Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Daivos Jazbutienės, Kristinos Kakurinės ir Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. P. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendžio, kuriuo

E. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 4 (keturiems) mėnesiams. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – draudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketveriems) metams 3 (trims) mėnesiams. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, nuspręsta išieškoti konfiskuotino turto – automobilio „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 1 430 (vieną tūkstantį keturis šimtus trisdešimt) eurų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. E. P. nuteistas už tai, kad vairavo kelių transporto priemonę, būdamas neblaivus, o būtent: jis 2022 m. rugsėjo 6 d., apie 17 val. 33 min., (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jam nustatytas 3,36 promilės neblaivumas, vairavo J. P. automobilį „Opel Zafira“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), taip pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto, draudžiančio vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, reikalavimą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nėra ginčijama nuteistojo E. P. kaltė ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, todėl šie klausimai išsamiau nevertinami. Apeliantas skunde kelia tik jam paskirtos bausmės ir paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo klausimą, prašoma jas sušvelninti.

Dėl bausmės

6. Teisėjų kolegija pažymi, jog bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

7. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Skiriant bausmę taip pat turi būti vadovaujamasi teisingumo, protingumo bei proporcingumo principais. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, motyvuotai parenkama švelnesnė ar griežtesnė bausmės rūšis, taip pat skiriamos bausmės dydis, skaičiuojant nuo jos vidurkio.

8. Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

9. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam E. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, paskirta bausmė nėra per griežta. Bausmė paskirta tinkamai vykdant įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo. Paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo bei proporcingumo principų.

10. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas E. P. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, skyrė laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažino vienu trečdaliu ir nustatė galutinę bausmę – laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam E. P. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad E. P. padarė vieną tyčinį nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis). Įvertino kaltininko asmenybę – tai, kad E. P. yra nedirbantis, baustas administracine tvarka, teistas už tyčinius nusikaltimus nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, nusikaltimus vaikui ir šeimai, transporto eismo saugumui, žmogaus sveikatai. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino tai, kad nusikalstamą veiką E. P. padarė praėjus vos pusantro mėnesio po jo paleidimo iš pataisos įstaigos, atlikus terminuotą laisvės atėmimo bausmę. Sutiktina su apylinkės teismo išvada, kad tai rodo, kad jis linkęs į nusikaltimų recidyvą, tinkamų išvadų iš ankstesnio nubaudimo nepadarė, toliau elgiasi nusikalstamai, įstatymų nesilaiko, nenori dorai ir sąžiningai gyventi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra viena nuteistojo E. P. atsakomybę lengvinanti aplinkybė – jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Apygardos teismo vertinimu, E. P. paskirtoji laisvės atėmimo bausmė nėra per griežta, ji proporcinga ir adekvati padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui bei nuteistojo asmenybės charakteristikai, švelninti paskirtos bausmės nėra pagrindo.

11. Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, jog nuteistasis E. P. vairavo tik dėl to, jog J. P. pasidarė bloga, jis pradėjo drebėti, išbalo bei pasakė, jog reikia vaistų iš namų vaistinėlės. Priešingai, iš J. P. parodymų matyti, kad nuteistasis E. P. be svarbios priežasties vairavo neblaivus. J. P. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad sunegalavęs dėl savo sveikatos būklės norėjo važiuoti namo, tačiau dėl išgerto alkoholio negalėjo vairuoti savo automobilio, todėl jam padėti pasisiūlė E. P., jis leido vairuoti, nes buvo įsitikinęs, kad šis nėra apsvaigęs nuo alkoholio. Taip pat nurodė, kad priešingu atveju jam nebūtų leidęs vairuoti savo automobilio (t. 1, b. l. 63–66). Taigi liudytojo parodymai patvirtina, kad E. P., žinodamas, kad yra neblaivus, ir turėdamas galimybę pasirinkti alternatyvų keliavimo būdą, iš esmės be jokios rimtos priežasties, galinčios turėti įtakos taikytinos atsakomybės griežtumui, padarė vieną šiurkščiausių KET pažeidimų, taip demonstruodamas abejingumą galimų neigiamų pasekmių jam ir (ar) aplinkiniams atžvilgiu. Pažymėtina, kad nuteistasis E. P. savo veiksmais kėlė realią grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, kadangi jis automobilį vairavo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio ir sukėlė eismo įvykį, t. y. jam nustatytas 3,36 promilės neblaivumas, ir tik dėl atsitiktinumo buvo išvengta kur kas skaudesnių E. P. vairavimo neblaiviam pasekmių.

12. Nagrinėjamu atveju svarbu pažymėti ir tai, jog, kaip minėta, nuteistasis E. P. ne kartą teistas, taip pat ir už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, už kurią jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė. Nagrinėjamą nusikaltimą padarė ką tik atlikęs ankstesniu nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę už smurtinį nusikaltimą. Taigi nuteistojo padaryta nusikalstama veika nebuvo atsitiktinė, o pasikartojantis elgesys rodo jau susiformavusį nuteistojo neigiamą požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas. Todėl akivaizdu, kad bausmės tikslus, ypač atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas (BK 41 straipsnio 2 dalies 1, 3 punktai), pasiekti galima tik realia laisvės atėmimo bausme.

