- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-46-581/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07639-21-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jolanta Raščiuvienė, Donatas Jatužis, Daina Vaidachavičienė
- Nuteistasis
- T. V.
- Advokatai
- Arnoldas Šukaitis
- Kategorijos
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Donato Jatužio, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Vaidachavičienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. V. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio, kuriuo T. V. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu ketveriems metams.
Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas T. V. laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2021 m. kovo 13 d. iki 2021 m. rugpjūčio 25 d. Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo T. V. sulaikymo vykdant šį nuosprendį dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Bylos esmė
1. T. V. nuteistas už tai, kad 2021 m. kovo 12 d., apie 22.50 val., bute, adresu (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tyčia peiliu dūrė nemažiau kaip trylika kartų į galvą ir kitas kūno vietas taip padarydamas durtines – pjautines nekiaurymines žaizdas kairiame skruoste, dešiniame žaste, dešiniame dilbyje, krūtinės ląstos srityje (dešinėje pusėje ir kairėje pusėje), durtinę – pjautinę kiaurinę žaizdą kairės ausies kaušelio srityje, odos įdrėskimus ir poodines kraujosruvos nosies srityje, kairės akies apatiniame voke, odos įdrėskimą kaktoje, durtinę – pjautinę kiauryminę žaizdą krūtinės ląstos kairėje pusėje, su širdies pažeidimu, kairiojo plaučio pažeidimu, lydimu kraujo susikaupimo širdiplėvės ertmėje, kairėje krūtinplėvės ertmėje, skysčio susikaupimo krūtinplėvės ertmėse abipus, ir dėl nustatytos durtinės – pjautinės kiauryminės žaizdos krūtinės ląstos kairėje pusėje, su širdies pažeidimu, kairiojo plaučio pažeidimu, taip tyčia sunkiai sutrikdė M. Š. sveikatą.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. V. gynėjas Arnoldas Šukaitis prašo pakeisti Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendį dalyje dėl T. V. paskirtos bausmės – pripažinti T. V. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) bei tai, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), ir sušvelninti T. V. paskirtą laisvės atėmimo bausmę iki dviejų metų. Nuteistojo gynėjas skunde nurodo:
2.1. Tinkamas atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra itin svarbus kriterijus teisingos bausmės paskyrimui. Teismas, motyvuodamas bausmės skyrimą, nurodė tik vieną T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte – dalinį žalos atlyginimą, tačiau nepripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis jo prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi bei tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys.
2.2. Ikiteisminio tyrimo metu, apklausiamas kaip įtariamasis, T. V. prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką; tai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, kur cituojami jo parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu 2021-03-22. Šiuose nuteistojo parodymuose T. V. neneigė peiliu sužalojęs M. Š., dėl savo poelgio gailėjosi ir atsiprašo M. Š.. Rašydamas nuoširdų prisipažinimą, T. V. taip pat nurodė dūręs peiliu M. Š., tik negalėjo nurodyti dūrių skaičiaus, pripažino visas kaltinime nurodytas aplinkybes. Teisiamajame posėdyje T. V. kaltu pagal jam pareikštą kaltinimą prisipažino visiškai ir pripažino smogęs peiliu M. Š., dėl savo veiksmų gailėjosi, vertino juos blogai. Kaip įrodymas to, jog T. V. gailisi dėl savo nusikalstamų veiksmų, pateikiamas susitarimas su civiliniu ieškovu (duomenys neskelbtini) teritorine ligonių kasa dėl likusios neatlygintos turtinės žalos atlyginimo už suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, kuris (susitarimas) jau pradėtas vykdyti. Teismo išvada nepripažinti T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe prisipažinimo padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdaus gailėjimosi padaryta, įvertinus ne visas reikšmingas šiai aplinkybei pripažinti sąlygas. Prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tuomet, kai kaltininkas pripažįsta esmines jam inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes ir nuoširdžiai gailisi. Nuteistojo T. V. parodymų turinys (tiek duotų ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamajame posėdyje) bei jo elgesys viso proceso metu nukentėjusiojo M. Š. atžvilgiu duoda pagrindą išvadai, jog jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi ją padaręs, todėl egzistuoja teisinis pagrindas pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą nuteistojo T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
