turi būti priteistas jos keturių mėnesių dydžio vidutinis darbo užmokestis už LR DK 130 str. 1 d. nustatytą įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą laikotarpį ir LR DK 140 str. 1 d. 1 p. nustatyta jos vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, nes šių lėšų atsakovė jai dar nėra išmokėjusi . Iš atsakovės priteistinas papildomas jos vidutinis darbo užmokestis už privers­tinės pravaikštos laiką . Ieškovė prašo panaikinti 1. e. p. atsakovės direktoriaus J. K. 2012-02-10 įsakymą Nr. „D. J. P. atleidimo iš darbo" 2012-02-10 pagal LR DK 127 str. 1 d. kaip priimtą be teisėto pagrindo, ir pripažinti, kad ji buvo atleista iš vyresnės buhalterės pareigų pas atsakovę 2012-02-10 pagal LR DK 129 str. 1 d. bei priteisti jai iš jos keturių mėnesių dydžio jos vidutinį darbo užmokestį už įspėjimo apie atleidimą laikotarpį - 8107,68 Lt, vieno mėnesio jos vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę pašalpą - 2026,92 Lt ir papildomą vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laikotarpį ir priteisti jai iš atsakovės visas bylinėjimosi išlaidas( b.l. 1-4 ).

Atsakovės atstovas J. K. teismo posėdyje parodė, kad 2012-02-10 visą dieną buvo išvykęs į komandiruotę Šiauliuose ir grįžo tik prieš pat darbo pabaigą, mat buvo penktadienis ir trumpiau dirbo. Personalo vadybininkė atnešė J. prašymą dėl atleidimo iš darbo, kurį užvizavo ir davė nurodymą paruošti įsakymą. Visą kitą tvarkė personalo skyrius. Kol dirbo direktorius L. K., jis kaip pavaduotojas užsiiminėjo visai kita veikslą, jam buvo pavesti gamybos reikalai, tad su buhalterija neturėjo jokių reikalų.Apie konkretų buhalterės konfliktą tikrai negirdėjo, nes direktorių pavadavo jam susirgus nuo 2012-01-16, kai J. irgi jau sirgo ir jos darbe nebuvo. Sirgdama vieną kartą ji buvo atvykusi į darbą ir buvo užėjusi pas jį. Ji pasiguodė, kad girdi kalbas, jog bus atleista iš darbo, kad jaučia susidorojimą, kad gal jai grįžti nepasveikus. Jis nuramino, kad pirmiausia ji turi pasveikti, tada grįžti į darbą, o tada žiūrės, spręs, kad joks susidorojimas nebus toleruojamas ir visą kitą. Ji minėjo apie konfliktą su direktoriumi, užsiminė, kad rašys prašymą ir išeis iš darbo pati. Jis sakė, kad dabar ji turi gydytis ir kad nereikia daryti skubotų sprendimų, kad jeigu nuspręs išeiti iš darbo, prašymą visada spės parašyti. Tai ką pasakojo ieškovė, netikėti ja jis neturi jokio pagrindo, tačiau negali suprasti, kaip galima apgaulės būdu išgauti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Moksleivį gal taip ir galima apgauti, bet ne suaugusį išsilavinusį žmogų. Jie buvo apsprendę net kelis variantus kaip bus, kai į darbą grįš pasveikusi J., nes jos darbui atlikti jie buvo priėmę kitą žmogų. Patvirtina, kad tas stalas, prie kurio dirbo J., kompiuteris, buvo užimti, tačiau jie bet kokiu atveju būtų suradę kitą darbo vietą, kur ją pasodinti, toje pačioje buhalterijoje, tačiau grįžęs iš komandiruotės jis gavo jos prašymą dėl atleidimo iš darbo. Į darbą buvo priimta R. neterminuotam laikotarpiui. Prieš priimdami neterminuotam laikotarpiui naują žmogų, jie šiek tiek apsitarė, kaip bus, kai pasveikusi į darbą grįš J. Nutarė, kad vienoje pareigybėje dirbs du žmones, kuriems darbo tikrai užteks, nes iš darbo prieš tai buvo išėjusi D. A. ir nepadarytų darbų buvo susikaupę. Žodžiu, darbo būtų davę abiem moterims. Kitas variantas, R. priimant į darbą, ji išsakė savo nuogąstavimus, jog nėra tikra ar susitvarkys su jai skirtu darbu. Tada sakė, kad iš dviejų darbuotojų pasirinks geriausią, kitai pasiūlys kitą darbą tame pačiame skyriuje, na, nesutiks, elgsis kaip numato DK. Be to, tiek iš V. J., tiek iš kitų buhalterijos moterų buvo girdėjęs, kad ir J. nebesiruošia dirbti, jog žada rašyti prašymą dėl išėjimo, todėl pamačius jos prašymą vasario 10 d., jam nebuvo nei staigmena, nei naujiena. Į vieną buhalterio pareigybę buvo priimti du žmones, o darbo vietų, tai yra stalų, kompiuterių jie tikrai turi ne vieną ir gali suteikti kiekvienam norinčiam dirbti, tame nėra jokios problemos. Slaptažodis irgi vienas suteikiamas, kitas pakeičiamas, tai yra kasdieninis darbas. Kad buvo užblokuoti J. duoti įėjimo kodai, jam nežinoma, tačiau yra atsakingas asmuo, kuris tuos kodus panaikina ir suteikia susirišęs su reikiama tarnyba. Jis kaip vadovas su ieškiniu iš principo negali sutikti, kadangi išleidimui iš darbo darbuotoja buvo parašiusi prašymą ir tas ieškinys yra neadekvatus jos išdirbtam laikotarpiui. Žmogus pradirba nepilnus du mėnesius, o dabar prašo kompensacijos už keturis mėnesius prieš įspėjimą dėl atleidimo ir taip toliau. Tai neatitinka jos kaip darbuotojos indėlio į bendrovę, nes ji nebuvo ilgametė darbuotoja. Per sirgimo laikotarpį ji buvo užėjusi pas jį ir užsiminė, kad rašys pareiškimą išeiti iš darbo ir nedviprasmiškai davė suprasti, kad jai yra daromas spaudimas. Jis pasakė, kad joks spaudimas, jeigu jis ir yra, nebus toleruojamas, bent kol jau jis yra, o ji neturi karščiuotis ir, kol serga, nepriimti jokių skubių sprendimų. K. J. susirgo, jis skambino tuometiniam direktoriui, nes ir jo ligos laike jie bendravo, nes vasaris buvo labai šaltas mėnuo, turėjo spręsti