Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėja Irena Varžinskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

šalys teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką joms pranešta teisės aktų nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjamas pareiškėjo keliamas ginčas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Panevėžio AVPK areštinėje, atlyginimo.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.263 straipsnio 1 dalį, kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar valstybei atstovaujantis Panevėžio AVPK atliko neteisėtus veiksmus.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013 ir kt.; mutatis mutandis dėl suimtojo teisinio statuso žr. 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje metu jam neužtikrinto teisės aktuose nustatyto minimalaus ploto normos reikalavimo, higienos normų, susijusių su jo laikymu Areštinės kamerose, reikalavimų nesilaikymu, pasivaikščiojimų laiko ribojimu.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nustatant teritorinės policijos įstaigos areštinėje laikomam asmeniui tenkantį minimalų plotą, vadovaujamasi Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (ginčui aktuali 2008 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. 5-V-382 redakcija, įsigaliojusi nuo 2008 m. liepos 13 d.) (toliau – ir Taisyklės) 80 punktu, nustatančiu vienam policijos areštinės kameroje laikomam asmeniui tenkančią ploto normą, kuri negali būti mažesnė nei 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrąjį gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015; 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2711-520/2015, kt.).

Bylos duomenimis nustatyta, kad Panevėžio AVPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas skirtingais laikotarpiais nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. spalio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), t. y. nuo 2017 m. gegužės 3 d. iki 2017 m. gegužės 4 d. pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 23 (10,88 kv. m) su vienu asmeniu, vėliau toje pačioje kameroje laikytas vienas iki 2017 m. gegužės 10 d.; 2017 m. gegužės 10 d. kameroje Nr.13 (10,20 kv.m) laikytas vienas, nuo 2017 m. gegužės 11 toje pačioje kameroje laikytas su vienu asmeniu; nuo 2017 m. birželio 19 d. iki 2017 m. birželio 22 laikytas kameroje Nr.2 (21,38 kv.m) : iki 2017-06-21 – su trimis asmenimis, toliau- su dviem asmenimis; 2017 m. birželio 26 laikytas kameroje Nr.4 (20,29 kv.m) su dviem asmenimis, tą pačią dieną pervestas į 3 kamerą (21,38 kv.m) ir ten laikytas su dviem asmenimis; nuo 2017- m. rugpjūčio 14 iki 2017 m. rugpjūčio 17 laikytas kameroje Nr.16 (14,38 kv.m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugpjūčio 28 iki 2017-08-31 laikytas kameroje Nr.9 (11,70 kv.m) su vienu asmeniu; nuo 2017 m. rugsėjo 18 iki 2017 m. rugsėjo 21 laikytas kameroje Nr.,16 su vienu asmeniu; nuo 2017 m. spalio 9 d. iki 2017-10-10 laikytas kameroje Nr.2 su dviem asmenimis; 2017 m. spalio 10 pervestas į kamerą Nr.6 (7,37 kv.m) ir ten laikytas vienas iki 2017 m. spalio 12 d. Taigi, iš viso pareiškėjas ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK buvo laikomas 33 paras (b.l.18-19, 26-28, 29-40, 46).

Vadovaujantis šiais duomenis, taip pat atsižvelgiant į tai, jog kameroje Nr. 13 esančio sanitarinio mazgo užimamas plotas yra 1,35 kv. m, o kameroje Nr. 23 – 1,29 kv. m., teismas sprendžia, kad ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK Areštinėje pareiškėjui tekusi ploto norma buvo nežymiai pažeista 2017 m. gegužės 11 d., pareiškėją laikant kameroje Nr. 13 su vienu asmeniu, kai pareiškėjui tekusi ploto norma buvo mažesnė 0,58 kv. m, nei tai numato Taisyklių 80 punkte įtvirtintas reikalavimas, taip pat ir 2017 m. gegužės 3 ir 4 d., pareiškėją laikant kameroje Nr. 23 su vienu asmeniu, kai pareiškėjui teko 0,21 kv. m. mažiau kameros ploto. Kitais pareiškėjo laikymo Panevėžio AVPK Areštinėje laikotarpiais jam tekęs plotas atitiko vienam asmeniui turinčio tekti ploto normos reikalavimą bei jį viršijo.

Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą patyrė ir dėl to, jog Panevėžio AVPK Areštinės kamerose iš atvirų tualetų sklido nemalonus kvapas, be to, nebuvo užtikrintas jo privatumas, naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus, taikomus teritorinių policijos įstaigų areštinėms, ginčo laikotarpiu nustatė Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pažymėtina, jog Higienos norma HN 134:2015 nenustatė jokių reikalavimų sanitarinio mazgo ir jame esančio tualeto įrengimui ar jo techninėms savybėms.

