Kauno apygardos teismo nutartis, 2A-721-436/2013

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-04-29
Bylos Nr.: 2A-721-436/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-05-3-13234-2011-7
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Raimondas Buzelis, Nerijus Meilutis, Arūnas Rudzinskas
Atsakovas: R. J.
Ieškovas: R. J., A. J.
Trečiasis asmuo: D. Ū., J. Ū., notarė I
Išvadą teikia: Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius

Civilinė byla Nr. 2A-721-436/2013Teisminio proceso Nr. 2-05-3-13234-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: (S) 121.18.; 121.14.; 121.21.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. balandžio 29 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti teisėjų iš Raimondo Buzelio (kolegijos pirmininko), Nerijaus Meilučio ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. J. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-90-887/2012 pagal ieškovų R. J. ir A. J. (atstovaujamo įstatyminės atstovės R. J.) patikslintą ieškinį atsakovui R. J. dėl santuokos nutraukimo dėl vieno sutuoktinio kaltės bei kitų su santuokos nutraukimu susijusių reikalavimų, tretieji asmenys D. Ū. ir J. Ū., institucija duodanti išvadą byloje Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, pagal trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, D. Ū. ir J. Ū. ieškinį atsakovams R. J. ir R. J. dėl skolos, netesybų, palūkanų priteisimo bei pagal trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, D. Ū. ir J. Ū. patikslintą ieškinį atsakovams R. J. ir R. J. dėl įpareigojimo įregistruoti nuosavybės teises nekilnojamojo turto registre, pagal atsakovo R. J. patikslintą priešieškinį R. J., tretieji asmenys notarė I. B., V. R., I. R. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai R. J. ir A. J. (atstovaujamas įstatyminės atstovės R. J.) patikslintu ieškiniu prašė nutraukti ieškovės ir atsakovo santuoką, sudarytą 1995-02-25 Kauno m. CMB (įrašo Nr. 345), dėl atsakovo kaltės; nustatyti, jog santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu; nepilnamečio sūnaus A. J., gim. 1995-08-27, gyvenamąją vietą nustatyti su motina; priteisti iš atsakovo R. J. sūnaus A. J. išlaikymui po 600,00 Lt per mėnesį nuo 2011-01-01 iki jo pilnametystės; priteisti ieškovei iš atsakovo 831,63 Lt skolą už UAB „Omnitel“ paslaugas; įsiskolinimą D. Ū. ir J. Ū. pagal 2010-11-04 Alytaus miesto 5-ajame notarų biure sudarytą žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį pripažinti asmenine R. J. skola; nutraukus santuoką, palikti ieškovei santuokinę pavardę J., atsakovui pagal jo pasirinkimą; priteisti ieškovės naudai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas (1 t., b.l. 97-100).

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, D. Ū. ir J. Ū. ieškiniu prašė iš atsakovų R. J. ir R. J. solidariai priteisti 24000,00 litų skolą, 8640,00 litų netesybų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi ir kitas išlaidas (2 t., b.l. 1-5). Patikslintu ieškiniu prašė įpareigoti atsakovus R. J. ir R. J. per 5 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos kreiptis į Nekilnojamojo registro tvarkytoją ir Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą R. J. ir R. J. į žemės sklypus, esančius Pazelvės kaime, Prienų rajono savivaldybėje, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2010-11-04 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. 3196) ir 2010-11-04 žemės sklypų perdavimo - priėmimo aktą (notarinio registro Nr. 3197). Atsakovams R. J. ir R. J. neįvykdžius sprendimo per nustatytą terminą, nustatyti, kad tretieji asmenys turi teisę atsakovų vardu ir lėšomis atlikti šiuos veiksmus; iš atsakovų R. J. ir R. J. solidariai priteisti 1048,50 Lt bylinėjimosi išlaidų (3 t., b.l. 81-83).

Atsakovas R. J. patikslintu priešieškiniu prašė pripažinti negaliojančia 2010-11-04 Alytaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės I. B. patvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį registro Nr. 3196 dalyje, kuria R. J., įsigydamas turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. J. ir bendrosios dalinės nuosavybės teise su V. R., pirko 1/2 7,5 ha žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 2,8482 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 1/2 0,4519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); priteisti atsakovui R. J. iš ieškovų D. Ū., J. Ū. ir Alytaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės I. B. bylinėjimosi išlaidas (4 t., b.l. 58-61).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimu ieškovų R. J. ir A. J. patikslintą ieškinį tenkino iš dalies.

Trečiųjų asmenų D. Ū. ir J. Ū. ieškinį dėl skolos, netesybų, metinių palūkanų tenkino visiškai. Trečiųjų asmenų D. Ū. ir J. Ū. patikslintą ieškinį dėl įpareigojimo atsakovus įregistruoti nuosavybės teises į įgytą turtą nekilnojamojo turto registre paliko nenagrinėtą.

Atsakovo R. J. priešieškinį tenkino iš dalies.

Santuoką, sudarytą tarp R. J. ir R. J., įregistruotą 1995 m. vasario 25 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 354, nutraukė dėl atsakovo R. J. kaltės.

Nustatė, jog santuokos nutraukimas ieškovės R. J. ir atsakovo R. J. turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu.

Po santuokos nutraukimo R. J. paliko santuokinę pavardę – J., R. J. – prigimtinę J..

Nustatė šalių nepilnamečio sūnaus A. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su motina R. J. pagal motinos gyvenamąją vietą.

Priteisė iš atsakovo R. J. A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymą po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo 2011-09-13 (ieškinio padavimo dienos) iki jo pilnametystės. Išlaikymo suma indeksuojama kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją. Išlaikymą uzufrukto teise skyrė tvarkyti įstatyminę A. J., gim. (duomenys neskelbtini), atstovę R. J.. Sprendimą išlaikymo dalyje nukreipė vykdyti skubiai.

Priteisė iš atsakovo R. J. A. J., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo įsiskolinimą 4200,00 Lt už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-09-12.

Priteisė iš atsakovo R. J. R. J. 831,63 Lt skolos.

Pripažino įsiskolinimą D. Ū. ir J. Ū. pagal 2010-11-04 Alytaus miesto 5-ajame notarų biure sudarytą žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį asmenine R. J. skola.

Likusioje dalyje ieškinio netenkino.

Priteisė iš atsakovo R. J. D. Ū. ir J. Ū. 24000,00 Lt skolos, 8640,00 Lt netesybų; 5 (penkis) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2011-08-01) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pripažino negaliojančia 2010-11-04 Alytaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės I. B. patvirtintą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, registro Nr. 3196, dalyje, kuria R. J. įgijo 1/2 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 1/2 2,8482 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 1/2 0,4519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. J..

Nustatė, kad 2010-11-04 Alytaus miesto 5-ojo notarų biuro notarės I. B. patvirtinta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartimi, registro Nr. 3196, R. J., įgijo 1/2 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), 1/2 2,8482 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini); 1/2 0,4519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)., asmeninės nuosavybės teise.

Likusioje dalyje priešieškinio netenkino.

Priteisė ieškovei R. J. iš atsakovo R. J. 1043,77 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė tretiesiems asmenims D. Ū. ir J. Ū. iš atsakovo R. J. 4862,56 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisė valstybei iš atsakovo R. J. 192,44 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, 180,00 Lt žyminį mokestį už priteistą išlaikymą, iš viso 372,44 Lt.

Priteisė valstybei iš ieškovės R. J. 19,03 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Priteisė valstybei iš D. Ū. ir J. Ū. iš kiekvieno po 26,88 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nustatė:

Žemesnės instancijos teismas

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės ir šalių turtinėms teisėms teisinių pasekmių kilimo nuo 2002 metų.

Teismas sprendime nurodė, kad šalių santuoka įregistruota 1995 m. vasario 25 d. Kauno miesto civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. 354. Gyvenant santuokoje 1995 m. rugpjūčio 27 d. jiems gimė sūnus A. J. (1 t. 10 b.l.). Sutuoktiniai apie dešimt metų kartu negyvena, neveda bendro ūkio, nepalaiko artimų santuokinių ryšių. Atsakovas nesutiko, kad santuoka iširo dėl jo kaltės, tačiau priešieškiniu nereiškė reikalavimo pripažinti ieškovės kaltės, pats patvirtino, kad išėjo iš namų, paliko ieškovę jai nieko nepasakęs. Atsakovas kaip santuokos nutrūkimo priežastį nurodė ieškovės netvarkingumą, tačiau teismas laikė, kad jis šio fakto neįrodė (CPK 178 str.), todėl tokią santuokos nutrūkimo priežastį vertino, kaip itin nerimtą ir nesvarbią. Atsakovo vienasmenis apsisprendimas ir išėjimas parodo, kad jis nesprendė kartu su ieškove iškilusios problemos, nedėjo pastangų išsaugoti santuoką, o dėl jį netenkinančios tvarkos namuose, išėjo nieko net nepasakęs, nepagalvodamas apie galimas pasekmes kitiems šeimos nariams, ypač vaikui. Faktas, kad atsakovas buvo neištikimas ieškovei, neįrodytas, tačiau akivaizdu, kad atsakovas šeimą paliko ir ja nesirūpino. Teismas vertino, kad atsakovas įstatyme nustatytos prezumpcijos nenuginčijo ir padarė išvadą, kad atsakovas paliko šeimą ir nuo to laiko nebevykdo savo kaip sutuoktinio pareigos rūpintis vaiku (išskyrus pavienius veiksmus), kitu sutuoktiniu, prisidėti prie šeimos turto išlaikymo bei išsaugojimo. Todėl santuoką nutraukė dėl atsakovo kaltės.

Šalies argumentai

Ieškovė taip pat prašė nustatyti, jog santuokos nutraukimas jos ir atsakovo turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu. Tiek šalys, tiek šalių liudytojai patvirtino, kad ieškovė su atsakovu negyvena kartu ir neveda bendro ūkio ilgą laiko tarpą. Tokiu atveju vieno sutuoktinio (išskyrus tą, kuris pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo) prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas bendrai iki tos dienos, kai sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 str. 2 d.). Teismas vertino, jog byloje įrodyta ir nekelia abejonių, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi 2002 metais. Šis konstatuotas faktas teismo nuomone lemia tai, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybės dalintinas turtas, kuris buvo įgytas iki 2002 metų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-580/2009). Todėl įvertinęs nuoseklius ieškovės paaiškinimus, vadovaudamasis protingumo bei teisingumo principais nustatė, jog santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu.

