Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

sekretoriaujant Redai Jončienei, Renatai Guruškinienei, Renatai Lesanavičienei, Irenai Skaringienei, Raimondai Katiliūtei, Vilmai Armalytei, Ievai Rimdeikienei, Dijanai Drizgienei,

nukentėjusiosios L. Š. atstovui advokatui Drąsučiui Narmontui, jo padėjėjai Agnei Gaurelienei, nukentėjusiajam R. M., jo atstovei advokatei V. B., nukentėjusiesiems R. L., S. L., A. N., A. P. (P.) jų atstovui advokatui Vytautui Blažaičiui, jo padėjėjams Daivai Rusakienei, Žilvinui Kazlauskui, civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui L. G., civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovui D. J., atstovei advokatei Gintarei Girdzijauskienei, jos padėjėjai Neringai Šalčiuvienei, nukentėjusiajai ir civilinio ieškovo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ atstovei R. A., I. J., S. T., A. N., A. G., E. Š., D. T., N. G.,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje E. Ž., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis (duomenys neskelbtini), nevedęs, neteistas – kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį (3 epizodai), 300 straipsnio 1 dalį (5 epizodai), 182 straipsnio 2 dalį (8 epizodai), 182 straipsnio 1 dalį (5 epizodai), 302 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 3 dalį (2 epizodai), 178 straipsnio 1 dalį, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. kaltinamas tuo, jog dirbdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant – parduodant, remontuojant automobilius, pasisavino jam patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent pasisavino lėšas už 2008-01-25 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 2000 litų įgytą automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., be įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovės R. A. žinios bei įgaliojimo, laikotarpyje nuo 2008-01-25 iki 2008-06-27 imtinai, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, sutartį pateikė – realizavo R. Ss., tokiu būdu automobilį jai pardavė už 70000 litų ir pasisavino gautas lėšas, kurių neįnešė į įmonės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą, tuo padarydamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 70000 litų dydžio turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog dirbdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant – parduodant, remontuojant automobilius, pasisavino jam patikėtą bei jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą, o būtent pasisavino lėšas už 2007-11-30 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ už 40031,82 litų įgytą automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), t. y., be įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovės R. A. žinios bei įgaliojimo, laikotarpyje nuo 2007-11-30 iki 2009-02-27 imtinai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį bei įgaliojimą, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, pasirašęs už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkę R. A., sutartį ir įgaliojimą pateikė – realizavo S. S. tokiu būdu automobilį jam pardavė už 40000 litų ir pasisavino gautas lėšas, kurių neįnešė į įmonės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą, tuo padarydamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 40000 litų dydžio turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2012-01-16 teismo posėdžio metu kaltu neprisipažino ir parodė, kad jis dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. R. S. pasakė, kad nupirko žmonai automobilį „BMW X5“, kad reikia pakeisti variklį ir parduoti jo žmonai. Pakeitė variklį iš benzininio į dyzelinį, nuvarė į techninę apžiūrą, „Regitroje“, 4–5 mėnesius sulaikė policijoje, teigė, kad vogtas. Kėbulo numeris buvo geras, varė į (duomenys neskelbtini) departamentą ir po 6 mėnesių grąžino, įregistravo R. S. žmonos vardu. Neprisimena iš kokios įmonės įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nupirko tą automobilį. Pirkimo-pardavimo dokumentus jam atsiuntė per „(duomenys neskelbtini)“. Juos nuvežė R. A. ir paklausė: „Ar galima Jūsų vardu užregistruoti“. Ji atsakė, kad galima. Kai įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pardavė automobilį „BMW X5“, R. A. viską surašė, sudėjo į voką ir jis dokumentus išsiuntė. Duomenis atsiuntė R. S.. R. A. iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ jokių pinigų jam nedavė. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ imdavo 150 litų mokestį už automobilio priregistravimą ir buvimą įmonėje. Daug žmonių įmonėje automobilius registruodavo. Tą automobilį R. S. pardavė įmonei „(duomenys neskelbtini)“, po 7 mėnesių įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pardavė jo žmonai už tiek, už kiek nupirko. Antspaudus dėdavo R. A. įmonė, griežtai, be jos jų negalima paimti. Kai grąžino automobilį po 7 mėnesių, R. A. išrašė automobilio pirkimą-pardavimą R. S. žmonai. Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ nė už vieną automobilį nemokėjo pinigų, R. A. jam pinigų nedavė. Niekada įmonė nepirkdavo automobilių, tik tarpininkavo už 100–150 litų. Jo parašo nėra, kad pinigus paėmė, kvitai padaryti jau perduodant policijai. Automobilius įregistruodavo į įmonę „(duomenys neskelbtini)“ ir deklaruodavo. Nebuvo kasoje tokių pinigų, kuriuos išiminėdavo. Automobilį R. Ss. įmonė „(duomenys neskelbtini)“ pardavė, ji nupirko už 20000 litų, o rodo pardavimą už 70000 litų. Turi būti čekis ir įrašas kasos knygoje, kiek ir kokių pinigų buvo. Jis nepasisavino 70000 litų. Antspaudų neklastojo, nes jų neturėjo.

Nukentėjusioji R. A. 2011-03-14 teismo posėdyje parodė, kad kaltinamasis E. Ž. – buvęs įmonės darbuotojas. Nuo 2000-07-21 iki 2008-10-08 dirbo vadybininku. Jų įmonė verčiasi naudotų automobilių prekyba. Pagal įmonės išduotą įgaliojimą E. Ž. nupirkdavo automobilius, suremontuodavo juos ir parduodavo. Atsiskaitydavo įmonei priklausančiomis lėšomis. Apskaitą vykdė L. P.. Avansines apyskaitas vykdė buhalterė. Automobiliai identifikuojami pagal automobilio kėbulo numerį. Įmonėje buvo paliekami pirkimo dokumentų originalai ir techninių pasų kopijos. Dažniausiai pinigus jam išduodavo ji pati iš įmonės kasos grynais. Pardavęs automobilius, E. Ž. pinigus įnešdavo į kasą. Būdavo išrašomas kvitas tam žmogui, kuris pirko automobilį. Jei automobilį parduodavo (duomenys neskelbtini), pats išrašydavo pardavimo kvitą pirkėjui. Per tą laikotarpį E. Ž. nupirko ir pardavė daug automobilių, apie 30. Automobilius pirkdavo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Automobilis „BMW X5“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas 2008-01-25 iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ už 2000 litų E. Ž. pinigai buvo paduoti grynais. Neturi jokio dokumento, įrodančio, kad E. Ž. gavo tuos pinigus. Dokumentai buvo pristatyti. Dabar šio automobilio įmonės apskaitoje nebėra. Buvo išrašyta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis. „Regitroje“ ją informavo, kad šiam automobiliui buvo išduoti valstybiniai numeriai, o savininkė – R. Ss.. Klausė E. Ž., jis atsakė: „Negali būti, nežinau.“ Nežino, už kokią sumą automobilis buvo parduotas R. Ss., neturi pasiėmusi dokumento. Pirkimo-pardavimo sutartį sudarė ne įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Kada ji sudaryta, neatsimena. Nežinojo, kad automobilis buvo parduotas, iki to laiko, kol pati išsiaiškino. Už šį automobilį pinigai į kasą buvo įnešti tik tada, kai „susitvarkė“ su D. J.. Žala buvo 2000 litų. Dabar žalos nebėra. Automobilio neremontavo.

Papildomai apklausta 2011-04-20 R. A. parodė, kad nuo automobilio „Mitsubishi Pajero“ viskas prasidėjo. Nuėję pas antstolį R. K. pamatė, kad automobilis yra parduotas. Tada ji iš karto nuvažiavo į VĮ „Regitra“ ir paprašė atsiųsti jai dokumentus. Norėjo pažiūrėti, kaip tas automobilis buvo parduotas. Pastebėjo, kad šis automobilis buvo parduotas S. S., buvo pateiktas dokumentas, visai ne jų įmonės blankas, nebuvo parašų ar jų įmonės antspaudų. Tuo metu kaltinamasis jau nebedirbo įmonėje, nes 2008 metais buvo atleistas. Bet dar dėl tų kelių automobilių pardavimo su juo buvo sutarta žodžiu. Kai įsigijo šį automobilį, tai E. Ž. dar dirbo vadybininku. E. Ž. visuomet pinigai buvo paduodami grynaisiais. Įmonei perimant iš E. Ž. pinigus, nebūdavo iš jo imami jokie pakvitavimai. Automobiliai dažnai būdavo parduodami turguje. E. Ž. įnešdavo pinigus, po to vėl jam išduodavo. Yra 2007-02-17 nutarimas, kad gali atsiskaityti ir vienas asmuo. Tai ji, kaip savininkė, galėdavo iš kasos paėmusi pinigus perduoti ir be perdavimo akto. Kai dokumentai dėl automobilių pirkimo ir pardavimo jai būdavo pateikiami vėliau, ir ji juos sutvarkydavo. Apskaitoje matydavosi, ką įmonė nupirko, yra visi dokumentai. Už šitą automobilį pinigus nuvežė V. P., nes jis važiavo paimti automobilio. Pinigus jam padavė E. Ž.. Siuntė užklausą į (duomenys neskelbtini). Juos informavo, kad pinigus sumokėjo asmuo, kuris pasiėmė automobilį. Visi dokumentai apie tai, kokius automobilius įmonė pardavė yra sutvarkyti ir sukaupti. Dabar įmonė neturi nei automobilio, nei pinigų už jį. Už šį automobilį buvo atsakingas E. Ž.. Kai buvo atliekamas remontas, tai jis atveždavo sąskaitas. Ji pati neatliko automobilio remonto. Automobilis buvo pirktas už 8100 latų, t. y. 39911,94 litų. Automobilio nematė, kaip įmonės savininkė, matė dokumentus ir tvarkė jų apskaitą. Automobilio pirkimas ir jo registravimas buvo atliekamas be įmonės žinios. Įmonei padaryta 48438,50 litų. žala. Su E. Ž. nebuvo sudaryta materialinės atsakomybės sutartis

2012-10-2 apklausiama R. A. parodė, kad koks automobilio „Mitsubishi Pajero“ likimas nežino, nebuvo pristatyti pardavimo dokumentai, nei pinigai į kasą.

Su A. P. sandoris buvo vieną kartą, kai jis pirko motociklą. Su juo asmeniškai sutarčių nepasirašinėjo, tam buvo vadybininkai. Įmonė pirko automobilius iš įmonės pinigų. Paduodavo E. Ž. grynus pinigus. Nežino kodėl jis už tuos pinigus nepasirašydavo. Pinigus E. Ž. duodavo iš stalčiaus. Kasos aparatus tvarkė vadybininkės. R. L. pinigus už automobilį „BMW‘ įnešė į kasą. Antspaudas įmonėje buvo laisvai padėtas, ji jo nesinešiojo rankinuke. Daug darbuotojų dirbo įmonėje, už antspaudą buvo atsakingi vadybininkai. Kiekvienam vadybininkui išskirdavo pinigų automobilių pirkimui.

Įmonės pelnas buvo 100–150 litų, kuriuos gaudavo už automobilių priregistravimą.

Nebeturi E. Ž. pretenzijų.

Civilinio ieškovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. J. teismo posėdyje parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. yra pažįstami. 2010 metais UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri užsiima automobilių pirkimu ir pardavimu nupirko iš (duomenys neskelbtini) piliečio D. G. automobilį „Mitsubishi Pajero“. Dokumentai yra įmonėje. Praėjusių metų balandžio mėnesį nuvežė automobilį į (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini) departamentą atlikti ekspertizę. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – (duomenys neskelbtini) apskr. VPK) Autotransporto grobimo skyriaus tyrėja, kurios pavardės negali pasakyti, pareiškė, kad kai nuveš automobilį apžiūrai ir ji įsitikins, kad automobilio kėbulo numeris nesuklastotas, bus viskas. Nuvežus automobilį, pateikus jį apžiūrai, po 3 valandų jam buvo pranešta, kad yra atsiųstas nurodymas iš (duomenys neskelbtini), jog automobilį reikia sulaikyti. Dabar automobilis stovi uždarytas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) departamente, nuo praėjusių metų balandžio mėnesio.

Dar prieš įsigyjant iš (duomenys neskelbtini) piliečio, automobilį „Mitsubishi Pajero“ buvo matęs. Po to, tuo automobiliu pats važinėjo kol jis buvo remontuojamas.

Įmonė „(duomenys neskelbtini)“ minimą automobilį įsigijo 2010 metais su pirkimo-pardavimo sutartimi iš (duomenys neskelbtini) piliečio D. G.. Automobilis buvo įsigytas gero stovio. Jis pats jį pirmą kartą Lietuvoje įregistravo su „(duomenys neskelbtini)“ vadovės įgaliojimu (duomenys neskelbtini). Su įgaliojimu įregistravo todėl, kad jis buvo jo kolegų dispozicijoje. Tada jis dar nebuvo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius. Jis žinojo, kad jo buvęs kolega, R. S., buvo susitaręs su E. Ž. ar su R. A. nupirkti automobilį ir jis iš jo nupirko. Tiksliai negali pasakyti, pirko iš E. Ž. ar iš „(duomenys neskelbtini)“, dokumentuose buvo nurodytas savininkas individuali įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Registravimo procedūras vykdė VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filiale. Įgaliojimus jam pateikė savininkė R. A.. Po registracijos procedūros, kiek žino, automobilis „Mitsubishi Pajero“ buvo parduodamas. Automobilį „Mitsubishi Pajero“ pardavinėjo R. S.. Automobilis buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkė buvo R. A.. Vėliau automobilį „Mitsubishi Pajero“ pardavinėjo arba R. A., ar kitas jos įmonės darbuotojas. R. S. buvo įvardintas dėl to, kad jis dalyvavo perkant automobilį, dalyvavo ir jo tėvas ir visi kiti.

Liudytojas R. S. teismo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. juos siejo verslo santykiai apie 8 metus. Jis iš E. Ž. asmeniškai nupirkdavo automobilius, sutvarkydavo ir parduodavo. Pirko naudotus automobilius, su defektais. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo reikalinga, kad parvežtų, nes jis neturi tralo. Automobilius veždavo įmonės vardu. Nupirko apie 10 automobilių, gal daugiau. Visus automobilius, kiek pirko iš E. Ž., pirko per įmonę. Neįsivaizdavo, kad ne per įmonę negalima pirkti. E. Ž. ir pasiūlė pirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“ po autoįvykio. Jis telefonu pasakė, kad automobilis daužtas, defektus pasakė telefonu. Jis automobilio nematė. Už automobilį sumokėjo 16 000 eurų. Automobilis buvo iš (duomenys neskelbtini). Susitiko su E. Ž., atrodo, (duomenys neskelbtini) ir padavė pinigus. Pirko 2007 m. arba 2008 m. Automobilis buvo pristatytas per 2 dienas, suremontuotas. Šis automobilis buvo atvežtas į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir įmonė automobilį pardavė jo tėvui. Automobilio dokumentus, kaip visada, pasakydavai kieno vardu įforminti, taip ir įformindavo. Jokių problemų nebūdavo. Dokumentus atsiųsdavo autobusu. Po automobilio įregistravimo tėvo vardu, jis su E. Ž. dėl to automobilio nebendravo. Dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, bet šis automobilis buvo pirktas už jo lėšas. Po to, kai tėvas įsigijo šį automobilį, jis buvo parduotas į (duomenys neskelbtini) – D., kuris tą automobilį išsivarė. Toliau kilo problemų dėl to automobilio, nes negalėjo užsiregistruoti, nes buvo uždėtas areštas automobiliui. Paskui UAB „(duomenys neskelbtini)“ išpirko tą automobilį ir grąžino estui pinigus, kad nebūtų pretenzijų. UAB „(duomenys neskelbtini)“ išpirko automobilį, nes ten jis dirbo. Automobilis buvo nuvarytas į ekspertizę ir yra uždarytas.

Automobilį „BMW X5“ pirko pats, bet E. Ž. paprašė, kad per jo įmonę būtų sutvarkyti dokumentai. Automobilį pirko (duomenys neskelbtini). Jis E. Ž. pateikė amerikietiškus dokumentus ir paprašė, kad sutvarkytų. Amerikietiškus automobilius reikėjo sertifikuoti, todėl paprašė, kad sertifikuotų. E. Ž. sertifikavo. Dokumentai buvo siunčiami autobusu. Automobilis buvo įregistruotas jo motinos vardu, jis jai patiko ir ji juo važinėjo.

E. Ž. gaudavo mokestį už tarpininkavimą, pagal susitarimą. Pinigus jis paduodavo E. Ž. į rankas, ne į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą.

Liudytojas A. B. teismo posėdyje parodė, kad gal prieš 3 metus, skolino pinigus – 2000 litų, žmogui, vardu R.. Jis jam užstatė automobilį „BMW X5“. Tuo metu automobilis buvo vizualiai tvarkingas. Įdėjo skelbimą į laikraštį, ar pardavimų portalą. Automobilį „BMW X5“ pirko vienas klientas, o kiek buvo jų jo apžiūrėti, nepamena. Atvažiavo žmonės, parodė automobilį, po kelių dienų atvažiavo R., su juo atsiskaitė. R. turėjo automobilio dokumentus. Jam automobilį buvo užstatęs be dokumentų. Nežino, kas automobilio „BMW X5“ pirkimo-pardavimo sutartį sudarė. Gal G. S. kas paprašė užpildyti. Sutarties sudarymas vyko (duomenys neskelbtini) g. garaže, kuris priklausė jam. E. Ž. tuo metu jau kalėjime sėdėjo, todėl to automobilio pardavime nedalyvavo.

Tuo laiku automobilių verslas klestėjo, pas jį buvo daug automobilių. E. Ž. buvo nuomininkas. (duomenys neskelbtini), yra sandėliai-garažai. E. Ž. išnuomavo apie 100 kvadratų po stogu, jis remontavo automobilius.

Liudytoja G. S. teismo posėdyje parodė, kad 2003 m. dirbo A. B. įmonėje dirbo sekretore. Apie automobilio „BMW X5“ pirkimą, ji nieko nežino, to automobilio nematė. Neprisimena, kad būtų pildžiusi sutartį dėl automobilio pirkimo. Savo iniciatyva negalėjo pildyti sutarties, gal kieno paprašius, tuos blankus turėjo ir yra pildžiusi. Jei pateikti duomenys, juos užpildo į blanką.

Liudytoja R. Sv. teismo posėdyje parodė, kad nuo 2007 m. spalio mėnesio dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ buhaltere. Į jos pareigas įėjo dokumentų tvarkymas, o pinigus tvarkė savininkė. Ji tik tvarkė balansą, PVM, kitus buhalterinius dokumentus. Dienos balanso nevedė, tik metinį. Su kasos aparatu dirbo vadybininkė. R. A. sėdėjo kitame kabinete. Kasos aparatas buvo prie vadybininkės. R. A. galėjo naudotis kasos aparatu, nes ji savininkė, galėjo išimti pinigus. Įnešdavo pinigus vadybininkė L. P.. E. Ž. niekada pinigų nėra išdavusi. Su įmonės vadybininkais dėl automobilių pirkimo, jų remonto bendraudavo savininkė R. A., viską iš jų paimdavo. Savininkė R. A. pati buvo kasininkė, ji išduodavo pinigus iš kasos pagal avansų apyskaitą. Savininkė R. A. paimdavo pinigus iš kasos avansu pagal avansinę apyskaitą. Išrašo avansinėje apyskaitoje, kad pinigai imami automobilio pirkimui ir pasiima. Pasiimdavo pinigus ne vien sau, duodavo ir vadybininkams. R. A. pagal išlaidų orderį pasiimdavo pinigus iš kasos automobilio pirkimui. Tai vykdavo be jos žinios, nes savininkė pati buvo kasininkė ir ji atsakinga už kasą ir joje esančius pinigus. Jai nebuvo žinoma, kiek pinigų R. A. pasiimdavo avansu, nes pati tvarkė kasą. Jos nieko R. A. neatsiklausdavo ir jai ataskaitų pateikti neturėdavo, kiek ir kur pinigų sumokėta jai nebuvo žinoma. Tai buvo savininkės reikalas, ji tik suvesdavo duomenis.

Pavedimo sutartyje (15 t., 2-4 b. l. ), sudarytoje 2007 m. lapkričio 26 d. tarp R. S. ir E. Ž., kuria R. S. įgalioja E. Ž. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ nupirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir pristatyti įgaliotojui. E. Ž. patvirtina, kad pinigus automobilio pirkimui – 16000 eurų gavo.

Važtaraštyje (1 t., 185 b. l.) nurodoma, kad 2007-11-30 automobilis „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ pervežamas į IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Prekes priima V. P..

2008-10-10 prašyme Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 64 b. l.) užfiksuota, jog automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) savo vardu įregistruoja D. J., tam turėdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkės R. A. įgaliojimą (2 t., 73 b. l.).

Pirkimo važtaraščiuose (1 t., 75-78 b. l.) nurodyta, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 2007-12-07 įsigijo automobilį „MITSUB (duomenys neskelbtini)“; 2008-01-09 automobilį „AUDI (duomenys neskelbtini)“; 2007-11-29 automobilį „BMW (duomenys neskelbtini)“; 2008-01-25 automobilį „BMW (duomenys neskelbtini)“. Nei vieno automobilio VIN numeriai nenurodyti.

Kasos išlaidų orderiuose (1 t., 112-114; 126-127 b. l.) nurodyta, kad 2008-01-05 – 2008-01-15 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ R. A. išdavė avansą 135 000 litų sumai, o 2007-12-02-23 – 207 495 litų sumai. Visuose orderiuose yra tik R. A. parašai.

2009-12-10 Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 99-101 b. l.) nurodoma, jog 2009-02-27 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir S. S. vardu, kurios kopija pateikta tirti, antspaudo „IĮ „(duomenys neskelbtini)“ DOKUMENTAMS“ atspaudas nebuvo atspaustas nei vienu iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ antspaudų.

2010-07-22 Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) palyginimui (2 t., 106-111 b. l.) nurodoma, jog tirti pateiktuose 2009-02-27 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje ir 2009-02-27 įgaliojime IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu Nr. (duomenys neskelbtini) esantys atspaudai „IĮ „(duomenys neskelbtini)“ DOKUMENTAMS“ bei atspaudas „IĮ „(duomenys neskelbtini)“ DOKUMENTAMS“, esantis 2009-06-27 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje, kurios kopija pateikta tirti, atspausti viena ir ta pačia plokščiąja kliše. Be to, nurodoma, jog 2008-06-27 tirti pateikta transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties kopija nėra išspausdinta nei vienu iš spausdinimo įrenginių, kurių pavyzdžiai pateikti.

2010-07-22 Lietuvos teismo ekspertizės centro (duomenys neskelbtini) skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 116-119 b. l.) nurodoma, jog tirti pateiktoje 2009-02-27 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartyje IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir S. S. vardu, eilutėje „Transporto priemonę pardavė“, šalia spausdintinio įrašo „R. A.“, pasirašė ne R. A., o kitas asmuo. Tirti pateiktame 2009-02-27 įgaliojime S. S. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu Nr. (duomenys neskelbtini), šalia spausdintinio įrašo „Savininkė R. A.“, pasirašė ne R. A., o kitas asmuo.

Sąskaitoje (1 t., 143 b. l.) nurodyta, kad automobilis „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 2007-09-08 siunčiamas per vandenyną iš (duomenys neskelbtini) valstijos į UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (1 t., 131 b. l.) konstatuota, kad 2008-01-25 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 2000 litų. PVM sąskaitoje-faktūroje (1 t., 132 b. l.) nurodoma, kad automobilį išdavė R. B., kurio parašas yra, o automobilį priėmė E. Ž., tačiau jo parašo nėra.

Prašyme Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t., 139 b. l.) konstatuota, kad automobilis „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-03-20 registruotas D. J. vardu.

Pirkimo-pardavimo sutartimi (1 t., 166 b. l.) 2010-08-24 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 2783 litus parduoda R. Ss..

Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis (kasacinė byla Nr. 2K-343/2013).

Kasacinėje praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, Nr. 2K-214/2013, 2K-414/2013, 2K-111/2014) yra išaiškinta, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimamuose teismo baigiamuosiuose aktuose neturi būti perteklinių teiginių dėl atskirų nusikalstamų veikų požymių, t. y. negalima vartoti formuluočių, nederančių su iš nekaltumo prezumpcijos kylančiais reikalavimais.

Baudžiamosios atsakomybės senaties institutas siejasi su nekaltumo prezumpcija, įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 6 dalyje, taip pat tarptautiniuose teisės aktuose: Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 14 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamojoje byloje E. Ž. kaltinamas laikotarpyje nuo 2008-01-25 iki 2008-06-27 imtinai, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, ir kad laikotarpyje nuo 2007-11-30 iki 2009-02-27 imtinai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį bei įgaliojimą, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, pasirašęs už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkę R. A., sutartį ir įgaliojimą, t. y. padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje. Nors kaltinime laikotarpis nurodomas nuo 2007-11-30 iki 2009-02-27 tačiau iš byloje esančio 2008-10-10 prašymo Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 64 b. l.) matyti, jog automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) savo vardu įregistruoja D. J., tam turėdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkės R. A. įgaliojimą (2 t., 73 b. l.), todėl teismas konstatuoja, kad galimai E. Ž. padaryta nusikalstama veika galėjo būti padaryta tik iki 2008-10-10.

Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatomis, BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes už juos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

Motyvuojamoji dalis

Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas, todėl ši bylos dalis nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009)

Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymais yra tik teisėtai, įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, patvirtinantys ar paneigiantys bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai.

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai.

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys 2K–7-84/2012, 2K-93/2013, Nr. 2K-373/2013).

Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

Kaltinimai E. Ž. neteisėtai pasisavinus jam patikėtą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ turtą, grindžiami nenuosekliais nukentėjusios R. A. parodymais. E. Ž. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje parodė, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ iš savo lėšų niekada nepirko automobilių, jų neremontavo. Automobilių pirkimu, jų remontu ir pardavimu rūpinosi įmonėje dirbantys vadybininkai. Automobiliai buvo perkami už klientų pinigus. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo tarpininkas automobilius pargabenti iš užsienio, jų įregistravimu Lietuvoje, pardavimo dokumentų įteisinimu ir mokesčių sumokėjimu.

Kad automobiliai „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pirkti ne už IĮ „(duomenys neskelbtini)“ lėšas patvirtino UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas D. J., R. S.. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo sumokėta tik už automobilių sutvarkymą.

Nukentėjusioji R. A. pirminėse apklausoje parodė, kad automobilio „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir „Mitsubishi Pajero“ E. Ž. buvo išduoti grynieji pinigai iš įmonės kasos. Ji pati išdavė pinigus, tačiau jokio tai patvirtinančio dokumento neturi. Paskutinėje apklausoje parodė, kad E. Ž. jokių pretenzijų neturi. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pelnas būdavo 100-150 litų už automobilio įregistravimą.

Nors byloje yra pateikti kasos išlaidų orderiai (1 t., 112-114; 126-127 b. l.), kuriuose nurodyta, kad 2008-01-05 – 2008-01-15 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ R. A. išdavė avansą 135 000 litų sumai, o 2007-12-02-23 – 207 495 litų sumai. Visuose orderiuose yra tik R. A. parašai. Šie kasos išlaidų orderiai negali būti laikomi įrodymais, patvirtinančiais grynųjų pinigų išdavimą E. Ž., nes juose nėra pinigus išdavusio ir pinigus priėmusio darbuotojų pavardžių, parašų, todėl jų negalima patikrinti BPK nustatyta tvarka (atlikti rašysenos ekspertizės ar pan.).

