Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-96-425/2017

teisėja Ilona Kvalitaitė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00371-2016-0

2017 m. sausio 26 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo K. V. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-506-1001/2016 pagal ieškovo K. V. ieškinį atsakovams A. I., A. I., tretiesiems asmenims notarei I. B., Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas K. V. prašė teismą pripažinti negaliojančia 2010-05-28 sudarytą 5,4 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartį bei taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovus grąžinti žemės sklypą.

Nurodė, kad gavęs dovanų žemės sklypą, negalėjo ūkininkauti, todėl sutiko su atsakovo A. I. brolio pasiūlymu ir paskolino atsakovui ginčo žemės sklypą, kad jis galėtų steigti jaunojo ūkininko ūkį. Paaiškino, kad su atsakovu sutarė sudaryti terminuotą apsimestinę žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kad atsakovas nuosavybės teise įgytų žemės sklypą ir gautų paramą. Nurodė, jog pasibaigus paramos jauniesiems ūkininkams laikui, atsakovas žadėjo grąžinti žemę, tačiau negrąžino.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Nustatė, kad pats atsakovas žemės sklypu nesinaudojo, tačiau patvirtino, jog pagrindinis ginčo žemės sklypo nusipirkimo tikslas buvo gauti jaunajam ūkininkui skiriamą paramą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, atsakovas žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi pasiekė pagrindinį tikslą - paramos gavimą, todėl atsakovui ir jo broliui žemės pirkimo-pardavimo sutartis buvo ekonomiškai naudinga. Pripažino atsakovą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu turėjus pakankamai lėšų sklypo įsigijimui.

Ieškovo ir liudytojų paaiškinimus dėl dovanojimo sutarčių sudarymą vertino kritiškai, nes ieškovas nevykdė pareigos pranešti Valstybinei mokesčių inspekcijai apie tokių sandorių sudarymą, o liudytojai – jo artimi giminaičiai, suinteresuoti duoti palankius ieškovui parodymus. Įrodymus apie atsakovo pajamas, ieškovo piniginių lėšų padidėjimą sandorio suma jo sudarymo metu, ieškovo raštišką patvirtinimą gavus pinigus už žemės pardavimą iki sutarties sudarymo laikė patvirtinančiais atsakovo parodymus dėl atsiskaitymo su ieškovu už ginčo žemės sklypą. Neturėjo pagrindo spręsti pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytai žemės sklypo vertei neatitikus rinkos vertės.

Pažymėjo, jog byloje esantys įrodymai netiesiogiai patvirtino ieškovą turėjus suinteresuotumą parduoti nenaudojamą nekilnojamąjį turtą, o jo elgesys, turint turtinių įsipareigojimų, neatlygintinai perleisti ginčo žemės sklypą mažai pažįstamam atsakovui, neatitiktų protingo elgesio standartų. Nurodė, kad ieškovas nesudarė pirkimo-pardavimo sutarties su atpirkimo teise, sutarties galiojimo metu nepasinaudojo teise keisti jos sąlygų. Liudytojų tarpusavio ginčus dėl kilnojamųjų daiktų laikė nesusijusius su ginču ir vertino liudytojus esant suinteresuotus duoti savo šaliai naudingus parodymus apie pirkimo-pardavimo sutartį ne tik dėl giminystės ryšių su šalimi, bet ir siekdami tikslų, susijusių su jų pačių turtiniais interesais.

Nurodė, kad notaro patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties didesnė įrodomoji galia nepaneigta liudytojų parodymais, nes jie nedalyvavo sutarties pasirašyme, sandorio sudarymo aplinkybes sužinojo tik iš ieškovo. Darė išvadą, jog ieškovo, reikalaujančio teisinės gynybos, remiantis paties ankstesniu nesąžiningumu, parodymų patikimumas kelia abejones. Konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo 2010-05-28 sudarytas sandoris yra realus, atitinkantis jo sudarymo metu buvusią tikrąją šalių valią, todėl nėra pagrindo šį sandorį pripažinti apsimestiniu. Ieškovui neįrodžius sandorio apsimestinumo, netenkino ir ieškovo reikalavimo taikyti restituciją ir įpareigoti atsakovus grąžinti ieškovui ginčo žemės sklypą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas K. V. prašo panaikinti Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, tenkinant ieškovo ieškinį.

