Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro D. S. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio, kuriuo

A. V. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnio 2 dalyje ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu paskirtas bausmes subendrinus apėmimo būdu, subendrinta bausmė paskirta – 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrinus visiško sudėjimo būdu su Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta neatlikta bausmės dalimi – 41,79 Eur bauda, paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 4 mėnesiams ir 4179 Eur bauda. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 66 straipsnio pagrindu į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nutarta įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. sausio 30 d. 18.20 val. iki 2019 m. sausio 31 d. 17.18 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 10 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant A. V. per visą atidėjimo laikotarpį: nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi ir dalyvauti elgesio pataisos programoje (iki 2020 m. kovo 12 d.).

D. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis bausmes subendrinus visiško sudėjimo būdu, paskirta 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, paskirta galutinė – 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bausmę atliekant pataisos namuose. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 66 straipsniu į paskirtą laisvės atėmimo bausmę nutarta įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2019 m. sausio 30 d. 18.20 val. iki 2019 m. sausio 31 d. 17.07 val. (vieną dieną), vieną laikino sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai. Bausmės pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio vykdymo dienos.

Tuo pačiu nuosprendžiu iš D. Ž. konfiskuota 35 Eur valstybės naudai. Iš D. Ž. G. B. priteista 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kita civilinio ieškinio dalis atmesta. Iš kaltinamųjų A. V. ir D. Ž. solidariai priteista Šiaulių teritorinei ligonių kasai, kodas 188784026, už G. B. suteiktas asmens sveikatos priežiūros paslaugas 118,81 Eur. Iš kaltinamųjų A. V. ir D. Ž. priteista solidariai Valstybinio socialinio draudimo fondo Mažeikių skyriui, kodas 191738576, už G. B. išmokėtą ligos išmoką 19,98 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

2. Be to, A. V. pripažintas kaltu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį už tai, kad neteisėtai įgijo ir laikė nedidelį kiekį narkotinės medžiagos neturėdamas tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, t. y., 2019 m. sausio 30 d., ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo ne mažiau kaip 0,850 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių) bei šią, neteisėtai įgytą narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo ją parduoti ar kitaip platinti, supakuotą plastikiniame maišelyje, neteisėtai laikė su savimi, kelnių kišenėje iki 2019 m. sausio 30 d. apie 18.25 val., kol policijos pareigūnai, atlikę asmens dalinę apžiūrą tarnybinėse patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), šią narkotinę medžiagą surado ir paėmė.

II. Apeliacinio skundo argumentai

7. Prokuroras palaikė apeliacinį skundą ir prašė jį tenkinti. Prašė A. V. pripažinti kaltu pagal 284 straipsnį ir 259 straipsnio 2 dalį ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 6 mėnesiams, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose, bei skirti 41,79 eurų baudą. D. Ž. pripažinti kaltu pagal BK 284 straipsnį ir 178 straipsnio 2 dalį, ir paskirti galutinę bausmę - laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

8. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

9. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl padarytų esminių BPK 369 straipsnio 3 dalyje numatytų pažeidimų: nesilaikė BPK 256 straipsnio reikalavimų, taip suvaržydamas kaltinamųjų teises (žinoti, kuo yra kaltinami ir tinkamai pasirengti gynybai), pažeidė BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimą (liudytojas E. K. nebuvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu, o be to, jo parodymai teisiamojo posėdžio metu net nebuvo perskaityti, kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis), padarė BPK 273 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimo pažeidimą (teismas, įžvelgęs kaltinime nurodytos vienos iš veikų perkvalifikavimo galimybę, negalėjo konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir byloje taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą), bei nesutinka su atliktu įrodymų vertinimu ir nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje perkvalifikavimu į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

10. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, išaiškinamos tiek kaltinančios, tiek ir teisinančios kaltinamąjį aplinkybės, ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 324 straipsnio 6 dalis). Įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus.

11. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi, net jei asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima.