Ginčui aktualiu laikotarpiu privatumo naudojantis sanitariniu mazgu sąlygą įtvirtino Areštinių veiklos taisyklių 7.13 punktas ir Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje laikomų asmenų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Panevėžio apskrities VPK viršininko 2015 m. rugpjūčio 14 d. įsakymu Nr. 50-V-442 (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 6.14 punktas, kuriuose nurodyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris būtų įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.

Vadovaujantis Panevėžio apskrities VPK Areštinės ir konvojaus ir konvojaus skyriaus vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2017 m. gruodžio 18 d. tarnybiniuose pranešimuose pateiktais duomenimis, visose Areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirtas 120-130 cm aukščio pertvara. Remiantis minėtojo specialisto 2017 m. gruodžio 6 d. tarnybinio pranešimu „Dėl Areštinės kamerose esančių sanitarinių mazgų“ (b. l. 42,43, 45), nustatyta, kad 2005 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK Areštinės antrojo korpuso kapitalinį remontą visų kamerų, t. y. kamerose Nr. 11, Nr. 12, Nr. 13, Nr. 14, Nr. 15, Nr. 16, Nr. 17, Nr. 18, Nr. 19, Nr. 20, Nr. 21, Nr. 22, sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių asmenys atlikdami gamtinius reikalus gali užkabinti audeklus. Tas pats buvo padaryta ir 2013 m., atlikus Panevėžio apskrities VPK Areštinės pirmojo korpuso remontą kamerose Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4, Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9 ir Nr. 10. Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerų duryse esantys langeliai yra skirti stebėti Areštinės kamerose esančių asmenų elgesį. Pro kamerų durų stebėjimo langelius pareigūnai mato beveik visą kamerą, išskyrus kameroje esančius kampus, kurie yra kamerų dešinėje ir kairėje pusėje prie durų. Kadangi sanitariniai mazgai yra minėtuose kampuose, todėl pareigūnai mato tik dalį sanitarinio mazgo.

Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galioję teisės aktai neįtvirtino kitokių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui, nei jie buvo įrengti Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose. Atkreiptinas dėmesys, jog siekiant užtikrinti geresnes Areštinės kamerose laikomų asmenų sąlygas, asmenims sudarytos sąlygos, pasinaudojant kamerų sanitariniuose mazguose įrengtais kabliukais, audeklu ar paklode užsidengti sanitarinį mazgą nuo likusio kameros ploto. Atsižvelgiant į tai, jog Panevėžio apskrities VPK Areštinėje sanitariniai mazgai įrengti kamerų kampuose, o kamerose laikomiems asmenims sudaryta galimybė pasinaudoti tualetu privačiai ir nesuvaržytai, teismas sprendžia, jog nėra pagrindo pripažinti, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio apskrities VPK areštinėje neatitiko teisės aktų reikalavimų.

Areštinių veiklos taisyklių, nustatančių teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką, 82 punktas įtvirtino nuostatą, kad policijos areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniais, pagalvėmis, antklodėmis) bei lovos skalbiniais (dviem paklodėmis, užvalkalais, dviem rankšluosčiais). Lovos skalbiniai turi būti keičiami pagal jų užterštumą, tačiau ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Pagal Higienos normos HN 134:2015 41, 42, 43 punktuose įtvirtinus reikalavimus, taikytinus areštinėje laikomiems asmenims išduodamiems čiužiniams, pagalvėms, antklodėms, išvardintas minkštasis inventorius turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (41 punktas); lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (43 punktas). Aptariamos higienos normos 42 punkte įtvirtintas draudimas skelbė, kad policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius draudžiama perduoti kitiems asmenims.