2.3. Teismas nepagrįstai nepripažino BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys. Nuteistasis T. V. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nurodė, kad ne jis pirmas pradėjo vartoti fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį M. Š., tačiau M. Š. išgertuvių metu iš pradžių jį įžeidžiamai pavadino asilu, po to stojosi priešais T. V. ir pasakė žodžius, reiškiančius „Tau galas“, į ką T. V. sureagavo, pagriebdamas nuo stalo peilį ir durdamas M. Š.. Savarankiškai rašytame nuoširdžiame prisipažinime jis taip pat nurodė, kad su M. Š. susiginčijo, apsistumdė, po ko jis pagriebė nuo stalo peilį ir smogė. Teisiamajame posėdyje T. V. patikslino savo parodymus nurodydamas, kad M. Š. jam sudavė smūgį ranka į veidą, jis M. Š. sudavė atgal. Šis vėl sudavė jam į veidą. Tada jis, T. V., pagriebė nuo stalo peilį ir juo dūrė M. Š.. Teisiamajame posėdyje M. Š. patvirtino, kad tarp jo ir T. V. išgertuvių metu kilo konfliktas, t. y. pasikeitimas necenzūriniais žodžiais. Pirmas smūgį T. V. sudavė jis, M. Š.. Svarbias situacijos vertinimui aplinkybes nurodė ir liudytojas M. P., kuris teismui nurodė, kad išgertuvių metu M. ir T. pradėjo pyktis, M. atsistojo ir ar trenkė, ar tik pagąsdino T.. Taigi, šis liudytojas iš esmės patvirtino, kad M. Š. elgesys buvo provokuojantis, kas rodo, jog T. V. vien tik dėl apsvaigimo nuo alkoholio, kaip nurodoma skundžiamame nuosprendyje, atliko smurtinius veiksmus. Teismas nuosprendyje tik kritiškai įvertino T. V. bei nukentėjusiojo M. Š. parodymus kurie, pasak teismo, buvo nenuoseklūs, tačiau teisiamajame posėdyje nesiėmė jokių veiksmų nustatytiems prieštaravimams, netikslumams ir neatitikimams pašalinti, tuo nevykdė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 241 straipsnio 2 dalyje numatytos pareigos išsamiai ištirti bylos aplinkybes. Ikiteisminį tyrimą atlikusi patyrusi tyrėja G. A., kuri betarpiškai atliko ikiteisminio tyrimo veiksmus ir pati apklausinėjo įvykio dalyvius, teismui nurodė, „kad buvo kažkoks Š. elgesys, kuris išprovokavo įtariamojo veiksmus“, kas cituojama ir nuosprendyje. Teismas šiuos liudytojos G. A. parodymus tik pacitavo, tačiau jų neaptarė, iš esmės juos ignoruodamas, nors jie taip pat svarbūs sprendžiant dėl T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvimo bei teisingos bausmės parinkimo klausimo sprendimo. Bylos duomenys rodo, jog nusikalstamą veiką sukėlė neteisėtas ir provokuojantis neblaivaus nukentėjusiojo asmens elgesys, todėl teismas turėjo pripažinti T. V. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
2.4. Teismas, nepagrįstai nepripažinęs T. V. dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, paskyrė bausmę artimą sankcijos vidurkiui, kuri byloje nustatytomis aplinkybėmis vertintina kaip aiškiai per griežta, todėl įstatymo taikymo aspektu neatitinka įstatymo reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei neužtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimo, todėl yra teisinis pagrindas ją švelninti. Kadangi pirmosios instancijos teismas neteisingai paskyrė aiškiai per griežtą bausmę, todėl teismas, naujai skirdamas bausmę, turėtų į aukščiau išdėstytus argumentus atsižvelgti ir skirti mažesnės trukmės laisvės atėmimo bausmę. Šioje dalyje nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas).
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis T. V. ir jo gynėjas A. Šukaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė V. Baranauskienė – atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo T. V. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinis skundas atmestinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
6. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi dėl nuteistajam T. V. paskirtos bausmės, t. y. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu ir prašoma jį sumažinti. Nuteistojo gynėjo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino T. V. dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių – kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei tos, kad nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, todėl nustatė bausmės dydį artimą sankcijos vidurkiui, o tokia bausmė byloje nustatytomis aplinkybėmis yra aiškiai per griežta, prieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei neužtikrina bausmei keliamų tikslų įgyvendinimo.
7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylą, apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę ir nustatydamas jos dydį nuteistajam T. V., baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, sprendimą tinkamai motyvavo, todėl gynėjo skundas dėl T. V. paskirtos bausmės sušvelninimo (jos dydžio sumažinimo) atmestinas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
8. Skundžiamu nuosprendžiu T. V. pripažintas kaltu padaręs sunkų nusikaltimą žmogaus sveikatai (BK 135 straipsnio 1 dalis), už kurio padarymą baudžiama laisvės atėmimu iki dešimties metų. Pirmosios instancijos teismas T. V. paskyrė laisvės atėmimą ketveriems metams.