12. Pagal BK 284 straipsnį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šios teisės normos sudėtis yra materialioji, todėl taikant ją būtina nustatyti, kad kaltininkas veiką padarė viešoje vietoje ir kad dėl jos kilo neigiami padariniai – buvo realiai sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia, todėl būtina, jog kaltininkas suvoktų, kad jis savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų. Kita vertus, kaltininkas gali veikti nesiekdamas jokio konkretaus tikslo, tačiau bendrais bruožais numatydamas, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta. Sprendžiant klausimą, ar viešoje vietoje asmens atlikti veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, turi būti atsižvelgta ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, jeigu asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba savo veiksmams kaip pretekstą panaudojo mažareikšmę dingstį, leidžia daryti išvadą, jog asmens veika pirmiausia buvo nukreipta į viešosios tvarkos pažeidimą. Taip pat kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, jo veika taip pat gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnį. Tačiau esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad kaltininko veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Tokių padarinių konstatavimas priklauso nuo įvairių aplinkybių – ar kaltininko veiksmai buvo atlikti matant kitiems asmenims ir kokia buvo šių asmenų reakcija į juos, ar jie pasijuto nesaugiai, ar tarp jų buvo lengviau pažeidžiamų asmenų (pavyzdžiui, nėščių moterų, pagyvenusių, ligotų žmonių ir pan.), kurioje vietoje ir kokiu metu buvo atlikti neteisėti veiksmai, kiek jie truko, ar dėl jų buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, surikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, visuomeninis renginys, ar buvo panaudoti žalojimui skirti daiktai, ar veika padaryta asmenų grupės ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-491/2013, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-520-303/2015, Nr. 2K-141-507/2015, Nr. 2K-54-222/2017 ir kt.). Esant šios bylos kontekstui pažymėtina, kad vien smurto panaudojimo viešoje vietoje fakto ir fizinio skausmo sukėlimo nustatymo nepakanka norint asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnį.

13. Skundžiamame Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendyje padaryta išvada, kad analizuojamoje situacijoje D. Ž. ir A. V. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, o ne BK 284 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis. Tokią išvadą apylinkės teismas grindė tuo, kad kaltinamųjų ir nukentėjusiojo konflikto iš esmės niekas nematė, išskyrus E. K., kuris teigė pamatęs, kaip nepažįstamas, mažesnio ūgio vyriškis pirmas pradėjo rankomis smūgiuoti vyriškiui, gyvenančiam jo kaimynystėje, o pastarasis bandė gintis, tačiau jų konfliktas neatrodė rimtas ir jis manė, kad jie iš vienos kompanijos, todėl į jų konfliktą nesikišo. Akcentavo tai, kad nebuvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms nebuvo sukeltas didelis išgąstis, taip pat byloje nėra duomenų, jog būtų kilusi sumaištis. Taip pat nuosprendyje nurodyta, kad bylos aplinkybių neatitinka kaltinime nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusysis kaltinamųjų buvo mušamas kitų asmenų akivaizdoje.

14. Analizuojant - kaltinančią bylos medžiagą matyti, kad 2019 m. sausio 30 d. protokole – pareiškime nukentėjusysis G. B. parodė, kad jo kieme, (duomenys neskelbtini), jis buvo sumuštas ir iš jo buvo pavogtas telefonas, padaryta 200 Eur turtinė žala (1 t. b. l. 12-13). Telšių AVPK vyr. patrulės A. P. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad buvo gautas pranešimas, kad gatvėje sumušė, spardė prieš 5 min. ir pavogė telefoną. Užpuolikai pabėgo. Nukentėjęs vyras apie 30 m., kraujuoja nosis, veidas. Pranešėjo paprašė iškviesti pagalbą. Nuvykus nurodytu adresu pasitiko E. K., kuris paaiškino, kad kitoje gatvės pusėje pamatė kaip trys jaunuoliai pradėjo stumdytis ant gatvės, o po to susimušė. Jis ėjo išskirti jų, bet šie toliau mušėsi, vėliau du tamsiai apsirengę jaunuoliai sėdo į taksi ir išvažiavo (1 t. b. l. 14-15).

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad panašaus pobūdžio bylose negalima sureikšminti aplinkybės, jog konfliktas vyko viešoje vietoje. Vien tik tai, kad konfliktas vyko viešoje vietoje, savaime dar nereiškia, kad tuo buvo sukeltos BK 284 straipsnyje numatytos pasekmės – sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka. Inkriminuojant aptariamą veiką turi būti nustatytas šių pasekmių realumas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-342-511/2017). Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 284 straipsnį būtina nustatyti padarinius – realų visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą. Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams. Visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymo padariniai – būtinasis BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis – turi būti konkrečiai įvardyti teismų sprendimuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-5/2014, 2K-371-696/2015, 2K-54-222/2017).

