Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovų likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovams VšĮ „Lietuvos institutui”, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” ir Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos, tretieji asmenys UAB „Rhenus svoris” ir UADBB „Aon Baltic” dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

ieškovas A. Ž. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas solidariai priteisti iš atsakovų likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras”, Lietuvos Respublikos valstybės 35 045,92 Lt žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jis dalyvavo Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – Kultūros ministerija) paskelbtame konkurse, jam buvo skirta Valstybinė strateginė stipendija 2006-2008 m. Kultūros ministerija ieškovo paruoštą projektą „Lietuvos kultūra Europoje per formą” įtraukė į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – Užsienio reikalų ministerija) organizuojamų Lietuvos kultūrinių renginių programą Italijoje, kurioje 2008 m. liepos 14-31 d. vyko ieškovo darbų paroda. Užsienio reikalų ministerijos kultūros atašė Italijoje I. G. raštu informavo ieškovą, kad jo meno kūrinių nugabenimą į parodą, pargabenimą ir draudimą atliks VšĮ „Lietuvos institutas”. Ieškovas 2008 m. liepos 9 d., t.y. likus dviem dienom iki meno kūrinių išgabenimo, sužinojo iš VšĮ „Lietuvos instituto” ir I. G., kad institutas atliks tik meno kūrinių nuvežimą ir apdraudimą, o kūrinius iš Italijos pargabens ir tuo pasirūpins BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras”, todėl ieškovas neprieštaravo, kad jo kūrinių transportavimą atliktų abu atsakovai. Ieškovas savo meno kūrinius transportavimui iš Vilniaus į Turiną 2008 m. liepos 11 d. perdavė VšĮ „Lietuvos instituto” pasamdytam vežėjui UAB „Rhenus svoris” pagal priėmimo - perdavimo aktą. Visi kūriniai buvo sėkmingai nugabenti ir 2008 m. liepos 14-31 d. eksponuoti parodoje Turino mieste, Italijoje. Ieškovo žiniomis, meno kūriniai po parodos 2008 m. rugpjūčio 1 d. buvo perduoti vežėjui UAB „Rhenus svoris” ir išgabenti iš Turino į Vilnių. Vežėjas 2008 m. rugpjūčio 14 d. meno kūrinius pristatė ieškovui į jo dirbtuvę adresu Užupio g. 2-23, Vilniuje. Atidarius transporto priemonės duris ieškovas pamatė, kad jo darbai sukrauti į vieną krūvą, dauguma meno kūrinių sulaužyti, deformuoti, subraižyti ir kitaip sugadinti. Ieškovas atsisakė priimti sugadintus meno kūrinius be kompetentingos meno ekspertų komisijos įvertinimo ir defektinio akto surašymo, todėl vežėjas meno kūrinius išsivežė. BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” telefonu informavo ieškovą, kad kūrinių priėmimo metu 2008 m. rugpjūčio 19 d. dalyvaus meno ekspertų komisija ir bus surašyti kūrinių priėmimo - perdavimo dokumentai. UAB „Rhenus svoris” 2008 m. rugpjūčio 19 d. pakartotinai atgabeno kūrinius į ieškovo dirbtuvę, tačiau meno ekspertams neatvykus, ieškovas atsisakė priimti krovinį, o atsakovo BĮ “Tarptautinių kultūros programų centro” darbuotoja R. V. savavališkai nurodė vežėjo darbuotojui iškrauti iš sunkvežimio krovinį ir palikti ieškovo dirbtuvėse. R. V. pasirašė važtaraštyje, t.y. patvirtino, kad ji priėmė krovinį iš vežėjo. BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras” 2008 m. spalio 13 d. raštu nurodė ieškovui, kad abu atsakovai nėra atsakingi už ieškovui padarytą žalą, nes ją turi atlyginti vežėjas UAB „Rhenus svoris”. Ieškovui kreipusis į vežėją, šis 2008 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. P08/81 informavo ieškovą, kad krovinio pervežimo užsakovui BĮ “Tarptautinių kultūros programų centrui” pasiūlė 3 000,00 Lt kompensacija už sugadintą krovinį. Lietuvos dailininkų sąjunga sudarė specialistų komisiją, kuri apžiūrėjo meno kūrinius ir įvertino sugadinimo faktą ir mastą. 2011 m. vasario -17 d. ekspertizės akte komisija nurodė, kad nuostolių dydis yra 35 045,92 Lt. Ieškovo meno kūriniai yra intelektinės - kūrybinės veiklos rezultatas, meno kūrinių vertė priklauso nuo menininko gabumų, veiklos rezultatų, jo žinomumo ir darbų pripažinimo visuomenėje. Ieškovas ir atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais patvirtino susitarimą dėl ieškovo meno kūrinių panaudojimo, transportavimo ir parodos organizavimo. Ieškovas pagrįstai ir protingai tikėjosi, kad atsakovai bendrais veiksmais suorganizuos parodą ir atliks kūrinių pervežimą. Ieškovas ilgą laiką bendravo su tais pačiais asmenimis, t.y. R. V., S. M., I. G., kurios veikė atsakovų vardu, todėl ieškovas daro išvadą, kad visi trys atsakovai veikė bendrai ir vykdydami žodinę sutartinę prievolę, todėl jų prievolė yra solidari, atsiradusi iš bendrų atsakovų veiksmų organizuoti ieškovo meno kūrinių parodą, transportavimą ir draudimą. Už ieškovo meno kūrinių sugadinimą yra atsakinga Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Užsienio reikalų ministerijos, kurios tarnautoja buvo kultūros atašė I. G., ginčo laikotarpiu dirbusi Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje Italijoje, dėl kurios darbuotojos veiksmų organizuojant ieškovo kūrinių parodą ir grąžinant meno kūrinius į Lietuvą ieškovui buvo padaryta žala