Pirkimo-pardavimo sutartimi (1 t., 166 b. l.) 2010-08-24 IĮ „(duomenys neskelbtini)“ automobilį „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 2783 litus pardavė R. Ss., tai patvirtina, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo kaip tarpininkas automobilių priregistravimui ir mokesčių sumokėjimui. R. A. nurodė, kad niekam pretenzijų neturi, nors byloje nėra jokių dokumentų patvirtinančių, kad už automobilius būtų sumokėta kaltinime nurodyta suma.

Teismas, išnagrinėjęs įrodymų visumą, juos lygindamas tarpusavyje, konstatuoja, kad neįrodyta, jog nukentėjusioji R. A. būtų E. Ž., automobilių „BMW X5“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) ir Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimui perdavusi IĮ „(duomenys neskelbtini)“ pinigines lėšas, kurias neteisėtai E. Ž. pasisavino. E. Ž. dėl neteisėto IĮ „(duomenys neskelbtini)“ piniginių lėšų pasisavinimo išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ gavęs įgaliojimą priregistruoti automobilį „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) VĮ „Regitra“ įmonės vardu bei įmonės leidimu disponuodamas pastaruoju automobiliu, užvedimo rakteliu, registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris jam buvo pateiktas tikslu suremontuoti, paruošti pardavimui, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikdamas A. P. automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus, užvedimo raktelį bei patį automobilį, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti, nurodydamas, jog automobilis nupirktas (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 107000 litų, o gavęs pinigus apgaule pasisavino minėtą automobilį, teikdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio „BMW 750“ (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to, E. Ž. kaltinamas tuo, jog apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo bei disponavo žinomai netikru dokumentu, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje, už nenustatytą kainą iš A. B. įgijęs automobilį „BMW X5“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su originaliu (duomenys neskelbtini) valstybės registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), automobilį pateikė apžiūrai A. P. siūlydamas įsigyti už 9000 eurų (31075,2 litų), kartu pateikdamas – realizuodamas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis įgytą žinomai netikrą (duomenys neskelbtini) Respublikos automobilio „BMW X5“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog į automobilį niekas neturi teisių bei pretenzijų, iš anksto žinodamas, jog nei automobilis nei pinigai A. P. nebus grąžinti, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje apgaule išviliojo iš A. P. 9000 eurų (31075,2 litų), o gavęs pinigus pasisavino minėtą automobilį, teigdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas – realizuodamas žinomai netikrą automobilio registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: dirbdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant, parduodant, remontuojant automobilius, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku įgijęs automobilį „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), disponuodamas automobiliu bei registracijos dokumentu, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikė automobilį A. P. su registracijos dokumentu, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti už 4500 eurų (15537,6 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso IĮ „(duomenys neskelbtini)“, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 4500 eurų (15537,6 litų), o gavęs pinigus apgaule pasisavino minėtą automobilį, teigdamas netrukus parduosiantis bei grąžinsiantis gautus pinigus, kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), bei automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo parduodamas žinomai parduotą automobilį bei disponavo suklastotu dokumentu, o būtent: ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2008-12-12, A. P. pateikė originalius automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), išduotus V. M. vardu, siūlydamas A. P. transporto priemonę įsigyti už 9000 eurų (31075,2 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis jau parduotas E. Š. ir A. G. už 11500 eurų (39707,2 litų), tačiau registruotas V. M. vardu, taip pat pateikė – realizavo žinomai suklastotą dalinai užpildytą 2008-12-12 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį tarp V. M. ir A. P., kuria automobilis parduodamas pastarajam, su suklastotu V. M. parašu, tokiu būdu pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, išviliojo iš A. P. 9000 eurų (31075,2 litų), kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), žinomai suklastotą transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to, E. Ž. kaltinamas tuo, kad jog apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent: dirbdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir turėdamas įgaliojimus veikti įmonės vardu perkant, parduodant, remontuojant automobilius, įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu 2007-11-30 įgijęs automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), disponuodamas automobiliu bei registracijos dokumentu, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikė A. P. pasiūlymą pirkti minėtą automobilį už 16000 eurų (55244,8 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso IĮ „(duomenys neskelbtini)“, A. P. padavus E. Ž. pinigus, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 16000 eurų (55244,8 litų), kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas originalius automobilio registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau iki šiol nei pinigų, nei automobilio negrąžino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog pagrobė automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50000 litų vertės, o būtent 2009-02-25 A. P. įgijus savo nuosavybėn automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentu Nr. (duomenys neskelbtini), bei patikėjus E. Ž. tikslu nuvaryti pas elektriką įmontuoti parkavimo daviklius, pastarajam kartu su N. N. nuvarius automobilį į servisą, esantį šalia (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir ten palikus atlikti užsakytą darbą bei išvykus, už pusvalandžio atvykęs E. Ž. nurodė, jog parkavimo davikliai nebus montuojami, todėl automobilį pasiėmė bei išvažiavo, apie tai nepranešęs savininkui A. P., tokiu būdu automobilį „Mercedes Benz E320“ pagrobė, padarydamas A. P. 50000 litų dydžio turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo juridinio asmens dokumentus – automobilių registracijos dokumentus, o būtent A. P. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku kaip užstatą, garantą, siekdamas užtikrinti pastarąjį asmenį, jog grąžins sukčiavimo būdu gautas pinigines lėšas, pateikė – realizavo automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini),

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 302 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2011 m. rugsėjo 5 d. teismo posėdyje dėl jam pareikštų kaltinimų kaltu neprisipažino ir dėl automobilio „BMW 750“ parodė, kad su A. P. susipažino 2000 metais. A. P. dirbo valiutos keitykloje. A. P. investuodavo savo pinigus automobilių pirkimui ir jam skolindavo pinigus. Jis jam skolindavo 10 000 – 100 000 eurų. Tik 2008 metais su A. P. buvo pasirašytas skolos lapelis. Daug automobilių parduodavo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu už A. P. pinigus. Jis nupirkdavo už paskolintus pinigus automobilį ir uždirbtus pinigus su A. P. pasidalindavo. Kartais A. P. parduodavo automobilį, kartais jis parduodavo. Pirko senus, daužtus, naujus daužtus automobilius. Dažniausiai stengdavos nupirktus daužtus automobilius ir parduoti neremontuotus. Jie gaudavo pelno už parduotus daužtus automobilius.

V. K. jam paskambino ir pasakė, kad nupirko automobilį „BMW 750“ ir prašė tą automobilį suremontuoti. V. K. grįžęs iš (duomenys neskelbtini) nuvarė automobilį į servisą „(duomenys neskelbtini)“, esantį (duomenys neskelbtini) gatvėje. V. K. su juo susitiko ir paprašė suremontuoti automobilį. Jis suremontavo automobilį. Po to automobilį pastatė į stovėjimo aikštelę pardavimui. Tačiau to automobilio jis nepardavė, tada tuo automobiliu V. K. išvažiavo į užsienį ir sudaužė automobilį. Tada V. K. vėl paprašė suremontuoti automobilį, jis jį vėl suremontavo. Tai buvo 2008 metai. Kaip sako A. P., kad jis yra padavęs pinigus to automobilio pirkimui, taip nėra. Šis automobilis yra V. K., tik šio automobilio dokumentai buvo pas A. P.. Jis visus automobilių dokumentus laikydavo pas A. P. namie seife. Vienu momentu, kada V. K. paprašė įregistruoti automobilį, A. P. buvo kažkur išvykęs. Jis paklausė A. P., ar pas jį yra automobilio dokumentai, A. P. pasakė, kad tiksliai neprisimena, paklausus kada grįš, pasakė, kad po dviejų savaičių. Negalėdamas prisiminti kur tie automobilio dokumentai, V. K. pasakė, kad galėjo būti, kad tuos dokumentus pametė. Tada kreipėsi į VĮ „Regitra“, ten dokumentus atnaujino ir tada automobilį įregistravo. Automobilio dokumentus atidavė V. K.. A. P. nemokėjo už automobilį „BMW 750“. Automobilio „BMW 750“ originalūs dokumentai buvo vokiški. Automobilio „BMW 750“ asmeniškai nepardavinėjo, gal tik buvo prašymas parodyti tą automobilį. A. P. kieme automobilį fotografavo, kadangi jis turėjo gerą fotoaparatą. Gal V. K. buvo prašęs, todėl ir fotografavo automobilį. Neprisimena, kodėl automobilis „BMW 750“ stovėjo pas A. P. kieme. Jis nuomodavo garažą, leisdavo jam naudotis jo garažu, todėl daug automobilių stovėdavo pas jį kieme. A. P. savo automobilį remontavo, todėl jis paprašė automobilio, kad galėtų nuvažiuoti į (duomenys neskelbtini). Pasakė jam, kad automobilis yra garaže, kad jį apdraustų ir gali važiuoti. V. K. nepasakė apie tai, kad A. P. važiavo jo automobiliu į (duomenys neskelbtini).

Jis niekada neturėjo automobilio „BMW X5“. Apie automobilį „BMW X5“ nieko negali pasakyti, nes tokio automobilio neturėjo ir pinigų to automobilio įsigijimui iš A. P. neėmė. Dar kartą nori pasakyti, kad iš A. P. skolinosi sau pinigus ir jam už tai mokėjo procentus. Automobilio „BMW X5“ dokumentai „niekada iš manęs neatsirado pas A. P.“. Iš A. B. jokio automobilio neįgijo ir jam pinigų nemokėjo.

Mikroautobusą „Iveco Daily“ pirko (duomenys neskelbtini). Jis pažinojo L. G., kuris sakė, kad reikia mikroautobuso. Tada jis jam persiuntė mikroautobuso nuotraukas, L. G. pažiūrėjęs persiuntė pinigus. Tiksliai negali pasakyti, ar L. G. pinigus į (duomenys neskelbtini) pervedė, ar grynais sumokėjo, o gal pervedė tuos pinigus į įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Jie parvežė L. G. automobilį. Automobilis buvo su variklio defektu. Kadangi L. G. nelabai supranta apie automobilių remontus, paprašė jo tą automobilį suremontuoti. Automobilis buvo transportuotas į servisą ir atgal. Automobilio transportavimui buvo paimti automobilio dokumentai. Automobilio registracijos dokumentai buvo padėti pas A. P.. Mikroautobusas „Iveco Daily“ yra tikrai ne A. P., o L. G.. Su šiuo automobiliu A. P. nesusijęs. Automobilio „Iveco Daily“, kai jis buvo transportuojamas į servisą L. G. prašymu, buvo paimti automobilio dokumentai. Kadangi automobilio remontas vyko gana ilgai, turbūt nuvežė dokumentus ir padėjo pas A. P. seife. Tai galbūt pas A. P. seife yra L. G. automobilio registracijos dokumentai. Negali atsakyti, kodėl A. P. teigia, kad jis iš jo nupirko automobilį „Iveco Daily“ už 4500 eurų anksčiau nei tą automobilį nupirko UAB „(duomenys neskelbtini)“. A. P. davė melagingus parodymus. Jo visi pasakyti posakiai nieko neįrodantys, jis tik apgaulės būdu bando susigrąžinti paskolintus pinigus. Negali atsakyti, kodėl jis meluoja.

Apie automobilį „BMW 320“ su A. P. nieko nekalbėjo. Minėtas automobilis buvo nupirktas iš (duomenys neskelbtini) stipriai daužtas. Kadangi automobilio nebebuvo galima suremontuoti, jis buvo utilizuotas. Automobilius pirkdavo internetu, todėl ne visada galima buvo matyti kiek tas automobilis yra sudaužytas. Kai automobilis buvo pargabenamas, tada tik pamatydavai, kad tai ne automobilis, o tik metalo laužas. Kai pirkdavo automobilį užsienyje, sumokėdavo pinigus ir tik tada parsiųsdavo automobilį.

Dėl automobilio „Mitsubishi Montero“ gali pasakyti, kad tas automobilis buvo pirktas (duomenys neskelbtini). Tas automobilis buvo utilizuotas. Jeigu A. P. už automobilius pervesdavo pinigus į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą, tada reikia teikti prašymą bankui, kad pažiūrėti, ar jis tikrai tuos pinigus pervedė. Jis nepateikė įrodymų, kad tikrai įnešė pinigus į IĮ „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą pinigus būtent už tuos automobilius. Kadangi jis buvo skolingas A. P., jis paprasčiausiai nurodė, kad tuos pinigus davė už tuos automobilius, nors iš tikrųjų jis nebuvo tų automobilių savininkas. Jeigu A. P. rašydamas 2008 m. naują paskolos raštelį, tuo metu dalyvavo ir N. N., neužsimena apie automobilius, o rašo paprastą skolos lapelį. Raštelyje parašyta kiek pinigų gavo, nėra parašyta kiek ir už kokį automobilį skolino. Automobilis „BMW 320“ įgytas (duomenys neskelbtini). Automobilius veždavo autovežiai. Autovežiai parveždavo automobilius ir automobilių registracijos dokumentus. Buvo atvejų, kad automobilio registracijos dokumentus parveždavo po 3–4 mėnesių. Automobiliai „BMW 320“ ir „Mitsubishi Montero“ buvo utilizuoti. Dokumentai, kad automobiliai utilizuoti, surašyti nebuvo. Nuo 2008 metų turi būti surašomi dokumentai, kad automobiliai yra utilizuoti. Automobiliai utilizacijai buvo atiduoti į įmonę, esančią (duomenys neskelbtini). Sprendimas utilizuoti tuos automobilius buvo priimtas po metų, kai negavo automobiliams reikalingų detalių. Jeigu yra kalbama apie automobilį, kuris buvo stipriai daužtas ir jo nebuvo galima suremontuoti, tai tas automobilis buvo utilizuotas. Buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ perspėta, kad tą automobilį reikia nurašyti. Negali atsakyti, ar automobilis „BMW 320“ buvo parvežtas kartu su registracijos dokumentais.

Su A. P. buvo bendros skolos, kurios yra patvirtintos byloje civiline tvarka. A. P. jam buvo paskolinęs pinigus. Tos skolos yra ne už automobilius. A. P. tuos pinigus, kuriuos buvo jis pasiskolinęs A. P. yra padalinęs ant tų automobilių, kuriuos yra nurodęs šioje byloje. Negali paaiškinti, kokiu pagrindu tai buvo padaryta. Kiek žino, kad V. K. pats mokėjo už automobilį, o A. P. teigia kitaip. Jis skolinosi pinigus iš A. P. sau, savo reikmėm.

Su A. P. nebuvo tokio susitarimo, kad pinigai skolinami konkretaus automobilio pirkimui. Jis pirko automobilius sau, o A. P. sau. A. P. nusipirkęs automobilį pats ir parduodavo.

Kadangi 2008 metais prarado daug pinigų (duomenys neskelbtini), nebegalėjo A. P. sumokėti sutartų sumų, kurias jis reikalavo kas mėnesį sumokėti. Tada ir prasidėjo piktumai. Jis nesislapstė, sakė, kai viskas susitvarkys pinigai bus grąžinti.

Kadangi automobilius pirkdavo už savo pinigus, tik registruodavo tuos automobilius IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu, todėl automobilių dokumentus laikydavo ne IĮ „(duomenys neskelbtini)“ patalpose, o pas A. P. seife.

Automobilio dokumentai visada buvo pateikiami savininkui.

Kaltinamasis E. Ž. 2012-03-06 teismo posėdyje parodė, kad automobilių „Mitsubishi Montero“ ir „BMW 320“ dokumentai taip pat buvo palikti pas A. P., nes jis namie dokumentų nelaikydavo ir su savimi nesivežiodavo. Kai atvažiuodavo, A. P. jam paduodavo dokumentus. Jis iš A. P. skolindavosi pinigus savo asmeniniams reikalams, tai yra pripažinta civilinėje byloje. Jie nespręsdavo, ką pirks. Užstatų nepalikinėdavo. Kai rašė skolinimosi lapelius, tai jis niekada neįrašė, kad jis duos jam užstatą.

Kaltinamasis E. Ž. 2013-05-14 teismo posėdyje parodė, kad automobilis „Mitsubishi Montero“ buvo nupirktas iš (duomenys neskelbtini), kieno lėšomis nepamena. A. P. už automobilius jam jokių lėšų nėra davęs, jis yra jam paskolinęs pinigų. Parkavimo daviklį buvo nuvažiavę įmontuoti pas meistrą. Varė mašiną N. N.. Jis tik nurodė meistrą. To automobilio likimo neprisimena. Automobilį „Audi Q7“ išsivarė pats E. Š., jį buvo atvaręs į autoservisą. Jis šio automobilio savo vardu nebuvo užregistravęs. Neprisimena, ar automobilio „Audi Q7“ originalius dokumentus buvo pasiėmęs iš A. P..

Nukentėjusysis A. P. 2011-03-14 teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. buvo pažįstami maždaug nuo 2001–2002 metų, 2003 m. E. Ž. sakė: „Yra automobilis, galiu iš (duomenys neskelbtini) parvežti, turiu pirkėją, bet trūksta pinigų“. Jis jam paskolino 30 000 eurų. Buvo nupirktas automobilis „BMW 750“. Kai parvežė, jis jį pasistatė savo garaže, kol atsiras pirkėjas. Niekaip nesisekė parduoti. Nutarė pabandyti parduoti per prabangių automobilių pardavimu užsiimančia įmonę „(duomenys neskelbtini)“, tačiau neišėjo. Tada E. Ž. pasiūlė nugabenti atgal į (duomenys neskelbtini). Jie paėmė automobilį iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ ir E. Ž. neva išvežė jį į (duomenys neskelbtini). Po kiek laiko jis pamatė, kad šis automobilis buvo užregistruotas Lietuvoje. Dokumentų originalai buvo pas jį. Padaryta žala – daugiau nei 30 000 eurų. Automobiliui „BMW 750“ paskolino pinigus. E. Ž. turėjo suremontuoti ir parduoti. Gali būti, kad „BMW 750“ buvo įgytas 2005–2006 m. Automobilį „BMW 750“ savo garaže laikė apie 1 metus. Policija paėmė ne iš jo garažo. Automobilis stovėjo „(duomenys neskelbtini)“ kieme, po to jis dingo, nes E. Ž. išsivarė. Tai buvo maždaug po 8 mėnesių nuo jo įsigijimo. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neturi.

Po to E. Ž. aiškino, kad uždirbdamas nuo kitų automobilių grąžins pinigus. Pasiūlė pirkti automobilį „BMW X5“. Jis jam įteikė pirkimo sutartį ir dokumentų originalus. Automobiliui „BMW X5“ pirkti davė E. Ž. 9000 eurų, kad nupirktų, suremontuotų, parduotų ir grąžintų skolą, kurią prarado dėl pirmojo automobilio pirkimo. Tą automobilį E. Ž. remontavo, ir jis kažkur dingo. Per tą laiką E. Ž. nupirkdavo kažkiek automobilių, dalį skolos grąžindavo. Pasitikėjo juo, nes bendravo ne tik jie, bet ir jų šeimos, todėl minčių apie apgavystę net nekilo. Dėl automobilio „BMW X5“ buvo atvažiavęs kažkoks vyriškis, prašė atsisakyti to automobilio. Jo nepažįsta asmeniškai. Automobilio „BMW X5“ dokumentų neturi. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neturi.

Automobilio „Iveco Daily“ techninį pasą jam pardavė E. Ž.. Automobilio „Iveco Daily“ pirkimo tikslas – susigrąžinti skolą. E. Ž. atvežė vokišką pirkimo sutartį, turėjo automobilio raktus, dokumentus. Apie šį sandorį niekas nežino, liudininkų nėra. Tame procese dalyvavo tik jis ir E. Ž.. Dokumentų originalai yra pas jį. E. Ž. pažadėjo suremontuoti ir parduoti. Kai sumokėjo 4500 eurų, jis taip pat dingo. Viskas taip ir sukosi: 2–3 automobilius parduoda, dalį skolos grąžina. Dabar supranta, kad čia buvo E. Ž. veiksmų schema. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neturi.

Paskutinis automobilis buvo „Mercedes Benz 320“. Jį pats parsivežė iš (duomenys neskelbtini), E. Ž. brolis suremontavo, automobiliui reikėjo įdėti parkavimo sistemą. E. Ž. pasiūlė savo pažįstamą meistrą. Tada jau nebepasitikėjo E. Ž. ir paprašė kito žmogaus, kad nuvarytų automobilį pas tą meistrą. Jis nuvažiavo pas meistrą, šis pasakė, kad vakare nebespės įdėti, todėl buvo susitarta, kad pasiims ryte. Ryte atvažiavę automobilio neberado. Meistras jam paaiškino, kad atvažiavo E. Ž., pasakė, kad persigalvojo, nieko nebedarys ir pasiėmė automobilį. Nuo to laiko E. Ž. pradėjo slapstytis. „Mercedes Benz“ markės automobilis įgytas jo vardu.

Dėl automobilio „Audi Q7“ – sutarė su E. Š.. Toks pats variantas buvo, dar prieš „Mercedes“ markės automobilį. Jam buvo įteikti dokumentai. Kai „Regitroje“ išsiaiškino, kad dokumentai nesuklastoti, davė E. Ž. 9000 eurų. Galvojo, suremontuos ir užregistruos. E. Ž. pasiūlė priregistruoti (duomenys neskelbtini). Jis padavė jam dokumentus. E. Ž. pasirašė, kad paima juos. Po to paaiškėjo, kad automobilis užregistruotas E. Š. vardu. Dėl šio automobilio pretenzijų neturi.

„Mitsubishi Pajero“ nematė, visus kitus apžiūrėjo, sutikrino kėbulo numerius. Dokumentų originalų turėjimas jam atrodė kaip garantas, kad jie priklauso jam. Netikrino, ar tai tikrai dokumentų originalai. Net minčių nekilo kreiptis į specialistus.

Byla civiline tvarka (duomenys neskelbtini) apygardos teisme jau baigta nagrinėti. Su šia byla nesusiję. Civilinis ieškinys buvo patenkintas pagal E. Ž. parašytus skolos raštelius. Minėti automobiliai neturi nieko bendro. Dokumentų originalus turi keturių automobilių. Su E. Š. sutarė, toje dalyje reikia mažinti ieškinį. Turi 2 paskolos raštelius: 100 000 litų ir 100 000 eurų. Apie automobilius juose nėra parašyta. Civilinę bylą kėlė prašydamas patenkinti ieškinį pagal paskolos raštelius. Prarasti pinigai už automobilius neįeina į civilinio ieškinio pagal paskolos raštelius sumą. Raštelius rašė E. Ž. už pinigus, kuriuos paskolino jam asmeniškai. Civilinėje byloje buvo vertinama pagal paskolos raštelius, ne už automobilius. Jei tenkintų, jei būtų jam grąžinti automobiliai. Kai skolino E. Ž. pinigus, galvojo, kad nesėkmės atveju galės automobilius parduoti ir taip atgauti pinigus. Kadangi jis turėjo automobilių dokumentų originalus, tai buvo užtikrintas, kad automobiliai priklauso jam.

Jis nesivertė automobilių prekyba. Buvo keli automobiliai, kurie buvo įregistruoti jo vardu. Sudarė porą pirkimo-pardavimo sutarčių. 2005–2006 m. neregistravo automobilių savo vardu. Du automobilius pardavė latviams. Pirkėjai pageidavo, kad būtų lietuviški dokumentai. Niekada neregistravo, automobilius veždavo įmonės vardu pagal įgaliojimą. Jis nelabai gilinosi, sandorius sudarydavo E. Ž..

Nukentėjusysis A. P. 2011-04-20 papildomai apklaustas teismo posėdyje parodė, kad E. Ž. jam siūlė pirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“. Neatsimena kada tai vyko, automobilių buvo daug. Sakė, kad automobilis yra iš (duomenys neskelbtini). E. Ž. jam atvežė to automobilio techninį pasą, kuris buvo išregistruotas. Atidavė tą techninį pasą jam kaip užstatą. Tada jis jam sumokėjo 16 000 eurų. E. Ž. jam pasakė, kad kai automobilis bus suremontuotas, jis jį parduos. Minėjo, jog remontas gali ilgai užtrukti, nes automobilio šonas buvo sulankstytas. Automobilis buvo išvežtas į (duomenys neskelbtini), nes tik ten atliekamas toks remontas. Praėjo kažkiek laiko, jis norėjo pamatyti automobilį, bet vis niekaip neišeidavo. Paskui, įvedęs techninio paso numerį, sužinojo, kad tas automobilis jau yra įregistruotas lietuviškais numeriais. Pinigai negrąžinti. Neturi pirkimo pardavimo sutarties ar kitų registracijos dokumentų. Turi originalų techninį pasą ir galvoja, kad automobilis priklauso jam.

Nukentėjusysis A. P. papildomai apklaustas 2012-03-06 teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami nuo 2003 metų. Per tą laikotarpį su juo nupirko 20-30 automobilių. Jis tuo verslu neužsiiminėjo, tik skolindavo E. Ž. pinigus, kad vystytų verslą ir galėtų grąžinti skolą. E. Ž. pirkdavo automobilius, juos parduodavo ir dalį pinigų grąžindavo, bandė padengti tas skolas. Paskui automobilius parduodavo, bet pinigų nebegrąžindavo. Jis automobilių netvarkė, neturėjo galimybės visą laiką tuo užsiimti. Kai matė, kad verslas žlunga, pradingo pinigai, bandė padėti jam, kad būtų lengviau.

Jis iš E. Ž. kelis automobilius įsigijo, įregistravo savo vardu ir pats pardavinėjo, varė į (duomenys neskelbtini).

Jis dalį pinigų duodavo E. Ž., dalį IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Pats jis negalėjo įnešti, E. Ž. buvo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, tai jie kartu važiuodavo su E. Ž. arba su N. N. į „(duomenys neskelbtini)“ banką, E. Ž. pasakydavo, kiek reikia įnešti, įnešdavo pinigus. E. Ž. važiuodavo, bet pasirašydavo įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkė R. A..

Jis automobiliu „BMW 750“ važinėjo kelias dienas, automobilis pas jį garaže stovėjo. Automobilis buvo registruotas ne jo vardu, neprisimena kieno. Pas jį buvo visi įsigijimo dokumentai, jis E. Ž. sumokėjo pinigus. Kai automobilio ilgai negalėjo parduoti, tada nuvarė į įmonę „(duomenys neskelbtini)“. E. Ž. iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“ pavogė automobilį ir išvarė.

Originalūs dokumentai buvo pas jį, E. Ž. pasidarė dublikatus. Dokumentai buvo kaip užstatas už paskolintus pinigus. Jis suprato, kad originalūs dokumentai pas jį ir pinigai niekur nedings, kai bus pirkėjas, E. Ž. parduos automobilį ir jis atiduos dokumentus ir gaus pinigus, kuriuos E. Ž. paskolino. Jis neturėjo tikslo tuos automobilius įsigyti savo nuosavybėn. Taip pat ir „BMW X5“, „Iveco Daily“. Sau asmeniškai jis buvo nusipirkęs „Mercedes Benz E320“ 50 000 litų vertės.

N. N. su E. Ž. nuvažiavo pas E. Ž. meistrą, nuvarė automobilį. Meistras turėjo suremontuoti ir jis tą automobilį turėjo pasiimti sau. Elektrikas jam pasakė, kad po pusvalandžio atvažiavo E. Ž. ir pasiėmė automobilį.

Pas jį buvo rasti automobilio „Mitsubishi Montero“ dokumentai, bet jis to automobilio nematė. E. Ž. paliko dokumentus kaip užstatą.

Tie dokumentai, kuriuos jis jam palikdavo tam tikrai sumai padengti, būdavo jo portfelyje. Jis juos nešiodavo, nes E. Ž. galėjo užbėgti pas jį darbą ar vakare į namus ir paprašyti dokumentų.