16. BK 284 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai, iš kurių vienas yra įžūlus elgesys, kuris inkriminuotas ir nuteistiesiems. Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-120-628/2018). Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, neteisėtas žmogaus laisvės ribojimas, gyvūnų kankinimas, trukdymas kitiems žmonėms, dirbti, mokytis, leisti laisvalaikį.

17. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, A. V. ir D. Ž. atliktų veiksmų pobūdis bei aplinkybė, jog įvykį matė liudytojas E. K., kuris apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad trys nepažįstami vyrai, po žodinio konflikto pradėjo muštis gatvėje, nenorėdamas, kad minėti asmenys muštųsi prie jo namų, jis juos išskyrė, tačiau jie paėjo kiek toliau ir vėl pradėjo muštis (1 t. b. l. 70-71). Atkreiptinas dėmesys ir į liudytojo R. B. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad A. V., vos tik pamatė G. B., pradėjo ant jo šaukti, sakydamas „negalvok, kad tau tai praeis“ ar kažką panašaus. Po to, A. V. pradėjo pulti ant G. B., norėjo šiam suduoti, tačiau nepataikė, jie apsistumdė. G. B. laikėsi atstumo. Jis pradėjo raminti A. V., sakydamas, kad šis baigtų pulti, nedarytų gėdos (1 t. b. l. 75-76). Šiuo atveju nuteistųjų atlikti veiksmai – išprovokuotas konfliktas ir pasirinktas netinkamas jo sprendimo būdas, smurto prieš nukentėjusįjį naudojimas dėl mažareikšmės priežasties, vertinami kaip įžūlus elgesys. Nors nuteistieji ir nukentėjusysis konfliktavo tik tarpusavyje, tačiau dėl prieš nukentėjusįjį panaudoto fizinio smurto, liudytojui E. K. teko įsikišti į konfliktą ir apginti nukentėjusįjį, kadangi kaip matyti iš jo parodymų, jis nenorėjo, kad vyktų muštynės šalia jo namų. Neteisėti veiksmai truko pakankamai nemažą laiko tarpą ir skirtingose vietose, nes kaip ir nurodė liudytojas E. K., iš pradžių konfliktas vyko šalia namo, vėliau buvo paėję kiek toliau ir vėl grįžo atgal prie namo. Per šį laiką vyko žodinis konfliktas, kurį girdėjo ir abu liudytojai. Šios aplinkybės patvirtina, kad dėl nuteistųjų veiksmų buvo pažeista viešoji tvarka ir sutrikdyta visuomenės rimtis. Nors liudytojas E. K. nurodo, kad neturi pretenzijų ir dėl to nepatyrė išgąsčio, tačiau nuteistųjų asmenų veiksmų seka liudija apie viešosios tvarkos pažeidimą, nes į konfliktą buvo įtrauktas ir kitas pašalinis asmuo – liudytojas E. K., be to buvo iškviesta policijos ir greitosios medicinos pagalba.

19. Pažymėtina, kad BK 140 straipsnio atvejais nusikalstamos veikos dažniausiai padaromos privačioje aplinkoje tarp vienas kitą pažįstančių asmenų, tačiau šiuo atveju taip nėra. Šiuo atveju nustačius, kad A. V. ir D. Ž. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnyje, nežymus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje, atskirai neinkriminuojamas, nes šį nusikaltimą apima viešosios tvarkos pažeidimo norma. Esant šioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. V. ir D. Ž., veikdami tiesiogine tyčia, įžūliu elgesiu, dėl chuliganiškų paskatų panaudojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį G. B. ir padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, o tai atitinka BK 284 straipsnyje nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Tuo tarpu, vertinti nuteistųjų padarytą šią pavojingą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką tik pagal atsiradusias pasekmes, t. y. G. B. sukeltą nežymų sveikatos sutrikdymą, ir kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip tai padarė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, akivaizdu, nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl nuteistųjų A. V. ir D. Ž. padaryta nusikalstama veika iš BK 140 straipsnio 1 dalies perkvalifikuojama į BK 284 straipsnį.

20. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tik įspėjo kaltinamuosius apie tai, kad kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota bei padarė teismo posėdžio pertrauką, o po pertraukos iškart buvo pereita prie baigiamųjų kalbų ir tokiu būdu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamųjų teisės: teisė žinoti, kuo kaltinamasis yra kaltinamas, ir teisė į gynybą (tinkamo pasirengimo gynybai aspektu).

21. Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad perkvalifikavimo į lengvesnį nusikaltimą taisyklės taikymas iš esmės nepažeidžia gynybos teisių, jei perkvalifikuojant veiką tik pašalinami nusikaltimo sudėties požymiai, griežtinantys kaltininko baudžiamąją atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015).

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pagrindo pripažinti, jog apylinkės teismas, perkvalifikuodamas A. V. ir D. Ž. padarytą nusikalstamą veiką, pažeidė jų teisę į gynybą, nėra. Pažymėtina, kad nusikalstama veika buvo perkvalifikuota iš sunkesnės į lengvesnę, iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos aplinkybių, o tiesiog iš kaltinimo pašalinant inkriminuotą veiką, susijusią su viešosios tvarkos pažeidimu. Taigi, pirmosios instancijos teismas neturėjo pareigos, apie tokį nusikalstamos veikos apimties sumažinimą ir perkvalifikavimą pranešti A. V. ir D. Ž. bei duoti laiko jiems pasirengti gynybai. Juolab, kad kaip matyti iš 2019 m. rugpjūčio 7 d. teismo posėdžio protokolo, kuriame nurodyta, kad kaltinamieji įspėjami, jog vadovaujantis BPK 256 straipsnio 2 dalimi kaltinime nurodyta veika gali būti perkvalifikuota (2 t. b. l. 119-120). A. V. ir D. Ž. žinojo kuo buvo kaltinami ir gynėsi nuo kaltinimo visa apimtimi. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimą, tokie atvejai, kai iš esmės nekeičiant nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių kaltinamojo veika perkvalifikuojama pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, kuriame nustatytų nusikalstamos veikos požymių visuma yra kaltinamajame akte nurodyto baudžiamojo įstatymo nustatytų požymių visumos dalis, turi būti vertinama, kaip nesudaranti prielaidų pažeisti kaltinamojo teisę žinoti kaltinimą ir jo teisę į gynybą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl teisės į gynybą pažeidimo atmetami.

23. Prokuroras apeliaciniame skunde pažymėjo, kad apylinkės teismas, įžvelgęs kaltinime nurodytos vienos iš veikų perkvalifikavimo galimybę, nebegalėjo konstatuoti, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir byloje taikyti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau aukštesnysis negali sutikti ir su tokiu skundo argumentu.

24. Pagal BPK 273 straipsnio 1 dalį, jeigu kaltinamasis, kuris nėra kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, po kaltinamojo akto paskelbimo teismui pareiškė, kad prisipažįsta esąs kaltas ir pageidauja tuojau pat duoti parodymus bei sutinka, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, arba tokį pageidavimą kaltinamasis jau yra pareiškęs BPK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, įrodymų tyrimas apklausus kaltinamąjį ir įvykdžius BPK 291 straipsnio reikalavimus gali būti nutrauktas, jei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės nekelia abejonių ir su tokiu sutrumpintu įrodymų tyrimu sutinka prokuroras ir gynėjas. Jeigu visuma faktų liudija, kad galima bylą išnagrinėti be įprastinio įrodymų tyrimo, teismas priima nutartį atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą. Taigi sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimas nėra teismo pareiga, o proceso greitumo principas negali nurungti siekio bylą išnagrinėti išsamiai (kasacinė nutartis Nr. 2K-140-511/2018).

25. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. V. ir D. Ž. teisiamojo posėdžio metu pripažino savo kaltę ir sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami, todėl teismas, apklausęs kaltinamuosius bei pritariant visiems proceso dalyviams, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taikė sutrumpintą įrodymų tyrimą BPK 273 straipsnyje nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismui nekilo abejonių dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, o tik pašalinus kaltinime nurodytus BK 284 straipsnyje numatytus požymius, veiką perkvalifikavo, todėl atitinkamai ir nepadarė procesinio pažeidimo.

