- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-10
- Bylos Nr.
- e2A-1013-430/2022
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Visvaldas Kazakiūnas, Dainius Rinkevičius
- Atsakovas
- D. K.
- Ieškovas
- E. Š.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Visvaldo Kazakiūno ir Dainiaus Rinkevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. Š. ieškinį atsakovui D. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. Š. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 14 310 Eur skolos ir penkių procentų procesines palūkanas.
2. Nurodė, kad nuo 2015 metų jis skolino atsakovui įvairias pinigų sumas, o suėjus paskolų grąžinimo terminui atsakovas grąžindavo tik dalį skolos, todėl šalys susitardavo dėl grąžinimo termino pratęsimo, kartu užfiksuodamos bendrą skolos sumą (įskaitant palūkanas) ir naują grąžinimo terminą. Tokie susitarimai, anot ieškovo, būdavo įtvirtinami atsakovo pasirašomuose vekseliuose, juose nurodant susidariusią bendrą skolos (įskaitant palūkanas) sumą ir jos grąžinimo terminą. Be to, tokie šalių susitarimai būdavo įtvirtinami ir šalių susirašinėjime. Ieškovas pažymėjo, kad iš pradžių šalys susitarė dėl 20 proc. metinių palūkanų, tačiau atsakovo skolai didėjant 2017 m. rugsėjo mėnesį buvo susitarta dėl 33 proc. palūkanų. Ieškovo skaičiavimais, jis atsakovui paskolino iš viso 6 930 Eur sumą, o likusią reikalaujamos sumos dalį sudaro palūkanos. Ieškovas pažymėjo, kad išrašydamas naujus vekselius atsakovas išreikšdavo sutikimą su juose nurodoma suapvalinta skolos ir palūkanų suma.
Atsiliepimas
3. Atsakovas D. K. pateikė atsiliepimą, kuriuo su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti.
4. Pasisakė, kad tarp šalių buvo susiklostę paskolos santykiai, tačiau pagal ieškovo nurodomus vekselius atsakovas iš ieškovo pinigų negavo. Atsakovas neigė, kad šalys buvo susitarusios dėl palūkanų, todėl ginčo atveju galėtų būti taikomos tik įstatyminės 5 proc. palūkanos. Atsakovas pažymėjo, kad šalims susirašinėjant ieškovas tik teikė siūlymus, kurių atsakovas neakceptavo. Atsakovo teigimu, ieškovas paskolino 1 800 Eur, iš kurių 450 Eur jau sugrąžinta. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas keitė ieškinio faktinį pagrindą: iš pradžių rėmėsi vekseliais kaip skolos pagrindu ir tik vėliau ėmė teigti, kad skola susidarė nuo 2015 metų. Atsakovas pažymėjo, kad iš ieškinio neaišku, kada ir kiek pinigų ieškovas realiai paskolino, be to, palūkanos negali būti skaičiuojamos nuo palūkanų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė ieškovui E. Š. iš atsakovo D. K. 14 310 Eur skolos ir penkių procentų metines palūkanas nuo priteisiamos 14 310 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2021 m. gegužės 18 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Priteisė ieškovui E. Š. iš atsakovo D. K. 942 Eur bylinėjimosi išlaidų. Priteisė valstybei iš atsakovo D. K. 8,56 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, iš dalies sutiko su atsakovo atsikirtimais, kad pateikdamas ieškinį ieškovas didžiąją dalį savo argumentų siejo su vekseliais, tačiau nurodė, kad byla nagrinėjama pagal per teismo posėdžius ieškovo išplėstą ieškinio faktinį pagrindą, nurodant, kokiais laikotarpiais ir kokia tvarka ieškovas skolindavo atsakovui pinigus, kokią bendrą sumą paskolino, dėl kokių palūkanų šalys susitarė ir kaip tai būdavo įforminama.
7. Teismas konstatavo, kad atsakovo, kaip fizinio asmens, išduoti du 2020 m. liepos 1 d. vekseliai, kuriuose nurodytas atsakovo įsipareigojimas iki 2020 m. lapkričio 30 d. sumokėti ieškovui iš viso 14 310 Eur sumą (9 000 ir 5 310), negalioja, nes neatitinka notarinės formos reikalavimų. Tačiau pažymėjo, kad ieškovas savo reikalavimus grindžia ne šiais vekseliais, kaip vertybiniais popieriais, o būtent anksčiau iki šių vekselių pasirašymo suteiktomis paskolomis ir šalių susitarimais, kuriuos įtvirtino, be kita ko, ir nurodomi vekseliai, todėl jų įrodomoji reikšmė vertinama visų ginčo aplinkybių kontekste (CPK 185 straipsnio 2 dalis).