Atsiliepime į ieškinį atsakovas likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas” su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas” atsakovas raštu buvo informavęs ieškovą, kad jis tik atliks meno kūrinių transportavimą iš Vilniaus į Turiną ir apdraus meno kūrinius, o kūrinių pargabenimas į Lietuvą ir jų draudimas bus apmokėtas iš Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje lėšų. Nepaisant to, kad šalių santykių pradžioje R. V. ir S. M. veikė kaip VšĮ „Lietuvos instituto” darbuotojos, o vėliau kaip BĮ “Tarptautinių kultūros programų centro” darbuotojos, tai neturi teisinės reikšmės nei dėl atsakovų, nei dėl jų darbuotojų teisinės atsakomybės. Tik atsitiktinumo ir susiklosčiusių aplinkybių dėka šiuos asmenis skirtingais laikotarpiais atstovavo tie patys darbuotojai. Ieškovas klaidingai nurodo Lietuvos dailininkų sąjungos nustatytos žalos ir apgadinimų mastą, nepateikia jokių duomenų apie atliktos ekspertizės objektyvumą. Už krovinių tinkamą įpakavimą ir perdavimą vežėjui buvo atsakingas ieškovas. Atsakovas likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas” neneigia, kad tarp jo ir ieškovo susiklostė sutartiniai santykiai dėl organizavimo paslaugų meno kūrinių transportavimui iš Vilniaus į Turiną ir draudimui gabenimo metu teikimo. Atsakovo likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas” teiktos organizavimo paslaugos neapėmė meno kūrinių pakavimo, pakrovimo ir iškrovimo ar gabenimo iš Turino į Vilnių veiksmų. Atsakovas likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas” prašė taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, kuris taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, nes apie žalą ieškovas sužinojo 2008 m. rugpjūčio 14 d., o ieškinys teisme priimtas tik 2011 m. rugpjūčio 23 d., t.y. praleidus numatytą senaties terminą.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad atsakovu byloje turėtų būti patraukta UAB „Rhenus svoris”, o ieškovo nurodyti atsakovai pripažinti trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų, nes ieškovas netinkamai kvalifikuoja tarp šalių susiklosčiusius santykius, dėl to klysta pasirinkdamas atsakovą. Vežti ieškovo meno kūrinius ieškovo naudai užsakė likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas”, t.y. buvo sudaryta vežimo sutartis trečiojo asmens naudai, todėl ieškovas ir likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas” turi teisę reikalauti ir reikšti pretenzijas vežėjui dėl krovinio sugadinimo. Už krovinio tinkamą įpakavimą buvo atsakingas pats ieškovas, todėl atsakomybė tenka ir pačiam ieškovui. Ieškovas neįrodė patirtos žalos dydžio, nes ekspertizę užsakė tik 2011 m. Ekspertizės akte išdėstytos išvados yra prieštaringos ir neįrodo kokia kūrinių būklė buvo 2008 m.

Atsiliepime į ieškinį atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kultūros ministerijos, su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad tarp šalių susiklostė santykiai išimtinai ieškovo iniciatyva. Atsakovai buvo tik tarpininkai, valstybės lėšų valdytojai, organizavę ieškovo parodos transportavimą. Ieškovas nepateikė teismui įrodymų, kad būtent atsakovų veiksmai lėmė jo turto praradimą. Ieškovas netinkamai pasirinko atsakovus, nes vežėjas UAB „Rhenus svoris” sutikdamas išmokėti 3 000,00 Lt kompensaciją, netiesiogiai pripažino savo kaltę. CK 6.271 straipsnio 4 dalies pagrindu valstybė privalo atlyginti žalą tik tuo atveju, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Ieškovas neįrodė, kokių privalomų veiksmų neatliko Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje, kad būtų galima taikyti atsakomybę dėl ieškovo sugadintų kūrinių. Atsakovai, kurie nesiverčia meno kūrinių transportavimu, negalėjo numatyti galimų pasekmių ar įvertinti kūrinių sugadinimo. Ieškovas buvo įsipareigojęs tinkamai supakuoti savo kūrinius, todėl turi prisiimti atsakomybę dėl kūriniams padarytos žalos, nes veikė neatsargiai ir nerūpestingai. Ieškovas neįrodė žalos dydžio.

Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo UAB „Rhenus svoris” su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutinka su ieškovo argumentais, kad abu pradiniai atsakovai buvo sudarę po vieną vežimo sutartį ir, kad krovinio gabenimo iš Turino į Vilnių organizatorius buvo atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras”, nes būtent šiam atsakovui ieškovas pranešė nepriėmęs krovinio ir būtent šis atsakovas davė privalomus nurodymus vežėjui iškrauti krovinį. Tretysis asmuo UAB „Rhenus svoris”, veikdamas kaip draudimo brokeris, buvo apdraudęs gabenamus krovinius, abu atsakovai žinojo apie krovinio draudimą, nes tai buvo padaryta jų nurodymu. Už krovinio vežimą su UAB „Rhenus svoris” abu atsakovai atsiskaitė. Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie galėtų patvirtinti, kas perdavė krovinius vežėjui Turine, nes būtent siuntėjo pareiga ir buvo tinkamai pakrauti, išdėstyti, sutvirtinti siunčiamą krovinį. Bendrovės atstovas yra užfiksavęs kokiose pakuotėse krovinys buvo pristatytas į vežėjo terminalą. Ieškovas nesurašė krovinio priėmimo akto, nefiksavo tų aplinkybių, kurios buvo nustatytos gavus krovinį Vilniuje. Vežėjas nežinojo krovinio turinio, specialios vežimo sąlygos nebuvo jam nustatytos. Draudimo brokerių bendrovės AON 2008 m. rugpjūčio 27 d. rašte Nr. 0464 netinkamas krovinio įpakavimas taip pat akcentuojamas ir nurodomas kaip pagrindas neišmokėti draudimo išmokos. Tai, kad krovinio vertė iš anksto buvo žinoma parodos organizavimo ir eksponatų gabenimo organizavimo paslaugas teikusiems atsakovams, patvirtina 22 800,00 eurų draudimo suma. Išsiaiškinus, kas buvo faktinis krovinio siuntėjas, šis asmuo trauktinas į bylą, o taip pat spręstinas klausimas ir dėl atsakovų darbuotojų įtraukimo į bylą trečiaisiais asmenimis klausimas.

Atsiliepime į ieškinį tretysis asmuo UADBB „Aon Baltic” su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad jis su vežėju UAB „Rhenus svoris” buvo sudaręs krovinių draudimo sutartį, kurios pagrindu buvo apdraustas ieškovo krovinys. 2008 m. rugpjūčio 19 d. komisija, kurioje dalyvavo draudimo bendrovės atstovai, atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centro” atstovė, apžiūrėjo skulptūrą „Išeinanti” ir nustatė, kad tikėtina skulptūros apgadinimo priežastis – netinkamas įpakavimas. Tęsti kitų meno kūrinių apžiūrą nebuvo galimybės, nes ieškovas atsisakė tęsti apžiūrą. 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau - CMR Konvencijos) 17 straipsnio 4 dalies “c” punkto pagrindu vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu krovinį pakrovė, sudėjo, perkrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo. Krovinį Turine pakrovė Italijos muziejus, todėl preziumuojama, kad už nuostolius atsakingas važtaraštyje nurodytas siuntėjas.

