Vilniaus apygardos teismo nutartis, e2A-928-640/2018

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-02-27
Bylos Nr.: e2A-928-640/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-25948-2015-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Asta Radzevičienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Loreta Bujokaitė
Ieškovas: I. M.
Atsakovas: B. M.

Kategorijos

2.3.5.2.1Tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

Civilinė byla Nr. e2A-928-640/2018Teisminio proceso Nr. 2-68-3-25948-2015-5Procesinio sprendimo kategorijos 2.3.5.2.1.;3.3.1.14.; 3.3.1.18.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. vasario 27 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Bujokaitės, Astos Radzevičienės ir Rūtos Veniulytės – Jankūnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos),

teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka, nagrinėdama ieškovės I. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui B. M. dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo, išvada teikianti institucija Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, kurį vėliau patikslino, prašydama priteisti iš atsakovo po 251 613,785 Eur išlaikymo įsiskolinimo sūnums K. N. M. ir A. B. M., susidariusio už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d., bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad ieškinio pateikimo teismui dieną šalių sūnus K. N. buvo nepilnametis. Jam sulaukus pilnametystės ieškovė neprarado teisės jį atstovauti, nes išlaikymo įsiskolinimą prašoma priteisti už laikotarpį, kai sūnus dar buvo nepilnametis. 2015 m. balandžio 8 d. tarp šalių sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas nuo ją patvirtinančios nutarties įsiteisėjimo įsipareigojo teikti kiekvienam iš šalių nepilnamečių vaikų išlaikymą po 13500 JAV dolerių per mėnesį kol vaikams sukaks 18 metų. Ginčas dėl išlaikymo įsiskolinimo nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Susitarimas teikti išlaikymą į ateitį neatleidžia atsakovo nuo pareigų vykdymo iki šio susitarimo. Teisė reikalauti išlaikymo atsiranda nuo tada kai vaikų tėvas visiškai ar iš dalies nebevykdo pareigos materialiai išlaikyti vaikus ir netenkina visų būtinų jų poreikių. Atsakovas reikalavimo laikotarpiu neteikė vaikams pakankamo išlaikymo, nors gavo pajamas iš bendra jungtine nuosavybe priklausančio verslo. Atsakovas yra pervedęs lėšų iki įsiskolinimo laikotarpio, tačiau pavedimų paskirtyje nėra nurodyta, kad jos skirtos vaikų išlaikymui. Atsakovas lėšas gaudavo iš bendro šalių verslo, todėl dalies bendrų lėšų pervedimas ieškovei nereiškia, kad atsakovas vykdė pareigą išlaikyti vaikus. Atsakovo išlaidos vaikų mokslams, maitinimui mokykloje, stovykloms ir skrydžiams neturi reikšmės reikalavimo dydžiui, nes taikos sutartimi šalys susitarė, kad vaikams iš atsakovo reikalingas 27 000 JAV dolerių per mėnesį išlaikymas, neskaitant išlaidų vaikų mokslams ir poilsiui. Atsakovo pajamos iš bendro šalių verslo siekė 5 997 542,22 Eur, todėl prašoma išlaikymo įsiskolinimo suma yra protingo dydžio. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad vaikų poreikiai įsiskolinimo laikotarpiu buvo kitokie nei taikos sutarties sudarymo metu. Atsakovas pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra neaiškus, grindžiamas išlaikymo santykius reglamentuojančiomis nuostatomis, nors prašoma priteisti skolą. Teismas privalo nutraukti bylą, kadangi vaikų išlaikymo klausimai išspręsti Rusijos Federacijos teismo sprendimu patvirtinta taikos sutartimi, kurioje įsiskolinimų nenurodoma, nors ieškiniu buvo reiškiamas reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo nuo ieškinio priėmimo, nurodoma, kad dėl joje aptartų klausimų šalys viena kitai turtinių reikalavimų nekels. Ieškovė nepateikė duomenų apie vaikų poreikius nurodomu laikotarpiu, neįrodė, kad išlaikymo įsiskolinimo dydis – 503 227,57 Eur, išlaikymo įsiskolinimą skaičiuoja pagal sumą, kurią sutarta mokėti tik nuo nutarties, kuria patvirtinta taikos sutartis, įsigaliojimo. Tokia suma sutarta su sąlyga, kad nebus numatytas išlaikymas nuo bylos nagrinėjimo pradžios todėl negali būti nustatyta kaip analogiška vaikų poreikiams reikalavimo laikotarpiu. Ieškovė, skaičiuodama išlaikymo įsiskolinimą, vadovaujasi JAV dolerio ir Euro santykiu nustatytu ne išlaidų patyrimo dienai, nepateikė duomenų apie tai kiek yra išleidusi vaikų išlaikymui nurodomu laikotarpiu, neįrodė, kad atsakovas neteikė išlaikymo vaikams. Atsakovas 2013-05-29 pervedė ieškovei 999 985 JAV dolerius, 2013-07-31 – 119 969,46 JAV dolerius, nurodytu įsiskolinimo laikotarpiu sumokėjo 94 800 JAV dolerių už namo, kuriame gyvena vaikai, nuomą, 13 265,19 JAV dolerių už namui teikiamą vandenį ir elektros energiją, 1223,60 JAV dolerių už vaikų mobiliųjų telefonų operatoriaus paslaugas, 116 164,75 JAV dolerius už vaikų mokslą Viewpoint mokykloje, 5964,19 JAV dolerių už maistą mokykloje, 61 894,61 JAV dolerį už vaikų stovyklas, 62 600,81 JAV dolerį už vaikų skrydžius, pervedė 16 431,87 JAV dolerius į sūnui A. B. ir 17 810,25 JAV dolerius į sūnui K. N. išduotas banko korteles, kitoms išlaidoms (maistui, kompiuteriniams žaidimams) skyrė 63 668,91 JAV dolerių. Skirtingai nei nurodo ieškovė, į taikos sutartimi sutarto išlaikymo sumą nebuvo įtrauktos tik poilsio ir mokslo aukštojoje mokykloje išlaidos. Maitinimo mokykloje, stovyklų, skrydžių išlaidos išskirtos nebuvo. Išvadą teikianti institucija pateikė teismui aktą, kuriame nurodoma, kad ieškinyje nurodytoje ieškovės gyvenamojoje vietoje ji nerasta, susisiekęs asmuo paaiškino, kad ieškovė su vaikais gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovės I. M. 5500 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovo B. M. naudai ir 9,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidų į valstybės biudžetą, sumokant šią sumą į Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą.Nustatė, kad tai, jog teismas patvirtino taikos sutartį, kurioje nebuvo išspręstas reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo, negali užkirsti ieškovei kelio kreiptis į teismą dėl jo priteisimo.Pažymėtina, kad nagrinėjant bylą teisme šalių sūnus K. N. M. tapo pilnamečiu. Kaip minėta, jis yra kreditorius išlaikymo prievolėje, todėl nagrinėjamu atveju laikytinas ieškovu byloje. Kadangi ieškinys teismui pateiktas jam dar esant nepilnamečiu, jį byloje atstovavo įstatyminė atstovė – motina I. M.. Atsižvelgiant į ieškovės nurodytą kasacinio teismo praktiką, sutiktina su argumentais, kad vien ta aplinkybė, jog bylos nagrinėjimo metu vaikas, kuriam prašoma priteisti išlaikymą, tapo pilnamečiu ir įgijo visišką civilinį veiksnumą nereiškia, jog įstatyminis atstovavimas tapo nebetinkamas, ypač atsižvelgiant į tai, kad byloje reiškiamas tik reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį, kuriuo abu šalių sūnūs dar buvo nepilnamečiai.Iš į bylą pateiktos šalių taikos sutarties nustatyta, kad šalys sulygo, jog atsakovas teiks išlaikymą vaikams periodinėmis kasmėnesinėmis išmokomis po 13500 Eur kiekvienam vaikui, neįskaitant vaikų poilsio ir išsilavinimo aukštojo mokslo įstaigoje. Tačiau teismo vertinimu taikos sutartimi sulygta vaikų išlaikymo suma nebūtinai atspindi vaikų poreikius. Be to, taikos sutartyje nėra nurodyta, kokia dalimi prie vaikų poreikių tenkinimo prisidės ieškovė. Tokiu būdu nėra aišku ar sutartyje nurodyti tikrieji vaikų poreikiai ar tik šalių abipusių nuolaidų būdu sutarta suma, ar ši suma sudaro visą vaikams teiktiną išlaikymą ar tik atsakovo dalį. Esat nustatytoms aplinkybėms, daroma išvada, kad sprendžiant dėl išlaikymo vaikams priteisimo, nėra pagrindo remtis taikos sutartyje numatytu atsakovo vaikams teiktino išlaikymo dydžiu. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad Rusijos federacijoje nagrinėtoje byloje pareikštame priešieškinyje atsakovas nurodė, jog iš jo priteistinas 12 454,13 Eur per mėnesį išlaikymas kiekvienam vaikui, atsižvelgiant į einamąsias išlaidas vaikams, būtinas vaikų gyvenimo poreikiams tenkinti. Tikslindamas priešieškinio dalyką dalyje dėl išlaikymo vaikams dydžio atsakovas pateikė vaikų poreikių lentelę, į kurią įtraukė išlaidas namo nuomai, namo išlaikymui, ugdymui, poilsiui, stovykloms, aprangai, maitinimui, kišenpinigiams, medicininėms išlaidoms, viešajam transportui, kitoms išlaidoms. Atsakovo skaičiavimu iš viso per mėnesį vienam vaikui tenkanti išlaidų suma – 12497,88 Eur. Pažymėtina, kad atsakovo sudarytoje lentelėje iš esmės nurodyti visi būtinieji vaikų poreikiai. Jokių kitų vaikų poreikių ieškovė neįrodinėjo, neginčijo, kad lentelėje nurodytos per mažos nurodytiems poreikiams skirtinos sumos, atvirkščiai, ja rėmėsi kaip savo reikalavimų pagrindu. Lentelė sudaryta būtent ginčo laikotarpiu, todėl, atsižvelgiant į visas nurodytas aplinkybes, ši lentelė yra tinkamas vaikų poreikių ir jiems tenkinti skirtinų lėšų įrodymas byloje. Atkreiptinas dėmesys, kad į vaikų išlaikymo periodines išmokas poreikių lentelėje įtrauktas ir vaikų poilsis bei mokslas, todėl nesutiktina su ieškovės argumentais, kad atsakovo išlaidos šiems poreikiams neturi būti laikomos teiktu išlaikymu.Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog aplinkybė, kad atsakovas vaikams reikalingą išlaikymą mokėti galėjo, savaime nereiškia, kad prie išlaikymo vaikams teikimo proporcingai savo turtinei padėčiai neturėjo prisidėti ir ieškovė. Atkreiptinas dėmesys, kad 2014 m. vasario 21 d. atsakovo Rusijos teismui pateiktoje poreikių lentelėje nėra skaičiuojama tik atsakovo dalis, kuria jis turėjo prisidėti prie vaikų išlaikymo, o nurodomos bendros jų išlaikymui reikalingos išlaidos. Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų (Rusijos Federacijos teismų priimtų sprendimų), šalių atstovų paaiškinimų preziumuojama, kad ginčo laikotarpiu šalims priklausė po ½ jų bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto. VĮ Regitra duomenimis ginčo laikotarpiu šalys turėjo santuokoje įgytus automobilius Lexus RX450h ir Audi 80, ieškovė turėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), iki 2013-10-25 turėjo žemės sklypus su statiniais (duomenys neskelbtini), kuriuos pardavė (VĮ Registrų centras duomenys). Įvertinus byloje esančius duomenis apie šalių turtinę padėtį ginčo laikotarpiu nustatyta, kad ieškovės turtinė padėtis nebuvo blogesnė nei atsakovo. Tačiau ieškovė byloje įrodinėjo, kad šalių santuokoje buvo susiklostęs toks šeimos modelis pagal kurį finansiniais šeimos poreikiais rūpinosi atsakovas. Abi šalys sutinka, kad ginčijamo laikotarpio pradžia yra 2013 m. rugpjūčio 1 d. ir, kad tuo metu šalių santuoka jau buvo iširusi, todėl nei šeimos nei kokio nors jos modelio nebebuvo. Daroma išvada, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu išlaikymą vaikams lygiomis dalimis turėjo teikti abi šalys. Atsižvelgiant į teismo nustatytą aplinkybę, kad vaikų išlaikymui šalys turėjo teikti po 12497,88 JAV dolerių per mėnesį, atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. už beveik 21 mėnesį turėjo sumokėti po 131 227,74 ((12497,88 /2) x 21) JAV dolerius kiekvienam vaikui.Tarp šalių kilo ginčas dėl 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. liepos 31 d. atliktų pavedimų - atitinkamai 999 985 JAV dolerių ir 119 985 JAV