Automobilių „BMW 750“, „BMW X5“, „Iveco Daily“, „Mitsubishi Montero“, „BMW 320“ dokumentai buvo pas jį. Jie turėjo skolų sąrašą, E. Ž. atveždavo dalį pinigų, jie išsibraukdavo. E. Ž. automobilius pardavinėjo, atveždavo tuos pinigus, rodė veiklą, bet pirkdavo brangesnius automobilius, kuriuos išvarydavo ir parduodavo su dublikatais.

Jis skolino dideles sumas, paskolos raštelis yra prie civilinės bylos. Pirmas paskolos raštelis 2003 m., kitas gal 2008 m. Jis su E. Ž. suskaičiavo, kiek paliks pinigų, ir E. Ž. pasirašė tą raštelį. Ne kiekvienu atveju, kai skolino, rašė. N. N. pasirašė prie jo. Jokių gąsdinimų, grasinimų nebuvo.

Nukentėjusioji N. G. teismo posėdyje parodė, kad jos žentas, V. K., nusipirko „BMW 750“ markės automobilį ir įregistravo jos vardu. Ji davė pinigų dukrai, o žentas nusipirko, kainavo apie 50-60 tūkstančių litų. Vieną kartą gavo šaukimą prisistatyti į policiją. Ten jai pasakė: „Jūsų mašina areštuota, yra kitas savininkas, ar net du.“ Dabar ta mašina areštuota. Civilinio proceso tvarka ginčas nesprendžiamas.

Nukentėjusioji L. Š. teismo posėdyje parodė, kad kaltinamojo E. Ž. nepažįsta. Su tėčiu V. Š. norėjo jai pirkti automobilį. Internete rado automobilį „BMW X5“. Ji su tėčiu nuvažiavo adresu: (duomenys neskelbtini), apžiūrėti automobilį. Kartu važiavo dėdė, G. K.. Vyriškis, gyvenantis (duomenys neskelbtini) pasakė, kad, jei jie pirks automobilį, galės pigiau įsigyti detalių. Kai atvažiavo pasiimti automobilio, buvo jau du vyriškiai, pavardžių nežino. Tas antrasis vyriškis parodė, kur padėti parašą. Vyriškis nurodė eiti į garažą sumokėti pinigus. Gavęs pinigus, jis išvažiavo mažu pilkos spalvos automobiliu. Ji matė kaip tėtis, V. Š., padavė pinigus, apie 32 000 litų. Pardavėjas priekaištų neturėjo. Vyriškis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), paskambino savo kaimynui, turinčiam autovežį. Tada juo išvažiavo į (duomenys neskelbtini), į „Regitrą“ užregistruoti automobilį. Ten juos ir sulaikė. Pinigai negrąžinti. Su kaltinamuoju bendrauti neteko. Kaip jis prie viso šito prisidėjo, nežino. Šiuo automobiliu ji pati važinėjo. Sutartis buvo sudaryta. Ji nematė, kas joje parašyta, neskaitė jos. Automobilį pamatė internete, nurodyta prašoma suma. Jos tėtis su kaltinamuoju nekalbėjo.

Nukentėjusioji R. A. 2011-03-14 teismo posėdyje parodė, kad automobilis „Iveco Daily“ buvo pirktas (duomenys neskelbtini). 2007-04-25 buvo parduotas įmonei „(duomenys neskelbtini)“. Šį automobilį nupirko už 7700 eurų, pardavė už 16000 eurų. Skirtumas atiteko įmonei. Apie kitą šio automobilio byloje įvardintą savininką ji nežinojo. Jokių santykių su A. P. neturėjo. 2009-03-23 į jų įmonę dėl šio automobilio kreipėsi „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. Gs.. Buvo atvažiavęs L. G. prašydamas išduoti šio automobilio dokumentų dublikatus, nes E. Ž. neišdavė originalių dokumentų. Nupirkus automobilį, jo registracijos dokumentai buvo E. Ž. žinioje. Kai L. G. kreipėsi dėl dublikato išdavimo, su E. Ž. nebegalėjo susisiekti, jis buvo suimtas. Yra buvę toks atvejis, kad dingo dokumentų originalai.

2012-10-2 papildomai apklausiama nukentėjusioji R. A. parodė, kad automobilio „Iveco Daily“ pirkimą atsimena. Jis nupirktas įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Tuo metu dirbo ir E. Ž.. Pinigus už automobilį sumokėjo, įmonei „(duomenys neskelbtini)“ pretenzijų neturėjo. Kad tas automobilis parduotas, to nežinojo. Sužinojo kai atvažiavo L. G. ir paprašė dokumentų originalų.

Liudytojas V. K. teismo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. prieš 5-6 metus susipažino prekiaudami automobiliais. Jis (duomenys neskelbtini) nupirkdavo automobilius ir juos autovežiais parveždavo į Lietuvą. Jis įmonės įsteigęs nebuvo, vadybininku jokioje įmonėje nedirbo. Su E. Ž. prekiavo, E. Ž. paprašydavo parvežti iš (duomenys neskelbtini) detalių. Jis tarpininkavo automobilius nuperkant ir juos parvežant. Negali pasakyti kiek automobilių E. Ž. pardavė. 2006 metų liepą – rugpjūtį padėjo draugui S. G. nupirkti automobilį „BMW 750“. Jis moka (duomenys neskelbtini) kalbą, todėl paskambino į (duomenys neskelbtini) suderino automobilio pardavimo kainą ir tada pinigus už automobilį pervedė per banką tiesiai į (duomenys neskelbtini). Perkant automobilį, visi reikalingi dokumentai buvo. Automobilį „BMW 750“ iš (duomenys neskelbtini) pargabeno autovežiu. Automobilio „BMW 750“ kairės pusės šonas buvo daužtas. Remontuoti automobilį padavė kaltinamajam E. Ž.. E. Ž. automobiliui detalių pigiau rasdavo, jis kažką iš (duomenys neskelbtini) parveždavo. Automobilį remontavo (duomenys neskelbtini), kažkokiuose sandėliuose.

Kai pirmą kartą remontavo automobilį, dokumentų neperdavė. Antrą kartą kai (duomenys neskelbtini) jis pats važiuodamas avariją padarė, perdavė E. Ž. tvarkyti automobilį su dokumentais. E. Ž. buvo sakęs, kad surado pirkėją kai buvo perduotas jam automobilis su dokumentais. Parašė įgaliojimą, kad E. Ž. įregistruotų automobilį UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Įgaliojimo, kad E. Ž. parduotų automobilį, nerašė. Jis remontavo tą automobilį gal 2-3 mėnesius. Kai iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ norėjo pasiimti automobilį, dokumentų nebebuvo. Tada manė, kad dokumentai pas E. Ž.. E. Ž. pasakė, kad nebėra, pametė. Kadangi registruojant automobilį dokumentai neatsirado, nusprendė jį priregistruoti Lietuvoje. Kad būtų lietuviška automobilio registracija, su lietuviškais numeriais. Automobilis buvo su laikina registracija, tai priregistravo nuolatinai Lietuvoje. E. Ž. buvo išduotas įgaliojimas, dėl to, kad jis prarado dokumentus ir pasiūlė priregistruoti tą automobilį. Po to, jis tuo automobiliu išvažiavo į (duomenys neskelbtini) ten padarė avariją ir grįžęs vėl E. Ž. perdavė remontuoti, bet jis nebaigė remonto, todėl pasiėmė automobilį iš serviso ir pats baigė remontuoti. Jam tas automobilis patiko, norėjo anksčiau jį pirkti, tačiau brangiai kainavo. Jis uošvės N. G. prašė, kad padėtų įsigyti automobilį. Kai pirko automobilį, jau buvo lietuviški dokumentai ir lietuviški numeriai. Automobilį pirko uošvės N. G. vardu, iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Dokumentai buvo tvarkingi, turi ir sąskaitą. Kai automobilis buvo registruojamas N. G. vardu, buvo visi reikiami dokumentai - lietuviški numeriai, lietuviškas techninis pasas, jiems išrašė pažymos sąskaitą ir užsiregistravo N. G. vardu

Liudytoja J. G., teismo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta. Ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore. Įmonė užsiminėjo automobilių prekyba. E. Ž. atvažiuodavo pirkti automobilių. E. Ž. iš įmonės pirkdavo automobilius, o įmonė iš jo nepirko. Automobilis „BMW 750“ buvo nupirktas įmonės vardu. Automobilis buvo nupirktas iš (duomenys neskelbtini). Perkant automobilį „BMW 750“ tarpininkavo V. K.. Automobilis buvo nupirktas už įmonės pinigus. V. K. gerai mokėjo (duomenys neskelbtini) kalbą, todėl tarpininkavo perkant automobilį iš (duomenys neskelbtini). Automobilis „BMW 750“ buvo nupirktas daužtas. V. K. padėjo remontuojant. Jis paprašė parašyti įgaliojimą, kad E. Ž. kažką padėtų. Dėl automobilio „BMW 750“ dokumentų dingimo jai nėra žinoma. Ji dirbo su įmonės dokumentais, o vyras su technika dirbo. Įgaliojimo turinio neprisimena. V. K. turėjo įgaliojimus, o E. Ž. absoliučiai jokių.

Liudytojas S. G. teismo posėdžio metu parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta seniai. Gal prieš 7-8 metus su juo susipažino užsiimdami automobilių verslu. Turi verslą pervežant automobilius ir iki šiol pagal užsakymus parveža automobilius iš (duomenys neskelbtini) ir jais prekiauja. E. Ž. pirkdavo, perveždavo automobilius. E. Ž. pirko automobilius kaip fizinis asmuo ir kaip įmonės atstovas. E. Ž. mokėdavo už automobilius grynais. Neprisimena, kad už automobilius E. Ž. būtų mokėjęs pavedimu per banką. Apie automobilį „BMW 750“ nelabai ką prisimena. Labai daug automobilių buvo įvežama iš (duomenys neskelbtini) į Lietuvą per metus. V. K. buvo pažįstamas. Jis pirkdamas jam automobilį tarpininkavo (duomenys neskelbtini), nes moka (duomenys neskelbtini) kalbą. Taip pat padėjo remontuojant tą automobilį. (duomenys neskelbtini) buvo nupirktas daužtas automobilis „BMW“. Tas automobilis Lietuvoje buvo remontuojamas. Įmonės vardu automobilis buvo registruotas, po to pardavė automobilį V. K., o jis automobilį užregistravo uošvės vardu. Tikėjosi suremontuoti automobilį ir parduoti. V. K. jam ne giminė. Automobilis „BMW 750“ buvo pirktas per jo įmonę ir buvo pinigai už automobilį sumokėti banko pavedimu tiesiai į (duomenys neskelbtini). Apie tai, kad buvo dingę automobilio „BMW 750“ dokumentai, nieko nežino. Automobilio rinkos vertė keičiasi ir kiek pamena, automobilis „BMW 750“ kainavo apie 40 000 eurų. Su E. Ž. problemų dėl atsiskaitymų nebuvo.

Liudytojas L. G. teismo posėdyje parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. pažįstamas kaip su žmogumi, prekiaujančiu automobiliais, jau 15 metų. Jokių problemų iki 2007 m. neturėjo. Jų įmonė užsiima automobilių salonų vidaus remontu. Su E. Ž. nebuvo verslo partneriai, E. Ž. buvo jų įmonės užsakovas. Jų įmonė atlikdavo E. Ž. parduodamų automobilių remonto paslaugas. 2007 m. pavasarį jų įmonei prireikė automobilio vežioti į darbą darbuotojus, nes užsiima dar ir kelių statyba. Jis paklausė keletos automobilių prekeivių, kurie galėtų pasiūlyti keleivinį automobilį vežioti darbuotojus į darbo vietą. Vienas iš pirmųjų atsiliepė E. Ž., kuris tuo metu dirbo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku ir pasiūlė „Iveco Daily“ markės automobilį, parodė jam automobilio „Iveco Daily“ nuotraukas. Po kažkurio laiko įvyko sandoris. Automobilis „Iveco Daily“ pagal dokumentus buvo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybė. Įmonė IĮ „(duomenys neskelbtini)“ išrašė sąskaitą faktūrą, pervedė įmonei pinigus ir tada automobilis kartu su originaliais automobilio dokumentais atvažiavo į jų įmonės teritoriją. Sąskaitą – faktūrą ir pirkimo pardavimo sutartį IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu pasirašė buhalterė L. P.. Jis nebuvo toks, kokio jiems reikėjo. Su E. Ž. buvo sutarta, kad jis padės sutvarkyti dokumentus institucijose, kurios keičia automobilių paskirtį iš krovininio į keleivinį. Tam E. Ž. parašė įsipareigojimą. Įmonė persidarė šį krovininį automobilį į keleivinį, o E. Ž. savo įsipareigojimų neįvykdė. Originalūs dokumentai įmonėje buvo vieną dieną, po to jie buvo perduoti E. Ž.. O E. Ž. vis sakė, kad jie dar neparuošti. Šiai dienai automobilis yra areštuotas. Prašė prokuratūros grąžinti jiems automobilį kaip nesusijusį su šia bylą, tačiau jiems atsakė, kad šioje byloje atsirado dar vienas šito automobilio savininkas. Susipažinus su bylos medžiaga, kad tas pretenduojantis savininkas yra lyg A. P..

Liudytojas N. N. 2011-06-22 teismo posėdyje parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta nuo 2005 metų. Susipažino per buvusį bendradarbį A. P.. A. P. dirbo banke, parduodavo valiutą. Žino, kad A. P. iš E. Ž. automobilį pirko. Žino, kad A. P. skolino E. Ž. pinigus, o jis už tuos pinigus pirkdavo automobilius pardavimui.

Kiek žino, jog A. P. davė pinigų, kad E. Ž. nupirktų automobilius. Tikslaus skaičiaus nepasakys kiek E. Ž. nupirko automobilių už duotus A. P. pinigus. Galėjo nupirkti ne daugiau kaip 10 automobilių. Nežino, kad be automobilių A. P. ir E. Ž. būtų užsiėmę kitu verslu. Kokios sumos buvo skolinamos E. Ž., kokios sumos buvo perduodamos, tai priklausydavo nuo automobilio markės. Būdavo, kad duodavo apie 10 000 eurų ir daugiau. Perkami buvo prabangesni padėvėti automobiliai, tai „BMW“, „Mercedes“, „Audi“ markės automobiliai. A. P. sakė, kad E. Ž. jis yra paskolinęs dideles pinigų sumas. Jis sakė, kad už skolintus pinigus E. Ž. pirkdavo automobilius, juos pardavęs atsiskaitydavo su juo ir dar gaudavo dalį pelno. Nežino, ar A. P. skolino pinigus E. Ž. ne automobilio pirkimui. Jis tik žino, kad jis pinigus skolino automobilio pirkimui. Tarp A. P. ir E. Ž. kildavo konfliktai. Jie pykdavosi dėl to, kad verslas nesiseka, kad E. Ž. negrąžina A. P. dalies pinigų.

A. P. paprašė jo nuvažiuoti automobiliu „Mercedes Benz 320“ į servisą, nes turėjo įdėti judesio daviklius. Autoservise jo laukė E. Ž.. E. Ž. nuėjo į autoserviso patalpas, kaip jam sakė, susitarti dėl priėmimo ir išėjęs iš patalpų pasakė, kad susitarė. Jis perdavė raktus, vienam iš serviso darbuotojų ir E. Ž. jį nuvežė atgal į darbą. Po kurio laiko sužinojo kad praėjus pusvalandžiui E. Ž. grįžo į autoservisą ir iš serviso atsiėmė automobilį. To automobilio A. P. jis negrąžino. Koks vėliau buvo to automobilio likimas, nežino. A. P. nesakė, kad jam būtų grąžintas tas automobilis.

Jam atrodo, kad automobilio dokumentai, palikus automobilį servise, nebuvo paduoti serviso darbuotojams, nes jiems dokumentų nereikia. Yra matęs pas A. P. kitų automobilių dokumentus, registracijos liudijimus. Kiek suprato iš A. P. žodžių, kad tuos dokumentus jam palikdavo E. Ž. kaip užstatą už paskolintus pinigus. Tie automobiliai būdavo nupirkti ir tuos dokumentus E. Ž. palikdavo pas A. P. kaip garantą už paskolintus pinigus.

Kad pinigai buvo skolinti E. Ž. automobilių pirkimui, žino tik iš A. P.. Pasirašant skolos lapelį jis dalyvavo kaip trečias asmuo dalyvavęs pasirašant, tačiau jis nebuvo nei pinigų davėjas, nei pinigų gavėjas. Jis taip suprato, kad pasirašant skolos lapelį pinigai buvo duodami automobilio įsigijimui.

Liudytojas N. N. papildomai apklaustas 2012-06-26 parodė, kad A. P. prašymu jų asmeninius pinigus įnešdavo į „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą atidarytą IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu ir tie pinigai buvo skirti pirkti įvairiems automobiliams užsienyje. Tiksliai kokios markės automobiliai buvo perkami, pasakyti negali. Tikslios sumos pasakyti negali, bet tai buvo apie 15 000 eurų ir 10 000 eurų. Tai buvo apie 2008 metus ir tuos pinigus jis įnešė tris arba keturis kartus. Pinigai įnešami buvo eurais. Tuos pinigus jam paduodavo asmeniškai A. P.. A. P. susitikdavo su E. Ž. ir jie aptarinėdavo klausimus apie automobilių pirkimą. E. Ž. su A. P. susitikdavo kiekvieną dieną ir tarp jų pokalbiai vykdavo dėl įvairių automobilių pirkimo, pardavimo, remonto. A. P. tuos automobilius pirkdavo perpardavimui. Asmeniniam naudojimui A. P. jokio automobilio nėra nusipirkęs. E. Ž. pažinojo nuo 2006 m. pradžios. Nebuvo pasiskirstymo, kas ir kuo užsiima. Dauguma atvejų A. P. buvo užsakovas. E. Ž. nuperka automobilį ir jį parduoda, susitaria dėl remonto, pirkėjų paieškos. Tarp A. P. ir E. Ž. santykiai išsiskyrė, todėl, kad E. Ž. liko skolingas daug pinigų A. P.. A. P. pradėjo nebepasitikėti E. Ž. ir jų santykiai nutrūko. Jis buvo liudytojas, kai jie pasirašinėjo virš 100 000 eurų skolos raštelį, kad E. Ž. skolingas A. P.. Jie priėjo prie išvados, kad tokią sumą E. Ž. skolingas A. P. ir buvo surašytas skolos įsipareigojimas. Užsienio automobilių dokumentai būdavo laikomi pas A. P.. Taip, buvo suvesta bendra suma kiek E. Ž. skolingas A. P.. Prieš surašant paskolos raštelį jie surašė bendrą buhalteriją. Ką jie skaičiavo, jis nežino. Jis skolos lapelyje pasirašė kaip liudytojas, kad E. Ž. su A. P. suvedė bendrą buhalteriją. Skolos lapelyje nebuvo jokių nurodytų aplinkybių. Kai buvo surašytas paskolos raštelis, negali pasakyti, ar visi automobiliai buvo parduoti. Negali atsakyti, ar paskolos raštelis buvo pasirašytas prieš tai kai automobilis „Mercedes Benz“ buvo nuvarytas į servisą, ar po to. Buvo daug automobilių pirkta A. P. prašymu. Kada tiksliai E. Ž. ir A. P. santykiai nutrūko negali pasakyti, nežino. A. P. asmeninėmis lėšomis prekiavo automobiliais. Visi automobiliai buvo įvežti ir prekiauti IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Jis įnešdavo atitinkamas sumas į įmonės „(duomenys neskelbtini)“ sąskaitą ir įmonės darbuotojai padarydavo pavedimus į užsienį ir automobiliai būdavo parvežami į Lietuvą. Kai jis atvažiuodavo į įmonę „(duomenys neskelbtini)“ visada bendraudavo su vadybininke, su savininke nebendravo. Dėl „Mercedes Benz“ automobilio pirkimo jis nieko nežinojo, ar jis buvo pirktas už A. P. pinigus nežino. Pinigų įmonei „(duomenys neskelbtini)“ nepalikdavo, į įmonę pinigų neatnešdavo.

Liudytojas E. B. teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami apie 10 metų. Jie kartu bandė užsiimti automobilių pirkimo-pardavimo verslu. E. Ž. davė pinigus, neprisimena ar 10-12 tūkstančių eurų, ir prašė parvaryti automobilį jam. Po to pinigus atsiėmė, padėjo parduoti automobilius, dėl tų pinigų pretenzijų neturi.

Automobilį „Mercedes Benz E320“ E. Ž. davė jam parduoti. (duomenys neskelbtini) turguje tą automobilį pardavė. Automobilis buvo registruotas firmos vardu. Automobilį nupirko pirkėjai iš (duomenys neskelbtini). E. Ž. sakydavo, kad tas automobilis ne jo, tačiau duodavo jam dalį pinigų. Automobilį „Audi A8“ buvo nupirkęs (duomenys neskelbtini). E. Ž. paprašydavo nuvaryti, kokį automobilį į turgų parduoti, tai nuvarydavo, parduodavo ir tuo pačiu dalį pinigų atsiimdavo. Kelis automobilius „BMW“ yra pardavęs (duomenys neskelbtini). Dažniausiai prieš perkant automobilius, žmonės tikrindavo juos autoservise. Dažnai su žmona vykdavo į automobilių turgų. Kai E. Ž. perduodavo automobilius, automobiliai būdavo su tranzitiniais numeriais, priklausydavo, kokiai firmai. Jis E. Ž. paduodavo automobilio dokumentus ir jis dokumentus formindavo ir pinigus pasiimdavo.

Sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 158 b. l.) nustatyta, kad automobilį „BMW 750“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ įgijo 2006-07-05 už 31 000 eurų, stipriai daužtą.

Įgaliojimu (3 t., 173 b. l.) UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgalioja E. Ž. priregistruoti automobilį „BMW 750“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Bendru prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) (3 t., 149 b. l.) 2008-12-03 automobilis „BMW 750“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruojamas N. G. vardu.

2009-08-04 asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole (3 t., 181-185 b. l.) užfiksuota, jog V. Š. atpažino A. B. kaip asmenį, kuris pardavinėjo automobilį „BMW X5“ už skolą.

2009-07-29 transporto pirkimo-pardavimo sutartimi (4 t., 23 b. l.) automobilį „BMW 750“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) A. B. parduoda V. Š..

2009-08-18 (duomenys neskelbtini) apskr. VPK Kriminalistinių tyrimų biuro specialisto išvadoje (4 t., 31-32 b. l.) Nr. (duomenys neskelbtini) nurodoma, jog tyrimui pateikti (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registracijos liudijimų Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) blankai yra tikri.

Automobilio „Iveco Daily“ įsigijimo bei pardavimo dokumentuose (4 t., 99-106 b. l.) nurodoma, jog 2007-03-31 automobilį „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) iš (duomenys neskelbtini) Respublikos įsigijo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ už 7200 eurų, po ko, 2007-04-25 pirkimo – pardavimo sutartimi pardavė UAB „(duomenys neskelbtini)“ už 55165 litų.

2010-04-01 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole (4 t., 117 b. l.) užfiksuota, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė L. Gs. tyrimui pateikė automobilį „Iveco Daily“ su dalinai išardytu varikliu.

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (4 t., 155 b. l.) konstatuojama, kad 2009-03-05 V. M. A. G. parduoda automobilį „Audi Q7“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 89 0000 litų.

Užsakymo-sutarties remontui (4 t. 163 b. l.) akte konstatuojama, kad A. G. sutartį dėl stiklo išpjovimo sudarė 2009-03-31.

PVM sąskaitoje-faktūroje (4 t., 185 b. l.) konstatuojama, kad 2009-05-19 už atliktus darbus ir prastovą sumokėjo 1213,80 litų.

Pavedimo sutartyje (15 t., 2-4 b. l. ), sudarytoje 2007 m. lapkričio 26 d. tarp R. S. ir E. Ž., kuria R. S. įgalioja E. Ž. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ nupirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), ir pristatyti įgaliotojui. E. Ž. patvirtina, kad pinigus – 16000 eurų automobilio pirkimui gavo.

Važtaraštyje (1 t., 185 b. l.) nurodoma, kad 2007-11-30 automobilis „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) iš SIA „(duomenys neskelbtini)“ pervežamas į IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Prekes priima V. P..

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (2 t., 4 b. l.) konstatuota, kad 2009-02-27 automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) IĮ „(duomenys neskelbtini)“ parduoda S. S..

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (2 t., 5 b. l.) konstatuota, kad 2009-03-26 automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) S. S. parduoda D. G..

2008-10-10 prašyme Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t., 64 b. l.) užfiksuota, jog automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) savo vardu įregistruoja D. J., tam turėdamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savininkės R. A. įgaliojimą (2 t., 73 b. l.).

2010-04-14 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole užfiksuota (2 t., 123; 131-134 b. l.), jog D. J. tyrimui pateikė automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktą (1 vnt.). Automobilis saugomas (duomenys neskelbtini) departamento prie (duomenys neskelbtini) ministerijos sandėlyje, adresu (duomenys neskelbtini).

Automobilio „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įsigijimo, pardavimo dokumentuose (4 t., 133-138 b. l.) nurodoma, jog minėtą automobilį 2009-02-25 už 1500 latų įsigijo A. P. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“.

2009-05-21 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokoluose (3 t., 65-85 b. l.) užfiksuota, jog A. P. tyrimui pateikė automobilių „BMW 750“, „BMW 320“, „BMW X5“, „Audi Q7“, „Iveco“, Mitsubishi Montero“, „Mitsubishi Pajero“, „Mercedes Benz E320“, dokumentų kopijas, originalius registracijos dokumentus. Automobilis „BMW 750“ UAB „(duomenys neskelbtini)“ įgytas 2006-07-05. 2008-09-26 automobilis „Audi Q7“ parduotas iš (duomenys neskelbtini) Respublikos V. M., 2008-12-12 sudaryta sutartis dėl „Audi Q7“ tarp V. M. ir A. P., tą pačią dieną sudaryta draudimo sutartis. A. P. 2010-03-19 pareiškia ieškinį 479 808 litų sumai (3 t., 44 b. l.).

2009-09-16 daiktų, dokumentų pateikimo protokole (3 t., 51-62 b. l.) užfiksuota, jog A. P. tyrimui pateikė automobilių foto nuotraukas, pokalbių su E. Ž. įrašus bei kitus dokumentus (3 t., 50 b. l.). 2010-09-13 CD apžiūros protokole užfiksuotos A. P. pateiktų automobilių „Mercedes Benz E320“, „BMW 750“ nuotraukos.

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras Sandis Povilauskas, 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutarime Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamojo E. Ž. atžvilgiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl automobilių „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 320“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad atlikus eilę ikiteisminio tyrimo veiksmų, išanalizavus E. Ž. veiklos pobūdį, mechanizmą gautus dokumentus nustatyta, jog automobilių „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. buvo palikęs pas nukentėjusįjį A. P. kaip užstatą, įsipareigojimą grąžinti pasisavintas pinigines lėšas už kitus automobilius, ar įsipareigojimą jo žinioje buvusias už A. P. pinigus įgytas transporto priemones. Pas A. P. palikti originalūs užsienio valstybėse išduoti registracijos dokumentai, automobiliai nėra ieškomi. Liudytojo apklausų metu A. P. patvirtino, jog pinigų už šiuos minėtus automobilius E. Ž. nemokėjo, o registracijos dokumentai buvo palikti kaip užstatas (15 t., 163-154 b. l.).

Dėl BK 182 straipsnio nuostatų taikymo

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) savo jurisprudencijoje ne kartą pažymėjo, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-312/2013, 2K-123/2014).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011).

Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-411/2013).

Kaltinamasis E. Ž. nuosekliai parodė, kad jam A. P. skolino pinigus automobilių pirkimui. Skolinosi nuo 10 000 iki 100 000 eurų. Pirkdavo daugiausiai daužtus automobilius, kuriuos suremontuodavo ir parduodavo brangiau. Už gautą pelną atsiskaitydavo su A. P.. A. P. niekada nepirkdavo automobilių sau.