Žemesnės instancijos teismas

Dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo.

Šalies argumentai

Ieškovė ieškiniu prašė nustatyti nepilnamečio sūnaus A. J., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą su ieškove R. J.. Ieškovas A. J. duodamas paaiškinimus byloje nurodė, kad nori gyventi su motina. Atsakovas ieškovės reikalavimui neprieštaravo, todėl nesant ginčo, atsižvelgiant į tai, kad nepilnametis vaikas visą laiką gyvena su ieškove, teismas sūnaus gyvenamąją vietą nustatė su motina.

Ieškovė ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo R. J. 831,63 Lt skolą, susidariusią už R. J. UAB „Omnitel“ teiktas paslaugas. Ieškovė ieškinyje nurodė bei teismo posėdžio metu paaiškino, kad ji savo vardu buvo sudariusi sutartį su UAB „Omnitel“, kurios pagrindu buvo teikiamos paslaugos, tačiau abonentu visą laiką naudojosi atsakovas R. J., kuris ieškovės paaiškinimų neginčijo. Ieškovė taip pat nurodė, kad ji šią skolą UAB „Omnitel“ sumokėjo, UAB „Omnitel“ patvirtino, jog įsiskolinimas padengtas (4 t. 6 b.l.). Atsakovas nurodė teismui, kad jis 800,00 Lt grąžino ieškovei, tačiau pats patvirtino, kad jis nepasakė ieškovei kokiu tikslu duoda jai šiuos pinigus ar sūnaus išlaikymui, ar ieškovės sumokėtos skolos sugrąžinimui. Tačiau atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių 800,00 Lt davimo ieškovei faktą, tuo tarpu ieškovė paneigė, kad gavo iš atsakovo tokią pinigų sumą. Todėl teismas įvertinęs šalių parodymus, byloje esančius dokumentus darė išvadą, kad atsakovas savo teiginių neįrodė, o ieškovės reikalavimas dėl 831,63 Lt skolos priteisimo tenkintinas kaip įrodytas (CPK 178 str.).

Dėl kreditorinių įsipareigojimų padalijimo.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad ieškovė R. J. sandorio sudaryme nedalyvavo, niekur neišreiškė savo valios įgyti žemės sklypus, kad jos vardu yra sudarytas sandoris, ieškovė sužinojo tik tada, kai atsakovui nemokant susidariusios skolos, buvo areštuota ieškovės sąskaita. Tretieji asmenys D. ir J. Ū. patvirtino, kad ieškovę pirmą kartą pamatė teismo posėdyje, visi pardavimo klausimai buvo derinami su atsakovu. Atsakovas patvirtino, kad jis sudarinėjo sandorį ieškovei nežinant, apie žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandorio sudarymą atsakovas ieškovės neinformavo. Notarė I. B. paaiškino, kadangi registre buvo nurodyta, jog turtą įgyja santuokoje, buvo nurodytos ir pirkėjų sutuoktinės, tačiau sandorio sudaryme dalyvavo tik atsakovas R. J.. Pažymėtina, kad atsakovas žemės sklypus įgijo už savo asmenines lėšas, iškirtęs mišką, gautas pajamas panaudojo savo asmeniniams poreikiams tenkinti, todėl teismas padarė išvadą, kad prievolę, atsiradusią iš vieno sutuoktinio, t.y. R. J. sudaryto pirkimo – pardavimo sandorio, tretiesiems asmenims privalo įvykdyti atsakovas R. J..

Dėl atsakovo priešieškinio dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nustatė, kad pasirašant pirkimo – pardavimo sutartį dviem bendrasavininkams buvo perduoti originalūs planai ir jie kaip sąžiningi įgijėjai turėjo pasirūpinti protingu planų pasinaudojimu, kad abu galėtų įregistruoti savo nuosavybę. Jokiam teisės akte nenumatyta, kokiu būdu vienas bendrasavininkas turi perduoti kitam bendrasavininkui žemės sklypų planus. Atsakovas R. J. ir V. R. įsigijo žemės sklypus su mišku, kurį kirto, medieną pardavė. V. R. pardavėjams sumokėjo sutartą kainą, o atsakovas R. J. nusprendė, kad sutartis turėtų būti pripažinta iš dalies negaliojančia. Iš bylos duomenų akivaizdu, kad pripažinus sutartį iš dalies negaliojančia, būtų pažeisti trečiųjų asmenų D. ir J. Ū. teisėti interesai, tuo tarpu atsakovas R. J. nenurodė teismui, kuo aukščiau nurodyta pirkimo – pardavimo sutartis pažeidžia jo interesus. Atsakovo R. J., turinčio aukštąjį išsilavinimą, įgijusį miškininko specialybę, pagal kurią atsakovas ir dirba, paaiškinimai, kad jis nesuprato kokią sutartį sudarė, manė, kad ji tik formali, jokio turto įgyti neketino, norėjo tik išsikirsti mišką, kad tretieji asmenys pasinaudojo atsakovo patiklumu ir nepatyrimu bei kt., vertintini kaip atsakovo gynybinė pozicija, tačiau kuri visiškai neatitinka kitų proceso dalyvių paaiškinimų bei bylos medžiagos. Taip pat atsakovo priešieškinio motyvai prieštarauja pačio atsakovo paaiškinimams duotiems viso bylos nagrinėjimo metu (1 t. 64-65 b.l., 2 t. 28-29, 112-114 b.l., 3 t. 42 b.l.).

Teismas konstatavo, kad santuokos nutraukimas ieškovės ir atsakovo turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu. Pripažino, kad nekilnojamąjį turtą atsakovas įgijo, kaip savo asmeninę nuosavybę bei prievolę, atsiradusią iš vieno sutuoktinio, t.y. R. J. sudaryto pirkimo – pardavimo sandorio, tretiesiems asmenims privalo įvykdyti atsakovas R. J..

Dėl trečiųjų asmenų D. Ū. ir J. Ū. ieškinio dėl skolos, netesybų, metinių palūkanų priteisimo.

Iš bylos duomenų teismui tapo akivaizdu, kad atsakovas tretiesiems asmenims skolingas 24000,00 Lt, todėl šią sumą priteisė iš atsakovo D. ir J. Ū..

Pirkimo – pardavimo sutartyje buvo numatyta sąlyga, kad jeigu atsakovai neįvykdys visiškai ar iš dalies savo įsipareigojimų per nurodytą terminą, t.y. iki 2011-01-01, jie privalės pardavėjams sumokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną (sutarties 3.8 p.). Šalių sudaryta sutartis, turi įstatymo galią ir privalo būti įvykdyta.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, darė išvadą, kad atsakovo elgesys liudija jo nesąžiningumą ir siekį visomis įmanomomis priemonėmis išvengti prievolės įvykdymo, netgi akivaizdžiai pažeidžiant pardavėjų teisėtus interesus, todėl 8640,00 Lt netesybų (delspinigių) dydis nėra neprotingai didelis ir priteistinas iš atsakovo R. J. D. ir J. Ū..

Dėl trečiųjų asmenų D. Ū. ir J. Ū. reikalavimo įpareigoti atsakovus įregistruoti nuosavybės teises į įgytą turtą Nekilnojamojo turto registre.

Teismas konstatavo, kad teismui priėmus sprendimą ir teismui ar bet kuriam proceso dalyviui pateikus jį Nekilnojamojo turto registrui, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą įregistruojamos pagal teismo sprendimą, todėl ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovus įregistruoti nuosavybės teises į įgytą turtą Nekilnojamojo turto registre, vertintino kaip perteklinį ir paliko nenagrinėtu.

Dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Išlaikymo dydis kiekvienam vaikui priklauso nuo individualių jo poreikių ir kito vaiko tėvo galimybių teikti išlaikymą. Pagal šioje byloje esančius duomenis, ieškovės paaiškinimus, teismas vertino, kad ieškovės prašomas iš atsakovo priteisti 600,00 Lt išlaikymo dydis, atsižvelgiant į vaiko normalią sveikatos būklę, įprastus poreikius, yra nepagrįstas, padidintas, todėl turi būti mažinamas, Teismo vertinimu iš atsakovo turi būti priteistas 500,00 Lt dydžio kas mėnesį sūnaus Aivaro išlaikymas, nes būtent tokio dydžio išlaikymas atitinka priteisiamo išlaikymo proporcingumo nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai principą (CK 3.192 str. 2, 3 d.). Teismas vertino, kad atsakovas gauna pakankamas pajamas, kad galėtų skirti sūnui tokio dydžio išlaikymą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus, šalių paaiškinimus, Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovės išvadą, abiejų šalių – A. J. tėvų turtinę padėtį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), teismas iš atsakovo R. J. priteisė išlaikymą A. J. po 500,00 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio padavimo dienos iki jo pilnametystės (CK 3.196 str.).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo.

Iš šalių paaiškinimų teismui buvo akivaizdu, (tai patvirtino ir pats atsakovas (4 t. 200 b.l.)), kad atsakovas neteikia sūnui išlaikymo nuo 2011-09-13 – ieškinio padavimo teismui dienos, todėl ginčo laikotarpis yra 8 mėnesiai, nuo ieškovės prašomos priteisti išlaikymo įsiskolinimą datos – 2011-01-01 iki 2011-09-13. Nors atsakovas aiškino teismui, kad jis visą laiką prisidėjo prie sūnaus išlaikymo, vežėsi atostogauti, pirko aprangą, avalynę, atsakovas pats patvirtino, kad tokių įrodymų byloje nepateikė (4 t. 200 b.l.), ieškovai šių faktų nepatvirtino. Todėl teismas atsakovo atsikirtimus vertino kaip neįrodytus. 2011 metais šalių sūnui buvo 16 metų, todėl teismas vertino, kad tiek šešiolikmečiui, tiek septyniolikmečiui vaikui, vadovaujantis protingumo kriterijais, yra pakankamas analogiškas išlaikymas, juolab, kad ieškovė nepateikė teismui įrodymų dėl didesnio negu vidutinis išlaikymo poreikio sūnui 2011 metais. Todėl iš atsakovo nusprendė priteisti 4200,00 Lt išlaikymo įsiskolinimą nepilnamečio sūnaus A. J. išlaikymui už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-09-12.

Dėl santuokinio turto padalinimo.