9. Kaip minėta, su T. V. paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu nesutinkama argumentuojant vien tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino aukščiau nurodytų dviejų T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Teisėjų kolegija su šiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka bei konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino minimų T. V. atsakomybę lengvinančių aplinkybių.
10. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be kita ko, yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015).
11. Iš bylos matyti, kad nuteistasis T. V. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme pripažino, kad nukentėjusiajam M. Š. dūrė peiliu į įvairias kūno vietas ir tuo sunkiai sutrikdė jo sveikatą, papasakojo įvykio aplinkybes, nurodė, kad gailisi padaręs šį nusikaltimą, pateikė sutartį su (duomenys neskelbtini) teritorine ligonių kasa dėl žalos privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo, išrašą apie dalinį žalos atlyginimą ir kt. Tačiau nuteistasis pripažino tik patį nukentėjusiojo sužalojimo peiliu faktą (kuris, beje, ir taip nustatytas byloje surinktų įrodymų visetu)), o, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjant bylą teisme nuteistasis pateikė kitokią įvykio versiją, teigdamas, kad peiliu dūrė nukentėjusiajam M. Š. gynybos tikslais, kas leidžia teigti, jog siekdamas sušvelninti savo baudžiamąją atsakomybę, T. V. sąmoningai klaidino teismą, netiksliai nurodydamas įvykio aplinkybes. O būtent:
11.1. Teisme T. V. parodė, kad nukentėjusiajam M. Š. dūrė peiliu gindamasis – tarp jo ir M. Š. įvyko žodinis ginčas; po ginčo jie abu atsistojo, pagalvojo, kad M. Š. jį puola; jis pirmas nuo M. Š. gavo smūgį į veidą, po ko jis M. Š. sudavė atgal, pataikė į galvą; tuomet jam (T. V.) pasimaišė peilis ir jį pagriebęs smogė juo M. Š. į ranką (4 t., b. l. 57). Tačiau pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo šią T. V. nurodytą versiją dėl jo gynimosi nuo M. Š. bei vadovaudamasis bylos įrodymų visetu motyvuotai ją atmetė. T. V. parodymai (iškelta versija apie gynimąsi) neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, prieštarauja jo paties ikiteisminio tyrimo metu duotiems parodymams, liudytojo M. P. parodymams. Visų pirma, pažymėtina, kad nė vienas įvykyje dalyvavęs asmuo ikiteisminio tyrimo metu nenurodė, jog M. Š. pirmas sudavė smūgį T. V. į veido sritį. Ikiteisminio tyrimo metu T. V. parodė, kad tarp jo ir M. Š. kilo konfliktas, jie susiginčijo, apsižodžiavo; M. Š. stojosi nuo kėdės ir jis suprato, kad jį puls; tada jis į savo kairę ranką griebė peilį nuo stalo prie kurio sėdėjo ir smogė į M. Š. dešinę ranką (3 t., b. l. 56-57) (aplinkybių, jog M. Š. pirmas jį puolė, sudavė smūgį į veidą, o jis gynėsi, nenurodė). Teisme T. V. dėstytas įvykio aplinkybes paneigia liudytojo M. P. parodymai. Šis liudytojas nurodė kad: iš pradžių T. V. ir M. Š. pradėjo pyktis, M. Š. atsistojo, tiksliai nepasakys, ar trenkė, ar tik pagąsdino T. V.; jis (M. P.) pasakė, kad nereikia muštynių, jokių konfliktų; M. Š. tada atsisėdo, galvojo viskas bus ramu; matė, kad T. V. buvo supykęs ir sugniaužęs ranką; praėjus kažkiek laiko, T. V. pagriebė peilį nuo spintelės ir dūrė M. Š.; jis (M. P.) M. Š. pasakė, kad „M. peilis“, jiems tai buvo netikėta; tuomet M. Š. atsistojo, T. V. rankoje dar turėjo peilį, jie susigrūmė (4 t. b. l. 90). Ikiteisminio tyrimo metu šis liudytojas iš esmės analogiškai pasakojo M. Š. sužalojimo peiliu