Vilniaus miesto 3 apylinkės teismas 2012 m. gegužės 10 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” solidariai 35 045,92 Lt žalai atlyginti ieškovo naudai; likusioje dalyje bylą nutraukė; atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės atžvilgiu ieškinį atmetė; paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovui Kultūros ministerijos skelbtame konkurse už jo pateiktą projektą “Lietuvos kultūra Europoje per formą” skirta valstybinė strateginė stipendija 2006-2008 metams. Kultūros ministerija 2007 metais įtraukė ieškovo projektą į organizuojamą Lietuvos kultūrinių renginių programą Italijoje. Atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas” 2008 m. liepos 10 d. raštu Nr. 162 informavo ieškovą, kad organizuoja ieškovo parodą Italijos mieste Turine, bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje. Šiame rašte atsakovas nurodė, kad meno kūrinius į parodą nugabens UAB „Rhenus svoris”, kurios vairuotojas paims meno kūrinius, išvardintus priede prie rašto Nr. 162. Šiame rašte taip pat nurodyta, kad VšĮ „Lietuvos institutas” apmokėjo už parodos nuvežimą ir draudimą. Priede prie rašto Nr. 162 išvardinti visi ieškovo kūriniai, kurie pristatytini parodoje Turino mieste. Ieškovas 2007 m. kovo 7 d. pasirašė notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą, kuriuo įgaliojo savo sutuoktinę E. Ž. būti jo atstove visose įmonėse, organizacijose, organizuoti ir kuruoti visas jo autorinių darbų parodas Lietuvos Respublikoje ir užsienyje ir kt. Šio įgaliojimo pagrindu ieškovo sutuoktinė E. Ž. ir UAB „Rhenus svoris” vairuotojas 2008 m. liepos 11 d. pasirašė kūrinių priėmimo - perdavimo aktą. Teismas konstatavo, kad aplinkybę, jog atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas” prisiėmė sutartinius įsipareigojimus organizuoti ieškovo meno kūrinių nuvežimą į parodą, patvirtina 2007 m. sausio 18 d. atsakovo l.e.p. direktorės S. M. pasirašyta sutartis Nr. 07/01/18-V. Šios sutarties 4.4, 4.5, 4.6 punktais atsakovo direktorė įsipareigojo pervežėjui pateikti krovinį tinkamai paruoštą, supakuotą, kad nekiltų pavojus vairuotojui, tretiesiems asmenims, aplinkai, kitiems kroviniams ir transporto priemonei. Atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas” įsipareigojo, kad krovinys bus tokioje taroje ir įpakavime, kad jis nebūtų pažeistas pervežimo, pakrovimo, iškrovimo, saugojimo ir sandėliavimo metu. Sutartyje Nr. 07/01/18-V nurodyta, kad specialios paskirties krovinys privalo būti supakuotas pagal reikalavimus, keliamus tokios rūšies kroviniams. Atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” 2008 m. spalio 13 d. rašte pripažino, kad dalis ieškovo meno kūrinių buvo apgadinti ir, kad atsakovų darbuotojai prisidėjo prie šios parodos organizavimo. Atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” 2009 m. birželio 11 d. rašte Nr. 06-62 patvirtino, kad ieškovo kūrinių transportavimą iš Vilniaus į Turiną organizavo VšĮ „Lietuvos institutas”, o meno kūrinių pervežimą iš Turino į Vilnių organizavo BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras”. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš Vilniaus į Turine vyksiančią parodą ieškovo meno kūriniai buvo nugabenti tinkamai be pažeidimų ir 2008 m. liepos 14-31 d. eksponuoti parodoje Turino savivaldybės muziejuje Italijoje. Ieškovo meno kūrinius iš Turino į Vilnių parvežė UAB „Rhenus svoris”, BĮ “Tarptautinių kultūros programų centro” užsakymo pagrindu. Už transportavimą ir draudimą 3 835,21 Lt apmokėjo atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras”. Vežėjas UAB „Rhenus svoris” meno kūrinius iš parodos pristatė ieškovui 2008 m. rugpjūčio 14 d. į jo dirbtuvę adresu Užupio g. 2-23, Vilniuje, vykdydamas atsakovo darbuotojos nurodymus, tačiau meno kūriniai iš parodos buvo grąžinti netvarkingai sukrauti, apgadinti, todėl ieškovas atsisakė juos priimti. Teismas konstatavo, kad ieškovo meno kūriniai transportavimo metu sugadinti dėl netinkamo įpakavimo. Pagal važtaraštį Nr. 186758, krovinį priėmė atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centro” darbuotoja, kuri turėjo galimybę įvertinti meno kūrinių būklę. Teismas nustatė, kad ieškovas eilę kartų kreipėsi į atsakovus, Kultūros ministeriją, vežėją, Lietuvos Respublikos ambasadą Italijoje ir kitas institucijas, prašydamas sudaryti ekspertų komisiją, kuri galėtų įvertinti sugadintus meno kūrinius ir atlyginti padarytą žalą, tačiau iš visų adresatų ieškovas gavo neigiamus atsakymus. Tikrindamas ieškovo skunde išdėstytas aplinkybes dėl jo meno kūrinių sugadinimo, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2010 m. birželio 29 d. tyrimo išvadoje Nr. 4D-2010/1-392 nurodė, kad BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” netinkamai įvykdė savo įsipareigojimus. Kultūros ministerija 2010 m. rugpjūčio 13 d. raštu Nr. S2-2013 informavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, kad ministerija rekomendavo atsakovui BĮ „Tarptautinių kultūros programų centrui”, pasitelkus ekspertus, įvertinti ieškovui padarytą žalą ir siekti, kad ji būtų atlyginta teisės aktų nustatyta tvarka. Atsakovai nesudarė ekspertų komisijos, neatlygino ieškovui padarytos žalos, todėl ieškovas buvo priverstas kreiptis į Lietuvos dailininkų sąjungą ir prašyti atlikti ekspertizę, kad būtų užfiksuotas žalos faktas ir dydis. Lietuvos dailininkų sąjunga 2011 m. vasario 28 d. rašte Nr. 69 nurodė, kad sudarė ekspertų komisiją ir įpareigojo ją įvertinti kūrinių būklę ir padarytą žalą. Ekspertų komisija 2011 m. vasario 17 d. surašė ekspertizės aktą, kuriame nurodė, kad ieškovui padaryta žala sudaro 35 045,92 Lt. Įvertindamas meno kūrinių pažeidimus teismas rėmėsi 2010 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos dailės muziejaus restauravimo centro restauratorių defektiniu aktu, kuriame nurodyti meno kūrinių pažeidimai, taip pat 2012 m. sausio 12 d. UAB „Meno rinkos agentūra” meno kūrinių kolekcijos vertinimu. Teismas nustatė, kad atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” meno kūrinių nuvežimui ir parvežimui iš parodos Turino mieste buvo sudarę sutartis su trečiuoju asmeniu UAB „Rhenus svoris”. Teismo vertinimu, atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” buvo krovinio vežimo organizatoriai, įsipareigoję ieškovo meno kūrinius nuvežti į parodą ir juos parvežti, todėl atsakovai vežėjo atžvilgiu laikytini krovinio siuntėjais. Teismas iš byloje esančių įrodymų nustatė, kad ieškovas ir jo atstovė E. Ž. su atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” įgaliotais asmenimis derino klausimus, susijusius su meno kūrinių įpakavimu, transportavimu, meno kūrinių sąrašo sudarymu, meno kūrinių pavadinimų užrašymu. Teismo nuomone, tarp šalių buvo susiklostę sutartiniai santykiai, susiję su ieškovo meno kūrinių panaudojimu parodoje, kuri įvyko Turimo mieste, Italijoje. Šalys tiek žodžiu, tiek konkliudentiniais veiksmais patvirtino susitarimą dėl meno kūrinių panaudojimo, transportavimo ir parodos organizavimo, todėl teismas laikė, kad tarp šalių buvo susiklostę kelių rūšių sutartiniai santykiai, tačiau rašytinės sutartys nebuvo pasirašytos, nors atsakovai, įgyvendinami savo tikslus ir turėdami praktinę patirtį, privalėjo inicijuoti sutarčių pasirašymą. Apylinkės teismo vertinimu, atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų organizuojant, pakuojant, vežant ieškovo meno kūrinius į parodą užsienyje ir grąžinant juos ieškovui, neinicijavo ekspertų komisijos sudarymo, kuri būtų įvertinusi sugadintus meno kūrinius, nesiėmė priemonių padarytai žalai atlyginti, todėl yra visos CK 6.245 - 249 straipsniuose numatytos sąlygos (neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė, žala) atsakovų civilinei atsakomybei atsirasti. Tą aplinkybę, kad ieškovui buvo padaryta žala, atsakovai bylos nagrinėjimo metu pripažino, tačiau nurodė, kad žala atsirado dėl paties ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Rhenus svoris” veiksmų. Teismas byloje surinktų įrodymų pagrindu atmetė šiuos atsakovų motyvus kaip nepagrįstus spręsdamas, kad atsakovai kartu netinkamai įvykdė savo prievoles, todėl CK 6.6, 6.279 straipsnių pagrindu jiems taikytina solidarioji atsakomybė, nes priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra vienodas, o atsakovus siejo bendri veiksmai ieškovui padarytos žalos, t.y. pasekmių atžvilgiu. Teismas atmetė ieškovo prašymą taikyti solidariąją atsakomybę ir Lietuvos Respublikos valstybės atžvilgiu ieškovui neįrodžius, kad I. G. ir Lietuvos Respublikos garbės konsulas Italijoje savo veiksmais prisidėjo prie ieškovo meno kūrinių sužalojimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad į specialiojo (kultūros) atašė pareigas nepatenka parodų organizavimas. Liudytoja I. G. parodė, kad ji ieškovo meno kūrinių parodos organizavime dalyvavo savanoriškai, t.y. padėjo ieškovui ir jo atstovei kūrinius išpakuoti, paruošti parodai, nors ambasada nebuvo įsipareigojusi šių veiksmų atlikti. Teismas atmetė kaip nepagrįstą atsakovų prašymą taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, nes ieškovo ieškinys teisme gautas 2011 m. liepos 11 d., o apie savo teisių pažeidimą ieškovas sužinojo 2008 m. rugpjūčio 14 d., todėl ieškinys teismui pateiktas nepraleidus įstatymo numatyto trejų metų termino pažeistoms teisėms apginti.