Vertinant jau nurodytus motyvus dėl faktinio santuokos nutrūkimo ir pasekmių turtinėms teisėms atsiradimo, teismas padarė išvadą, kad šalys gyvendamos santuokoje, dalintino kilnojamojo ir nekilnojamojo turto neįgijo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas R. J. prašo panaikinti:

1. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria santuoka nutraukta dėl atsakovo kaltės ir pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Nurodo, jog teismas visiškai nevertino tos aplinkybės, kad ieškovė dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės kreipėsi į teismą tik 2011 m. rugsėjo 13 d., t.y. praėjus dešimčiai metų nuo to laiko, kai atsakovas neva paliko šeimą. Toks laiko tarpas nuo to momento, kai atsakovas išėjo iš namų, liudija, jog santuokos nutraukimo priežastis tikrai buvo ne atsakovo išėjimas iš namų 2002 metais. Atsakovo išėjimas iš namų 2002 metais buvo tik santuokos iširimo pasekmė, o ne priežastis. Taip pat nėra jokio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas daugiau kaip metus laiko nesirūpino šeima. Visų pirma, ieškovė su nepilnamečiu sūnumi visą tą laiką, kai atsakovas išėjo gyventi atskirai, gyveno atsakovo tėvų bute ir šiuo metu jame gyvena. Vien tai jau liudija, kad atsakovas užtikrino ne tik nepilnamečio sūnaus, bet ir sutuoktinės teisę į būstą. Antra, ieškovė nuo 2002 m. iki 2011 m. sausio 1 d. atsakovui jokių pretenzijų dėl nesirūpinimo šeima niekada nereiškė, dėl išlaikymo vaikui priteisimo iki ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo niekada pareiškusi nebuvo. Todėl akivaizdu, kad atsakovas, išėjęs iš namų, rūpinosi šeima, o teismo išvada apie atsakovo nesirūpinimą šeima daugiau kaip vienerius metus paremta ne objektyviais duomenimis, kurie paneigia teismo išvadą, bet subjektyviais ieškovės paaiškinimais ir jos kviestų liudytojų parodymais.

2. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria nustatyta, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu ir nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms pasekmes sukėlė nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Apeliaciniame skunde aukščiau pateikti argumentai patvirtina, kad ir ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu.

3. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. J. nepilnamečiam sūnui A. priteistas 4200,- Lt išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d. Apelianto vertinimu, nesuprantama, kodėl teismas neatsižvelgė į tarp sutuoktinių, kurie jau dešimtmetį gyvena atskirai, susiklosčiusią vaiko išlaikymo praktiką, kai jie vienas iš kito jokių rašytinių įrodymų apie teikiamą išlaikymą sūnui niekada nereikalavo, tačiau ginčo dėl nuo 2002 m. iki 2010 m. gruodžio 31d. sūnui teikto išlaikymo tarp sutuoktinių nėra, nors ir šiuo laikotarpiu jokių objektyvių duomenų apie išlaikymą sūnui nei viena šalis pateikti negali. Todėl šioje byloje sutuoktinė, teigianti, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 1 d. sūnui išlaikymo nebeteikia, turi tai įrodyti objektyviais įrodymais.

4. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. J. ieškovei R. J. priteista 831,63 Lt skolos. Atsižvelgiant į tai, jog dėl santuokos nutraukimo kalti abu sutuoktiniai ir santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, todėl konstatuotina, kad sąskaitos už mobiliojo ryšio telefono paslaugas apmokėjimas yra bendrų šeimos poreikių tenkinimas. Teismas neįvertino to, jog tarpusavio turtiniai santykiai dėl skolos UAB „Omnitel“ yra susiklostę tarp sutuoktinių, kurie nuo 2002 metų gyvena atskirai, tačiau tarp jų niekada nebuvo kilę ginčų dėl išlaikymo vaikui teikimo ar kitų turtinių atsiskaitymų, nors jie tarpusavio atsiskaitymams niekada nenaudojo rašytinių įrodymų ar pakvitavimų. Todėl vien tai, jog atsakovas neturi rašytinio įrodymo apie 800,- Lt davimą ieškovei negali būti pakankamu įrodymu daryti išvadą, jog jis nurodytos sumos ieškovei nedavė. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad ieškovė paneigė, jog iš atsakovo yra gavusi 800,- Lt sumą, nes teismo posėdyje ieškovė aiškino, kad neatsimena ar nurodytą pinigų sumą yra gavusi.

5. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria įsiskolinimas D. Ū. ir J. Ū. pagal 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Alytaus m. 5-ajame notarų biure, pripažintas asmenine atsakovo R. J. skola.

5.1. Kaip jau minėta anksčiau apeliaciniame skunde, dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, todėl santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo. Todėl vien dėl šios priežasties teismo sprendimo dalis pripažinti negaliojančia 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties dalį, kuria atsakovas R. J. įgijo turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. J. ir tuo pačiu nustatyti, kad 2010 m. lapkričio 4 d. esmės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas R. J. įgijo turtą asmeninės nuosavybės teise, yra neteisėta ir nepagrįsta.

5.2. Teismas neįvertino, jog 2010 m. rugpjūčio mėnesį Lietuvoje praūžė didžiulis škvalas, kuris padarė didelę žalą Lietuvos miškams, tame tarpe ir trečiųjų asmenų su savarankiškais reikalavimais D. Ū. ir J. Ū. miškui, esančiam (duomenys neskelbtini). Faktines aplinkybes dėl praūžusio škvalo Lietuvoje yra visuotinai žinomos, kadangi dėl šios stichijos buvo netgi žmonių aukų, be to, buvo labai stipriai nuniokoti Lietuvos miškai, todėl šios aplinkybės įrodinėti nereikia (CPK 182 str. 1 p.). D. ir J. Ū. neturėdami galimybių sutvarkyti nuniokoto jiems priklausančio miško, bet nenorėdami prarasti labai stipriai aplaužyto miško (medienos) vertės, susitarė su V. R. ir R. J. dėl škvalo suniokoto 5,5 ha miško, esančio (duomenys neskelbtini) plyno sanitarinio kirtimo. Kirtimo darbus atlikti įsipareigojo atsakovas R. J. ir V. R.. Kadangi dėl praūžusio škvalo nebuvo galima tiksliai apskaičiuoti padarytos žalos, o miške esančius išverstus medžius dėl medienos kokybės išsaugojimo buvo būtina skubiai sutvarkyti, šalys susitarė tik dėl medienos kainos už 1 kietmetrį, atsakovas R. J. ir V. R. įsipareigojo už 1 kietmetrį medienos ieškovams sumokėti 30,- Lt. Būtent tokia kaina po praūžusio škvalo už 1 kietmetrį medienos buvo nusistovėjusi rinkoje. Kad buvo susitarta dėl medienos pirkimo-pardavimo sutarties, o ne žemės sklypų pirkimo, patvirtina ir tai, jog visi miško kirtimo leidimai tiek prieš ginčijamos 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties sudarymą, tiek po jo buvo išimami ar pratęsiami D. ir J. Ū. vardu. Be to, teismas neįvertino tos aplinkybės, jog D. ir J. Ū. priklausantis miškas buvo 55 metų amžiaus, todėl esant normalioms sąlygoms tokio amžiaus pušyno kirtimas negalimas, nes pušynai pagrindiniais kirtimais yra kertami sulaukę tik 101 m. amžiaus ir daugiau. Tik dėl stichinės nelaimės leidimas kirtimui buvo išduotas, nes reikėjo minimizuoti nenugalimos jėgos padarytą žalą. Tai patvirtina byloje esantis D. ir J. Ū. vardu išduotas 2010 m. spalio 19 d. kirtimo leidimas, serija A, Nr.075008. Gavus šį leidimą, kuriuo buvo leista atlikti kirtimus 5,5 ha miške, iškertant apie 1178 kietmetrius medienos D. ir J. Ū. miške V. R. ir R. J. pradėjo miško kirtimo ir valymo darbus. Medienos tūris buvo nustatytas tik preliminariai pagal miškotvarkos projekto duomenimis, nes škvalo sudarkytame miške nustatyti tikrą medienos tūrį nebuvo įmanoma. Akivaizdu, kad dar iki 2010 m. lapkričio 4 d., kai buvo sudaryta ginčijama žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis, D. ir J. Ū. miške pradėjus kirtimo ir valymo darbus, šalys buvo susitarę būtent dėl medienos pirkimo-pardavimo, kurios kainą suderėjo 30,- Lt už kietmetrį. Taigi, įvertinus preliminarų medienos kiekį (1178 kietmetriai) miške, sandorio vertė buvo apie 35000,-Lt.

5.3. Tai, kad sutartis buvo apsimestinė, patvirtina tai, jog pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta kaina objektyviai neatitiko rinkos kainų, taip pat šias kainas pirkėjai pamatė tik atvykę pas notarą. Tarp pirkėjų ir D. ir J. Ū. ginčas iškilo tada, kai pirkėjai pamatė, jog didelė medienos dalis buvo iškirsta 2005 m. vedant einamąjį kirtimą, todėl atsakovas suprato, esąs apgautas. Tai patvirtina ankstesni išduoti leidimai dėl to pateis miško kirtimo.

5.4. Vertindamas V. R. paaiškinimus, teismas ignoravo, tą aplinkybę, kad V. R. 11500,- Lt sumą už neva pirktus žemės sklypus sumokėjo tik po to, kai pirminiame trečiųjų asmenų ieškinyje ir jam buvo pareikštas turtinis reikalavimas. Iki ieškinio pareiškimo V. R. jokių pinigų už žemės sklypus D. ir J. Ū. nemokėjo, nes žinodamas tikrąjį šalių susitarimą, buvo įsitikinęs, jog pirko medieną, už kurią pagal jos nukirstą kiekį yra pilnai atsiskaitęs.

5.5. Taip pat teismas visiškai nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kad jeigu iš tiesų miškas buvo pirktas su žemės sklypais, tai pirkėjai juos būtų nedelsiant užregistravę Nekilnojamojo turto registre ir kreipiasi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą dėl Europos Sąjungos paramos skyrimo stichinių nelaimių likvidavimui, kuri vien miško kirtimo darbams sudaro apie 80 procentų patirtų išlaidų kompensavimo.