momentą: T. V. atsikėlė netikėtai ir nuėjo prie virtuvinės spintelės, nuo jos paėmė virtuvinį peilį; M. Š. tuo metu sėdėjo jam iš šono; T. V. priėjo prie M. Š. ir peiliu pradėjo badyti; M. Š. tuo metu sėdėjo ant kėdės ir nesitikėjo jokių smūgių; kai T. V. pirmą kartą dūrė peiliu M. Š., jis iš karto suriko „M. peilis“, nes pats M. Š. nežiūrėjo į T. V., žiūrėjo į jį; M. Š. automatiškai griebė už peilio, abu nukrito ant grindų (2 t. b. l. 7-9). Taigi, pagrindo nesivadovauti šio liudytojo parodymais, nėra. Nors nukentėjusysis M. Š. teisme patvirtino dalį T. V. nurodytų aplinkybių, t. y. kad kilus abipusiam ginčui jis pirmas T. V. smogė kumščiu į veido sritį, o tada T. V. šoko bei paėmęs peilį dūrė jam į dešinę ranką (4 t. b. l. 58), tačiau visų pirma, jo parodymuose yra esminių prieštaravimų tiek tarp T. V., tiek ir liudytojo M. P. parodymų, ir kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys leidžia spręsti, kad M. Š. savo parodymais tik siekė padėti T. V.. M. Š. parodymai prieštarauja T. V. parodymams: T. V. parodė, kad pirmas jam smūgį į veidą sudavė M. Š., o tada jis sudavė smūgį atgal M. Š. į galvą, tačiau M. Š. parodė, kad T. V. jam jokių smūgių be peilio, rankomis nesudavė (4 t., b. l. 58-59); pagal M. Š., T. V. sėdėjo, o jis atsistojęs T. V. smogė iš kumščio į veido sritį, o tuo tarpu T. V. parodė, kad po žodinio konflikto jie abu atsistojo ir M. Š. jam sudavė į veido sritį. M. Š. parodymai prieštarauja ir liudytojo M. P. nurodytoms įvykio aplinkybėms, kurios išdėstytos pirmiau. Iš bylos matyti, kad M. Š. iš karto po įvykio – įvykio vietoje ir ligoninėje nurodė, kad nieko neatsimena apie įvykį, aiškino, kad pats norėjo nusižudyti (1 t., b. l. 94), kur ir kas jį galėjo sužaloti, nežino; kad jo namuose būtų daugiau žmonių be M. P., nepamena (1 t., b. l. 95-96); apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad įvykio dieną vartojo alkoholį, kokiomis aplinkybėmis jis buvo sužalotas neprisimena dėl savo girtumo; kas jį sužalojo jis tikrai nežino; dėl savo sužalojimų niekam pretenzijų neturi; ar T. V. buvo atėjęs į namus įvykio dieną ir ar kartu vartojo alkoholį, neprisimena; T. V. jokių pretenzijų neturi (1 t., b. l. 174-175, 176-177, 178). Taigi, M. Š. pozicija ikiteisminio tyrimo metu, teisme duoti parodymai apie įvykio aplinkybes, kurias, kaip jis teigė, ne va tik vėliau po įvykio po truputi prisiminė, tačiau kaip minėta, jos esminėse aplinkybėse nesutampa nei su T. V., nei liudytojo M. P. parodymais, teisme dėstomos aplinkybės, kad jis pirmas sudavė smūgį T. V.; kad gal jis pats išprovokavo tokį T. V. elgesį; į krūtinę sužalotas buvo gal netyčia, besivartant ant to peilio užgriūdavo pats ir pan., akivaizdžiai rodo, kad jis tik siekė padėti T. V.. Todėl aptariamoje dalyje nukentėjusiojo parodymais vadovautis nėra pagrindo. Pirmiau aptartų aplinkybių visuma, T. V. parodymų turinys, jo kaltės klausimo išsprendimui reikšmingų pirmiau aptartų įvykio aplinkybių, susijusiu su iškelta gynimosi nuo M. Š. versija, aiškinimas sau naudinga linkme, tačiau kurios neatitinka bylos duomenų, taip siekiant sušvelninti savo padėtį, neleidžia pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino šios T. V. atsakomybę lengvinančios aplinkybės.
12. Nėra pagrindo sutikti su skunde dėstomais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas).
13. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininką nusikalsti prieš nukentėjusįjį (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014).