dolerių sumomis, kuriomis iš atsakovo sąskaitos AB SEB banke buvo papildyta ieškovės sąskaita. Teismas nesiremia nurodytuose teismų sprendimuose nustatytais faktiniais duomenimis kaip prejudiciniais faktais, kadangi sprendimai nėra įsiteisėję. Iš ieškovės pateiktos 2017 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio stenogramos ištraukos ir rašytinių atsakovo paaiškinimų civilinėje byloje, nagrinėtoje Rusijos teisme dėl turto padalinimo nustatyta, kad pavedimų sumos buvo skirtos ieškovei priklausančioms pajamoms iš verslo sumokėti. Ta aplinkybė, kad ieškovei buvo pervestos pajamos iš šalių verslo patvirtina, kad ji turėjo galimybes ir privalėjo teikti savo išlaikymo dalį vaikams ginčo laikotarpiu. Pastebėtina, kad tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ginčo laikotarpio pradžioje šalių santuoka jau buvo iširusi, todėl šeimos poreikiams išleistos lėšos, priskirtinos būtent vaikų poreikiams. Atsakovas į bylą pateikia įrodymus, patvirtinančius, kad jis patyrė išlaidas mokėdamas už namo nuomą, mokesčius už namą, kuriame gyvena vaikai, tiektą elektrą ir vandenį, vaikų mokyklą, stovyklas, keliones, ryšio paslaugas. Vaikų kortelėms esant pririštoms prie atsakovo sąskaitos, savo sąskaita tenkino jų laisvalaikio poreikius (vaikai įsigijo kompiuterinės technikos, kompiuterinių žaidimų, lėšos išleistos knygynuose, kino teatruose, atrakcionuose, baseinuose), maitinimo poreikius (išlaidos kavinėse ir restoranuose, parduotuvėse), transporto poreikį (taksi), sveikatos priežiūros poreikius (pirkti vaistai), aprangos poreikius (apsipirkta drabužių, sporto prekių parduotuvėse), kitus poreikius (kirpykla), vaikai iš kortelių nusiimdavo grynųjų pinigų (kišenpinigiai). Pažymėtina, kad tenkinti poreikiai, nurodyti vaikų poreikių lentelėje, kuria remiasi ieškovė. Taigi, atsakovas išlaidomis vaikų išlaikymui ginčo laikotarpiu iš viso skyrė 453 824,18 JAV dolerių, t.y. po 226 912,09 JAV dolerius kiekvienam vaikui. Teismas nurodė, jog vien ta aplinkybė, kad atsakovas teikė išlaikymą vaikams tiesiogiai apmokėdamas jų išlaidas, o ne pervesdamas išlaikymui skirtas sumas ieškovei, ypač atsižvelgiant į tai, kad išlaikymo įsiskolinimo laikotarpiu vaikų gyvenamoji vieta nebuvo nustatyta su ja, nesudaro pagrindo tenkinti ieškinį dėl išlaikymo įsiskolinimo vaikams priteisimo.Ieškinį atmetant iš ieškovės atsakovo naudai teismas priteisė atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsižvelgiant į rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, į įprastus advokatų paslaugų įkainius ir panašiose bylose priteisiamas bylinėjimosi išlaidas, teismas sumažino iš ieškovės atsakovui priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą iki 5500 Eur. Taip pat susidarė 9,38 Eur procesinių dokumentų siuntimo išlaidos. Šios išlaidos taip pat priteistos iš ieškovės.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė I. M. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovės ieškinį dėl 251 613,785 Eur išlaikymo įsiskolinimo kiekvienam vaikui, susidariusio nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. priteisimo visa apimtimi, bei priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas apeliantės I. M. naudai.Ieškovė nurodė, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. neteikė savo vaikams išlaikymo, todėl susidarė išlaikymo įsiskolinimas. Šalys 2015 m. balandžio 8 d. sudarė taikos sutartį, kuria atsižvelgiant į vaikų poreikius ir atsakovo pajamas, gaunamas iš abiem šalims bendra jungtine nuosavybe priklausančių bendrovių, šalys susitarė, kad atsakovas teiks sūnums po 13500 JAV dolerių per mėnesį išlaikymą, kol vaikams sukaks 18 metų. Taip pat, atsakovas sutiko papildomai apmokėti abiejų vaikų atostogas ir mokslus aukštojoje mokykloje. Atsižvelgiant į tai, kad nuo ginčo laikotarpiu vaikų išlaidos/poreikiai buvo iš esmės tokie patys, kaip taikos sutarties sudarymo metu, ieškovė paskaičiavo 251 613,785 Eur išlaikymo įsiskolinimą už 20,5 mėnesio.Apeliantė pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad vaikų poreikiai sudaro 12 497,88 JAV dolerių per mėnesį, nepagrįstai nukrypo nuo ginčo šalių sudarytos ir Rusijos teismo patvirtinta taikos sutartimi sulygto vaiko poreikių dydžio per mėnesį, t. y. 13 500 JAV dolerių kiekvienam vaikui. Jos manymu, taikos sutartimi nustatytas išlaikymas atspindi tikruosius vaikų poreikius pagal abiejų tėvų suderintą planą suteikti vaikams aukščiausios kokybės išsilavinimą JAV, realią šalių turtinę padėtį ir atitinkamai atsakovo teiktino išlaikymo dydį. Taip pat, sulygtas išlaikymo dydis nėra per didelis, nes sudaro tik 5 procentus ginčo šalių 2012 m. gautų pajamų.Šiuo atveju, teismas nustatydamas vaikų poreikius nepagrįstai prioritetą suteikė atsakovo paskaičiavimams, o ne abiejų šalių sulygtai sumai, kuri atsispindi 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartyje. Apeliantė teigė, jog 188 164,33 JAV dolerių išlaidos vaikų poilsiui nevertintinos kaip vaikų išlaikymas, kadangi atsakovas jas pagal taikos sutartį įsipareigojo apmokėti papildomai. Vaikams turi būti priteistas skirtumas tarp to, ką atsakovas įsipareigojo mokėti pagal taikos sutartį (553 500 JAV dolerių) ir tarp to, ką atsakovas mokėjo.Taip pat, teismas nepagrįstai sprendė, jog pusę vaikams teiktino išlaikymo dydžio apeliantė turėjo skirti iš savo asmeninių lėšų. Visos atsakovo pajamos ginčo laikotarpiu buvo gautos iš bendrai šalims priklausančio verslo, todėl atsakovui neteikiant apeliantei jai tenkančios dalies iš bendro verslo pajamų, nebuvo galima reikalauti, kad apeliantė prie vaikų išlaikymo prisidėtų tokia pačia apimtimi kaip ir atsakovas. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad atsakovas jai nepervedė už ginčo laikotarpį tenkančios verslo pajamų dalies.2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. liepos 31 d. atsakovo apeliantei atlikti banko pavedimai (iš viso 1 119 954,46 JAV dolerių) nebuvo skirti vaikų išlaikymui ginčo laikotarpiu, t. y. apeliantės teigimu, tai nebuvo jai į ateitį tenkanti verslo pajamų dalis, iš kurios ji privalėtų mokėti išlaikymą ginčo laikotarpiu - tai, pasak apeliantės, buvo asmeninės pajamos už praėjusį laikotarpį.Pasak apeliantės, faktinio šalių santuokos iširimo momentas neturi reikšmės išlaikymo finansinės naštos paskirstymui, kadangi atsakovas ginčo laikotarpiu gavo visas šalių bendro verslo generuojamas pajamas. Šalių verslas, nepaisant CK 3.67 str. 2 d. nuostatų taikymo ar netaikymo, vis dar priklauso abiem šalims lygiomis dalimis, kol nebus padalintas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (CK 3.26 str., CK 3.87 str. 2 d.). Apeliantės manymu, teismas neteisingai nustatė santuokos faktinio iširimo momentą ir nesant tam būtinų sąlygų taikė CK 3.67 str. 2 d.Apeliantė neginčija fakto, kad ji turi pareigą prisidėti prie vaikų išlaikymo, tačiau jos prisidėjimas pasireiškė tuo, kad pusė atsakovo gaunamų didžiulių pajamų buvo apeliantei tenkanti bendrų pajamų dalis. Teismas akivaizdžiai neįvertino aplinkybės, kad apeliantė tokiu būdu prisidėjo prie kiekvieno atsakovo vaikų išlaikymui išleisto cento, tačiau apeliantės teiktinas išlaikymas, jo dydis nebuvo (nėra) šios bylos nagrinėjimo dalykas. Tokiu būdu, gaudamas bendras lėšas, atsakovas ne tik neteikė apeliantei pusės jai tenkančių pajamų, bet ir neišlaikė vaikų, būtent todėl iš jo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas. Akivaizdu, kad remiantis šalių suderintu standartu, žemiau pateiktos išlaidos patenka papildomai apmokamų išlaidų sąrašą, todėl neturi reikšmės sprendžiant dėl priteistino iš Atsakovo išlaikymo įsiskolinimo dydžio: išlaidos vaikų stovykloms 61 894,61 JAV dolerių, išlaidos vaikų skrydžiams 62 600,81 JAV dolerių, išlaidos vaikų maistui ir kompiuteriniams žaidimams 63 668,91 JAV. Būtų nelogiška pripažinti, kad atsakovas tinkamai įvykdė vaikų išlaikymo pareigą, kai, užuot teikęs iš bendrų šalių lėšų išlaikymą vaikų kasdienių poreikių tenkinimui, apmokėjo jų lėktuvų bilietus, kainuojančius netoli 30 000 litų, arba kompiuterinius žaidimus. Būtent todėl šalys taikos sutartimi nustatė, kad tokios išlaidos apmokamos papildomai prie mėnesinių 13 500 JAV dolerių išmokų. Atsisakydamas taikyti taikos sutartimi nustatytą vaikų išlaikymo dydį, teismas nepagrįstai šiomis atsakovo išlaidomis rėmėsi kaip pagrindu išvadai, kad atsakovas tinkamai išlaikė vaikus. Atitinkamai, šios 188 164,33 JAV dolerių išlaidos vaikų poilsiui nevertintinos kaip vaikų išlaikymas, kadangi atsakovas įsipareigojo jas apmokėti papildomai. Atsakovo faktinės išlaidos vaikų išlaikymui sudaro tik 453 824,18 JAV dolerių - 188 164,33 JAV dolerių =265 659,85 JAV dolerių. Taigi, net sutikus su teismu dėl dalies faktiškai patirtų atsakovo išlaidų vaikų išlaikymui, iš atsakovo vis tiek turi būti priteisiama likusi išlaikymo įsiskolinimo dalis. Išlaikymo įsiskolinimas tokiu atveju skaičiuotinas pagal formulę: 553 500 JAV dolerių (išlaikymas, kurį 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 2015 m. balandžio 24 d. privalėjo teikti atsakovas) ir 265 659,85 JAV dolerių (atsakovo faktinės išlaidos vaikų išlaikymui) = 287 840,15 JAV dolerių.B. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat, prašė priteisti atsakovo naudai iš ieškovės apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, kad teismas pagrįstai pripažino, kad vaikų poreikiai ginčo laikotarpiu sudarė 12 497,88 JAV dolerių per mėnesį. 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartyje nėra aptarti būtinieji vaikų poreikiai, o tik sulygta dėl atitinamų atsakovo pareigų dėl vaikų išlaikymo. Minėta sutartimi atsakovas įsipareigojo vaikams mokėti po 13 500 JAV dolerių dydžio išlaikymo sumą per mėnesį (abiems vaikams 27 000 JAV dolerių) iki vaikams sukaks 18 metų. Papildomai buvo susitarta, kad atsakovas sumokės už vaikų poilsį iki jiems sukaks 18 metų, nekonkretizuojant poilsiui skiriamų lėšų. Atsakovas sutinka, su teismo argumentu, kad sulygta išlaikymo suma nebūtinai atspindi vaikų poreikius ir pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju negalėjo remtis taikos sutartyje numatytu išlaikymo dydžiu. Atsakovo nuomone, taikos sutartyje yra tik įtvirtinti atitinkami atsakovo įsipareigojimai dėl vaikų išlaikymo, o ne aptarti ginčo šalių vaikų būtinieji poreikiai. Pažymėtina, kad taikos sutartyje numatytas susitarimas taikytinas nuo 2015 m. balandžio 24 d. bet ne laikotarpiu iki to. Tai reiškia, kad jis nėra taikomas ir ginčo laikotarpiui, už kurį apeliantė prašė priteisti menamą išlaikymo įsiskolinimą. Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, ne atitinkamas procentas nuo tėvų gaunamų pajamų, bet minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas laikytinas orientaciniu kriterijumi priteisiant išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti. Akivaizdu, kad ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas pripažindamas, kad vaikų poreikiai ginčo laikotarpiu sudarė 12 497,88 JAV dolerių per mėnesį, nustatė ne minimalius, bet maksimalius ginčo šalių poreikius atitinkančią pinigų sumą ginčo laikotarpiu. Tai, kad tokia suma (net 12 497,88 JAV dolerių per mėnesį) buvo nepakankama vaikų būtiniesiems poreikiams ginčo laikotarpiu užtikrinti, apeliantė niekaip neįrodė šioje civilinėje byloje.Apeliantės nurodomos 2012 m. atsakovo pajamos nepatenka į 2013 m. rugpjūčio 1 d. – 2015 m. balandžio 24 d. laikotarpį, už kurį apeliantė prašė priteisti menamą išlaikymo įsiskolinimą. Atitinkamai, tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas ginčo laikotarpiu vaikų būtinuosius poreikius atitinkančią sumą, visiškai pagrįstai nevertino apeliantės į bylą pateiktų duomenų apie atsakovo pajamas 2012 m. metais - šie duomenys nėra susiję su šios bylos ginčo dalyku. Apeliantės teiginys, kad neva 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi suderintas išlaikymas geriausiai atspindėjo realią šalių turtinę padėtį, ir atitinkamai atsakovo teiktino išlaikymo dydį, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo ginčijamu sprendimu nustatyto vaikų poreikius ginčo laikotarpiu atitinkančios 12 497,88 JAV dolerių per mėnesį sumos, taip pat nepagrindžia, kad aptariama atveju teismas turėjo vadovautis 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi. Atsakovas savo pozicijos šioje byloje niekada negrindė pajamų, reikalingų vaikų išlaikymui, nepakankamumu ar neturėjimu. Šiuo atveju esminis klausimas yra ne tai, ar atsakovas yra pajėgus ir/ar ginčo laikotarpiu buvo pajėgus užtikrinti būtinuosius vaikų poreikius bei mokėti pastaruosius atitinkantį išlaikymo dydį, bet tai, kokie būtinieji ginčo šalių vaikų poreikiai buvo ginčo laikotarpiu ir kokio dydžio išlaikymą atsakovas, turėjo užtikrinti savo vaikams. Vaikų poreikiai yra aptarti atsakovo sudarytoje vaikų poreikių lentelėje kurioje nurodytos išlaidos namo nuomai, namo išlaikymui, ugdymui, poilsiui, stovykloms, aprangai, maitinimui, kišenpinigiams, medicininėms išlaidoms, viešajam transportui ir kitos išlaidos. Akivaizdu, kad atsakovo sudarytoje vaikų poreikių lentelėje nurodyti ginčo šalių vaikų poreikiai, taip pat ir šioje lentelėje nurodytos išlaidos vaikų poreikiams užtikrinti visiškai atitinka kasacinio teismo praktikoje suformuotus būtinųjų vaikų poreikių kriterijus. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu turėjo kiekvienam vaikui teikti tik 131 227,74 JAV dolerių dydžio išlaikymą, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas realiai kiekvieno vaiko išlaikymui skyrė net po 226 912,09 JAV dolerių. Pareiga išlaikyti vaikus tenka abiem tėvams, todėl apeliantė taip pat privalėjo materialiai išlaikyti vaikus, ypač už tą laikotarpį, kai šeima jau buvo iširusi, bet taikos sutartis dar nebuvo sudaryta. Pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad ta aplinkybė, kad apeliantei buvo pervestos pajamos iš šalių verslo, patvirtina, kad ji turėjo galimybes ir privalėjo teikti savo išlaikymo dalį vaikams ginčo laikotarpiu. Šiuo atveju tai, ar apeliantė per ginčo laikotarpį gavo ar negavo pajamų neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą, ar apeliantės turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo pakankama, kad ji, vadovaujantis tėvų teisių ir pareigų lygybės principu, galėtų teikti lygiai tokį patį išlaikymą vaikams kaip ir atsakovas. Pats svarbiausias klausimas aptariamu atveju yra tai, ar apeliantės turtinė padėtis leido vaikams teikti tokį patį išlaikymą, kokį ginčo laikotarpiu teikė atsakovas. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovas bankiniais pavedimais pervedė apeliantei 1 119 954,46 JAV dolerių. Apeliantė nurodė, kad tai jos asmeninės pajamos, gautos kaip verslo pajamų dalis. Kadangi sprendime konstatuota, kad vienai ginčo šaliai per ginčo laikotarpį reikėjo sumokėti 131 227,74 JAV dolerių kiekvienam vaikui, akivaizdu, kad apeliantės turtinė padėtis leido mokėti tokio dydžio išlaikymą vaikams. Atitinkamai, apeliantės teiginys, kad neva visos atsakovo pajamos ginčo laikotarpiu buvo gautos iš bendrai šalims priklausančio verslo, taip pat niekaip nepaneigia Apeliantės dėstomos pozicijos, kad ji neturėjo pareigos ginčo laikotarpiu tokia pačia apimtimi kaip ir atsakovas prisidėti prie vaikų išlaikymo ginčo laikotarpiu. Kaip minėta, Apeliantės turtinė padėtis leido vykdyti jai priklausančią vaikų išlaikymo pareigą ir šios pareigos Apeliantė negalėjo atsisakyti. Apeliantės teiginys, kad neva atsakovas, gaudamas bendras lėšas, ne tik neteikė apeliantei pusės jai tenkančių pajamų, bet ir neišlaikė vaikų, todėl būtent iš atsakovo priteistinas išlaikymo įsiskolinimas, neatitinka byloje esančių įrodymų. Byloje esančiais duomenimis vaikus išlaikė atsakovas. Vaikų motina (ieškovė) nepateikė nei vieno įrodymo, kad ji nors kažkiek išleido vaikų išlaikymui. Aplinkybę, kad tėvas išlaikė vaikus patvirtina atsakovo išlaidos namo nuomai, dokumentai patvirtinantys atsakovo mokėtus mokesčius už namą, kuriame gyvena vaikai, tiektą elektrą ir vandenį, internetą, dokumentai patvirtinantys mokesčius už vaikų mokyklą, išlaidas stovykloms, kelionėms, už vaikų ryšio paslaugas, dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas savo sąskaita tenkino vaikų laisvalaikio, maitinimo, transporto, aprangos poreikius ir kitus poreikius, suteikė vaikams banko korteles, kurios buvo pririštos prie atsakovo banko sąskaitos, taip pat patvirtinantys, kad atsakovas mokėjo vaikams kišenpinigius. Minėti poreikiai visiškai atitinka minėtą vaikų poreikių lentelė ir joje nurodytas išlaidas vaikų išlaikymui. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantė šios poreikių lentelės neginčijo, priešingai – ji patvirtino, kad sutinka su lentelėje pateiktais skaičiavimais. Minėtais įrodymais visiškai pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad atsakovas ginčo laikotarpiu vaikams teikė išlaikymą ir jam iš viso per šį laikotarpį išleido net 453 824,18 JAV dolerių. Taigi, atsakovas ginčo laikotarpiu kiekvieno vaiko išlaikymui skyrė po 226 912,09 JAV dolerių, nors, kaip teisingai, konstatavo pirmosios instancijos teismas, turėjo pareigą kiekvieno vaiko išlaikymui ginčo laikotarpiu skirti tik po 131 227,74 JAV dolerius. Tuo tarpu duomenų, kad ginčo laikotarpiu