8. Įvertinęs byloje pateiktą šalių susirašinėjimą el. laiškais teismas sprendė, kad šalys buvo susitarusios dėl paskolų suteikimo atsakovui, paskolų grąžinimo terminą įforminant atitinkamuose vekseliuose. Teismo vertinimu, nurodyti rašytiniai įrodymai patvirtina ir ieškovo argumentus, kad šalys buvo susitarusios dėl palūkanų ir toks susitarimas įformintas – įtvirtintas šalių el. laiškuose, todėl atmetė kaip nepagrįstus atsakovo atsikirtimus, kuriais apeliuojama į susitarimo dėl palūkanų nebuvimą. Nurodytą susirašinėjimą teismas vertino, kaip patvirtinantį ieškovo argumentus, kad atsakovas nesilaikydavo paskolų grąžinimo terminų ir kad šalys susitardavo į vekselius įrašyti apibendrintą paskolos ir susidariusių palūkanų sumą ir būtent nuo šios apibendrintos paskolos ir palūkanų sumos ateityje skaičiuoti atitinkamas palūkanas.
9. Atsižvelgdamas į ieškovo 2020 m. liepos 16 d. el. laišką ir prie jo pridėtus atsakovui pasirašyti du 2020 m. liepos 1 d. vekselius, kuriuose teigiama apie atsakovo įsipareigojimą iki 2020 m. lapkričio 30 d. sumokėti ieškovui iš viso 14 310 Eur sumą (9 000 + 5 310), tai, kad atsakovas juos pasirašė, teismas sprendė, kad šie įrodymai jau nurodytame šalių tarpusavio santykių praktikos kontekste patvirtina ieškovo argumentus, kad vekseliuose įtvirtintas apibendrinto dydžio (suteiktos paskolos ir susikaupusios palūkanos) atsakovo skolinis įsipareigojimas ieškovui. Teismo vertinimu, pasirašydamas (nors ir atgaline data) aptariamus 2020 m. liepos 1 d. vekselius, atsakovas pats patvirtino, kad tuo metu jo skolos ieškovui apibendrintas dydis (suteiktos paskolos ir susikaupusios palūkanos) buvo būtent 14 310 Eur, be to, pasirašydamas šiuos vekselius, atsakovas iš esmės akceptavo ir apibendrintos skolos (modifikuotą) grąžinimo terminą, t. y. iki 2020 m. lapkričio 30 d.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovas pats išreiškė valią (atitinkamais el. laiškais akceptavo) ne tik dėl palūkanų skaičiavimo, bet ir dėl susikaupusių palūkanų sumos pridėjimo prie apibendrinamos skolos sumos, nuo kurios ateityje taip pat skaičiuojamos palūkanos. Atsižvelgdamas į tai sprendė, kad pagal šalių pasiektus susitarimus šiuo atveju palūkanos skaičiuotinos ir nuo palūkanų. Atkreipė dėmesį, kad tokius susitarimus šalys pasiekdavo būtent dėl atsakovo vėlavimo grąžinti skolą sutartu laiku, taip pratęsdamos atsakovo įsipareigojimų vykdymo terminus, todėl teismas sprendė, kad tokie susitarimai (skaičiuoti palūkanas ir nuo palūkanų) atitiko atsakovo valią ir interesus, todėl nepažeidžia sąžiningumo, protingumo ir teisingumo reikalavimų (CK 6.37 straipsnio 4 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
11. Atsakovas D. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1 . Teismas neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepagrįstai į bylą pateiktiems vekseliams priskyrė įrodomąją reikšmę, t. y. laikė rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais, skolą, jos dydį ir grąžinimo terminus. Toks teisinis vertinimas visiškai nesiskiria nuo įstatymo reikalavimus atitinkančio vekselio įrodomosios reikšmės. Taigi teismas nors ir nurodė, kad į bylą pateikti vekseliai negalioja, tačiau šiuos dokumentus interpretavo taip, lyg vekseliai būtų sudaryti nepažeidžiant nustatytos formos reikalavimų.
11.2 . Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje esantys susirašinėjimai tiek vertinant juos kaip savarankiškus įrodymus, tiek ir kartu su niekiniais vekseliais nėra pakankami įrodymai paskolos santykių turiniui identifikuoti.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas E. Š. prašė jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
12.1 . Priešingai nei nurodo atsakovas, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai ištyrė visas aplinkybes, susijusias su vekselio išdavimo pagrindu (paskolos teisiniais santykiais), ir, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, pagrįstai sprendė, kad toks pagrindas egzistavo – paskola atsakovui buvo suteikta.
