- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-28
- Bylos Nr.
- 2S-622-252/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00371-2016-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- A. I.
- Ieškovas
- K. V.
Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S - 622 - 252- 2016
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. birželio 28 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. I. ir A. I. atskirąjį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-506-1001/2016 pagal ieškovo K. V. ieškinį dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
ieškovas K. V. kreipėsi į Pasvalio rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl 2010 m. gegužės 28 d. 5,400 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo atsakovams A. I. ir A. I.. Pateiktame ieškinyje K. V. kartu prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovų A. I. ir A. I. vardu registruotą nekilnojamąjį turtą – 5,400 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kuris yra (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad atsakovai, gavę ieškinio kopiją, gali perleisti šį turtą kitiems asmenims, dėl ko teismo sprendimo įvykdymas gali tapti sunkiai įvykdomas ar išvis neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas ieškovo K. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino, areštavo atsakovams A. I. ir A. I., priklausantį nekilnojamąjį turtą – 5,400 ha žemės sklypą (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) bei šio turto saugotojais paskyrė atsakovus. Teismas sprendė, kad ieškiniu reikalaujamo pripažinti negaliojančio sandorio suma yra pakankamai didelė (6719,18 Eur), dėl ko galima daryti išvadą, jog ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas, o be to, nesiėmus šių laikinųjų apsaugos priemonių, kyla reali grėsmė, kad atsakovai gali perleisti žemės sklypą kitiems asmenims ir teismo sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovai A. I. ir A. I. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo K. V. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių netenkinti. Nurodo, kad su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka. Pabrėžia, kad Lietuvos apeliacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog ieškinio suma neturi reikšmės sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, o, be to, vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Atskirajame skunde nurodoma ir tai, kad ieškiniu reikalaujamo pripažinti negaliojančiu sandorio suma nėra itin didelė. Taigi nagrinėjamoje byloje nėra vienos iš dviejų būtinų sąlygų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Tai rodo, kad ieškovo reikalavimas yra nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) pažeidimą, kas patvirtina, jog skundžiama nutartis yra nepagrįsta ir neteisėta. Papildomai atsakovai pabrėžia, kad ieškovas net neįrodinėjo atsakovų nesąžiningumo, nepateikė jokių duomenų, kad atsakovai ketina nekilnojamąjį turtą parduoti tretiesiems asmenims. Taigi ieškovas neįrodė grėsmės ir būsimo teismo sprendimo įvykdymui, dėl ko laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos ir dėl šios priežasties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas K. V. prašo atsakovų atskirojo skundo netenkinti ir Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką, pagal kurią visada preziumuojama, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas, kai turtinis ginčas tarp šalių kyla dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovai jokių duomenų, kurie leistų nuginčyti šią prezumpciją, nepateikė. Be to, atskirojo skundo reikalavimai grindžiami tik abstrakčiais teiginiais, nepateikiant jokių konkrečių ir svarių įrodymų. Atsakovai nepagrindžia, kodėl, jų vertinimu, ieškinio suma nėra didelė, nepateikė jokių duomenų apie savo finansinę padėtį, kas iš esmės patvirtintų, jog ieškinio suma išties jiems nėra reikšminga. Atsiliepime taip pat pažymima ir tai, kad duomenys apie deklaruoto turto pokytį neduoda svaraus pagrindo eliminuoti tikėtiną ieškinio pagrįstumą, o be to pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinyje nurodytas aplinkybes (atsakovų vengimą vykdyti susitarimą dėl žemės sklypo grąžinimo sandorio sudarymo) pagrįstai vertino, kad šiuo atveju egzistuoja tikimybė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gal pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 ir 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės – turto areštas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Pagal CPK 144 str. 1 d. teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus; tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas; tačiau tikėtino ieškinio pagrindimo sąvoka reiškia, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, o tik preliminariai nustato tikimybę, kad pateiktų įrodymų viseto pagrindu dėl pareikštų reikalavimų gali būti priimtas ieškovui palankus sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1194/2014; Nr. 2-674/2014; Nr. 2-2139/2013). Taikant laikinąsias apsaugos priemones atliekamas preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti (Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014).
Nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys rodo, kad ieškovas, kreipdamasis į pirmosios instancijos teismą su ieškiniu prašo tarp jo ir atsakovo A. I. 2010 m. gegužės 28 d. sudarytą 5,400 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia bei taikyti restituciją. Taigi ieškovas siekia susigrąžinti aptariamą žemės sklypą savo nuosavybėn. Atsižvelgiant į tai, ieškiniu kartu buvo prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemonės, t.y. aptariamo žemės sklypo areštą. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškiniu reikalaujamo pripažinti negaliojančiu sandorio suma yra pakankamai didelė, o nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kyla reali grėsmė, sprendė, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu iš esmės sutinka.
Vienas iš esminių atskirojo skundo argumentų yra tas, kad pagal formuojamą teismų praktiką vien didelė ieškinio suma savaime nei palengvina, nei pasunkina ar padaro nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su argumentais, kad vien didelė ieškinio suma neturėtų būti savaime pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau prezumpcija, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką išties egzistuoja, tačiau ši prezumpcija teismų praktikoje nepripažįstama absoliučia, dėl ko kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 2-1421/2014; Nr. e2-949-117/2015; Nr. e2-1355-302/2015, Nr. e2-1416-464/2015). Nagrinėjamu atveju ieškovo reikalaujamas grąžinti jam žemės sklypas 2010 m. gegužės 28 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu atsakovui A. I. buvo parduotas už 6661,26 Eur (23 000 Lt). Taigi iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškiniu reikalaujamo pripažinti negaliojančiu sandorio suma išties yra pakankamai didelė. Tokį vertinimą papildomai sustiprina ir ieškovo nurodoma aplinkybė, jog žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoris buvo apsimestinis, nurodyta pinigų suma iš atsakovo A. I. gauta nebuvo, o žemės sklypas buvo parduotas tam, kad atsakovai gautų Europos Sąjungos paramą. Negana to, atsakovai, pateikdami atskirąjį skundą, nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį bei jiems priklausomą turtą, kas leistų spręsti, jog žemės sklypo vertė, kuri pagal pačių atsakovų pateiktus duomenis 2012 metais buvo didesnė nei nurodyta žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartyje, jiems nėra didelė ar reikšminga. Taigi iš dalies galima sutikti ir su ieškovo atsiliepime į atskirąjį skundą išdėstytais argumentais, kad prezumpcijos, jog ieškinio suma atsakovams yra didelė ir todėl gali apsunkinti sprendimo įvykdymą, nepaneigė. Papildomai atkreiptinas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo neturi privalomosios galios, todėl A. I. ir A. I. turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą su įrodymais pagrįstu (CPK 178 str.) prašymu panaikinti laikinąsias apsaugos priemones tuo pagrindu, kad dėl turtinės jų padėties nėra grėsmės ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
Kartu apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nagrinėjamu atveju pagrindžia ir tai, kad virš minėtas žemės sklypas, kuriam ir yra taikytas areštas, yra tiesioginis ieškinio objektas, kuris šiuo metu yra atsakovų nuosavybė bei kurį K. V. siekia susigrąžinti pripažinus 2010 m. gegužės 28 d. žemės pirkimo – pardavimo sutartį negaliojančia bei taikius restituciją. Ši aplinkybė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei nurodoma atskirajame skunde, patvirtina, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių kyla grėsmė teismo sprendimo įvykdymui, kadangi atsakovai šį žemės sklypą gali perleisti kitiems asmenims.
Atsižvelgdamas į visas pirmiau išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė procesinės teisės normas, padarė teisingas išvadas ir nepadarė jokių esminių CPK pažeidimų, dėl ko keisti ar naikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo. Todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.