labai daug klausimų. Jis pasakė, kad buhalterio darbo reikalus turi jie išspręsti patys, nes kol žmogus serga, darbą kažkas turi atlikti, o kad prieš J. jis jokio išankstinio nusistatymo tikrai neturi. Žodžiu, jis paliko spręsti jiems patiems ir tikrai niekuo neįtakojo nei vieno, nei kito sprendimo. Žino, kad buhalterės pareigybėje keitėsi trys žmones. Dėl ko išėjo D. A., nežino, nes tuo metu buvo direktoriaus pavaduotojas ir rūpinosi gamyba. Antroji buvo J.. O V. R. jis priėmė į darbą, jis atleido, todėl jos situaciją žino geriausiai. Ji jau pradžioje nuogąstavo, kad jai sudėtinga programa, kad netekę su tokia dirbti ir nebuvo tikra, ar dirbs. Vėliau, kai ji apsisprendė nedirbti, jie dar dvi dienas leido jai pagalvoti, pabūti, tačiau ji išėjo motyvuodama, kad jai tas darbas buvo per sudėtingas. J. pareiškimą dėl išėjimo iš darbo jam atnešė personalo skyriaus vadovė ir pasakė, kad J. jau yra išvykusi. J. J. prašymą priėmė kaip jos išreikštą valią ir jam tai nebuvo visai netikėta, nes tiek J. jam buvo užsiminusi, kad gal eis iš darbo, tiek V., kad J. po ligos ruošiasi nebegrįžti. Kad su ja buvo susidorota, nepagalvojo, nes ji ilgą laiką nebuvo darbe, sirgo, tad matomai ir apsisprendė. Tad kurioje vietoje jis neištęsėjo jai duoto pažado, nesuprato. Neišleisti jos iš darbo nematė priežasties. Įstatymas numato dviejų savaičių atidirbimą po prašymo padavimo, tačiau tai nėra privaloma. Nebuvo būtinybės atidirbti, todėl atleido iš karto pagal paduotą prašymą. Mano, kad savo pažadą, kad susidorojimo su J. tikrai nebus, ištęsėjo,nes ji iš darbo išėjo pagal prašymą, o ne kažkieno išvaryta. Kad ji prašymą parašė spaudžiama savo tiesioginės vadovės, nežinojo. Kad ligos laike buvo atėjusi pas jį pasikalbėti, kad yra spaudžiama išeiti iš darbo, nežinojo. J. jam sakė, kad jai sudaromos blogos sąlygos, kad ji nebegalinti dirbti, kad gal rašys prašymą dėl išėjimo, kad gal grįš į darbą sirgdama. Pokalbis buvo panašus į tai ir jis tada pasakė, kad pirmiausia ji turi pasveikti, o tik tada spręsti ką toliau daryti, kad skubotų sprendimų niekada nereikia priimti. Atleidimo dieną matė J. pareiškimą ir tai priėmė kai jos laisvą apsisprendimą, nes nežino priemonių, kuriomis būtų galima priversti žmogų gera valia išeiti iš darbo. Gavęs pareiškimą, kviestis darbuotojos pokalbiui nematė tikslo. Prašymas buvo parašytas pakankamai aiškiai. Prašau mane atleisti iš darbo, nurodyta data. Pagrindas buvo aiškus, asmeniškai prašant, nes kitos priežasties nurodyta nebuvo. Tokiu atveju yra tik vienas pagrindas- paties darbuotojo iniciatyva. Pareiškimo tekstą skaitė, nes ten buvo vos dvi eilutės. Pareiškimas jam buvo atneštas gal 14 val., gal pusvalandžiu anksčiau, dabar jau tiksliai laiko nepasakys. Ar įsakymo projektas buvo pateiktas kartu su pareiškimu, neatsimena, bet jei ne, tai tikrai neilgai trukus po to. Ta diena buvo penktadienis, ir jie dirbo iki 14:50 val. Gali pasakyti, kad pareiškimas buvo atneštas likus nepilnai valandai iki darbo pabaigos. Tą dieną jis buvo Šiauliuose labai užsiėmęs ir J. jam tikrai skambino. Ką ji jam sakė, nebeatsimena, tačiau klausė, ar grįš ir, kada grįš. Jis pasakė, kad iki darbo pabaigos tikrai grįš ir grįžo. Kol buvo išvykęs, tą dieną darbe jo niekas nepavadavo. J. J. buvo sakęs, kad ji tikrai nebus atleista be pagrindo, ar dėl kitų dalykų, jei pati to nenorės. Kai žmogus parašo prašymą išleidžiamas iš darbo, tame susidorojimo nemato, tai yra kiekvieno darbuotojo teisė. Nebuvo būtinybės prašyti J., kad ji atidirbtų dar dvi savaites, nes jos darbui atlikti buvo priimtas kitas žmogus. Kas pasakė, kad J. jau nebėra darbe, neatsimena. O gal ir niekas nesakė, neatsimena. Tą dieną su audito vadove V. nekalbėjo. Ar derinamas darbuotojo atleidimas su jo tiesioginiu vadovu? Būna įvairiai, tai priklauso nuo įvairių subtilybių. Šiuo atveju prašymas išeiti jam atrodė labai aiškus. Žmogus apsisprendė ir išreiškė savo norą būti išleidžiamas. Pareiškime žodis „Prašau“ jam reiškia pagrindą asmeniškai prašant, tai yra savo noru, darbuotojo valia. Iki tol darbuotoja irgi buvo atleista tokiu pat pagrindu ir problemų niekam nekilo. Ši persigalvojo ir todėl dabar jie yra teisme. Pateiktą pareiškimą turi teisę užvizuoti tą pačią minutę, jam tikrai nebūtina laukti trijų dienų. J. tą dieną pamatė tarpduryje, kai jau buvo užvizuotas jos pareiškimas bei pasirašytas įsakymas dėl atleidimo. Ji pamatė jo kabineto praviras duris, ir jie trumpai sušneko. Jis palinkėjo jai sėkmės. Po to jie kalbėjosi telefonu. J. jam užsiminė apie buvusią buhalterę, kurios byla yra teisme ir pasakė, kad ji, gal būt, irgi kreipsis į teismą. Nemato, kurioje vietoje pažeidė įstatymą iš karto užvizuodamas darbuotojo prašymą išeiti iš darbo. Po pokalbio su J. jos ligos laike, su V. didelių diskusijų dėl jos nevedė, tik paklausė, ką reiškė J. pareiškimas, kad ji žada išeiti iš darbo. V. jam paaiškino, kad specialus susidorojimas su J. tikrai nevyksta, kad jos darbe yra daromos kai kurios klaidos, kurias ji yra surinkusi ir užfiksavusi kaip pažeidimus ir pasisiūlė jam tai parodyti, bet jis nematė reikalo su tais pažeidimais pažindintis, todėl jų ir nematė(b.l. 49-51,82-83 ).