5.6. Byloje nėra duomenų, kad sandorio sudarymo metu pirkėjams buvo pateikti visų trijų perkamų sklypų planai, parengti pagal geodezinius matavimus. Priešingai, ginčijamoje sutartyje aiškiai nurodyta, kad pirkėjams perduodami tik du žemės sklypų planai, be to, sutartyje nieko nėra nurodyta apie žemės sklypų tikslumą. Vienas iš pirkėjų R. J. (atsakovas) teigė, kad sudarant sutartį jis jokių planų nematęs. Kiti byloje dalyvaujantys asmenys, dalyvavę sudarant sutartį, teigia, kad prie sutarties V. R. buvo įteiktas vokas, kuriame esą ir buvo tie planai. Tačiau kas iš tikrųjų buvo tame voke, ar ten buvo planai, o jei buvo tai kokie, teismas visiškai nepasidomėjo. Abejonę apie tokių planų buvimą sutarties pasirašymo metu kelia ir tas faktas, kad D. ir J. Ū. prie ieškinio pridėjo tik pirkimo pardavimo sutartis, tačiau prie jos jokių planų nepateikė. Teismui šiuos planus notarė pateikė tik per priešpaskutinį teismo posėdį. Antra vertus, esant dviem pirkėjams, jiems buvo parengtos dvi atskiros pirkimo-pardavimo sutartys, tačiau planų R. J. (atsakovas) nei matė, nei gavo. Nurodytų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino, visuma patvirtina, kad taip buvo pažeisti įstatyme įtvirtinti reikalavimai žemės sandoriams ir atsakovo, kaip žemės sklypų pirkėjo, teisės tiksliai žinoti perkamų sklypų ribas, t.y. aiškiai identifikuoti sandorio objektą. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo pripažinti, kad ginčijama sutartis yra niekinė.

5.7. Pripažinus 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį negaliojančia kaip apsimestinę ir pripažinus, kad 2010 m. lapkričio 4 d. sutartis yra medienos pirkimo-pardavimo, pagal kurią pirkėjai įsipareigojo nupirkti iš pardavėjų medieną, kurios kaina 30,- Lt už kietmetrį, turi būti taikomos medienos pirkimo-pardavimo sutarties taikymo taisyklės (CK 1.87 str. 1 d.). Tai reiškia, kad D. ir J. Ū. turi būti grąžinti žemės sklypai, o pirkėjų sumokėta kaina už realiai nupirktą medienos kiekį, kuris neviršija 1178 kietmetrių, laikytina pilnu ir tinkamu atsiskaitymu pagal šalių sudarytą medienos pirkimo-pardavimo sutartį.

6. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria priteista iš atsakovo R. J. tretiesiems asmenims D. Ū. ir J. Ū. 24000,- Lt skolos, 8640,- Lt netesybų, 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2011 m. rugpjūčio 1 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Kaip jau minėta, po ginčijamos sutarties sudarymo visi mokėjimai D. ir J. Ū. buvo vykdomi per V. R. sąskaitą, nes būtent į ją medienos perdirbimo įmonė pervesdavo V. R. ir R. J. už pristatytą medieną priklausiančias lėšas. Todėl tos pinigų sumos, kurios iš V. R. sąskaitos po 2010 m. lapkričio 4 d. sutarties sudarymo buvo pervestos D. ir J. U. negali būti pripažintos kaip asmeninis V. R. atsiskaitymas už jo įsigytą medienos dalį. Šios lėšos turi būti dalinamos lygiomis dalimis, įskaitant, kad ½ dalis šių lėšų yra R. J. atsiskaitymas pagal sutartį su D. ir J. Ū.. Įvertinus nurodytas aplinkybes, maksimali kokia gali būti atsakovo skola pagal ginčijamą sutartį, net ir konstatavus, kad ji teisėta, sudaro ne daugiau kaip 17500,- Lt. Antra vertus, dėl škvalo padarytos žalos perkamo miško vertė negali būti prilyginta sveiko miško kainai, kuri remiantis VĮ Registrų centro duomenimis buvo nurodyta ginčijamoje sutartyje. Todėl atskaičius pirkėjų pardavėjams šiuo metu jau sumokėtus 47000,- Lt, akivaizdu, jog su D. ir J. Ū. jau yra pilnai ir tinkamai atsiskaityta. Teismas, priteisdamas po 0,2 % dydžio delspinigius, nevertino, kad ši suma, sudaranti daugiau kaip 1/3 dalį nuo nesumokėtos skolos dalies, yra jokia ekonomine logika nepateisinama ir nepagrįstai bei lupikiškai didelė., todėl prašo mažinti iki ekonomiškai pateisinamo 0,02 % už kiekvieną uždelstą dieną, nuo 24000,00 Lt skolos tai sudarytų 864,00 Lt.

7. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimo dalį, kuria pripažinta negaliojančia 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos Alytaus m. 5-ajame notarų biure, dalis, kuria atsakovas R. J. įgijo turtą ½ dalį 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį 2,8482 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį 0,4519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. J. ir nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi, sudaryta Alytaus m. 5-ajame notarų biure, atsakovas R. J. įgijo turtą ½ dalį 7,5 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį 2,8482 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ½ dalį 0,4519 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise.

8. Pripažinti negaliojančia 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą Alytaus m. 5-ajame notarų biure, ir nustatyti, kad 2010 m. lapkričio 4 d. sutartis yra medienos pirkimo-pardavimo, pagal kurią pirkėjai V. R. ir R. J. nupirko iš pardavėjų D. ir J. Ū. medieną, kurios kaina 30,- Lt už kietmetrį. Pripažinus 2010 m. lapkričio 4 d. sutartį medienos pirkimo-pardavimo sutartimi, D. ir J. Ū. grąžintini žemės sklypai, o pirkėjų V. R. ir R. J. sumokėta kaina už nupirktą medienos kiekį, laikytina pilnu atsiskaitymu pagal šalių sudarytą medienos pirkimo-pardavimo sutartį.

9. Priteisti atsakovo naudai visas bylinėjimosi išlaidas, proporcingai jo reikalavimų daliai.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai R. J. ir A. J. (atstovaujamas įstatyminės atstovės R. J.) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m, lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Šalies argumentai

1. Nurodo, kad nors apeliaciniame skunde R. J. nurodo, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, tačiau savo samprotavimams apie atsakomybę už šeimos išsaugojimą bei aplinkybėms dėl neva ieškovės kaltės už santuokos iširimą patvirtinti nepateikia absoliučiai jokių įrodymų (CPK 178 str.), dėl ko skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmestini. Negana to, bylos duomenimis neginčytinai patvirtina. kad nors atsakovas ir nesutiko, kad santuoka iširo dėl jo kaltės, tačiau priešieškiniu nereiškė reikalavimo pripažinti santuoką iširus dėl ieškovės kaltės ir pats patvirtino, kad išėjo iš namų, palikęs šeimą. Apeliantas teismo posėdžio metu pripažino ir nurodė, kad su kita moterimi gyvena nuo 2005 m., su ieškove kartu negyvena gal nuo 2003 ar 2004 metų, iš šeimos išėjo ne dėl kitos moters, o dėl to, kad namuose buvo netvarka, ieškovė netinkamai vedė ūkį ir tai jį erzino.

2. Atsakovas prieštarauja savo apties argumentams. Aplinkybes, kad jis savo šeimą paliko dar 2002 m. teismo posėdžio metu patvirtino byloje liudytojais apklausti M. B. U., A. U. ir J. K.. Taigi bylos medžiaga neginčytinai patvirtina, kad nuo 2002 m. ieškovė su atsakovu kartu negyveno ir nevedė bendro ūkio. Negana to, vėliau apeliaciniame skunde pats R. J. paneigia savo išsakytus argumentus.

3. Pirmosios instancijos teisme R. J. aiškino, kad kai buvo užblokuotos kortelės, o ieškovei grįžus į Kauną, jis padavė 800,00 Lt ieškovei į rankas. Tuos pinigus ieškovė neva galėjo panaudoti sūnui išlaikymui ar skolai padengti. Už ką davė pinigus, atsakovas ieškovei nepasakė. Telefonas buvo paimtas 1996 m. ieškovės vardu, bet naudojosi atsakovas. Taigi pats apeliantas pripažino, kad telefonu naudojosi tik jis vienas savo asmeninėms reikmėms, iš namų buvo išėjęs kaip pats nurodė nuo 2003 ar 2004 metų, kas paneigia skundo argumentus, jog apmokėjimas už telefono paslaugas yra bendrų šeimos poreikių tenkinimas. Negana to, atsakovas nepateikė teismui jokių įrodymų, patvirtinančių 800.00 Lt davimo faktą, todėl teismas įvertinęs šalių parodymus, byloje esančius dokumentus padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas savo teiginių neįrodė.

4. Apelianto argumentai dėl žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmestini kaip nepagrįsti. Pabrėžtina, kad pats R. J. reiškė priešieškinį tuo pagrindu, jog ieškovė nebuvo minėto sandorio šalis, kad sutuoktiniai kartu negyveno, todėl nepagrįstai esu nurodyta sutartyje. Tačiau patenkinus šioje dalyje priešieškinį, atsakovas skunde jau kitaip bando aiškinti šias aplinkybes ir pats prieštarauja savo nurodytai pozicijai. Šioje dalyje teismas teisingai išnagrinėjo ginčą ir pagrįstai pripažino aukščiau nurodytą turtą įgytą R. J. asmeninės nuosavybės teise. Pažymi, kad R. J. apie atsakovo sandorį su Ū. nieko nežinojo, niekur nedalyvavo, niekur nepasirašė ir pas notarę nebuvo. Apie minėtą sandorį sužinojo tuomet, kai buvo užblokuotos jos sąskaitos. Apie žemės pirkimo - pardavimo sandorį anksčiau nieko nežinojo, apie jį atsakovas ieškovės neinformavo. Ūselius pirmą kartą gyvenime pamatė tik teisme.

5. Nepagristi ir apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo nepilnamečio sūnaus naudai įsiskolinimo priteisimo, kadangi pats R. J. byloje pirmosios instancijos teisme pripažino, kad nuo bylos iškėlimo pinigų neduoda, bet visada su sūnumi nueina į kiną, nuperka drabužių, praeitą vasarą su sūnumi atostogavo Juodkrantėje. Tačiau vienkartinis drabužių nupirkimas ir/ar nuėjimas į kiną nėra išlaikymo teikimas, kadangi vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti, išlaikymo teikimas yra tėvų valdžios turini sudaranti pareiga, jos įgyvendinimas yra nuolatinio, pastovaus ir nepertraukiamo pobūdžio.

Tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, D. Ū. ir J. Ū. prašo atsakovo R. J. apeliacinio skundo 1 ir 2 reikalavimus tenkinti, apeliacinio skundo 5, 6, 7, ir 9 reikalavimus atmesti, kitus spręsti teismo nuožiūra, priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

1. Nurodo, kad su apeliacinio skundo argumentais dalyje dėl sutuoktinio kaltės dėl santuokos iširimo bei santuokos nutraukimo įtakos sutuoktinių turtinėms teisėms sutinka, mano, kad apeliacinis skundas šioje dalyje yra pagristas. Mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų, pagrindžiančių abipusę sutuoktinių kaltę dėl santuokos nutrūkimo. Ta aplinkybė, kad ieškovė į teismą kreipėsi ieškiniu dėl santuokos nutraukimo tik 2011-09-13, įrodo tai. kad ne jos nurodomos santuokos nutrūkimo priežastys yra tikrosios santuokos nutrūkimo priežastys. Ieškovė kreipėsi i teismą, įrodinėdama atsakovo kaltę dėl jų santuokos nutrūkimo po to, kai tretieji asmenys kreipėsi į teismą dėl skolos, kilusios iš 2010-11-04 žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties vykdymo, iš ieškovės ir atsakovo priteisimo, t.y. ieškovė, įrodinėdama vieno atsakovo kaltę dėl santuokos nutrūkimo, siekė pasiremti LR CK 3.67 str. 2 d. įtvirtinta lengvata vienam iš sutuoktinių, kuris nebuvo pripažintas kaltu dėl santuokos iširimo, prašyti teismo nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukeltų nuo tos dienos, kai jie faktiškai nustojo kartu gyventi.

2. Su apeliacinio skundo argumentais dėl 2010-11-04 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties dalies, kuria atsakovas įgijo 3 žemės sklypus, pripažinimo negaliojančia, pagal šią sutartį įgyto turto pripažinimo asmenine atsakovo nuosavybe nesutinka. V. R. paneigė apelianto argumentus, nurodydamas, kad sutarties šalys susitarė dėl 3 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo - pardavimo, o ne medienos, esančios juose, pirkimo - pardavimo. Tai patvirtina ir notarės I. B. paaiškinimai byloje apie sutarties sudarymo notaro kontoroje aplinkybes, pati rašytinė žemės sklypų pirkimo -pardavimo sutartis. Atsižvelgiant į atsakovo pakankamai jauną amžių, jo išsilavinimą - miškininkas, jo darbą būtent šioje srityje bei jo paties byloje 2012-10-15 teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus apie jo nesąžiningus ketinimus trečiųjų asmenų atžvilgiu, neatsakingą požiūrį į sudaromą sandorį bei jo vykdymą, teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas aiškiai suvokė sudaromo sandorio esmę ir reikšmę, todėl konstatuoti, kad tai apsimestinis sandoris nėra jokių teisinių nei faktinių prielaidų. Tai, kad atsakovas manė, kad jis nesąžiningu elgesiu išvengs prievolės vykdymo, yra jo netinkamas sutarties bei prisiimtų įsipareigojimų vykdymo suvokimas, kuris negali būti pagrindu pripažinti sandori apsimestiniu. Atsakovo aiškinimas apie apsimestinį sandorį patvirtina atsakovo nesąžiningumą.

Atsiliepimas

3. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad tretieji asmenys siekė parduoti tik medieną ir nurodo išgalvotas medienos pirkimo kainas, „pritempdamas" jas prie sumokėtos už žemės sklypus kainos dalies. Derybų dėl medienos pardavimo pirkimo nebuvo, kadangi tretieji asmenys iš karto pasakė savo tikslą parduoti visus tris žemės sklypus. Atkreipia dėmesį, kad ne visi trys žemės sklypai yra miško paskirties, tad atsakovo argumentas, kad siekė įgyti tik medieną, yra nepagrįstas, kadangi parduotas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra žemės ūkio paskirties, šiame sklype yra senos sodybos pamatai bei šie žemės sklypai yra netoli ežero.

Šalies argumentai

4. Apelianto argumentus paneigia V. R. paaiškinimai. Jis teigė, kad jis įgijo žemės sklypus, o ne medieną, t.y. jis susitarė su trečiaisiais asmenimis ir atsakovu lygiomis dalimis įgyti sutartyje nurodomus žemės sklypus, pas notarę pasirašė žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartį, tačiau neatsiskaitė su pardavėjais laiku, nes neturėjo pinigų. Tai patvirtina ir byloje esantys notarės I. B., trečiųjų asmenų, V. R. paaiškinimai, kad 2011 m. birželio mėn. visos žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties šalys buvo atvykusios pas notarę ir bandė spręsti atsakovo ir V. R. likusių nesumokėtų pinigų sumokėjimo klausimą, nes, kaip nurodė tuo metu pirkėjai, jie neturėjo pinigų. Atsiradus pinigams, V. R. dalimis su pardavėjais atsiskaitė ir jie reikalavimų jo atžvilgiu atsisakė. Nuosavybės teisė į įgytus daiktus V. R., I. R. ir atsakovui perėjo nuo 2010-11-04 žemės sklypų perdavimo - priėmimo akto pasirašymo momento ir šių teisių įregistravimas NTR atlieka tik daiktinės teisės paviešinimo funkciją, tačiau ne nuosavybės teisės nustatymą. Tad atsakovo argumentus dėl V. R. vengimo įregistruoti nuosavybės teises į sklypus, kaip aiškaus jo deklaravimo, kad neketino įgyti žemės sklypų, paneigia V. R. paaiškinimai ir jo veiksmai bylos eigoje, t.y. jis viso bylinėjimosi metu buvo nuoseklus, niekuomet neneigė prievolės, atsiradusios iš sutarties vykdymo, atsiskaitė su pardavėjais iš karto, kai tik buvo galimybė, ir įregistravo savo nuosavybės teises, pripažindamas trečiųjų asmenų reikalavimo pagrįstumą.

5. Atsakovas klaidina teismą dėl voko, kurį gavo V. R. pas notarę sudarius sandorį, turinio. Šiame voke, kaip paaiškino notarė ir V. R., buvo sutarties su visais priedais, egzempliorius, skirtas įregistruoti pirkėjų nuosavybės teises NTR. Be šio voko sutarties šalys gavo savo žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutarties su aktu egzempliorių, o pirkėjai, t.y. atsakovas ir V. R., gavo žemės sklypų planus. Tai patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai, tai patvirtina byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais. Tai, kad tretieji asmenys kreipdamiesi į teismą su ieškiniu prie sutarties ir akto nepateikė sklypų planų, įrodo tai, kad jie juos perdavė pirkėjams, ką jie patvirtino pasirašę aktą bei sutartį, tai nurodė V. R. ir notarė teismo posėdžio metu. Akivaizdu, kad perdavus sklypų planus (turto perdavimo - priėmimo akto 1.4 p.), jų pas trečiuosius asmenis likti negalėjo, todėl jų ir nepateikė.

6. Tuo metu galiojančiame teisiniame reglamentavime nebuvo nustatyta, kad tik kadastrinių matavimų pagrindų suformuoti žemės sklypai galėjo būti pirkimo - pardavimo sutarties objektais ir nesant tokių matavimų negali būti tvirtinamas tokių daiktų įgijimo sandoris. Juolab, kad iš byloje esančių trečiųjų asmenų ir atsakovo bei V. R. paaiškinimų, buvo nustatyta, kad atsakovas buvo atvykęs ir apžiūrėjo žemės sklypus vietoje, pardavėjų namuose susipažino ir gavo išsinešti 2005 m. miškotvarkos projektą, kuriame smulkiai ir detaliai buvo sužymėtos visos sklype buvusios naudmenos. Atsakovo išreikšti samprotavimai dėl žemės sklypų planų tikslumo niekuo nepagrįsti, kadangi jie atitiko tuometinį teisinį reglamentavimą ir faktą.

7. Mano, kad teismas turi įvertinti atsakovo elgesį kaip neatitinkantį jokių sąžiningumo bei protingumo standartų ir jo skundą šioje dalyje atmesti. Atkreipia dėmesį į tai, kad tretiesiems asmenims į rankas 3000 litų rankpinigius ir pradinę 20000 litų įmoką už perkamus sklypus pas notarę iš savo rankų sumokėjo V. R., o ne atsakovas. Teismo priteistos netesybos yra ne per didelės ir teisingos, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas visais nesąžiningais būdais 2 metus nesugebėjo sumokėti 24000 litų skolos, iškirto ir pardavė gaudamas didelį pelną didelės vertės mišką, buvusį parduotuose sklypuose, ir iki šiol nemoka tretiesiems asmenims priklausančių sumų, inicijuodamas bylinėjimąsi ir sukeldamas proceso dalyviams papildomų rūpesčių. Atsižvelgiant į tai, mano, kad netesybos yra ir minimalūs nuostoliai, kuriuos atsakovas turi atlyginti ir pagrindo juos mažinti nėra, be to, tokio dydžio netesybas aptartos sutartyje. Turbūt atsakovas negali gintis tuo, kad jis ir šio sutarties punkto neperskaitė ir nesuprato.

Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, V. R. prašo apeliacinio skundo dalį dėl 2010-11-04 žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutarties dalies, kuria atsakovas įgijo 3 žemės sklypus, pripažinimo negaliojančia netenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

1. Nurodo, kad sutarties šalys, susitarė dėl 3 žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), o ne medienos, esančios juose, pirkimo-pardavimo. Tai patvirtina ir notarės I. B. paaiškinimai byloje apie sutarties sudarymo notaro kontoroje aplinkybes, pati rašytinė žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis. Trečiasis asmuo ir atsakovas, derėdamiesi su J. ir D. Ū., aiškiai suvokė sudaromo sandorio esmę ir reikšmę, todėl teigti, kad tai buvo apsimestinis sandoris nėra jokių faktinių prielaidų. Atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad sandorio šalys siekė pirkti tik medieną ir nurodo išgalvotas medienos pirkimo kainas. Tai, kad pardavėjų vardu 2010-10-19, iki pasirašant žemės sklypų pirkimo- pardavimo sutartį, buvo gautas leidimas kirsti mišką, paaiškinama tuo, kad atsakovas tuo metu turėjo techniką miško darbams atlikti ir medienai išvežti.

2. Trečiasis asmuo patvirtino, kad pirko ir įgijo žemės sklypus, o ne medieną, t.y. kartu su atsakovu lygiomis dalimis susitarė su pardavėjais pirkti ir nupirko sutartyje nurodomus žemės sklypus, pas notarę pasirašė žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartį, suvokdamas sandorį bei iš jo kylančias pasekmes, tačiau laiku neatsiskaitė su pardavėjais, nes neturėjo pinigų.