26. Apeliantas skunde nurodo, kad apylinkės teismas, spręsdamas dėl abiejų kaltinamųjų veikos perkvalifikavimo iš BK 284 straipsnio į 140 straipsnio 1 dalį, vadovavosi ir prioritetinę reikšmę kitų byloje esančių duomenų kontekste suteikė liudytojo E. K. parodymams, tačiau šis liudytojas ne tik kad nebuvo apklaustas teisiamojo posėdžio metu - jo parodymai teisiamojo posėdžio metu net nebuvo perskaityti kaip tai numato BPK 276 straipsnio 4 dalis, o tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog buvo padarytas BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyto reikalavimo pažeidimas, tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokiu skundo argumentu.

27. BPK 276 straipsnis įtvirtina kito įrodymo – kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo pirmiau duotų parodymų – ištyrimą, t. y. jo apklausos protokolo perskaitymo tvarką teisme. Pagal kasacinę praktiką tokie atvejai, kai teismas baigiamąjį aktą pagrindžia duomenimis ar įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, vertinami kaip esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas. Nagrinėjamos bylos atveju teisėjų kolegija konstatuoja, kad pažeidimų tiriant bylos įrodymus bei jais grindžiant apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teisme nepadaryta.

28. BPK 301 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosprendis turi būti pagrįstas įrodymais, išnagrinėtais teisiamajame posėdyje. Tačiau ši norma neturi būti suprantama tiesiogiai, kad nuosprendyje remiamasi tik tais kaltinamųjų, liudytojų, nukentėjusiųjų ir kitų asmenų parodymais, kurie buvo duoti teisiamajame posėdyje. Teismas turi teisę remtis visais įrodymais, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujais, tačiau juos visus privalo ištirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje BPK 271–292 straipsniuose nustatyta tvarka, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, kad priėmus sprendimą atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tiesioginis ir žodinis įrodymų tyrimas nutraukiamas: liudytojai ir nukentėjusieji neapklausiami, kas ir buvo padaryta šioje byloje. Apylinkės teismas nusprendęs atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir gavęs proceso dalyvių sutikimą, netyrė visų įrodymų teisiamajame posėdyje, o tik apsiribojo jų išvardinimu, t. y., pirmosios instancijos teismas po nuteistųjų apklausos nutarė išvardinti rašytinius byloje esančius įrodymus ir įrodymų tyrimą nutraukė. Taigi, esant aiškioms nusikaltimų padarymo aplinkybėms, pagrįstai buvo nuspręsta atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl į teisiamąjį posėdį kviesti liudytojus ir juos apklausti nebuvo pagrindo.

Dėl bausmės paskyrimo

29. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegija pažymi, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų.

30. Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Be to, skirdamas bausmę, teismas privalo vadovautis bausmės paskirtimi. Vienas iš uždavinių, kurio siekiama skiriant bausmę – teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), kuris visų pirma, pasireiškia tuo, jog teismas turi skirti tokią bausmę, kuri būtų adekvati (proporcinga) asmens padarytai nusikalstamai veikai. BK 54 straipsnyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų.

31. Pažymėtina, kad nuteistųjų A. V. ir D. Ž. padarytą nusikalstamą veiką iš BK 140 straipsnio 1 dalies, perkvalifikavus į BK 284 straipsnį, atitinkamai turi būti paskirta nauja bausmė bei iš naujo subendrintos pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės ir paskirta subendrinta bausmė. Tuo tarpu, remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad prokuroras prašo nuteistajam A. V. už inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį, paskirti laisvės atėmimą 8 mėnesiams; pagal BK 259 straipsnio 2 dalį paskirti areštą 35 paroms; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą 9 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti laisvės atėmimą 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, bausmes subendrinti ir nustatyti galutinę subendrintą bausmę - laisvės atėmimą 6 mėnesiams ir 41,79 Eur baudą, bausmę atliekant pataisos namuose. D. Ž. už inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 284 straipsnį, paskirti laisvės atėmimą 11 mėnesių; pagal BK 178 straipsnio 2 dalį paskirti laisvės atėmimą 2 metams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmes subendrinti dalinio sudėjimo būdu ir subendrintą bausmę nustatyti laisvės atėmimą 2 metams 6 mėnesiams; vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti laisvės atėmimą 1 metams 8 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

32. Pažymėtina, kad už BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą, baudžiamasis įstatymas numato viešuosius darbus arba baudą, arba laisvės apribojimą, arba areštą, arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

