Vilniaus apygardos teismo nutartis

2010-01-20 · Civilinė byla Nr. 2A-68-302/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-01-20
Bylos Nr.
2A-68-302/2010
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė (pran.), Algirdas Auruškevičius, Dalia Kačinskienė
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“
Trečiasis asmuo
R. B.
Kategorijos
  • 42.10pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 45.5pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-68-302/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 42.10; 45.5; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2010 m. sausio 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,kolegijos teisėjų Algirdo Auruškevičiaus ir Dalios Kačinskienės,sekretoriaujant Violetai Kamašinienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus energija“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretysis asmuo R. B. , dėl skolos už šilumos energiją priteisimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

n ustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 735,67 Lt skolos, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Nurodė, kad jis teikė centralizuotą šilumą butui (duomenys neskelbtini). Šilumos energija šiam butui buvo tiekiama konkliudentiniais veiksmais sudarytos neterminuotos energijos pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu. Šilumos vartotoju, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju už suvartotą šilumos energiją yra šių patalpų savininkas. Laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-09-30 tiekė atsakovui nuo 1999-12-31 nuosavybės teise priklausančioms patalpoms, esančioms (duomenys neskelbtini), šilumos energiją, tačiau atsakovas už ją neatsiskaitė, liko skolingas 1 735,67 Lt. Ieškovas nurodė, kad daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkai yra šilumos vartotojai, todėl atsakovas turi prievolę atsiskaityti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui pateiktą šilumos energiją.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad tarp SP AB „Vilniaus šilumos tinklai“ (bei jų teisių perėmėjos UAB „Vilniaus energija“) ir Vilniaus miesto savivaldybės yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju. Mokestiniai įsipareigojimai tenka ne savininkui, bet tiesioginiam naudotojui. Tretysis asmuo R. B. savo gyvenamąją vietą yra deklaravusi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), visą laiką vartojo centralizuotą šilumos energiją bei karštą vandenį savo buitinėms reikmėms, todėl Vilniaus miesto savivaldybė negali būti atsakinga už trečiųjų asmenų skolas ieškovui UAB „Vilniaus energija“.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2009 m. birželio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1 735,67 Lt skolos, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2008-11-07 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Teismas, laikydamas, kad tarp šalių konkliudentiniais veiksmais buvo sudaryta sutartis dėl šilumos energijos tiekimo, nes gyvenamųjų patalpų, esančių Šaltkalvių g. 56-80, Vilniuje, šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie centralizuotų šildymo sistemų, sprendė, kad atsakomybė už tiektą ir sunaudotą šilumos energiją tenka patalpų savininkui Vilniaus miesto savivaldybei, todėl jis privalo atsiskaityti su ieškovu už šioms patalpoms tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-09-30, kas sudaro 1 735,67 Lt. Atsakovas skolos dydžio neginčijo.

Šalies argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bei faktines bylos aplinkybes, nepagrįstai nustatė, kad ginčo santykių nereguliuoja Civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos. Teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis energijos vartotojas, neanalizavo konkrečios faktinės situacijos, neatsižvelgė į tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika tokio pobūdžio bylose nėra vienareikšmiška.

Atsižvelgiant į sutarties laisvės principą šilumos energijos vartojimo pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyviu gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir nuomininkas. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu tarp atsakovo ir trečiojo asmens (buto nuomininko) nebuvo sudaryta nuomos sutartis, kurioje būtų numatyta buto nuomininko pareiga atsiskaityti už butui tiekiamą šilumos energiją bei karštą vandenį, nes tokia nuomininko pareiga įtvirtinta teisės aktuose. Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (Civilinio kodekso 6.388 str.).

Teismas neteisingai aiškino Civilinio kodekso 6.579 straipsnio 4 dalį, numatančią, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis gali būti panaudota prieš trečiuosius asmenis tik įregistravus ją įstatymų nustatyta tvarka viešame registre. Kadangi ieškovas žinojo, kad minėtas butas yra išnuomotas, kas yra šio buto nuomininkai, sprendžiant klausimą dėl to, kas turi apmokėti susidariusį įsiskolinimą, įstatymo nuostatos dėl registracijos fakto taikymo prieš trečiuosius asmenis negali būti laikomos reikšmingomis.