Apeliaciniame skunde atsakovas likviduojama VšĮ „Lietuvos institutas“ prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas, padarydamas išvadą, kad atsakovams VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” taikytina solidarioji atsakomybė, nepagrįstai nustatė, kad priežastinis ryšys tarp atsakovų veiksmų ir atsiradusios žalos yra vienodas, o atskaovus siejo bendri veiksmai ieškovui padarytos žalos, t.y. pasekmių atžvilgiu. 2009-04-04 ieškovo valstybės stipendininko projekto (programos) resultatų ataskaitoje nurodyta, kad ieškovas buvo gavęs vaslstybės strateginę stipendiją nuo 2006-01-01 iki 2008-01-01. Ataskaitoje ieškovas patvirtino, kad gavo Lietuvos Respublikos kultūros atašė I. G. laišką, kuriame buvo pranešta, jog Kultūros ministerija įtraukė ieškovo projektą „Lietuvos kultūra Europoje per formą“ į 2007 m. organizuojamų Lietuvos kultūrinių renginių programą Italijoje. Ieškovas ataskaitoje pripažino, jog jam buvo nurodyta, kad jo projektas bus remiamas tik dalinai, užtikrinant parodų salę, kūrinių transportavimą ir draudimą kelionės metu (Vilnius - Turinas -Vilnius), o už visa kita ieškovas privalės susimokėti pats. Ieškovas ataskaitoje patvirtino, kad prisiėmė pareigą savo lėšomis išvežimui į Turiną pagaminti pakuotes ir perduoti supakuotus kūrinius transportavimui, susimokėti kelionės, transporto, nakvynės, dienpinigių išlaidas, ir kad visus šiuos įsipareigojimus sutiko ir nepriekaištingai juos įvykdė. Kultūros ministerijos ir strateginės valstybės stipendijos gavėjo - ieškovo 2006-03-28 sutartyje Nr. 1.1.2 nurodyta, kad Kultūros ministerija skyrė ieškovui stipendiją stipendininko paraiškoje nurodytam projektui vykdyti, o ieškovas įsipareigojo naudoti stipendiją tik stipendininko paraiškoje nurodytam projektui vykdyti ir už gautą stipendiją atsiskaityti. Ieškovo teismui pateiktos 2010-06-29 Lietuvos Respublikos seimo kontrolieriaus pažymos Nr. 4D-2010/1-392 dėl A. Ž. skundo prieš Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją bei BĮ „Tarptautinių kultūros programų centrą“ išvadų 8 punkte nurodyta, kad A. Ž. 2006 m. pateikė projektą Kultūros ministerijai „Lietuvos kultūra Europoje per formą“ (pagal kurį įsipareigojo surengti personalinę parodą 4 šalyse, tame tarpe Italijos sostinėje Romoje) ir jo įgyvendinimui 2006 - 2007 m. gavo Valstybės strateginę stipendiją. 2007 m. sausio mėn. E. Ž., prisistačiusi A. Ž. parodos kuratore, kreipėsi į LR kultūros atašė Italijoje I. G. su prašymu padėti surengti A. Ž. parodą Romoje surandant jai nemokamas patalpas. 2008 m. bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos garbės konsulu Turine buvo surastos nemokamos patalpos Turino savivaldybės salėje. 2007-06-29 Lietuvos Respublikos ambasados Italijos Respublikoje raštu Nr. 343 ambasadorius padėkojo ieškovui už tai, kad ieškovas pats pasiūlė surengti parodą Romoje, o ne už tai, kad ieškovas neva pasiūlė, jog ambasadorius surengtų parodą. Lietuvos Respublikos ambasados Italijoje 2008-03-07 pranešime Nr. 49 vartojamas terminas „organizatorius“ apima tik meno kūrinių transportavimą ir draudimą Vilnius – Turinas – Vilnius, kaip numatyta sąmatoje. Atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas“ santykiuose su ieškovu veikė 2008-05-15 Kultūros ministerijos ir atsakovo sutarties dėl tarptautinio kultūrinio bendradarbiavimo projektų dalinio finansavimo Nr. T/08/43 pagrindu ir šioje sutartyje numatyta apimtimi, t.y. atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ indėlis ieškovo personalinės parodos Turino savivaldybės muziejuje apsiribojo išimtinai tik transportavimo organizavimu. Iš nurodyto matyti, kad ieškovas, vykdydamas savo pareigas pagal stipendijos sutartį ir projektą, surengė parodą Turino miesto savivaldybės muziejuje, kreipdamasis organizacinės pagalbos į Lietuvos Respublikos ambasadą Italijos Respublikoje. Atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” ieškovui pagalbą teikė tik epozodiškai, atlikdami tik tam tikrus atskirus veiksmus ieškovui rengiant parodą. Atsakovai neturėjo jokio intereso panaudoti ieškovo kūrinius, priešingai – savo kūrinius vykdydamas projektą naudojo pats ieškovas, siekdamas pateisinti gautą stipendiją. Teimas neatsižvelgė į atsakovų argumentus dėl ieškinio priedo Nr. 23, 2011-02-17 Lietuvos dailininkų sąjungos ekspertų komisijos ekspertizės akto kaip įrodymo nepatikimumo. Ieškovas ekspertus pasirinko savo nuožiūra, todėl neaišku, ar šie asmenys buvo objektyvūs, ekspertizė atlikta tik praėjus dvejiems su puse metų nuo kūrinių atgabenimo iš Turino. Bet koks atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ dalyvavimas ieškovui rengiant parodą pasibaigė sulig kūrinių gavimu Turine 2008-07-16, 14.00 val., kultūros ataše I. G. pasirašius CMR važtaraštyje AZ821701. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl solidariosios atsakomybės atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ atžvilgiu taikymo yra neteisėta ir nepagrįsta.