3. Atmestini atsakovo argumentai dėl sutarties sudarymo notaro biure aplinkybių, kadangi notaro biure žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartis buvo visų sandorio šalių perskaityta, pasirašyta, taip pat perskaitytas ir pasirašytas žemės sklypų perdavimo - priėmimo aktas ir visi prie sutarties būtini ir akte nurodyti priedai - visi trys žemės sklypų planai buvo pateikti pirkėjams. Negali paaiškinti, kodėl atsakovas teigia negavęs tų planų. Tačiau nė vienas nepareiškė jokių pastabų dėl sutarties formos, turinio ar kitų sutarties dalykų. Voke buvo sutarties su visais priedais egzempliorius, skirtas įregistruoti pirkėjų nuosavybės teises NTR. Šiuos dokumentus voke pateikė registruodamas savo ir sutuoktinės bendrąją jungtinę nuosavybę į įgytus pagal ginčo sutartį daiktus. Tai patvirtina byloje esantys įrodymai. Todėl mano, kad nėra jokio faktinio ir teisinio pagrindo taikyti restituciją.

Atsiliepimas

4. Trečiasis asmuo nurodo, kad savo prievolę atsiskaityti su pardavėjais įvykdė iš savo lėšų. Atsakovas, priešingai, nesumokėjo visos daiktų kainos ir pardavėjams liko skolingas 24000 litų, netesybų bei palūkanų, kuriuos teismas, tenkindamas jų ieškinį, priteisė iš atsakovo. Neaišku, iš kokios teisės normos atsakovas kildina trečiojo asmens pareigą už atsakovą mokėti jo kainos dalį, nes sutartyje numatyta kiekvieno pirkėjo dalinė prievolė laiku atsiskaityti su pardavėjais (sutarties 2.4 p.) už kiekvieno įgytą dalį dalinėje nuosavybėje. Paaiškina teismui, kad 3000 litų rankpinigių ir pradinę 20000 litų įmoką už perkamus sklypus pas notarę iš savo asmeninių lėšų sumokėjo trečiasis asmuo, o ne atsakovas, nors sutartyje nurodoma kitaip.

Trečiasis asmuo Alytaus miesto 5-ojo notarų biuro notarė I. B. prašo apeliacinio skundo dalį dėl žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia atmesti, kitus apeliacinio skundo reikalavimus prašo spręsti teismo nuožiūra.

1. Nurodo, jog pirkimo-pradavimo sutartyje, sudarytoje 2010-11-04 yra aiškiai nurodyta, kad pirkėjai, t.y. R. J. ir V. R., perka žemės sklypus, nurodytos kiekvieno žemės sklypo kainos, išdėstyta, kada jos turėjo būti sumokėtos. Žemės sklypai sutartyje yra aiškiai identifikuoti, t.y. yra nurodyti jų adresai, unikalūs numeriai, kadastriniai adresai, plotai, naudojimo paskirtis, specialiosios naudojimo sąlygos ir kiti duomenys.

2. Atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis LR Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų 15 punktu, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sandoriams sudaryti ne visais atvejais yra reikalingi kadastriniai matavimai, o tik parduodant žemės sklypus, esančius miesto teritorijose, ne miesto teritorijose parduodant žemės sklypus nėra privalomas kadastrinių matavimų atlikimas, užtenka preliminarių matavimų, todėl atsakovo motyvai, kad sklypai nėra tinkamai identifikuoti yra visiškai nepagrįsti.

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad pardavėjai ir negalėjo pateikti parduotų žemės sklypų planų teismui, kadangi juos perdavė pirkėjams. Žemės sklypo planas yra dokumentas, kuris yra reikalingas naudojat ir valdant turtą, todėl yra perduodamas naujam savininkui ar savininkams, kas ir buvo atlikta notarės akivaizdoje 2010-11-04 sudarant žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartį tarp D. Ū., J. Ū., R. J. bei V. R.. Tai patvirtina ir dokumentai: tiek pirkimo-pardavimo sutarties nuostatos (sutarties 3.9. punktas), taip pat perdavimo-priėmimo faktas yra užfiksuotas perdavimo-priėmimo akte (1.4. punktas). R. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmos instancijos teismui planų kopijas „notarė pateikė tik priešpaskutiniame posėdyje“, bet tame nėra nieko keisto, kadangi notaras pateikia turimus dokumentus ar jų kopijas, esant įstatymo numatytoms aplinkybėms, kai to pareikalauja atitinkamos institucijos.

4. Iki ginčas atsidūrė teisme, R. J. su pardavėjais bei V. R., buvo atvykęs į notaro biurą dėl pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų vykdymo. Tuo metu pirkėjai nurodė, kad jie neturi lėšų atsiskaityti su pardavėjais pagal pirkimo-pardavimo sutartį ir klausė, kaip turėtų elgtis, kad nebūtų pažeista sutartis. Tuo metu R. J. nenurodė sutarties trūkumų, nereiškė jokių pretenzijų, kad ne taip suprato sutartį, kad jis neketino įsigyti žemės sklypų, kad neaišku, kur tie sklypai, kokie jų identifikavimo duomenys ar pan., o konsultavosi dėl tinkamo sutarties sąlygų vykdymo, kas įrodo, kad jis veikė sąmoningai, suprasdamas savo veiksmus bei jų pasekmes, neturėdamas jokių pretenzijų dėl sutarties formos ar turinio.

Šalies argumentai

5. R. J. nurodyti motyvai dėl sutarties pripažinimo negaliojančia yra visiškai nepagrįsti, o jo pozicija nelabai suprantama. Būdamas jaunas, išsilavinęs, darbingas asmuo, jis teigia, jog neketino sudaryti žemės sklypų pirkimo- pardavimo sutarties, o tik medienos pirkimo sutartį, kaltina pardavėjus, kurie yra garbaus amžiaus, apgavus, nesąžiningai sudarius sandorį. Sutartį šalys notarės akivaizdoje perskaitė, susipažino su žemės sklypų planais, pasirašė sutartį, perdavimo - priėmimo aktą. R. J., būdamas išsilavinęs asmuo negalėjo nesuprasti savo veiksmų, dokumentų, kuriuos pasirašė, esmės, teisinių pasekmių.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinių skundų faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės.

Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Ieškovė R. J. ieškinyje nurodė, kad santuoka nutrūko tik dėl atsakovo R. J. kaltės, kadangi nuo 2002 metų jis kartu su šeima negyvena, neveda bendro ūkio, išvyko gyventi pas kitą moterį. Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nurodo, jog teismas nevertino tos aplinkybės, kad ieškovė dėl santuokos nutraukimo į teismą kreipėsi tik 2011-09-13. Taip pat apeliantas nurodo, kad ieškovė su nepilnamečiu sūnumi visą tą laiką, kai atsakovas išėjo gyventi atskirai, gyveno atsakovo tėvų bute ir šiuo metu jame gyvena. Vien tai, jo manymu, jau liudija, kad atsakovas užtikrino ne tik nepilnamečio sūnaus, bet ir sutuoktinės teisę į būstą.

Sutuoktinis, pareiškęs ieškinį dėl santuokos nutraukimo pagal CK 3.60 straipsnį (ieškovas), privalo įrodyti, kad kitas sutuoktinis iš esmės pažeidžia savo kaip sutuoktinio pareigas. Siekiant proporcingai paskirstyti šalių įrodinėjimo pareigas, nurodyto straipsnio 3 dalyje nustatyta šios taisyklės išimtis, išvardijant atvejus, kai atsakovo sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo preziumuojama. Tačiau ir šioje normoje nustatytais atvejais ieškovui tenka pareiga įrodyti faktą, su kuriuo siejama kitos šalies kaltės prezumpcija. Be to, ši prezumpcija yra nuginčijama, kitas sutuoktinis gali ją paneigti įrodęs, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių. Kitas sutuoktinis gali nurodyti faktų, patvirtinančių kito sutuoktinio kaltę dėl santuokos iširimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovės R. J. ir atsakovo R. J. santuoka sudaryta 1995 m. vasario 25 d. (santuokos liudijimas AE Nr. 033086). Aplinkybę, kad šalys kartu negyvena nuo 2002 metų, patvirtino 2012 m. kovo 12 d. parengiamojo posėdžio metu liudytoja apklausta ieškovės motina M. B. U., kuri teigė, jog dešimt metų sutuoktiniai negyvena kartu, bendro ūkio neveda. Taip pat ji paaiškino, kad atsakovas išėjo pas kitą moterį, sutuoktiniai pykdavosi, kad atsakovas nepareidavo namo, kai ieškovė buvo palikta, ji labai pergyveno, nervinosi, gėrė vaistus, dukrai padėjo išlaikyti anūką, jos pajamos yra 2400 Lt per mėnesį (1 t., b.l. 173-174). Tame pačiame posėdyje liudytoju apklaustas ieškovės brolis A. U. paaiškino, kad nuo 2002 metų šalys kartu negyvena. Atsakovas išeidamas iš namų susirinko savo daiktus, ieškovė dėl to labai pergyveno. Taip pat paaiškino, kad padėjo ieškovei išlaikyti šalių sūnų, ieškovė prašydavo paskolinti pinigų, davė pinigų skolai UAB „Omnitel“ padengti (1 t., b.l. 174). Liudytoja apklausta ieškovės draugė J. K. taip pat paliudijo tas pačias aplinkybes, kad atsakovas iš namų išėjo 2002 metais (1 t., b.l. 174). Liudytoju apklaustas atsakovo tėvas A. J. paaiškino, kad šalys kartu negyvena jau seniai, gal aštuonis metus, iš namų išėjo atsakovas, bet priežasčių nežino. Patvirtino, kad prisidėdavo prie anūko išlaikymo, davė pinigų kompiuteriui įsigyti (1 t., b.l. 175). 2012 m. spalio 15 d. teismo posėdžio metu šalių sūnus A. J. paaiškino, kad neprisimena, nuo kada atsakovas negyvena kartu su mama, jį visą laiką išlaikė tik mama, padėdavo seneliai (4 t. b.l. 198). Atsakovas iš esmės neneigė tos aplinkybės, kad iš namų išėjo pats, tačiau nepripažįsta, kad yra kaltas dėl santuokos nutraukimo dėl jo kaltės. Apelianto argumentai, kad ieškovė į teismą kreipėsi tik 2011 metais, nėra teisiškai reikšmingi. Be to, ši aplinkybė nepaneigia kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtina, kad atsakovas iš namų išėjo 2002 metais ir su ieškove kartu negyvena, neveda bendro ūkio. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad santuoka nutrauktina dėl atsakovo kaltės, nes atsakovas nedėjo pastangų išsaugoti santuoką, nesprendė problemos kartu su sutuoktine dėl jį netenkinančios tvarkos namuose. Įrodymų, kad atsakovas buvo neištikimas ieškovei, byloje nėra, tačiau akivaizdu, kad atsakovas šeimą paliko savo noru ir ja nesirūpino. Atsakovas neįrodė, kad santuoka iširo dėl kitų priežasčių, nepateikė jokių faktų, patvirtinančių ieškovės kaltę dėl santuokos iširimo. Taigi, darytina išvada, kad byloje nustatytas atsakovo R. J. kaltės dėl santuokos iširimo prezumpciją suponuojantis faktas, t. y. šeimos palikimas bei nesirūpinimas ja daugiau kaip vienerius metus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovą kaltu dėl santuokos nutraukimo.