Liudytoja J. G. teismo posėdyje parodė, kad UAB „M.“ dirba kasininkė apskaitininke ir įsteigus vyresnės buhalterės etatą, jos kabinete buvo įrengta nauja darbo vietą ir įsidarbinus J., jos dirbo kartu. K. J. neilgai dirbusi išėjo iš darbo, visų smulkmenų nežino. Netrukus, kai J. pradėjo eiti savo pareigas, jai buvo pavesta išsiaiškinti dėl autobusų stoties atjungimo reikalų ir ji kažko nežinodama parašė užklausimus į kažkurias institucijas, už ką ji buvo apkaltinta kompetencijos viršijimu. Buvo penktadienis, kai suskambo telefonas ir J. pasakė, kad ją kviečia direktorius. Ji, kaip visada, buvo gerai nusiteikusi, todėl atsistojo ir staiga išėjo. Grįžo išraudusi, susijaudinusi, atsisėdo ir pravirko. J. paaiškino, kad buvo apkaltinta nekompetencija, jog nepasitarusi su skyriaus vadove išsiuntusi užklausas kažkurioms institucijoms. Tą dieną J. buvo suirzusi, tyli .P. V. J., kuri yra padalinio vadovė, jai pranešė, kad jos kolegė susirgo, kad turi nedarbingumo lapelį. Kabinete dirbo viena ir po kelių dienų atėjo V., susirinko kai kurias buhalterines bylas ir pasakė, kad dabar ji padirbs, bet jau greitai turėsime naują buhalterės pavaduotoją, žodžiu, naują žmogų. Kelias dienas apie tai buvo kalbama. Jis dar paklausė, kaip tas naujas žmogus ateis į J. vietą ir V. atsakė, kad galima. Po kurio laiko, J. dar sirgo, tačiau pas juos turėjo atvažiuoti kompiuterių programuotojas, ir ji buvo pakviesta ateiti į darbą. Ją pakvietė V.. J. grįžo vėl labai susijaudinusi, nuėjo pas pavaduotoją, ten kažkurį laiką kalbėjosi, grįžo, apsirengė paltą ir išėjo. Tada ji nieko nesakė, o ji neklausinėjo. Po kurio laiko atėjo V., paklausė, kur J., ir ji pasakė, kad jos nėra, kad apsirengė ir išėjo. V. paklausė, ar nepaliko J. prašymo. Kokio prašymo, nepaaiškino, tačiau atsakė, kad nepaliko. Dar tada V. pasakė, kad toks žmogus negali dirbti tokio darbo, nes yra per silpnas. Žodžiu, nereikia kreiptis dėmesio, jei direktorius ir išvadina negražiais žodžiais, kad vadovai gali taip elgtis, kad ji dar ne tokių yra mačiusi ir nieko čia tokio. Kiek ilgai J. sirgo 2-3 savaites, tačiau jau jos vietoje dirbo naujas žmogus. Jos kėdėje su jos kompiuteriu, nes laisvos darbo vietos kabinete nebuvo. K. J. atėjo į darbą ir rado savo vietą užimtą, ji atsisėdo kliento kėdėje. Netrukus atėjo V. ir pasakė, kad jeigu tu, J., nebedirbsi, tai parodyk V., naujai buhalterei, kaip dirbti su programa, su kuria ji nebuvo dirbusi. Tai visą tą dieną J. ir mokino V., viską jai rodė ir patarinėjo. Dienos eigoj buvo įėjusi personalo vadybininkė, liepė J. perrašyti prašymą, žodžiu, kas tą dieną vyko, ji visko neužfiksavo. K. J. rašė ranką, tačiau prašymą, ar ne, nežino. Situacija buvo labai įtempta, jai dirbti buvo labai nemalonu. Tai vienas įeina, tai kitas, nori nesiklausyti kas vyksta, negirdėti, bet sėdint tame pačiame kabinete yra neįmanoma. Prieš įsidarbinant J. buvo priimta buhalterė, kuri išėjo tepradirbusi kokį porą savaičių. Dėl kažko sukonfliktavo su V., pasakė, kad ji laukais nelakstys, nes jai reikia vaiką užauginti, ir iš darbo išėjo. Vienu metu, kai buvo atėjusi V., ji neiškentusi paklausė,: - tai kiek tu, V., dar buhalterių atleisi?. Ir ji jai atsakė, kad kiek reikės, tiek ir atleis, kad ir ji turi nepamiršti, kad bet kada gali išeiti iš darbo parašiusi pareiškimą. Dėl kokių priežasčių J. išėjo iš darbo, nežino, bet jai iš šono susidarė toks įspūdis, kad ji išeina ne savo noru, nes ir jai buvo pasakyta, kad ir ji bet kada gali parašyti pareiškimą. Kaip ir kas J. liepė parašyti pareiškimą, nežino, nes nuo pat ryto J. buvo pakviesta pas V. ir ką jos ten kalbėjo, nežino. Personalo vadybininkė