Apeliaciniame skunde atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad surengti parodą Italijoje buvo ieškovo įsipareigojimas pagal 2006-03-28 kultūros ministerijos ir strateginės valstybės stipendijos gavėjo sutartį Nr. 1.1.2. Ieškovas (jo įgaliota sutuoktinė) pats perdavė ginčo krovinį vežėjo UAB „Rehus svoris“ vairuotojui, nors to daryti neprivalėjo, jeigu ši vežimo bendrovė kuo nors neįtiko, nes tretysis asmuo gali atsisakyti jo naudai sudarytos sutarties suteikiamų teisių. 2007-01-08 atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ ir trečiojo asmens UAB „Rehus svoris“ sutartis yra bendro pobūdžio, ji buvo sudaryta dar iki ieškovui inicijuojant savo parodą Italijoje ir nebuvo skirta išimtinai ieškovo parodai. Tiek ieškovas, tiek atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas“ galėjo reikalauti tinkamo vežimo sutarties įvykdymo. Pagal šią sutartį ieškovo kūriniai buvo gabenami tik iš Vilniaus į Turiną. Kadangi ieškovas prisiėmė pareigą pagaminti pakuotes ir perduoti supakuotus kūrinius transportavimui, jis privalėjo pasirūpinti kūrinių įpakavimu Turine. Pagal teismų praktiką, esant akivaizdiems krovinio apgadinimams, jie turėjo būti nedelsiant nurodyti ir aprašyti, o jeigu trūkumai buvo neakivaizdūs, ieškovas turėjo įteikti vežėjui pretenziją per 7 dienas su ekspertų išvadomis. Ieškovui nesilaikius šios procedūros, jam turėtu tekti visos su tuo susijusios neigiamos pasekmės. Byloje nėra patikimų įrodymų apie tai, kokia krovinio būklė buvo 2008 metais jo priėmimo metu, nes nėra žinoma kaip ir kur ieškovas grąžintus iš Italijos kūrinius saugojo trejus metus. 2011 m. atlikos ekspertizės išvadomis remtis negalima, nes ji atlikta pavėluotai, per neprotingą terminą. Atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras”, vykdydami veiklą, kuri numatyta jų steigimo dokumentuose, niekada nesiekė pažeisti specialaus teisnumo ir perimti ieškovo kūrinius panaudojimui, o tik talkimo ieškovui vykdant savo, kaip stipendininko, įsipareigojimus.Byloje nebuvo įrodytos atsakovų civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovas BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras” visiškai nepriklausomai nuo atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ organizavo kūrinių pargabenimą į Vilnių, todėl nepagrįsta yra teismo išvada dėl solidariosios atsakomybės taikymo.

Atsiliepime į atsakovo likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas“ apeliacinį skundą atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas“ apeliaciniame skunde teisingai įvardinti teismo procesinių teisės normų pažeidimai ir netinkamai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, pagrįstai kvestionuojama solidarioji atsakovų atsakomybė.