Dėl šalių turtinėms teisėms teisinių pasekmių kilimo nuo 2002 metų.

Apelianto argumentai, kad ieškovė kalta dėl santuokos iširimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškovės prašymą nustatyti, kad santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų faktinio negyvenimo kartu, atmestini kaip nepagrįstai. Kaip jau minėta, teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl santuokos nutraukimo yra kaltas atsakovas.

Paprastai teismo sprendimu dalijamas tas sutuoktinių turtas, kurį kaip bendrąją jungtinę nuosavybę jie įgijo iki bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo arba teismo sprendimo priėmimo dienos (CK 3.127 straipsnio 1 dalis). Šios bendrosios taisyklės išimtis nustatyta tik tiems atvejams, kai sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyrium dar prieš iškeliant santuokos nutraukimo bylą. Tokiu atveju vieno sutuoktinio (išskyrus tą, kuris pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo) prašymu teismas gali nustatyti, kad dalijamas tik tas turtas, kuris įgytas bendrai iki tos dienos, kai sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi (CK 3.67 straipsnio 2 dalis). Pats apeliantas pirmosios instancijos teisme 2012-01-16 vykusio teismo posėdžio metu pripažino, jog su ieškove bendro ūkio nebevedė nuo 2002 metų (1 t., b.l. 92). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog byloje įrodyta ir nekelia abejonių, kad sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi nuo 2002 metų, todėl šis konstatuotas faktas lemia tai, kad kaip bendroji jungtinė nuosavybės dalintinas turtas yra tas, kuris buvo įgytas iki 2002 metų.

Dėl išlaikymo vaikui priteisimo.

Apeliantas prašo panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria iš atsakovo R. J. nepilnamečiam sūnui Aivarui priteistas 4200,- Lt išlaikymo įsiskolinimas už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. rugsėjo 12 d., kadangi, jo vertinimu, sutuoktinė, teigianti, kad atsakovas nuo 2011 m. sausio 1 d. sūnui išlaikymo nebeteikia, turi tai įrodyti objektyviais įrodymais. Su šiais apelianto argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Kaip jau buvo nustatyta, o ir pats apeliantas neginčija, kad 2003 – 2004 metais jis paliko šeimą ir išėjo iš namų, t.y. vaikas liko gyventi su ieškove. Tiek ieškovai, tiek apklausti liudytojai patvirtino, kad ieškovė viena išlaikė sūnų, jai padėdavo giminaičiai, atsakovo tėvai (1 t. b.l. 173-174). Atsakovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2011-01-01 iki kovo mėnesio sūnui duodavo po 300 Lt, pinigus palikdavo ieškovės namuose, nes turėjo jos buto raktus, tačiau šių fakto ieškovai nepatvirtino, o kitų įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas teikė sūnui išlaikymą byloje nėra. Pats atsakovas pripažino, kad prasidėjus teismo procesui, išlaikymo sūnui nebeteikė (4 t., b.l. 200). Ieškovas A. J. paaiškino, kad pastaruosius trejus metus atsakovas pinigų nėra davęs, tačiau yra nupirkęs rūbų, maisto taip pat nepirko, davė 500 Lt kompiuterio pirkimui (4 t., b.l. 199), tačiau ši suma neįeina į išlaikymo įsiskolinimo laikotarpį, nes vienkartinis drabužių nupirkimas nėra išlaikymo teikimas, kadangi vaiko išlaikymas iš esmės skirtas vaiko kasdieniniams poreikiams tenkinti, išlaikymo teikimas yra tėvų valdžios turinį sudaranti pareiga, jos įgyvendinimas yra nuolatinio, pastovaus ir nepertraukiamo pobūdžio.

CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, tačiau išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos. Šioje įstatymo normoje įtvirtintas bendrasis principas, kad išlaikymas priteisiamas nuo tos dienos, kai atsirado teisė jo reikalauti. Paprastai teisė reikalauti išlaikymo atsiranda, kai vaiko tėvas ar motina nebevykdo savo pareigos materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus

Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovas visiškai išlaikymo savo nepilnamečiui vaikui neteikia aštuonis mėnesius, be to, apeliantas teismo sprendimo dalies, kuria sūnui priteistas 500,00 Lt dydžio išlaikymas, neskundžia, todėl apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl priteisto išlaikymo įsiskolinimo priteisimo.

Dėl 831,63 Lt skolos ieškovei priteisimo.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė savo vardu buvo sudariusi mobiliojo ryšio paslaugų sutartį su UAB „Omnitel“ tačiau tuo abonentu naudojosi apeliantas. Dėl to ginčo nėra. Iš 2011-08-09 UAB „Gelvora“ pranešimo matyti, kad tai dienai už suteiktas mobiliojo ryšio operatoriaus paslaugas yra skola 721,60 Lt bei išieškojimo išlaidos, kurios sudarė 104,77 Lt (1 t., b.l. 31-36). Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas ieškovės brolis A. U. patvirtino, kad davė ieškovei pinigų padengti UAB „Omnitel“ skolą. Aplinkybę, kad ieškovė skolą UAB „Omnitel“ sumokėjo, patvirtina byloje esantis 2012-03-14 UAB „Omnitel“ raštas Nr. 472563 (4 t., b.l. 6). Apeliantas savo apeliaciniame skunde teigia, kad sąskaitos už mobiliojo ryšio telefono paslaugas apmokėjimas yra bendrų šeimos poreikių tenkinimas, be to, jo manymu, teismas neįvertino to, jog tarpusavio turtiniai santykiai dėl skolos UAB „Omnitel“ yra susiklostę tarp sutuoktinių, kurie nuo 2002 metų gyvena atskirai. Šie apelianto argumentai atmestini, kadangi apeliantas prieštarauja savo paties paaiškinimams. 2012-10-15 vykusio teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad telefonu naudojosi jis vienas, o apie skolą UAB „Ominetl“ sužinojo, kai buvo užblokuotos jo kortelės. Taip pat nurodė, kad ieškovei padavė 800 Lt skolą sumokėti, tačiau šios aplinkybės ieškovė nepripažino. Kitų įrodymų, leidžiančių pagrįstai teigti, kad atsakovas davė ieškovei 800,00 Lt skolai UAB „Omintel“ padengti, byloje nėra, todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog atsakovas savo teiginių neįrodė, todėl pagrįstai patenkino ieškovės reikalavimus.

Dėl žemės pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia.

Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodė, kad dėl santuokos iširimo kalti abu sutuoktiniai, todėl santuokos nutraukimas sutuoktinių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukelia nuo santuokos nutraukimo bylos iškėlimo, o tai reiškia, kad teismo sprendimo dalis, kuria teismas pripažino, jog 2010 m. lapkričio 4 d. sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas R. J. įgijo turtą asmeninės nuosavybės teise, yra neteisėta ir nepagrįsta. Prieš tai apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog santuokos nutraukimas šalių turtinėms teisėms teisines pasekmes sukėlė nuo 2002 metų, taip pat teismas pripažino, kad dėl santuokos iširimo yra kaltas atsakovas, todėl anksčiau minėti apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad 2010 m. lapkričio 4 d. Žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) D. Ū. ir J. Ū. pardavė R. J., įgyjant turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su R. J. ir trečiajam asmeniui V. R., įgyjant turtą bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise su I. R., po ½ dalį 7,5 ha bendro ploto žemės sklypą (paskirtis – miškų ūkio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.1 p.); po ½ dalį 2,8482 ha bendro ploto žemės sklypą (paskirtis – žemės ūkio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). (Sutarties 1.2 p.); po ½ dalį 0,4519 ha bendro ploto žemės sklypą (paskirtis – miškų ūkio), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (Sutarties 1.3 p.). Pažymėtina, kad minėtoje sutartyje nėra nurodyta, jog atsakovas R. J. pirko ne žemės sklypus, o tik medieną. Šiuos atsakovo argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai, proceso dalyvių paaiškinimai. Tretieji asmenys D. ir J. Ū., notarė I. B. ir trečiasis asmuo V. R. buvo nuoseklūs tiek savo procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdžio metu duodami paaiškinimus, vienareikšmiškai patvirtino, jog atsakovas su V. R. iš D. ir J. Ū. pirko ne po Lietuvoje praūžusio škvalo išverstą medieną, o žemės sklypus. Apelianto argumentai, kad Sutartis apsimestinė todėl, jog žemės sklypų pardavimo kaina objektyviai neatitiko tuo metu buvusios rinkos kainos, atmestini kaip nepagrįsti. Trečiasis asmuo notarė I. B. procesiniuose dokumentuose nurodė, jog žemės sklypų kainą nurodė sandorio šalys, notarė kainų nenustatinėja. Šią aplinkybę patvirtina Sutarties 2.1 punktas, kuriame nurodyta, jog šalys pareiškė, kad turtą perka už 71000 Lt (4 t., b.l. 141). Apelianto argumentai, kad ankstesni išduoti leidimai patvirtina aplinkybę, jog miškas prieš pardavimą buvo iškirstas, dėl to ir kilo ginčas su D. ir J. Ū., atmestini kaip nepagrįsti. Trečiais asmuo V. R. savo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, jog jis ir atsakovas, derėdamiesi su J. ir D. Ū., aiškiai suvokė sudaromo sandorio esmę ir reikšmę, todėl teigti, kad tai buvo apsimestinis sandoris nėra jokių faktinių prielaidų, atsakovas klaidina teismą, nurodydamas, kad pirkėjai siekė pirkti tik medieną ir nurodo išgalvotas medienos pirkimo kainas (5 t., b.l. 115). Apelianto argumentai, kad sudarant žemės pirkimo-pardavimo sutartį, nebuvo pateikti visų trijų žemės sklypų planai, atmestini kaip nepagrįsti. Iš Sutarties 3.9. punkto matyti, jog pardavėjai patvirtino, kad Sutartyje nurodytas turtas pirkėjams perduodamas be apribojimų, taip pat perduodamai žemės sklypų planai (4 t., b.l. 142). Kad žemės sklypų planai buvo perduoti patvirtina 2010 m. lapkričio 4 d. žemės sklypų perdavimo-priėmimo aktas, kurio 1.4 punkte nurodyta, jog pardavėjai šiuo aktu perduoda pirkėjams turtą ir su juo susijusius dokumentus – žemės sklypų planus (4 t., b.l. 146). Iš notarės pateiktos teismui jos turimos medžiagos, kuri buvo surinkta sudarant sutartį, matyti, jog joje yra žemės sklypų planų kopijos, padarytos pardavėjams pateikiant žemės sklypų planų originalus pirkėjams (4 t., b.l. 174-176). Teismui nėra pagrindo abejoti notarės paaiškinimais, kadangi notaras yra valstybės tarnautojas, nesuinteresuotas bylos baigtimi. Aplinkybę, kad pirkėjams buvo perduoti planai patvirtino trečiasis asmuo V. R., kuris savo procesiniuose dokumentuose nurodė, jog žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutartis buvo visų sandorio šalių perskaityta, pasirašyta, taip pat perskaitytas ir pasirašytas žemės sklypų perdavimo - priėmimo aktas ir visi prie sutarties būtini ir akte nurodyti priedai - visi trys žemės sklypų planai buvo pateikti jam su atsakovu, tačiau negali paaiškinti, kodėl atsakovas teigia negavęs tų planų (5 t., b.l. 115). LR Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 (V.Ž. 2011-10-18 Nr.125-5950) „Dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti LR Nekilnojamojo turto kadastro nuostatai, kurių 15.4 punkte nurodyta, jog Žemės sklypų kadastriniai matavimai, nustatant žemės sklypų ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinates valstybinėje koordinačių sistemoje, atliekami perleidžiant kitų asmenų nuosavybėn miestuose esančius privačios žemės sklypus (jų dalis), kurių ribų posūkio taškų ir riboženklių koordinatės nenustatytos valstybinėje koordinačių sistemoje ar su šia sistema susietose vietinėse koordinačių sistemose. Vadovaujantis šiomis nuostatomis, teisėjų kolegija sutinka su trečiojo asmens notarės argumentais, kad sudarant žemės pirkimo pardavimo sutartį kaimo vietovėje, nėra privalomas kadastrinių matavimų atlikimas, užtenka preliminarių matavimų, todėl apelianto argumentai, kad sklypai nėra tinkamai identifikuoti yra visiškai nepagrįsti, todėl atmestini.