Nukentėjusysis A. P. 2011-03-14 teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. buvo pažįstami maždaug nuo 2001–2002 metų, 2003 m. E. Ž. sakė: „yra automobilis, galiu iš (duomenys neskelbtini) parvežti, turiu pirkėją, bet trūksta pinigų“. Jis jam paskolino 30 000 eurų. Buvo nupirktas automobilis „BMW 750“. E. Ž. turėjo suremontuoti ir parduoti. Gali būti, kad „BMW 750“ buvo įgytas 2005–2006 m. Automobilio pirkimo-pardavimo sutarties neturi. Po to E. Ž. aiškino, kad uždirbdamas nuo kitų automobilių grąžins pinigus. Pasiūlė pirkti kitus automobilius, kuriuos suremontuotų, parduotų ir grąžintų skolą, kurią prarado dėl pirmojo automobilio pirkimo. Automobilio „Mitsubishi Pajero“ nematė.

2011-04-20 papildomai apklaustas teismo posėdyje A. P. parodė, kad E. Ž. jam siūlė pirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“. Neatsimena kada tai vyko, automobilių buvo daug. Sakė, kad automobilis yra iš (duomenys neskelbtini). E. Ž. jam atvežė to automobilio techninį pasą, kuris buvo išregistruotas. Atidavė tą techninį pasą jam kaip užstatą. Tada jis jam sumokėjo 16 000 eurų.

A. P. papildomai apklaustas 2012-03-06 teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami nuo 2003 metų. Per tą laikotarpį su juo nupirko 20-30 automobilių. Jis tuo verslu neužsiiminėjo, tik skolindavo E. Ž. pinigus, kad vystytų verslą ir galėtų grąžinti skolą. E. Ž. pirkdavo automobilius, juos parduodavo ir dalį pinigų grąžindavo, bandė padengti tas skolas. Paskui automobilius parduodavo, bet pinigų nebegrąžindavo. Jis automobilių netvarkė, neturėjo galimybės visą laiką tuo užsiimti. Kai matė, kad verslas žlunga, pradingo pinigai, bandė padėti jam, kad būtų lengviau.

Liudytojas N. N. teismo posėdyje parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta nuo 2005 metų. Susipažino per buvusį bendradarbį A. P.. Žino, kad A. P. skolino E. Ž. pinigus, o jis už tuos pinigus pirkdavo automobilius pardavimui. Galėjo nupirkti ne daugiau kaip 10 automobilių. A. P. sakė, kad E. Ž. jis yra paskolinęs dideles pinigų sumas. Jis sakė, kad už skolintus pinigus E. Ž. pirkdavo automobilius, juos pardavęs atsiskaitydavo su juo ir dar gaudavo dalį pelno. Nežino, ar A. P. skolino pinigus E. Ž. ne automobilio pirkimui. Tarp A. P. ir E. Ž. kildavo konfliktai. Jie pykdavosi dėl to, kad verslas nesiseka, kad E. Ž. negrąžina A. P. dalies pinigų.

E. Ž. buvo skolingas A. P. ir buvo surašytas skolos įsipareigojimas. Buvo suvesta bendra suma kiek E. Ž. skolingas A. P.. Prieš surašant paskolos raštelį jie surašė bendrą buhalteriją.

Baudžiamojoje byloje A. P. E. Ž. pareiškė 479 808 litų civilinį ieškinį (3 t. 44 b. l.).

2009 m. lapkričio 26 d. civilinio proceso tvarka kreipėsi į (duomenys neskelbtini) apygardos teismą prašydamas priteisti iš atsakovo E. Ž. ieškovo A. P. naudai 479808,00 litus skolos ir palūkanas 5 proc. sumoje, kas sudaro 56955,12 litus. Civiliniame ieškinyje nurodė, kad pagal 2004-10-30 dieną E. Ž. išduotą skolos raštelį bei 2008-01-23 dienos Paskolos sutartį, ieškovas A. P., paskolino atsakovui E. Ž. 479808,00 litus. Teismo posėdyje A. P. parodė, kad pinigus E. Ž. skolino automobilių pirkimui. E. Ž. kartais grąžindavo skolas, bet vėliau negrąžino. Liudytojas A. N. teismo posėdyje parodė, kad A. P. E. Ž. pinigus automobilių pirkimui. Dirbo su ieškovu nuo 2005 m. galo iki 2009-03. Rašytinius paskolos raštelius rašydavo ir ne vieną kartą. Buvo atvejis kai E. Ž. su A. P. suvedė atsiskaitymus ir nustatė galutinę skolos sumą tai gal ir buvo 2008 m. žiema. Galutinė suma buvo daugiau kaip 100 000 eurų. A. P. civilinis ieškinys buvo patenkintas iš dalies (13 t., 147-152, 155-161 b. l.)

Byloje nustatyta, kad A. P. ir E. Ž. siejo paskoliniai (civiliniai) teisiniai santykiai. E. Ž. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų A. P., siekdamas jį iš esmės suklaidinti, neslėpė jam nukentėjusiojo duotų pinigų panaudojimo. Šie santykiai tęsėsi daug metų. Kol E. Ž. sekėsi automobilių verslas jokių konfliktų neiškilo, bendravo šeimomis. Nukentėjusysis neįvertino ar žadamas pelnas gali būti realus, nepareikalavo užtikrinti paskolos grąžinimo turto įkeitimu, o apsiribojo tik remontuojamų automobilių dokumentų paėmimu, nenumatė jokių palūkanų ar kitokių įsipareigojimų, išskyrus grąžinti skolą. Ir tik 2008 m. prasidėjus ekonominei krizei ir žlungant E. Ž. verslui, prasidėjo konfliktai. Nei A. P., nei E. Ž. nenumatė ekonominės krizės kilimo, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčios skolintis iš A. P. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. E. Ž. siekio apgaulės būdu pasisavinti A. P. priklausančių pinigų.

Byloje užfiksuota, kad 2009-09-16 A. P. tyrimui pateikia automobilių foto nuotraukas, pokalbių su E. Ž. įrašus bei kitus dokumentus (3 t., 50 b. l.). 2010-09-13 CD apžiūros protokole užfiksuotos A. P. pateiktų automobilių nuotraukos“ Mercedes Benz E320“, „BMW 750“ (3 t., 51-62 b. l.). Teismas pažymi, kad CD modifikuotas 2010-06-10, t. y. praėjus daugiau kaip pusei metų, po jo pateikimo teisėsaugos organams, telefoniniai pokalbiai tarp A. P. ir E. Ž. vyko skirtingu laiku, tačiau CD nenurodyta laikas kada tie pokalbiai vyko, nepadarytos pokalbių išklotinės, iš visų pokalbių galima suprasti tik apie tai, kad A. P., kalbėdamas telefonu su E. Ž., diktuoja, kad E. Ž. turi parašyti raštą, kad iš jo paėmė automobilį Audi Q7 ir turi jį grąžinti. E. Ž. tokį raštą surašo. Teismas konstatuoja, kad CD įrašas ir E. Ž. raštas negali būti laikomi įrodymais BPK 20 straipsnio prasme.

Šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 178 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą.

BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

E. Ž. kaltinamas tuo, jog pagrobė automobilį „Mercedes Benz E320“ 50 000 litų vertės, o būtent 2009-02-25 A. P. įgijus savo nuosavybėn automobilį „Mercedes Benz E320“, bei patikėjus E. Ž. tikslu nuvaryti pas elektriką įmontuoti parkavimo daviklius, pastarajam kartu su N. N. nuvarius automobilį į servisą, esantį šalia (duomenys neskelbtini) esančio pastato ir ten palikus atlikti užsakytą darbą bei išvykus, už pusvalandžio atvykęs E. Ž. nurodė, jog parkavimo davikliai nebus montuojami, todėl automobilį pasiėmė bei išvažiavo, apie tai nepranešęs savininkui A. P., tokiu būdu automobilį „Mercedes Benz E320“ pagrobė, padarydamas A. P. 50000 litų dydžio turtinę žalą,

Byloje nustatyta, kad automobilį „Mercedes Benz E320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pagal įsigijimo, pardavimo dokumentus (4 t., 133-138 b. l) 2009-02-25 už 1500 latų įsigijo A. P. iš (duomenys neskelbtini) Respublikos įmonės „(duomenys neskelbtini)“. Nukentėjusysis A. P. nurodo, kad automobilį E. Ž. brolis suremontavo, automobiliui reikėjo įdėti parkavimo sistemą. E. Ž. pasiūlė savo pažįstamą meistrą. Tada jau nebepasitikėjo E. Ž. ir paprašė kito žmogaus, kad nuvarytų automobilį pas tą meistrą. Jis nuvažiavo pas meistrą, šis pasakė, kad vakare nebespės įdėti, todėl buvo susitarta, kad pasiims ryte. Ryte atvažiavę automobilio neberado. Meistras jam paaiškino, kad atvažiavo E. Ž., pasakė, kad persigalvojo, nieko nebedarys ir pasiėmė automobilį. Nuo to laiko E. Ž. pradėjo slapstytis.

Liudytojas N. N. 2011-06-22 teismo posėdyje parodė, kad A. P. paprašė jo nuvažiuoti automobiliu „Mercedes Benz 320“ į servisą, nes turėjo įdėti judesio daviklius. Autoservise jo laukė E. Ž.. E. Ž. nuėjo į autoserviso patalpas, kaip jam sakė, susitarti dėl priėmimo ir išėjęs iš patalpų pasakė, kad susitarė. Jis perdavė raktus, vienam iš serviso darbuotojų ir E. Ž. jį nuvežė atgal į darbą. Po kurio laiko sužinojo kad praėjus pusvalandžiui E. Ž. grįžo į autoservisą ir iš serviso atsiėmė automobilį. To automobilio A. P. jis negrąžino. Koks vėliau buvo to automobilio likimas, nežino. A. P. nesakė, kad jam būtų grąžintas tas automobilis. Jam atrodo, kad automobilio dokumentai, palikus automobilį servise, nebuvo paduoti serviso darbuotojams, nes jiems dokumentų nereikia.

Liudytojas E. B. teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami apie 10 metų. Jie kartu bandė užsiimti automobilių pirkimo-pardavimo verslu. Automobilį „Mercedes Benz E320“ E. Ž. davė jam parduoti. (duomenys neskelbtini) turguje tą automobilį pardavė. Automobilis buvo registruotas firmos vardu. Automobilį nupirko pirkėjai iš (duomenys neskelbtini). E. Ž. sakydavo, kad tas automobilis ne jo, tačiau duodavo jam dalį pinigų.

Kaltinamasis E. Ž. parodė, kad parkavimo daviklį buvo nuvažiavę įmontuoti pas meistrą. Varė automobilį N. N.. Jis tik nurodė meistrą. To automobilio likimo neprisimena.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012,2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Byloje nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių, kad nupirktas automobilis iškarto pabrango penkis kartus. Automobilis pagamintas 2003 m. (3 t., 79 b. l.), stipriai daužtu automobilio priekiu (3 t., 54-59 b.l.). Nepateikta automobilio detalių pirkimo dokumentų, atliktų remonto darbų vertę patvirtinančių duomenų. Nenurodyta kiek laiko truko automobilio remontas. Nenurodyta data kada automobilis buvo nuvarytas į servisą parkavimo davikliams įmontuoti, kas automobilį pridavė į servisą, kokie darbai turėjo būti atlikti, kokia jų vertė, kas ir kada automobilį atsiėmė. Liudytojas N. N. nurodo, kad pridavęs automobilį, servise jo dokumentų nepaliko. Po kaltinime nurodyto įvykio A. P. nesikreipė į teisėsaugos organus, negali nurodyti kada įvyko automobilio vagystė, nors po kaltinime nurodyto įvykio iki baudžiamosios bylos iškėlimo E. Ž. praėjo tik mėnuo laiko. 2009-03-30 A. P. protokole-pareiškime nenurodo, kad E. Ž. būtų iš jo pagrobęs automobilį „Mercedes Benz E320“ (3 t., 32 b. l.). Liudytojas A. N. parodė, kad jis pats automobilį pridavė į servisą, A. P. parodė, kad nepasitikėdamas E. Ž. pats buvo nuvykęs į servisą.

Byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad E. Ž. automobilį „Mercedes Benz E320“ savavališkai paėmė iš serviso ir jį pagrobė. Nors liudytojas E. B. ir nurodė, kad E. Ž. prašymu pardavė automobilį „Mercedes Benz E320“, tačiau negali nurodyti kada tai buvo padaryta.

Kaltinimas E. Ž. šioje dalyje paremtas vien prielaidomis ir spėlionėmis, o neesant tiesioginių kaltės įrodymų apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 302 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo.

BK 302 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas pagrobė ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens antspaudą, spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką. BK 302 straipsnyje numatyto nusikaltimo dalykas gali būti dokumentai.

Pagal BK 302 straipsnio prasmę bei teismų praktiką dokumentu laikytinas kiekvienas rašytinis aktas, įtvirtinantis juridinę reikšmę turinčią informaciją, kuri pagal savo pobūdį ir reikšmę yra teisės, pareigos, teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymas, taip pat juridinių faktų ar juridinę reikšmę turinčių aplinkybių įrodymas. Įstatymas nenustato reikalavimų dokumento formai. Dokumentu gali būti pripažįstamas bet kokia forma ant popieriaus, elektroninėje erdvėje ar kompiuterinėje laikmenoje padarytas įrašas, tačiau keliami reikalavimai dokumento turiniui. Dokumentas turi suteikti informacijos apie įvykį, veiksmą ar asmenį. Dokumentas tai tam tikra forma padarytas įrašas, kuris nustato, pakeičia ar panaikina teisiškai reikšmingą juridinį faktą. Tai įrašas, kurio panaudojimas gali sukelti fiziniam ar juridiniam asmeniui, ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-662/2000, 2K–396/2013). Taigi dokumentui keliami ne formos (juo laikytinas bet kokios formos rašytinis aktas), o turinio reikalavimai, nes juo turi būti liudijamas faktas, turintis teisinę reikšmę, galintis ar sukeliantis teisinius padarinius.

E. Ž. kaltinamas tuo, jog neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo juridinio asmens dokumentus – automobilių registracijos dokumentus, o būtent A. P. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku kaip užstatą, garantą, siekdamas užtikrinti pastarąjį asmenį, jog grąžins sukčiavimo būdu gautas pinigines lėšas, pateikė – realizavo automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) Respublikos registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini).

E. Ž. parodė, kad nupirkus automobilius, jų dokumentai remonto metu buvo saugomi A. P. darbo vietoje seife, nes jis savo seifo neturėjo. A. P. parodė, kad E. Ž. nupirktų automobilių dokumentus saugojo jo seife. Kai parduodavo automobilius ir E. Ž. gražindavo skolą, jis E. Ž. atiduodavo automobilių dokumentus.

Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros Pirmojo (nusikalstamų veikų tyrimo) skyriaus prokuroras Sandis Povilauskas, 2010 m. rugpjūčio 17 d. nutarime Dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) įtariamojo E. Ž. atžvilgiu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį dėl automobilių „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), „BMW 320“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė, kad atlikus eilę ikiteisminio tyrimo veiksmų, išanalizavus E. Ž. veiklos pobūdį, mechanizmą gautus dokumentus nustatyta, jog automobilių „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. buvo palikęs pas nukentėjusįjį A. P. kaip užstatą, įsipareigojimą grąžinti pasisavintas pinigines lėšas už kitus automobilius, ar įsipareigojimą jo žinioje buvusias už A. P. pinigus įgytas transporto priemones. Pas A. P. palikti originalūs užsienio valstybėse išduoti registracijos dokumentai, automobiliai nėra ieškomi. Liudytojo apklausų metu A. P. patvirtino, jog pinigų už šiuos minėtus automobilius E. Ž. nemokėjo, o registracijos dokumentai buvo palikti kaip užstatas (15 t., 163-154 b. l.).

Automobiliai „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) buvo teisėtai įgyti, registruoti Lietuvoje. E. Ž. parodė, kad už A. P. paskolintus pinigus pirko automobilius, kurių dokumentus laikė pas A. P. seife, nes pats neturėjo kur juos saugiai laikyti. Tai patvirtino ir A. P..

Teismo vertinimu automobilių registracijos dokumentai nėra dokumentas BK 302 straipsnio prasme, be to byloje nėra duomenų leidžiančių neabejotinai teigti, kad E. Ž. minėtus dokumentus pagrobė ar neturėjo teisėto pagrindo jais disponuoti, todėl E. Ž. dėl BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos išteisintas, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, o būtent tiksliai ikiteisminio tyrimo metu, ne vėliau kaip 2008-12-12, parduodamas automobilį „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), E. Š. bei A. G. už 11500 eurų (39707,2 litų), žadėdamas automobilį visiškai suremontuoti, iš anksto žinodamas, jog jokių remontui reikalingų detalių nepirks bei automobilio neremontuos, iš A. G. bei E. Š. paėmė pinigus skirtus remontui – 7000 eurų (24169,6 litų), kuriuos pasisavino, automobilio nesuremontavęs,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, jog pagrobė svetimus daiktus, o būtent automobilį „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pardavęs E. Š. bei A. G., po to, pažadėjęs jį suremontuoti, nuvaręs į servisą UAB „(duomenys neskelbtini)“, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš ten stovinčio neremontuojamo automobilio pagrobė automobilio detales: ratus su padangomis, 3000 litų vertės, vidaus apdailos detalės (4 durų ir bagažinės dangčio apdailas) po 150 litų, viso bendros 750 litų vertės, konsolę (navigacija, kompiuteris) 3000 litų vertės, konsolės apdailą 300 litų vertės, priekinę keleivio sėdynę 600 litų vertės, greičio ir stabdžio pedalus su stabdžio bakeliu bendros 400 litų vertės, dyzelino filtrą, bakelį bendros 300 litų vertės, starterį 300 litų vertės, galinį reduktorių 1500 litų vertės, valytuvų mechanizmą 600 litų vertės, užvedimo spynelę su raktu 1000 litų vertės, garso kolonėles į duris, 2 vnt., bendros 100 litų vertės, ABS bloką, kompiuterį, 900 litų vertės, aukščio daviklius, 2 vnt., bendros 300 litų vertės, oro vamzdelius iš siurblio į važiuoklę, skirtus pakabos aukščiui reguliuoti, 200 litų vertės, priekinę salono panelę 1000 litų vertės, variklio kompiuterį 900 litų vertės, galinius žibintus, 2 vnt., bendros 400 litų vertės, spidometrą, navigacijos ekraną, monitorių, bendros 2500 litų vertės, oro filtro dėžę su išsiplėtimo bakeliu, bendros 300 litų vertės, viso pagrobto turto vertė 18 350 litų,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 1 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. kaltu neprisipažino ir parodė, kad automobilį „Audi Q7“ iš autoserviso paėmė pats E. Š..

Nukentėjusysis E. Š. teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami keletą metų. Žinojo, kad E. Ž. verčiasi automobilių pirkimo-pardavimo verslu. 2008 metų rudenį E. Ž. pasiūlė pirkti „Audi Q7“. Internetiniame tinklalapyje pamatė siūlomą pirkti automobilį. Automobilio priekinė dalis buvo daužta. Automobilis buvo 2007 metų. Susitarė su E. Ž., kad parduos automobilį už 11500 eurų. Dar su juo susitarė, kad padės automobilį suremontuoti. Automobilis „Audi Q7“ buvo (duomenys neskelbtini). Jis nesirūpino automobilio parvežimu. E. Ž. jam pasakė, kokiame servise yra automobilis ir gali važiuoti pažiūrėti kaip vyksta automobilio remonto darbai. Nuvažiavę pirmą kartą į servisą, pamatė, kad automobilis yra remontuojamas. Žodžiu susitarė su E. Ž., kad už 7000 eurų jis suremontuos automobilį. Jis perdavė E. Ž. 7000 eurų automobilio remontui. Nebuvo numatę termino, per kurį automobilis turi būti suremontuotas. Tačiau jo nuomone, kad per pusę metų automobilį turėjo suremontuoti, tai būtų protingas terminas. Teiraudavosi kaip vyksta automobilio remonto darbai, sakydavo, kad remontuoja. Netekęs kantrybės, kartais važiuodavo pats pažiūrėti į servisą. Servise matė automobilį pastatytą ant kaladžių, klausdavo kaip sekasi remonto darbai, jam pasakydavo, kad E. Ž. detalių neatveža ir pan. Po to pradėjo tuo žmogumi nepasitikėti ir prašė perregistruoti automobilį jų vardu, t. y. A. G. vardu. Su A. G. nuvažiavo į VĮ „Regitra“, atvažiavo V. M. ir perregistravo automobilį A. G. vardu. Vėliau jie sužinojo, kad automobilis „Audi Q7“ yra parduotas kitam žmogui. Jie susitiko su tuo žmogumi, susitarė, jis nuėmė areštą nuo automobilio. Dar prieš tai buvo atvažiavę policijos pareigūnai, žiūrėjo automobilio kėbulo numerį. Po šių įvykių pradėjo automobilį remontuoti. Su A. G. nuvyko į VĮ „Regitra“ ir jiems pasakė, kad tas automobilis yra ieškomas. Kai atvyko policijos pareigūnai apžiūrėti automobilio, jie kartu nuvyko į skyrių.

A. P. taip pat buvo įsigijęs automobilį „Audi Q7“. Policijos pareigūnai jiems nepasakė, kuris pirmiau įsigijo tą automobilį, todėl jie su A. P. tarpusavyje susitarė ir jis nuėmė areštą.

Kai kurias automobilio detales rado kitoje vietoje. Automobilio šildymo „pečiuką“ rado UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kai jiems pasakė, kad E. Ž. atvežė šildymo „pečiuką“ remontuoti, jie prie jo ištraukė sąrašą ir vos susitarė su jais, kad jie jam atiduotų.

Prašo pripažinti civiliniu ieškovu ir yra pareiškęs 21260 litų civilinį ieškinį. Buvo paskaičiuoti duoti pinigai automobilio remontui, papildomai buvo pirktos detalės automobiliui, paskaičiavo automobilio sąnaudas. Be to, šiai dienai automobilio kaina yra sumažėjusi.

Nukentėjusysis A. G., teismo posėdyje parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. šiek tiek pažįsta. Per E. Š. bendravo su kaltinamuoju E. Ž.. Su E. Š. kartu sudėję pinigus pirko automobilį. Su E. Ž. bendravo tik automobilio pirkimo ir pinigų už automobilį perdavimo metu. Su E. Š. pirko automobilį „Audi Q7“. Kada pirko, nepamena. E. Š. buvo pasiūlytas pirkti automobilis. E. Š. jam pasiūlė tą automobilį pirkti kartu. Už kokią sumą siūlė pirkti automobilį, nepasakys, nes kelis kartus buvo duodami pinigai automobilio įsigijimui. Pirktas automobilis nebuvo naujas, jis buvo daužtas. E. Ž. padavė pinigus, kad jis nupirktų automobilį „Audi Q7“. E. Š. buvo atsiųstos elektroniniu paštu automobilio „Audi Q7“ nuotraukos ir jie matė, kaip atrodo tas automobilis. Po to, E. Š. padavė pinigus ir jis važiavo susitikti su E. Ž.. E. Ž. buvo perduoti 11500 eurų. Tą automobilį turėjo parvežti iš (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini), tiksliai neprisimena. E. Ž. turėjo suremontuoti automobilį. Jie matė tą automobilį stovintį (duomenys neskelbtini) gatvėje esančiame servise. Automobilio remontui dar davė 7–8 tūkst. eurų. Jis asmeniškai nesidomėjo automobilio remontu. E. Š. domėjosi automobilio remontu. Jis sakė, kad automobilis remontuojamas, kad darbai vyksta. E. Š. sakė, kad E. Ž. remontuoja automobilį. Jo vardu automobilis „Audi Q7“ buvo registruotas. Automobilis buvo nupirktas daužtas ir dėl to turėjo būti remontuojamas. Žala padaryta dėl to, kad nebebuvo daug automobilio vidaus dalių, nebebuvo automobilio elektrinės dalies. Su E. Š. parašė, kokią žalą yra patyrę, tai sudarė daugiau nei 21000 litų. Nežino, ar E. Ž. duoti 7000 eurų buvo panaudoti automobilio „Audi Q7“ remontui. Šiuo metu automobilis dar yra remontuojamas, nes kai atsiėmė automobilį iš serviso, automobiliui trūko daug detalių. Kai kurias automobilio detales rado automobilio stovėjimo vietoje. Servisui, kuriame buvo laikomas automobilis, sumokėjo apie 2500 litų. Vien už automobilio stovėjimą servise labai daug sumokėjo. E. Š. už automobilį perdavė E. Ž. 11500 eurų ir 7000 eurų perdavė už automobilio remontą. Perduodant pinigus, E. Ž. buvo vienas. Žodžiu susitarė su E. Ž., kad jis remontuos automobilį. Juo pasitikėdami, kad jis suremontuos automobilį, jam padavė pinigus automobilio remontui. Kadangi automobilis buvo servise, abejonių nekilo, kad automobilio neremontuos. Nesakė, kad E. Ž. pavogė automobilio detales. Tačiau jam buvo patikėti pinigai automobilio pirkimui ir remontui. Jie konstatavo faktą, kad pradėjo dingti automobilio detalės. Buvo duoti E. Ž. pinigai automobilio remontui ir tas automobilis iki šios dienos nesuremontuotas. Turi nuotraukas, kuriose matosi kaip automobilis atrodė pirkimo metu ir po to darytos nuotraukos kaip automobilis atrodė tuo metu, kai buvo paimtas iš serviso.

Priėmimo-perdavimo akte (5 t., b. l. 4) nurodyta, kad 2008-09-26 (duomenys neskelbtini) V. M. iš P. D. perėmė automobilį „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

2008-10-06 (5 t., 20; 26 b. l.) pagal V. M. prašymą automobilis „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruojamas V. M. vardu, o 2008-10-14 automobilis išregistruojamas.

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartimi (5 t., 33 b. l.) automobilį „Audi Q7“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) V. M. už 89 000 litų parduoda A. G..

Bendru prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) (5 t., 31 b. l.) 2009-03-05 automobilio „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini) savininku įregistruojamas A. G..

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime ( 13 t., 219 b. l.) nurodoma, kad automobilį Audi Q7 VIN nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 31 d. pagal užsakymą sutartį priėmė meistras –priėmėjas R. B. remontui iš piliečio A. G.. Automobiliui jokie remonto darbai nebuvo atlikti, nes užsakovas nepateikė reikalingų detalių remontui, kurias buvo įsipareigojęs pateikti priduodant automobilį, išskyrus stiklo išpjovimą 40 Lt. be PVM. Automobilis buvo atiduotas A. G. 2009 m. gegužės 20 d.

Užsakymo-sutarties remontui (4 t. 163 b. l.) akte konstatuojama, kad A. G. sutartį dėl stiklo išpjovimo sudarė 2009-03-31.

PVM sąskaitoje-faktūroje (4 t., 185 b. l.) konstatuojama, kad 2009-05-19 už atliktus darbus ir prastovą sumokėjo 1213,80 litų.

E. Ž. sulaikytas 2009-03-31 (8 t., 38-40 b. l.). 2009-04-01 nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 1 mėnesiui, skaičiuojant nuo 2009-03-31 (8 t., 163-165 b. l.). 2009-04-28 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2009-04-30 (8 t., 173-174 b. l.). 2009-06-29 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas dviems mėnesiams, skaičiuojant nuo 2009-07-30 (8 t., 196-198 b. l.). 2009-09-29 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2009-09-30 (9 t., 15-18 b. l.). 2009-12-28 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2009-12-30 (9 t., 29-34 b. l.). 2010-03-29 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2010-03-30 (9 t., 49-54 b. l.). 2010-06-30 nutartimi kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas 3 mėnesiams, skaičiuojant nuo 2010-06-30 ( 9 t., 74-79 b. l.).

Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.

Esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis (kasacinė byla Nr. 2K-343/2013), galimas tik baudžiamosios bylos nutraukimas.

Kasacinėje praktikoje (kasacinės bylos Nr. 2K-P-9/2012, 2K-7-81/2013, Nr. 2K-214/2013, 2K-414/2013, 2K-111/2014) yra išaiškinta, kad suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui priimamuose teismo baigiamuosiuose aktuose neturi būti perteklinių teiginių dėl atskirų nusikalstamų veikų požymių, t. y. negalima vartoti formuluočių, nederančių su iš nekaltumo prezumpcijos kylančiais reikalavimais.

Kaltinime nurodomas laikas kada E. Š. ir A. G. perdavė 7000 eurų E. Ž. automobilio „Audi Q7“ remontui – ne vėliau kaip 2008-12-12.

Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatomis, BK 182 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes už jį baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas, todėl ši bylos dalis nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kaltinime nenurodyta kada buvo padaryta nusikalstamas veika, numatyta BK 178 straipsnio 1 dalyje. Teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. parodymus, kad po 2008-12-12 jie ne katrą vyko į autoservisą žiūrėti kaip vyksta automobilio remontas, kuris ilgai tęsėsi, konstatuoja, kad E. Ž. inkriminuojama veika galėjo būti padaryta iki 2009 m. kovo mėnesio iki A. G. pridavė automobilį remontui.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Kaltinimas šiame epizode išimtinai grindžiamas nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. samprotavimais, kad jeigu E. Ž. automobilį pridavė į autoservisą, tai tik jis ir galėjo pagrobti remontuojamo automobilio detales.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pranešime ( 13 t., 219 b. l.) nurodoma, kad automobilį „Audi Q7“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) 2009 m. kovo 31 d. pagal užsakymą sutartį priėmė meistras –priėmėjas R. B. remontui iš piliečio A. G.. Automobiliui jokie remonto darbai nebuvo atlikti, nes užsakovas nepateikė reikalingų detalių remontui, kurias buvo įsipareigojęs pateikti priduodant automobilį, išskyrus stiklo išpjovimą 40 Lt be PVM. Automobilis buvo atiduotas A. G. 2009 m. gegužės 20 d. Užsakymo-sutarties remontui (4 t. 163 b. l.) akte konstatuojama, kad A. G. sutartį dėl stiklo išpjovimo sudarė 2009-03-31. PVM sąskaitoje-faktūroje (4 t., 185 b. l.) konstatuojama, kad 2009-05-19 už atliktus darbus ir prastovą sumokėjo 1213,80 litų.

Kadangi kaltinimas E. Ž. šioje dalyje paremtas vien nukentėjusiųjų E. Š. ir A. G. spėlionėmis ir prielaidomis, o neesant tiesioginių kaltės įrodymų apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent 2008 m. gegužės 8 d., kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ iš I. J. paėmė 100 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus nupirkti bei 2008 m. gegužės 9 d. perduoti I. J. automobilį „MB S500L“, 2006 metų laidos, kurio nuotraukas buvo pateikęs pirkėjui peržiūrėti, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio I. J. negrąžino, tuo padarydamas I. J. 100 000 litų turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamais E. Ž. parodė, kad 100 000 litų iš I. J. paėmė. Pinigus pervedė į (duomenys neskelbtini) esančią įmonę, tačiau automobilio negavo. Su I. J. buvo nuvykę (duomenys neskelbtini), automobilį apžiūrėjo aikštelėje.

Nukentėjusysis I. J. teismo posėdyje parodė, kad 2008 m. gegužės mėnesio pradžioje E. Ž. pasiūlė pirkti automobilį „Mercedes-Benz“ 2006 m. laidos S500 klasės, suma apie 100 tūkstančių litų. Davė pinigus (duomenys neskelbtini), bute, kuriame gyvena R. L.. Automobilį matė iš nuotraukų internete. Buvo kalba, kad vieną automobilį nedelsiant pristatys iš (duomenys neskelbtini). R. L. buvo pirkęs iš E. Ž. automobilį, patikino, kad jokių problemų neturėtų būti. Kažkaip toks pasitikėjimas buvo ir buvo pinigai perduoti. Keletą dienų neatsiliepė telefonu, sakė turėjęs kažkokių problemų, prašė pridėti dar pinigų, kad galėtų pargabenti tą automobilį, neva trūksta. Galų gale buvo parašytas skolos raštelis tam automobiliui. Smulkioms išlaidoms buvo davęs pinigų, bet dėl to nereiškia ieškinio. Kiekvieną savaitę tęsėsi pažadai, vis kažką naujo sugalvodavo, tai išvykęs, tai susirgęs, tai pinigų trūksta, tai vieną automobilį nupirkęs, atiduos pinigus. Ilgai vilkino, žadėdavo kitus automobilius pristatyti, bet kai reikėdavo važiuoti juos parsivežti, vėl neatsiliepdavo telefonu.

Perduodant pinigus buvo jis, E. Ž. ir R. L., jis matė, kaip perdavė E. Ž. pinigus. Žadamo automobilio, kurį matė internete, buvo apgadintas priekis. Už perduotą sumą buvo pažadėtas tokio stovio (apgadintas), nes tuo metu rinkoje toks automobilis kainavo apie 160 000 litų. E. Ž. nebūtų remontavęs, tuo užsiėmęs būtų jis pats. Buvo atvejis nufilmuotas dėl jo melavimų ir vilkinimų. Darant įrašą dalyvavo R. L., E. Ž. ir jis. Tiksliai nepamena E. Ž. pinigų perdavimo metu raštą lyg rašė, kad jis, E. Ž., paėmė tokią sumą pinigų, vėliau jis buvo perrašytas. Negali tiksliai pasakyti po kiek laiko. Buvo dar ir vekseliai pridėti. R. L. - jo kaimynas, per jį susipažino su E. Ž.. R. L. nieko negarantavo, tik buvo paminėjęs, kad jis buvo pirkęs „BMW“ markės automobilį, kurį jam gabeno E. Ž..

Perrašant raštelį buvo nurodytas automobilis, tikslesni adresai, sumos. Raštelį rašė turbūt R. L. bute, sunku prisiminti. Raštelių E. Ž. rašė visokiausių, ir vienoje vietoje, ir kitoje. Prieš tai rašytų raštelių dalį sunaikindavo, dalį palikdavo. Kiekvieną savaitę būdavo po vieną raštelį. Ieškinys 100 000 litų. Perduodant pinigus nebuvo pateikti dokumentai.

Kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota (5 t., b. l. 63), jog 2008-05-08 I. J. įmonės savininkui I. J. automobilio pirkimui išduota 100 000 litų.

2008-06-17 E. Ž. pasirašo Neprotestuotinus paprastuosius vekselius (5 t., 52-53 b. l.), pagal kuriuos įsipareigoja pagal pareikalavimą I. J. sumokėti 100 000 litų.

2008-10-21 100 000 litų perduoti E. Ž., kuris įsipareigoja nupirkti automobilį „Mercedes Benz S500“, 2006 m. laidos ir įsipareigoja šį automobilį I. J. pristatyti iki 2008-11-21 (5 t., b. l. 48).

2009-04-16 I. J. kreipiasi į teisėsaugos institucijas dėl baudžiamosios bylos iškėlimo E. Ž. dėl apgaulės būdu užvaldyto jo turto.

E. Ž., dalyvaujant I. J. ir R. L., rašte (5 t., 49 b. l.), kuriame nenurodyta nei data, nei vieta, nurodo, kad yra paėmęs iš R. L. 270 000 litų, iš I. J. 100 000 litų. Pralaikęs daugiau kaip 2 (du metus) ant automobilių kurių nėra ir apgaulės būdu juos pasisavino, po to melavo visą tą laiką ir negražino nei pinigų, nei automobilių. Jų pinigus prarado, taip pat prarado ir savo, ir savo tėvų (netgi namas namo užstatytus pinigus). Šiuo momentu negali nei 100 litų. Automobilių gražinti taip pat negali. Situacija lygi nuliui. Sutinka su I. ir R. visais reikalavimais ir pripažįsta, kad tuos žmones yra apgavęs ir pasisavinęs jų pinigus. Gali tik pridėti, kad atiduoti gali per 6-12 mėnesius dalimis. Arba. (Atsiprašo).

2009-04-30 daiktų, dokumentų pateikimo protokole (5 t., 59 b. l.) užfiksuota, jog I. J. tyrimui pateikė automobilio „Mercedes Benz S500L“ nuotraukas bei įrašo tarp I. J., R. L., E. Ž. įrašą.

Teismas pažymi, kad vaizdo įrašas buvo darytas 2009-02-20, apie 18 valandą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad I. J. ir R. L. išlanksto sumontuoja vaizdo įrašo aparatūrą, ant stalo padeda popieriaus lapus. Atvykus E. Ž., kalba tik R. L. ir I. J., reikalauja grąžinti pinigus, o jeigu jų neturi, tai kitu turtu- žeme ir pan. E. Ž. neigia pinigus pasisavinęs. R. L. teigia, kad pajungta teisėsauga, kad jam tik reikia paskambinti telefonu ir E. Ž. vakarieniaus kitur. Po liepia E. Ž. rašyti raštą. E. Ž. rašo. Po to liepia E. Ž. rašyti raštą pagal jų pateiktą pavyzdį.

2010-03-20 apžiūros protokole (5 t., 64-69 b. l.) užfiksuota, jog automobilio „Mercedes Benz S500L“ stipriai daužtas priekis, išardytas variklis.

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-312/2013, 2K-123/2014).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011).

Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-411/2013).

Nukentėjusysis I. J. teismo posėdyje parodė, kad 2008 m. gegužės mėnesio pradžioje E. Ž. pasiūlė pirkti automobilį „Mercedes-Benz“ 2006 m. laidos S500 klasės, suma apie 100 000 litų. Žadamo automobilio, kurį matė internete, buvo apgadintas priekis. Buvo parašytas skolos raštelis tam automobiliui. Už perduotą sumą buvo pažadėtas tokio stovio (apgadintas), nes tuo metu rinkoje toks automobilis kainavo apie 160 000 litų. E. Ž. nebūtų remontavęs, tuo užsiėmęs būtų jis pats. Tiksliai nepamena E. Ž. pinigų perdavimo metu raštą lyg rašė, kad jis, E. Ž., paėmė tokią sumą pinigų, vėliau jis buvo perrašytas. Negali tiksliai pasakyti po kiek laiko. Buvo dar ir vekseliai pridėti. Perrašant raštelį buvo nurodytas automobilis, tikslesni adresai, sumos. Raštelį rašė turbūt R. L. bute, sunku prisiminti. Raštelių E. Ž. rašė visokiausių, ir vienoje vietoje, ir kitoje. Prieš tai rašytų raštelių dalį sunaikindavo, dalį palikdavo. Kiekvieną savaitę būdavo po vieną raštelį. Ieškinys 100 000 litų. Perduodant pinigus nebuvo pateikti dokumentai.

2008-06-17 E. Ž. pasirašo Neprotestuotinus paprastuosius vekselius, pagal kuriuos įsipareigoja pagal pareikalavimą I. J. sumokėti 100 000 litų. 2008-10-21 100 000 litų perduoti E. Ž., kuris įsipareigoja nupirkti automobilį „Mercedes Benz S500“, 2006 m. laidos ir įsipareigoja šį automobilį I. J. pristatyti iki 2008-11-21. E. Ž., dalyvaujant I. J. ir R. L., rašte, kuriame nenurodyta nei data, nei vieta, nurodo, kad yra paėmęs iš R. L. 270 000 litų, iš I. J. 100 000 litų. Pralaikęs daugiau kaip 2 (du metus) ant automobilių kurių nėra ir apgaulės būdu juos pasisavino, po to melavo visą tą laiką ir negražino nei pinigų, nei automobilių. Jų pinigus prarado, taip pat prarado ir savo, ir savo tėvų (netgi namas namo užstatytus pinigus). Šiuo momentu negali nei 100 litų. Automobilių gražinti taip pat negali. Situacija lygi nuliui. Sutinka su I. ir R. visais reikalavimais ir pripažįsta, kad tuos žmones yra apgavęs ir pasisavinęs jų pinigus. Gali tik pridėti, kad atiduoti gali per 6-12 mėnesius dalimis. Arba. (Atsiprašo). 2010-03-20 apžiūros protokole užfiksuota, jog automobilio „Mercedes Benz S500L“ stipriai daužtas priekis, išardytas variklis.

Byloje nustatyta, kad I. J. interneto svetainėje pamato automobilį „Mercedes Benz S500L“, 2006 metų laidos, kurio priekis stipriai daužtas ir savo eiga važiuoti negali. E. Ž. duoda 100 000 litų, o E. Ž. pažada šį automobilį nupirkti. Pinigus sumoka (duomenys neskelbtini) esančiai firmai, tačiau prasideda ekonominė krizė ir automobilio neatgauna. Jis, diktuojant I. J. ir R. L. ne vieną kartą rašo raštelius, neprotestuotinus paprastuosius vekselius, įsipareigoja skolą gražinti. E. Ž. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų I. J., siekdamas jį iš esmės suklaidinti, neslėpė jam nukentėjusiojo duotų pinigų panaudojimo. Kadangi E. Ž. I. J. prieš sandorio sudarymą nenuslėpė automobilio būklės, pasirašė raštelius apie skolą, t. y. sudarė sąlygas I. J. savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčios paimti iš I. J. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t.y. apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą.

Šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, suklastojo tikrą dokumentą bei žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, panaudojo, o būtent: 2006 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė S. L. priklausantį automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pažadėdamas parduoti už 38 500 litų bei pinigus perduoti R. L. (S. L.), tačiau 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrais veiksmais, suklastoję automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M. ir tokiu būdu automobilį pardavė pastarajam asmeniui už 44 000 litų, kurių S. L. negrąžino ir juos pasisavino,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 183 straipsnio 2 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2007 metais rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė apsimestinį sandorį – žinomai jau E. Ž. parduotą automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį lėšos nebuvo grąžintos S. L., R. L. pridėjus 100 000 litų pakeisti į E. Ž. turimą automobilį „Audi Allroad“ 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tokiu būdu padengiant įsiskolinimą, tačiau nei automobilio „Audi Allroad“ nei pinigų 100 000 litų E. Ž. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas R. L. 100 000 litų turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 metų balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, su R. L. sudarė sandorį – jam priklausantį automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ už 22 000 eurų (75 900 litų) ir pridėjus 69 000 litų nupirkti iš E. Ž. automobilį „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, kiti automobilio duomenys ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, tačiau E. Ž. nei automobilio „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, nei pinigų už parduotą automobilį „Porche Boxter S“, nei duotus 69 000 litų R. L. iki šiol negrąžino, tuo padarydamas 144 900 litų turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė 65 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus iš (duomenys neskelbtini) įmonės SIA „(duomenys neskelbtini)“ nupirkti bei perduoti R. L. automobilį „Mercedes Benz B180D“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), prieš sandorį pateikdamas peržiūrai automobilio nuotraukas, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio R. L. negrąžino, tuo padarydamas R. L. 65 000 litų dydžio turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad pagrobė automobilį, o būtent 2009 m. sausio 20 d. iš plovyklos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), pagrobė R. L. priklausantį automobilį „Volvo S60“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 3 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2012-01-16 teismo posėdyje parodė, kad su R. L. susitikdavo nuolat, vėliau, po 1–2 metų duodavo pinigus, kad nupirktų automobilius. R. L. 2007–2008 metais pirko iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, automobilį „BMW 320“. Šį automobilį jis buvo pirkęs iš savo lėšų, įregistravo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, įdėjo skelbimą į internetą ir R. L. nupirko. R. L. klausė, ar gali parduoti, jis negalėjo ir nurodė E. B., su kuriuo R. L. susitiko „(duomenys neskelbtini)“, jis nedalyvavo. Juos tik suvedė. Kai R. L. kreipėsi dėl pardavimo, jis to automobilio neturėjo. E. B. jam pasakė: „Padėsiu parduoti“. Po metų su R. L. susitiko (duomenys neskelbtini), pas A. P. ir draugiškai pasirašė vekselį, be blogų minčių, kad kas įvyks. Jis to automobilio rankose neturėjo, niekur nepasirašė. Automobilis „BMW 320D Touring“ tuo metu buvo parduotas. Jei žmona pardavė, tai R. L. turėjo žinoti. Negalėjo ant pirkimo-pardavimo sutarties pasirašyti. Kalėjime sužinojo, kad automobilis parduotas. E. B. geria, negalima juo tikėti.

R. L. norėjo automobilio „Audi Allroad“ ir paprašė rašto. To automobilio nuotraukas matė „e-pašte“, domėjosi kaina. Jis gal 50 000 litų paėmė, o R. L. reikėjo, kad būtų 100 000 litų ir surašė raštą, o jį (duomenys neskelbtini) apgavo. Du kartus vienas pats vyko į (duomenys neskelbtini).

R. L. jam pardavė automobilį „Porsche“, o jis pardavė (duomenys neskelbtini) įmonei. Iš R. L. paėmė 69000 Lt ir perdavė (duomenys neskelbtini) įmonei.

Automobilio „Volvo S60“ nepagrobė, jis buvo duotas R. L. važinėtis, jis ne Lietuvoje registruotas, R. L. nebuvo jam už jį sumokėjęs, prašė perrašyti, kaip užstatą. Jis paprašė savininkės, kad parašytų pirkimo-pardavimo sutartį. Jis R. L. automobilio nepardavė, tik sutvarkė dokumentus. Jis atvarė automobilį į „(duomenys neskelbtini)“, jis automobilio nepaėmė, jie tik jį pastatė.

Su R. L. neatsiskaitęs, bandys iš (duomenys neskelbtini) atsiimti automobilius, jei ne – pinigus gražins. Raštelius, už paimtus pinigus, rašė R. L. jis, nes nebuvo prasmės jam meluoti.

Automobilį „Mercedes Benz B180D“ raštelyje rašė, kad jau nupirkęs. Taip norėjo R. L.. Buvo palikęs R. L. rankpinigius. R. L. taip prašė ir taip parašė, kad automobilis nupirktas.

Dėl automobilio „BMW 320D Touring“. E. B. prekiavo automobiliais, jį suvedė su R. L.. R. L. prašė parašyti vekselius.

R. L. skolingas pinigus, su sumomis, kurių jis prašo – sutinka, per 3–4 metus grąžins.

Daug automobilių pirkdavo iš (duomenys neskelbtini), pirkdavo po 20, kokie 5 grįždavo, o 2009 metais suprato, kad apgaudinėja. R. L. žinojo apie situaciją, bet teisybės, kad dingo pardavėjai, jam nesakė.

R. L. epizoduose kaltinamas sukčiavimu, su tuo nesutinka, jis tik skolingas jam. Tekstus diktuodavo R. L., jis savo ranka perrašydavo, arba rašteliai jau būdavo su tekstais.

Dėl automobilio „BMW 320D Touring“, tai visi vekseliai surašyti R. L., juo pasitikėjo ir perrašė neįsigilinęs.

Kaltinamasis E. Ž. 2013-05-14 teismo posėdyje parodė, kad 2006 m. automobilį „BMW 320 D Touring“ pardavė R. L.. Pats R. L. paprašė ar galėtų, kas parduoti automobilį. Kadangi jis pasakė, kad parduoti automobilio negali. Jo vaidmuo to automobilio pardavime toks, kad E. B. kuris pardavinėjo automobilius, jį suvedė su R. L. dėl automobilio pardavimo. Jie sutarė kainą, pats perdavė jam raktelius. Jis viską sužinojo iš E. B. po to. Kas ką pardavė nesidomėjo, nes jie apsikeitė telefonais. Jis tą automobilį įgijo (duomenys neskelbtini), nupirko daužtą suremontavo. Pirko už savo pinigus. Automobilį registravo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu. R. L. su žmona S. L. įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ surašė pardavimo sutartį ir jam atidavė grynus pinigus. Automobilius pirkdavo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Mokėdavo už automobilį 150 litų mokestį už automobilio priregistravimą tos įmonės vardu. Tada būdavo lengviau išsiimti tranzitinius numerius, vežioti po servisus. Fizinis asmuo negali išsiimti tranzitinių numerių, firma gali. Firma turi sąskaitas. Gal 2005 m. pradėjo dirbti įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku.

Su R. L. yra pažįstamas 5-6 metus, nuo automobilio „BMW“ pirkimo. Automobiliui „Audi Allroad“ pirkti R. L. davė pinigų, bet po to jis jam paaiškino, kad automobilio pirkimas stringa (duomenys neskelbtini). Tada R. L. pasakė parašyk, paskolos raštelį.

IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savo lėšų automobiliams pirkti neturėjo, nes buvo didžiulės skolos Lietuvos muitinėje, skolos bankuose. Visi vadybininkai dirbdami įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ automobilius pirko už savo pinigus ir investavo savo pinigus. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ savo pinigų neturėjo.

Būdavo, kad R. L. jo paklausdavo, kaip ten automobilis „BMW Touring“, ar parduotas sakydavo turi E. B. telefoną pasiskambink ir sužinosi. Buvo su R. L. susitikę (duomenys neskelbtini). Ir R. L. sąžiningai galėtų pasakyti, kad 100 000 litų nebuvo. R. L. paprašė jis parašė tą lapą, bet to 100 000 litų nebuvo. Jis automobilio „BMW Touring“ nepasiūlė keisti, R. L. sako ar gali parašyti raštelį jis parašė. Automobilį „Audi Allroad“ jie nupirko (duomenys neskelbtini) daužtą, bet jos negalėjo paimti. Pinigus į (duomenys neskelbtini) siuntė savo vardu kaip užstatą. Su R. L. turėjo vykti pirkti automobilio „Audi Allroad“, buvo ir bilietai ir autovežis. Paskambinus pardavėjui buvo pasakyta, kad jis išvyko į (duomenys neskelbtini) ir grįš už trijų mėnesių. Pinigų kiek buvo įduota negrąžino, ar 4 tūkstančius eurų grąžino. R. L. automobilio pirkimui buvo paskolinęs 10 000 eurų.

R. L. turėjo automobilį „Porsche“ pardavimui. Nuvyko į (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) pasiūlė, kad gali palikti automobilį ir jie pardavinės. (duomenys neskelbtini) pilietis automobilį persirašė ant savęs ir sakė, kad pinigus grąžins po trijų mėnesių. R. L. pasakė, jeigu tu pasirašai paskolos raštelį, tai automobilį registruoja jo vardu ir tvarkos. Už automobilį nebuvo grąžinti pinigai iš (duomenys neskelbtini) piliečio. Kai buvo automobilis perregistruotas jo vardu, jis automobilį perdavė (duomenys neskelbtini) piliečiui. Jis automobilio nepardavė, o davė išsimokėtinai, kai parduos grąžins pinigus.

Automobilį „Porsche 911“ taip pat pasiūlė (duomenys neskelbtini). Tos istorijos taip ir tęsiasi, duosim tą pakeisim į tą. Jis 65 000 litų iš R. L. nepaėmė. Aplinkybių nepasakys, nes R. L. aplinkybes keisdavo tai paskolos raštelį liepdavo parašyti.

Su automobiliu „Volvo S60“ važinėjosi R. L.. Tą automobilį turėjo jo draugo žmona, ji buvo išskridus į (duomenys neskelbtini), tai R. L. ir paliko važinėti. Ar buvo tarp jų pirkimo pardavimo sutartis negali pasakyti, nes jis davė tos mergaitės telefoną, jie susiskambino. Tuo metu R. L. neturėjo su kuo važinėti tai jis jam tą mašiną ir atvarė. Kadangi jautėsi R. L. skolingas, todėl kaip jis paprašydavo taip jis padarydavo, raštelius rašydavo. R. L. jo neprivertė parašyti raštelių. R. L. jo paprašė, nes jis skolinosi pinigus.

Su automobiliu „Mercedes Benz 180D“ taip pat buvo R. L. pinigus jam perdavė 25 000 litų, o prašė parašyti, kad davė 65 000 litų apsidraudimui. Tuo momentu tas automobilis tiek nekainavo, kainavo 20 000 Lt. R. L. buvo atsiųstos nuotraukos iš (duomenys neskelbtini) to automobilio. 2005-2006-2007 metais sudaryti sandoriai (duomenys neskelbtini) yra negaliojantys, nurašyti.

Nukentėjusysis R. L. 2011-04-20 teismo posėdyje parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. yra pažįstami nuo to laiko, kai pirko automobilį „BMW 320D Touring“. Tai įvyko 2006 m. gale. Skelbimą apie parduodamą automobilį rado „(duomenys neskelbtini)“. Kaip prisistatė kaltinamasis, neprisimena. Kai tvarkė dokumentus, suprato, kad jis dirba įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ vadybininku. Buvo susitikę, apžiūrėjo automobilį ir įregistravo jo žmonos, S. L., vardu. Pardavėjas – įmonė „(duomenys neskelbtini)“. Kiek mokėjo už šį automobilį, tiksliai nepamena. Automobiliu naudojosi apie metus. Tada automobilis sugedo. E. Ž. padėjo jį suremontuoti, surado, kur įsigyti reikalingas detales ir pasisiūlė jį parduoti. Jokių įgaliojimų nebuvo, buvo tariamasi, kad suras pirkėją. Nebuvo sutarę konkrečios sumos, nes turėjo pardavinėti patys, t. y. jo žmona S. L.. Pirkėjas turėjo sumokėti rinkos kainą, atskaičius komisinius E. Ž.. Automobilis buvo pas E. Ž.. Dokumentus taip pat perdavė E. Ž.. Buvo išimti tranzitiniai numeriai. Daugiau šio automobilio nebematė. „Regitroje“ sužinojo, kad automobilis parduotas (duomenys neskelbtini). Pradėjo klausinėti, kur dingo automobilis. Apie 2007 m., kai atostogavo (duomenys neskelbtini), E. Ž. pasiūlė keisti į 2006 m. „Audi Allroad“. 100 000 litų reikėjo primokėti. Šio automobilio nebuvo matęs, nei internete, nei jo nuotraukų. Jis buvo remontuojamas. E. Ž. parašė jam raštelį, kad automobilis nupirktas jo vardu, idealios būklės, be techninių ar išorinių pažeidimų. Dar parašė: „Pirkimo dokumentus turiu aš – E. Ž..“ Jis jam sumokėjo 100 000 litų. Vėliau E. Ž. neva išvažiavo į (duomenys neskelbtini) parvežti automobilio, vis kažkas nutikdavo, taip viskas ir tęsėsi. E. Ž. buvo įsipareigojęs parvežti šį automobilį. Tai patvirtina raštelis. Už jį yra visiškai atsiskaitęs. Šio automobilio išvis neteko matyti.

Turėjo asmeninį automobilį „Porsche“. Pasijutus krizei, apie 2008 m., nutarė jį parduoti. Sutarė, kad E. Ž. parduos šį automobilį už maždaug 20 000 eurų. Perdavė E. Ž. automobilį ir jo dokumentus. Skola augo. E. Ž. žadėjo nupirkti kitą automobilį „Porsche 911“ iš (duomenys neskelbtini) ir atiduoti jį jam kaip skolą. Žadamo automobilio vertė buvo didesnė. Jo būtų užtekę susidariusiai skolai padengti. Davė pinigų šio automobilio parvežimo išlaidoms.