Teigia, kad teismas nevisapusiškai išsiaiškino faktines aplinkybes, netinkamai aiškino ir taikė teisės normas. Mano, jog byloje pakankamai duomenų kurie patvirtina, kad šalių šeimas siejo itin glaudūs bendradarbiavimu ir pasitikėjimu pagrįsti santykiai, kas lėmė, jog ieškovas rizikuotų ir siekdamas draugiškai padėti atsakovui, sudarytų apsimestinį sandorį, kurio išorinė forma visiškai neatitiko vidinės tikrosios valios.

Nurodo, kad teismas nevienodai vertino ieškovo ir atsakovo turtinę padėtį ir dėl to sprendė pirkimo-pardavimo sutarčiai atitikus šalių valią ir ketinimus. Atkreipia dėmesį, jog byloje nėra duomenų apie atsakovo realiai turėtas 2009 metų pabaigoje, 2010 metais lėšas, atsakovai iki šios dienos nėra padengę įsiskolinimo. Teigia, kad ieškovo gauta paskola anksčiau nei 2010 metais, ji nuolat mažėja, o ieškovui deklaravus pinigines lėšas, paskola nebuvo padengta siekiant išvengti palūkanų kitimo.

Teigia, jog deklaruoti dovanas iš artimųjų giminaičių nėra privaloma ir ieškovas to nedarė dėl to, kad įrodinėtų sąžiningą dovanų įgijimą, žinodamas dovanas gavus sąžiningai.

Nurodo, kad teismas nevienodai vertino ieškovo ir atsakovų, jų kviestų liudytojų parodymus, kai atsakovo ir jo brolio parodymai nenuoseklūs, tarpusavyje prieštaraujantys dėl esminių aplinkybių.

Teigia, jog pirkimo-pardavimo sutartis su atpirkimo teise šalims nebuvo žinomas, o sutarties sąlygų bendru sutarimu jos galiojimo metu keisti negalėjo, nes su atsakovais nepavyko sutarti dėl tikrojo sandorio pabaigos ir tikrųjų sutartų pasekmių.

Tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino ginčo žemės sklypo kainą ir nepagrįstai jos dydį siejo su 2010 m. ekonomine krize, apie kurios buvimą byloje nėra įrodymų.

Nurodo, jog teismas netinkamai vertino Nacionalinės mokėjimo agentūros pateiktus dokumentus apie atsakovo vykdytą projektą.

Atsakovai A. I., A. I. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.

Teigia, kad ginčo sandoris buvo realus, atitiko jų valią, todėl teisingai ieškinio reikalavimas pripažintas nepagrįstu ir atmestas. Byloje visapusiškai ir objektyviai įvertinti įrodymai, tinkamai dėl jų pasisakyta ir argumentuota.

Pažymi, jog atsakovas su ieškovu nebuvo pažįstami, jokių draugiškų santykių nepalaikė, atsakovas niekada nesiekė kurti jokių santykių su ieškovu. Teigia, kad ieškovui, kaip policijos pareigūnui, turėtų būti žinomi įstatymai ir jis galėjo pirkimo-pardavimo sutartyje nurodyti sąlygą dėl sklypo atgavimo.

Nurodo, kad tinkamai buvo įvertinta tiek ieškovo, tiek atsakovo turtinė padėtis, o ieškovas, siekdamas nuginčyti pirkimo-pardavimo sutartį, nepateikė jokių duomenų, kurie pagrįstų jo teiginius. Pažymi, jog ieškovo argumentai dėl piniginių lėšų dovanų neįrodyti, nes buvo sudaryti tik žodiniai sandoriai, kurių realumo negalima patikrinti, o dovanotojai suinteresuoti bylos baigtimi.

Atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas policijos pareigūnas, todėl jam deklaruojant turtą, pajamas bei dovanas, keliami aukštesni kriterijai, todėl dovanas jis turėjo deklaruoti. Teigia, kad ieškovas nepaneigė notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties jokiais įrodymais. Pažymi, jog atsakovas siekė nuosavybės teise įgyti žemės sklypą, todėl bet kokios ieškovo papildomos sąlygos nebūtų tikusios ir atsakovas būtų ieškojęs kitų laisvų žemės sklypų.

Tvirtina, jog atsakovas, net ir neturėdamas nuosavybės teise valdomo žemės sklypo, turėjo galimybę gauti paramą, tuo pačiu turėjo laiko ir ieškoti sklypo, kurį galėtų įsigyti nuosavybės teise. Nurodo, kad ieškovas nepateikė jokių duomenų apie kitokią žemės sklypo rinkos vertę, o įmonių pateikti raštai neaptvirtina buvus realių sandorių. Pažymi, jog tarp atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros sutartis buvo sudaryta 2009-11-03.

Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį išnagrinėti teismo nuožiūra.

Nurodo, jog detali informacija dėl atsakovo A. I. projekto administravimo veiksmų jau buvo pateikta teismui, o projekto kontrolės laikotarpiui pasibaigus, bylos rezultatas tiesioginės įtakos agentūros sprendimams neturės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nustatyta, kad 2010-05-28 žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ieškovas K. V. atsakovui A. I. pardavė 5,4 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 11-13). Sutartyje nurodyta, kad žemės sklypo kainą 23 200 Lt (6 724 Eur) pirkėjas A. I. sumokėjo pardavėjui K. V. prieš sutarties pasirašymą, pardavėjas pareiškė, kad šią sumą gavo ir neturi pretenzijų pirkėjui. K. V. teigia, kad jis ir A. I. sudarė ne žemės sklypo pirkimo-pardavimo, o panaudos sutartį, kurios tikslas buvo tas, kad atsakovas, nuosavybės teise valdydamas reikiamą žemės plotą, 5 metus gautų išmokas iš Nacionalinės mokėjimo agentūros pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 m. programą ,,Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“. Ieškovas nurodo, kad iš atsakovo pinigų už žemės sklypą negavo ir susitarė, kad, pasibaigus 5 metų laikotarpiui, atsakovas jam grąžins žemės sklypą, vėl sudarydami apsimestinę pirkimo-pardavimo sutartį.

Apeliantas K. V. teigia, jog byloje pakanka duomenų tvirtinti 2010-05-28 pirkimo-pardavimo sutarčiai buvus apsimestiniam sandoriui, pridengiančiam sklypo panaudos santykius. Remiantis Civilinio kodekso (toliau - CK) 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Panaudos sutartimi panaudos davėjas perduoda panaudos gavėjui nekilnojamąjį daiktą laikinai ir neatlygintinai valdyti ir juo naudotis, o panaudos gavėjas įsipareigoja grąžinti tą daiktą tokios būklės, kokios daiktas buvo perduotas, išskyrus normalų susidėvėjimą (CK 6.629 str. 1 d.).

Byloje neginčijamai nustatyta, jog atsakovui A. I., norint gauti jaunajam ūkininkui skiriamą paramą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros, būtina buvo nuosavybės teise įgyti ne mažesnį kaip 4 ha ploto žemės ūkio paskirties žemės sklypą (1 t., b. l. 136, 158-181). Ginčo sutartis notarine forma sudaryta 2010-05-28 ir įregistruota viešajame registre (1 t., b. l. 9-13). Bylos duomenys patvirtina, kad 2010-07-01 ir 2015-01-02 žemės nuomos sutartimis A. I. išnuomojo 5,4 ha ploto žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), R. I. (1 t., b. l. 74-76). Tarp asmenų esant susiklosčiusiems panaudos teisiniams santykiams, panaudos gavėjas be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturi teisės duoti gautąjį daiktą naudotis trečiajam asmeniui (CK 6.637 str. 2 d.). Byloje nenustatyta, kad K. V. ir A. I., sudarę ginčo sutartį, būtų atptarę galimybę A. I. perduoti žemės sklypą naudotis kitam asmeniui. Taip pat nenustatyta, jog prieš sudarydamas ginčo žemės nuomos sutartis A. I. būtų prašęs raštiško K. V. sutikimo išnuomoti R. I. žemės sklypą (CPK 12 str., 178 str.). Priešingai, A. I. išnuomojęs 5,4 ha ploto žemės sklypą, veikė kaip šio žemės sklypo savininkas, naudodamasis jam suteikta nuosavybės teise valdyti, naudoti ir disponuoti ginčo žemės sklypu (CK 4.37 str. 1 d.). Minėtos aplinkybės negali patvirtinti tarp ginčo šalių faktiškai buvus panaudos teisiniams santykiams, o ne pirkimo-pardavimo (CPK 12 str., 185 str.).