Pažymėtina, kad apelianto apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai prieštarauja jo paties paaiškinimas. 2011-10-19 atsiliepime į patikslintą ieškinį R. J. nurodė, jog sutinka, kad skola pagal 2010-11-04 žemės sklypų pirkimo pardavimo sutartį D. ir J. Ū. būtų pripažinta jo asmenine skola (1 t., b.l. 65). Atskirajame skunde (2 t. b.l. 28-29) apeliantas nurodė, jog su D. ir J. Ū. nuolat bendrauja, sprendžia atsiskaitymo problemas, žadėjo atsiskaityti iš pjaunamos ir parduodamos medienos, kadangi užtruko leidimai dėl miško kirtimo, todėl vėluoja sumokėti skolą. Atsiliepime į ieškinį prijungtoje civilinėje byloje dėl nuosavybės teisės fakto įregistravimo nekilnojamojo turto registre apeliantas nurodė, kad yra nepilnai sumokėjęs apeliantas už įsigytus žemės sklypus, todėl neįregistravo nuosavybės teisių nekilnojamojo turto registre (3 t. b.l. 42). Visą laiką, visuose procesiniuose dokumentuose apeliantas pripažino, kad yra skolingas D. ir J. Ū. už žemę pagal sudarytą sutartį, tik 2012-05-06 pareiškęs byloje priešieškinį pakeitė savo poziciją, nurodydamas, kad sandoris buvo apsimestinis, jis supratęs, jog pirko medieną, o ne žemės sklypus (4 t., b.l. 9). Visos šios aplinkybės įrodo, jog apeliantas aiškiai suprato, kad iš D. ir J. Ū. nupirko tris žemės sklypus, tačiau su pardavėjais neatsiskaitė, todėl iškilus ginčui teisme dėl skolos priteisimo pakeitė savo argumentaciją. Teisėjų kolegijos vertinimu tokie apelianto, turinčio aukštąjį išsilavinimą, įgytą miškininko profesiją (4 t., b.l. 201), veiksmai laikytini nesąžiningais. Taip pat apeliantas visuose procesiniuose dokumentuose nurodydavo, jog žemę pirko jis vienas, jo sutuoktinė apie tai nieko nežinojo, nes kartu negyveno daugiau kaip dešimt metų, tačiau pasirašant pirkimo-paradavimo sutartį nuo notarės šią aplinkybę nuslėpė.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų visumos, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino apelianto priešieškinio reikalavimo ir pagrįstai žemės pirkimo pardavimo sutarties dalį, kuria apeliantas įgijo trijų žemės sklypų po ½ dalį, pripažino jo asmenine nuosavybe.

Dėl skolos, netesybų, metinių palūkanų tretiesiems asmenims D. Ū. ir J. Ū. priteisimo.

2010-11-04 Žemės pirkimo – pardavimo sutarties 2.4 punkte nurodyta, kad pirkėjai R. J. ir V. R. už žemę po 24000 Lt turi sumokėti iki 2011 m. sausio 1 d. (4 t., b.l. 141-142). Sutarties 3.8 punkte numatyta sąlyga, kad pirkėjams neįvykdžius visiškai ar iš dalies savo įsipareigojimų per nurodytą terminą, jie privalės pardavėjams sumokėti 0,2 procento dydžio delspinigius nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Šalių sudaryta sutartis, turi įstatymo galią ir privalo būti vykdoma. Aplinkybę, kad atsakovas nėra sumokėjęs visos šios sumos patvirtina visi prieš tai aptarti rašytiniai įrodymai, šią aplinkybę patvirtino ir pats apeliantas savo procesiniuose dokumentuose, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė akivaizdžia aplinkybe, kad 24000 Lt atsakovas D. ir J. Ū. nėra sumokėjęs, todėl šią sumą ir priteisė iš apelianto.

Apelianto argumentai, kad teismas, priteisdamas po 0,2 % dydžio delspinigius, nevertino, kad ši suma, sudaranti daugiau kaip 1/3 dalį nuo nesumokėtos skolos dalies, yra jokia ekonomine logika nepateisinama ir nepagrįstai bei lupikiškai didelė, todėl netesybas turėjo būti sumažinti iki ekonomiškai pateisinamo 0,02 % dydžio už kiekvieną uždelstą dieną, atmestini.

Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad sutartinių netesybų mažinimas nereiškia jų priteisimo konkrečiu 0,02 proc. tarifu, o tai, ar konkretus netesybų dydis teismo nustatytas pagrįstai, sprendžiama įvertinant, ar teismas nepažeidė įstatymų, kuriuose suformuluoti jų mažinimo atvejai ir kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007). Teismas, mažindamas netesybas, pirmiausia atsižvelgia į šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą, t. y. į tai, ar šalys yra vartotojai ar ne, ar šalys yra viešieji juridiniai asmenys, vykdantys visuomenines funkcijas, pavyzdžiui, kariuomenė, taip pat į faktines bylos aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, į CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, bankų mokamų palūkanų dydį, CK 6.251 straipsnyje, reglamentuojančiame visiško nuostolių atlyginimo principą, nustatytus kriterijus: atsakomybės prigimtį, šalių turtinę padėtį, šalių tarpusavio santykius, ar visiškai nuostolių atlyginimas nesukurs nepriimtinų ar sunkių padarinių. Netesybų mažinimas taip pat gali būti nulemtas siekio įgyvendinti neteisėto praturtėjimo prevenciją arba siekio užtikrinti viešosios tvarkos apsaugą. Be to, teismas, spręsdamas dėl netesybų dydžio, atsižvelgia į skolininko turtinę padėtį (tačiau sunki atsakovo turtinė padėtis neatleidžia atsakovo nuo prievolės vykdymo), skolininko elgesį ir kt. (Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013m. sausio 8 d. apžvalga).

Kasacinio teismo teisėjų kolegija taip pat yra pažymėjusi, kad kilus sutarties šalių ginčui dėl netesybų dydžio atitikties protingumo reikalavimams, vertintina ne sutarties sudarymo metu, o ginčo metu esanti situacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-145/2012).

Kaip jau buvo minėta, žemės sklypų pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta 2010-11-04, apeliantas įsipareigojo 24.000,00 Lt sumokėti iki 2011-01-01. Kaip nurodė tretieji asmenys, apeliantas įvairiais būdais 2 metus vengė grąžinti 24000 Lt sumą, iškirto didelės vertės mišką, buvusį parduotuose sklypuose, pardavė medieną, gaudamas didelį pelną ir net iškėlus bylas teisme, iki šiol nėra sumokėjęs tretiesiems asmenims priklausančių sumų, tuo sukeldamas proceso dalyviams papildomų išlaidų. Įvertinusi šiuos įrodymus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad apelianto elgesys liudija jo nesąžiningumą ir siekį visomis įmanomomis priemonėmis išvengti prievolės įvykdymo, netgi akivaizdžiai pažeidžiant pardavėjų teisėtus interesus, todėl padarė teisingą išvadą, jog 8640,00 Lt netesybų (delspinigių) dydis nėra neprotingai didelis.

Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad tenkinti apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Teisėjų kolegijai pripažinus, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, šalių bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš apelianto (CPK 93 str. 1 d.). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tretieji asmenys D. Ū. ir J. Ū. už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymą advokatei sumokėjo 600,00 Lt (5 t., b.l. 123-124), todėl ši suma priteistina iš apelianto (CPK 93 str. 1 d.). Kiti proceso dalyviai turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patvirtinančių įrodymų iki bylos išnagrinėjimo iš esmės nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 98 straipsniu,

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. J. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 600,00 Lt (šešis šimtus litų) už suteiktas teisines paslaugas apeliacinės instancijos teisme trečiųjų asmenų D. Ū. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir J. Ū. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) naudai.

Teisėjai Raimondas BuzelisNerijus MeilutisArūnas Rudzinskas