33. Teisėjų kolegija skirdama nuteistajam A. V. bausmę pagal BK 284 straipsnį atsižvelgia į tai, kad jis teistas keturis kartus, šią nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Nustatytos dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai) ir trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Atsižvelgiant į A. V. charakterizuojančią medžiagą, į jo polinkį nusikalsti, į tai, kad nedaro išvadų iš ankstesnių teistumų, skiriama griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį parenkant didesnį už sankcijoje numatytą minimumą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalis, 5 dalies 2 punktu, paskirta laisvės atėmimo bausmė bausmių apėmimo būdu subendrintina su bausme paskirta pagal BK 259 straipsnio 1 dalį - 35 parų arešto bausme, galutinę bausmę paskiriant laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 64¹ paskirta bausmė mažintina trečdaliu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 2 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė visiško bausmių sudėjimo būdu subendrintina su Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme - 41,79 Eur. Sutinkamai su apylinkės teismo padaryta išvada dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo A. V., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas nuteistajam atidedamas, paskiriant įpareigojimus (pripažino kaltę nuo proceso pradžios, gailėjosi, atlygino padarytą žalą, nukentėjusysis jam pretenzijų neturi, stengiasi keisti gyvenimo būdą, nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad A. V. veda asocialų gyvenimo būdą, kurių pagrindu būtų būtina jį izoliuoti nuo visuomenės įžvelgiant jo didelį pavojingumą).

34. Parinkdama bausmės rūšį D. Ž. teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad jis teistas penkis kartus, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, eilę kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų. Nustatyta viena jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir trys jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9, 13 punktai). Kaip ir teisingai pažymėta apylinkės teismo nuosprendyje, svarbi aplinkybė tai, kad naują nusikalstamą veiką D. Ž. padarė praėjus labai trumpam laiko tarpui, nuo ankstesniu nuosprendžiu paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės, t. y., tik 2018 m. spalio 22 d. paleistas iš pataisos įstaigos atlikęs bausmę ir praėjus tik trims mėnesiams padarė naujas tyčines nusikalstamas veikas. Akivaizdu, kad toks nuteistojo elgesys teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad net ir paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, asmuo nesitaiso, linkęs toliau daryti nusikalstamas veikas, išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, todėl skiriama griežčiausia straipsnio sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, jos dydį parenkant artimą sankcijoje numatytam vidurkiui. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta laisvės atėmimo bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrintina su bausme paskirta pagal BK 178 straipsnio 2 dalį - laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, galutinę bausmę paskiriant laisvės atėmimą (pažymėtina, kad apylinkės teismas netinkamai subendrino bausmes, pasirinkdamas visiško bausmių sudėjimo būdą, nurodydamas BK 63 straipsnio 3 dalį, kadangi padarytos dvi savarankiškos ir skirtingoms nusikalstamų grupių veikoms priskiriamas nusikalstamas veikas (BK 11 straipsnio 3 ir 4 dalis). Vadovaujantis BK 64¹ paskirta bausmė mažintina trečdaliu.

35. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrįsti prokuroro apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamai pritaikytų BK 284 straipsnio nuostatų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje perkvalifikuojant A. V. ir D. Ž. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio į 140 straipsnio 1 dalį, todėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendis šioje dalyje keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 punktais,

nusprendžia:

Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2019 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. ir D. Ž. pripažinti kaltais ir nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį pakeisti :

Nuteistajam A. V. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, ir paskirti 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį - 35 parų arešto bausme, ir galutinę subendrintą bausmę A. V. paskirti - laisvės atėmimą 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą subendrintą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskirti – laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 2 dalimi šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę visiško bausmių sudėjimo būdu subendrinti su Plungės rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme - 41,79 Eur ir galutinę subendrinta bausmę A. V. paskirti – laisvės atėmimą 4 (keturiems) mėnesiams ir 41,79 Eur.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5, 6, 7, 10 punktais, A. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: nevartoti psichiką veikiančių medžiagų, pradėti dirbti arba tęsti registraciją Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi, dalyvauti elgesio pataisos programoje, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą.

Nuteistajam D. Ž. inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalį perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnį, ir paskirti 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 dalimi, paskirtą laisvės atėmimo bausmę subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu su bausme paskirta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams ir galutinę subendrintą bausmę D. Ž. paskirti - laisvės atėmimą – 2 (dviem) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirtą subendrintą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę D. Ž. paskirti – laisvės atėmimą 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.