- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-11-28
- Bylos Nr.
- A-2735-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04925-2014-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- R. N.
- Atsakovas
- Lietuvos Valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. N. 2014 m. lapkričio 10 d. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K nežmoniškomis sąlygomis, nes jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pažeidžiant jo teisę į privatumą, be to, dušo patalpos buvo nedidelio ploto, praustis buvo vedama po keturis asmenis, kabinos buvo netvarkingos, neatskirtos viena nuo kitos, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos. Papildomai pažymėjo, kad kanalizacija buvo užsikimšusi, todėl tekdavo plauti kamerą, sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad kompiuterių klasės neatitiko joms taikomų įrengimo reikalavimų. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinę traumą, iki šiol jaučia pasekmes, ne kartą kreipėsi į psichiatrą, o nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2011 m. birželio 1 d. jis buvo prieš savo valią paguldytas į Psichiatrijos skyrių, jam buvo leidžiami vaistai, kurių šalutinį poveikį jaučia iki šiol. Pareiškėjas pažymėjo, kad patyrė dideles dvasines kančias, jautėsi kankinamas, todėl patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 20 000 Eur suma. Už tai, kad prievarta buvo paguldytas į Psichiatrijos skyrių ir iki šiol jaučia psichinius sutrikimus, prašė papildomai priteisti 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Dar kartą patikslinęs skundą, pareiškėjas sumažino reikalavimą ir prašė priteisti bendrai 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti.
Atsakovas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė 2014 m. lapkričio 10 d., vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K nedaro įtakos suimtųjų ir nuteistųjų skaičiui, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, todėl kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Tačiau įstaigos administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei, jie perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką jose yra atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, jiems suteikiamos atitinkamos priemonės, vykdomi vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai. Kamerų remontas atliekamas pagal sudarytą planą, gavus tam reikalingas lėšas iš valstybės biudžeto. Kameros įrengtos, įskaitant sanitarinį mazgą, pagal teisės aktų reikalavimus. Langai pritaikyti vėdinimui, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Atsakovo teigimu, pareiškėjo reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, abstraktūs, todėl jo reikalavimo tenkinti nėra pagrindo.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui R. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o administracinės bylos dalį, kurioje prašoma priteisti neturtinę žalą, padarytą pareiškėjui dėl galbūt netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, nutraukė.
Spręsdamas dėl atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą, teismas vertino aplinkybes, jog pareiškėjui jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu pasireiškė psichologiniai sutrikimai, ne kartą dėl esamos būsenos kreipėsi į gydytoją, gydėsi Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pareiškėjas buvo reguliariai konsultuojamas psichologų, buvo stebima jo adaptacija, specialistai pareiškėją psichologinei konsultacijai per buvimo laikotarpį iškvietė 22 kartus. Teismo vertinimu, pareiškėjas dėl psichinės būklės galėjo apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą nežinoti ir nesuvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, taigi jo būklė kliudė jam atitinkamai laiku reaguoti į galbūt daromus jo teisių pažeidimus. Pripažinęs tai svarbia ieškinio senaties termino praleidimo priežastimi, teismas šį terminą atnaujino.
Teismas, remdamasis Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktais, nustatė, kad pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nebuvo atlikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai, kurie tiesiogiai atspindėtų realią vienos ar kitos kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Nesant jokių konkrečių rašytinių įrodymų, teismas sprendė negalintis remtis vien pareiškėjo nuomone apie antisanitarines sąlygas bei pripažinti, kad Lukiškių TI-K kokiu nors būdu pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl higienos normų laikymosi.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas sienele, todėl sprendė, jog toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma), 21 punkto reikalavimus. Tai, kad kamerose nebuvo įrengti atskiri sanitariniai mazgai su atskira nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistema, negali būti vertinama kaip Lietuvos higienos normos 21 punkto pažeidimas, nes tai reikalauja rekonstrukcijos darbų atlikimo, todėl, remiantis minėtos normos 2 punktu, šis reikalavimas negali būti taikomas.
Teismas rėmėsi Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo, patvirtinto 2010 m. kovo 4 d. Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu Nr. 1-40, nuostatomis, pagal kurias suimtieji, nuteistieji bei nuteistieji areštu dušu gali naudotis iki 15 minučių. Lukiškių TI-K nepateikė jokių įrodymų ir paaiškinimų, paneigiančių pareiškėjo argumentus, kad į dušą praustis vienu metu buvo vedami keturi asmenys, nors įrengtos tik dvi vietos, todėl teismas minėtą aplinkybę vertino kaip pareiškėjo teisių į naudojimąsi dušu tinkamomis, nepažeidžiančiomis asmens orumo sąlygomis, pažeidimą.
Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K pateikta informacija, nustatė, kad pareiškėjas dalyvavo įvairiose socialinės reabilitacijos ir kitose programose, taigi turėjo galimybę dalyvauti užimtumo programose.
Teismas taip pat nustatė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras buvo nustatęs dirbtinio apšvietimo bei langų apsaugos nuo tiesioginių saulės spindulių pažeidimus kompiuterių klasėje, kurie vėliau buvo pašalinti, todėl konstatavo, kad kompiuterių klasės tam tikrą laiką buvo įrengtos pažeidžiant teisės aktų reikalavimus ir dėl to pareiškėjui kilo tam tikros su netinkamu apšvietimu susijusios neigiamos pasekmės.
Dėl užsikimšusios kanalizacijos teismas pažymėjo, kad duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į įstaigos administraciją dėl antisanitarinių laikymo sąlygų, užsikimšusios kanalizacijos ir perkėlimo į kitą kamerą, nenustatyta. Nesant pareiškėjo rašytinių prašymų perkelti į kitą kamerą dėl užsikimšusio sanitarinio mazgo, nėra įmanoma nustatyti, kokias konkrečias pasekmes užsikimšęs sanitarinis mazgas sukėlė, kaip tai galėjo paveikti pareiškėjo būklę. Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, teismas vertino, kad nėra pagrindo pripažinti atsakovo veiksmus neteisėtais.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad reikalavimas, susijęs su žalos, padarytos pacientui galbūt netinkamu sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, atlyginimo santykiais, kurie yra civiliniai teisiniai, nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, todėl bylos dalį, kurioje prašoma priteisti 5 000 Eur neturtinę žalą, padarytą pareiškėjui dėl galbūt netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, nutraukė.
Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. kovo 24 d. iki 2014 m. lapkričio 10 d. Lukiškių TI-K praleido 1 395 dienas. Sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 buvo patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“, pagal kurią buvo nustatyta, jog kalėjimo kameros plotas vienam asmeniui negali būti mažesnis kaip 5 kv. m; tuo tarpu Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas nustatė, kad 5 kv. m ir 3,6 kv. m kameros plotas per ginčo laikotarpį (1 395 dienos) pareiškėjui buvo užtikrintas 616 dienų, o teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 779 dienas.
Teismas, įvertinęs, kad Lukiškių TI-K pateikti duomenys apie kameroje Nr. 79 kalėjusių asmenų skaičių yra prieštaringi, nepaneigiantys pareiškėjo teiginių apie didesnį kalėjusių asmenų skaičių, vertindamas kamerų plotą, tenkantį vienam asmeniui, vadovavosi pareiškėjo skundo argumentais ir darė išvadą, kad kameroje Nr. 79 kartu su pareiškėju laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 15 d. iki 2014 m. sausio 28 d. kalėjo dar ir kiti asmenys.
Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas jo buvimo Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais buvo laikomas pažeidžiant jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą, teismas darė išvadą, jog perpildytose kamerose ne visada buvo užtikrinamas teisės aktais nustatytas inventoriaus skaičius, dėl to kildavo tokios pasekmės kaip nebuvimas galimybės vienu metu pavalgyti visiems asmenims, vietos trūkumas susidėti asmeniniams daiktams ir pan. Teismo vertinimu, kameros ploto reikalavimų nesilaikymas lemia ir blogesnę gyvenamosios kameros oro kokybę. Šias neigiamas pasekmes teismas vertino kaip kylančias iš pažeidimo, susijusio su kamerų ploto trūkumu.
Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas vertino, kad pakankamai ilgas pareiškėjo kalinimas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, galėjo turėti įtakos jo psichinio pobūdžio sveikatos sutrikimams. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, pažeidimo trukmę (779 dienos), taip pat atsižvelgęs į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir naujausią teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose, vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistina 5 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjo reikalavimas priteisti jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimą (9 000 Eur), teismo vertinimu, neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, bei įvertinęs valstybės biudžeto vykdymo procedūras, asignavimų valdytojų teises bei valstybės biudžeto išlaidų sampratą, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85¹ straipsniu, sprendė, jog yra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą per penkis mėnesius nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos.
III.
Pareiškėjas R. N. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti visiškai.
Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismo priteista 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra neadekvati ir neteisinga. Pareiškėjas jo kalinimo Lukiškių TI-K sąlygas prilygina kankinimui pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio nuostatas. Pareiškėjas pabrėžė, kad 14 000 Eur reikalavimą reiškė bendrai dėl netinkamų kalinimo sąlygų, neišskirdamas atskiros sumos dėl neturtinės žalos, padarytos pareiškėją priverstinai gydant. Pareiškėjo nuomone, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-461-575/2015, kurioje už kalinimą netinkamomis sąlygomis 113 parų kitam pareiškėjui buvo priteista 2 800 Eur neturtinei žalai atlyginti. Be to, pareiškėjas prašė atsižvelgti ir į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimą byloje C. prieš Prancūziją, kuriame taikytas 4 kv. m ploto standartas ir nukentėjusiajam priteista 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginimą.
Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, atnaujino ieškinio senaties terminą ir, pripažinęs, kad minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K metu buvo pažeista 779 dienas, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu ir pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų bei kitų aplinkybių, susijusių su kalinimo Lukiškių TI-K sąlygomis, neginčija, todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, šiuo aspektu plačiau nepasisako.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas bylai aktualiu kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu buvo kalinamas pažeidžiant minimalaus gyvenamojo ploto vienam asmeniui reikalavimus iš viso 779 dienas. Pareiškėjas su nustatytu pažeidimo laikotarpiu sutinka ir šios aplinkybės neginčija. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv. m (pagal teisinį reguliavimą, galiojusį iki 2010 m. balandžio 11 d.) ir atitinkamai 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos, o neturtinė žala jam turi būti atlyginta. Vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos.
Kiek tai susiję su Konvencijos 3 straipsnio galimu pažeidimu, pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą P. prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą D. prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis.
Taigi nurodyti išaiškinimai lemia, kad kiekvienu individualiu atveju yra vertinama konkretaus asmens situacija ir sprendžiama dėl jo atžvilgiu galimai įvykdytų neteisėtų veiksmų buvimo, jų apimties ir sprendžiama dėl jų kumuliatyvaus poveikio ir galimo Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių neužtikrinimo.
Administracinėje byloje pateikti duomenys, kurie patvirtina, kad pareiškėjui Lukiškių TI-K pasireiškė psichologiniai sutrikimai, pareiškėjas gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (I t., b. l. 77, 86, 118–122), pareiškėjas buvo reguliariai konsultuojamas psichologų, stebima jo adaptacija, pareiškėjas sveikatos priežiūros specialistų buvo iškviestas 22 kartus (I t., b. l. 115). Pirmosios instancijos teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas, siekdamas kompensuoti nepakankamą kameros plotą pareiškėjui, jam būtų sudaręs papildomas sąlygas ilgiau nei 1 val. būti gryname ore, pasivaikščioti, taip suteikiant pakankamą judėjimo laisvę. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pateiktus išaiškinimus, pažymi, jog nors administracinėje byloje ir nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų, tačiau, atsižvelgiant į nutartyje nurodytas aplinkybes, pažeidimo tęstinumą, į laikotarpį, kai nebuvo užtikrintos teisės aktuose numatytas minimalus gyvenamasis plotas, konstatuoja, jog toks pažeidimas sudarė prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu.
Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteistino konkretaus neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo.
Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; į pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015); į piliečių bendrą materialinį lygį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-375/2011).
Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.
Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.
Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad paprastai asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2478/2013, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, į pažeidimų intensyvumą, į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, taip pat į tai, jog nuo neturtinės žalos atsiradimo ir pareiškėjo kreipimosi dėl savo pažeistų teisių gynybos praėjo ilgas laiko tarpas, taigi patirtas poveikis, remiantis anksčiau aptarta teismų praktika, šiuo metu nėra itin intensyvus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 5 000 Eur suma laikytina pakankama pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
Pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išskyrė prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo sumas pagal tai, ar ji patirta dėl kalinimo sąlygų, ar dėl suteikto gydymo, teisėjų kolegija pakartotinai pažymi, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, kuris ją vertina atsižvelgdamas į faktinių aplinkybių visumą. Pastebėtina, kad Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į dėl pacientų teisių pažeidimo atsiradusios žalos atlyginimą ir norintys gauti šį atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisinius santykius dėl iš sveikatos priežiūros paslaugų teikimo kilusios žalos atlyginimo reguliuoja civilinės teisės normos, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais argumentais, kad ginčai dėl žalos, patirtos dėl netinkamai suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų, atlyginimo nagrinėtini bendrosios kompetencijos teismuose. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad administracinės bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo, kuriuo buvo prašoma atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo skunde kildinamą iš netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo, pirmosios instancijos teismo pagrįstai nutraukta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punkto nuostatomis.
Nors pareiškėjas remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje C. prieš Prancūziją ir joje priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamos bylos bei bylos C. prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis valstybių nacionaliniai teismai. Dėl to šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo R. N. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.