- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-2217-603/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30598-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Lipnickienė (pran.), Danutė Kutrienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- S. M.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Danutės Kutrienės ir Virginijaus Kairevičiaus, apeliacine rašytinio proceso tvarka civilinę bylą pagal apelianto ieškovo S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal ieškovo S. M. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl sutarties sąlygų taikymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas prašė nustatyti, kad ieškovas pagal su atsakovu AB SEB bankas sudarytos 2006-05-12 kredito sutarties Nr. 0460618090806/52 specialiosios dalies 6 p., keistą 2008-02-27 Susitarimu Nr. 1, už laikotarpį nuo 2013-02-20 už gautą kreditą turi mokėti bankui Sutarties specialiosios dalies 6.2 p. numatytas kintamas palūkanas; įpareigoti atsakovą perskaičiuoti už laikotarpį nuo 2013-02-20 ieškovui taikomą mokėjimų grafiką pagal šalių sudarytą 2006-05-12 kredito sutartį taikant specialiosios dalies 6.2 p. numatytą kintamą palūkanų normą; priteisti iš atsakovo 2000 Lt neturtinei žalai atlyginti; priteisti iš atsakovo AB SEB banko visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas nurodė, kad 2006 m. gegužės 12 d. su AB SEB banku sudarė Kredito sutartį Nr.0460618090806-52, pagal kurią jam buvo suteiktas kreditas. Minėta Sutartis buvo keista penkis kartus, tačiau ginčui, dėl kurio teikiamas ieškinys, aktualus esąs tik Susitarimas Nr. 1, kuriuo šalys sutarė padidinti kredito dydį, pakeisti jo valiutą iš litų į eurus ir laikinai 5 metams (nuo 2008-02-27 iki 2013-02-20) pakeisti Sutarties vykdymo sąlygas, t.y. nustatant fiksuotą palūkanų normą. Tačiau atsakovas 2013-01-07 raštu informavo ieškovą, kad 2013-02-20 baigia galioti fiksuota palūkanų norma ir jei šalys nesusitars kitaip, atsakovas vienašališkai nustatys ir taikys naują 5 metams fiksuojamą palūkanų normą. Ieškovas suprato, kad atsakovas ketina vykdyti Sutartį visai ne tomis sąlygomis, dėl kurių šalys susitarė: fiksuotas palūkanas taikyti tik vieną kartą penkerių metų laikotarpiui, o nuo 2013-02-20 turėjo būti taikomos kintamos palūkanų normos, kaip nurodyta pradinėje Sutarties redakcijoje. Ieškovas nurodo, kad vėliau jis ne kartą teikęs prašymus dėl netinkamo Sutarties sąlygų taikymo, tačiau sutarimo nepavyko pasiekti. Atsakovas sutikęs pereiti prie kintamų palūkanų normos, nustatant 1,8 proc. maržą, kai tuo tarpu Sutarties specialiosios dalies pirminės redakcijos 6.2.1p. numatė 0,8 proc. maržą, kuri, ieškovo teigimu, ir turėjo būti taikoma, pasibaigus fiksuotų palūkanų nustatymo laikotarpiui. Nors dėl Sutarties pakeitimo, iškilus papildomam lėšų poreikiui, 2007m. pradžioje dėl Sutarties pakeitimo į banką kreipėsi ieškovas, ir priėmė atsakovo siūlomas sąlygas dėl fiksuotų palūkanų, tačiau jo teigimu, buvęs patikintas, kad po penkerių metų pradinės Sutarties sąlygos dėl palūkanų skaičiavimo atsistatys automatiškai. Ieškovas teigia, kad Susitarimo Nr. 1 tekstas patvirtina, kad šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų normos taikymo tik iki 2013-02-20. Šalys Sutarties specialiosios dalies 6.2p. pirminės redakcijos dėl kintamų palūkanų su 0,8 proc. marža nepanaikino, todėl ji taikytina ir ateityje. Be to, ieškovas mano, kad Sutarties specialiosios dalies 6.3.3 p. turėjo būti nurodytos visos datos, kuriomis fiksuojamos palūkanos iki galutinio kredito grąžinimo termino (2046m.), o tuo tarpu minėto punkto redakcijoje nurodyta tik viena data – 2013-02-20. Tokiu būdu atsakovas tik padidino savo paslaugų kainą, primesdamas ieškovui nesąžiningas Sutarties sąlygas. Konstatavus, kad atsakovas nuo 2013-02-20 taikė ne tą palūkanų normą, todėl jis įpareigotinas patikslinti mokėjimų grafiką bei perskaičiuoti palūkanas, susidariusias permokas grąžinti. Kadangi atsakovo veiksmai iš ieškovo pareikalavo papildomų jėgų ir sąnaudų santykiams aiškintis, sukėlė psichologinį diskomfortą ir gyvenimo kokybės pablogėjimą, jis nepagrįstai patiria finansinius nepatogumus, todėl prašo iš atsakovo priteisti 2000 Lt. neturtinei žalai atlyginti. Ieškovo atstovo teigimu, banko siūlomos sutarties sąlygos negali būti laikomos individualiai aptartomis, nes banko klientas turi teisę pasirašyti arba ne, o dėl sutarties sąlygų negali ginčytis ar jų keisti.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo ieškovo pusėje K. M., ieškovo sutuoktinė, palaikė ieškinį ir nurodė, kad sutartis buvo sąžiningai vykdoma, ir jie visada manė, galėsiantys grįžti prie kintamų palūkanų.