Atsiliepime į atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinį skundą atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas“ su apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovų likviduojamos VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliaciniaia skundai vienas kitam neprieštarauja, jų reikalavimai ir argumentai yra analogiški.

Atsiliepime į atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinius skundus atsakovas Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Kultūros ministerijos, su apeliaciniais skundais sutiko, prašė Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Nurodė, kad sutinka su atsakovo BĮ “Tarptautinių kultūros programų centras” apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Ieškovas turėjo pareigą pats pasirūpinti kūrinių pakavimu, veikti savo turto atžvilgiu atidžiai, rūpestingai ir protingai, o šios pareigos netinkamas atlikimas ir su tuo susiję padariniai teismo nepakankamai įvertinti. Kadangi teismas nusprendė, kad tarp šalių buvo susiklostę prievoliniai santykiai, ieškovas pripažintinas prievolės kreditoriumi. Nepakankamas įpakavimas, kuriuo rūpinosi pats ieškovas, laikytinas nukentėjusiojo neatsargumu, kuris padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, todėl teismas turėjo svarstyti žalos sumažinimo arba reikalavimo atlyginti žalą atmetimo klausimą. Atsakovo VšĮ „Lietuvos institutas“ solidarioji atsakomybė negalima jo santykiams su ieškovu pasibaigus iki žalą sąlygojusio pervežimo.

Tretysis asmuo UAB „Rehus svoris“ pareiškimu prisidėjo prie atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinių skundų ir prašė juos tenkinti; perskirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad sutinka su atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliaciniuose skunduose nurodytais skundžiamo sprendimo naikinimo pagrindais ir motyvais, išskyrus apelianto BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” nurodytais argumentais, neva už žalą ieškovui turėtų būti laikomas atsakingas tretysis asmuo UAB „Rehus svoris”. Trečiojo asmens UAB „Rehus svoris” nuomone, apylinkės teismas pagrįstai konstatavo, kad meno kūriniai buvo apgadinti pervežimo metu dėl netinkamo krovinio įpakavimo ir paruošimo gabenimui. Už krovinio tinkamą paruošimą pervežimui buvo atsakingas pats ieškovas. BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” nuomone, kad vežėjas privalėjo pareikšti pastabas ir važtaraštyje atžymėti apie netinkamą pakuotę krovinį priimdamas pradinėje jo pakrovimo vietoje, t.y. Turino savivaldybės muziejuje. Tretysis asmuo UAB „Rehus svoris” su tokia pozicija nesutinka, nes vežėjas nėra krovinio pakavimo specialistas, jam nebuvo žinoma, iš kokių medžiagų pagamintas jam perduodamas krovinys, krovinio tvirtumo ir kitos savybės. Įtarus, kad krovinio įpakavimas gali būti nepakankamas, tarpiniame krovinių terminale krovinio važtaraštyje atžymos buvo padarytos.

Atsiliepime į atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“, BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinius skundus ieškovas prašė apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad apeliantai, skunde cituodami byloje surinktus įrodymus, sąmoningai iškraipo jų turinį. Apeliaciniuose skunduose nepagrįstai tvirtina, kad parodą Turine organizavo pats ieškovas, o ne atsakovai. Kultūros ministerija 2008-08-13 sutartyje Nr. T/08/43 ir 2005-05-15 sąmatoje ieškovo darbų parodą Turine aiškiai įvardijo kaip vieną iš VšĮ „Lietuvos institutas“ kultūros sklaidos projektų, vykdomų bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos kultūros atašė užsienyje. Byloje surinkti įrodymai tvirtina, kad kultūros sklaidos projektas, kurį pagal patvirtintą sąmatą vykdė VšĮ „Lietuvos institutas“, buvo ne transporto ir draudimo paslaugos, o būtent ieškovo darbų paroda.

Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis - apeliacinio skundo ribose patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301, 320 straipsniai). CPK įtvirtinta ribota apeliacija pripažįstama pirmosios instancijos teismo priimto neįsiteisėjusio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, jos paskirtis - pirmosios instancijos teismo faktinių ir teisinių klaidų ištaisymas, tačiau ne pakartotinis bylos nagrinėjimas iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, taip pat patikrina ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

Įvertinusi nagrinėjamos bylos teisinius ir faktinius pagrindus teisėjų kolegija konstatuoja nenustačiusi absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.