atėjusi liepė J. pareiškimą perrašyti, kažkas jame buvo negerai parašyta. Kai atėjo vadovauti V., dirbti pasidarė labai nelengva. Ji pastoviai priekaištaudavo, kad jos čia užsisėdėjusios po 20-30 metų, tingi ir nieko nesugeba, kai tuo tarpu darbo birža pilna jaunų ir perspektyvių žmonių. Ji turi tik vidurinį išsilavinimą ir 32 metų darbo patirtį, atrodo, savo darbą išmano, bet, kai taip pasakoma, nuteikia labai nemaloniai. V. yra naujas žmogus, ji dirba gal nuo spalio mėnesio. Ji labai mėgsta pabrėžti, kad iki jos niekas nieko nedirbę, kad tai, ką veikusi buvusi buhalterė, yra „pievos“, „bardakas“, žodžiu, visiška betvarkė. Atrodo, dirbo ir problemų nekilo, o dabar visos išsitempusios, pasimetusios, atrodo, kad tikrai visiškai dirbti nebemoki. Dėl teismo darbe niekas nieko nekalbėjo. Tik išeinant į teismą V. pasakė, kad taupytume įmonės pinigus. Ką V. turėjo omenyje sakydama, kad reikia taupyti įmonės pinigus, nežino, bet suprato, kad nereikia kalbėti to, kas nenaudinga įmonei. V. R., kuri buvo priimta vietoje J., pasakė, kad J. tame darbe nardo kaip žuvis vandenyje, kad ji jos neverta ir todėl išeina iš darbo. Ji išėjo net nespėjusi apsiprasti naujame darbe.

Kad kas J. reikalautų, kad ji parašytų pareiškimą, šito negirdėjo. Kai susirgo J., V. po kelių dienų pasakė, kad bus naujas žmogus, o apie J. prie jos nekalbėjo. K. J. pas juos nebedirs, tiesiogiai negirdėjo, tačiau, kad ji tikrai ruošiasi išeiti iš darbo, kad yra per silpna, kad truputį direktoriaus įžeista taip ilgam susirgo, tokios kalbos tikrai sklandė. Kad tikrai nedirbs, girdėjo, kaip tai sakė naujoji buhalterė V.. Ji tai sakė personalo vadybininkei, kuri dar V. ramino, kad pripras, kad išmoks ir viskas bus gerai. Prisimena, kad paskutinę darbo dieną buvo atėjusi personalo vadybininkė ir liepė perrašyti prašymą, bet, kad V. būtų liepusi rašyti prašymą, tikrai neatsimena. Įrengti kitą darbo vietą, tai yra pastatyti stalą, pajungti kompiuterį, vietos tikrai buvo galima surasti. Ar J. prašė suteikti jai kitą darbo vietą, negirdėjo. Ligos laike J. į darbą atėjo, kai turėjo atvažiuoti programuotojas. J. pasakė, kad ją pakvietė V., nes atvažiuoja programuotojas. J. atėjo ne dirbti, o susipažinti su nauja programa, su kuria programuotojas supažindina kiekvieną asmeniškai ir parodo kaip dirbti. K. J. pakvietė V., žino iš J. pasakymo. J. išėjo programuotojo nesulaukusi. Grįžo iš V. kabineto susinervinusi, apsirengė ir nieko nepasakiusi išėjo. Netrukus atėjo V., teiravosi, kur J., kodėl ji išėjo. Kodėl išėjo, matomai,V. nesuprato, nes teiravosi. D. V. pasiteiravo, ar nepaliko J. prašymo. Kad įmonėje ateina dirbti naujas žmogus, visada yra naujiena, bet, kad šitaip ėmė keistis buhalterės, tapo dar didesne naujiena. Buhalterės keitėsi tik vadovaujant V.. Iš senų darbuotojų V. nėra nei vienos atleidusi, bet pastoviai primena, kokios jos užsisėdėjusios ir neprotingos, o darbo birža pilna jaunų ir perspektyvių žmonių. V. jai neliepė rašyti prašymo dėl atleidimo, tik priminė, kad ir ji bet kada gali jį parašyti ir išeiti iš darbo. Iš Vaidos labai trūksta žmogiškumo. Ji labai sureikšmina save, o su jais visiškai nesiskaito. Ji nėra nusistačiusi prieš permainas. Yra labai patenkinta naujuoju direktoriumi. Teko bendrauti ir po pokalbio grįžo tiesiog pakylėta. Buvęs direktorius K. išsiaiškino, kad ji bendrauja su buvusia jų finansų direktore, kuri irgi bylinėjasi, ir su kuria yra kaimynės. Jis pasiėmė jos telefono išklotinę ir rado skambučius jai. Tada direktorius pasikvietė ją ir pagrasino, kad jai labai liūdnai baigsis. Taip ir pasakė, be jokių užuolankų, kad jai labai liūdnai tai baigsis( b.l. 80-82 ).