Teismo posėdžių metu tiek ieškovas, tiek atsakovai netvirtino, kad jų šeimas siejo glaudūs bendradarbiavimo ir pasitikėjimo ryšiai. Iš 2016-08-04, 2016-08-31 teismo posėdžių metu liudytojų R. P., L. P., R. I. paaiškinimų matyti, jog glaudūs santykiai, pagrįsti bendradarbiavimu, siejo ieškovo patėvį R. P. ir atsakovo A. I. brolį R. I., todėl kritiškai vertintini apelianto K. V. teiginiai, susiję su aplinkybėmis, paskatinusiomis sudaryti ginčo žemės sklypą.

Kolegija pažymi, jog apelianto K. V. subjektinės savybės (dirba teisėsaugos institucijoje, todėl neabejotinai turi teisinį išsimokslinimą) rodo, kad apeliantas turėjo suprasti, kokią sutartį sudaro, ir suvokti tokios sutarties teisinius padarinius.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo A. I. galimybes įsigyti ginčo žemės sklypą, rėmėsi byloje pateiktais rašytiniais dokumentais (1 t., b. l. 73-75). Kolegija sutinka su apelianto teiginiais nesant tiesioginių duomenų apie realiai atsakovo turėtas lėšas 2009 metų pabaigoje bei 2010 metais, tačiau nepaneigta, jog minėtu laikotarpiu A. I. užsiėmė žemės ūkio veikla ir tikėtina, jog turėjo iš šios veiklos pajamų. Iš Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos pateiktų dokumentų apie A. I. vykdytą projektą pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemonę „Jaunųjų ūkininkų įsikūrimas“ matyti, jog 2009-2010 metais A. I. įsigijo žemės ūkio veiklai vykdyti reikalingą techniką ir šios aplinkybės nepaneigia atsakovui turėjus lėšų įsigyti ir 5,4 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 113). Be to, nepaneigti atsakovo A. I. teiginiai už sklypo įsigijimą sumokėtas pinigines lėšas gavus iš automobilio remonto verslo. Tai, kad Nekilojamojo turto registre įregistruotas A. I. ir A. I. įsiskolinimas už įsigytą turtą, nepatvirtina, jog atsakovų atžvilgiu buvus pradėtam išieškojimui (CPK 12 str., 178 str.; 1 t., b. l. 200).

Byloje pateiktos K. V. metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos rodo, kad 2010 metais K. V. deklaravo 20 000 Lt piniginių lėšų daugiau nei 2009 metais (2 t., b. l. 27, 32). Piniginių lėšų pokytį K. V. grindė savo sutaupytomis piniginėmis lėšomis bei gautomis dovanomis iš artimųjų giminaičių.

Pagal CK 6.469 straipsnio 1 dalį (galiojusią ir 2010 metais), sutartis, kai dovanojama didesnė kaip 5 000 Lt (1 500 Eur) suma, turi būti rašytinės formos. Apeliantas teigė, kad 2010 metais 2 608 Eur (9 000 Lt) dovanų gavo iš močiutės, 2 318 (8 000 Lt) Eur gavo iš R. P. ir L. P., tačiau rašytinių dovanojimo sutarčių nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismams nepateikė. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti (CK 1.93 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus bei apeliacinio skundo motyvus, daro išvadą, jog apeliantas pakankamais ir leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškovo pusėje buvusių liudytojų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, todėl K. V. teiginiai dėl 2010 metais dovanų gautų piniginių lėšų laikytini neįrodytais (CPK 12 str., 178 str., 185 str.).