E. Ž., matyt, jautė, kad yra negerai, nes jam buvo reiškiamos pretenzijos, reikalavo atiduoti skolą. Todėl E. Ž. davė jam naudotis automobilį „Volvo S60“. Reikalavo, kad automobilis būtų perrašytas jo vardu. E. Ž. atvežė pirkimo pardavimo sutartį su parašu, pasakė, kad užpildytų ją jis pats. Nuvarius automobilį į UAB „(duomenys neskelbtini)“, jis dingo. Norėdamas priregistruoti automobilį „Volvo S 60“, sumokėjo 50 000 litų. E. Ž., ne automobilio savininkei. E. Ž. vis žadėjo, rašė įsipareigojimo raštelius. Tada atvežė automobilį „Mercedes B 180 D“. Jį pirko apžiūrėję nuotraukas. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryta pirkimo sutartis. Už šį automobilį pardavė E. Ž. 12 500 latų grynais, t. y. apie 65 000 litų. Nematė ir šio automobilio. Jam kildavo įtarimų, bet buvo kažkoks pasitikėjimas. Su E. Ž. nuolat bendravo, jis atvykdavo į jo kontorą (duomenys neskelbtini). Padaryta žala 359 900 litų. Jis iš E. Ž. reikalaudavo grąžinti skolą. E. Ž. neneigė, kad yra skolingas, rašė paskolos raštus.

Nagrinėjama byla civiline tvarka, kur vyksta ginčai dėl „BMW“ automobilio, bet sprendimo dar nėra.

Automobilį „Porsche 911“ priregistravo E. Ž. vardu. Nepamena, ar mokėjo už žadamą automobilį. Tikriausiai mokėjo 69 000 litų, jei apklausų metu nurodė. Keltų bilietus pirko lyg vieną kartą. Mokėjo grynais. Autovežio išlaidoms padengti E. Ž. padavė 1300 litų. Paskutinis pareikštas patikslintas ieškinys – 359 900 litų. 415 000 litų ieškinys buvo kartu su jo žmona S. L..

Automobilis buvo parduotas be jo žinios. Saugiklis buvo tai, kad nebuvo parašytas įgaliojimas E. Ž., tik parduoti. Jo žmona nesudarė pirkimo pardavimo sutarties. Jie sužinojo, kad automobilis buvo parduotas tik tada, kai automobilis buvo areštuotas. Tikslas buvo – pardavinėti. Jo tikslas buvo – parduoti automobilį, o pinigus galėjo paimti tik jie, nes E. Ž. neturėjo įgaliojimo.

Automobilio „Audi Allroad“ kaina apie 140 000 litų, tiksliai nepamena. 100 000 litų primokėjo, nes automobilį „BMW“ E. Ž. turėjo. Jei būtų šis automobilis gautas, tai „BMW“ būtų perrašomas E. Ž. ar kito nurodyto asmens vardu. Nebuvo sudaryta sutartis. Buvo tik ketinimas, o ne sutartis. Dėl „Audi Allroad“ turi E. Ž. raštelį, kad automobilis nupirktas jo vardu. Tačiau jis jo nematė. Įsigijimo dokumentų neturi. 100 000 litų atidavė be sandorio, nes tai buvo žodinis susitarimas. 2008-07-05 buvo rašytas 38 000 litų vekselis, E. Ž. vekselį rašė už skolas, bendras duotas jam sumas. Jis tik užrašė, kad už „BMW“, tačiau ši suma nesusijusi su automobiliu „BMW 320D Touring“.

Automobilį „Porsche Boxster“ perdavė E. Ž.. Iš teisiamojo negavo nė vieno lito. Pirkimo-pardavimo sutartį pasirašė. Tai buvo kažkokia „makalynė“. Automobilių pirkimo pardavimo sutartyse pasirašė jis. Ieškinyje nurodyta suma didesnė, nes teisiamasis jį apgavo. Tai patvirtina vaizdo įrašas.

Nukentėjusysis R. L. 2012-10-02 teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. buvo tik vienas verslo klausimas dėl automobilio „BMW 320D Touring“ pirkimo, kiti klausimai su utopiniais automobilių popieriais, kurių net nebuvo. Automobilį „BMW 320D Touring“ nusipirko iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ ir juo naudojosi 1–1,5 metų. E. Ž. padėjo jį suremontuoti. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ įmonėje mokėjo už automobilį grynais E. Ž., o ne R. A.. Nuo to pirkimo su juo ir susipažino. Pirmiausia buvo to automobilio „BMW 320D Touring“ pirkimas, po to duodami pinigai. Visą laiką vyko pažadai. Už automobilį „BMW 320D Touring“ neatsiskaityta, jis vis sakydavo: „Neparduodu, reikia kai ką keisti“. Perduodant automobilį „BMW 320D Touring“ E. Ž., buvo dar du asmenys. Tie asmenys neatliko jokių veiksmų. Jis su žmona su tuo automobiliu atvažiavo į „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) gatvėje. Nepamena kuo atvyko E. Ž., ar jie visi trys atvyko vienu automobiliu. Kai jis su žmona atvažiavo, jie jau ten buvo, gal tik E. Ž. vėlavo. Jo automobilyje vyko raktelių perdavimas. Buvo automobilyje: jis, žmona ir jie trys. Dar juos parvežė į namus. Iki namų jis vairavo. Raktelius perdavė E. Ž.. Kas išvažiavo už vairo, nepamena E. B. pavardė jam nežinoma, jo nepažįsta. Jis įgaliojo E. Ž. surasti pirkėją, išėmė perduodant laikinus numerius. Jam perdavė atsarginius raktelius su signalizacijos kodais. (duomenys neskelbtini) su E. Ž. susitiko dėl negrąžintų pinigų. Nei automobilio „BMW 320D Touring“, nei pinigų, nei pardavimo sutarties nebuvo. Du metus pas E. Ž. buvo automobilis „BMW 320D Touring“. Kai E. Ž. areštavo, „Regitroje“ pamatė dublikatą, kad jau automobilis parduotas. Po to, kai E. Ž. paleido, su juo nebendravo. Automobilį „BMW 320D Touring“ E. Ž. perdavė 2006 metais. Pareiškimą policijai parašė 2009 metais. Iki 2009 m. nesikreipė į policiją. Kai prasidėjo byla, visi rašė pareiškimus ir jis parašė. Iš kažkur apie bylą išgirdo. Pats rašė į Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybą pareiškimą, be advokato pagalbos. Gal ne taip suformulavo. Automobilis „BMW 320D Touring“ buvo perduotas E. Ž., o ne parduotas.

Per kažkokį tai laiką E. Ž. patikėjo dideles pinigų sumas. Jį su juo suvedė skelbimas, „(duomenys neskelbtini)“. Su laiku jam kildavo dėl E. Ž. abejonės, bet jis gražiai kalbėdavo. Kilo įtarimų ir vieną dieną buvo pasirašyti rašteliai. Šiaip tai E. Ž. nedingdavo, ateidavo, bendraudavo. Jis prisipažino, kad automobilių ir pinigų nėra, yra dėl to vaizdo įrašas. Jis minėjo, kad jį pavedė, bet, jam taip atrodo, kad ne (duomenys neskelbtini) firmos.

Jo ieškinys E. Ž. 359 900 litų. Pažadai iš E. Ž. ir davimas jam pinigų tęsėsi pusantrų metų, nuo 2006 metų.

E. Ž. pasiūlė keisti į automobilį „Audi Allroad“. Tai būtų jį tenkinę. „Audi Allroad“ kainavo apie 150 000 – 190 000 litų. Atlikus pardavimo veiksmus, būtų ta suma jį tenkinusi. Automobilis „BMW 320D Touring“ jo žmonos vardu, ji turėjo parašyti įgaliojimą pardavimui. Būtų žmona perrašiusi E. Ž.. Po metų, ar pusantrų, pamatė, kad automobilis jau perrašytas, jo žmonai nežinant.

38000 litų vekselis ne už „BMW 320D Touring“, tie pinigai už paskolą E. Ž.. 100 000 litų vekselis už duotus pinigus, o ne už daiktus.

Duodavo E. Ž. pinigus patikėjimu, po kurio laiko jis pasirašė vekselius. Pinigai duoti automobilių pirkimui.

Neatsimena, ar (duomenys neskelbtini) E. Ž. klausė kur yra automobilis „BMW 320D Touring“. Šiaip tai jo dėl to automobilio klausė gal „milijoną“ kartų. Jis neturi iš savo žmonos S. L. įgaliojimo atstovauti dėl automobilio „BMW“. Jos vardu vekselių nėra.

Nukentėjusioji S. L., 2011-04-20 teismo posėdyje parodė, kad 2005-09-08 buvo pirktas automobilis „BMW 320D Touring“ iš įmonės „(duomenys neskelbtini)“, nepamena, kiek už jį tiksliai mokėjo, bet suma buvo apie 30 000 litų. Po metų šį automobilį nusprendė parduoti. Automobilis buvo pirktas jos vardu. Į automobilio pardavimą ji nesikišo, viską tvarkė jos vyras. VĮ „Regitra“ buvo išimti raudoni numeriai ir automobilis buvo perduotas E. Ž., kad jis ieškotų pirkėjo. Nepamena, ar dalyvavo perduodant automobilį. Žino iš vyro žodžių. Šiaip, E. Ž. „makalavosi“ toje aikštelėje. E. Ž. „makalavosi“ aikštelėje laukdamas, kol galės paimti automobilį. Negali pasakyti, ar jis buvo vienas. Nebuvo sutarta, už kokią sumą automobilis bus parduotas. Tikėjosi, kad kainą pasiūlys pirkėjas, todėl pati jos nenustatinėjo. Susitarė, kad kai atsiras realus pirkėjas, jie bus informuoti ir tuomet susitars dėl palankios kainos ir pirkimo sąlygų. Su E. Ž. ji tiesiogiai nebendravo, bendravo jos vyras R. L.. Jokių dokumentų, susijusių su automobiliu, nepasirašinėjo: jokių sutarčių ar įgaliojimų. Niekada su E. Ž. tiesiogiai nebendravo. Matydavo, kaip bendrauja jos vyras, bet pokalbių negirdėjo. Matydavo, kad jie susitinka.

Nukentėjusioji S. L. 2012-10-02 teismo posėdyje parodė, kad išgirdusi apie automobilio pardavimą kreipėsi į „Regitrą“. Ten pasakė, kad automobilis „BMW 320D Touring“ ne jos. Ant pažymos jos parašas suklastotas, bet, kažkiek panašus į jos. Civilinį ieškinį pareiškė, prašė priteisti pinigus. Civilinį ieškinį pareiškė 2011-02-10. Ikiteisminio tyrimo metu pasakė, kad automobilis „BMW 320D Touring“ yra realus, kad jis yra rastas. Todėl dabar nori atgauti automobilį, o ne pinigus. Vis tiek kažką nori atgauti. Su E. Ž. buvo tartasi, kad surastų pirkėją automobiliui „BMW 320D Touring“. Automobilio „BMW 320D Touring“ pirkime dalyvavo, atsimena, kad E. Ž. pinigai buvo perduoti įmonėje „(duomenys neskelbtini)“. R. A. nematė, tik E. Ž. ir automobilį.

Nukentėjusysis R. M. teismo posėdyje parodė, kad kaltinamojo E. Ž. nepažįsta. 2006 metų lapkritį interneto tinklalapyje „(duomenys neskelbtini)“ rado skelbimą apie parduodamą automobilį. Šis skelbimas jį sudomino, todėl paskambino automobilio pardavėjui. Jis jam šiek tiek papasakojo apie automobilį ir susitarė, kad kai jis važiuos šeštadienį iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) jam parodys automobilį, nes gyvena (duomenys neskelbtini). Automobilį apžiūrėjo stovėjimo aikštelėje prie PC „(duomenys neskelbtini)“. Automobilis jam patiko, todėl susitarė susitikti autoservise (duomenys neskelbtini). Maždaug po 3 dienų pardavėjas atvažiavo į autoservisą, jie apžiūrėjo automobilį, rado kelis trūkumus. Jis sutiko pirkti automobilį. Jie susitarė, kad, kai pardavėjas pašalins automobilyje rastus trūkumus, jie susiskambins, susitiks (duomenys neskelbtini) ir įformins pirkimą. Tada autoserviso kieme pardavėjas jam pasakė, kad tai ne jo automobilis, o jo pažįstamos. Pardavėjas pasakė, jog jam reikia jo duomenų tam, kad galėtų sutvarkyti pirkimo pardavimo komiso sutartį. Kai pardavėjas atvažiavo į (duomenys neskelbtini), jis pasirašė pirkimo pardavimo sutartį, VĮ „Regitra“ pridavė dokumentus. Pardavėjas buvo išsitraukęs įgaliojimą. Jis paprašė parodyti asmens dokumentą, nes norėjo įsitikinti, kad tai tas pats asmuo, įgaliotas parduoti automobilį. Negali pasakyti, ar tas įgaliojimas buvo patvirtintas, ar ne, nes neatsimena. Kai buvo įregistruotas automobilis, jis pardavėjui sumokėjo pinigus. Sumokėjo 44 000 litų. Gavo vieną užvedimo raktą, vieną vadinamąjį serviso raktą, du signalizacijos pultelius, du „imobilaizerio“ (imobilizatoriaus) pultelius ir signalizacijos kortelę su kodu. Tai buvo pilnas komplektas įrangos, kurią reikia atiduoti parduodant automobilį. Pardavėjas pasakė, kad tai jo draugės automobilis. Jis negali pasakyti, ar perkant automobilį buvo ir automobilio savininkė, nes su pardavėju buvo kažkokia moteris, bet jis nepaklausė, ar ji automobilio savininkė. Jam automobilį pardavė ne kaltinamasis. Jis tiksliai neišsiaiškino, kas buvo tas automobilio pardavėjas, nes tai vyko prieš beveik ketverius metus, o jį buvo matęs tik trijų trumpų susitikimų metu, bet yra tikras, kad tai tikrai ne kaltinamasis. Šiuo metu automobilis yra areštuotas. (duomenys neskelbtini) teismo byloje jis yra kaip trečiasis asmuo.

Liudytojas E. B. teismo posėdyje parodė, kad su E. Ž. pažįstami apie 10 metų. Jie kartu bandė užsiimti automobilių pirkimo-pardavimo verslu. E. Ž. davė pinigus, neprisimena ar 10-12 tūkstančių eurų, ir prašė parvaryti automobilį jam. Po to pinigus atsiėmė, padėjo parduoti automobilius, dėl tų pinigų pretenzijų neturi.

Kelis automobilius „BMW“ yra pardavęs (duomenys neskelbtini). Dažniausiai prieš perkant automobilius, žmonės tikrindavo juos autoservise. Dažnai su žmona vykdavo į automobilių turgų. Kai E. Ž. perduodavo automobilius, automobiliai būdavo su tranzitiniais numeriais, priklausydavo, kokiai firmai. Jis E. Ž. paduodavo automobilio dokumentus ir jis dokumentus formindavo ir pinigus pasiimdavo.

Buvo vieną kartą, kad teko jam dokumentus sutvarkyti, nes E. Ž. buvo išvažiavęs. Jis paskambino, tačiau tie žmonės negalėjo atvažiuoti priregistruoti tos mašinos, tada padarė klaidą ir pasirašė. Tai buvo automobilis „BMW“. Kieno vardu tas automobilis buvo registruotas, nepamena. Prisimena, kad buvo tranzitiniai numeriai ir buvo lietuviška registracija. Automobilio „BMW“ įgijėjai servise patikrino automobilį ir jiems tas automobilis tiko. Buvo paduotas užstatas, tada grįžo sutvarkyti dokumentus. E. Ž. paprašė sutvarkyti tuos dokumentus.

Automobilio „BMW“ pardavimo pirkimo dokumentų tvarkymas vyko E. D. įmonėje. Jis pasirašė už pardavėją. Pardavėjo vardo nei pavardės neprisimena, tik atrodo, kad buvo moters vardas ir pavardė. Firma surašė pirkimo pardavimo sutartį ir jis nepagalvojęs už pardavėją pasirašė. Prisimena, kad formindamas pažymą turėjo automobilio registracijos liudijimą ir kažkokio žmogaus duomenis. Ar to žmogaus dokumentą turėjo, neprisimena. Nežinojo kaip atrodė S. L. parašas. Prisimena kad pasirašė, o kur nusižiūrėjo parašą, neprisimena. Gal buvo pateiktas to asmens pasas, tačiau tikrai neprisimena to momento. Prieš tai E. Ž. pasakė, kad viskas su tuo automobiliu tvarkoje, kad tas žmogus, kuris parduoda automobilį viską žino. Už kokią sumą buvo parduotas automobilis „BMW“, neprisimena. Neprisimena kokia automobilio „BMW“ kaina buvo nurodyta pirkimo pardavimo sutartyje. Kadangi tai ne jo automobilis, nekreipė dėmesio. E. Ž. davė automobilį ir jis jį (duomenys neskelbtini) pardavė, įgaliojimo parduoti automobilį neturėjo. Kadangi su E. Ž. buvo pažįstami, todėl įgaliojimo parduoti automobilį jis jam nedavė.

Liudytojas E. D. teismo posėdyje parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. pažįstami tik iš matymo, kaip klientas. Jis dirbo individualioje įmonėje, draudimo, pirkimo-pardavimo tarpininku. Nedažnai su E. Ž. susitikdavo ir tai, tik įmonės patalpose. E. Ž. neprašė parduoti automobilių. Jis teikė tik draudimo paslaugas. Automobilis „BMW 320“, jam nieko nesako, į (duomenys neskelbtini) tokio nevarė. Pirkimo-pardavimo forminimui reikėdavo pateikti automobilio technikinį pasą. Jį galėdavo pateikti pirkėjas, ar pardavėjas ir užpildo pažymą-sąskaitą. Fizinio, ar juridinio asmens pareikalaudavo asmens dokumento, o transporto priemonės – techninio paso. Nebūtinas abiejų šalių dalyvavimas, svarbiausia – pardavėjas. Automobilio „BMW 320“ dokumentus užpildė S. R., jis jau nebedirba. Turėjo būti pateiktas automobilio techninio paso originalas, kopijos – negalima. S. L. parašas kažkaip pateko. Visa pažyma pildyta S. R., o kur pavardė „E. D.“ – parašas jo. Pirkėjas su pardavėju tiesiogiai atsiskaitė, o blankai iš karto su sudėtais jo parašais. Tie blankai sunumeruoti. S. R. tik užpildė blanką. Nėra skirtumo, ar po atsiskaitymo. Grafa „pinigus gavo“, jų jau nedomina. Tokia tvarka buvo tų blankų. Iki kada tie blankai galiojo, nežino. Už užpildymą imdavo 10 litų. Nežino apie E. B., apie jį turėtų žinoti S. R.. Prie S. R. už pardavėją negalėjo kitas pasirašyti, tik pardavėjas. Su R. L. neturėjo jokių reikalų.

Pirkimo-pardavimo sutartyje (5t., 149 b. l.) konstatuojama, kad S. L. 2005-09-28 iš IĮ „(duomenys neskelbtini)“ perka automobilį „BMW 320“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 22 800 litų.

2006-11-04 (5 t., b. l. 152) įregistruoja savo vardu.

2009-11-10 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole (5 t., 161-166 b. l.) užfiksuota, jog VĮ „Regitra“ pateikė dokumentus dėl automobilio „BMW 320D Touring“ registravimo R. M. vardu, iš kurių matyti, jog 2006-11-24 pažymoje – sąskaitoje, serija (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), esantis S. L. parašas gali būti suklastotas.

2013-02-22 ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) (16 t., 10-12 b. l.) konstatuota, kad ekspertizės įstaigai pateiktoje trišalėje komiso sutartyje eilutėje „ Pilietis/ pardavėjas“ pasirašė ne S. L., bet kitas asmuo.

2011-05-26 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartyje (16 t., 23-25 b. l.) konstatuota, kad trišalėje komiso sutartyje už S. L. pasirašė E. B..

2009-11-17 poėmio protokole (5 t., 172, 174-175 b. l.) užfiksuota, jog iš R. M. paimtas automobilis „BMW 320D Touring“, registracijos liudijimas, techninės apžiūros talonas, užvedimo raktas su signalizacijos pultu.

2009-12-02 automobilio apžiūros protokole (5 t., 185-191 b. l.) užfiksuotas apžiūrėtas automobilis „BMW 320D Touring“ (5 t., 176-184 b. l.). 2009-12-03 apžiūros protokole užfiksuoti apžiūrėti automobilio „BMW 320D Touring“ registracijos dokumentai, techninės apžiūros talonas, užvedimo raktelis.

Pirkimo sutartyje (7 t., 29-30 b. l.) užfiksuota, jog automobilį „Volvo S60“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-02-02 įgijo J. L..

2008-12-09 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (7 t., 26 b. l.) nėra automobilio „Volvo S60“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pardavėjos J. L. parašo.

2009-01-20 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota (7 t., 40, 37-39 b. l.), jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašus (2009-01-20, (duomenys neskelbtini) J. L., „Volvo S60“, (duomenys neskelbtini), juoda, J. L.) parašė ne J. V., o kitas asmuo.

Rašte (5 t., 123 b. l.) E. Ž. įsipareigoja iki 2009-03-25 18 val. išduoti R. L. automobilį „Volvo S60“. Rašte nenurodyta kur ir kada jis surašytas.

R. L. pateiktose nuotraukose (7 t., 47-49 b. l.) užfiksuotas automobilis „Porsche Boxter“.

Pranešime-Deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) (7 t., 58 b. l.) užfiksuota, kad R. L. 2008-05-13 išregistruoja automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėdamas, kad transporto priemonė ir nuosavybės teisė į ją perduota (bus perduota) užsienio gyventojui (įmonei).

Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje (7 t., 60 b. l.) konstatuota, kad 2008-05-26 automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) R. L. už 15 000 litų parduoda E. Ž..

Informacijoje apie automobilio registraciją (7 t., b. l. 54) nurodoma, jog automobilis 2008-05-26 buvo registruotas E. Ž. vardu.

VĮ „Regitra“ pateiktuose dokumentuose (7 t., 59, 61-64 b. l.) nurodoma, jog 2008-05-13 R. L. automobiliui „Porche Boxter“ išėmė laikinius tranzitinius numerius.

Trišalėje pirkimo-pardavimo sutartyje (7 t., 51-53 b. l.) konstatuojama, kad (duomenys neskelbtini), 2008-06-13 sudaroma trišalė sutartis: įmonė „(duomenys neskelbtini)“ perka, o E. Ž. parduoda automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigoja sumokėti 22 000 eurų iki 2008-07-13. Nurodytos sumos perdavimo metu turi dalyvauti: E. Ž., įmonė „(duomenys neskelbtini)“, R. L.. R. L. ir E. Ž. trišalėje sutartyje įvardijami kaip automobilio bendraturčiai.

R. L. pateiktose nuotraukose (7 t., 67-72 b. l.) užfiksuotas automobilis „Mercedes Benz B180“, kurio priekis daužtas.

Pažymose-sąskaitose (7 t., 74-75 b. l.) konstatuojama, kad automobilis „Mercedes Benz B180“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pagal 2008-10-05 SIA „(duomenys neskelbtini)“ gabena, o turto gavėjas R. L..

2008-07-05 E. Ž. pasirašo keturis Neprotestuotinus paprastuosius vekselius (5 t., 129-133 b. l.), pagal kuriuos įsipareigoja pagal pareikalavimą R. L. sumokėti 245 600 litų.

2008-06-06 E. Ž. pasiskolina iš R. L. 20 000 litų (5 t., b. l. 125).

2008-11-20 E. Ž. ir R. L. sudaro susitarimą (5 t., 122 b. l.), pagal kurį E. Ž. yra nusipirkęs iš R. L. lengvąjį automobilį „Mercedes Benz B180“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini), dyzelinis variklis, pagal pirkimo-pardavimo sutartį (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) už R. L., jo vardu automobilis yra daužtas, pridedama (nuotraukos). R. L. su juo pilnai atsiskaitęs ir jis jokių finansinių pretenzijų neturi. Įsipareigoja automobilį parvežti R. L. iki 200-12-01 ir perduoti R. L.. R. L. automobilio nėra matęs ir nežino dabartinės jo buvimo vietos. Pasirašo R. L. ir E. Ž..

2008-11-20 E. Ž. ir R. L. sudaro susitarimą (5 t., 126 b. l.), pagal kurį E. Ž. yra nupirkęs iš R. L. lengvąjį automobilį „Audi Allroad“, 2006 m. 3,0 cm³ dyzeliniu varikliu (duomenys neskelbtini) R. L. vardu. Automobilis „Audi Allroad“ yra idealios būklės – nėra nei vidaus, nei išorinės pažeidimų. Pirkimo dokumentus turi jis - E. Ž.. R. L. su juo yra pilnai atsiskaitęs ir jis neturi jokių finansinių pretenzijų. Įsipareigoja automobilį atvežti iki 2008-12-01 ir perduoti R. L. kartu su visais reikalingais dokumentais automobilio priregistravimui Lietuvos Respublikoje. R. L. automobilio nėra matęs ir nežino dabartinės jo buvimo vietos. Pasirašo R. L. ir E. Ž..

E. Ž., dalyvaujant I. J. ir R. L., rašte (5 t., 124 b. l.), kuriame nenurodyta nei data, nei vieta, nurodo, kad yra paėmęs iš R. L. 270 000 litų, iš I. J. 100 000 litų. Pralaikęs daugiau kaip 2 (du metus) ant automobilių kurių nėra ir apgaulės būdu juos pasisavino, po to melavo visą tą laiką ir negražino nei pinigų, nei automobilių. Jų pinigus prarado, taip pat prarado ir savo, ir savo tėvų (netgi namo užstatytus pinigus). Šiuo momentu negali nei 100 litų. Automobilių gražinti taip pat negali. Situacija lygi nuliui. Sutinka su I. ir R. visais reikalavimais ir pripažįsta, kad tuos žmones yra apgavęs ir pasisavinęs jų pinigus. Gali tik pridėti, kad atiduoti gali per 6-12 mėnesius dalimis. Arba. (Atsiprašo).

Teismas pažymi, kad vaizdo įrašas buvo darytas 2009-02-20, apie 18 valandą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad I. J. ir R. L. išlanksto sumontuoja vaizdo įrašo aparatūrą, ant stalo padeda popieriaus lapus. Atvykus E. Ž., kalba tik R. L. ir I. J., reikalauja grąžinti pinigus, o jeigu jų neturi, tai kitu turtu- žeme ir pan. E. Ž. neigia pinigus pasisavinęs. R. L. teigia, kad pajungta teisėsauga, kad jam tik reikia paskambinti telefonu ir E. Ž. vakarieniaus kitur. Po liepia E. Ž. rašyti raštą. E. Ž. rašo. Po to liepia E. Ž. rašyti raštą pagal jų pateiktą pavyzdį.

2009-04-14 R. L. kreipiasi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu (5 t., 127 b. l.) supažindinti E. Ž. dėl skolų apmokėjimo pagal vekselius, o pareiškimą dėl bylos iškėlimo E. Ž. pateikia 2009-04-16 (5 t., 112 b. l.).

Dėl BK 95 straipsnio nuostatų taikymo

BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktyje (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo, įsigaliojusio 2003 m. gegužės 1 d., redakcija), nurodyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. BK 3 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikalstamos veikos padarymo laikas yra veikimo (neveikimo) laikas arba baudžiamojo įstatymo numatytų padarinių atsiradimo laikas, jeigu asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitu laiku.

Aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas, yra išvardytos BPK 3 straipsnyje. Viena iš jų nurodyta šio straipsnio 1 dalies 2 punkte – jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senačiai, asmens baudžiamasis persekiojimas negali būti vykdomas. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas siejamas su asmens pripažinimu kaltu ir nuosprendžio priėmimu (BK 95 straipsnis). Taigi baudžiamojo proceso įstatymo formuluotė senaties terminą sieja su draudimu pradėti arba tęsti baudžiamąjį procesą ir reikalavimu jį nutraukti suėjus senaties terminui, o baudžiamasis įstatymas – su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį.