L. V. R. teismo posėdyje parodė, kad 2012-02-01 – 2012-02-13 dirbo vyresniąja buhaltere UAB „M.“. Su J. dirbti kartu neteko. Pagal skelbimą paskambino į UAB „M.“ sausio mėnesį ir pakvietė dirbti. Sutiko, atvažiavo, pasirašė sutartį neterminuotą ir buvo paskirtas 3 mėn. bandomasis laikotarpis. Sakė, kad dabartinė buhalterė serga, tačiau po ligos tikrai nebegrįš. Laikinai priimama nebūtų sutikusi, nes atvažiavo iš kito miesto. Kad dabartinė buhalterė tikrai nebedirbs, jai garantavo V. J., kuri buvo padalinio vadovė. Dirbti buvo labai sudėtinga, nes jai niekas jokių darbų neperdavė, o ir pats klimatas buvo labai nepalankus. Visi kažkokioje baimėje, kolektyvas suskaldytas. Jai tai buvo labai nepriimtina, tad padirbo dvi savaites ir iš darbo išėjo. Niekas jos iš darbo nevarė, jai nepatiko pats darbo klimatas. Niekas nieko neperdavė, nepaaiškino, o jau antrą dieną paprašė padaryti balansą už praėjusius metus, kas yra neįmanoma. Balansui suvesti reikia 2-3 mėnesių laiko. Be to, programa buvo nauja, su kokia ji nebuvo dirbus. A. J., suprato, kad esamoji buhalterė ir atsisėdo į kliento kėdę, nes daugiau nebuvo kur. Ji prašė jos padėti, parodyti, o ji bijojo, sako negali kištis, rašys prašymą išeiti lauk. Ar ji jau atėjo apsisprendusi, nežino. Ją priimant į darbą, sakė, kad dabartinė buhalterė serga apie mėnesį laiko ir kad į darbą ji tikrai negrįš. Tai sakė V.. Sąskaitų likučiai net nebuvo suvesti. Matomai nebuvo kam. Viena buhalterė išėjo, kita susirgo. Einamuosius reikalus aptvarkė V.. J. į darbą atėjo penktadienį. V. buvo įėjusi į kabinetą tikrai ir J. matė, ką ji jai sakė, neatsimena, nes dirbo savo darbą( 83-84b.l.).

L. V. J. teismo posėdyje parodė, kad J. P. į darbą buvo priimta 2011 m. lapkričio mėnesio pabaigoje vyresnės buhalterės pareigoms. Tai buvo nauja pareigybė. Pati pradėjo dirbti spalio 24 d. Abi buvo naujokės, buvo nauja programa, tačiau ji su ja buvo dirbusi ir turi nemažą patirtį. J. paskutinį kartą buvo dirbusi 2009 m. ir būdavo, kad jų nuomonės kai kur nesutapdavo. Tada aiškindavosi, ginčydavosi ir dažniausiai ji likdavo teisi. J. darbe pasitaikydavo nemažai klaidelių, tačiau visų jų nesistengė fiksuoti, nes tikslas buvo efektingai kartu dirbti, o ne klaidas skaičiuoti, be to, nebuvo ir kada. Kadangi atsiskyrė dalis įmonės, tai yra autobusų stotis, kuri pradėjo dirbti savarankiškai, su savo buhalterija ir jiems reikėjo tai sutvarkyti, todėl pavedė J., kaip specialistei, paruošti projektą, kaip ji tai įsivaizduoja. Ji savarankiškai, jai už akių išsiuntė užklausimus į įvairias Valstybines institucijas. Jos paruošti paklausimai buvo labai neaiškūs, netikslūs, žodžiu, nesuprantami ir net klaidingi. Ko pasekoje tiesiogiai buvo paskambinta direktoriui ir paklausta, ką toks raštas reiškia. Ją pasikvietė direktorius pasiaiškinti, ir tik tada ji sužinojo, kad taip pasielgė J. be jos žinios. Tada direktorius pasikvietė J. ir įvyko įprastinis dalykinis vadovo ir pavaldinės pokalbis, kuris taip labai sunervino J.. Ji buvo šalia ir nieko neįprasto tikrai neišgirdo. J. grįžo į savo kabinetą ir parašė pasiaiškinimą. Toliau vyko įprastinis darbas. Vakare, gerokai po darbo, į mobilų jai paskambino J., verkė, pasakė, kad labai blogai jaučiasi, kad buvo pas gydytoją ir gavo nedarbingumo lapelį. Buvo metų pradžia, laikotarpis labai sudėtingas, biuletenį J. tęsėsi kas savaitę, tad reikėjo kažką daryti. Einamuosius darbus atliko ji, tačiau nebuvo pajėgi pilnai pavaduoti buhalterės. Pasikvietė programuotoją, kad pakeistų programą ir pasikvietė J., kad atvažiuotų susipažinti su pakeitimais. Ji atvažiavo, ji paklausė, kaip ji jaučiasi ir ji atsakė, kad labai blogai, kad serga ir liepė važiuoti namo, nes negalėjo užlaikyti sergančio žmogaus. Suprasdama, kad J. dar greitai nepasveiks, o darbai stovi vietoje, pasikvietė naują buhalterę V. R., kuri kartu su J. buvo pretendavusios į šią pareigybę, bet jie buvo pasirinkę J. Gal vasario 10 dieną sužinojo, kad į darbą atėjo J. P. J. užeiti ,paklausė, kaip jaučiasi. Ji atsakė, kad blogai. Tada ji paklausė, tai, ar dirbsime toliau kartu. J. atsakė, kad nedirbs. Ji pasakė, kad rašytų prašymą ir perduotų darbus naujai buhalterei. J. išėjo. Po kurio laiko užėjo pasižiūrėti , ką jos veikė, buvo abi ir pasakė, kad perdavinėja darbus. Daugiau tą penktadienį J. sutikusi nebuvo. Tai būtų viskas. K. J. susirgo ir iki kol