Iš byloje pateikto Panevėžio AVPK VTT AKS vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2017 m. gruodžio 18 d. tarnybinio pranešimo matoma, kad Areštinėje laikomiems asmenims išduodamas švarus minkštasis inventorius, švari patalynė, sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, praustuvė, veidrodis (b. l. 45). Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos departamento 2016-10-07 patikrinimo akto Nr.PA.5-322(20.14.3.5.12) ir 2017-02-10 patikrinimo akto Nr.PA.5-17(16.3.187.5.12) duomenų (b.l.22-24), sprendžiama, kad visi Areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužiniu, pagalve, antklode, dviem paklodėmis, pagalvių užvalkalu, dviem rankšluosčiais). Areštinėje naudojamas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio. Tokio minkštojo inventoriaus paviršių valymui naudojamas biocidas „Easydes“. Biocidų autorizacijos liudijimai, naudojimo instrukcijos ir saugos duomenų lapai pateikti. Taip pat yra nedidelė dalis minkštojo inventoriaus iš audinio, tinkamo dezinfekuoti areštinėje esančioje dezinfekavimo kameroje. Darbai registruojami, pateiktas „kameroje dezinfekuotų daiktų registravimo žurnalas“, kuriame pažymėtos kiekvieną dieną, išskyrus savaitgaliais, atliekamos minkštojo inventoriaus dezinfekcijos, paskutinė dezinfekcija pažymėta 2016 m. rugsėjo 29 d. 2016 m. rugsėjo 1-29 dienomis Areštinėje dezinfekuoti 150 minkštojo inventoriaus komplektų (čiužiniai, pagalvės, antklodės). Minkštasis inventorius laikomas sandėliuose, ant pakylos, lentynose. Patalynė skalbiama periodiškai (du kartus į savaitę – antradienį ir penktadienį) ir pagal poreikį UAB „Šiaulių skalbykla“ pagal 2016 m. birželio 22 d. sudarytą skalbimo paslaugų sutartį. I ir II korpuso dušai švarūs, tvarkingi, tiekiamas karštas vanduo

Remiantis išdėstytu, teismas sprendžia, jog pareiškėjo teiginiai dėl jam išduotos nešvarios patalynės ir čiužinių, higienos neužtikrinimo, laikytini neįrodytais ir nepagrįstais. Pareiškėjas savo skundo argumentus dėl veidrodžio kamerose nebuvimo grindžia Panevėžio visuomenės sveikatos 2015-07-21 bei 2015-08-28 patikrinimo aktais, kuriuose konstatuota, jog nebuvo veidrodžio 10 ir 14 kamerose, tačiau pažymėtina, jog minėtuose patikrinimo aktuose pažeidimai nustatyti žymiai anksčiau, nei Areštinėje buvo laikomas pareiškėjas, be to, ginčo laikotarpiu pareiškėjas nei 10, nei 14 kameroje nebuvo laikomas. Pareiškėjo teiginį, kad kamerose nebuvo veidrodžio, paneigia Panevėžio AVPK VTT AKS vyriausiojo specialisto L. Masiulio 2017 m. gruodžio 18 d. tarnybiniame pranešime nurodytos aplinkybės (b.l.45).

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia reikalavimą atlyginti neturtinę žalą ir dėl to, jog Panevėžio apskrities VPK Areštinės kamerose, norint išsikviesti budintį policijos pareigūną, nebuvo galimybės pasinaudoti signalizacijos mygtuku.

Sprendžiant dėl pareiškėjo keliamo reikalavimo, pažymėtina, kad Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 5-V-206 (2011 m. balandžio 29 d. įsakymo Nr. 5-V-379 redakcija, galiojanti nuo 2011 m. balandžio 29 d.) patvirtintų Tipinių teritorinių policijos įstaigų, pastatų, statinių ir patalpų reikalavimų 10 punkte numatyta, jog teritorinių policijos įstaigų areštinių patalpos įrengiamos vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380 „Dėl Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų” (toliau – ir Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai). Atkreiptinas dėmesys, kad nei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 380, nei vėlesniais jo pakeitimais 2010 m. spalio 14 d. įsakymu Nr. 5-V-789, 2013 m. spalio 21 d. įsakymu Nr. 5-V-831 ir 2015 m. sausio 12 d. įsakymu Nr. 5-V-31, minėtųjų Areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimai nenustatė reikalavimo signalizacijos mygtukus įrengti teritorinės policijos įstaigos areštinės kamerose, kratos atlikimo patalpose ir pasivaikščiojimo kiemeliuose. Pažymėtina, kad pareiškėjo skunde minimų Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c) dalies nuostatos įtvirtinančios rekomendaciją laisvės atėmimo vietose įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, taikytinos tik laisvės atėmimo vietose, o ne laikino sulaikymo ir laikymo vietose (šiuo atveju Panevėžio apskrities VPK Areštinėje). Pažymėtina, jog tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2017 m. sausio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-9-602/2017). Be to, ginčo laikotarpiu galiojusios Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139, 92.3 papunktis, o vėliau šią Instrukciją pakeičiant 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymu Nr. 5-V-889 ir 2016 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. 5-V1100, jos 93.3 papunktis įtvirtino policijos areštinės vidaus posto postinio funkcijas atliekančio pareigūno pareigą periodiškai bet ne rečiau kaip kartą kas 30 min. pro durų stebėjimo langelius patikrinti asmenis, esančius kamerose, ir apie atliktą patikrinimą informuoti policijos areštinės budėtojo funkcijas atliekantį pareigūną; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą. Be to, minėtoji Instrukcija taip pat nustatė ir policijos areštinės postinio funkcijas atliekančio pareigūno, vykdančio asmenų priežiūrą pasivaikščiojimo kieme pareigą periodiškai, bet ne rečiau kaip kartą kas 15 min. patikrinti asmenų elgesį pasivaikščiojimo metu, <...>; jei tam tikriems asmenims yra skirtas nuolatinis stebėjimas, vykdyti nepertraukiamą jų stebėjimą (2015 m. vasario 10 d. įsakymu Nr. 5-V-139 patvirtintos Instrukcijos 94.2 papunktis, o nuo 2016 m. lapkričio 5 d. įsigaliojus Lietuvos policijos generalinio komisaro 2016 m. lapkričio 3 d. įsakymui Nr. 5-V-889 ir vėlesniuose jo pakeitimuose, Instrukcijos 95.2 papunktis).

Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK atsiliepime patvirtino, jog Panevėžio apskrities VPK Areštinės pareigūnai laikosi minėtųjų Instrukcijos nuostatų. Tuo tarpu, pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti Instrukcijos nuostatų laikymąsi Panevėžio apskrities VPK Areštinėje. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Panevėžio apskrities VPK Areštinėje, nesant įrengtų signalizacijos mygtukų, kuriais būtų galima iškviesti budintį pareigūną, nebuvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, taip pat ir pareiškėjo teisė į saugią gyvenamąją aplinką, todėl nenustačius neteisėtų veiksmų, valstybei nekyla prievolė atlyginti pareiškėjo reikalaujamą neturtinę žalą.

Pareiškėjo teigimu, vienos valandos pasivaikščiojimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto išaiškinimui, kadangi suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke.

Pažymėtina, jog Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2011 II skyriaus „Įkalinimas“ pateiktos ištraukos iš trečiosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92)3] 47 punkte numatyta, kad „Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą mano, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose užimti skirtingo pobūdžio tikslinguose užsiėmimuose. Šiuo atveju, minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Aiškindamas aptariamą standarto nuostatą, tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016).

Taisyklių 7.10. punkte nustatyta, kad policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę (policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai) kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Vadovaujantis Taisyklių 54 punktu, policijos areštinės viršininkas (jo nesant – policijos areštinės (policijos komisariato) budėtojas) privalo užtikrinti, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, galėtų kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Pasivaikščioti vedama dienos metu pagal policijos viršininko sudarytą grafiką, atitinkantį įvairių kategorijų laikomų asmenų izoliavimo reikalavimus (Taisyklių 55 punktas). Atkreiptinas dėmesys, jog skunde pareiškėjas patvirtino, kad Panevėžio apskrities VPK areštinėje kasdien buvo užtikrinamas vienos valandos pasivaikščiojimas gryname ore, tačiau pagal atsakovės atstovo pateiktus duomenis (asmens kortelės išrašą) pareiškėjas dažnai šia savo teise pasinaudoti atsisakydavo ( b. l. 30, 31, 32, 33, 34, 36, 37, 38).

Remdamasis išdėstytu, teismas sprendžia, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo užtikrinta tinkamai.

Remdamasis byloje nustatytų aplinkybių visuma, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, t. y. 1 parą (nepilną) pareiškėjui teko 4,42 kv. m kameros ploto, 2 paras – 4,79 kv. m. Vis dėlto, sprendžiant dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti jo patirtą neturtinę žalą, priteisiant pareiškėjo prašomą neturtinės žalos atlyginimą pinigais, teismas pažymi, jog pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, patyrė ilgalaikį, intensyvų neigiamą poveikį. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pažymėtina, jog nustatytas pareiškėjui tenkančio teisės aktais nustatyto ploto trūkumas buvo labai nežymus, truko labai trumpai (vieną kartą- nepilną parą (2017-05-11 iš Areštinės buvo konvojuotas 8 val.47 min.), o kitą kartą dvi paras), pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, kad jis patyrė žymiai stipresnius bei gilesnius dvasinius išgyvenimus nei paprastai patiriami laisvės atėmimo vietoje ir vertintinus kaip neturtinė žala ar kad Panevėžio AVPK pareigūnų veiksmai būtų neigiamai paveikę pareiškėjo sveikatą. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatytas neturtinės žalos padarymo faktas. Nenustačius visų viešajai civilinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Remiantis išdėstytu, pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, pripažįstant, jog pareiškėjo teisė būti laikomam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis buvo pažeista, tačiau reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo patenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas suėmimo vykdymo sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.