Šalių pateikti byloje įrodymai bei jų pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės įrodo ir atsakovai neginčija, jog ieškovo kūrinių transportavimą iš Vilniaus į Turiną organizavo VšĮ „Lietuvos institutas”, o meno kūrinių pervežimą iš Turino į Vilnių organizavo atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras”. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir ginčo dėl to byloje nėra, kad iš Vilniaus į Turiną ieškovo meno kūriniai buvo nugabenti tinkamai. Teisėjų kolegija sutinka su tais apeliacinių skundų argumentais, kuriais kvestionuojama atsakovams VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” teismo taikyta solidarioji atsakomybė. Kelių skolininkų atveju, jų solidarioji prievolė nėra preziumuojama, ji gali atsirasti tik įstatymų (CK 6.279 straipsnis) ar šalių susitarimo pagrindu ir tik, kai prievolės dalykas yra nedalus.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo atsiliepime į apeliantų VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” skundus išdėstyta pozicija, kad VšĮ „Lietuvos institutas” neužtikrino, kad visuose ieškovo parodos organizavimo etapuose su meno kūriniais būtų tinkamai rūpinamasi, kad jie būtų transportuojami saugiai, užtikrinant reikiamą įpakavimą ir atitinkamus nurodymus vežėjui. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo parodos transportavimą maršrutu Vilnius – Turinas – Vilnius pagal 2008-05-13 sutartį su Kultūros ministerija T/08/43 turėjo organizuoti VšĮ „Lietuvos institutas“. Tretysis asmuo UAB „Rehus svoris“ vežė pareiškėjo kūrinius maršrutu Vilnius – Turinas vykdydamas VšĮ „Lietuvos institutas“ užsakymą pagal šalių sudarytą bendradarbiavimo sutartį Nr. 07/01/18-v, kuria supaprastinama formali sutarties sudarymo procedūra (CK 6.822 straipsnio 1 dalis). VšĮ „Lietuvos institutas“ ir UAB „Rehus svoris“ sudarytos ilgalaikės bendradarbiavimo sutarties 4.4, 4.5, 4.6 punktais atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas“ įsipareigojo pervežėjui pateikti krovinį tinkamai paruoštą, supakuotą, kad nekiltų pavojus vairuotojui, tretiesiems asmenims, aplinkai, kitiems kroviniams ir transporto priemonei. Atsakovas taip pat įsipareigojo, kad krovinys bus tokioje taroje ir įpakavime, kad jis nebūtų pažeistas pervežimo, pakrovimo, iškrovimo, saugojimo ir sandėliavimo metu, jeigu krovinys turi ypatingų savybių, jis turi būti supakuotas pagal reikalavimus, keliamus tokios rūšies kroviniams (tomas I, b.l. 24-27). Šios sutarties pagrindu VšĮ „Lietuvos institutas“ sumokėjo vežėjui UAB “Rhenus svoris” 4 425,00 Lt atlyginimą už paslaugas, atliktas pagal važtaraštį Nr. 181984, kuriame krovinio siuntėju nurodyta VšĮ „Lietuvos institutas“, o Lietuvos Respublikos kultūros atašė Italijoje I. G. parašas tvirtina, kad krovinys perėjo krovinio gavėjo dispozicijon (tomas I, b.l. 149,172). Taigi, krovinio siuntėjas VšĮ „Lietuvos institutas“ sutartimi Nr. 07/01/18-v įsipareigojo perduoti vežėjui trečiajam asmeniui UAB „Rehus svoris“ tinkamai įpakuotą krovinį. Vykdydamas savo pareigas pagal sutartį su Kultūros ministerija T/08/43 ir sutartį su UAB „Rehus svoris“ Nr. 07/01/18-v, atsakovas VšĮ „Lietuvos institutas“ su ieškovu ir jo įgaliotu asmeniu derino klausimus, susijusius su meno kūrinių pakavimu ir transportavimu, įpareigojo ieškovą nurodyti šių kūrinių pavadinimus, svorį, vertę, kūrinius paruošti ir perduoti transportavimui. Kaip matyti iš 2008-07-14 valstybės stipendininko projekto (programos) rezultatų ataskaitos, ieškovas prisiėmė pareigą pagaminti pakuotes mano kūrinių išvežimui į Turiną ir perduoti (pakrauti) supakuotus kūrinius transportavimui. Tokiu būdu siuntėjo VšĮ „Lietuvos institutas“, pasitelkdamas ieškovą, veikiantį jo vardu, savo pareigą vežėjui UAB „Rehus svoris“ pagal sutartį Nr. 07/01/18-v tinkamai pakrauti krovinį įvykdė visiškai. Ieškovo pakuotės ir jų būklė meno kūrinių transportavimui buvo tinkama, tai patvirtina teismo nustatyta aplinkybė, kad iš Vilniaus į Turine vyksiančią parodą ieškovo meno kūriniai buvo nugabenti be pažeidimų ir 2008 m. liepos 14-31 dienomis eksponuoti parodoje Turino savivaldybės muziejuje, Italijoje. Teisėjų kolegija nesutinka, todėl iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies šalina apylinkės teismo išvadą, kad atsakovas VšĮ „Lietvos institutas“ neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų organizuojant, pakuojant, vežant ieškovo meno kūrinius į parodą užsienyje ir grąžinant juos ieškovui, nes byloje nustatyta ir atsakovai neginčijo, kad VšĮ „Lietuvos institutas” organizavo ieškovo kūrinių transportavimą iš Vilniaus į Turiną, o BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” – iš Turino į Vilnių (tomas I, b.l. 71, 77), atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas” ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” sudarė atskiras vežimo sutartis, ieškovo meno kūriniams žala padaryta jų transportavimo iš Italijos į Lietuvą metu.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo meno kūriniai transportavimo metu sugadinti dėl netinkamo įpakavimo. Apeliantai su tokia išvada sutiko įrodinėdami, jog už kūrinių tinkamą įpakavimą transportavimui ir pakrovimą vežėjui Turine atsakingas ieškovas.

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovo meno kūrinius iš Turino į Vilnių atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” užsakymo pagrindu parvežė tretysis asmuo UAB „Rhenus svoris”, kuriam BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ už krovinio transportavimą ir draudimą sumokėjo 3 835,21 Lt (tomas I, b.l. 32, 151). Bylos duomenimis, šio sandorio šalys nebuvo sudariusios sutarties rašytine forma, kuri vežimo teisiniuose santykiuose ir nėra privaloma, tačiau atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“, t.y. vežimo užsakovas, neįrodinėjo priešingai trečiojo asmens UAB „Rehus svoris“ pozicijai, kad pagrindinė paslauga, kurią vežėjas įsipareigojo suteikti, buvo krovinio nugabenimas į paskirties punktą ir jo perdavimas turinčiam teisę jį gauti asmeniui. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes spręstina, kad CMR konvencijos prasme tarp atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ iš vienos ir trečiojo asmens UAB „Rehus svoris“ iš kitos pusės susiklostė krovinio vežimo tarptautiniais maršrutais teisiniai santykiai (tomas I, b.l. 77), kuriuose UAB „Rehus svoris“ yra krovinio vežėjas, o - BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” - krovinio siuntėjas, nes siuntėju laikytinas asmuo, savo vardu sudaręs sutartį su vežėju ir tai nebūtinai turi būti krovinio savininkas. Šią išvadą patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, jog atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” davė privalomą nurodymą UAB „Rehus svoris“ 2008-08-19 pakartotinai atgabenti krovinį į ieškovo dirbtuvę adresu (duomenys neskelbtini), atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” darbuotoja A. V. priėmė krovinį ir pasirašė važtaraštyje, tretysis asmuo UAB „Rehus svoris“ pasiūlė atsakovui BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” kompensaciją – žalos atlyginimą krovinio gabenimo kainos ribose dėl pervežimo Italija – Lietuva metu pažeistų/sugadintų skulptoriaus A. Ž. kūrinių (tomas I, b.l. 72). Byloje įrodyta, kad vežėjas tretysis asmuo UAB „Rhenus svoris” meno kūrinius iš parodos pristatė ieškovui 2008 m. rugpjūčio 14 d. į jo dirbtuvę adresu (duomenys neskelbtini), vykdydamas atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“ darbuotojos nurodymus, tačiau meno kūriniai iš parodos buvo grąžinti netvarkingai sukrauti, apgadinti, todėl ieškovas atsisakė juos priimti. Atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliuoja į ieškovo neįvykdytą pareigą pareikti vežėjui pretenziją, tačiau sudarydamas krovinio vežimo sutartį ieškovas nedalyvavo ir neturėjo pareigos priimti krovinį. Ieškovui atsisakius priimti krovinį dėl krovinio tikrinimo metu paaiškėjusių jo apgadinimo aplinkybių, disponavimo kroviniu teisė, o taip pat teisė pareikšti vežėjui pretenziją dėl nuostolių praradus/sugadinus krovinį atlyginimo, grįžo siuntėjui, kuris pats krovinį priėmė (tomas I, b.l. 32A).

Kaip matyti iš Juridinių asmenų registro išrašo, atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” veiklos tikslai yra rengti ir koordinuoti Lietuvos kultūros ir meno pristatymo programas, įgyvendinti tarptautines dvišalio ir daugiašalio kultūrinio bendradarbiavimo sutartis bei programas Lietuvoje ir užsienio valstybėse (tomas I, b.l. 85). Į šiuos apelianto BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” veiklos tikslus atsižvelgdama vertinant byloje susiklosčiusių šalių teisinius santykius, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” dalyvavimas santykiuose su ieškovu negali būti aiškinamas kaip apsiribojęs tik apmokėjimu, t.y. tarpininkavimu valstybei finansuojant krovinio vežimo ir draudimo paslaugas. Kadangi apeliantas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, aiškiai ir vienareikšmiškai patvirtinančių jo funkcijas, susijusias su meno kūrinių transportavimo organizavimu, privalu remtis atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” faktiškai atliktais veiksmais, kuriuos pagrindžia byloje esantys įrodymai, ir šiuos veiksmus traktuoti kaip konkliudentinius, patvirtinančius apeliantų valią prisiimti tam tikrus įsipareigojimus ieškovo ir trečiojo asmens UAB „Rehus svoris“ atžvilgiu. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras”, vežėjo atžvilgiu veikdamas kaip siuntėjas, privalėjo pasirūpinti tinkamu krovinio įpakavimu ir pakrovimu pats arba pasitelkdamas trečiuosius asmenis, veikiančius jo vardu. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” būtų davęs ieškovui ar kitiems asmenims kokias nors instrukcijas dėl meno kūrinių tinkamo paruošimo transportavimui Turine. Taigi, atsakovas nesiėmė reikiamų veiksmų ir priemonių tinkamam ieškovo meno kūrinių pargabenimui į Lietuvą organizuoti, nepakankamai atidžiai ir rūpestingai kontroliavo krovinio pakavimo ir pakrovimo procesą, netinkamai įgyvendino savo pareigas, kylančias iš vežimo sandorio, dėl to buvo padaryta žala ieškovui. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant nustatytiems neteisėtiems veiksmams bei priežastiniam ryšiui, yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę vieno iš atsakovų, t. y. BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” atžvilgiu, kadangi minėto atsakovo darbuotojų veiksmai organizuojant meno kūrinių pargabenimą į Lietuvą buvo nepakankami ir neatitiko rūpestingumo standartų ir protingumo kriterijų.

Apeliantai taip pat ginčija pirmosios instancijos teismo nustatytą ieškovui atlygintinos žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė bei įvertino byloje esančių įrodymų visetą ir išsamiai pasisakė šiuo klausimu, pagrįsdamas ieškovo patirtus nuostolius ir jų dydį dėl pervežimo metu sugadintų kūrinių. Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, jog žemesnės instancijos teismas tinkamai išaiškino bei pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė faktines aplinkybes, kurios turi esminę reikšmę kilusio ginčo teisingam išsprendimui, – atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti šio teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010), išsamiai plačiau dėl žalos dydžio nepasisako. Apeliaciniuose skunduose pateikti argumentai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl nuostolių dydžio. Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovai VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras“, nesutikdami su ieškovo sugadintų meno kūrinių ekspertų išvadomis ir nurodytomis sumomis, galėjo pasinaudoti CPK 212 straipsnyje numatyta galimybe pateikti teismui prašymą skirti ekspertizę, tačiau to nepadarė. Apeliantai skunduose nurodo, kad ieškovo kūriniai galėjo būti papildomai sugadinti po to, kai ieškovas šiuos kūninius atgavo iš atsakovų. Kaip apeliantams yra žinoma, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Teismo funkcija – tirti ir vertinti šalių pateiktus įrodymus ir padaryti išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą (CPK 176 straipsnis). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisė ir pareiga, šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant bei vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įridinėjimo subjektui gali atsirasti neigiamų padarinių. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad yra labiau tikėtina, kad ieškovas dėl meno kūrinių sugadinimo patyrė būtent 35 045,92 Lt materialinę žalą. Tuo tarpu apeliantai, laiku nesiėmę atitinkamų veiksmų ieškovo patirtai žalai nustatyti ir įvertinti, nors ieškovas ne kartą iniciavo šio klausimo sprendimą, turi prisiimti neigiamas savo neveikimo pasekmes.

Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, kolegija tenkina iš dalies atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas“ ir BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” apeliacinius skundus ir skundžiamą sprendimą pakeičia atmesdama ieškinį VšĮ „Lietuvos institutas atžvilgiu. Kadangi ieškinys atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” atžvilgiu tenkintinas visa apimtimi, atsitinkamai perskirstytinos pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, priteisiant jas iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” (CPK 93, 98 straipsniai). Vadovaujantis 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijomis, įvertinus apeliaciniame skunde keliamų klausimų sudėtingumą ir apimtį, ieškovui iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” priteistina 1 452,00 Lt dydžio apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų suma.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„A. Ž. ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” (juridinio asmens kodas 30150559, buveinės adresas J. B. g. 5, Vilnius) 35 045,92 Lt (trisdešimt penkis tūkstančius keturiasdešimt penkis litus 92 ct) žalai atlyginti ieškovo A. Ž. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini),) naudai.

Atsakovų VšĮ „Lietuvos institutas” ir Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atžvilgiu ieškinį atmesti.

Likusioje dalyje bylą nutraukti.

Priteisti iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” ieškovo A. Ž. naudai 2 684,00 Lt (du tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” į valstybės biudžetą po 98,00 Lt (devyniasdešimt aštuonis litus) procesinių dokumentų įteikimo išlaidoms atlyginti.

Grąžinti ieškovui A. Ž. 35,00 Lt (trisdešimt penkis litus) žyminio mokesčio, sumokėto 2011-06-23 mokėjimo kvitu (kvito originalas paliktas byloje). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo sprendimu.“

Priteisti iš atsakovo BĮ „Tarptautinių kultūros programų centras” ieškovo A. Ž. naudai 1 452,00 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkė Loreta Lipnickienė TeisėjaiAndrutė Kalinauskienė Andžej Maciejevski