atėjo naujas žmogus, jos darbą atliko ji. J. J. nebūtų išėjusi iš darbo, darbo vieta jai būtų buvusi suteikta kita. Įmonėje pastatyti stalą su kompiuteriu nėra jokios problemos. O ko daugiau buhalteriui reikia? Kompiuterio ir skaičiuotuvo. Dar vieną stalą pastatyti buvo galima ir tame pačiame kabinete, arba pas ją, ar kitame, nėra jokios problemos. Programą būtų suorganizavusi per savaitę laiko, o iki tol pilnai galima dirbti ir be programos. Buhalterei yra ir tokių darbų, kuriuos galima atlikti rankiniu būdu. J. kita darbo vieta nebuvo įrengta, nes ji nepranešė, kada grįš į darbą. O kai atėjo, nebebuvo būtinybės rengti, nes 8:10 val. ji jau žinojo, kad ji išeina iš darbo. Vyresniojo buhalterio pareigybė yra patvirtinta valdybos sprendimu. Kiek toje pareigybėje gali dirbti žmonių, sprendžia direktorius. B. Į. nurodyta, kad esant būtinybei, direktorius sprendžia dėl darbuotojų skaičiaus padidinimo. Atsiradus gamybos būtinumui į vyresnės buhalterės pareigybę buvo priimtas papildomas žmogus. Buhalterinių metų pabaiga, vienintelė buhalterė serga, tai argi čia ne būtinybė. Ji kreipėsi į direktorių su prašymu, direktorius priėmė sprendimą priimti naują buhalterę. Kai atėjo J. po ligos, J. apie savo planus kur ji dirbs, kaip ji dirbs, neinformavo, nes ji pareiškė, kad nebedirbs. V. darbų neperdavė. Ji buvo naujas žmogus ir dirbo su jos pagalba. Dokumentai, kurie buvo reikalingi jos darbe, jai buvo perduoti, bet ne raštu, nes nėra tokio reikalavimo. V. darbus perdavė J.. Ji neprivalo stebėti, ar tikrinti kaip vyksta perdavimas, tačiau jis tikrai vyko, nes, kai ji paklausė J, ką ji veikia, ji atsakė, kad perdavinėja V. darbus, o V. sakė, kad priiminėja darbus. Jeigu dabar sakoma, kad J. darbų neperdavė, tad tegul pasako už ką ji gavo atlyginimą savo paskutinę darbo dieną, Priimant naują buhalterę G. nesakė, kuri buhalterė dirbs, kuri ne, nes ji jos to ir neklausė. J. susirgo sausio 13 d., jau pirmadienį, tai yra sausio 16 d. atsirado būtinumas, tačiau iš karto nieko nesprendė, nes nebuvo aišku kiek ilgai sirgs. Vėliau nedarbingumas tęsėsi kas savaitę, tai nebuvo savaitės liga. Teko ieškoti naujo buhalterio. Ji planavo, kad naujas žmogus jiems bus reikalingas iki kovo mėnesio, kol pradės gerai veikti naujai įdiegta programa. V. R. su terminuota darbo sutartimi kategoriškai nesutiko, nes ji turėjo atvažiuoti iš kito miesto – Kupiškio. Tada pasitarė, kad pradžioje padės ji, o kai grįš J., tegul dirbs abi, nes darbo tikrai yra daug. Kaip būtų paskirstę darbus, dar neplanavo, nes dar nebuvo poreikio šito spręsti. Tai nebuvo vyriausia buhalterė, tai buvo vyresnė buhalterė. Kaip būtų paskirstyta atsakomybė tarp dviejų vyriausių buhalterių dar nebuvo nuspręsta, nes nebuvo būtinybės. Paskutinę darbo dieną J. buvo užsiėmusi darbų perdavimu V. Už buhalterinę atskaitomybę atsakinga yra ji. Už buhalterinę apskaitą atsakinga yra vyriausia buhalterė, bet už jos mokymą, kontrolę ir įrašų teisingumą atsakinga yra ji, kaip skyriaus vadovė. Ji, kai J. susirgo, negalėjo pilnu pajėgumu atlikti jos darbo, nes yra skyriaus vadovė, tad turi ir savo tiesioginių pareigų, be to, buvo metų pradžia, kai suvedinėjami praėjusių metų darbai, tad krūvis tikrai buvo nemažas. Kai po ligos į darbą grįžo J. ir 8:10 val. atėjo jos kvietimu pas ją į kabinetą ir kai ji jos paklausė, kaip ji jaučiasi ar dirbs ir toliau kartu, ji atsakė, kad jaučiasi blogai, kad nebedirbs. Tada ji pasakė: - prašau rašykite prašymą, ji sutiko ir išėjo į savo kabinetą, kaip suprato, prašymo rašyti. Kaip turėjo elgtis kitaip? Nei ji jos ragino, nei skubino, tik kai po valandos užėjo pasižiūrėti į kabinetą ir paklausė, ką veikia, J. atsakė, kad perdavinėja V. darbus. Paklausė, kur yra prašymas, tačiau J. atsakė, ar tai rašo, ar parašys, žodžiu, ji buvo užsiėmusi darbų perdavimu ir ji jos netrukdė. Ji to J. prašymo taip ir nematė. Ji norėjo jį pamatyti, nes įmonėje yra tokia tvarka, kad prašymą turi užvizuoti ir tik paskui pateikti personalo skyriui. Ji jo neužvizavo, nes J. jai prašymo nepateikė, o pateikė tiesiai personalui. Ji neprašinėjo pastoviai jos to prašymo, nes turėjo ir kitų rūpesčių bei darbų, o darbo pabaigoje jai paskambino iš personalo ir pasakė, kad J. prašymas yra. To prašymo ji nematė, jį pamatė tik, kai prasidėjo teisminis procesas. Kokiu pagrindu J. išėjo iš darbo, nežino, jai tai neįdomu. Ji