13. Be to, byloje nėra nustatyta nei įstatyme numatytų būtinų sąlygų, nei aplinkybių visumos, dėl kurių būtų pagrindas skirti nuteistajam švelnesnę, negu numatyta įstatyme, bausmę, taikant BK 62 straipsnio 2 dalies ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas. Sprendžiant BK 62 straipsnio 2 dalies taikymo (ar netaikymo) klausimą, visų pirma turi būti nustatytos bent dvi kaltininko atsakomybę lengvinančios aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-650/2012). Nagrinėjamu atveju nustatyta tik viena apelianto atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Nėra pagrindo nuteistajam skirti švelnesnę bausmę ir pagal BK 54 straipsnio 3 dalį. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-2010, Nr. 2K-115-648/2016), teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo padarytą nusikalstamą veiką aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Dėl tokio atvejo visada spendžia teismas, vertindamas kiekvieną situaciją atskirai. Tačiau nagrinėjamoje byloje išimtinių aplinkybių, rodančių, kad nuteistajam E. P. paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nenustatyta.

14. Esant išdėstytoms aplinkybėms E. P. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, kuri neviršija sankcijoje numatyto šios bausmės vidurkio, laikyti aiškiai per griežta nėra jokio pagrindo.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise taikymo termino (BK 68 straipsnis)

15. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiosiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiosiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinių dalių. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas KET pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-100-648/2019).

16. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.

17. Pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės skiriamos, įvertinus šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018), ir proporcingumą, kuris reikalauja, kad, vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės būtų proporcingos teisės pažeidimui, atitiktų siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, nevaržytų asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti būtų teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę – draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 4 (ketverių) metų 3 (trijų) mėnesių terminui pirmosios instancijos teismas baudžiamojo įstatymo nepažeidė. Tiek paskiriant minimą baudžiamojo poveikio priemonę, tiek ir nustatant jos trukmę, buvo įvertintos visos reikšmingos bylos aplinkybės, apibūdinančios apelianto padarytos nusikalstamos veikos – KET pažeidimo pavojingumą bei jo asmenybę. Individualizuodamas uždraudimo naudotis specialiąja teise terminą, pirmosios instancijos teismas įvertino E. P. padaryto nusikaltimo pobūdį, šiuo straipsniu valstybės siekiamus įgyvendinti tikslus – padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, kad būtų užtikrintas visuomenės saugumas, taip pat jam nustatytą sunkų girtumo laipsnį (3,36 promilės), atsižvelgė ir į tai, kad E. P. teistas, taip pat ir už vairavimą esant neblaiviam, yra baustas administracine tvarka, ir skyrė ilgesnį nei vidutinį šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminą. Skundžiamu nuosprendžiu pagrįstai buvo atsižvelgta į visumą aplinkybių, apibūdinančių įvykį, jo priežastis, asmens kaltę bei veiką padariusiojo asmenybę.

19. Apeliantas nurodo, kad teisė vairuoti transporto priemones jam yra reikalinga, t. y. netekęs teisės vairuoti tokiam ilgam terminui ateityje negalėtų sieti savo profesijos su vairavimu. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė šiuo atveju negali būti vertinama kaip lemianti būtinybę trumpinti draudimo naudotis specialiąja teise terminą. Sutiktina, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas apeliantui sukels tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su darbo veikla, paprastai nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų ir nelaikytinos išskirtinėmis. Pastebėtina, kad minėta aplinkybė egzistavo ir iki jo padarytos nusikalstamos veikos, tačiau tai E. P. nesulaikė nuo nusikalstamo veikimo, neprivertė susimąstyti apie ateityje galinčias kilti neigiamas pasekmes. Šios bylos kontekste svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus KET pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota galimybė naudotis specialiąja teise – teise vairuoti transporto priemones ir uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę. Taigi, pirmosios instancijos teismas, paskirdamas šią baudžiamojo poveikio priemonę ir nustatydamas jos terminą, BK 68 straipsnio taikymo klaidų nepadarė.

20. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausmė – laisvės atėmimas ir paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiąja teise yra pakankamai individualizuotos, adekvačios padaryto nusikaltimo pavojingumui ir E. P. asmenybei. Todėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2023 m. balandžio 25 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas ir jo keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

21. Klaipėdos apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2023 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) dėl E. P. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, kurios sudaro 100 eurų.

22. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti nuteistajam E. P. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu, siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo nuteistojo valios. Tačiau pažymėtina, jog teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis (nuteistasis) neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į jo turtinę padėtį.

24. Šiuo atveju E. P. yra nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, todėl jo galimybė užsidirbti ir padengti turimus skolinius įsipareigojimus yra apribota. Nors nuteistojo apeliacinis skundas yra atmetamas, tačiau jis buvo išnagrinėtas vieno posėdžio, trukusio trumpiau nei pusvalandį, metu. Apelianto gynėja trumpai pasisakė baigiamųjų kalbų metu, sudėtingi teisės taikymo klausimai šioje byloje nebuvo keliami, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos išlaidos dėl nuteistojo gynimo iš E. P. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo E. P. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo E. P. nepriteisti.