Teismas neatsižvelgė, kad ieškovas nesikooperavo ir nebendradarbiavo su atsakovu, neinformavo jo apie susidariusį įsiskolinimą.

Apeliantas, vadovaudamasis Vilniaus apygardos teismo 2009-06-09 nutartimi, kuria buvo patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinis skundas ir ieškinys atmestas nurodant, skola už suteiktas komunalines paslaugas turi būti priteisiama iš faktinio šios paslaugos vartotojo, nurodė, kad nėra pagrindo vienašališkai perkelti visos ieškovo rizikos būsto savininkui.

Teismas padarė neteisingą išvadą, jog savivaldybė, nuomodama būstą, dalyvauja civiliniuose santykiuose lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai, nes savivaldybė, vykdydama LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo nuostatas, vykdo nekomercinę veiklą. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių veiksmai rodo, kad tarp jų yra susiklostę prievoliniai teisiniai santykiai, nes ieškovas konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą, pagal kurį šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi laikytinas buto nuomininkas, kuris ir turi sumokėti už faktiškai sunaudotą šilumos energiją (Civilinio kodekso 6.388 str.).

Šalies argumentai

Atsakovas, palaikydamas pirmosios instancijos teisme pateiktą prašymą dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į šį teismą.

Apeliantas nesutinka su teismo priteistomis 653 Lt bylinėjimosi išlaidomis, kurios yra nepagrįstai didelės. Ieškovo reikalavimas priteisti 590 Lt vien už procesinių dokumentų parengimą visiškai nepagrįstas ir turi būti sumažintas. Pasak apelianto, šios civilinės bylos negalima priskirti prie sudėtingų bylų, buvo pateiktas nesudėtingo turinio, iš esmės identiškas ieškinys kitiems ieškiniams bylose pagal ieškovo ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei, todėl priteista suma mažintina.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą, skundą atmesti. Nurodo, kad CK 6.584 straipsnio 1 dalis ir Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimo Nr.876 nuostatos reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininko tarpusavio santykių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-01-30 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-3-3/2008 yra suformavęs precedentą, jog, nesudarius rašytinės individualios šilumos pirkimo-pardavimo sutarties, už šilumos energijos paslaugas turi atsiskaityti patalpų savininkas. Teismas pagrįstai priteisė skolą iš atsakovo, nes trečiasis asmuo nesikreipė į ieškovą ir nesudarė individualios šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties. Naudojimosi ieškovo teikiamomis paslaugomis fakto nepakanka tam, kad nuomininką būtų galima pripažinti šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi bei iš jo reikalauti atsiskaityti su šilumos tiekėju. Nesant tarp ieškovo ir nuomininko pasirašytos individualios rašytinės šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutarties, atitinkančios Šilumos ūkio įstatymo reikalavimus, 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356 negali būti laikomas tokiu susitarimu. Faktas, jog nuomos sutartis nebuvo įregistruota, nebuvo lemiamas teismui sprendžiant dėl to, kas turi apmokėti už susidariusį įsiskolinimą. Ieškovas nesutinka su apeliantu, kad jis nebendradarbiavo ir nesikooperavo su juo, ir nurodo, kad atsakovui buvo pateikti atitinkami raštai apie susidariusį įsiskolinimą, taigi jis apie ginčo butui tiektą šilumos energiją žinojo. Teismas pagrįstai netenkino atsakovo prašymo dėl kreipimosi į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą, akivaizdu, kad atsakovas tiesiog vengia vykdyti prievolę ieškovui, tyčia vilkina bylos nagrinėjimą. Vilniaus apygardos teismo nutartis, kuria remiasi atsakovas, yra neįsiteisėjusi, be to, tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką, taigi, atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjama byla savo faktinėmis aplinkybėmis yra visiškai identiška aprobuotai bylai Nr. 3K-3-3/2008, ir joje taip pat turi būti taikoma suformuota teisės taikymo taisyklė, jog tinkamu atsakovu laikyta Vilniaus miesto savivaldybė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje nustatyta, kad atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 1999-12-31 (b.l. 12-13). Butas nuo 2001-03-22 išnuomotas R. B. (b.l. 20-21). Šiam butui ieškovas tiekė šilumos energiją centralizuotai iš centralizuotų sistemų. Už tiektą šilumos energiją laikotarpiu nuo 2007-05-01 iki 2008-09-30 susidarė įsiskolinimas 1735,67 Lt sumai (b.l. 7-8, 14). Rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ir buto savininko ar bute gyvenusio nuomininko nebuvo sudaryta. 2008-09-30 ieškovas UAB „Vilniaus energija“ informavo atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę, kad buto, esančio Šaltkalvių g. 56-80, Vilniuje, kuris priklauso atsakovui, skola už tiektą šilumos energiją nuo 2007-01-01 iki 2008-05-14 yra 1542,24 Lt (b. l. 7-8). Atsakovas skolos nesumokėjo.

Kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad atsakovas kaip buto savininkas yra atsakingas už butui tiektos šilumos energijos apmokėjimą už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-05-14, ir tenkino šioje byloje ieškovo UAB „Vilniaus energija“ pareikštą ieškinį iš dalies.

Apeliantas skunde teigia, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias šilumos pirkimo–pardavimo teisinius santykius, dėl to nepagrįstai pripažino šilumos vartotoju ir asmeniu, turinčiu pareigą atsiskaityti su šilumos tiekėju, buto savininkę – savivaldybę, t.y. skunde keliamas teisės normų, reglamentuojančių šilumos energijos pirkimo-pardavimo ir atsiskaitymo už patiektą šilumos energiją teisinius santykius, aiškinimo ir taikymo klausimai.

Šilumos energijos pirkimo-pardavimo teisinius santykius reglamentuoja Civilinio kodekso normos dėl energijos pirkimo-pardavimo sutarčių (Civilinio kodekso 6.383-6.391 straipsniai), šilumos energijos pirkimą-pardavimą reglamentuojančios teisės normos - Šilumos ūkio įstatymas, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, Ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 straipsnio 31 dalyje šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 62 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir pastato savininko – šilumos vartotojo; 52.1 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis sudaroma šilumos tiekėjo ir butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų. Pagal ūkio ministro 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintų Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų 8 punktą šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių pagal šias standartines sąlygas šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas – šilumos vartotojas. Tokiu būdu, šilumos pirkimo-pardavimo teisinių santykių šalys yra šilumos tiekėjas ir pastato savininkas - šilumos vartotojas ar pastato butų, kitų patalpų savininkas - buitinis šilumos vartotojas, nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems tiekiama šilumos energija. Tokia išvada padaryta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 30 d. nutartis Kaišiadorių rajono apylinkės vyriausiasis prokuroras v. AB ,,VST“ byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė).

Minėtoje teismų praktikoje pripažįstama, jog šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo teisinių santykių dalyvis gali būti ne tik patalpų savininkas, bet ir šių patalpų nuomininkas. Šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, į kurias tiekiama šiluma, savininkas. Nagrinėjamos bylos atveju buvęs nuomininkas netapo šilumos energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, nes nesudarė šios sutarties ir neprisiėmė tokių sutartinių įsipareigojimų.

Nepagrįsti atsakovo argumentai, kad šilumos vartotoju gali būti tik fizinis asmuo, nes pagal Šilumos ūkio įstatymo 2 str. 32 d. šilumos vartotojas – tai juridinis ar fizinis asmuo, kurio naudojami šildymo prietaisai nustatyta tvarka prijungti prie šilumos perdavimo tinklų ar pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų; šio straipsnio 31 d. šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis apibrėžiama kaip šilumos tiekėjo ar gamintojo ir buitinio šilumos vartotojo ar juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai, sutartis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad šilumos tiekėjas ir patalpų savininkas (nuomotojas) bei nuomininkas gali susitarti dėl to, kad nuomininkas taps energijos pirkimo-pardavimo sutarties šalimi, o jeigu nėra tokio susitarimo, šilumos pirkimo-pardavimo sutarties šalis yra patalpų, kurioms tiekiama šiluma, savininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008; Vartotojų teisių apsauga vartojimo sutartiniuose santykiuose: teisinio reguliavimo ir teismų praktikos apžvalga, paskelbta Teismų praktikoje Nr. 30).

Atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovas su buto nuomininku buvo sudaręs šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais.