12.2 . Apeliacinio skundo argumentai, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į vekseliams keliamus imperatyviuosius reikalavimus, atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nėra ginčo, kad vekseliai neturėjo notarinės formos, todėl jie negalėjo būti realizuojami Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau – ĮPVĮ) nustatyta tvarka, tačiau jų įrodomoji reikšmė gali ir turi būti vertinama visų ginčo aplinkybių kontekste (CPK 185 straipsnio 2 dalis). Esant tokiai situacijai, tarp šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams teismas pagrįstai taikė paskolos santykius reglamentuojančias teisės normas.
12.3 . Atsakovas pripažino, kad vekseliuose nurodytą pinigų sumą iš ieškovo gavo. Kasacinio teismo praktikoje laikoma, kad sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Taigi, atsakovas pasirašė vekselius, kurie šiuo atveju laikytini skolos rašteliais, t. y. vekseliai atsirado (buvo atsakovo pasirašyti) kaip paskolos dokumentas. Atsakovas nei iki ieškinio pateikimo teismui dienos, nei nagrinėjamos bylos proceso metu neprašė pripažinti vekselį niekiniu ir negaliojančiu. Iš byloje esančio šalių susirašinėjimo elektroniniu paštu turinio matyti, kad ieškovas reguliariai teikė užklausas atsakovui dėl skolos grąžinimo įvairiais laikotarpiais, o atsakovas skolos fakto niekada neneigė. Priešingai, ieškovui apskaičiavus skolos sumą atsakovas išreikšdavo sutikimą su juose nurodoma suapvalinta skolos ir palūkanų suma.
12.4 . Šalių faktiniai santykiai nors ir nebuvo reikiamai įforminti, tačiau bylos faktinės aplinkybės patvirtina, jog jie buvo formalizuoti fiksuojant pinigų judėjimą iš rankų į rankas. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad skolos suma, kuri buvo šalių užfiksuota vekseliuose, ieškovui buvo grąžinta, nors remiantis CPK 178 straipsnio nuostatomis, įrodinėjimo pareiga, kad skola gražinta, tenka būtent atsakovui, tačiau tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra.
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimas.
16. Skundžiamu sprendimu, pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino, konstatavęs, kad byloje pateikti vekseliai negalioja kaip vertybiniai popieriai, tačiau vertindamas juos kartu su šalių žodiniais paaiškinimais ir pateiktu susirašinėjimu el. laiškais ir SMS žinutėmis, teismas sprendė, kad jie patvirtina šalių tarpusavio santykių praktiką, pagal kurią šalys vekseliuose įtvirtindavo apibendrinto dydžio (suteiktos paskolos ir susikaupusios palūkanos) atsakovo skolinius įsipareigojimus ieškovui. Teismas sprendė, kad, pasirašydamas 2020 m. liepos 1 d. vekselius, atsakovas patvirtino, jog tuo metu jo skolos ieškovui apibendrintas dydis (suteiktos paskolos ir susikaupusios palūkanos) buvo 14 310 Eur, kurią įsipareigojo grąžinti iki 2020 m. lapkričio 30 d.
17. Apeliantas prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį atmesti apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepagrįstai vekseliams priskyrė įrodomąją reikšmę, interpretavo juos taip, lyg vekseliai būtų sudaryti nepažeidžiant nustatytos formos reikalavimų, taip pat neatsižvelgė, kad šalių susirašinėjimai nėra pakankami įrodymai paskolos santykiams pagrįsti.
18. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą vekselyje įtvirtinta reikalavimo teisė yra įgyvendinama ne ginčo tvarka – vekselio turėtojui kreipusis į notarą, notarui išduodant vykdomąjį įrašą (ĮPVĮ 81 straipsnio 2 dalis). Tiek ĮPVĮ 77 straipsnio 4 dalyje, tiek CK 1.105 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad vekselis, kurio suma didesnė kaip trys tūkstančiai eurų, turi būti notarinės formos, jeigu vekselio davėjas yra fizinis asmuo arba ūkio subjektas, tvarkantis apskaitą pagal supaprastintos apskaitos taisykles. Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 3 d.).
19. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo, tą pripažino ir pirmosios instancijos teismas, kad byloje esantys atsakovo išduoti vekseliai turi formos trūkumų, vekseliai nerealizuotini ĮPVĮ įtvirtinta tvarka, neturi vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl formos trūkumo. Tačiau nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šalių ginčą, šių vekselių turėjo iš viso nevertinti.