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Nesutikimo su ieškiniu motyvais nurodė aplinkybes, kad ieškovo prašymu 2008-02-27 tarp šalių buvo sudarytas Susitarimas, kuriuo šalys sutarė pakeisti 2006-05-12 kredito sutarties Nr. 0460618090806/52 sąlygas, Nr. l (toliau – Pakeitimas Nr.1). Juo šalys atsisakė kintamų palūkanų ir perėjo prie kitos Kredito sutartyje numatytos alternatyvos - fiksuotų palūkanų. Nauja palūkanų rūšis ir dydis buvo užfiksuoti Sutarties specialiojoje dalyje. Ieškovui buvo išaiškinta, kad fiksuota palūkanų norma yra nustatoma 5 metų laikotarpiui, kuriam pasibaigus bus nustatoma nauja fiksuotų palūkanų norma. Galimybė ieškovui grįžti prie anksčiau galiojusių kintamų palūkanų (0,8 proc. marža ir 3 mėn. VILIBOR) nei Sutartyje, nei Pakeitime Nr. 1, numatyta nebuvo. Tai reiškia, kad pasibaigus Pakeitime Nr. 1 numatytam 5 metų fiksuotų palūkanų nustatymo terminui ir šalims nesusitarus dėl naujos fiksuotos palūkanų normos arba galimybės šalių susitarimu pereiti prie kintamų palūkanų normos, atsakovas iš naujo taikys fiksuotą palūkanų normą (Sutarties Bendrosios dalies 1str. fiksuotų palūkanų sąvoka, 3.2p.). Atsakovas nurodo, kad nepavykus rasti šalims bendro šalių susitarimo, jis pasinaudojęs Sutartyje numatyta teise ir nuo 2013-02-21 ieškovui vienašališkai nustatė 3,37807 proc. fiksuotą palūkanų normą, kuri yra net 1,73683 proc. mažesnė, nei pradinė, nustatyta Pakeitimu Nr.1, nes kredito sutartis be palūkanų galioti negali. Atsakovo teigimu, Pakeitimu Nr.1 buvo kompleksiškai keičiamas visas 6 sutarties punktas, kuris apima vieną iš kredito sutarties dalių – palūkanas, taigi, prieš tai galioję šio punkto papunkčiai (6.1, 6.2 t.t.) panaikinami, ir šalys iš naujo susitaria dėl šio punkto turinio. Nustačius naują palūkanų rūšį- fiksuotas palūkanas, jų dydis ir periodiškumas detalizuoti 6.3 punkte ir jo papunkčiuose. Taip pat atsakovas atsiliepimu teigia, kad kredito sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai, todėl negali būti vertintinos kaip nesąžiningos, be to, ieškovo nurodyta sąlyga dėl fiksuotų palūkanų nustatymo nėra įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinta nesąžininga. Atsakovo nuomone, ieškovo neva patirta neturtinė žala yra jo paties veiksmų rezultatas, nes nėra ne tik neteisėtų atsakovo veiksmų, bet ir kaltės bei priežastinio ryšio.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. balandžio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Išnagrinėjęs bylą teismas nustatė, kad tarp šalių 2006-15-12 buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 0460618090806/52, pagal kurią atsakovas įsipareigojo suteikti ieškovui 210 000 Lt kreditą 40 metų terminui sumokėti už darbus, nurodytus būsto statybos sąmatoje bei vartojimo kredito refinansavimui, o ieškovas įsipareigojo Kredito sutartyje nustatytomis sąlygomis paimti kreditą, jį grąžinti, sumokėti palūkanas ir įvykdyti kitas Kredito sutartyje nustatytas prievoles (b.l. 7-15). Kredito sutartimi šalys susitarė dėl kintamų palūkanų, susidedančių iš VILIBOR ir 0,80 procentų maržos, ir jų keitimo laikotarpio 3 mėnesiams. 2008-02-27 sudarytas Susitarimas pakeisti sutarties sąlygas Nr.1 (toliau – Pakeitimas Nr.1), kuriuo šalys susitarė pakeisti Kredito sutarties Specialiosios dalies 3, 4, 5.6 ir 6 punktus. Pakeitimu Nr. 1 buvo nustatyta nauja kredito valiuta - vietoje litų eurai, padidintas ieškovui suteikto kredito dydis, palūkanos pakeistos iš kintamų į fiksuotas, nustatant 5,1149 proc. fiksuotų palūkanų normą penkeriems metams ir numatant kitą fiksuotų palūkanų nustatymo dieną 2013-02-20 (b.l.16-17). Pasibaigus fiksuotų palūkanų laikotarpiui atsakovas nustatė 3,37807 proc. fiksuotų palūkanų normą ateinančiam penkerių metų laikotarpiui nuo 2013-02-21 iki 2018-02-20 (b.l.24). Teismas tarp šalių sudaryta Kredito sutartį kvalifikavo kaip vartojimo sutartis, atitinkanti CK 1.39 str. 1 dalyje nurodytą tokios sutarties rūšies apibrėžimą. Nagrinėjamu atveju ieškovas, sudaręs su atsakovu 2006-05-12 Kredito sutartį, pasirinko kintamąsias palūkanas 3 mėnesių laikotarpiui (b.l. 8). 