Šilumos ūkio įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų, o pagal šio straipsnio 2 dalį standartinės sąlygos galioja šilumos pirkimo-pardavimo sutartims tiek, kiek jos neprieštarauja šalių individualiai aptartoms sąlygoms ir įstatymams. Nurodytų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 56 punkte nustatyta, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas; standartinės sąlygos galioja iki šalys individualiai susitaria dėl šių sąlygų (Taisyklių 57 punktas). Aptariamų Taisyklių 65 punkte nustatyta, kad šilumos pirkimo-pardavimo sutartys laikomos sudarytomis ar pakeistomis pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių standartines sąlygas, išskyrus šalių individualiai aptartas sąlygas, ir standartinės sąlygos galioja tol, kol šalys individualiai susitaria dėl sutarčių sąlygų (Taisyklių 66 punktas).

Vyriausybės 2001 m. liepos 11 d. nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarka reglamentuoja valstybės ar savivaldybės ir jų patalpų nuomininkų tarpusavio teisinius santykius ir nereglamentuoja šilumos tiekėjo ir valstybės ar savivaldybės patalpų nuomininkų tarpusavio santykių. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nekeičia šilumos pirkimą-pardavimą reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintos tokių sutarčių subjektų sudėties, nurodytas Vyriausybės nutarimas nėra speciali teisės norma šilumos pirkimo-pardavimo sutarties subjektų prasme ir, remiantis vien šiuo nutarimu, laikyti byloje trečiojo asmens (gyvenamųjų patalpų nuomininko) šilumos energijos vartotoju, atsakingu tiekėjui, negalima.

Tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių – tiekėjo ir pastato savininko-šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko-buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai. Nesudarius rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šilumos tiekėjo ir buto, į kurį tiekiama šiluma, savininko - Vilniaus miesto savivaldybės nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo datos iki šalys sudarys šilumos pirkimo-pardavimo sutartį pagal individualiai aptartas sąlygas, o ne tarp energijos tiekėjo ir buto nuomininko – faktinio šilumos vartotojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-07-09 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

Apelianto argumentai, kad jis neturi apmokėti už jam nuosavybės teise priklausančiam butui tiektą šilumos energiją, nes ja naudojosi buto nuomininkas, ieškovas apeliantui niekada nepateikė sąskaitų apmokėjimui už šilumos energiją, nepakeičia atsakovo pareigos pagal aukščiau nurodytas įstatymines nuostatas atsakyti už jam nuosavybės teise turimam butui tiektą šilumos energiją. Šilumos energija yra sunaudota (buvo šildomas atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas), už šilumos energiją nėra apmokėta, buto nuomininkas yra miręs 2006-08-08, byloje nėra duomenų, kokiam asmeniui gyvenamosios patalpos buvo išnuomotos po jo mirties. Civilinio kodekso 4.37 str. 1 d. numato, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Taigi atsakovas, kaip buto savininkas, nuomodamas butą, turėjo pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad jam įgyvendinant šią teisę nebūtų pažeidžiami kitų asmenų teisės ir interesai. Atsakovas, nuomodamas socialinį būstą, turi užtikrinti, kad nuomininkas sudarytų pirkimo-pardavimo sutartį su šilumos energijos tiekėju, kontroliuoti nuomos sutarties vykdymą, t. y. ar nuomininkas atsiskaito su šilumos energijos tiekėju Vyriausybės nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.584 str. 1 d. ir Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr. 876 patvirtinta Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarka, kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas, reglamentuoja valstybės ar savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutarties šalių, t. y. valstybės ar savivaldybės – nuomotojo ir valstybės ar savivaldybės - gyvenamųjų patalpų nuomininko tarpusavio teisinius santykius. Savivaldybė, vykdydama socialinės politikos funkciją – nuomodama socialinį būstą, atsako už tinkamą tokios funkcijos vykdymą ir neturi pagrindo vienašališkai perkelti rizikos dėl asmenų, kuriems ji privalo suteikti socialinį būstą, veiksmų ūkio subjektams, tiekiantiems šilumą savivaldybei nuosavybės teise priklausančioms gyvenamosioms patalpoms, kurias ši nuomoja kaip socialinį būstą, nes tai prieštarautų ne tik teisės aktams, reglamentuojantiems šilumos tiekimo teisinius santykius, bet ir teisingumo bei protingumo kriterijams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-01-30 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008).