20. Pažymėtina, kad išplėstinė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019 suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: tuo atveju, kai vekselis netenka vertybinio popieriaus teisinio statuso dėl turinio, formos trūkumų ar įstatyme nustatytų terminų jam pateikti apmokėti ir pateikti reikalavimus pagal jį praleidimo, iš vekselio kylantiems reikalavimams patenkinti negali būti taikomos ĮPVĮ nuostatos, be kita ko, vekselyje įtvirtinta prievolė netenka besąlygiškumo ir abstraktumo savybių; tokiu atveju reikalavimo teisė pagal vekselį savaime nepasibaigia, tačiau jai patenkinti taikomos konkrečius prievolinius santykius reglamentuojančios CK ar kitų materialiųjų įstatymų normos. Sprendžiant dėl prievolinių santykių egzistavimo ir (ar) jų turinio vekselis tampa paprastu rašytiniu įrodymu, dėl jo įrodomosios reikšmės sprendžiama pagal atitinkamus santykius reglamentuojančias materialiosios ir proceso teisės normas. Taigi, priešingai, nei nurodo apeliantas, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai byloje esančius vekslius vertino kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
21. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip neturinčius įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui apeliacinio skundo argumentus, kad byloje esantis šalių susirašinėjimas nėra pakankamas įrodymas šalių paskoliniams teisiniams santykiams pagrįsti.
22. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija 600 Eur. Rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 straipsnio 3 dalis).
23. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tam, jog nerealizuotas ĮPVĮ tvarka vekselis būtų pripažintas paskolos rašteliu, jis turi atitikti CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus, t. y. turi būti vertinama: 1) ar toks dokumentas gali būti laikomas paskolos gavėjo pasirašytu paskolos rašteliu (pvz., ar yra pasirašytas vekselį išrašiusio asmens, ar nurodyta pinigų suma ir pan.); 2) ar šio dokumento turinys patvirtina paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.
24. Nagrinėjamos bylos atveju atsakovas neginčijo, kad byloje pateikti vekseliai yra išduoti atsakovo. Sprendžiant dėl antrosios sąlygos buvimo, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „<...> pinigus gavau <...>“, „<...> ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminiją, gramatinės išraiškos formas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013, 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019).
25. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalies nuostatas, sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad svarbus ir šalių elgesys po sutarties sudarymo: pats sutarties vykdymas, jos netinkamas vykdymas, šalių reiškiami reikalavimai viena kitai, pretenzijos, pranešimai apie vykdymo trūkumus, įvykdymo priėmimas, atsisakymas priimti įvykdymą ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020).
26. Nagrinėjamu atveju ieškovas, siekdamas įrodyti tarp šalių buvus paskolos teisinius santykius, pateikė ne tik atsakovo išduotus vekselius, tačiau ir šalių susirašinėjimą, kuriame šalys tariasi dėl susitikimų, aptarinėja vekselių išdavimo aplinkybes, esamos skolos sumą, palūkanų dydį, skolos grąžinimo terminus. Pažymėtina, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas bylos įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 178 straipsnį pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus tenka šaliai, kuri tomis aplinkybėmis remiasi. Vadinasi, bylos šalims tenkančios įrodinėjimo pareigos vykdymas yra orientuotas į bylą nagrinėjančio teismo įtikinimą, kad egzistuoja faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiami reikalavimai ir atsikirtimai. Pažymėtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, vertina ne pavienius įrodymus, o jų visumą (CPK 185 straipsnis).
27. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pateiktas šalių susirašinėjimas akivaizdžiai patvirtina šalių paskolinių santykių egzistavimo faktą, leidžia įvertinti tarp šalių susiklosčiusią skolinimo praktiką, skolos ir palūkanų dydį, grąžinimo terminą, taip pat pagrindžia vekseliuose užfiksuotų duomenų realumą. Taigi, vertinant šį įrodymą, kartu su byloje pateiktais vekseliais, nors ir neturinčiais vertybinio popieriaus statuso, pagal sutarčių aiškinimo taisyklės bei įrodymų pakankamumo ir tikėtinumo principus, pirmosios instancijos teismui buvo pakankamas pagrindas konstatuoti, kad ieškovas ieškinio reikalavimus pagrindė.
28. Nurodytų argumentų pagrindu, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti remiantis apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
29. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamojoje praktikoje dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo aiškinama, jog teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas. Nustatant priteistino užmokesčio dydį, atsižvelgtina į konkrečios bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialiųjų žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, turto (pinigų sumų) dydį (priteistiną ar ginčijamą), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016).
31. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos. Ieškovas pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 350 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Šios išlaidos yra gerokai mažesnės už rekomenduojamus dydžius, atitinka bylos sudėtingumą ir apimtį, yra būtinos ir pagrįstos rašytiniais įrodymais, todėl priteistinos iš atsakovo.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui E. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 350 (tris šimtus penkiasdešimt) Eur bylinėjimosi išlaidų.