2008-02-27 sudarant Pakeitimą Nr.1, šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų penkerių metų laikotarpiui, kurio terminas pasibaigė 2013-02-20 (b.l. 16,17). Šalims nesusitarus, vadovaudamasis specialiosios dalies 6.3.3 p. bankas vienašališkai nustatė naujas fiksuotas palūkanas. Kaip matyti iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovas, likus beveik mėnesiui iki fiksuotų palūkanų normos keitimo dienos, 2013-01-07d. pranešimu informavo ieškovą apie tai, kad 2013-02-20 baigia galioti jam nustatyta fiksuotų palūkanų norma, bei pakvietė ieškovą likus ne mažiau kaip 15 dienų iki minėto termino pabaigos kreiptis į atsakovą dėl galimo kredito sutarties pakeitimo. Atsakovas minėtame rašte nurodė, kad jis turi net keletą galimybių tartis su atsakovu dėl naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymo, arba tartis su atsakovu dėl fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas palūkanas, arba iš anksto grąžinti kreditą, t.y. nutraukti kredito sutartį. Taip pat atsakovas informavo ieškovą jog jis turi galimybę apskritai nekeisti kredito sutarties sąlygų ir toliau naudotis kreditu mokant fiksuotąsias palūkanas. Ieškovas buvo informuotas, kad pastaruoju atveju atsakovas kredito sutartyje nustatytą fiksuotų palūkanų keitimo dieną vienašališkai nustatys tą dieną galiosiančių fiksuotųjų palūkanų normą ateinantiems penkeriems metams (b.l.23). Šalims nepasiekus jokio susitarimo dėl toliau taikytinos palūkanų normos (fiksuotos ar kintamos, ir kokio dydžio abiem atvejais), ieškovui nepasinaudojus galimybe nutraukti kredito sutartį ir grąžinti kreditą (jį refinansuoti), atsakovas vienašališkai nustatė 3,37807 proc. fiksuotų palūkanų normą sekančių penkerių metų laikotarpiui (b.l.24). Nagrinėjamu atveju ieškovo sudarytos pradinės Kredito Sutarties Specialios dalies 6.1 punkte buvo aiškiai įvardinta palūkanų rūšis - kintamos palūkanos, kurios vėliau Pakeitimu Nr. l laisva šalių valia buvo pakeistos į fiksuotas palūkanas, nustatant jų konkretų dydį pirmiems penkeriems metams ir nurodant konkrečią datą, kada fiksuotų palūkanų norma bus nustatoma naujai (šiuo atveju 2013-02-20). 2008-02-27 Pakeitimo Nr. l pirmame punkte aiškiai pasisakyta, kad keičiami Sutarties specialiosios dalies 3,4,5.6 ir 6 punktai. Minėto Susitarimo 6 punktu buvo pakeista palūkanų rūšis (nuo kintamų į fiksuotas). Taigi, 2013-01 07 atsakovui informavus ieškovą apie artėjančią fiksuotų palūkanų keitimo datą, ieškovas turėjo galimybę susitarti su atsakovu dėl Kredito sutarties pakeitimo abiems šalims priimtinu būdu, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Atitinkamai, Kredito sutartis liko galioti toliau tomis pačiomis sąlygomis, numatyta palūkanų rūšimi (fiksuotomis palūkanomis). Beje, kredito palūkanos yra viena iš esminių kredito sutarties sąlygų, todėl negali būti nenustatytos (CK 6.881 str.1d.). Vadovaujantis Kredito sutarties Bendrosios dalies l punkte įtvirtinta fiksuotų palūkanų sąvokos formuluote bei Specialiosios dalies 6.3.3. punktu (Pakeitimas Nr. 1), atsakovas turėjo teisę vienašališkai nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Tai savo sprendimu konstatavo ir Lietuvos bankas, nagrinėjęs analogišką ginčą (b.l.91-95). Kredito sutartis, Pakeitimas Nr. l buvo šalių individualiai aptarti, ieškovo patvirtinti, jog jis susipažinęs su Kredito sutarties ir Pakeitimo Nr. l sąlygomis, kad visos sąlygos individualiai paaiškintos, ieškovas jas suprato, su jomis sutiko ir kad jos išreiškia tikrąją ieškovo valią (Kredito sutarties Bendrosios dalies punktas 20, Pakeitimo Nr. l, 6p.). Teismo vertinimu, šios sutarties nuostatos pakankamai aiškiai apibrėžia tolesnius šalių tarpusavio santykius baigiantis fiksuotųjų palūkanų nustatymo laikotarpiui, todėl ieškovo argumentai, kad sutarties nuostatos neaiškios ir nesuprantamos, atmestini. Tai, kad kredito sutartyje nėra numatyta, kokią fiksuotų palūkanų normą bankas turi teisę vienašališkai nustatyti naujam laikotarpiui, jei šalys dėl jos nesusitaria, nereiškia, kad tuo iš esmės pažeidžiama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra bei vartotojų teisės ir interesai. Kaip paaiškino atsakovas, sudarydamas sutartį su fiksuotomis palūkanomis, jis apsidraudžia nuo rizikos ir tarpbankinėje rinkoje pasiskolina tokiomis pačiomis sąlygomis, kuriomis paskolą išduoda klientui (neskaitant banko pelno dalies). Tarpbankinėje rinkoje nėra viešai skelbiamų visuotinai pripažintų matų (tokių kaip VILIBOR, EURIBOR ar LIBOR), kurie būtų nustatomi ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Taigi, kredito sutartyje nėra galimybės numatyti nei konkrečios fiksuotų palūkanų normos, nei visuotinai pripažintų objektyvių rodiklių, pagal kuriuos būtų nustatoma fiksuotų palūkanų norma praėjus penkerių metų laikotarpiui. Teismas pažymi, kad nors pagal sutartį bankas vienašališkai nustato fiksuotų palūkanų normą sekančiam laikotarpiui (šalims nesusitarus), tačiau vartotojo teisės užtikrinamos išankstiniu jo informavimu apie naujai siūlomą palūkanų normą, kurią jis gali palyginti su rinkoje esančiomis palūkanų normomis, galimybe derėtis su atsakovu dėl mažesnių fiksuotų palūkanų nustatymo arba palūkanų rūšies pakeitimo, o taip pat galimybe atsisakyti sutarties, t. y. grąžinti kreditą prieš terminą iš savų lėšų arba refinansuojant kreditą. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nauja fiksuota palūkanų norma, nustatyta 2013-02-21, yra mažesnė, nei ta, kuri galiojo prieš tai penkerius metus, todėl negali būti laikytina kaip nesąžininga vartotojo atžvilgiu. Pastebėtina, kad nustatant naują fiksuotų palūkanų normą, Kredito sutartis keičiama nebuvo. Pagrindas atsakovui periodiškai nustatyti fiksuotų palūkanų normą numatytas Kredito sutarties bendrojoje dalyje, apibrėžiant fiksuotų palūkanų sąvokos formuluotę. Kadangi nagrinėjamu atveju vartotojai iš anksto informuojami apie siūlomą palūkanų normą, gali dėl jos derėtis ir turi teisę atsisakyti sutarties, nesutikdami su banko vienašališkai nustatyta kaina (fiksuotų palūkanų norma), tai ginčijamos Kredito sutarties sąlygos negali būti laikomos nesąžiningomis, kaip tai numato CK 6.188 str. 2d.10,11,12 p.p. Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.3.3. punkte (Pakeitimas Nr. 1) šalys aiškiai nustatė, kad kita fiksuotų palūkanų nustatymo diena yra 2013-02-20. 6.3.2p. buvo šalių susitarta dėl fiksuotos palūkanų normos periodiškumo (5 metų). Taigi, šalys laisva valia sutarė laikytis tokio susitarimo ir jį vykdyti iki Kredito sutarties termino pabaigos, kas penkerius metus nustatant naują fiksuotų palūkanų normą. Šalims Pakeitimu Nr. l atsisakius Kredito sutarties sąlygos dėl kintamų palūkanų, ši sąlyga į Kredito sutartį galėjo būti grąžinta tik nauju rašytiniu šalių susitarimu (CK 6.223 str.1d.). Kadangi šalių susitarimas dėl fiksuotų palūkanų taikymo niekada nebuvo pakeistas, panaikintas ar pripažintas negaliojančiu, jis turi būti vykdomas ir ieškovas neturi jokio pagrindo nesilaikyti galiojančio šalių susitarimo. Netenkinus ieškovo reikalavimo nuo 2013-02-20 taikyti Kredito sutartyje specialiosios dalies 6.2p. numatytą kintamų palūkanų normą, teismas sprendė, kad negali būti tenkintinas ir ieškovo reikalavimas dėl atsakovo įpareigojimo sumokėtas palūkanas perskaičiuoti. Teismas konstatavo, kad byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų netinkamai vykdęs sutartinius įsipareigojimus, ar atlikęs kitus neteisėtus veiksmus, kurių pasekoje ieškovas būtų patyręs žalą, todėl ieškovo reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo netenkino.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde apeliantas (ieškovas) prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti arba nutarus, kad pirmos instancijos teismas neatskleidė bylos esmės, grąžinti bylą nagrinėti į pirmos instancijos teismą.
Nurodė, jog byloje nekyla ginčas dėl Sutarties kvalifikavimo. Apeliantas teigia, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.188 str. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio. Taip pat kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutarties sąlygų aiškumas ir suprantamumas turi būti vertinamas pagal konkrečias bylos aplinkybes, apibūdinančias vartotojo sugebėjimus suprasti tikrąjį sutarties sąlygų turinį bei atsižvelgiant į vidutiniškai gerai informuoti, protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suvokimo standartą. Apeliantas ginčijo byloje kaip nesąžiningas tiek pačios Kredito sutarties sąlygas, tiek Kredito sutarties pakeistas sąlygas, įtvirtintas Susitarime Nr. 1, kadangi atsakovas priėmė vienašališkai sprendimą nuo 2013-02-21 nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą. Teismas byloje privalėjo vertinti kaip nesąžiningas vartotojo atžvilgiu šias Kredito sutarties sąlygas: Bendrosios dalies 3.2 p., taip pat su šią sąlyga susijusias kitas sąlygas, t.y. kuriomis vienašališkai nustatytos fiksuotosios palūkanos penkerių metų laikotarpiui vartotojui neišaiškinus palūkanų nustatymo tvarkos, vartotojui nesuteikus teisės atsisakyti fiksuotųjų palūkanų, grįžtant prie Kredito sutartyje nustatytų kintamų palūkanų. Nurodytos Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 bei banko sprendimo sąlygos pripažintinos negaliojančiomis ab initio kaip prieštaraujančios bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžiančios šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo nenaudai. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 p. sąlyga nebuvo individualiai aptarta, kadangi Bendrojoje dalyje įtvirtintos sąlygos yra tipinės ir dėl kurių kredito gavėjas individualiai negali derėtis. Apeliantas neturėdamas derybų patirties, teisinių žinių, negalėjo tinkamai įvertinti nei jam pasiūlytos Kredito sutarties nei Susitarimo Nr.1 sąlygų, bankas jas parengė vienašališkai ir pateikė jas pasirašyti apeliantui. Teismas nepagrįstai teigė, kad tai, jog šalys nesusiderėjo dėl palūkanų dydžio, suteikia teisė bankui vienašališkai keisti sutarties sąlygas, t.y. sutarties kainą. Nagrinėjamu atveju bankas nepagrindė , kad buvo pakankamas pagrindas keisti sutarties kainą, t.y. visiškai nenurodė kriterijų, kuriais remiantis nustatė būtent tokią palūkanų normą. Tai, kad nustatyta žemesnė palūkanų norma nei anksčiau, nekeičia esmės, kadangi negalima nustatyti, ar kaina nustatyta pagrįstai vadovaujantis objektyviais kriterijais. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 p. sąlyga yra neskaidri, nes neatskleidžia palūkanų keitimo pagrindo ir tvarkos, apskaičiavimo mechanizmo. Teismas nepagrįstai laikė, kad banko teisė vienašališkai nustatyti palūkanų normą pateisinama išankstiniu vartotojo informavimu apie naujai siūlomą palūkanų normą. Teismas nepagrįstai laikė, kad vartotojo teises užtikrina galimybė atsisakyti Kredito sutarties, kadangi toks atsisakymas sukeltų pernelyg sunkias pasekmes. Apelianto nuomone, siekiant užtikrinti šalių interesų pusiausvyrą, vartotojas turėtų turėti teisę atsisakyti fiksuotų palūkanų ir grįžti į pradinę padėtį – prie kintamų palūkanų. Bankas suteikia galimybę grįžti prie kintamų palūkanų, tačiau iš naujo nustatoma banko marža, ir šiuo atveju apeliantui siekiant grįžti prie kintamų palūkanų bankas savavališkai, be jokio teisėto pagrindo atsisakė taikyti Kredito sutartyje nustatytą maržą, ją padidino tiek, kad apeliantas turėjo atsisakyti kintamų palūkanų, todėl banko veiksmai laikytini neteisėtais ir nesąžiningais. Apelianto nuomone, Kredito sutarties 6.2.1 p. nebuvo panaikintas. Be to Kredito sutarties punktas, nustatantis maržos dydį, negalėjo būti panaikintas. Be to, tai, kad ieškovui ir toliau buvo taikoma 0,8 proc. marža, patvirtina 2008-02-26 Kreditavimo pasiūlymas, kurio pagrindu 2008-02-27 buvo sudarytas Susitarimas Nr. 1, ir kuriame nurodytas fiksuotų palūkanų dydis 5,05159 (4,25159 + 0,8 proc. banko marža). Teismas šio įrodymo, bei klausimo, ar bankas turėjo teisę vienašališkai didinti maržą, netyrė ir nevertino. Bankas neįrodė pagrindo didinti šalių sutartą maržą, tokia banko teisė nenumatyta ir Kredito sutartyje. Apeliantas manė, kad galės grįžti prie kintamų palūkanų su 0,8 proc. marža, kadangi jis taip sutarė žodžiu su vadybininke bei manė, kad tas pats korektiškai yra išdėstyta sutarties pakeitime. Apeliantas teigia, kad, jeigu bankas būtų elgęsis sąžiningai ir aiškiai ir suprantamai suformulavęs sutarties sąlygas, kad vartotojui būtų aišku, kad jis negalės grįžti prie kintamųjų palūkanų tomis pačiomis sąlygomis, apeliantas nebūtų sudaręs Kredito sutarties su atsakovu arba nebūtų pasirašęs sutarties pakeitimo, arba būtų iš karto refinansavęs kreditą. Apeliantas teigi, kad nagrinėjamu atveju neaiškios nuostatas buvo: ar buvo keičiamas naikinamas Kredito sutarties Specialiosios dalies 6.2 p.; ar buvo susitarta dėl palūkanų fiksavimo 5 metų laikotarpiui ar visam Kredito sutarties terminui. Apelianto nuomone, Susitarimo Nr. 1 tekstas patvirtina, kad šalys susitarė dėl fiksuotų palūkanų normos taikymo tik iki 2013-02-20. Teismas pažeidė procesines teisės normas įrodinėjimo pareigą perkeldamas apeliantui. Tuo tarpu bankas neįrodė, kad klientui buvo išaiškinta fiksuotų palūkanų apskaičiavimo tvarka, nepateikė duomenų, kokiu principu bankas apskaičiavo fiksuotų palūkanų dydį, todėl teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad banko sprendimas nuo 2013-02-21 nustatyti fiksuotas palūkanas yra teisėtas. Bankas taip pat neįrodė, kad apeliantui buvo sudaryta galimybė daryti įtaką Kredito sutarties, Susitarimo Nr. 1, Banko sprendimo sąlygoms, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad sąlygos yra individualiai aptartos. Susitarimo Nr. 1 tekstas yra dviprasmiškas, bankas nepateikė jokių įrodymų, kad aiškiai ir suprantamai išaiškino ieškovui, jog praėjus penkeriems metams, šis negalės grįžti prie kintamų palūkanų taikant Sutartyje nustatytą maržą – banko darbuotojai apeliantui žodžiu aiškino priešingai, todėl teismas negalėjo konstatuoti, kad Susitarimo Nr. 1 sąlygos buvo aiškios vartotojui. Bankas nepateikė jokių įrodymų, kad Kredito sutartis jam leido keisti banko maržą, kuri pagal sutarties nuostatas nustatoma visam 5 metų laikotarpiui, todėl teismas negalėjo vertinti kaip teisėtų ir sąžiningų banko veiksmų, nustatant daugiau nei dvigubai didesnę banko maržą, ieškovui norint atsisakyti fiksuotų palūkanų ir pasinaudoti teise grįžti prie kintamų. Bankas nepateikė jokių argumentų, kodėl Kredito sutarties ir Susitarimo Nr. 1 sąlygos turėtų būti aiškinamos banko, o ne vartotojo naudai. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų dėl nustatyto maržos galiojimo po Susitarimo Nr. 1 pasirašymo.
Atsiliepimas
Atsakovas apeliacinį skundą prašė atmesti.
Nurodė, jog teismas neturėjo pareigos vertinti atsakovo sprendimą nuo 2013-02-21 nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą nesąžiningų sutarčių sąlygų kontekste, kadangi šis sprendimas pats savaime nėra sąlyga, kuri nustatytų šalių teises ir pareigas. Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 p. negali būti laikomas nesąžiningu apelianto kaip vartotojo atžvilgiu, kadangi naują fiksuotų palūkanų normą atsakovas nustato tik nepavykus susitarti su kita šalimi arba kita šalis nepasinaudoja teise prieš terminą grąžinti kreditą. Be to Kredito sutarties Bendrosios dalies 3.2 p. nurodyta, kad pagrindas nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą yra fiksuotų palūkanų laikotarpio pabaiga, po kurio turi būti perskaičiuojama nauja fiksuotų palūkanų norma. Taip pat naujos fiksuotų palūkanų normos nustatymas negali būti laikomas kokių nors prekių ar paslaugų savybių pakeitimu CK 6.188 str. 2 d. 11 p. prasme, kadangi paslauga iš esmės nepasikeitė, o kainos sumažėjimas nelaikytinas suteiktos paslaugos savybės pasikeitimu. Atsakovo nuomone, apeliantas, reikalaudamas iš atsakovo objektyviai neįmanomų sąlygų dėl pasikeitusios situacijos skolinimosi rinkoje, piktnaudžiauja savo kaip vartotojo statusu. Viena esminių CK 6.188 str. 2 d. 12 p. taikymo sąlygų – vienašališkai nustatyta kaina turi būti didesnė už sutartyje nustatytąją. Atsakovo naujai nustatyta fiksuotų palūkanų norma yra mažesnė nei galiojusi prieš tai. Be to pagal CK 6.188 str. 2 d. 12 p. numatytas išimtis, kuomet ši sąlyga negali būti taikoma, atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju ši išimtis galioja. Kad sutarties sąlygos buvo aptartos individualiai patvirtina Kredito sutarties Bendrosios dalies 20 p. Atsakovas taip pat nurodo, kad dėl pasikeitusios situacijos skolinimosi rinkoje, nebegalėjo apeliantui pasiūlyti Sutarties sudarymo metu taikytos banko maržos kintamoms palūkanoms. Marža nėra vien banko antkainis, kuri bankas nustato tokį, kokį nori. Banko marža turi padengti ir banko veiklos išlaidas, ir rizikos sąnaudas. Rinkos sąlygos, lemiančios šiuos du veiksnius, nuolat kinta, taigi kalbėti apie automatiškai taikytinas tokias pačias banko maržas 2006 m. ir 2013 m. objektyviai neįmanoma, kadangi tai pažeistų atsakovo interesus. Nagrinėjamu atveju, grįžimas prie seniau galiojusios banko maržos apskritai negali būti pagrįstas, kadangi kintamos palūkanos buvo panaikintos pasirašius Pakeitimą Nr. 1 kompleksiškai keičiant visą 6 p., kas reiškia ir šio punkto papunkčių panaikinimą. Atsakovo nuomone, Pakeitimo Nr. 1 sąlygos yra pakankamai aiškios net ir vidutiniškai gerai informuotam, protingai atidžiam ir apdairiam vartotojui. Pirmos instancijos teismas tinkamai atskleidė tarp šalių susiklosčiusius santykius ir Pakeitimo Nr. 1 tikrąją prasmę. Atsakovo argumentai, kad nebuvo panaikintas su sutarties 6.2 p. yra nepagrįstas, kadangi priešingu atveju susiklostytų neįmanoma situacija, kuomet sutartyje galiotų dviejų rūšių palūkanos.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl netinkamo materialiosios teisės normų, reglamentuojančių sutarties sąlygų pripažinimą nesąžiningomis, taip pat sutarčių keitimą, aiškinimo ir taikymo, t.y. atsakovo (banko) vienašališko sprendimo nustatyti naują fiksuotų palūkanų normą naujam 5 metų fiksuotų palūkanų taikymo laikotarpiui pagal tarp ieškovės ir atsakovo sudarytą Sutartį.
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį, rašytinių paaiškinimų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo išsprendimui reikšmingas faktines aplinkybes, todėl jų nekartoja, taip pat tinkamai aiškino ginčo išsprendimui taikytinas materialinės bei procesinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą sprendimą.
Byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp apelianto ir atsakovo (banko) sudaryta Sutartis yra vartojimo sutartis. Pirmos instancijos teismas, nustatęs, kad tarp šalių sudaryta Kredito sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo sutartis, atitinkanti CK 1.39 str. 1 dalyje nurodytą tokios sutarties rūšies apibrėžimą, sprendė, kad sutarties sąlygos visais atvejais turi būti vertinamos pagal CK 6.188 str. nustatytus sąžiningumo kriterijus.
Sutarties sudarymo laisvės principas apima ir sutarties šalių teisę keisti jos sąlygas. CK 6.223 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad sutartis gali būti pakeista šalių susitarimu. Sutarties šalies valia pakeisti sutartį turi būti išreikšta aiškiai ir nedviprasmiškai. Sutarties pakeitimas arba papildymas turi būti tokios pat formos, kokios turėjo būti sudaryta sutartis, išskyrus įstatymo ar sutarties nustatytus atvejus (CK 6.192 straipsnio 4 dalis). Rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu (CK 6.183 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad įstatyme ar šalių sutartyje nustatyta tvarka pakeistos sutarties sąlygos netenka galios, o naujosios – tampa privalomomis ir šalims turi įstatymo galią.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kredito sutarties Bendrosios dalies 8 punkte reglamentuojama, jog sutartis gali būti pakeista ir (arba) papildyta tik raštišku abiejų šalių susitarimu. Taigi šalys pasirašiusios Susitarimą pakeisti Kredito sutarties sąlygas Nr. l, taip sukūrė sau kitokias teises ir pareigas, nei buvo sutarta pirminėmis Kredito sutarties sąlygomis. Pakeistosios Kredito sutarties sąlygos neteko galios, o šalims privalomomis tapo Susitarime įtvirtintos naujosios sąlygos.
Sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarčių aiškinimo taisyklės numato, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai ir aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu.
Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos faktus, šalių paaiškinimus, konstatuoja, jog pirmos instancijos teismas, įvertinęs Susitarimo Nr. 1 turinį visų bylos aplinkybių, Kredito sutarties kontekste, teisingai nustatė, jog sudarytos pradinės Kredito Sutarties Specialios dalies 6.1 punkte buvo aiškiai įvardinta palūkanų rūšis - kintamos palūkanos, kurios vėliau Pakeitimu Nr. l laisva šalių valia buvo pakeistos į fiksuotas palūkanas, nustatant jų konkretų dydį pirmiems penkeriems metams ir nurodant konkrečią datą, kada fiksuotų palūkanų norma bus nustatoma naujai (šiuo atveju 2013-02-20), taip pat, jog 2008-02-27 Pakeitimo Nr. l pirmame punkte aiškiai pasisakyta, kad keičiami Sutarties specialiosios dalies 3,4,5.6 ir 6 punktai.
CK 1.39 straipsnio 1 dalyje vartotojas apibrėžiamas kaip fizinis asmuo, kuris sudaro sutartį su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Tačiau vartotojo, kaip ir bet kurio sutartį sudarančio asmens, veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną.
Šalys aiškiai susitarė, kad keičia Kredito sutarties 6 p., kad šis pakeitimas įsigalioja nuo 2008-02-27. Iš Pakeitimo Nr. 1 turinio matyti, kad pakeitimai nėra laikini, jie iš esmės keičia tam tikras Kredito sutarties sąlygas. Faktą, jog kintamos palūkanos pakeistos į fiksuotas be automatiško grįžimo prie kintamų palūkanų įrodo ir Pakeitimo 6.1 p., kuriame nurodant palūkanų rūšį nenumatomos jokios išimtys ar šio punkto galiojimas laike, bei 6.3.3. p., kuris nurodo, kad „kita (-os) fiksuotų palūkanų nustatymo diena (-os) yra 2013-02-20“. Matyti, kad šalys susitarė tik dėl būtent fiksuotų palūkanų dydžio nustatymo praėjus 5 metams nuo Pakeitimo Nr.1, o ne palūkanų rūšies nustatymo.
Atsižvelgiant į vartotojo elgesiui keliamus standartus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas teisingai vertino, kad sutarties nuostatos pakankamai aiškiai apibrėžia tolesnius šalių tarpusavio santykius baigiantis fiksuotųjų palūkanų nustatymo laikotarpiui, todėl ieškovo argumentai, kad sutarties nuostatos neaiškios ir nesuprantamos, buvo pagrįstai atmestini, o priešingos apelianto Pakeitimo Nr. 1 turinio interpretacijos sau palankia linkme laikytinos nepagrįstomis ir tik gynybine pozicija.
Pirmos instancijos teismas pagrįstai nekonstatavo CK 6.188 str. normos pažeidimo, nes, minėta, Kredito sutartyje nustatyta, kad ji gali būti pakeista tik raštišku abiejų šalių susitarimu, o atsakovo veiksmai, nustatant naują palūkanų normą kitam penkerių metų laikotarpiui pagal Kredito sutarties sąlygas (nekeičiant palūkanų rūšies, jų normos nustatymo periodiškumo), negali būti prilyginami vienašališkam sutarties pakeitimui. Be to, Susitarime Nr. 1, kaip nustatyta pagrįstai nustatė pirmos instancijos teismas, įtvirtintos naujos Kredito sutarties sąlygos šalių buvo individualiai aptartos.
Kasacinis teismas analogiškoje faktinėmis aplinkybėmis byloje, vertindamas Kredito sutarties sąlygą šalims nesusitarus gera valia banko teisę vienašališkai nustatyti fiksuotų palūkanų dydį, sprendė, jog įvertinus tai, kad šalių sudaryta Kredito sutartis yra atlygintinė, apeliantas už suteiktą kreditą turi mokėti palūkanas, šalims nesusitarus dėl fiksuotųjų palūkanų normos, Bankas turėjo teisę ją vienašališkai nustatyti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014)
Pirmos instancijos teismas, tinkamai vadovavosi šia kasacinio teismo praktika, todėl pagrįstai konstatavo, kad nors pagal sutartį bankas vienašališkai nustato fiksuotų palūkanų normą sekančiam laikotarpiui (šalims nesusitarus), tačiau vartotojo teisės užtikrinamos išankstiniu jo informavimu apie naujai siūlomą palūkanų normą, kurią jis gali palyginti su rinkoje esančiomis palūkanų normomis, galimybe derėtis su atsakovu dėl mažesnių fiksuotų palūkanų nustatymo arba palūkanų rūšies pakeitimo, o taip pat galimybe atsisakyti sutarties, t. y. grąžinti kreditą prieš terminą iš savų lėšų arba refinansuojant kreditą. Taip pat teismas pagrįstai netaikė CK 6.188 str. 2 d. 12 p.
Taigi, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatant naują fiksuotų palūkanų normą, Kredito sutartis keičiama nebuvo, o ginčijamos Kredito sutarties sąlygos negali būti laikomos nesąžiningomis, kaip tai numato CK 6.188 str.2d.10,11,12 p.p.
Pasisakydama dėl apelianto reikalavimo Bankui nustatyti kintamųjų palūkanų dydį pagal pirmines Kredito sutarties sąlygas, teisėjų kolegija sutinka su atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais. Kasacinis teismas minėtoje 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartyje yra pažymėjęs, kad kreditavimo sutartys, tarp jų – ir vartojimo, įprastai sudaromos pagal tuo (pasirašymo) metu sutarties sudarymo vietoje nusistovėjusias bendrąsias tokių sutarčių sąlygas. Šias sąlygas lemia finansinė (ekonominė) situacija bei jos veikiama rinka. Sutarties šalis – kredito gavėjas – laisva valia ir savo rizika sprendžia, ar kitos šalies – kredito davėjo – siūlomos kreditavimo sąlygos jai priimtinos (naudingos), ir, tai įvertinusi, sudaro sutartį arba jos nesudaro. Sutarties šalys (tiek kredito davėjas, tiek kredito gavėjas) negali numatyti, kaip dėl objektyvių kriterijų ekonominės sąlygos keisis ir veiks palūkanų normas ateityje, todėl, sudarydamos sutartį pagal esamą situaciją, negali numanyti sutartų sąlygų naudingumo ateityje (vykdant ilgalaikę kreditavimo sutartį). Poreikį keisti sutartį dažniausiai lemia sutarties šalių faktinės ir (ar) teisinės padėties, taip pat rinkos pokyčiai. Sutarties pakeitimai, jeigu šalys nesusitaria kitaip, atliekami atsižvelgiant į jų metu sudaromų naujų kreditavimo sutarčių sąlygas, taip pat rinkoje nusistovėjusias palūkanų normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2014). Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad apeliantas laisva valia prisiėmė Kredito sutarties, Susitarimo Nr. 1 šalims suteikiamas teises bei pareigas. Pažymėtina, kad šalime gera valia nesusitarus dėl fiksuotų palūkanų dydžio, fiksuotų palūkanų keitimo į kintamas sąlygų, atsakovas neturėjo teisinės pareigos sutikti su apelianto reikalavimu ir nustatyti pradinėje Kredito sutartyje galiojusią kintamųjų palūkanų normą, todėl apelianto argumentai dėl atsakovo pareigos atlikti pakeitimus pagal pirmines Kredito sutarties sąlygas nepagrįsti.
Teisėjų kolegijos vertinimu, fiksuotos palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nenurodymas Sutartyje negali būti laikomas esminės kredito sutarties sąlygos, turinčios įtakos kliento apsisprendimui sudaryti sutartį, nenurodymui. Fiksuotų palūkanų normos apskaičiavimo tvarkos nedetalizavimas negali būti vertinamas kaip pažeidimas, nes protinga manyti, jog vartotojui, imančiam kreditą iš banko, svarbu ne tai, iš ko susideda galutinė kredito kaina (palūkanų norma), o kokia ta kaina yra.
Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas yra nurodęs, jog įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Be to, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-05-27 nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010).
Teisėjų kolegija pažymi, jog ieškovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir galutinio rezultato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kas galėtų įtakoti skundžiamo teismo sprendimo pakeitimą ar jo panaikinimą. Neaptarti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialinės teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pakeisti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinės instancijos metu atsakovas teigia patyręs 2178 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 str. 1 d.).
Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) 8.11 punktas numato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme taikytinas maksimalus koeficientas lygus 1,5, kurio pagrindu imama Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (MMA, kuri procesinių dokumentų parengimo metu buvo 1 000 Lt).
Atsižvelgiant į šias rekomendacijas, taip pat įvertinus apeliacinės instancijos metu pateiktų procesinių dokumentų turinį, pateiktus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas mažinti atsakovo prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų teisinei pagalbai dydį iki 1 500 Lt.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apelianto S. M. (a.k(duomenys neskelbtini) 1500 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti atsakovui AB SEB bankui (į.k.112021238).