Remiantis Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta, kad Aukščiausiais teismas formuoja vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus. Kadangi nagrinėjama byla yra visiškai analogiška bylai, išnagrinėtai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 UAB ,,Vilniaus energija“ v. Vilniaus miesto savivaldybė, šią bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija yra saistoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje išdėstytų teisės aiškinimo taisyklių. Dėl nurodyto nėra pagrindo vadovautis apelianto nurodomomis ankstesnėmis kasacinės instancijos teismo nutartimis (2005-04-25 nutartimi byloje Nr. 3K-3-269/2005, 2004-06-23 nutartimi byloje Nr. 3K-3-392/2004), kadangi po nurodomų nutarčių priėmimo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasikeitė, priėmus jau minėtą civilinių bylų skyriaus kolegijos 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 ir vėliau priimtoje 2009-07-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009 Aukščiausiasis Teismas šios praktikos toliau nuosekliai laikosi. Taip pat pažymėtina, jog teisingumo bei asmenų lygybės įstatymui ir teismui principų įgyvendinimas reikalauja, kad teismai analogiškose situacijose kylančius ginčus spręstų vienodai, vienodai aiškintų ir taikytų tas pačias teisės normas.

Kolegijos vertinimu, pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės prašymo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar ūkio ministro 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 52 p., 2003-07-10 įsakymu Nr.4-289 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 8, 43 p. atitinka Vyriausybės 2001-07-11 nutarimu Nr.876 patvirtinto Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šilumos energiją ir komunalines paslaugas tvarkos aprašo 2, 5 p., Šilumos ūkio įstatymo 1 str. 7, 25 p., Civilinio kodekso 6.384 str. 1 d., nes įvertinus aukščiau nurodytus argumentus dėl ieškinio pagrįstumo, teismų praktiką analogiškose bylose, esminių neatitikimų tarp minėtų norminių aktų ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatų nenustatyta.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas priteisdamas iš atsakovo 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo netinkamai taikė Civilinio kodekso 6.210 straipsnio nuostatas. Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga skolininkui, praleidusiam terminą piniginei prievolei įvykdyti, mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas. Nurodytas palūkanas įstatymų leidėjas pripažįsta minimaliais kreditoriaus nuostoliais, kuriuos visais atvejais privalo atlyginti skolininkas. Palūkanos kompensuoja kreditoriaus patirtus nuostolius per tą laikotarpį, kai jis negalėjo naudotis jam priklausančiomis piniginėmis lėšomis. Išimtys, kad už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą palūkanos nemokamos, gali būti nustatytos įstatymuose arba sutartyje. Teisėjų kolegija nurodo, kad tam, jog būtų galima taikyti Civilinio kodekso 6.210 straipsnį, turi būti visos trys sąlygos. Pirma, neįvykdyta prievolė turi būti piniginė. Antra, turi būti praleistas piniginės prievolės įvykdymo terminas. Trečia, įstatyme ar sutartyje neturi būti nustatyta, kad palūkanos šiuo atveju nemokamos. Pirmosios instancijos teismas teisingai taikė Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 1 dalį, nes yra visos trys sąlygos. Atsakovo, kaip buto savininkės pareiga mokėti už butui tiekiamus komunalinius patarnavimus nurodyta aukščiau.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad teismas priteisdamas bylinėjimosi išlaidas ieškovui už advokato pagalbą neatsižvelgė į Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 d. nustatytus kriterijus, o taip pat nesivadovavo Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismo priteista 590 Lt suma advokato pagalbai apmokėti savo dydžiu nėra per didelė, ji atitinka tiek Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 d. kriterijus tiek minėtomis rekomendacijomis nustatytus priteisiamo užmokesčio už advokato pagalbą maksimalius dydžius.

Kiti apeliacinio skundo argumentai kaip dėl bendradarbiavimo ir kooperacijos principo pažeidimo, neįtakoja sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teisme ieškovas patyrė 1190 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai (atstovavimas ir procesinių dokumentų parengimas) apmokėti. Iš apelianto priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovui - 300 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnis). Nustatytas išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje. Kitos išlaidų dalies nėra pagrindo priteisti, nes įvertinus ginčo paprastumą suformuotų teisminių precedentų kontekste, prašoma suma yra aiškiai per didelė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 str. kolegija

n utarė:

Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 300 Lt bylinėjimosi išlaidų UAB „Lietuvos energija“ naudai.

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Algirdas AuruškevičiusDalia Kačinskienė