apeliantė būtų patyrusi išlaidas vaikų išlaikymui nėra. Tai reiškia, kad visą pilną ir pakankamą išlaikymą vaikams ginčo laikotarpiu teikė tik atsakovas. Apeliantės teiginys, kad neva atsakovas nepervedė apeliantei už ginčo laikotarpį tenkančios verslo pajamų dalies, apskritai yra nesusijęs su šios bylos dalyku, todėl yra nereikšmingas ir nenagrinėtinas. Apeliantė klaidina apeliacinės instancijos teismą ir teigia, kad neva pirmosios instancijos teismas taikė šeimos modelio pabaigos teisines pasekmes nustatant apeliantės pareigą prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo tokia pačia apimtimi. Pirmosios instancijos teismas nors ir teisingai konstatavo, kad ginčo laikotarpio pradžioje, nei šeimos, nei kokio nors jo modelio nebebuvo, tačiau apskritai niekaip nesprendė santuokos nutraukimo teisinių pasekmių atsiradimo klausimo, kaip tai nepagrįstai bando teigti apeliantė. Apeliantė teigia, kad neva skaičiavimai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, yra klaidingi, o atsakovo patirtos 453 824,18 JAV dolerių išlaidos vaikų išlaikymui, nepatenkino vaikų poreikių. Apeliantės teiginys, kad neva atsakovo patirtos 188 164,33 JAV dolerių dydžio išlaidos vaikų poilsiui nevertintinos kaip vaikų išlaikymas, vertintinas itin kritiškai ir yra nepagrįstas. Išlaidos vaikų poilsiui yra akivaizdžiai priskirtinos prie vaikų išlaikymo išlaidų. Juk, visuotinai yra žinoma, kad vaikų poilsis yra būtinas tam, kad vaikas galėtų fiziškai ir socialiai vystytis. Tam daugeliu atvejų yra reikalingos atitinkamos sąlygos, kurias galima sukurti tik patiriant atitinkamas materialines išlaidas. Be to, pažymėtina ir tai, kad atsakovo Rusijos federacijoje nagrinėtoje byloje pateiktoje vaikų poreikių lentelėje (t. IV, b. l. 157 ir 159) yra aiškiai išskirta išlaidų ginčo šalių išlaikymui rūšis „Poilsis“. Atkreiptinas dėmesys, kad, kaip minėta, pati apeliantė patvirtino, jog ji sutinka su šiais minėtoje lentelėje pateiktais skaičiavimais. Vadinasi, pati apeliantė byloje yra patvirtinusi, kad išlaidos vaikų poilsiui yra laikytinos vaikų išlaikymo išlaidomis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinių skundų argumentų.Vilniaus apygardos teisme 2018-02-13 gautas atsakovo prašymas prijungti prie civilinės bylos paaiškinimus raštu ir Maskvos miesto teismo 2018-01-16 sprendimą civilinėje byloje Nr.33-221/2018 su vertimu. Apeliacinės instancijos teismas šiuo įrodymus priėmė vadovaujantis CPK 314 str. ir ieškovei buvo suteikta galimybė į juos atsikirti. Ieškovė pateikė atsiliepimą kartu prašydama prijungti 2017-06-15 prof. V.Mikelėno teisinę išvadą dėl Maskvos miesto Meščianskij rajono teismo 2017-04-17 sprendimo išvadų pagal LR teisę. Apeliacinės instancijos teismas priima ieškovės atsiliepimą į 2018-02-13 atsakovo prašymą (CPK 314 str.), tačiau prie bylos neprijungia teisinės išvados, nes CPK 314 straipsnis draudžia apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus šiame straipsnyje nustatytus atvejus. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė 2017-06-15 teisinę išvadą turėjo galimybę pateikti byloje anksčiau, t. y. bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nes byla pirmosios instancijos teisme buvo baigta nagrinėti 2017 m. birželio 20 d. teismo posėdyje, bei su apeliaciniu skundu, nes teisinė išvada yra dėl teismo sprendimo, kuris buvo žinomas šalims bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu. Taigi, teisėjų kolegija dėl apeliantės prašomos prijungti išvados sprendžia, kad tokio dokumento pateikimo būtinybė neiškilo vėliau, jos prijungimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, todėl netenkina apeliantės prašymo prijungti naujai teikiamą teisinę išvadą. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. liepos 5 d. buvo išnagrinėta civilinė byla pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui B. M. dėl išlaikymo įsiskolinimo už laikotarpį nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. gegužės 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. liepos 5 d. sprendimu ieškinį atmetė.Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl aplinkybės ar laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. atsakovas teikė dviem savo nepilnamečiam vaikam išlaikymą ir kokia išlaikymo suma atspindėjo realius vaikų poreikius tuo laikotarpiu.Apeliacijos objektą sudaro skundžiamo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės ieškinys dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti tiek dėl to, kad išlaikymas neteikiamas visiškai, tiek ir dėl to, kad jis teikiamas tik iš dalies, t. y. netenkinant visų būtinų vaiko poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-14/2008; Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010). Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Jeigu tėvas (motina) teikia dalį išlaikymo iki ieškinio teisme dėl išlaikymo skolos priteisimo pareiškimo, tai teikto išlaikymo suma turėtų būti įskaičiuojama į bendrą išlaikymo skolos sumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-209/2013).Išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200straipsnis). Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tokiu atveju teismas išlaikymą priteisia pagal vieno iš tėvų ar vaiko globėjo (rūpintojo) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ieškinį (CK 3.194 straipsnio 1dalis). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas įstatymo normas, kasacinis teismas yra konstatavęs, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, turi imtis priemonių, kad būtų nustatytos šios reikšmingos faktinės aplinkybės: a) vaiko poreikiai, b) kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis, c) būtinas išlaikymo dydis, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, d) kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, e) nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-7/2013).Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad konkrečioje byloje yra sprendžiamas vaikų išlaikymo klausimas, todėl teismas nesprendžia dėl bylos šalių turto padalijimo, iš verslo gauto pelno dalies pervedimo ieškovei ir kitų su verslu ar jungtine šalių nuosavybe susijusių klausimų. Apeliantės teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas taikė šeimos modelio pabaigos teisines pasekmes nustatant apeliantės pareigą prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, yra nepagrįsti ir atmestini, nes pirmosios instancijos teismas netaikė nagrinėjamojoje byloje CK 3.67 str. 2 d. ir šia teisės norma nesirėmė. Pažymėtina, kad šiuo atveju nei santuokos, nei faktinių šeimos santykių/šeimos modelio pabaiga ir su tuo susijęs CK 3.67 straipsnio taikymas niekaip nepanaikina ir negali panaikinti tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Tai, ar vaikų tėvai yra susituokę, ar išsituokę, ar gyvena skyrium, ar yra nusistatę atitinkamą šeimos turto teisinį režimą ar nėra, niekaip panaikina tėvų pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Todėl nagrinėjamu atveju nėra teisiškai aktualu, kada faktiškai iširo šalių santuoka ir jie pradėjo gyventi skyrium. Teismas šioje byloje sprendė išlaikymo įsiskolinimo klausimą, todėl pagrįstai nevertino turto padalijimo klausimų, verslo dalies pervedimo ir kitų su ieškovės ir atsakovo santuoka susijusių klausimų, kurie nėra susiję su vaikams teikiamu išlaikymu. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai analizavo ir vertino tas aplinkybes, ar ginčo laikotarpiu atsakovas teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams. CK 3.192 straipsnio 3 dalis numato, jog materialinį išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams turi teikti abu tėvai proporcingai savo turtinei padėčiai. Ši norma svarbi ir priteisiant išlaikymo įsiskolinimą, kadangi reikalinga nustatyti kokiomis proporcijomis, atsižvelgiant į turtinę padėtį, šalys turėjo teikti išlaikymą vaikams ginčo laikotarpiu.Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, abu tėvai ginčo laikotarpiu (2013 m. rugpjūčio 1 d.-2015 m. balandžio 24 d.) turėjo galimybę teikti vaikams išlaikymą, nes jų finansinė padėtis buvo gera.Iš byloje surinktų rašytinių įrodymų, šalių atstovų paaiškinimų nustatyta, kad šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausė nekilnojamasis turtas, kuris buvo padalintas 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi, įmonė. Taigi, preziumuojama, kad ginčo laikotarpiu šalims priklausė po ½ jų bendrosios jungtinės nuosavybės teise valdomo turto. VĮ Regitra duomenimis ginčo laikotarpiu šalys turėjo santuokoje įgytus automobilius Lexus RX450h ir Audi 80, ieškovė turėjo jai asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Baltų pr. 97-46, Kaune, iki 2013 m. spalio 25 d. turėjo žemės sklypus su statiniais Žuvėdrų g., Vilniuje, kuriuos pardavė (VĮ Registrų centras duomenys). Apeliantė atskirajame skunde pripažino, kad 2013 m. gegužės 29 d. ir 2013 m. liepos 31 d. atsakovo apeliantei atlikti banko pavedimai (iš viso 1 119 954,46 JAV dolerių) nebuvo skirti vaikų išlaikymui ginčo laikotarpiu, t. y. apeliantės teigimu, tai nebuvo jai į ateitį tenkanti verslo pajamų dalis, iš kurios ji privalėtų mokėti išlaikymą ginčo laikotarpiu - tai, pasak apeliantės, buvo asmeninės pajamos už praėjusį laikotarpį. Įvertinus šias aplinkybes ir tai, kad atsakovas neginčija fakto, jog turėjo galimybę teikti vaikams išlaikymą ginčo laikotarpiu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ieškovės finansinė padėtis ginčo laikotarpiu nebuvo prastesnė, nei atsakovo, todėl ji taip pat turėjo prisidėti prie vaikų išlaikymo. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovo finansinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo gera, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad jie turėjo teikti išlaikymą lygiomis dalimis.Apeliantė teigia, kad laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d. kiekvieno iš vaikų poreikius sudarė 13500 JAV dolerių suma, nes 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi ieškovė ir atsakovas susitarė, kad atsakovas teiks 13500 JAV dolerių išlaikymą kiekvienam vaikui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatydamas vaikų poreikius pagrįstai prioritetą suteikė atsakovo paskaičiavimams, o ne abiejų šalių sulygtai sumai, kuri atsispindi 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartyje. Apeliacinės instancijos teismas, šiuo atveju, sutinka su pirmosios instancijos teismo ir atsakovo pozicija, jog vien tai, kad šalys 2015 m. balandžio 8 d. taikos sutartimi sulygo, kad vaikams atsakovas teiks 13500 JAV dolerių išlaikymą, dar nereiškia, kad tokia išlaikymo suma atspindi būtinuosius vaikų poreikius. Pažymėtina ir tai, kad taikos sutartis dėl išlaikymo teikimo vaikams buvo sudaryta 2015 m. balandžio 8 d. (įsiteisėjo 2015 m. balandžio 24 d,), tačiau priteisti išlaikymo įsiskolinimą prašoma už laikotarpį dar iki sutarties sudarymo, t.y. už 2013 m. rugpjūčio 1 d. - 2015 m. balandžio 24 d. Taigi, konkrečiu atveju, turėtų būti vertinami realūs vaikų poreikiai minėtu laikotarpiu, o ne jų tėvų taikos sutartimi sulygta teiktina išlaikymo suma nuo 2015 m. balandžio 24 d.Apeliantės nuomone, teismas neatsižvelgė į tai, kad tiek atsakovas, tiek ji nusprendė, kad vaikų poreikius geriausiai atspindi 13500 JAV dolerių suma. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiuo apeliantės argumentu, nes ji byloje nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų, jog realius vaikų poreikius ginčo laikotarpiu sudarė 13 500 JAV dolerių suma. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis).Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas byloje pateikė lentelę, kurioje atsispindi konkretūs vaikų poreikiai ginčo laikotarpiu. Taip pat, byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad atsakovas ginčo laikotarpiu pilnai išlaikė vaikus: 1) dokumentai, patvirtinantys atsakovo išlaidas namo nuomai (t. VI, b.l. 257-260, 400-404, 406-410); 2) dokumentai, patvirtinantys atsakovo mokėtus mokesčius už namui, kuriame gyvena vaikai, tiektą elektrą ir vandenį, internetą (t. VI, b.l. 16-20); 3) dokumentai, patvirtinantys atsakovo mokėtus mokesčius už vaikų mokyklą (t. VI, b.l.21-78); 4) dokumentai, patvirtinantys atsakovo išlaidas stovykloms (t. VI, b.l. 79-93); 5) dokumentai, patvirtinantys atsakovo išlaidas kelionėms (t. VI, 94-138); 6) dokumentai, patvirtinantys atsakovo mokėtus mokesčius už ryšio paslaugas (t. VI, b.l. 390-394); 7) dokumentai, patvirtinantys, kad atsakovas savo sąskaita tenkino vaikų laisvalaikio, maitinimo, transporto, aprangos poreikius ir kitus poreikius, suteikė vaikams banko korteles, kurios buvo pririštos prie atsakovo banko sąskaitos, taip pat patvirtinantys, kad atsakovas mokėjo vaikams kišenpinigius (t. VI, b.l. 139-255, 261-389).Nesutiktina su ieškovės argumentu, kad 188 164,33 JAV dolerių išlaidos vaikų poilsiui nevertintinos kaip vaikų išlaikymas, kadangi atsakovas jas pagal taikos sutartį įsipareigojo apmokėti papildomai. Kaip minėta, ieškovė prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą, kuris susidarė dar iki minėtos taikos sutarties sudarymo, todėl nėra pagrindo teigti, kad išlaidos vaikų poilsiui nėra priskirtinos prie teikiamo vaikams išlaikymo. Juo labiau, kad vaikų poreikius sudaro ne tik maitinimas, apgyvendinimas, mokslai, apranga ir kišenpinigiai. Vaiko vystymuisi būtinas ir tinkamas poilsis, kurį atsakovas savo vaikams užtikrino ir kuriam skirtos išlaidos ginčo atveju turi būti priskiriamos prie vaikų išlaikymui skirtos sumos.Pažymėtina, kad visi minėti vaikų poreikiai visiškai atitinka atsakovo Rusijos federacijoje nagrinėtoje byloje pateiktą vaikų poreikių lentelę (t. IV, b. l. 157 ir 159) ir joje nurodytas išlaidas vaikų išlaikymui. Apeliantė šios poreikių lentelės byloje neginčijo ir kaip minėta, nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų papildomus ar kitus vaikų poreikius. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi atsakovo sudaryta lentele ir nustatė, jog atsakovas vaikams išlaikymą teikė ir ginčo laikotarpių jų poreikių tenkinimui išleido 453 824,18 JAV dolerių, t.y. po 226912,09 JAV dolerius kiekvienam vaikui. Atsižvelgiant į teismo nustatytą aplinkybę, kad vaikų išlaikymui šalys turėjo teikti po 12497,88 JAV dolerių per mėnesį, atsakovas nuo 2013 m. rugpjūčio 1 d. iki 2015 m. balandžio 24 d už beveik 21 mėnesį turėjo sumokėti po 131,227,74 ((12497,88 / 2) x 21) JAV dolerius kiekvienam vaikui. Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovas savo pareigą išlaikyti nepilnamečius savo vaikus vykdė tinkamai, o teikto išlaikymo suma atitiko realius vaikų poreikius ginčo laikotarpiu, todėl pagrįstai buvo atsisakyta tenkinti ieškovės ieškinį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl ieškovės I. M. apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atsakovas prašo priteisti iš ieškovės jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinėje instancijoje, kurios sudaro 7110,46 Eur, t.y. 571,52 Eur už apeliacinio skundo analizę, 5450,88 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, 474,88 Eur už teismų praktikos ginčo klausimu analizę ir 613,18 Eur už administracinės išlaidos.Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą 2017 m. II ketvirtį numatytas maksimalus dydis– 1090,31 Eur. Atsakovo atstovas skyrė 3,53 val. susipažinimui su pirmosios instancijos sprendimu bei apeliaciniu skundu ir 3,71 val. teismų praktikos dėl tėvų pareigos išlaikyti vaikus analizei, tai, vadovaujantis minėtomis rekomendacijomis sudaro papildomus 607,22 Eur. Prie prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas nėra pateiktų sąskaitų už suteiktas administracines išlaidas (sąskaitų rengimą, vertimus, kopijavimą), todėl teismas negali įvertinti šių bylinėjimosi išlaidų pagrįstumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nėra dėstoma naujų atsikirtimų lyginant su atsiliepimu į ieškinį, civilinė byla nėra sudėtinga teisės normų taikymo ir aiškinimo prasme, todėl tam nebuvo reikalingos didelės advokato laiko ir darbo sąnaudos, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos ir atsakovui iš ieškovės priteistina 1000 Eur bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atmesti apeliantės I. M. apeliacinį skundą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės I. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo B. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 1000 (vieną tūkstantį) eurų bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Loreta BujokaitėAsta RadzevičienėRūta Veniulytė - Jankūnienė