14. Skunde aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė grindžiama vėlgi dėstant analogiškas T. V. teisme nurodytas aplinkybes apie jo gynimąsi nuo M. Š.: jog M. Š. pirmas prieš T. V. panaudojo fizinį smurtą – sudavė jam smūgį į veido sritį ir kt., taip pat nurodoma, jog išgertuvių metu M. Š. T. V. įžeidžiamai pavadino asilu, po to stojosi priešais T. V. pasakydamas žodžius reiškiančius „Tau galas“, taip išprovokavo T. V. padaryti nusikalstamą veiką. Tačiau kaip jau aptarta pirmiau, T. V. teisme dėstomą įvykio versiją, kad M. Š. pirmas sudavė smūgį T. V. į veido sritį, o pastarasis po to gynėsi suduodamas M. Š. smūgį atgal į galvos sritį, po to pagriebdamas pasitaikiusį peilį ir durdamas jam, paneigia bylos duomenys, tai išdėstyta pirmiau, todėl remiantis šiuo pripažinti T. V. atsakomybe lengvinančia aplinkybe, jog nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo elgesys, nėra pagrindo. Dėl minimų M. Š. pasakytų žodžių T. V. pažymėtina, kad iš T. V., liudytojo M. P., M. Š. parodymų matyti, kad išgertuvių metu tarp T. V. ir M. Š. kilo žodinis konfliktas, tačiau jis buvo abipusis – tiek T. V., tiek M. Š. vienas kito atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius, todėl pripažinti, kad būtent M. Š. vien paminėtais žodžiais provokavo T. V. padaryti nusikalstamą veiką, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų pripažinti, jog nukentėjusysis M. Š. savo elgesiu išprovokavo T. V. prieš jį padaryti nusikalstamą veiką, todėl aptariama atsakomybę lengvinanti aplinkybė pirmosios instancijos teismo pagrįstai šioje byloje nebuvo pripažinta. Šios išvados nekeičia skunde nurodoma aplinkybė, jog ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja liudytoja G. A. teismui nurodė, „kad buvo kažkoks Š. elgesys, kuris išprovokavo įtariamojo veiksmus“, tačiau teismas to neįvertino. Šioje dalyje aukštesnysis teismas pažymi, kad nurodoma aplinkybė yra tik subjektyvi šios liudytojos nuomonė (ji parodė tik tai, jog „mano nuomone, kad buvo kažkoks Š. elgesys, kuris išprovokavo įtariamojo veiksmus“ (4 t., b. l. 119)), kuri nesudaro pagrindo konstatuoti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte, buvimo. Pažymėtina, kad po įvykio T. V. nustatytas sunkus girtumas – 3,25 promilės (2 t., b. l. 190), todėl neabejotina, ką pripažino ir akcentavo pats T. V. ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje (5 t., b. l. 34-35), tai ir turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.
15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmę nuteistajam ir nustatydamas jos dydį, atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes bei bausmės skyrimo taisyklių ir principų nepažeidė. Teismas teisingai nustatė T. V. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis savo noru atlygino dalį padarytos žalos (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), atsakomybę sunkinančias aplinkybes – veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei, kad veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Taip pat teismas įvertino tai, kad T. V. padarė baigtą, tyčinį, sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas tris kartus, baustas administracine tvarka, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje, turi nepilnametį vaiką, kurio rūpintoja paskirta I. R., anksčiau taip pat teistas už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir kt. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į visas paminėtas aplinkybes, nuteistajam skirdamas laisvės atėmimo bausmę ir jos dydį nustatydamas mažesnį nei straipsnio sankcijoje nustatytas šios bausmės vidurkis, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų nepadarė, T. V. paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta ar prieštaraujanti teisingumo principui. Dėl to daroma išvada, kad mažinti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio kaip yra prašoma skunde, nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismui T. V. pateikė papildomus duomenis apie turimus finansinius įsipareigojimus bankui, teigiamas charakteristikas iš buvusios darbovietės (duomenys neskelbtini) ir bendrijos pirmininko, I. R. rašytinį paaiškinimą, kad T. V. rūpinasi savo sūnumi, dalyvauja jo gyvenime, padeda jos šeimai, kitus duomenis apie savo šeiminę padėtį (santuokos sudarymo įrašą (sudarė santuoką su I. R.) vaikų gimimo liudijimus ir kt.), tačiau išimtinai šie duomenys nesudaro pagrindo mažinti T. V. paskirtos bausmės dydžio, nes jis nustatytas, tinkamai vadovaujantis bausmės skyrimo taisyklėmis ir principais, byloje nustatytų ir pirmiau aptartų aplinkybių visuma.
16. Atsižvelgusi į aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog Panevėžio apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 10 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais keisti nėra pagrindo, todėl nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo T. V. gynėjo advokato Arnoldo Šukaičio apeliacinį skundą atmesti.