Apeliantas teigia, kad teismas nevienodai vertino ginčo šalių ir liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę ir nepagrįsti patikimesniais laikė atsakovo A. I., jo pusėje liudijusio R. I. parodymus, kurie nenuoseklūs, prieštaraujantys tarpusavyje. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamu atveju yra ginčas dėl 2010-05-28 pirkimo-pardavimo sutarties galimo apsimestinumo, o ne dėl šio sandorio sąlygų teisėtumo. Pabrėžtina, kad ieškovo pusėje buvusių liudytojų parodymai buvo vertinti kitaip nei atsakovo A. I. dėl šių liudytojų galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, o ne dėl prieštaravimų, neatitikimo faktinėms aplinkybėms ir pan. Šiuo atveju pareiga įrodyti sandoriui buvus apsimestiniam tenka apeliantui K. V., o ne atsakovams (CPK 178 str.).

CK 6.223 straipsnis reglamentuoja sutarties keitimo tvarką. Apeliantas nurodo, kad nebuvus bendro sutarimo su atsakovais, neturėjo galimybės pakeisti 2010-05-28 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų. Pirmiau paminėto CK straipsnio 2 dalis numato galimybę pateisti sutarties sąlygas teisminiu keliu. Taigi, įstatymo numatyta galimybė keisti laisvai sudarytos sutarties sąlygas iš esmės paneigia apelianto teiginius dėl ginčo sutarties pakeitimo negalimumo.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas aplinkybes dėl ginčo žemės sklypo kainos, nepagrįstai rėmėsi ekonomine krize. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog visiems žinomos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 str. 1 d. 1 p.), yra šalies bendrojo vidaus produkto nuosmukis per 2009 m. ir 2010 m. pradžioje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-23 nutartis Nr. 3K-3-459/2010). Šiuo atveju papildomai tirti ir vertini ekonominės krizės pasekmes nekilnojamojo turto rinkoje teismui nebuvo pagrindo. Pirmosios instancijos teisme pateiktos bendrovių pažymos vienareikšmiškai negali patvirtinti 2010 metais buvus didesnėms kainoms už panašaus našumo žemės sklypą nei nurodyta kaina ginčo sutartyje, nes pažymose pateikta informacija neatspindi realumo, o tik orientuoja į tikimybę. Pakankamų ir leistinų įrodymų, neabejotinai paneigiančių 2010-05-28 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą žemės sklypo kainą, apeliantas nepateikė (CPK 12 str., 178 str.).

Kadangi bylos ginčas susijęs su 2010-05-28 pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimu apsimestiniu sandoriu, pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo vertinti Nacionalinės mokėjimo agentūros pateiktus dokumentus apie atsakovo vykdytą projektą (CPK 185 str.). Kolegija pažymi, kad šiuo atveju nekeliamas klausimas dėl suteiktos atsakovui A. I. paramos teisėtumo ir pagrįstumo.

Kiti apeliaciniame skunde nurodyti nesutikimo su skundžiamu sprendimu motyvai laikytini kaip neturintys esminės teisinės reikšmės ginčo išsprendimui, todėl kolegija jų nevertina ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą K. V. sumokėjo 233,57 Eur žyminį mokestį ir patyrė 200 Eur išlaidų advokato padėjėjos pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 98, 120). Atsakovas A. I. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 350 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (2 t., b. l. 113-114).

Pagal Advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose, o rengimas procesinių dokumentų, teikiamų apeliacinės instancijos teismui, nors juos pasirašo ir teismui pateikia pats atstovaujamasis, o ne advokato padėjėjas, reiškia atstovaujamojo vardu atliekamus procesinius veiksmus, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Įstatymas draudžia advokato padėjėjui atstovauti byloje dalyvaujančiam asmeniui apeliacinės instancijos teisme, todėl konstatuotina, kad advokato padėjėjas neturi teisės atstovaujamojo vardu apeliaciniame procese atlikti jokio procesinio veiksmo, už kurį turėtų būti atlyginama pagal CPK 98 straipsnį. Įvertinus minėtą, netenkinus apeliacinio skundo, atsakovo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme jam nekompensuojamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.