pasakė, kad nedirbs ir ji pasakė, kad prašau rašykite prašymą, kurį ji ir parašė. Iš darbo ji išėjo savo noru, nesupranta, kaip kitaip. Direktorius jos tikrai neišmetė, nes direktorius nei vieno darbuotojo neišmeta, jis atleidžia. Apie tai, kad J. susirgo, direktoriaus neinformavo ir ką daryti, nesitarė, nes žmogus sirgo, jo darbe nebuvo. P. J. dirbo D. A., kuri turėjo mažą vaiką ir iš darbo išėjo savo noru, nes suprato, kad dėl dažnai sergančio vaiko negalės tinkamai dirbti. Dėl naujai priimamos buhalterės tarėsi su tuo metu direktoriaus pareigas einančiu pavaduotoju. Pateikė jam prašymą dėl naujo darbuotojo priėmimo ir jis nusprendė priimti. Kažkokių rašytinių įrodymų, kam reikalingas papildomas darbuotojas, nepateikė, motyvavo žodžiu, nes to įstatymas nenumato. Etatų skaičių sprendžia ne valdyba, o direktorius. Nurodo, kad negalėjo liepti J. pataisyti prašymo dėl atleidimo iš darbo, nes ji to prašymo ir akyse nematė. K. J. bus atleista, šito jai tikrai nesakė, nes neturi galių nei kažko atleisti, nei priimti. Būdavo, kad paskambina ligos laike, bet tik, kad pasiteirauti apie jos sveikatą. Tokiu būdu jai pasakė, kad atvažiuoja programuotojas ir J. pasakė, kad važiuodama suleisti vaistų užsuks. Ji nežino, kaip galima priversti žmogų išeiti iš darbo, jeigu jis pats to nenori. K. J. turi rašyti prašymą kad išeiti iš darbo, arba bus atleista be garantijų, toks teiginys yra neteisingas, nes to tikrai nesakė. K. J. po ligos grįžo į darbą, kabinetas jau buvo atrakintas. Jei būtų atėjusi 7:40 val., į kabinetą nebūtų patekusi, nes buvo panaikintas jos praėjimo apsaugos kodas, nes jis buvo pakeistas ir suteiktas V., nes V. dirbo ir jai reikėjo patekti į kabinetą. Konfliktavo su J. tik dėl darbo, nes labai jau nesutapo jų žinios. Ji aiškino vienaip, J. kitaip. Žinojo, kad J. paskutinį kartą buvo dirbusi 2009 m. ir tai jautėsi. J. labai nemėgo pripažinti jos žinojimo, įsižeisdavo ir išvadindavo ją piemene. J. darė net esminių klaidų. J. norėjo teisi išlikti visada. J., kad neišeitų, neprašė, nes ji apsisprendė sirgdama ir atėjo jau nusprendusi nebedirbti. Jos abi dirbo per trumpai, kad būtų galima nuspręsti, kuri jų buvo geresnė buhalterė. J. atleidimo dieną su J. K. nekalbėjo. Žino, kad prieš tai J. buvo jam skambinusi ir sakė, kad nebedirbs. Ji pradirbusi tik dvi savaites buvo susiruošusi rašyti prašymą dėl atleidimo, tačiau nuėjo pasikalbėti pas direktorių ir direktorius ją atkalbėjo. Pagal savo pareigybę, J. atliko ne visus jai priskirtus darbus, nes per trumpą laiką ji net nebūtų spėjusi visko išmokti. Ji atliko nesudėtingas buhalterines operacijas, nors krūvis tikrai nebuvo mažas. Ji stengėsi darbo krūvį paskirstyti visiems tolygiai, kad naujo darbuotojo labai neužversti darbais, su laiku būtų pavedusi jai atlikti ir sudėtingesnes funkcijas. D. J. pasirašydavo, balansą taip pat, kai ji susirgo, parašą ant dokumentų bei balanso dėdavo ji. Vasario 10 dieną J. parašyto prašymo net akyse nematė, nors tas prašymas pirmiausia turėjo būti paduodamas jai, kad užvizuotų. Kad padalinio vadovas turi vizuoti prašymą dėl išėjimo iš darbo, tokio norminio akto nėra, tačiau mano, kad turi teisę žinoti kas ir kada išeina iš darbo, nes buvo tiesioginė vadovė( 84- 91).

Liudytojas L. K. teismo posėdyje parodė, kad dėl J. P. išėjimo iš darbo nežino nieko, nes nuo 2012-01-10 jau nėra bendrovės, kurioje ji dirbo, direktorius. Kol buvo direktorius, ypatingų konfliktų su J. nebuvo, išskyrus vieną. J. J. pasikvietė ir pasikalbėjo. K. J. išeidinėjo iš darbo, nieko neįtakojo dėl jos išleidimo, nes tuo metu sirgo ir jam rūpėjo ne „A.“ reikalai. Pareigybių skaičių, kokios jos bebūtų, nustato valdyba, ne direktorius. Direktorius sprendžia kiek žmonių pagal darbo krūvį į tas pareigybes priimti. Su pavaduotoju K. apie buhalterę J. nekalbėjo ir nurodymo ją atleisti tikrai nedavė. N. J. atleisti nei V. J., priešingai, kai ji pasiskundė jos darbu, jis patarė nedaryti skubotų išvadų apie žmogų ir kaip įmanoma ją mokyti dirbti. Kiek kurioje pareigybėje turi dirbti žmonių, tokio norminio akto nėra. Žiūrima pagal poreikį, svarbu, kad tas darbuotojų skaičius būtų optimalus. Valdyba, nei akcininkų susirinkimas tokio dokumento nėra priėmę. Įstatuose yra nurodyta, kad priimti darbuotoją į darbą ir atleisti sprendžia direktorius, išskyrus tuos, kurie yra priimami konkurso būdu( 91-92 ).