Esant BPK 3 straipsnio 1 dalies 2–9 punktuose numatytoms aplinkybėms, tarp jų ir suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminams, nebegali būti priimtas ne tik apkaltinamasis, bet ir išteisinamasis nuosprendis (kasacinė byla Nr. 2K-343/2013), galimas tik vienas sprendimas – nutraukti bylą.

Nagrinėjamojoje byloje E. Ž. kaltinamas tuo, kad 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrais veiksmais, suklastoję automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M. ir tokiu būdu automobilį pardavė pastarajam asmeniui už 44000 litų, t. y. padarė nusikalstamą veikas, numatytą BK 300 straipsnio 1 dalyje

Vadovaujantis BK 11 straipsnio 3 dalies nuostatomis, BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai priskiriami nesunkių nusikaltimų kategorijai, nes už juos baudžiamajame įstatyme numatyta didžiausia bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo.

Pagal BK 95 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus ar nesunkus tyčinis nusikaltimas, todėl ši bylos dalis nutrauktina suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys 2K–7-84/2012, 2K-93/2013, Nr. 2K-373/2013).

Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai.

E. Ž. kaltinamas tuo, kad pasisavino didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2006 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmė S. L. priklausantį automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pažadėdamas parduoti už 38500 litų bei pinigus perduoti R. L. (S. L.), tačiau 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, veikdami bendrais veiksmais, suklastoję automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M. ir tokiu būdu automobilį pardavė pastarajam asmeniui už 44000 litų, kurių S. L. negrąžino ir juos pasisavino.

E. Ž. neigia paėmęs iš R. L. ar S. L. automobilį „BMW 320D“. Jis nurodo, kad R. L. suvedė su E. B., kuris vertėsi automobilių prekyba, ir tuo jo veiksmai baigėsi. Jis nesitarė su E. B. parduoti automobilį, neliepė klastoti S. L. parašo, negavo iš E. B. pinigų už parduotą automobilį.

Nei R. L., nei S. L. nuosekliai nenurodo automobilio perdavimo aplinkybių ir vietos. Jie nurodo, kad automobilis buvo perduotas ne parduoti, bet surasti pirkėją, nes nebuvo išduotas įgaliojimas automobilį parduoti. Tačiau kažkodėl automobilį išregistruoja, išima tranzitinius numerius, perduoda automobilį, jo dokumentus, atsarginius raktelius. Liudytojas E. B. automobilį pardavė, pasirašė už S. L.. Parodė, kad prieš parduodant automobilį, jis paskambino, tačiau tie žmonės negalėjo atvažiuoti priregistruoti tos mašinos, tada padarė klaidą ir pasirašė už pardavėją, kur nusižiūrėjo parašą, neprisimena. Gal buvo pateiktas to asmens pasas, tačiau tikrai neprisimena to momento. Nors automobilis buvo parduotas 2006 m., tačiau S. L. į policiją nesikreipė, o kreipėsi tik 2009 m. kai E. Ž. buvo iškelta baudžiamoji byla. Nors byloje yra ne vienas E. Ž. rašytas raštelis, tačiau nei viename iš jų nėra užsiminta apie automobilį „BMW 320D“.

Teismas, išnagrinėjęs įrodymų visumą, konstatuoja, kad neįrodyta, jog R. L. ar S. L. būtų perdavę E. Ž. automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pirkėjo suradimui, o E. Ž., veikdamas bendrininkų grupėje su E. B., automobilį būtų pardavę, o gautus pinigus neteisėtai E. Ž. pasisavino. E. Ž. dėl neteisėto S. L. piniginių lėšų pasisavinimo išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 182 straipsnio nuostatų taikymo

Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas (BK 182 straipsnis) – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Sukčiavimas objektyviai pasireiškia tokių alternatyvių veikų padarymu: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai išvengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Aptariama nusikalstama veika padaroma tik esant tiesioginei tyčiai. Tyčia sukčiavimo atveju pasireiškia tuo, kad kaltininkas suvokia turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimo panaudojant apgaulę pavojingą pobūdį ir nori panaudodamas apgaulę tokią turtinę naudą gauti.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

Apgaulei taikomas esmingumo kriterijus, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7–255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013). Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Kaip papildomi taip pat taikytini kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimo kriterijus (kai dėl skolininko veiksmų kreditoriaus galimybės atkurti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis esmingai pasunkintos) bei nukentėjusiojo atidaus ir rūpestingo elgesio kriterijus. Vadovaujantis pastaruoju kriterijumi, naudojama apgaulė turi įveikti bent minimalų protingo nukentėjusiojo elgesio lygį. Dėl to bylose, kuriose kyla baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo problema, nenustačius šių kriterijų, prioritetas teiktinas civilinėms teisių atkūrimo priemonėms (kasacinės nutartys Nr. 2K-312/2013, 2K-123/2014).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011).

Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-411/2013).

E. Ž. neneigia ėmęs iš R. L. pinigus automobilių pirkimui. R. L. norėjo automobilio „Audi Allroad“ ir paprašė rašto. Automobilio nuotraukas matė „e-pašte“, domėjosi kaina. Jis gal 50 000 litų paėmė, o R. L. reikėjo, kad būtų 100 000 litų ir surašė raštą, o jį (duomenys neskelbtini) apgavo. Du kartus vienas pats vyko į (duomenys neskelbtini). Automobilį „Mercedes Benz B180D“ raštelyje rašė, kad jau nupirkęs. Taip norėjo R. L.. Buvo palikęs R. L. rankpinigius. R. L. taip prašė ir taip parašė, kad automobilis nupirktas. Su R. L. neatsiskaitęs, bandys iš (duomenys neskelbtini) atsiimti automobilius, jei ne – pinigus gražins. Raštelius, už paimtus pinigus, rašė R. L. jis, nes nebuvo prasmės jam meluoti. R. L. epizoduose kaltinamas sukčiavimu, su tuo nesutinka, jis tik skolingas jam. Tekstus diktuodavo R. L., jis savo ranka perrašydavo, arba rašteliai jau būdavo su tekstais. Buvo su R. L. susitikę (duomenys neskelbtini). Ir R. L. sąžiningai galėtų pasakyti, kad 100 000 litų nebuvo. R. L. paprašė jis parašė tą lapą, bet to 100 000 litų nebuvo. Automobilį „Porsche 911“ pasiūlė (duomenys neskelbtini). Tos istorijos taip ir tęsiasi, duosim tą pakeisim į tą. Jis 65 000 litų iš R. L. nepaėmė. Aplinkybių nepasakys, nes R. L. aplinkybes keisdavo tai paskolos raštelį liepdavo parašyti.

R. L. parodė, kad apie 2007 m., kai atostogavo (duomenys neskelbtini), E. Ž. pasiūlė keisti į 2006 m. „Audi Allroad“. 100 000 litų reikėjo primokėti. Šio automobilio nebuvo matęs, nei internete, nei jo nuotraukų. Jis buvo remontuojamas. E. Ž. parašė jam raštelį, kad automobilis nupirktas jo vardu, idealios būklės, be techninių ar išorinių pažeidimų. Dar parašė: „Pirkimo dokumentus turiu aš – E. Ž..“ Jis jam sumokėjo 100 000 litų. Vėliau E. Ž. neva išvažiavo į (duomenys neskelbtini) parvežti automobilio, vis kažkas nutikdavo, taip viskas ir tęsėsi. E. Ž. buvo įsipareigojęs parvežti šį automobilį. Už jį yra visiškai atsiskaitęs. Šio automobilio išvis neteko matyti. Turėjo asmeninį automobilį „Porsche“. Pasijutus krizei, apie 2008 metus, nutarė jį parduoti. Sutarė, kad E. Ž. parduos šį automobilį už maždaug 20 000 eurų. E. Ž. žadėjo nupirkti kitą automobilį „Porsche 911“ iš (duomenys neskelbtini) ir atiduoti jį jam kaip skolą. Žadamo automobilio vertė buvo didesnė. Jo būtų užtekę susidariusiai skolai padengti. Davė pinigų šio automobilio parvežimo išlaidoms. Pranešime-Deklaracijoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota, kad R. L. 2008-05-13 išregistruoja automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėdamas, kad transporto priemonė ir nuosavybės teisė į ją perduota (bus perduota) užsienio gyventojui (įmonei). Trišalėje pirkimo-pardavimo konstatuojama, kad (duomenys neskelbtini), 2008-06-13 sudaroma trišalė sutartis: įmonė „(duomenys neskelbtini)“ perka, o E. Ž. parduoda automobilį „Porsche Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), įsipareigoja sumokėti 22 000 eurų iki 2008-07-13. Nurodytos sumos perdavimo metu turi dalyvauti: E. Ž., įmonė „(duomenys neskelbtini)“, R. L.. R. L. ir E. Ž. trišalėje sutartyje įvardijami kaip automobilio bendraturčiai. 2008-07-05 buvo rašytas 38 000 litų vekselis, E. Ž. vekselį rašė už skolas, bendras duotas jam sumas. Per kažkokį tai laiką E. Ž. patikėjo dideles pinigų sumas. Jį su juo suvedė skelbimas, „(duomenys neskelbtini)“. Su laiku jam kildavo dėl E. Ž. abejonės, bet jis gražiai kalbėdavo. Kilo įtarimų ir vieną dieną buvo pasirašyti rašteliai. Šiaip tai E. Ž. nedingdavo, ateidavo, bendraudavo. Jis prisipažino, kad automobilių ir pinigų nėra. Minėjo, kad jį pavedė. Duodavo E. Ž. pinigus patikėjimu, po kurio laiko jis pasirašė vekselius. Pinigai duoti automobilių pirkimui.

Teismas pažymi, kad vaizdo įrašas buvo darytas 2009-02-20, apie 18 valandą. Iš vaizdo įrašo matyti, kad I. J. ir R. L. iš anksto sumontuoja vaizdo įrašo aparatūrą, ant stalo padeda popieriaus lapus. Atvykus E. Ž., kalba tik R. L. ir I. J., reikalauja grąžinti pinigus, o jeigu jų neturi, tai kitu turtu- žeme ir pan. E. Ž. neigia pinigus pasisavinęs. R. L. teigia, kad pajungta teisėsauga, kad jam tik reikia paskambinti telefonu ir E. Ž. vakarieniaus kitur. Po liepia E. Ž. rašyti raštą. E. Ž. rašo. Po to liepia E. Ž. rašyti raštą pagal jų pateiktą pavyzdį.

Byloje nustatyta, kad tarp E. Ž. ir R. L. susiklostė civiliniai teisiniai santykiai. R. L. duodavo E. Ž. pinigus automobilių pirkimui. Automobilius R. L. matydavo interneto svetainėje, norėjo parduoti savo automobilį. Pinigus sumoka, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) esančiai įmonei, tačiau prasideda ekonominė krizė ir automobilių neatgauna. Jis, diktuojant I. J. ir R. L. ne vieną kartą rašo raštelius, neprotestuotinus paprastuosius vekselius, įsipareigoja skolą gražinti. E. Ž. nepateikė jokių tikrovės neatitinkančių duomenų I. J., siekdamas jį iš esmės suklaidinti, neslėpė jam nukentėjusiojo duotų pinigų panaudojimo. Kadangi E. Ž. R. L. prieš sandorių sudarymą nenuslėpė automobilių būklės, pasirašė raštelius apie skolą, t. y. sudarė sąlygas R. L. savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčios paimti iš R. L. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. apgaulės. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2009-04-14 R. L. kreipiasi į Šiaulių miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu supažindinti E. Ž. dėl skolų apmokėjimo pagal vekselius, o pareiškimą dėl bylos iškėlimo E. Ž. pateikia 2009-04-16. Be to E. Ž. esant Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam pateikiamas paprastasis vekselis (neprotestuotinas), kuriuo jis įsipareigoja R. L. sumokėti 255 600 litų (16 t., 123 b. l.), o tai rodo, kad R. L. tikslas neatgauti automobilius, bet susigražinti pinigus, t. y. skolos klausimą išspręsti civilinės teisės reguliuojamomis normomis. Pažymėtina, kad R. L., rašydamas pareiškimą teisėsaugos organams dėl baudžiamosios bylos iškėlimo E. Ž. (5 t., 111 b. l.) nurodo, kad tarp jo ir E. Ž. buvo sudaromi sandoriai dėl automobilių pirkimo. R. L. duodavo E. Ž. pinigus, o E. Ž. rašydavo skolos raštelius, vekselius, tokiu būdu R. L. sudaromos sąlygos savo teises apsiginti civilinio proceso tvarka.

Šioje dalyje E. Ž. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl BK 178 straipsnio nuostatų taikymo.

Pagal BK 178 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagrobė didelės vertės svetimą turtą.

BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

E. Ž. kaltinamas tuo, kad pagrobė automobilį, o būtent 2009 m. sausio 20 d. iš plovyklos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) gatvių sankryžoje, (duomenys neskelbtini), pagrobė R. L. priklausantį automobilį „Volvo S60“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012,2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. E. Ž. nurodo, jog automobilio „Volvo S60“ nepagrobė, jis buvo duotas R. L. važinėtis, R. L. nebuvo jam už jį sumokėjęs, prašė perrašyti, kaip užstatą. R. L. parodė, kad E. Ž. reikalavo atiduoti skolą. Todėl E. Ž. davė jam naudotis automobilį „Volvo S60“. Reikalavo, kad automobilis būtų perrašytas jo vardu. E. Ž. atvežė pirkimo pardavimo sutartį su parašu, pasakė, kad užpildytų ją jis pats E. Ž. sumokėjo 50 000 litų, o ne automobilio savininkei. Pirkimo sutartyje užfiksuota, jog automobilį „Volvo S60“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) 2007-02-02 įgijo J. L.. 2008-12-09 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje nėra automobilio „Volvo S60“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) pardavėjos J. L. parašo. 2009-01-20 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir 2010-07-30 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje įrašus (2009-01-20, (duomenys neskelbtini) J. L., „Volvo S60“, (duomenys neskelbtini), juoda, J. L.) parašė ne J. V., o kitas asmuo. Rašte E. Ž. įsipareigoja iki 2009-03-25 18 val. išduoti R. L. automobilį „Volvo S60“. Rašte nenurodyta kur ir kada jis surašytas, kopija nepatvirtinta.

Byloje nepateikta jokių įrodymų patvirtinančių, kad automobilis Volvo S60“ VIN Nr. (duomenys neskelbtini) buvo R. L. nuosavybė, todėl nėra nusikalstamos veikos objekto. Be to byloje nesurinkta įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad E. Ž. automobilį „Volvo S60“ savavališkai paėmė iš plovyklos ir jį pagrobė.

Kaltinimas E. Ž. šioje dalyje paremtas vien spėlionėmis ir prielaidomis, o neesant tiesioginių kaltės įrodymų apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas. E. Ž. pagal BK 178 straipsnio 3 dalį išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad pasisavino jam patikėtą didelės vertės svetimą turtą, o būtent: 2008 metų pavasarį ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. T. automobilį „Toyota Land Cruiser“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 92 000 litų vertės, priklausantį „(duomenys neskelbtini)“, naudojamą UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurį pažadėjo parduoti, tačiau nei pinigų už parduotą automobilį, nei automobilio negrąžino, tuo padarydamas UAB „(duomenys neskelbtini)” 92 000 litų dydžio turtinę žalą,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2012-03-06 teismo posėdyje parodė, kad automobilio „Toyota Land Cruiser“ jis nepasiėmė, jo nepirko ir nepardavė, juo niekada nevažiavo. Su UAB „(duomenys neskelbtini)“ savininku matydavosi, kai žaisdavo tinklinį trečiadieniais. Vieną kartą nuvežė jo prašymu kažkokius dokumentus į įmonę „(duomenys neskelbtini)“. Tai visi santykiai. Automobilio numeriai ne pas jį rasti. Nežino kur rasti numeriai. Su A. Š. neturėjo jokių santykių dėl automobilių pardavimo ir dėl to automobilio nebendravo, juolab, kad nebuvo išmokėtas lizingas. Pažįsta B. I.. A. Š. paprašė jo, o jis paprašė B. I., kad automobilį užsiregistruotų savo vardu. A. P. jam paskolino pinigų. Automobilių dokumentus laikydavo pas A. P., nes jis ir darbe, ir namie turėjo seifą. Kartais jo paprašydavo garaže palaikyti automobilį, nes buvo signalizacija. „Toyota Land Cruiser“ automobilis buvo V. D. nupirktas. Automobilis nei jo, nei A. P..

Nukentėjusysis S. T. teismo posėdžio metu parodė, kad su kaltinamuoju E. Ž. yra pažįstami, kartu sportuodavo, verslo ryšiai jų nesiejo. Visa tai vyko prieš du su virš metų. Pas E. Ž. buvo įmonei priklausantis automobilis „Toyota Land Cruiser“, kurį jis turėjo suremontuoti ir parduoti. Tai neįvyko, iš automobilio liko tik numeriai. A. Š. buvo jam skolingas 20 000 litų, prašė, kad jis jam grąžintų, nes jam prireikė šitų pinigų. Jis niekaip negalėjo ilgesnį laiką jų grąžinti. Po to jis pasakė, kad su kolega turi nupirkę automobilį, bet negali jo greitai sutvarkyti ir parduoti. O jei jis jį nupirktų, taip jis atiduotų skolą, o paskui, sutvarkę tą automobilį, galėtų jį parduoti. Kadangi tokios pinigų sumos jis neturėjo, automobilį pirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, ėmė paskolą iš banko. Šį automobilį įsigijo lizingu už 92 000 litų. Šio sandorio metu A. Š. su juo atsiskaitė ir pasakė, kad yra problemos dėl detalių, nes jų reikia laukti 2 – 3 mėnesius. Automobilis buvo paimtas remontuoti. Kadangi jo įsigyti nenorėjo, tai į tą klausimą labai nesigilino. Tik žino, kad buvo atlikta visa tai, kas priklauso, kad atitiktų lizingo sutarties reikalavimus: automobilio žymėjimas, signalizacija. Automobilis buvo įregistruotas. Laukė, kada jis bus suremontuotas ir parduotas. Praėjus 3 mėnesiams, pradėjo „spausti“, jis asmeniškai skambino A. Š. ir klausė, kodėl nevyksta pardavimas. Atvykęs A. Š., kartu jiems sėdint, garsiu ryšiu skambino E. Ž. ir klausė, kokia situacija, kur yra automobilis. Jam atsakė, kad automobilis dar tvarkomas. Taip viskas tęsėsi, kol sužinojo, kad E. Ž. sulaikytas. Padaryta 92 000 litų žala. Automobilis buvo pirktas iš B. I.. Buvo paimta 55 0000 litų paskola iš banko automobilio pirkimui. Jis pats nedalyvavo, nes jis buvo perkamas neasmeniškai, tik, kad susigrąžinti skolą. Negali atsakyti į kurią sąskaitą ir kiek pinigų buvo pervesta, bet viskas buvo padaryta taip, kaip priklauso. Kam perdavė pinigus bankas pinigus, negali pasakyti. Pardavę automobilį, būtų gavęs visą sumą, tai būtų padengę visą lizingo sumą, nes lizingo mažesnė suma – 55 000 litų. Iš esmės sandoris buvo skirtas padengti lizingą ir atsiimti skolą.

Po sandorio sudarymo, anot A. Š., automobilis buvo pas E. Ž.. Tai suprato ir iš ne kartą vykusių telefoninių pokalbių tarp A. Š. ir E. Ž., jam girdint. Po sandorio matė automobilį prie savo ofiso. Jei neklysta, juo buvo atvykęs E. Ž. paimti kažkokių trūkstamų dokumentų. Šiuo metu UAB „(duomenys neskelbtini)“ nėra visiškai atsiskaičiusi su banku, mėnesinė įmoka yra 1700 litų. Parašymas bankui buvo pagal komercinį pasiūlymą, kurį suteikė A. Š. su E. Ž. pagalba. Su automobilio pardavėju atsiskaitė per A. Š.. Kai davė A. Š. pinigus buvo dviese pas jį kabinete, daugiau nieko nebuvo. E. Ž. nebuvo, jam pinigų nedavė.

A. Š. jam sakė, kad turi tam tikrų finansinių reikalų su E. Ž.. Dėl problemų su automobiliu kreipėsi į A. Š., o ne į E. Ž., nes nebuvo įmanoma jo „pagauti“. Automobilį prisiregistravo padedant E. Ž.. Viską tvarkė E. Ž., tik dokumentuose pasirašė UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas G. M.. Jis pats nedalyvavo. Automobilį pardavė ne E. Ž..

Nukentėjusysis S. T. 2012-03-06 papildomai apklausiamas teismo posėdyje parodė, kad automobilis „Toyota Land Cruiser“ buvo pirktas iš B. I.. Paėmė paskolą apie 55 000 litų iš „(duomenys neskelbtini)“, kad galėtų nupirkti šį automobilį. Automobilis buvo registruotas bankui. A. Š. buvo jam asmeniškai skolingas 20 000 litų. Jis žadėjo, pardavus šį automobilį, grąžinti skolą. Automobilį pardavimui reikėjo remontuoti. Jį paėmė A. Š. ir perdavė E. Ž.. Perduodant A. Š. automobilį E. Ž. nematė. A. Š. perdavė ir automobilio dokumentus, kad sutvarkytų ir paruoštų pardavimui. A. Š. sakė, kad automobilį sutvarkyti perdavė E. Ž.. Jis prie jo po mėnesio skambino E. Ž., klausė, kur yra automobilis. Jis girdėjo, nes buvo įjungtas garso ryšys. E. Ž. pasakė, kad automobilis išvarytas į (duomenys neskelbtini), ten stovi pardavime. Kai A. Š. skambino, jis iš balso atpažino E. Ž.. Iki to, su E. Ž. susitikdavo tik sporto salėje ar mieste, ar pas A.. Jis E. Ž. nedavė nei pinigų, nei automobilio.

Liudytojas B. I. teismo posėdyje parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta seniai. Kelis kartus su juo važiavo tinklinį žaisti. E. Ž. paprašė, kad jis savo vardu užregistruotų automobilį. Paties automobilio „Toyota“ nematė buvo tik automobilio dokumentai. Kadangi jam tuo metu buvo 17-18 metų, buvo reikalingi pinigai, todėl sutiko savo vardu užregistruoti keletą automobilių. E. Ž. jam už automobilio priregistravimą mokėjo po 200 Lt, nors tiksliai nepasakys. Kadangi jam pinigus mokėjo, tai jis ir pasirašydavo, kur E. Ž. parodydavo. Kiek pasirašė dokumentų, negali tiksliai pasakyti. Žino, kad jam sakė užregistruoti savo vardu automobilį „BMW“. Po to taip sutapo, kad išvyko dirbti į (duomenys neskelbtini) ir buvo pasakyta, kad su pinigais dingo. Grįžęs iš (duomenys neskelbtini) pats nuėjo į policiją, nes sužinojo, jog yra ieškomas. Policijoje parodė jam kažkokius dokumentus, sakė, kad „čia viskas yra ant jo“. Po to nuėjo į (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės prokuratūrą, klausė ką jam daryti, pasakė, kad reikia kažkiek susimokėti, jis susimokėjo. Nelabai suprato kas vyko ir dėl ko. Teismo jokio nebuvo.

Dėl automobilio „Toyota Land Cruiser“ pasirašė kažkokius dokumentus. Prisimena, kad kažkokius dokumentus buvo pasirašęs netoli laisvalaikio centro „(duomenys neskelbtini)“ esančios įmonės kontoroje. To automobilio nematė ir į VĮ „Regitra“ registruoti automobilio nevyko. Kažkada iš (duomenys neskelbtini) esančio banko „(duomenys neskelbtini)“ E. Ž. prašymu ėmė pinigus. Nuimant pinigus E. Ž. buvo šalia jo. Paėmęs pinigus iš karto juos perdavė E. Ž.. Daug pinigų buvo, o kiek tiksliai, neprisimena.

2010-07-09 reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokole (7 t., 120-122 b. l.) užfiksuota, jog S. T. pateikė automobilio „Toyota Land Cruiser“ registracijos dokumentus.

Kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) (7 t., 144-145 b. l.) užfiksuota jog B. I. 2008-11-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ už automobilį „Toyota Land Cruiser“ sumokėjo 53 000 litų.

Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes.

Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar buvusio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Neatlygintinas svetimo turto, turtinės teisės pasisavinimas reiškia, kad kaltininkas šį turtą pasisavina, neatlygindamas jo vertės ar atlygindamas aiškiai neteisingai. Turto pasisavinimas, numatytas BK 183 straipsnyje, yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise) taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita (kasacinės nutartys 2K–7-84/2012, 2K-93/2013, Nr. 2K-373/2013).

Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą.

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012,2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ lizingo būdu už 90 000 litų įsigyja automobilį „Toyota Land Cruiser“, kurį perdavė A. Š., kad jis automobilį suremontuotų ir parduotų. A. Š. buvo S. T. skolingas 20 000 litų. A. Š., kartu jiems sėdint, garsiu ryšiu skambino E. Ž. ir klausė, kokia situacija, kur yra automobilis. Jam atsakė, kad automobilis dar tvarkomas. Taip viskas tęsėsi, kol sužinojo, kad E. Ž. sulaikytas. Padaryta 92 000 litų žala. Automobilis buvo pirktas iš B. I. lizingo būdu. Jis pats nedalyvavo, nes jis buvo perkamas neasmeniškai, tik, kad susigrąžinti skolą. Negali atsakyti į kurią sąskaitą ir kiek pinigų buvo pervesta, bet viskas buvo padaryta taip, kaip priklauso. Kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuota jog B. I. 2008-11-20 UAB „(duomenys neskelbtini)“ už automobilį „Toyota Land Cruiser“ sumokėjo 53 000 litų.

Kaltinimai E. Ž. neteisėtai pasisavinus jam patikėtą automobilį „Toyota Land Cruiser“, grindžiami nenuosekliais nukentėjusiojo S. T. parodymais, kad jis automobilį perdavė A. Š., kuris turėjo tą automobilį parduoti. E. Ž. neigia, kad automobilį „Toyota Land Cruiser“ A. Š. būtų jam perdavęs, o jis tą automobilį būtų kam nors pardavęs.

Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad automobilis buvo perduotas E. Ž., o jis būtų šį turtą neteisėtai pasisavinęs. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, kad automobilis „Toyota Land Cruiser“ buvo perduotas E. Ž. žinion, o jis būtų tą automobilį neteisėtai pasisavinęs, todėl E. Ž. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas A. N. perduoti jo žinioje esančius automobilius „Škoda Roomster“, „Land Rover Discover“, „Toyota Corolla Verso“, „Nissan Navara“ už „Škoda Roomster“ bei „Land Rover Discovery“ nurodydamas avansu pervesti po 2000 eurų (6905,6 litų), už „Toyota Corolla Verso“ pervesti 6920 litų, už „Nissan Navara“ 4000 eurų (13811,2 litų), bei iš anksto žinodamas, jog automobiliai nebus pristatyti pirkėjai, tokiu būdu viso apgaulės būdu pasisavino A. N. priklausančius 34542,4 litus,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2011-09-5 teismo posėdyje parodė, kad jis 2007 m. dirbo IĮ „(duomenys neskelbtini)“. Internete buvo įdėtas skelbimas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kad parduodamas automobilis. A. N. jam paskambino, nes norėjo pirkti automobilį. Dabar tiksliai neprisimena, kokį automobilį ji nupirko. Po to automobilio pirkimo jis su A. N. pradėjo bendrauti. Ji nupirko gal apie 10-20 automobilių. Buvo įdėtas jo skelbimas, kad parduodamas automobilis „Škoda Roomster“. A. N. davė 2000 eurų avansą už automobilį. Automobilio pardavimas vykdavo taip: (duomenys neskelbtini) vadybininkai atsiųsdavo į e-laišką su automobilio nuotraukomis ir jie tas nuotraukas įdėdavo į internete esantį puslapį. (duomenys neskelbtini) gana ilgai trukdavo automobilių dokumentų tvarkymas, apie 2 mėnesius, jis visada paduodavo už automobilius užstatą. Po 3 mėnesių A. N. pasiūlė pirkti automobilį „Land Rover Discovery“. Buvo parodytos jai to automobilio nuotraukos. Tie automobiliai faktiškai stovėdavo (duomenys neskelbtini) esančiose aikštelėse. Jis buvo nuvažiavęs į (duomenys neskelbtini) ir matė automobilį „Land Rover Discovery“. Už šį automobilį paėmė 2000 eurų užstatą ir tuos pinigus padavė (duomenys neskelbtini) atstovui. Buvo susitarta, kad per 3 mėnesius sutvarkys dokumentus ir automobilį pristatys A. N.. Tačiau (duomenys neskelbtini) bankas nebedavė tų automobilių, nes bankrutavo, todėl ir nepristatė A. N. to automobilio. Po to, dar pasiūlė A. N. pirkti automobilį „Toyota Corolla“, kuris buvo iš kitos (duomenys neskelbtini) įmonės. Už šį automobilį paėmė 2000 eurų avansą. Tačiau vėl buvo panaši situacija, įmonė bankrutavo ir liko jai skola. Vėliau jiems pasiūlė automobilį „Nissan Navara“ ir tą automobilį pasiūlė pirkti A. N.. Šis automobilis buvo pasiūlytas tuo metu, kai laukė tų automobilių, dėl kurių buvo tartasi anksčiau. Už automobilį „Nissan Navara“ buvo paimtas 4000 eurų avansas. A. N. pirko automobilį „Škoda Roomster“. Iš viso už automobilius ji buvo padavusi apie 10 000 eurų. Po 2–3 mėnesių bendravimo, jis važiavo į (duomenys neskelbtini) ir prieš vykdamas paskambino A. N., jai pasakė, kad tie pinigai (duomenys neskelbtini) ir automobiliai „kabo“ ir jis negali paimti nei pinigų, nei automobilių. Jis pats paprašė jos parašyti skolos lapelį 10 000 eurų. Ji neturėjo jokių pretenzijų, pati sutiko, tik pareikalavo grąžinti tuos pinigus. Po kiek laiko tuos pinigus jai pradėjo grąžinti. Prieš pasirašant skolos lapelį, jai buvo pasakyta, kad tų automobilių gali nebūti, gali būti, kad įvyko apgavystė. Tarp jo ir A. N. buvo parašyta paprasta sutartis, kad tai buvo paskolos pinigai. Jis matė (duomenys neskelbtini) automobilius „Toyota Corolla Verso“, „Nissan Navara“.

Tuo metu, kai buvo perkami automobiliai A. N., IĮ „(duomenys neskelbtini)“ buvo bankrutavusi. Todėl automobilius pirkdavo iš savo pinigų, t. y. įnešdavo į įmonę savo pinigus ir jis atsakingas už tuos pinigus buvo. IĮ „(duomenys neskelbtini)“ imdavo mokestį 150 Lt už tai, kad įtraukdavo į sąrašą ir padarydavo automobilio pirkimą-pardavimą. Jokių duomenų nėra, kad IĮ „(duomenys neskelbtini)“ yra davęs jam pinigus Prieš suėmimą A. N. buvo gražinęs apie 4000 Lt.

Iš kokių (duomenys neskelbtini) įmonių A. N. buvo perkami automobiliai, neprisimena. Prisimena tik tas aikšteles, kuriose tie automobiliai buvo laikomi. (duomenys neskelbtini) yra pateikęs prašymą, kad surastų visus duomenis apie tas aikšteles, buvusių vadybininkų, su kuriais bendravo, duomenis.

Buvo žodiniai susitarimai su (duomenys neskelbtini) automobilių pardavėjais dėl automobilių pirkimo pardavimo. Pirma įnešdavo pinigus į bankus už tuos automobilius, tada bankai išrašydavo pavedimus. Taip (duomenys neskelbtini) būdavo perkami automobiliai. Atveži grynus pinigus, sumoki juos už automobilį. Pinigų panaudojimas liko (duomenys neskelbtini), tuos pinigus ne savo tikslams panaudojo. (duomenys neskelbtini) nei automobilių, nei pinigų jam negrąžino.

Nukentėjusioji A. N. teismo posėdyje parodė, kad kaltinamąjį E. Ž. pažįsta iš skelbimų „(duomenys neskelbtini)“. Buvo įdėtas skelbimas dėl „Renault Megane“, 2005 m. Paskambino E. Ž., kuris, sakė, kad galima automobilį rezervuoti. Pervedė į asmeninę sąskaitą 200 eurų. Po poros savaičių E. Ž. automobilį atgabeno. Po to buvo sumokėta likusi suma. Į jos elektroninį paštą buvo atsiunčiamos nuotraukos, po to bendraudavo telefonu. Žiūrėdama kompiuteryje tas nuotraukas, kalbėdavo su E. Ž. telefonu. Kartais būdavo dokumentai tuo pačiu metu, kai pristatydavo automobilį, o kartais – ne. Dokumentai būdavo IĮ „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Pusantrų metų prekyba automobiliais vyko sklandžiai. Vieną automobilį atvežė, kitą atvežė, tokiu būdu atsirado pasitikėjimas. Buvo žadama parduoti 3 automobilius. Už automobilį „Škoda Roomster“ jos sutuoktinis E. Ž. padavė 2000 eurų grynais prie parduotuvės „Šilas“. E. Ž. pasakė, kad greit nebus, tik po 2 mėnesių. Už automobilį „Land Rover Discover“ iš sesers sąskaitos pervedė pinigus – 2000 eurų, už automobilį „Toyota Corolla Verso“ – 2000 eurų grynais, už automobilį „Nissan Navara“ buvo duota 4000 eurų grynais (duomenys neskelbtini) prie „(duomenys neskelbtini)“ asmeniui, kurio nei vardo, nei pavardės nežino. Vėliau E. Ž. aiškino, kad dar dokumentų nėra, reikia laukti. Po to pradėjo nebekelti telefono. E. Ž. buvo mačiusi 3–4 kartus, daugiausia bendravo telefonu. Paskutinį kartą su E. Ž. susitiko 2008 m. Jis jai parašė paskolos raštelį dėl 10500 eurų. Pasakė, kad tų mašinų nebebus, ir žadėjo po truputį pinigus atiduoti. Po paskolos raštelio surašymo su E. Ž. daugiau nebuvo susitikę. Telefonu bendravo, žadėjo grąžinti. Prieš suėmimą, apie 2009 m. pabaigą pradėjo įkyriai prašyti, skambinėti. Tada arba nekeldavo, arba atmesdavo, suprato, kad vengia. Automobiliui „Škoda Roomster“ dar pirko detalių už 500 eurų. Jos yra pas ją. Po paskolos raštelio pasirašymo E. Ž. pervedė jai 3000 litų. Paskolos raštelį pasiūlė pasirašyti pats E. Ž., nesakė, kad pinigų neatiduos.

2010-02-17 daiktų, dokumentų pateikimo protokole (5 t., 87-88 b. l.) užfiksuota, jog nukentėjusioji A. N. tyrimui pateikė E. Ž. parašytą skolos raštelį. Paskolos raštelyje užfiksuota, kad 2008-05-21 E. Ž. iš A. N. pasiskolina 10 500 eurų.

Civiliniame ieškinyje (11 t., 173-174 b. l.), kurį pateikė 2011 m. vasario 7 d. A. N. nurodo, kad E. Ž. jai grąžino 4000 litų, todėl prašo priteisti 32 330 litų.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą baudžiamąja prasme, yra apgaulės panaudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus, ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apgaulė sukčiavimo atveju turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-387/2009, 2K-538/2010, 2K-7-255/2012, 2K-161/2013, 2K-179/2013).

Pažymėtina, kad sukčiavimas gali pasireikšti ir nukentėjusįjį apgaule įtraukiant į jam nenaudingą sandorį ir taip užvaldant svetimą turtą. Teismų praktikoje tais atvejais, kai vertinama veika, susijusi su nukentėjusiojo įtraukimu į jam nenaudingą sandorį, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį, laikoma tai, kad kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiajam apsisprendžiant dalyvauti jam žalingame sandoryje, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pavyzdžiui, be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-224/2008, 2K-78/2009, 2K-133/2010, 2K-81/2011).

Šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – apgaulė turi būti nustatoma visais atvejais kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį. Teismų praktikoje išskiriami šie apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-335/2010, 2K-411/2013).

Byloje nustatyta, kad A. N. ir E. Ž. eilę metų siejo verslo santykiai. E. Ž. pasiūlydavo pirkti automobilius, juos pristatydavo, o A. N. nupirkdavo. Tai tęsėsi iki 2008 m. Po to E. Ž. pasiūlydavo automobilius, A. N. sumokėdavo užstatą, kurį E. Ž. pervesdavo (duomenys neskelbtini) esančioms firmoms. Prasidėjus ekonominei krizei, kurios nei E. Ž., nei A. N. negalėjo numatyti, automobilių verslas ėmė strigti. Matydamas, kad negalės dėl objektyvių priežasčių A. N. pristatyti automobilių, E. Ž. susiranda I. N., jie kartu suskaičiuoja kiek E. Ž. skolingas ir surašo paskolos raštelį, dalį skolos grąžina iki baudžiamosios bylos iškėlimo. E. Ž. sudarė sąlygas A. N. savo teises apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčios paimti iš A. N. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. jo apgaulės siekiant pasisavinti svetimą turtą.

Šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Be to E. Ž. kaltinamas tuo, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, žadėdamas D. T. perduoti jo žinioje esančius automobilius „VW Beetle“, „Ford Transit“, „BMW 318“ už juos paėmė 37950 litų, žadėdamas transporto priemones pristatyti iki 2008-10-18, tačiau susitarimo iki šiol neįvykdė, tokiu būdu viso apgaule pasisavino D. T. priklausančius 37950 litų,

tai yra kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Kaltinamasis E. Ž. 2011-09-05 teismo posėdyje parodė, kad asmeniškai D. T. nepažinojo. Jos vyrą, V. T., tuo metu pažinojo. Su V. T. susipažino 2000 metais. V. T. tiesiai iš (duomenys neskelbtini) pirkdavo automobilius. 2003 metais iš D. T. pasiskolino apie 10 000 dolerių. Pasiskolintus pinigus automobilių prekybai panaudojo. Tuo metu nebuvo rašoma, kad skolinosi pinigus automobilio pirkimui, buvo paprasčiausiai skola, už kurią iki 2008 metų buvo mokami sutarti procentai - 500 litų kas mėnesį, Kiekvieną mėnesį atveždavo pinigus už skolą, tuos pinigus paduodavo jos vyrui V., arba jos vyro broliui, kuris ten dirbdavo. O iš kur tie automobiliai atsirado, nežino, jie tikrai yra ne jo. Iki 2008 m. mokėjo už skolą 500 litų, o po 2008 m. mokėjo 200–300 litų mažiau, kadangi trūko pinigų, todėl 2008 metais D. T. pati paprašė perrašyti skolos lapelį ir tas lapelis buvo perrašytas.

Nesiūlė D. T. 2003 m. pirkti trijų automobilių. Iš jos pasiskolino 11000 eurų. Su D. T. pradėjo bendrauti 2008 m. Iki to laiko nebendravo, o bendravo su jos vyru V. T..

Jeigu būtų pateikęs automobilių registracijos dokumentus kaip užstatą, tai D. T. būtų įrašiusi į skolos lapelį. Tačiau jokių dokumentų nepateikė.

D. T. nenorėjo, kad 11 000 eurų grąžintų, o norėjo, kad kiekvieną mėnesį mokėtų procentus. Jį tokios sąlygos tenkino. Mano, kad D. T. parašė pareiškimą dėl to, kad kai jį suėmė, jis negalėjo tenkinti susitarimo.

Nukentėjusioji D. T. teismo posėdyje parodė, kad 2003 m. E. Ž. buvo pažadėjęs parvežti automobilius iš (duomenys neskelbtini). Tas pažadas tęsėsi ilgą laiko tarpą. Automobilių markės keitėsi. Iš pradžių buvo vieni, po to kiti. Buvo žadami kiti automobiliai, nes anų jau nebėra. Jis aiškino, kad iškilo nesklandumų ir siūlė kitus automobilius. Galiausiai 2008 m. buvo palikti tokie automobiliai: „VW Beatle“, „Ford Transit“, „BMW 318“. Žadėjo parvežti visus automobilius iš karto. Prieš 2003 m. jos vyras buvo pirkęs iš jo keletą automobilių. E. Ž. buvo duota pinigų suma, 37950 litų. Kai nenupirko automobilių, žadėjo gražinti pinigus. Pinigų negražinus vėl žadėjo nupirkti automobilius, pamačiusi, kad pinigų negražins ir automobilių nenupirks ji kreipėsi į advokatus. Ruošėsi paduoti į teismą. E. Ž. perspėjo, jis žadėjo pinigus gražinti. Tas pažadas tęsėsi apie pusę metų. Kol pamatė laikraštyje skelbimą apie jo sukčiavimą. Paskolos raštelis buvo surašytas 2003 m. Po to tas skolos raštelis buvo panaikintas ir parašytas naujas 2008 m. E. Ž. pateikė minėtų trijų automobilių dokumentus. Nežino kokie tai dokumentai, lygtai tranzitiniai, jų kopijos prisegtos prie bylos. Civilinis ieškinys yra 37950 litų.

Dėl civilinio ieškinio iš pradžių buvo kreiptasi, bent jau taip jai sakė advokatas, tačiau jis žodžio nesilaikė ir ji pamačiusi, kad nėra kreiptasi tada pati kreipėsi į prokuratūrą ir parašė pareiškimą.

Automobilių niekada nematė, tik būdavo dokumentai. Duodant pinigus automobilių dokumentų nematė. E. Ž. sakė, kad yra tokie automobiliai, buvo paskaičiuota kiek jie maždaug kainuoja. Ir tą sumą jam padavė. Apie tai E. Ž. kalbėdavo su jos vyru, o vyras jai pasakydavo ir jie nutardavo ką daryti. E. Ž. nurodė, kad tie automobiliai yra (duomenys neskelbtini). Jis sakė, kad yra (duomenys neskelbtini) geri variantai, jiems nupirkti jis neturi pinigų. Todėl jie turėjo duoti iš anksto pinigus. Pinigus davė su tikslu, kad parvežtų automobilius. Tai ne užstatas, buvo sutarta, kad tuos automobilius E. Ž. turi jiems parvežti, Juolab, kad buvo iš jo pirkę.

Neprisimena, kokius automobilius jie pradžioje buvo užsakę. Jie buvo davę visą sumą tiek kiek būtų tie automobiliai kainavę. Paskolos raštelyje automobiliai nėra įrašyti, todėl, kad automobiliai keitėsi. Paskolos raštelyje yra nurodyta tik, kad jie skolina pinigus E. Ž., nėra nurodyta, kad pinigai skirti automobiliams pirkti.

Byloje esančiame paskolos raštelyje (7 t., 165 b. l.) konstatuota, kad E. Ž. pasiskolina iš D. T. 11 000 eurų arba 37 950 litų, kuriuos įsipareigoja grąžinti nuo 2008-05-18 iki 2008-10-18.

Kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teismų praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys Nr. 2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-7-251/2013, 2K-7-262/2013, 2K-123/2014).

Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas taip pat ir civilinių sutarčių, iš kurių viena yra paskolos sutartis, pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu turtas įgyjamas teisėtai, t. y. sutarties sudarymo metu šalims išreiškus savo tikrąją valią. Vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai vertinama veika susijusi su tam tikros sutarties sąlygos pažeidimu, turtinės prievolės nevykdymu, apie baudžiamąjį teisinį pažeidimo pobūdį turi būti sprendžiama vertinant tai, ar kaltinamo asmens naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje, ar kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, jog nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų apsunkintas, pvz.: sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-123/2014, 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2K-851/2001 ir kt).

BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Baudžiamosios atsakomybės pagrindas – nusikalstamos veikos sudėties buvimas kaltinamo asmens veiksmuose (BK 2 straipsnio 4 dalis). Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma. Iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo kyla draudimas grįsti nuosprendį abejonėmis. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms; kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo) (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012,2K-177/2009).

BPK 301 straipsnio 2 dalis nustato reikalavimus apkaltinamajam nuosprendžiui, kai jis yra grindžiamas nukentėjusiojo parodymais. Įstatymas reikalauja, kad apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik nukentėjusiojo parodymais, jei juos patvirtina kiti įrodymai. Kaltinimas šiame epizode išimtinai grindžiamas nukentėjusios D. T. parodymais, kad E. Ž. žadėjo perduoti jo žinioje esančius automobilius „VW Beetle“, „Ford Transit“, „BMW 318“, duodant E. Ž. pinigus ji tų dokumentų nematė. Vienas raštelis buvo surašytas 2003 m., kitas 2008 m. E. Ž. neigia žadėjęs D. T. nupirkti minėtų automobilių. Jis nurodo, kad 2003 m. buvo paėmęs iš D. T. pinigus, kas mėnesį mokėjo palūkanas, o 2008 m. pablogėjus finansinei padėčiai raštelis buvo perrašytas. Byloje esančiame raštelyje nurodyta, kad E. Ž. iš D. T. pasiskolina 11 000 eurų.

Kadangi E. Ž. ir D. T. sieja paskoliniai (civiliniai teisiniai) santykiai, D. T. savo teises gali apginti civilinėmis teisinėmis priemonėmis, todėl teismas konstatuoja, kad byloje nenustatyta E. Ž. tiesioginės tyčios paimti iš D. T. pinigus iš anksto žinant, kad jie nebus gražinti t. y. siekio apgaulės būdu pasisavinti svetimą turtą.

Šioje dalyje E. Ž. išteisintinas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl civilinių ieškinių

Atsižvelgiant į tai, kad E. Ž. dėl dalies jam inkriminuotų veikų išteisintinas, nes jo veiksmuose nėra nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių, kita dalis bylos nutrauktina dėl apkaltinamojo nuosprendžio senaties, todėl vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu nukentėjusiųjų L. Š., R. M., R. L., S. L., A. N., A. P., I. J., S. T., A. N., A. G., E. Š., D. T., N. G., civilinių ieškovų UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, IĮ „(duomenys neskelbtini)“ civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėtais.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis išdėstytu ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 297-298 straipsniais, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, 307 straipsnio 4 dalimi teismas,

nusprendžia:

baudžiamosios bylos dalį, kurioje E. Ž. kaltinamas pagal: BK 300 straipsnio 1 dalį (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, sutartį pateikė - realizavo R. Ss.); BK 300 straipsnio 1 dalį (nenustatytoje vietoje suklastojęs transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį bei įgaliojimą, uždėjęs netikrą įmonės „(duomenys neskelbtini)“ antspaudą, pasirašęs už įmonės „(duomenys neskelbtini)“ savininkę R. A., sutartį ir įgaliojimą pateikė – realizavo S. S.); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku bei vietoje apgaule išviliojo iš A. P. 9000 eurų (31075,2 litų); pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (kaip užstatą, įsipareigojimą A. P. palikdamas - realizuodamas žinomai netikrą automobilio registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Mitsubishi Montero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini) bei automobilio „BMW 320“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus Nr. (duomenys neskelbtini)); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 4500 eurų (15537,6 litų); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, išviliojo iš A. P. 9000 eurų (31075,2 litų) ); pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (pateikė – realizavo žinomai suklastotą dalinai užpildytą 2008-12-12 transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį tarp V. M. ir A. P.); pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (iš A. G. bei E. Š. paėmė pinigus skirtus remontui – 7000 eurų (24169,6 litų), kuriuos pasisavino, automobilio nesuremontavęs); pagal BK 300 straipsnio 1 dalį (suklastojęs automobilio pirkimo – pardavimo sutartį pažymą – sąskaitą, serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), o būtent suklastoję automobilio savininkės S. L. parašą, ją pateikė R. M.), nutraukti suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Išteisinti E. Ž. pagal: BK 183 straipsnio 2 dalį (pardavęs automobilį „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini) be įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovės R. A. žinios bei įgaliojimo, laikotarpyje nuo 2008-01-25 iki 2008-06-27 imtinai, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje už 70 000 litų, pasisavino gautas lėšas, kurių neįnešė į įmonės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą, tuo padarydamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 70 000 litų dydžio turtinę žalą); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (pardavęs automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) be įmonės „(duomenys neskelbtini)“ vadovės R. A. žinios bei įgaliojimo, laikotarpyje nuo 2007-11-30 iki 2009-02-27 imtinai, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje už 40 000 litų ir pasisavinęs gautas lėšas, kurių neįnešė į įmonės IĮ „(duomenys neskelbtini)“ kasą, tuo padarydamas IĮ „(duomenys neskelbtini)“ 40 000 litų dydžio turtinę žalą); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – sukčiavo, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikdamas A. P. automobilio „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos dokumentus, užvedimo raktelį bei patį automobilį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 107 000 litų); pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (automobilio „Mercedes Benz E320“ pagrobimas, padarant A. P. 50 000 litų dydžio turtinę žalą); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą – sukčiavo, pasinaudodamas pasitikėjimu, apgaule, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, pateikęs A. P. pasiūlymą pirkti automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) už 16 000 eurų (55244,8 litų), nurodydamas, jog niekas neturi teisių bei pretenzijų į objektą, žinodamas, jog automobilis nuosavybės teise priklauso IĮ „(duomenys neskelbtini)“, A. P. padavus E. Ž. pinigus, tokiu būdu tiksliai ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku apgaule išviliojo iš A. P. 16000 eurų (55244,8 litų)); pagal BK 302 straipsnio 1 dalį (neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė bei realizavo juridinio asmens dokumentus – automobilių registracijos dokumentus); pagal BK 178 straipsnio 1 dalį (automobilio „Audi Q7“ ,VIN Nr. (duomenys neskelbtini) detalių vagystė); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent 2008 metais gegužės 8 dieną, kavinėje „(duomenys neskelbtini)“ iš I. J. paėmęs 100 000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus nupirkti bei 2008 m. gegužės 9 d. perduoti I. J. automobilį „Mercedes Benz S500L“); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (2006 m. lapkričio 4 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmęs S. L. priklausantį automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), pažadėdamas parduoti už 38500 litų bei pinigus perduoti R. L. (S. L.), tačiau 2006-11-24 per tarpininką E. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas automobilį pardavęs už 44 000 litų, kurių S. L. negrąžino, o juos pasisavino); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2007 metais rugpjūčio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini) mieste, tiksliai nenustatytoje vietoje, su R. L. sudaręs apsimestinį sandorį – žinomai jau E. Ž. parduotą automobilį „BMW 320D Touring“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini), už kurį lėšos nebuvo grąžintos S. L., R. L. pridėjus 100 000 litų pakeisti į E. Ž. turimą automobilį „Audi Allroad“ 2006 metų laidos, tokiu būdu padengiant įsiskolinimą, tačiau nei automobilio „Audi Allroad“ nei pinigų 100 000 litų E. Ž. negrąžino, tuo padarydamas R. L. 100 000 litų turtinę žalą); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (2008 m. balandžio mėnesį, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, nenustatytoje vietoje, su R. L. sudaręs sandorį – jam priklausantį automobilį „Porshe Boxter S“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) parduoti (duomenys neskelbtini) įmonei „(duomenys neskelbtini)“ už 22 000 eurų (75900 litų) ir pridėjus, tačiau nei automobilio „Porsche 911 4S CABRIO“, 2006 metų laidos, nei pinigų už parduotą automobilį „Porche Boxter S“, nei duotų 69000 litų R. L. negrąžino, tuo padarydamas 144 900 litų turtinę žalą); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą, o būtent 2008 m. balandžio 17 d. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje iš R. L. paėmęs 65000 litų pažadėdamas už šiuos pinigus iš (duomenys neskelbtini) įmonės „(duomenys neskelbtini)“ nupirkti bei perduoti R. L. automobilį „Mercedes Benz B180D“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), prieš sandorį pateikdamas peržiūrai automobilio nuotraukas, tačiau nei pinigų perduotų už minėtą automobilį nei automobilio negražino); pagal BK 178 straipsnio 3 dalį (2009 m. sausio 20 d. automobilio „Volvo S60“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), 50 000 litų vertės vagystė); pagal BK 183 straipsnio 2 dalį (automobilio tiksliai nenustatytu laiku, gavo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus S. T. automobilį „Toyota Land Cruiser“, VIN. Nr. (duomenys neskelbtini), 92 000 litų vertės pasisavinimas); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaulės būdu pasisavino A. N. priklausančius 34542,4 litus); pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (apgaule pasisavino D. T. priklausančius 37950 litų), kaip nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Kardomąsias priemones – dokumento paėmimą, rašytinį pasižadėjimą neišvykti, periodiškai registruotis policijos įstaigoje, panaikinti.

L. Š., R. M., R. L., S. L., A. N., A. P., UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“ , IĮ „(duomenys neskelbtini)“ I. J., S. T., A. G., E. Š., D. T., N. G. civilinius ieškinius palikti nenagrinėtais.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: automobilį „BMW X5“,VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti neribotam naudojimui automobilio savininkui V. Š., kurio nuosavybės teisė nuo 2010-08-28 yra įregistruota VĮ „Regitra“; automobilį „Iveco Daily“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „Iveco“ užvedimo raktelį, nuosprendžiui įsiteisėjus, neribotam naudojimui perduoti UAB „(duomenys neskelbtini)“; automobilį „Mitsubishi Pajero“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos dokumentą Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktą, nuosprendžiui įsiteisėjus, neribotam naudojimui grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“; automobilį „BMW 750“, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktą su pulsaru, nuosprendžiui įsiteisėjus, neribotam naudojimui grąžinti N. G.; R. M. gražintą automobilį „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vin Nr. (duomenys neskelbtini), automobilio „BMW 320“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vin Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), užvedimo raktą su signalizacijos pulteliu palikti Įpareigojant R. M. automobilį „BMW 320D Touring“, vin Nr. (duomenys neskelbtini), saugoti (apribojant teisę parduoti, įkeisti ar kitaip suvaržyti daiktines teises į šį automobilį) iki bus priimtas ir įsiteisės sprendimas civilinėje byloje; automobilį „Opel Astra“ laikomą (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiajame policijos komisariate, automobilio „Opel Astra“ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą (duomenys neskelbtini), užvedimo raktelį (paketas Nr. 7) , E. Ž. pasą Nr. (duomenys neskelbtini), E. Ž. medicininę kortelę, esančius pakete prie baudžiamosios bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti E. Ž..

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, prie bylos esančius daiktus: automobilio TOYOTA Land Cruiser In. Nr. (duomenys neskelbtini) žymėjimo liudijimą (duomenys neskelbtini), registracijos liudijamą (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną (duomenys neskelbtini), lentelę, automobilio „Toyota Land Cruiser“ valstybinius numerius (duomenys neskelbtini) transporto priemonių registracijos liudijimus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (pateiktus D. T.) ir kitus D. T. dokumentus; automobilių MITSUBISHI PAJERO Vin. Nr. (duomenys neskelbtini) ir MERCEDES BENZ Vin. Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) priedus prie jų, perduotus A. P. (pakete Nr.3), (duomenys neskelbtini) transporto priemonės registravimo liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini) nuosprendžiui įsiteisėjus perduoti VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) skyriui.

„Audi Q7“ registracijos liudijimo kopiją su joje raštu E. Ž. raštu, pažymas-sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); CD su automobilio „Audi Q7“ nuotraukomis, CD su R. L. ir I. J. pateiktu įrašu, A. P. pateiktas CD su garso įrašu bei nuotraukomis, CD su tyrimo objektais prie specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), paketą su lyginamaisiais rašysenos pavyzdžiais palikti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per šį teismą.