Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos ūkio ministerijai, Valstybiniam turizmo departamentui prie Ūkio ministerijos, uždarajai akcinei bendrovei „Freshtravel“, atstovaujamai uždarosios akcinės bendrovės „Valdsita“, dėl turtinės žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

II

11. Siekdamas įrodyti skundo reikalavimą priteisti turtinę žalą, pareiškėjas į bylą pateikė 2014 m. lapkričio 6 d. banko sąskaitos išrašą, tačiau pareiškėjo teismui pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą.

III

1. Dėl faktinių aplinkybių

1.1. Pasiskelbimo nemokia dieną Bendrovė turėjo prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą bendrai 700 000 Lt (202 734 Eur) sumai dviejose draudimo bendrovėse: draudiko Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialo išduotą kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. 19040/8000029 350 000 Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d., ir draudiko „Ergo Insurance SE“ filialo Lietuvoje išduotą laidavimo draudimo liudijimą Nr. 741-100663 350 000 Lt sumai, kuris galiojo nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolius dėl Bendrovės neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo. Turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta po turistų repatrijavimo, t. y. grąžinimo į pradinę išvykimo vietą, likusi nepanaudota draudimo suma, iš viso – 34 976, 20 Eur draudimo išmokų.

1.2. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. rašte Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos Bendrovės veiklos, su 2014 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. SD-1604 pateikė jai papildomą turimą informaciją.

Departamentas 2015 m. rugpjūčio 4 d. gavo Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos Vilniaus apygardos valdybos Nusikalstamų veikų tyrimo skyriaus (toliau – ir FNTT skyrius) raštą Nr. 25/10-1-46-13942 su prašymu perduoti Bendrovės dokumentus skyriuje atliekamam ikiteisminiam tyrimui Nr. 01-2-00078-14 dėl sukčiavimo, turto pasisavinimo, turto iššvaistymo, dokumentų klastojimo, nusikalstamo bankroto, apgaulingos apskaitos tvarkymo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, 184 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 209 straipsnį, 222 straipsnio 1 dalį. FNTT 2017 m. birželio 1 d. išplatino pranešimą, kad tuometiniam UAB „Freshtravel“ vadovui pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti. Tyrimą organizavo ir jam vadovavo Vilniaus apygardos prokuratūra.

2. Dėl kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimo reglamentavimo Įstatyme

2.1. UAB „Freshtravel“, teikdama turizmo paslaugas, taip pat ir organizuotų turistinių kelionių, per visą veiklos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 2 d. iki 2014 m. lapkričio 28 d. veikė kaip kelionių organizatorius ir turėjo Departamento išduotą kelionių organizatoriaus pažymėjimą. Bendrovės veiklos metu galiojo kelios Įstatymo redakcijos: nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d. (Įstatymo nauja redakcija, priimta 2011 m. birželio 22 d.) ir nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. sausio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. priėmus Įstatymo 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4¹ straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymą). Taigi, didžiausią laiko dalį Bendrovės veiklą reglamentavo Įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Įstatymo redakcija, todėl ginčui aktuali būtent ši Įstatymo redakcija (pažymėtina, kad pareiškėjas skunde remiasi neaktualia Įstatymo redakcija).

2.2. Įstatyme nurodytos minimalios sumos gali būti vertinamos tik kaip pradinis duomuo ar atskaitos taškas, pradedant vykdyti kelionių organizatoriaus veiklą.

Įstatymas primygtinai nurodo, kad prievolių įvykdymo užtikrinimo suma turi būti „ne mažesnė“, tačiau jos maksimalių dydžių apribojimo nėra, todėl kelionių organizatorius, būdamas atsakingas verslo subjektas, gali ir privalo pats įvertinti galimą veiklos riziką ir turistų turtinius interesus užtikrinti, pasirinkdamas tinkamo dydžio prievolių įvykdymo užtikrinimo sumą, kuri turi būti apskaičiuojama taip, kad vadovaujantis Įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų galima užtikrinti: turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, bei už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

3. Dėl nepateiktų dokumentų

Pasak pareiškėjo, jis su Bendrove 2014 m. lapkričio 4 d. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį dėl kelionės į Egiptą, Šarm el Šeichą (toliau – ir Sutartis), tačiau Sutarties pateikti negali, nes Sutarties originalą su prašymu dėl kompensacijos už neįvykusią kelionę buvo išsiųstas Departamentui.

Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 16 straipsnio 11 punktu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarime Nr. 756 patvirtinto Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) Aprašas) 28 punktu, jau 2017 m. lapkričio 17 d. žiniasklaidos priemonėse bei savo interneto svetainėje paskelbė informaciją apie prašymų dėl kompensavimo iš draudimo lėšų už neįvykusias keliones sumokėtų sumų teikimą. Asmenys prašymus dėl pinigų grąžinimo turėjo pateikti tiesiogiai Departamentui (jeigu kelionė įsigyta tiesiai iš Bendrovės) arba per kelionių agentūras (kelionių pardavimo agentus), jeigu kelionė įsigyta per šiuos tarpininkus. Departamente buvo gauti 813 nukentėjusių dėl Bendrovės nemokumo turistų prašymai atlyginti patirtus nuostolius dėl neįvykusių kelionių ar iš dalies suteiktų paslaugų pagal 781 turizmo paslaugų teikimo sutartis. Departamentas 2014 m. gruodžio 9 d. sudarė audito ir konsultacijų paslaugų sutartį Nr. S-176 su UAB „Provisus“, kuri įsipareigojo įvertinti gautus turistų prašymus, pretenzijas pagrindžiančius dokumentus, reikalavimų dydį ir teisingumą bei pagrįsti ir nustatyti draudimo išmokų dydį. UAB „Provisus“ atlikus auditą ir įvertinus gautus nukentėjusių prašymus, gautų prašymu originalus Departamentas perdavė BUAB „Freshtravel“ administratoriui UAB Valdsita“, o kopijų Departamentas nesaugo.

4. Minėta, kad VAT nutartyje Bendrovei buvo iškelta bankroto byla. Šioje byloje pareiškėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl Bendrovės sukeltų nuostolių atlyginimo (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartyje patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip pat ir pareiškėjo reikalavimai, – 578,66 Eur (nesumažinus reikalavimų draudimo išmokomis, nes reikalavimų pateikimo dieną bankroto administratorius UAB „Valdsita“ neturėjo duomenų apie draudimo išmokų išmokėjimą).

Patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama, reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 109 ir 112 straipsniai), o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, nes prašoma atlyginti žala kilo dėl privataus juridinio asmens – UAB „Freshtravel“ – veiksmų.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

1. Departamentas 2014 m. kovo 24 d. išdavė UAB „Freshtravel“ pažymėjimą Nr. 13769, kuriame nurodė, kad Bendrovė atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti kelionių organizavimo paslaugas. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas.

2. Draudikas Compensa TU S.A. V. Insurance Group Lietuvos filialas 2014 m. balandžio 4 d. išdavė Kelionės organizatoriaus turizmo paslaugų sutarties prievolių įvykdymo civilinės atsakomybės laidavimo draudimo polisą Nr. 19040/8000029, kuriame 350 000 Lt draudimo sumai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 15 d. iki 2015 m. balandžio 14 d. užtikrino Bendrovės prievolių pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis tretiesiems asmenims (būsimiems turistams) įvykdymą.

3. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 5 d. (žr. pareiškėjo 2014 m. lapkričio 6 d. banko sąskaitos išrašą), pervedė 578,66 Eur (1 998 Lt) į Cherry Media LT, UAB banko sąskaitą.

4. ERGO Insurance SE, veikianti per Lietuvos filialą, 2014 m. rugsėjo 19 d. išdavė Laidavimo draudimo liudijimą dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo Nr. 741-100663, kuri 350 000,01 Lt (101 367,01 Eur) draudimo sumai nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d. užtikrino Bendrovės prievolių pagal sudarytas turizmo paslaugų teikimo sutartis įvykdymą.

5. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 14 d. įsakyme Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, išduoto nuo 2014 m. kovo 24 d., galiojimą, kelionių organizatoriui raštu pranešus Departamentui apie tai, kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Kelionių organizatoriaus veiklos forma – išvykstamasis turizmas, taip pat nustatė 10 darbo dienų terminą pažeidimams pašalinti.

7. Departamento direktorius 2014 m. lapkričio 28 d. įsakyme Nr. V-274 panaikino Bendrovei 2014 m. kovo 24 d. išduoto pažymėjimo Nr. 13769 galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d., nes kelionių organizatorius per nustatytą 10 darbo dienų terminą nepašalino pažeidimų (b. l. 29).

8. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 (teisminio proceso Nr. 2-55-3-02502-2014-1) Bendrovei iškėlė bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė uždarąją akcinę bendrovę „Valdsita“ (toliau – ir UAB „Valdsita“).

9. Pareiškėjui į jo banko sąskaitą 2015 m. rugsėjo 7 d. buvo grąžinta 28,68 Eur suma (žr. Pareiškėjo 2015 m. rugsėjo 7 d. banko sąskaitos išrašą).

II

1. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 549,98 Eur turtinės žalos, priteisti nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo procesines palūkanas, t. y. 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.

Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.

Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Ginčui aktualius klausimus reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos.

Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijų steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.

Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (šiuo aspektu žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 p., 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 p.). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 p.).

Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 p.). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 p.; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 p., 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 p.).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (šiuo klausimu žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 p.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose F. ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 p., 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 p., jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 p.).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 p.).

Taigi svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 3 dalis), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.

3. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Europos Bendrijų Tarybos 1990 m. birželio 13 d. direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus, atlyginimo.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas per grupinių paslaugų portalą Cherry Media LT, UAB su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis, nes pirko kuponus (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjui buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jis patyrė nuostolių.

Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.

Teisingumo Teismas, aiškindamas direktyvos nuostatas, nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus).

Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).

Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.

Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme yra nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatoriai, siūlantys parduoti organizuotas turistines keliones, privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.

To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.

Turizmo įstatymo 8 straipsnis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo Nr. VIII-667 2, 4, 5, 6, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 15, 16, 18 straipsnių, septintojo skirsnio pavadinimo pakeitimo, Įstatymo papildymo 4-1 straipsniu ir 20 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu. Pagal pakeitimus 8 straipsnio 3 dalis nustato, kad kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu. Taigi palyginus 8 straipsnio 7 dalį su vėlesniais pakeitimais matyti, kad šiai bylai esminio skirtumo tarp jų nėra.

Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjas gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamuoju atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp A. F. ir Italijos Respublikos ir tarp D. B. ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.

Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių; pažeidimas yra pakankamai akivaizdus; yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.

Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjui reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus A. F. ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patenka atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjas patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti. Tokios pat pozicijos iš esmės analogiškose bylose laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017 ir kt.)

4. Pareiškėjo pateikti apmokėjimą patvirtinantys dokumentai (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą) patvirtina pareiškėjo kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad, Turizmo departamento nurodymu, dalis pareiškėjo dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensuota (žr. šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 9 punktą). Įvertinus sumą, sumokėtą už keliones, ir išmokėtos kompensacijos dydį, akivaizdu, kad pareiškėjui nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo. Pareiškėjui liko negrąžinta 549,98 Eur. Ginčo dėl šios sumos dydžio nėra. Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjui. Todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 549,98 Eur turtinės žalos yra tenkintinas.

5. Pareiškėjas prašo priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (pvz., 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. lapkričio 8 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti.

Priteisti R. K., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 549,98 Eur (penkis šimtus keturiasdešimt devynis eurus ir devyniasdešimt aštuonis centus) turtinei žalai atlyginti ir 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 8 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.