Liudytoja L. Z. teismo posėdyje parodė, kad yra UAB „M.“ personalo vadybininkė. J. P. išėjimas iš darbo jai yra žinomas. Parašė pareiškimą, jie paruošė įsakymą, atrašė darbo sutartį ir išleido. Tada direktoriaus pareigas ėjo pavaduotojas J. K., kuris tą dieną iš ryto buvo darbe, tačiau apie 9 val. išvažiavo į Šiaulius darbo reikalais ir grįžo po pietų. Iš ryto P. nebuvo užėjusi nei pas ją, nei pas direktorių. Kai ji gavo J. prašymą dėl atleidimo iš darbo, pamatė, kad ji rašo žodelį „nuo“. Ji pasakė, kad dabar neberašoma, o rašoma, kad atleisti konkrečią dieną. J. paėmė ir nubraukė tą žodį „nuo“. Ji sakė, kad braukyti gal nereikėtų ir J. pažadėjo tą prašymą perrašyti bei išėjo iš kabineto. Perrašė negreitai, poros valandų laike, kai jau buvo grįžęs direktorius. Ji prašymą paliko pas ją, ji jį nunešė direktoriui, jis tą prašymą užvizavo, ji paruošė įsakymą ir kai viskas buvo suruošta, telefonu paskambino J. ir pakvietė, kad ateitų susipažinti, pasirašyti. J. atėjo, visur pasirašė ir nei ji jos ko klausė, nei ji jai ką sakė, tik neturėjo atsinešusi darbo sutarties savo egzemplioriaus. Išėjo atsinešti į kabinetą ir ilgokai negrįžo. Prieš darbo pabaigą ji jai paskambino ir priminė, ji netrukus atėjo, pateikė savo darbo sutartį, kurią ji atrašė, pasirašė direktorius ir viskas tuo pasibaigė. Ji pasirašė ramiai, nereikšdama jokių pretenzijų. Ji jai dar paaiškino, kad paskaičiavo už nepanaudotas atostogas ir dar už šią darbo dieną. K. J. tą dieną būtų ieškojusi, ar laukusi direktoriaus K., tikrai nematė, nes jos kabineto durys visada yra praviros, K. kabinetas yra šalia ir kas pas jį ateina, ji gerai mato. Tą dieną V. J. jai nedavė jokio nurodymo skubiai forminti J. atleidimą. Nebuvo jokio skubėjimo. J. dirbo pilną darbo dieną, ji ją žymėjo darbo apskaitos žiniaraštyje ir už tai ji gavo atlyginimą. Nei anksčiau, nei vėliau jai niekas nebuvo davęs nurodymo atleisti J. iš darbo. Tokio nurodymo nebuvo davęs nei direktorius K.. Ji neprašo, kad darbuotojai atneštų prašymus dėl atleidimo iš darbo ir jų neskubina, prašymus darbuotojai, kurie nori išeiti, jai pateikia patys. Paaiškina, kad ji P. skambino, ne kad atneštų prašymą, nes jį ji pateikė pati, o tai, kad atneštų darbo sutarties savo egzempliorių. Darbuotojas pateikia prašymą personale, ji jį peržiūrėjusi neša direktoriui. Kaip rašyti prašymą, nenurodo, tik pataria, nes yra tokių, kurie nežino net formos. Tekstas turi būti aiškus ir konkretus. Darbo kodekse nenurodyta, koks turi būti prašymo tekstas. Tas žodelis „nuo“ nieko nekeičia, tačiau paskutiniu metu jis tiesiog neberašomas. Tiesiog rašoma, prašau mane išleisti iš darbo, pavyzdžiui, sausio 10 d. Perrašiusi paliko ir išėjo. Ką ji buvo susitarusi su direktoriumi, nežino, kai ji jam nunešė prašymą, jis jai nieko nesakė. Pareigybė įvesta buvo prieš įsidarbinant, nustatytų etatų skaičiaus pas juos nėra. Vyresnės buhalterės yra viena pareigybė, tačiau kiek žmonių į tą pareigybę priimti, pagal gamybos būtinumą sprendžia direktorius. Yra registruotos dvi sutartys, kito dokumento nėra. P. J. pateiktą prašymą dėl atleidimo iš darbo. Buvo prašoma atleisti iš darbo nuo 2012-02-10. Priežastis nurodyta nebuvo. Atleisti, ar ne ir nuo kada, tuos reikalus tvarko direktorius. Jeigu jis uždeda vizą, kad vykdyti, toliau ji ruošia įsakymą, formina kitus atleidimo dokumentus. Įsakyme nurodė, kad atleisti pagal DK 127 str., tai yra darbuotojo prašymu, nes J. pateikė prašymą. Jei nurodoma data, kada atleisti, tada ir galima atleisti. Buvo direktoriaus nurodyta atleisti pagal darbuotojo prašymą, tad ir paruošė įsakymą. Kitų atleidimo priežasčių nurodyta nebuvo. Ne visada būtina darbuotoją atleisti gavus jo prašymą po trijų dienų. Jeigu darbuotojas prašosi atleidžiamas tą pačią dieną, nėra draudžiama jį ir atleisti. Per dieną nebuvo jokios skubos, dirbo kiekvienas savo darbą, ir ji J. tikrai neskubino( 92-95 b.l. ).

L. V. R. teismo posėdyje parodė, kad ji UAB „M.“ dirba ekonomiste. Kiek teko girdėti, P. parašė pareiškimą išeiti iš darbo. Buvo, kad su J. turėjo atlikti bendrą darbą. Jai buvo pavesta suvesti pajamas, jai sąnaudas. Kai ji tą užduotį atliko, o atliko neteisingai, ir ji tai pastebėjo bei paklausė, ar ji suprato, ką turėjo padaryti, ji atsakė, kad suprato, tačiau ekonomisto darbo nedirba. Ji bandė paaiškinti, kad tai yra ne ekonomisto, o grynai jos darbas, tačiau ji bandė ginčytis, įrodinėti jai ir ji pasakė, kad nesiginčykim, pasiliks po darbo ir pasidarys pati. Taip ir padarė. Kai grįžo į kabinetą ir pradėjo tą darbą, J. po pusvalandžio paskambino ir pasakė, kad gali ji tą darbą padaryti. J. jų įmonės specifikos tikrai neišmanė. Į tiesioginį vadovą įmonėje kreiptis nėra jokių problemų ir niekada nebuvo. Pas direktorių galima užeiti bet kada, jeigu jis tik yra kabinete be jokios išankstinės registracijos( 122-123 b.l. ).

Pagal LR (duomenys neskelbtini) straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo.